2021 m. gegužės 16 d., sekmadienis

33-34 savaitė. Pabendraukime...

Kad pūstelėjo pavasaris, tai pūstelėjo... Debesų į dangų pripūtė, lietaus prilijo, tik spėk gaudytis, kada ča saulė šviečia, o kada jau lįsti vėl namo reikia. 

O aš sėdžiu ir galvoju – nuo ko šį įrašą pradėti... Juk, regis, buvo tokios intensyvios savaitės, o rašyti beveik neturiu ką... Barstėm, išbarstėm kažkur laiką... Tai draugai, tai viščiukai, tai... Aj, gal neužbėgsiu vis tik įvykiams už akių, ir apie viską nuo pradžių...




 
Charakteris / Išvykos, susitikimai

Pramušė, žodžiu, mums ant bendravimo, t'sakant... Kaip tas lietus – iš staiga užėjusio debesies kad driokstelėjo su visomis savo minkštosiomis kompetencijomis...

Vieną rytą vaikai pareiškė, kad pats laikas būtų nuvykti į Vingio parką, susitikti su draugais ir pasivažinėti minamais kartingais. Kadangi ir mano galva paskutiniu metu ganėtinai kvadratinė nuo galybės skirtingų darbų, pasidaviau vaikų prašymui. Ant smūgio susiorganizavome kelių bendraminčių šeimų susitikimą Vingio parke ir nuo dūšios pasibendravome. 



Kitą dieną besislėpdami nuo lietaus mus aplankė draugai iš Kauno. Magdės didžiam džiaugsmui atvažiavo jos geriausia draugė Barbora. Merginų raginti bendrauti nereikėjo. Čia, žiūrėk, kartu žaidė „mokyklą“, čia ukulėlėmis bandė groti, čia bendrą stalą dengė ir dar kažką įnirtingai veikė...


Berniukams buvo kiek sunkiau. Interesai išsiskyrė. Tai, kas vienam buvo įdomu, kitam kėlė nuobodulį. Todėl svečiams išvykus teko kalbėtis apie kantrybę, mandagumą, taktą, apie empatiją ir kitas bendravimo subtilybes... :))


Ant viršaus dar kitą dieną vaikai buvo pakviesti į kaimynų berniuko gimtadienį po atviru dangumi. Dar po keleto dienų atvažiavo Eglė su savo kompanija, kuriems pademonstravome sienų moliavimo pradžiamokslį, tad kieme vėl veiksmo netrūko. Po viso to Liutauras (kaip ir reikėjo tikėtis) nebeišlaikė, pareiškęs, kad bendravimo jam gana. Todėl likusias dienas tenkinosi virtualiu bendravimu su kitais draugais. Tiesa, čia irgi būta „dramų“, kaip kad Liutauras išsireiškė. Kaip gi gyvenimas be jų... :))



 
Pasaulio pažinimas / gamta

Visgi didžiausia drama pastarąsias savaites vyko kartoninėje dėžėje, į kurią iš inkubatoriaus vieną savaitgalį atkeliavo 37 viščiukai... Tiesa, po poros dienų dalį jų pardavėme kaimynei, tad cypsėti liko 22 pūkų kamuolėliai. Džiaugmas ir rūpestis: sušildyti, palesinti, išvalyti, sumigdyti reikia... :D


Ir, žinoma, paglostyti, priglausti... Magdei ypač rūpi kiekvieną iščiučiuoti, išmyluoti, meilučiu pavadinti. :)


Kitą penktadienį prie šios kompanijos prisijungė šviežiai išsiritę penki patarškų (perlinių vištų) jaunikliai... Stebime, jaukinamės, žiūrime, kas čia iš jų bus... :) Nuo pirmųjų dienų matosi, kad laukinukai tokie, daug baugštesni už paprastas višteles. Na bet labai jau masina pamatyti užaugusius ir tomis prabangiai taškuotomis plunksnomis pasidžiaugti...


Žodžiu, ūkis plečiasi... :)


Plečiasi ir mūsų supratimas apie pasaulį. Šį kartą – apie mikro pasaulį. Įsigijome skaitmeninį mikroskopą, kurio dėka atsivėrė naujas mastelis net ir... paprastoje kiaulpienėje...


Žiedo pjūvis. Būsimi pienių pūkai ir besiveržiantis pienas...

Giliai giliai žiede pasislėpę va tokie raituliukai... :)


... ir vaisinės arbatos pakelyje...


... ir vištos plunksnoje...


... ir elementariame kankorėžyje bei kituose mūsų tyrinėtuose vaizduose...



Kai jau išdidintas pasaulis kiek pabodo, grįžome į realybę... O joje – žydinčių pienių milijonai... Pats metas vainikus pinti, kol žolės tėvelis nupjauti nespėjo...






Dailė

Kad jas kur, tas pienes... :)) Įkvėpė mudvi su Magde išbandyti kvilingo techniką. Aš pati jau seniai norėjau išbandyti ir įrankius turėjau, bet va vis progos pritrūkdavo. O čia štai tos pienės su savo įkvėpimu... :D Magdė tam kartui užsikabino... :) 


Kaip gi be atvirutės Barborai..? :)


Liutauro tokiomis subtilybėmis nesugundysi, todėl bernužėlis plastilinu šį kartą tenkinosi... :)




  
Anglų kalba / Projektas

Kas tiesa, tas ne melas – daile Liutauro tikrai nesugundysi. Tačiau pastaruoju metu jį vis lengviau įvilioti į pradėtų darbų pinkles bei įkalbėti tuos darbus pabaigti. Kadangi praeitą pusmetį anglų mokytoja pasiūlė šį pusmetį padaryti kokį nors projektą anglų kalba, pagaliau išmušė TA valanda... :) Ilgai negalėjau sugalvoti, ką galima būtų vaikams pasiūlyti pagal jų gebėjimus padaryti. Ir štai, kai n-tąjį kartą su vaikais žiūrėjome-skaitėme D. Miles video knygelę „Unicorn and Horse“, sugalvojau! Imsime ir padarysime savo šios knygelės versiją. Tuo tikslu šią savaitę vaikai įskaitė knygelės tekstą, Liutauras įpusėjo šią knygelę perrašyti, na, o kitus darbus palikome ateinančiai savaitei. Todėl galutinio rezultato teks ir jums palaukti...


Tiesa, Magdė su teksto įskaitymu Liutaurą aplenkė. Ir dėl to labai džiaugiuosi. Nes ir rusų kalbos mokymasis pas mus prasidėjo nuo jos. Tik paskui jau Liutauras perėmė kalbos mokymąsi iš sesers. To paties labai tikiuosi ir šį kartą. ;)



         
Rašymas / Skaitymas / Literatūra / Matematika ir visa kita

Vat, mielieji, žinokite, tai, praktiškai, yra ir viskas, ką šiandien galiu parašyti apie pastarąsias savaites... Kažkur patyliukais praslydo Magdė, užbaigdama matematikos pirmos klasės kursą, kažkur nepastebimai Liutauras sunkiai yrėsi per matematines lygtis, kažkur vakarai mus blaškė po Renatos Šerelytės „Krakatukų jūrą“,  o rytais vyko dramos piratų laive-palapinėje... 




Kažkur visame tame žiūrėjome tarptautinį Suzukį smuikininkų koncertą, patys grojome smuikais ir ukulėlėmis, giedojome giesmes ir dainavome dainas, mokėmės groti iš natų, Liutauras intensyviai bandė aiškintis, kurie gi draugai tiki Kristumi, o kurie ne; kartu krovėme vis dar tas pačias nesibaigiančias malkas (jau nedaug, visai nebedaug liko... :) ir... tiesiog džiaugėmės pagaliau atėjusia šiluma... :)

Viskas pakankamai padrika, tiesa? Kartais taip gyvenime mums būna. Jums ne?.. :)


2021 m. gegužės 2 d., sekmadienis

31-32 savaitės. Apie prasiblaškymą, atliekas ir matematikos grožį...

Pavasaris, nors ir labai nenoriai šilumą dalijantis, vis tik daro savo... Lauko darbai žadina fantaziją, ir Liutauras (pirmąsyk per visą karantino laiką) vieną dieną atėjęs sako:

– Žinai, mama, kažkaip atsibodo namuose. Važiuojame gal kur prasiblaškyti?..




Išvykos, susitikimai

O mano galvoje, kaip sykis, milijonas savaitės darbų sudėliota, todėl toks prašymas kėsinasi į mano sveiko proto likučius. Vis tik kompromisą randame – pakalbinę Eglės chebrytę, ekspromtu nuvykstame į netoliese esantį Vilnojos akmens skulptūrų parką. Tai – vieta, kurią dažnai pravažiuodavome, tačiau vis nerasdavome laiko užsukti. Taigi – puiki proga ten apsilankyti. 

Jei kada būsite kur netoli Sudervės, rekomenduojame nepralėkti pro šalį – nuostabus parkas ant ežero kranto. Tiesa, kiek žinau, vasaros metu paplūdimys yra mokamas, tačiau kol kas, kol dar ne maudynių sezonas, galite ten nuvykti apsidairyti nemokamai. Didžiulės akmeninės skulptūros čia apgyvendintos ne tik ant žemės, bet ir pačiame ežere.

Liutauras stebisi, klausinėdamas, kokiu būdu gi tuos akmenis įmanoma taip ištašyti, tuo tarpu Magdė su Sofija gamtos grožybes tyrinėja ir tuojau rastomis gėlytėmis puošiasi...


Beje, vaikai ne tik gėlytes rado, bet ir bebrų urvą aptiko ir kiaunės gaišeną pastebėjo. Žodžiu, neilgas vidurio savaitės prasiblaškymas buvo labai turiningas, smagus ir suteikiantis jėgų judėti toliau.

Tiesa, ne mums vieniems noras prasiblaškyti buvo kilęs, mat vieną dieną į svečius pasiprašė kiti draugai. Nutaikę gerą orą, išnaudojome ir šią galimybę susitikti bei pabendrauti su bendraminčiais. Vištelės, taip mėgiamos draugės Saulės, tapo pagrindiniu tos dienos taikiniu.




Deja, viena Liutauro mylima vištelė, mūsų ištikimoji perekšlė (nuotraukoje Liutauras būtent ją ir apsikabinęs), vieną naktį žuvo nelygioje kovoje su į vištidę įlindusiu šešku. Šis, įsibrovęs pro nedidelį plyšelį vištidės palubėje, papjovė tris višteles. Kaimynų šuo garsiai lojo, gaidys triukšmavo – tai greičiausiai padėjo išvengti didesnio skaičiaus aukų...



Gamtos pažinimas

Tokia ta gamta. Tokie tad jos pavojai ir džiaugsmai... Kartais išvirstantys į įdomias patirtis. Štai – vieną rytą kažkas netikėtai barkšt į langą... Įšlindę į lauką randame ant laiptų tupintį kikilį... Atsitrenkė, vargšelis, į lango stiklą, kiek apdujo nuo smūgio, ir tupi sau, kol atsigaus... Gražuolis. Leidžiasi apžiūrimas, paglostomas, nufotografuojamas. 


Kaip ir ta kiaunė akmens skulptūrų parke...


Puikiausia edukacinė medžiaga... Išėjus pasivaikščioti, tik spėk žiūrėti, kas vyksta aplinkui: štai klykauja laukuose pempės, varlinėja gandrai, stypčioja gervės... Visi turi savo gyvenimą...



 
Projektas / Eksperimentai / Gamtos pažinimas


Savo gyvenimą, kaip bebūtų (ne)keista, turi ir mus supantys daiktai. Kiekviena mus supanti medžiaga turi savo pradžią, savo gyvenimą, savo pabaigą. Tik vienų ji gražesnė, kitų – ne tokia romantiška... Apie tai šią savaitę su vaikais ir kalbamės – apie tai, kokių resursų reikia vienai ar kitai medžiagai atsirasti, kur visa tai vėliau atsiduria ir ką mes galime padaryti, kad mūsų aplinka netaptų vienu dideliu šiukšlynu... Čia į pagalbą mums atskuba laiku ir vietoje pasipainiojęs filmukas apie tai, kas nutinka su šiukšlėmis, surinktomis iš Vilniaus miesto. Įspūdingas, verčiantis susimąstyti siužetas apie tai, kokias pasekmes sukelia mūsų neatsakingumas. Paskui pasižiūrėjome, ką apie šiukšles ir jų rūšiavimą kalba Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas...


...taip pat – Australijoje gyvenanti „Šiukšlių karalienė“. Taip nukeliavome iki filmuko apie tai, kaip protingai rinktis prekes, kad būtume atsakingi vartotojai. Na ir galiausiai užkliuvome už vaizdingo straipsnio apie tai, kiek ir kokio maisto suvartoja eilinė šeima skirtingose šalyse. Vaikams šios nuotraukos paliko didžiulį įspūdį, ir mes jau beveik buvome pasiryžę padaryti tokį patį eksperimentą savo namuose, visgi nutarėme tai atidėti kitam laikui, o dabar apsiribojome kiek paprastesniu, bet ne mažiau intriguojančiu tyrimu – pasišovėme pasižiūrėti, kiek kokių atliekų per savaitę lieka mūsų namuose ir ką mes su jomis darome. 

Tam mums prireikė labai paprastų priemonių: lentos tyrimo duomenų žymėjimui, rašiklio ir svarstyklių. Pasvėrę savo turimas šiukšlių dėžes, užsirašėme jų svorį, sudarėme duomenų rinkimo lentelę, tuomet kiekvieną rytą svėrėme atliekas ir... šioje vietoje mums kaip sykis pravertė matematika! 

Liutauras kaip tik šiuo metu bando suprasti, kam reikalingos ir kaip sprendžiamos lygtys su vienu nežinomuoju. Ir štai, kaip sykis, čia mums to ir prireikė. Todėl pagriebusi po ranka pasipainiojusį lapelį su didžiuliu entuziazmu bandžiau  užkrėsti ir Liutaurą:
– Žiūrėk, matai, mes vakar ryte turėjome šiukšlių dėžėjė 1,4 kg atliekų. Per dieną pridėjome x kg, ir dabar turime 1,6 kg. Kaip sužinosime, kiek vakar atliekų surinkome?..


Pasižiūri Liutauras į mane, niekaip nesuprasdamas, ko aš čia džiūgauju, o aš tuo tarpu degančiomis akimis mąstau, kad kokią galybę dalykų mes darome intuityviai, net nesusimąstydami, kiek per dieną kartų taikome matematines formules, pritaikome tam tikrus dėsningumus ar sprendžiame kitus įvairius matematinius uždavinius. Čia nuklystu į prisiminimus, ir menu dvi nuostabias savo mokyklos laikų matematikos mokytojas, kurios buvo tikros savo dalyko fanatikės. Ir štai dabar aš suprantu, kodėl... Nes matematikos grožis yra nenusakomas... Todėl žvelgdama į ateitį jau dabar laukiu tų trigonometrinių lygčių, kurių kiekviena būdavo tarsi mažytis galvosūkis, o jas išsprendęs jausdavaisi tarsi kokį lobį radęs... :D Nežinau, ar man pavyks savo vaikams perteikti bent dalelę tos meilės matematikai, bet aš pati, jiems apie tai pasakodama, tikiu, „kaifuosiu“ :D


Bet grįžkime prie mūsų atliekų projekto. Taigi – suskaičiavome, kad per šešias dienas surinkome beveik 8 kg atliekų. Tiesa, pusė jų, t.y. 4 kg., buvo maisto atliekos, kurios pas mus keliauja vištelėms arba į kompostą. Kiek daugiau nei 1 kg buvo popieriaus atliekos, kurias taip pat kai kurias naudojame pakartotinai (popieriniai pirkinių maišeliai) arba sunaudojame pakuroms. Tuo tarpu plastiko, stiklo ir metalo atliekų buvo daugiausia... Vis tik net ir bandant rinktis kuo mažiau pakuočių turinčias prekes, jos sudaro labai didelę atliekų dalį. Belieka tikėtis, kad jos tikrai nukeliauja į perdirbimo įmones...

Na, o mes, toliau nagrinėdami, kaip medžiagos gyvena antrąjį savo gyvenimą, iš atliekų vėl gaminame popierių – Liutaurui prieš porą metų mūsų darytas eksperimentas taip patiko, kad ir šįkart prisiminė jį bei panoro pakartoti.




Kita susižavėjimą vaikams kelianti medžiaga – aliuminio folija. Iš jos juk galima tiek daug visko prisigalvoti ir nesunkiai padaryti! Pavyzdžiui – kepuraites nuo saulės... :)


Idėjų daug ne tik vaikų galvose, bet ir mano. Nespėjome šį kartą, bet kada nors tikrai būtų įdomu nuvykti į vieną ar kitą popieriaus, padangų ar metalo perdirbimo įmonę bei savomis akimis išvysti, kaip jau kartą panaudotos medžiagos prikeliamos antram gyvenimui...

O tam kartui šią temą paliekame nuošalyje ir kalbamės apie tai, kad ir mes, žmonės, kaip tos skirtingos medžiagos, esame visi skirtingi.



Biblija

Ir Dievas, sukūręs mus visus tokius skirtingus, skatina kiekvieną darbuotis pagal jam duotus gebėjimus, nes nei vienas nesame visagaliai, galintys daryti viską ir už visus. Todėl kalbamės apie stipriąsias ir silpnąsias mūsų puses ir apie tai, kad tai, kas vieniems sunku, kitiems gali būti lengva, ir atvirkščiai. Iš čia išplaukia pokalbis apie tai, kad neverta nusminti, jei tau kažkas nesiseka, nes tu galbūt esi stiprus kitur... Be to, gera žinia yra ta, kad Dievui mūsų silpnumai yra tik privalumai, nes per juos Jis atveria mums kitas duris, parodo tuos dalykus, kurių nematytume būdami stiprūs...




 
Charakteris / Dailė

O ir stiprūs būdami, žiūrėk, ne visada ilgai išsilaikome... Štai, užeina vieną dieną vaikams gerumo banga. Na, nors prie širdies dėk: ko tik paprašai, viską padarys, dvidešimt kartų pribėgs ir apsikabins, pasakydami, kad myli, širdelių pripieš, meilės laiškų prirašys...


Apačioje ir viršuje – lakoniškos Liutauro žinutės, per vidurį – Magdės meilės laiškas. :)

Bet štai ta magiška diena baigiasi, ir vėl mūsų silpnumai viršų ima... :) Vėl ragiukai dygsta, vėl klausyti mamos ir tėčio nesinori, vėl tingulys apėmęs, ir daryk ką nori... :))



  
Rašymas / Skaitymas / Matematika

Visgi tingulį nugalėti tenka. Nors ir labai nesinori... Nes darbas – ne vilkas, į mišką (nors tasai taip arti) nebėga... Tenka kibti rašymui į atlapus ir gerai jį papurtyti...

Su Magde bandome sakinius dėlioti. Panašu, kad pagaliau pavyko susidraugauti su sakinio pradžioje rašomomomis didžiosiomis raidėmis ir sakinio gale dedamu tašku... :) 


Liutauro laukia kiek sunkesnis iššūkis – mokomės skirti daiktavardžius, būdvardžius ir prieveiksmius, susipažįstame su tiesioginės kalbos skyryba.


Tuomet ateina eilė matematikai. Kaip jau minėjau, ji pas mus šį kartą gražiai draugavo su atliekų svėrimu ir kilogramų skaičiavimu. O aš tuo tarpu, ieškodama, kaip paaiškinti Liutaurui apie lygčių sprendimą, užkliuvau už labai paprasto ir aiškaus lygčių sprendimo aiškinimo. Todėl jei jums reikia pagalbos šiuo klausimu, labai rekomenduoju – man padėjo prisiminti, kaip visa tai paprastai paaiškinti vaikui. Na, o sąvokoms įtvirtinti dar galite pasižiūrėti ir šį filmuką. ;) Neslėpsiu – man tokie paprasti išaiškinimai daug suprantamesni nei tie, kurie moko vaikus lygties nežinomąjį... atspėti... 



Magdė tuo tarpu, nesunkiai prabėgusi per uždavinius su masės, ilgio ir tūrio skaičiavimais, pagaliau susidraugavo ir su laikrodžiu. Iki šiol ši sritis turėjo daugiau nežinomųjų nei valandoj minučių, tuo tarpu dabar štai „susišvietė“, kas yra kas... Todėl laiminga iki ausų didžiuojasi, kad tuoj tuoj pabaigs paskutinįjį savo pratybų sąsiuvinį ir aplenks Liutaurą...






Anglų kalba

Susidraugauti bandome vis labiau ir su anglų kalba. Prisijaukinome vooks.com knygeles, kurias ir klausomės, ir perrašinėjame, ir mėgdžiojame... :) Šiam kartui, minėdami Žemės dieną, pasižiūrėjome gražią knygelę „Earth Yay!“


Na ir toliau nagrinėjame vaikų taip pamėgtą „Unicorn and Horse“.





 
Muzika / Smuikas

Po mokslų kimbame į tarptautinio Suzuki projekto įrašą. Projektas rimtas – jame dalyvauja vaikai iš viso pasaulio, todėl bus įdomu jų tarpe pamatyti ir save. 


Taip pat bandome progai pasitaikius klausytis didžiųjų klasikų muzikos įrašų. Šią savaitę mūsų namuose skamba J. S. Bachas. Muzika polifoninė, sudėtinga, todėl ilgai vaikai neištveria, prašo išjungti... Pavargo... :)



Judesys

Pats metas galvoms pavargus bėgti laukuose vėjo gaudyti ir pasigalynėti su juo... Bėgimo takas kaime – ilgesnis nei reikia, tik norėk... :) Deja, tėvelio kol kas vaikai nepaveja, todėl tobulėti dar yra kur...



Norite ir jūs prie mūsų varžybų prisijungti? Mielai prašome. Išbandysime bėgimo taką kartu! :)

Na, o jei bėgimas jums ne prie širdies, tai bent video mūsų pasižiūrėkite... :)