2019 m. vasario 24 d., sekmadienis

25-oji savaitė. Kas skaito, rašo, duonos neprašo

Šoksiu iš karto prie reikalo – mūsų šeimoje lūžis. Vaikai nepaprastai susidomėjo skaitymu. 


Pirmoji entuziazmu trykšta, kaip visada, Magdė, tačiau ir brolis iš solidarumo stengiasi neatsilikti. Keletą vakarų iš eilės vos nuvaryt vaikus miegot pavyko, nes vis dar prašė, kad leistume paskaityti. Ir supranti, kad šioje vietoje turi elgtis išmintingai ir ieškoti kompromiso tarp smalsumo nežudymo ir nusistovėjusios rutinos. Tenka leisti dar pusvalanduką paskaityti... Įdomiausia tai, kad Magdė stveria ne paprastas vaikiškas knygeles, bet visus į jos akiratį pakliuvusius žinynus ir atlasus: apie augalus, gyvūnus, maistą, istoriją. Ir visai nesvarbu, kad lotyniški augalų pavadinimai vos įveikiami ir menkai tesuprantami, mergina nepaprastai didžiuojasi, kad gali juos perskaityti. 


Atlasai patinka ir man. Mat pakeliui labai smagu vaikams duoti pasipraktikuoti naudotis abėcėline rodykle bei susirasti jau pažįstamus mums augalus.

Liutauras į šį reikalą žiūri paprasčiau – jam reikia paprastų, lengvai suprantamų nuotykių. Todėl verčiau renkasi mūsų pamėgtą seriją apie Katinėlį juodį. O kai dar pamato, kad čia viskas parašyta didžiosiomis raidėmis, iš viso apsidžiaugia, kad taip lengva skaityti. 

Bibliotekoje rastas laimikis.

Žodžiu, prisitempė vaikai knygų į savo kambarį, pasidėjo prie lovos, kad rytais vos pabudę galėtų pult skaityt. Štai taip. Lygioj vietoj. Nei iš šio, nei iš to „pramušė“. O tuo tarpu rimtesnes, storesnes knygas vis dar skaitau jiems aš. Ir šįkart noriu pasidalinti nuostabia knyga, kurią bibliotekoje išrinko pats Liutauras (pagal viršelį, ant kurio puikavosi drugelis, tad kiek apsigavo vaikinas, tačiau tai tik išėjo į gera). Tai – Eva Ibbotson „Kelionė prie Amazonės“. Trys vakarai, ir trys šimtai su viršum puslapių įveikta. Knyga, nuo kurios tiesiogine ta žodžio prasme negalėjome atsitraukti. Nepaprastai įtaigiai, gyvai papasakota istorija su vietomis netikėtais, o kartu ir kiek nuspėjamais posūkiais, su daugiabriauniu veikėjų pasauliu, kuriame pasirinkimai ne tiesmuki, bet paremti vertybėmis, veikėjų charakteriais ir juos veikiančiomis aplinkybėmis. Paprasta, o kartu ir nepaprastai žavi knyga, leidžianti susimąstyti apie mūsų gyvenimo pasirinkimus, prioritetus, pinigus ir draugystę, laisvę būti savimi ir atradimo džiaugsmą. Jau nekalbant apie pažintį su laukine Amazonės gamta. Skaitėm ir sekėm žemėlapyje, kur knygos veikėjai keliavo, tad knyga tapo dar gyvesnė ir įtaigesnė. Neabejotinai verta būti „gyvųjų knygų“ sąraše. O dar jei pasakysiu, kad knygoje aprašomas gaisras, turbūt suprasite, kodėl Liutaurui ji paliko įspūdį... Nežiūrint į tai, kad knyga rekomenduojama 8-14 metų vaikams, patiko ji mums visiems – ir mažiems, ir dideliems. Nors pati būčiau linkusi palinkėti, kad vaikai prie šios knygos dar kartą grįžtų, kai kiek ūgtels...


 

O jei tęsiant knygų temą, noriu kiek pasiblaškyti po Biblinių istorijų knygas. Neseniai pasirodė lietuviškai išleista daugelio labai mėgstama nuostabiai dailininko Jago iliustruota, S. Lloyd-Jones knyga „Biblijos pasakojimai apie Jėzų“. Nežinau, kodėl, bet mūsų namuose angliškasis šios knygos variantas neprigijo. Žiūrėsim, ar prigis lietuviškas. Kadangi tai knygelė, kurioje surinkti ne visi svarbiausi Senojo ir Naujojo testamento pasakojimai, bet tik tie, kurie tiesiogiai susiję su Jėzaus linija, aš joje daug ko pasigendu. Ir gal būtent todėl mieliau paprastai renkamės „Didžiąją vaikų Bibliją“ su 365 pasakojimais, atsiversdami dar ir kitas turimas iliustruotas knygas. Štai ir šįsyk, kai norėjome susipažinti su pranašu Eliziejumi (Eliša). „Biblijos pasakojimuose apie Jėzų“ šios istorijos neradome, tad natūraliai ėmėme kitas. Ir tai ne pirmas kartas, kai tarsi norėtųsi pasižiūrėti vieną ar kitą biblinę istoriją Jago iliustruotoje knygoje, bet ten jos paprasčiausiai nerandame.





Su rašymu gi iriamės labai palengva. Tekstus vedžiojame, bandome po vieną kitą raidę atskirai jungti. Apskritai Liutaurui rašyti rašytinėmis raidėmis yra vis dar nelengva – parašius vos porą eilučių, ranka labai pavargsta, jis prašo pailsėti. Tai taip palengva per savaitėlę 2-3 sąsiuvinio lapus parašo. O aš stebiu, kaip sulig kiekvienu kartu raidės po truputį vis gražiau susijungia. Tikiu, kad po truputį vaikis išdrąsės ir nebebijos pats rašyti.

Liutauras rašo. Padavimas apie Kauną.

Magdė stengiasi neatsilikti nuo brolio.

Įdomu tai, kad kuomet Liutauras groja smuiku, jo rankos yra daug laisvesnės nei Magdės. Tuo tarpu rašant yra atvirkščiai – Magdė vos ne laisviau vedžioja raides, nors grojant jos rankos yra daug labiau įveržtos...

O kad rankos kiek atsipalaiduotų, mes vėl grįžtame prie savo kaligrafijos kurso, kuris, deja, po truputį eina į pabaigą... Paskutiniosios kurso užduotys yra skirtos daugiau pažengusiems, todėl vaikai kaip ir dar turės iki jų ūgtelėti, dabar daugiau su jomis susipažįstame, bet, kaip ten bebūtų, išnaudojame progą brūkštelėti šį bei tą.
Užduotis šį kartą buvo susieta su daile – reikėjo išsirinkti gyvūną ir įtalpinti jį į keletą geometrinių formų bei, pasirinkus labiausiai patikusį, įkomponuoti jį kartu su užrašu į lapą. Abu vaikai draugiškai pasirinko apskritimą. Rezultate turėjome apskritą drugelį ir gyvatę. :)

Magdės drugelis (šiek tiek su mano pagalba) 

Liutauro gyvatė



Kuomet užeina kalba apie matematiką, brolio ir sesers nuomonės išsiskiria: Liutauras nori tiesiog imt ir atlikinėti užduotis pratybų sąsiuvinyje, tuo tarpu Magdei sunku persiristi per skaičiaus 5 sandarą. Kita vertus, Liutauras, būdamas penkerių, kiek pamenu, taip pat ne pernelyg gaudėsi sudėtyje ir atimtyje, todėl stengiuosi merginos nespausti. Juk net paprasti žaidimai, kuriuose reikia ridenti bent du kauliukus, jau yra matematika. Taip po truputį, pasitelkdami įvairias priemones, skinamės kelią toliau ir tobuliname skaičiavimo įgūdžius.



Vasario mėnesiui grėsmingai einant į pabaigą, suskubome kovo mėnesio kalendorius daryti. Magdė pasirinko jį dekoruoti iš po sniego išlindusiomis žemuogių lapų porelėmis, Liutaurui patiko idėja su medžių šakelėmis ir ant jų nutūpusia zylute – šių paukštelių vis daugiau pas mus aplink pasirodo, o ir į inkilėlį prie namo, berods, viena porelė jau nusitaikiusi... Žodžiu, kiekvienas kovui nusiteikęs savaip. :)




Seniai buvome bedarę kokį eksperimentą. Visgi vaikai, taip susidomėję knygomis, iškasė vieną jų „Mėgintuvėlio“ serijoje, ir mes jį tuojau pat panorome padaryti. O eksperimentas iš tiesų labai paprastas. Tereikia jam dviejų stiklinių, dviejų monetų ir vandens. Padėkite vieną monetą į vieną stiklinę, o kitą – po stikline. Ir į abi stiklines įpilkite vandens. Pasižiūrėkite į stiklines iš viršaus, tada – iš šono... :) Viena moneta bus dingusi... :) O tada pakelkite stiklinę, po kuria guli moneta, ir ant monetos užlašinkite lašelį vandens. Vėl užstatykite ant jos stiklinę. Pažiūrėkite, kas dabar matosi ar nesimato... Žodžiu, pasismaginkite su vandens refrakcijos reiškiniu. :)



 

Visgi žymiai daugiau smagumo galite rasti Galvasūkyje, į kurį mus kartu pasižaisti pakvietė Brigita su vaikais. Ir nors iš tiesų erdvės čia visai nedaug, ir iš pažiūros nelabai yra „ką veikti“, tačiau realiai nėra viskas taip, kaip iš pradžių gali atrodyti. Vaikai pražaidė/prisityrinėjo dvi su viršum valandos. Ir, įtariu, po kiek laiko vėl norės čia grįžti. Ypač su draugais, nes tada ir kaina draugiškesnė išeina.

Mums jau pažįstamas Leonardo Da Vinči tiltas, kurį čia pat galima n kartų sudėti ir vėl sugriauti. 

 Iš pažiūros paprastos, bet labai „suktos“ raidžių dėlionės.

Magdę nepaprastai džiugino ir ilgam užėmė šios smagios šokėjų ir žvėrelių figūrėlės.

Atrakcija, kuri itin smagi, kai veiksmą organizuoji pats,
tačiau pernelyg triukšminga, kai tai daro kiti...


Na ir, žinoma, pavasariui po truputį sliūkinant mūsų link, vis labiau traukia į lauką. Čia, žiūrėk, mėnulis visu savo gražumu pavakary kyla, čia tirpstantis sniegas į balas telkiasi ir vėl užšąla, upeliukai tvinsta... Todėl eilinis pasivaikščiojimas po apylinkes tampa nauja patirtimi, naujais įspūdžiais, atradimais. Laukuose žolės suguldytos dar neseniai čia karaliavusio sniego, todėl paprasta ir lengva žingsniuoti tiesiai pievomis. Net ir iki tų apleistų sodybų, kurias vasarą dėl aukštų žolių paprastai aplenkiam.

 Didžiulis ledo „stiklas“, atskeltas nuo didelės balos – tikras grobis.

Geriau už bet kokį varveklį....

Prie vietinio upeliuko-kanalo užsitraukęs ižas – erdvė naujiems atradimams. 

Grįžus namo vėl norisi glaustis prie šiltos krosnelės, išsivirti šiltos arbatos, pasižiūrėti filmą „Sengirė“ ir laukti, kol orai dar stipriau atšils...

2019 m. vasario 18 d., pirmadienis

24-oji savaitė. Čia Lietuva, čia lietūs lyja.

Savaitė, kuomet švenčiame vasario 16-ąją neišvengiamai sukasi apie Lietuvą. Ta proga prisimename pernai mūsų kurtą spektaklį. Vaikai šią pjesę periodiškai vis prisimena, paprašo dar kartą pasižiūrėti įrašą, o namie vis dar stovinti aukštai ant lentynos mūsų stalo teatro dėžė kartkartėmis keliauja žemyn ir vėl yra įdarbinama. Dažniausiai – improvizacijoms. :) Šią gi savaitę improvizuojame ne taip didingai, kaip pernai. Iš dalies dėl to, kad po pernai jaučiamės nebelabai galintys „perspjauti“ save, iš dalies dėl to, kad yra pakankamai ir kitos veiklos, kuri taip pat turi kažkur kažkaip sutilpti. :) Todėl prie namų smeigiam į sniego pusnį iš senelio paveldėtą, dar Sąjūdžio laikus menančią, trispalvę ir iriamės į priekį.


  

O kol vėjyje trispalvė siūbuoja, mes skaitome knygelę apie Legendinius Lietuvos miestus, tyrinėjame jų herbus, ieškome jų lipdukų, klijuojame. Bandėme pasigriebti paskaitinėti ir Rasos Kuncaitės „Gandriuko Kuko keliones po Lietuvą“, bet pasakojimas apie Vilnių mūsų neįtikino, tai toliau ir neskaitėme, bet gal kada sugrįšime. Bus matyt.




Legendą apie Vilnių gi pasirenkame perrašymui. Perrašius iš pažiūros neilgą tekstą mokykliniu rašytiniu šriftu, išėjo visi pilni du lapai. Vaikai įveikia juos po gabalėlį, po truputėlį, kas dieną po pusę puslapio. Bet labai didžiuojasi įveikę.



Taip palavinę ranką, kitą savaitę bandysime imtis po truputį savarankiško rašymo. Bus matyt, kaip seksis.

Su skaitymu gi nuotaikos tokios: Liutauras be galo gedi pasibaigusio E. Marcelionienės „Elementoriaus“. Bet taip gedi, kad savaitės pradžioje vos neverkė – kas galėtų pagalvoti, kad galima taip prisirišti prie skaitymo elementoriaus..? Matomai, ten buvo tai, ko vaikiui labai reikėjo. Todėl mūsų planuota toliau imti „Kodėlčiaus enciklopedija“ taip ir liko lentynoje. Vietoj jos Liutauras skaitinėjo tuos pačius, jau pažįstamus tekstukus. O kad smagiau būtų, paįvairinome šį procesą raidžių kortelėmis ir žodžių dėliojimu iš jų bei smagiu, netikėtai atrastu kryžiažodžių žaidimu WOW (Words of Wonders). Žaidėme visa šeima kartu. Labai neblogai vietoj diktanto. :) Veikia ir telefone. Duodame penkias žvaigždutes ir tikrai labai rekomenduojame!






Kai leidžiu Liutaurui pasirinkti, kokias užduotis iš dienai skirtų nori padaryti pirmiausia, dažniausiai tai būna matematika. Ir nors nėra taip, kad jam tos užduotys per lengvos, tačiau matau, kad jis jomis mėgaujasi – taip, kaip mėgaudavausi matematika mokyklos laikais aš. Todėl laukiu nesulaukiu po keleto metų prasidėsiančios algebros, kai kartu galima bus pasinerti į lygčių pasaulį...


Tuo tarpu su Magde pradėjome kopti Singapūro matematikos programos laipteliais. Su Liutauru mums ji nepasiteisino – matomai per daug vaikinui pasirodė ten bereikalingos „beletristikos“ – kam pasakoti, kurti kažkokią istoriją, jei ir taip aišku, kiek paveikslėlyje veikėjų ir ką kas veikia? O štai Magdei bent jau kol kas tai yra tai, ko jai reikia, nes ji mėgsta kurti, galvoti istorijas, per kurias išmoksta suvokti skaičius. 




Užtat visa galva brolį sesė lenkia kaligrafijoje. Šios savaitės mūsų tema buvo dekoratyvinės raidės. Iš užuominos jau galėjote suprasti, kad užduotį darėme kartu su Magde. Tuo tarpu Liutauras tik parašė reikiamą žodį po savo raide, o visa kita darėme dviese su mažąja. Procesas truko kelias dienas, nes pirma reikėjo sugalvoti, kokias raides darysime (pasirinkome užrašyti tokiomis raidėmis savo vardus) ir nupiešti raides, o paskui sugalvoti iš tų raidžių prasidedančius žodžius bei juos užrašyti. 
Štai koks mūsų rezultatas:



Liutaurui labai norėjosi po žodžiu priraityti viso ko, tai ir priraitė. :)




Na, o po visų akademinių dalykėlių labai smagu buvo išbėgti į lauką ir spėti pastatyti mūsų sniego tvirtovei stogą. Ir nors jau kitą dieną užėjo lietus, gerokai apiplovęs mūsų šedevrą, vis tiek gerai praleidome kartu laiką. :) 



 

Visgi lietus yra lietus, ir lauke jam siautėjant būti ne itin norisi. Kaip sykis vėl prasidėjo „Žaidimų laboratorijos“ užsiėmimai, tad skubame į juos. Vaikai po visų žiemos ligų susirinkę čia negausiai, todėl tie, kas atėjo, nepaprastai smagiai pasibendravo ir pasižaidė.


O kitądien įsigudriname dar ir į M. Mažvydo bibliotekoje įsikūrusią dirbtuvę „Pasidaryk pats“ ištrūkti. Susitinkame čia su iš Vilniaus išsikrausčiusiais, bet dažnai čia atvykstančiais Gintaru bei Svajūne. Berniukai griebiasi robotų konstravimo, merginos gi užsiima kiek delikatesne veikla. Visiems smagu, visų poreikiai patenkinti, judam pirmyn!

Techninės projekto vingrybės. Svarbiausia – laiku pastebėti įsivėlusias klaidas ir patarti vienas kitam.

Aksesuarų gamybos cechas.

Konstravimas šią savaitę dominavo ir namuose. Pirmiausiai buvo sumontuotas fanerinis Eifelio bokštas, kurį radome parduotuvėje nukainotą ir greit pasičiupome už perpus mažesnę kainą nei įprasta. Liutaurui džiaugsmo pilnos kelnės. Panašu, kai ateina tas laikas, kuomet pradeda dominti modeliavimas ir kai vaikinas jaučia, kad jau pats geba po truputį tai padaryti be mano pagalbos.


Atėjus vakarui vaikai sugalvojo, kad Eifelio bokštą reikia apšviesti.


O tada veikla įgavo pagreitį ir vaikai pradėjo iš visokiausių prožektorių ir lempikių konstruoti šviestuvus. Išbandžius įvairias medžiagas, paaiškėjo, kad geriausiai tam tinka vienkartiniai popieriniai puodeliai. Savo gaminius būtinai reikėjo pasistatyti prie lovos einant miegot. Va taip vat...




Šviestuvus, panašu, dar galės vaikai tobulinti, o štai dubenėlius, kuriuos vaikai ruošia mokyklos Kaziuko mugei, jau galima krauti į dėžutes ir laukti šventės.


Tiesa, Liutaurui, kaip visada, koją pakišo PVA klijų kvapas (vis tas padidintas jautrumas garsams, kvapams ir kitiems galams. :) Nesusiturėjęs po pirmojo dubenėlio vaikis čiuposi už nosies ir pabėgo į kitą kambarį. Teko kažkaip suktis iš padėties, ir mes sutarėm taip: aš jam padėsiu pabaigti dubenėlius, bet jis man užtat pripieš akvarele fonų, kurių man reikės kitiems Kaziuko mugės darbams. Tai taip ir darėme – Liutauras piešė, aš ruošiau dubenėlius. :) Kai jau turėsime pilną galutinį vaizdą, pasirodysime. :)

Mokykloje kitą savaitę atostogos, tad mes pratęsime Lietuvos pažinimo temą. Laukite tęsinio. :) Ir nepaslyskite ant tirpstančio, tačiau vis dar apgaulingo ledu virtusio sniego...

O kol lauksite, galite kartu padainuoti mūsų apie Lietuvą anksčiau sukurtas daineles apie 5 Lietuvos miestus, dešimt didžiausių Lietuvos ežerų ir apie ilgiausias Lietuvos upes.