2022 m. gegužės 22 d., sekmadienis

35-36 savaitės. Į pakalnę...

Mokslo metai visai ritasi į pakalnę. Nors praeitą savaitę galvojau, kad dar ką nors naudingo galime nuveikti, jai įpusėjus supratau – vaikams (o ir man) antras kvėpavimas artimiausiu metu tikrai neįsijungs, todėl nutarėme nesiversti per galvas – ramiai peržvelgti, kas per metus padaryta, kai ką pasikartoti ir pasimėgauti pavasariu...


Pievos žiedais išsimarginusios – net baisu žingsnį žengti – kad kokios žydinčios žemuogės ar neužmirštuolės neužmintum... Žydi ir visa mūsų kūdra. Deja, prisikaupusiais dumbliais, todėl skubame visi kartu į vandens augalų parduotuvę ir renkamės natūralius „vandens filtrus“ – nusiperkame keliolika vandens hiacintų, kuriuos tuoj sumetame į savo kūdrą, pasiruošę stebėti, ar tikrai jau taip stebuklingai greitai jie dauginsis ir užsinešusią kūdrą išvalys... Dar pakeliui stabtelime prie ežero paprastosios nerties paieškoti. Randame ir tos, grįžę viską sumetame į savo kūdrą. 



Vaikams gi bendravimo banga užėjusi. Ta proga ištrūkstame vienądien kartu su draugais susitikti prie Žaliųjų ežerų. Užsikuriame grilį, pasikepame ant laužo dešrelių, Liutauras su draugu šachmatų partiją sulošia, pabendraujame, mokslo metų įspūdžiais pasidaliname ir grįžtame namo...



Kitądien, žiūrėk, nutaria, kad dešrelės, keptos ant laužo, iš tiesų buvo labai skanios, todėl kartoja veiksmą su kaimynų berniukais...


Dar porą kitų dienų jau ir patys mums pusryčius ant laužo ruošia, ant gardžiai kvepiančių ąžuolo malkų pakepa. Aj tai skanumėlis su troškintų daržovių garnyru...


O jei dar pavyksta tėvų išprašyti keleto zefyrų – paskrudinimui ant likučių žarijų, – tai iš viso rojus... :)


Lietui lyjant visai nebloga veikla – šiltnamio gėrybių prisiskinti, iš neperlyjamų skraisčių užuovėją pasidaryti ir mėgautis įsissiūbuojančia vasaros šiluma...


Čia dar, žiūrėk, viščiukai nauji išsiperi, ir tuomet pamatai, kiek daug per mėnesį anieji augintiniai paaugo... :) Ko ne dešimteriopai didesni jau anie „mažyliai“.


Panašu, kad ne mes vieni kompanijos pasiilgę. Sulaukiame žinutės iš kitų draugų, kurie kviečia kartu susitikti „Vilnius Outlet“ prekybos centro „Skypark'e“. Ten, kaip sykis, dar ir jūrų kiaulyčių paroda, tad nušauname du zuikius vienu šūviu – ir gyvūnėliais pasigrožime, ir su draugais pabendraujame...




Galiausiai savaitgalį dar kaimynai į svečius pasibendrauti pakviečia, simboliškai gimtadienį jauniausio šeimos berniuko paminėti. Vėl nauji įspūdžiai...



Grįžus po visų bendravimų namo, Magdė sumąsto, kad jai reikia žūtbūt išbandyti batikos techniką ir pasigaminti marškinėlius. Tuoj imamės kartu šio eksperimento...



Rezultatu mergaičiukė lieka patenkinta. Kitą dieną tuoj velkasi savo gaminį ir džiaugiasi, kad pavyko...


Paskui mus pasigauna Eurovizijos banga. Gal kokį dešimtmetį visai nesekiau šios temos, bet šiemet socialiniai tinklai vis tik atpūtė iki manęs Monikos Liu dainą, kuriai negalėjau likti abejinga. Ta proga su vaikais pasidomėjome, kaip mūsų šalies atlikėją vertina įvairūs žmonės. Labiausiai mums patiko ši ukrainiečių muziko Roman Spivak apžvalga.



Aš tuo tarpu, savuose reikaluose iki kaklo paskendusi, po truputį metines atsakaitas imu dėliotis, žiūrinėtis, kas čia prie ko... 

Įsipaišo sėkmingai į visą šią bendravimo, susitikimų virtinę ir metiniai testai. Po truputį, tarp tų visų bendravimų su draugais, ima vaikai ir juos įveikia. O tada suprantu, kad ne taip jau ir blogai šiuos metus užbaigiame...


Aišku, man, kaip perfekcionistei, visada norisi geriau-tobuliai-daugiau, tačiau suprantu, kad yra taip, kaip yra, ir viskas gyvenime po truputį vis tiek susidėlioja... Aš, žinoma, norėčiau, kad mokėtume labiau prisijaukinti discipliną, kad vaikai būtų perskaitę daugiau knygų ar savarankiškiau būtų linkę daryti daugelį dalykų. Visgi atsigręžiu į savo vaikystę, ir matau, kaip pradinėse klasėse man pačiai ne per geriausiai sekėsi... Todėl padedu savigraužą į šalį, leidžiu vaikams gyventi savo tempu ir keliauju toliau...

Nedaug per visus darbus tepavyko užfiksuoti vaizo įrašų, visgi kažką užgriebėm. Gero žiūrėjimo! ;)


2022 m. gegužės 7 d., šeštadienis

33-34 savaitės. Išgyvenome. Tam kartui.

Pavasaris, nors vis dar labai šykščiai dalindamas šilumą, žadina kas rytą vis anksčiau, tačiau ir darbais apdalina vis gausiau. Todėl kuo greičiau skubame susidoroti su išsikeltais metų uždaviniais ir verčiame dar vieną lapą – pagaliau pabaigdami savo projektą apie išgyvenimą. 





 
Projektas / Pasaulio pažinimas

Šį kartą supratau, kad mano pasiūlymai daryti aplanką ar kažką panašaus, veikams „nepraeis“... Todėl išnaudojau pastarojo meto vaikų aistrą – video kūrimą. Surengėme dvi filmavimo popietes – per vieną jų nufilmavome medžiagą siužetui apie sutartinius ženklus ant žemės, kitą skyrėme išgyvenimo kuprinės susidėjimui.



Tiek Liutauras, tiek Magdė sumontavo savo kuprinės dėjimosi variantus, todėl jei norite, galite aplankyti jų Youtube'o kanalus ir pasižūrėti: Liutauro – čia, Magdės čia. 

Aš savo ruožtu į krūvą sudėjau visą projekto medžiagą į vieną video, kurį rasite žemiau. Pradžioje rasite jau anksčiau matytus vaizdus apie ugnies kūrimo būdus, mazgų rišimą ir priedangos statymą, toliau rasite ženklus ant žemės ir išgyvenimo kuprinės komplektavimą. Laiko žymės padės susigaudyti, kas kur:



Taigi – su šia tema tam kartui baigiame. Judame toliau. Vykstame į kino teatrą – pagalvojome, kad šimtas metų jame nebuvome, todėl pats metas šią klaidą ištaisyti... Taigi – pasimėgaudami galimybe tai padaryti ne piko metu, kuomet salė visai tuščia, ir joje esame tik mes, pažiūrime filmą „Ežiukas Sonikas 2“. Ir tuomet prisimename, kodėl ne itin mėgstame lankytis kino teatruose – dėl pernelyg didžiulio garso, kuris verčia gūžtis, o išėjus vėl į lauką – ramiau atsikvėpti, kad ausys nebebombarduojamos tokios decibelų gausos... Vis tik filmas buvo gražus, ir nutariame, kad kada nors, pasiėmę kokią minimalią ausų apsaugą, galbūt grįšime čia dar kartą.



Grįžus namo laukia pavasario darbai: viščiukai auga, žolės želia, žemę kultivuot reikia, grūdus sėti, vagas darže ruošti... Tą ir skubame padaryti...





Tad didesnei kūrybai laiko nebelabai ir lieka... Sėdame prie eilinių pratybų sąsiuvinių, verčiame jų lapus, ir toliau neriame į pavasario darbus...




  
Rašymas / Skaitymas / Matematika

Liutauras susipažįsta su sinonimais ir antonimais, pasikartoja lietuvių kalbos garsus, kitus, anksčiau išmoktus dalykus (kurie, kaip žinia, nuolat užsimiršta...)





Magdė tuo tarpu gvildena veiksmažodžių mįsles, kuria pasakojimus pagal pateiktus žodžius, paveikslėlius.






Matematikos padangėje irgi darbų netrūksta. Liutauras, įveikęs trupmenas, sprendžia matavimo vienetų smulkinimo ir stambinimo uždavinius. Sakyčiau, visai neblogai jis šiemet toj matematikoj gaudosi, nors faktas – labai trūksta atidumo, o ir tingulys užsitvirtinti žinias visuomet kiša pagalius į ratus. Ir šioje vietoje tenka dažnai mums derėtis su juo... 





Kaip ten bebūtų, su Liutauru visgi yra daug paprasčiau nei su Magde, kuri matematikos uždaviniuose nuolat mato istorijas, kurių jei nenupieš, uždavinys iš vietos nepajudės... Todėl jau žinau – prieš sėdant su Magde prie uždavinių, turiu prisikrauti pilnas kišenes kantrybės, kad kažkaip įveiktume tą pasirinktą kelią... :)







  
Anglų kalba / Planavimas


Su Liutauru darosi lengviau susitarti jau ir kituose dalykuose. Nutarė vieną dieną mano bernužėlis, kad nori tvirčiau išmokti anglų kalbą. Ir nebereikia raginti, kad jos mokytųsi – susirado jam įdomių kanalų Youtub'e ir pareiškė, kad kaip išmoko rusų kalbą, taip dabar išmoks ir anglų, o ir sesę aplenks... O man ką lieka besakyti? Puiku! Тegu tik eksperimentuoja... O laikas parodys, kiek to atkaklumo sumanyme būta... 





Eksperimentai


Sumanymų, tiesa, įvairių kasdienybė pametėja. Štai parūpo vaikams, kas yra termo popierius. Pasiėmė pirkinių čekį, įsijungė lygintuvą ir patikrino... 


Kitądien išgirdo kažkur apie IQ testus ir sumanė, kad reikia ir jiems pasidaryti, pasitikrinti. Buvo visai įdomu. Atradom štai tokius. Visa šeima prasprendėm. Paskui aptarėm kiekvieno rezultatus ir užduočių sprendinius. Buvo tikrai įdomu. Magdei sekėsi sunkiausia, Liutauras, jei atidumo būtų kiek pridėjęs, tai dar aukštesnių rezultatų būtų pasiekęs, na, o mes, suaugusieji, stengėmės maksimumą išspausti ir pusiaukelėje nepasiduoti – bandydami vaikams parodyti pavyzdį, kad tik atkaklumo dėka gali daug kur pasiekti aukščiausių rezultatų... :)



 

Dailė

Kai jau namuose su visais darbais daugmaž susitvarkėme, nutarėme vieną dieną nuvažiuoti į „Vilnojos“ akmens skulptūrų parką. Pasivaikščioti, atsikvėpti, akis paganyti, prasijudinti. 


Čia mūsų dėmesį patraukė ne tiek akmens skulptūros (nes šiame parke jau buvome ne kartą lankęsi), tačiau Vytauto Nalivaikos bronzos skulptūros, o ypatingai viena – smagiu pavadinimu „Durnių laivas“. Ta proga su vaikais apie skulptūrų liejimą pakalbėjome, kompoziciją panagrinėjome... Smagi išvyka išėjo...






Taip smagiai ir baigėsi mūsų savaitė, kurios užfiksuotus fragmentus galite pasižiūrėti tradiciniame video: