2017 m. lapkričio 30 d., ketvirtadienis

Kinas, kinas, kinas...

Jau seniai mačiau, kad Liutauro gebėjimai piešti susiję su noru nupiešti ne rezultatą, bet pavaizduoti kokį konkretų vyksmą. O ypač dabar, kai pajautė, kad jo ranka labiau pasiduoda fantazijų įgyvendinimui. Todėl kai tik sužinojom, kad Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje (Mokytojų namuose) vyksta I. Bereznicko animacinio filmo „Baubas“ 30-ties metų sukakčiai skirta paroda, nutarėme nepraleisti šios progos.

Paroda, mano akimis žiūrint, nėra skirta konkrečiai vaikams. Labiau gal ji tiems, kurie užaugo su tuo filmuku. Tačiau ir vaikai mielai darsyk peržiūrėjo čia pat salėje rodomą „Baubą“, glėbesčiavosi su ant sienos prilipintu jų dydžio Baubu, lakstė, sukiojo užuolaidas ir visaip kaip ieškojo interaktyvių objektų... Man gi daugiau buvo įdomi visa likusi istorijos dalis – išlikusios filmo kadruotės su pastabomis, personažų eskizai, spalviniai sprendimai, kurie juostoje neišsilaikė. Vaikštinėjau po tą parodą ir tarsi grįžau į prieš ketvirtį amžiaus buvusias tris vasaras, kuomet teko dirbti Vilniaus animacijos studijoje „Vilanima“. Visi tie praskyliuotų celuloidų sluoksniai, kalkinis apsilamdžiusiais kampais nuo fazuotojų (dailininkų, piešiančių judesių fazes) alkūnių popierius – taip pažįstama... Tai buvo paskutinieji metai, kai ranka piešta animacija dar karaliavo viena. Man beišeinant jau atsirado kompiuterinė grafika, kuri niekuomet neatstos tikrosios, ranka pieštos, animacijos... Nes tik ranka piešti, žmogiškos rankos palytėti netikslumai gali suteikti filmui to „minkštumo“, kurio jokia kompiuterinė technika nepadarys... Tokia va nostalgiška gaida...



Gražių spalvų būta, tiesa?

Vaikai susidraugauja greitai.
Net jei tai ir pats baubiausias iš baubų...


Na, o kad jau kiek prisilietėme prie kino temos, negalėjome praleisti ir edukacinio užsiėmimo kino teatre „Pasaka“. Pradžioje, kol visų laukėme, aišku, natūraliai susipažinome su kino teatro koridoriais ir slapčiausiais kampeliais, o paskui ėjome jau ir į operatorinę, kur gidė papasakojo apie paties kino rodymo principą, atminčiai dar ir po kino juostos gabalėlį vaikai gavo.



Tada visų džiaugsmui ėjom į salę žiūrėti filmo apie kino istoriją. Nors pradžioje kiek abejojau, ar vaikams tokio pobūdžio filmas tiks, mano būgštavimai nepasitvirtino – vaikai su didžiuliu susidomėjimu žiūrėjo, juokėsi, komentavo. Liutauras net ir grįžus namo ir paklausus, kas labiausiai patiko, pasakė, kad Čarlis Čaplinas, tame filme viręs ir valgęs batus. Nieko nepridursi – amžina klasika yra amžina klasika. Net vaikui aišku, kad šis genialus aktorius ir režisierius yra vertas išskirtinio dėmesio kino istorijoje.


Tuomet dar pasilikome žiūrėti tikrai išskirtinio daugeliu prasmių edukacinio filmo „Berniukas ir pasaulis“


Nežinau, ar dar kada esu mačius tokį spalvingą, tiesiogine to žodžio prasme, filmą. Ir nors filmo trukmė pradžioje man kėlė klausimų (beveik 1,5 val.), plius buvo nurodyta, kad filmas rekomenduojamas 3-8 klasių vaikams, mūsų ikimokyklinio amžiaus chebrytė tikrai neblogai susidorojo su jiems tekusiu iššūkiu. Šešiamečiai žiūrėjo kaip dideli, keturmetėms gal tik buvo kiek sunkiau, bet pasitelkusios pieštukus ir popieriaus lapus, čia pat, prie ekrano ant žemės sugulusios paįvairino savo kino teatro patirtį...

Žodžiu, nors einant maža grupele šis malonumas nėra labai pigus (nes ekskursijos kaina fiksuota, pritaikyta daugiau didelėms mokinių klasėms), nesigailiu, kad sudalyvavome. O ir užsidedame pliusiuką prie pirmą kartą aplankytų vietų. Nes pirmą kartą buvome su vaikais kino teatre. Tikrai eisim dar.

2017 m. lapkričio 24 d., penktadienis

Planavimo triukai virtuvėje

Šiais laikais, kai daugybė žmonių susikiša visas savo dienotvarkes į mobiliuosius telefonus ar kitus technikos stebuklus, aš – prisipažinsiu – vis dar esu ta, kuriai norisi planuojamus dalykus turėti kažkokiame kitokiame formate. Pageidautina – kuo didesniame, kad kuo labiau badytų akis ir sąžinę... :) 

Galėčiau varvinti seilę žiūrėdama į Eglės namuose esančią tuščią didžiulę juodą sieną-lentą, ant kurios telpa ir vaikų piešiniai, ir iškabinti planai, ir visokio kitokio plauko užrašai, kurių neužstoja kokios nors spintos, kėdės, komodos ar dar kas. Galėčiau pavydėti tiems, kurie turi vietos ant sienos pasikabinti didžiulę kamštinę lentą, prie kurios gali prismeigti ką panorėjęs. Galėčiau. tik ar dėl to kas pasikeis?.. Todėl budriai išplėtusi akis vis ieškau idėjų, kaip čia patogiau „prasisukus“. Ir štai vieną dieną, besisvečiuodama pas Mariją, žiūriu... žiūriu... Ir matau, kad iki šiol taip ir neužfiksavau tokios paprastos genialios idėjos! Virtuvės spintelių stiklinėmis durelėmis skydai!!! О juk virtuvėje taip dažnai besisukiodamas žiūri į tas tuščias plokštumas, kurios tik ir laukia, kol ant jų ką užrašysi. Super. Plius dar taip neseniai filme „2:22“ irgi buvau užfiksavusi, kaip smagiai vyriškis aprašinėja namuose esančias stiklo pertvaras...

Griebiu nieko nelaukdama šią idėją, deduosi į kišenę ir bandau taikyti. Voila... Dvi savaitės ir pagrindiniai jų įvykiai visuomet prieš akis. Ne mobiliame telefone, kurio šlapiom rankom plaudama indus nepažiūrėsi, ne segtuve, kurio tom pačiom šlapiom rankom nesinori traukti iš lentynėlės, o štai čia – visuomet prieš akis. Atsidžiaugt negaliu, kaip paprasta! Tereikia elementaraus rašiklių lentai rinkinio iš Ikėjos ar kitos kokios viečikės, ir viskas.



Jūsų virtuvės spintelės ne stiklinės? Gal tuomet padės kažkas tokio pakabinta kur panosėj?.. Toj pačios Ikėjoj už keletą Eurų galima įsigyti. Ir dar kokį smagų foną įrėminti atskirai dienai, o viename iš rėmelių gal dar net ir kokią palaikančią citatą įrašyti...


Dar neblogų idėjų siūlo, kaip visada Pinterest'as. Pasižiūrėkite, gal ir jums pravers...





2017 m. lapkričio 19 d., sekmadienis

Draugų diena

Esu spontaniškas žmogus, ir dažniausiai labai atvirai priimu netikėtai ateinančius į mano gyvenimą pasiūlymus. Todėl kai penktadienio vakarą gavau draugės žinutę, kurioje ji prašė priimti į kompaniją rytojaus rytą jos vaikus, džiaugsmingai sutikau – draugija mums visada į naudą. Ir džiaugsmo iš tiesų buvo ne man vienai. 

Tačiau vis gi pradėsiu nuo savęs, nes tos dienos dėka supratau, kokie paaugę yra visi vaikai. Jei dar prieš metus būtų reikėję sukti galvą, kad vaikai mažiau ar daugiau nenuobodžiautų, šįsyk jie patys pilnai valdė situaciją – man tereikėjo stebėti ir žavėtis, kaip jie visi nuostabiai rezga žaidimų scenarijus ir derybinius planus („meskime burtus“... „ne, balsuokime!“... „Bet juk tu jau pažaidei su šia mašinėle, todėl dabar Svajūnės eilė!“ ir pan.). Pradžioje galvojau, kad merginoms gal pasiūlysiu ką nors kartu pasiūti, jau traukiau medžiagas, bet labai greitai supratau, kad joms ir be mano pasiūlymų labai smagu, todėl pasistengiau nesikišti.

Pradžioje ketveriukė bandė žaisti kartu. Berniukai puolė statyti iš žaislų ir rūbų dėžių „tvirtovių“ ir barikadų – merginos pasijuto čia ne itin pageidaujamos, bet panašu, kad per daug nesikrimto – tuojau griebėsi spalvinimo-piešimo-karpymo-klijavimo meno, kuris greitai peraugo į didesnį formatą.


Čia mums labai tiko didžiulis reklaminio stendo lapas – tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje pasipainioję, su Liutauru praeitą savaitę stotelėje belaukdami troleibuso gavome šį lobį (štai kaip automobilio gedimas išėjo mums į naudą!), kurio viena pusė greit buvo papuošta gigantišku Titaniko piešiniu, kitądien jam ant viršaus nugulė kūnų apvadai, įvairios kitos gėrybės, tačiau antroji pusė buvo vis dar beveik tuščia (patinka man reklamos vos su vienu užrašu). Štai ji ir suviliojo Svajūnę, o paskui ir likusius vaikus.


Mados reikalu tapo pasigaminti gigantiškus „mobiliuosius telefonus“ ir dekoruoti juos lipdukais bei piešiniais. Saviškį, uoliai suvyniotą, Svajūnė net namo išsivežė. :)

Berniukai, kuriems pabodo tvirtovėje lindėti, patraukė į lauką. Ir nors kitų kaimynų berniukų jiems į lauką išvilioti nepavyko, jie ir dviese visai smagiai ten žaidė.


Per tą laiką sudžiūvo mūsų kultinės mašinėlės neseniai lūžęs ir dabar mano vėl suklijuotas ratas, tad vaikų laukė naujos atrakcijos. Reikėjo matyti, kiek džiaugsmo gali kelti vaikams paprastas kartono gabalas su lipnia juosta prilipintu važiavimo mechanizmu (valdomu radijo bangomis). Čia vyko ir didžiosios derybos, kas po ko valdys mašinėlę, kam kiek laiko liko (odė smėlio laikrodžiui), kam kas galima ir negalima.


Galiausiai draugija kiek pavargo, praalko, todėl užkandus sėdo atsipūsti. Čia ir vėl pravertė derybinis menas: kokį filmuką žiūrėti. O kodėl tą, o ne kitą? Nes tą būtent nori žiūrėti trys vaikai iš keturių! Bet kai kam tai neatrodo stiprus motyvas... Patikėkit, iš šono buvo labai smagu klausytis, kaip randamas sprendimas. O rastas jis buvo. Ir netgi niekas nesusipyko – atvirkščiai. Laimėjo draugystė... Ir dar kokia! Atskirų kėdžių nereikia, nes draugai mielai pasidalins viena! O taip, didieji skaitytojai, – mokykitės :))


Galvojau, kad diena eis lėčiau, todėl buvau numačiusi galimybę su vaikais nuvykti į Technikos muziejų, tačiau taip jau gavosi, kad mūsų tėtis kiek pasivėlino grįžti iš darbo namo, todėl primetėm, kad nebeverta verstis per galvą, juo labiau, kad ir vaikams daug patrauklesnė idėja buvo tiesiog išeiti pasivaikščioti. 



Patraukėme į parką. Ten vaikai kiek pasisupo, pačiuožinėjo, aplinką patyrinėjo, o tada leidomės savo svečiams mūsų mėgstamų kapinaičių aprodyti – juk joms neprilygs jokia žaidimų aikštelė... Juo labiau, kai kapinaitės senos, su daugybe apleistų koplytėlių, nebežinomų ir labai gerai žinomų šeimų kapų. Oginskių šeimos kapas – įdomiausias. Ta koplytėlė, tarsi koks namelis su savo „kiemu“, žadina vaikų vaizduotę, jie tuoj žaidžia, kad čia jų namai, įeinant čia reikia pasibelsti, štai man tenka sargybinio rolė, greta esanti kapavietė jų vaizduotėje virsta viešnioms aprodomu ūkiniu pastatu, garažu, tvirtove... Merginos tvarko po vėlinių vėjo išnešiotas tuščias žvakes, iš nukritusių lapų kuria ant akmenų piešinius – gyvenimas verda... O aš stebiu ir toliau žaviuosi tuo laisvu, į tolimiausias keliones nuvedančiu vaikų žaidimu...


Diena jau eina vakarop, jau štai ir vakarienė, jau ir svečių atvažiavo tėtis pasiimti, bet skirtis niekas nenori, vaikai išsitraukia dar Lego, konstruoja, fantazuoja, belieka mums, suaugėliams, užsikaisti arbatos, pasišnekučiuoti – tebūnie. Nes tokia kompanija – tikrai smagu!


Todėl kitąsyk, jei jums netikėtai kas paskambins ir įsiprašys į kompaniją, nesukit galvos, kad galbūt nesutvarkyti idealiai kambariai, kad gal neturit jokio iš anksto pasiruošto plano, „O-ką-gi-su-jais-reikės-veikti?“, nes patikėkite – dažniausiai pati diena savyje turi daug daugiau, nei mes galime suplanuoti, numatyti, sukramtyti. Kai žaidžia vaikai, atsitraukime, stebėkime, mokykimės, mėgaukimės!

2017 m. lapkričio 18 d., šeštadienis

Edukacinis projektas. Dviračiai

Sugalvojom šiemet rengti bendrus susibėgimus su vaikais ne tik lauke, bet ir susiburti konkretesnei bendrai veiklai. O kad nereikėtų išradinėti dviračio, tokią temą spontaniškai ir paėmėm: „Dviratis“. Tris savaites kiekviena šeima šia tema kažką narpliojo, galvojo, o susibėgę ėmėm ir pasidalinom sava patirtimi. Formato šiam projektui neturėjome, tad viskas vyko labai spontaniškai.

Samanta su Viljamu išnarstė dviratį po kaulelį, tiksliau – po detalę, o visiems susirinkusiems davė užduotį rasti bent po vieną detalę, su kuria iki tol neteko susipažinti. O kas norėjo, galėjo savo svajonių dviratį nusipiešti...



Tuomet buvo mūsų eilė. Mes savu stiliumi – dainelę apie dviračius sukurpėm (na, tiksliau – aš vaikų įkvėpta žodžius sudėliojau, muzikinį foną suradau, įdainavau), tuomet sumedžiojau nuostabią S. Ochliabinino knygą „Išraskime dviratį“, kurios iliustracijomis paįvairinome ir savo prezentaciją. Čia pasitelkiau saviškius į pagalbą – buvo smagu drauge spalvinti tuos neįprastus dviračius ir jų šeimininkus.


Tuomet areną užleidome Eglei. Ji su savo kompanija kaip visuomet – aukštumoj. Jie visą šeimyninį žurnalistinį tyrimą atliko apie tai, kas kaip ir kada važinėjo dviračiais, kas juos turėjo, neturėjo, dalinosi, svajojo, žodžiu, galybę istorijų surinko, net šeimos dviračių medį sudarė – padirbėjo tikrai iš peties... Bet ką čia aš – patys skaitykite jos įrašą apie tai ir žavėkitės!. ;)



Na, o mes turėjome pasitenkinti šio tyrimo fragmentais ir Emilijos pasakojimu, kaip tėtis ją išmokė važiuoti dviračiu. Čia pat daug kas ėmė jai antrinti, kad taip – būtent taip – važiuoti vaikystėje išmoko ir jie. Buvo smagu prisiminti... Aš pati išmokau kadaise važiuoti dviračiu lygiai taip pat – tėtis laikė už sėdynės, liepė važiuoti, ir aš važiavau, šventai įsitikinusi, kad tėtis vis dar mane laiko... Nors jau keli metrai kaip važiavau pati...

Po Eglės su Emilija vairą į savo rankas perėmė Gintarė su Melisa, kurios pademonstravo įvairias važiavimo dviračiais saugos priemones: šalmą, pirštines, atšvaitus, kurie, beje (nuostabi Vokietijoje jų užmatyta idėja!) puikiai tinka kelnių apsaugai nuo įsipainiojimo į ratus. 
Melisa, lyg tyčia, rudens pradžioje buvo patekusi į šiokį tokį incidentą, važiuodama dviračiu, kurio metu susižalojo koją, tad ši tema – kaip saugiai važiuoti dviračiu – buvo laiku ir vietoj. Ir kiti tuoj puolė dalintis istorijomis, nutikusiomis jiems važiuojant dviračiais.


Tuomet visi buvome Gintarės įtraukti į nedidelį skaičiavimo žaidimą, o galiausiai Marija su Gintaru ir Svajūne pasidalino savo video reportažu, kuriame kalbino kaimynystėje gyvenantį dviratininką. Kuo skiriasi mėgėjiškas dviračių sportas nuo mėgėjiško, ar daug reikia kilometrų nuvažiuoti, norint tapti profesionalu – šie ir kiti klausimai buvo išgvildenti...


Toks štai mūsų susitikimo metraštis. Buvo įdomu. Pažiūrėti ir kaip pats moki susidoroti su iššūkiu įtraukti į projektą vaikus, pažiūrėti, kaip vaikai daugiau ar mažiau įsitraukia ar neįsitraukia į temos pristatymą, kaip mokosi klausyti kitų, kaip reaguoja į vienokią ar kitokią informaciją. Žodžiu, tęsime, duosime žinoti... :)

O pabaigai – ačiū Samantai už parengtą šio susitikimo reportažą:


2017 m. lapkričio 17 d., penktadienis

Magdė mokosi abėcėlės

Kartais pagaunu save, kad taip esu susikoncentravusi ties Liutauro „mokslais“, kad imu ir pametu iš savo dėmesio lauko mažąją... Bandom šįkart atsigriebti. Liutaurui seniai nebeaktualu, o štai keturmetė Magdė mielai mokosi abėcėlės. Imdama pavyzdį iš anglakalbių, mokau ne raidžių pavadinimų, bet garsų, kurias jie žymi. Kartais, būnu, pati susipainioju, nes gi „teisingai“ reikėdavo išmokti... Bet stengiamės, stengiamės. Imam elementarią anglišką šios dainelės versiją ir adaptuojam. Gal ir jums idėja pravers:


Mįslė tie vaikai... Liutaurui abėcėlė buvo nepaprastai lengvai perkandamas riešutėlis. Ką čia riešutėlis – minkštas sviestas. Nuslydo, susivirškino be didesnių pastangų ir viskas. Dviejų būdamas jau mokėjo visas raides. Magdei gi jos labai sunkiai pasiduoda. Matau, kad ji visai ne vizualiai, kaip kad Liutauras, priima informaciją. Regiu ją dažnai tiesiog imant ir vedžiojant vieną ar kitą raidę – tasi norėtų suvokti, kaip čia ji surėdyta, kaip ją prisiminti, su kuo susieti... Sakosi norinti išmokti skaityti. Negaliu neišnaudoti tokios situacijos... :)

2017 m. lapkričio 14 d., antradienis

Spalvų plakatas

Pažadėt pažadėjau, tai reikia ir ištęsėt... A3 formato spalvų plakatas jau skuba pas jus. Dviem variantais – daugiau tepliones mėgstantiems ir santūresniems.





Imkit, turėkit, jei tik patinka. O jei nepatinka, savo pasidarykit. ;) Gražių salvotų atradimų, turiningų ieškonių ir teplionių! O aš į spaustuvę pradėsiu ruoštis. Jei reikia, sakykite, atspausiu ir jums ;)

2017 m. lapkričio 10 d., penktadienis

Kaip Liutauras piešti mokėsi

Liutauras, kaip žinia niekada nepasižymėjo dideliu noru piešti. O ir aš nespaudžiau ir neverčiau – nemačiau prasmės. Jis gi tuo tarpu tik stebėdavo kitus tai darant, ir vieną akimirką imdavo bei pateikdavo siurprizą. Kažkada taip buvo su žmogaus piešimu. Jis niekuomet nepaišaliojo jokių galvų su taškinėmis akimis ar pagaliniu kūnu (šis periodas ateina tik dabar, kai norisi greitai mintį išreikšti ir nesivarginti dėl detalių), o kartą dažais ėmė ir nupiešė visai padorių proporcijų žmogų, gerokai mane nustebindamas. Dabar taip nutiko su Titaniku. Tai buvo pirmas jo piešinys tokia tema. Tiksliau – iš karto visas ciklas piešinių. Dar tiksliau – du ciklai. Tiesiog vieną dieną pasičiupo popieriaus, dėžutę su pieštukais ir užsidarė savo kambaryje. Grįžo su šūsnimi pripieštų lapų – su „Titaniko istorija“. O paskui dar paprašė manęs, kad visą animuotą 15-kos puslapių knygelę padarytume apie Titaniko kelionę vandenynu. Dabar jau aš piešiau, jis stebėjo ir nurodinėjo, kur ką piešti ir ko nepamiršti, paskui jau spalvino. Ir net kalbas apie dailininko profesiją užvedė. Viešpaties keliai nežinomi, t'sakant... :)

Pirmoji serija: 
 Toks jis buvo pastatytas – didžiulis, keturiais kaminais pasipuošęs.

Ir išplaukė į savo pirmąją kelionę per Atlantą.

Tačiau sėkmė jį aplenkė, ir susidūręs su ledkalniu turėjo pasiduoti stichijai.
Didingi kaminai griūna, korpusas svyra, žmonės bando gelbėtis.

Tuoj tuoj ims ir perlūš per pusę... 

O ne! Korpusas perlūžo, pusė jo jau baigia paskęsti...

Nedaug vilties teikia ir likusi dalis. Tuoj ir ją pasiglemš vandenynas...

Dugne lieka amžiams ilsėtis didingo laivo nuolaužos...
Serijos pabaiga.

Antra serija. Arba tai, kas buvo praleista...

 Plaukė, plaukė ir atsitrenkė į ledkalnį...

 Ledkalins negailestingai perrėžė laivo šoną, aplikdamas jame didulį plyšį...

Ledkalnis kai stovėjo, taip stovėjo, 
tačiau benuplaukiantis laivas jau buvo pasmerktas žūčiai...

Netrukus viską pasiglemžė godaus vandenyno platybės...

Žiū, ar tik neteks artimu laiku pirkti naujosios Iljos Bereznicko knygos apie animaciją?.. ;) Аr bent jau apie animacijos meną..?

Magdė, tuo tarpu, nuo savo pomėgio piešti atvirkščiai – atsitraukė. Ir kažkaip visai abejingai reaguoja į pasiūlyius piešti. Taip vat ima ir persisveria gyvenime svarstyklės...

Spalvų ratas

Kartą apie spalvas jau rašiau. Tiksliau – dainavau... Net neįtardama, kaip viskas ims ir persipins. O istorija tokia – seniai norėjau padaryti vaikams spalvų ratą. Bet taip ir žinojau, kad vaikams, bedusiems prištu į konkretų spalvos atspalvį, tegalėsiu išlementi kažką panašaus į „aaa... ča tooookia tamsiai raudonai ruda... Na, šita irgi raudonai ruda, bet kiek tamsesnė... ir kiek oranžiškesnė...“ Ir nelabai tegalėsiu padėti jiems įsiminti daugiau nei kokias dvylika spalvų, pavadintų žaliai-mėlyna, violetiškai-purpuriška ar panašiai. 

Seniai varvinau seilę, žiūrėdama į galybę angliškų spalvų pavadinimų, vis ieškodama kokio nors lietuviško atitikmens. Ir vieną radau. Ačiū už jį Aistei iš Meškiuko bibliotekos, kuri tokį rusiškoje knygelėje rado, išvertė ir internete pasidalino – už jo tąsyk užkliuvau ir net nežinodama, iš kur jis, į savo dainelę įdėjau. Vėliau su pačia Aiste virtualiai susipažinau, ir tai mane vėl grąžino prie tos spalvų rato idėjos... Tad sėdau vieną vakarą ir pabandžiau sudėlioti į vietas tai, ką Aistė įvardijo, papildydama likusias spalvas savo supratimu. Tiesa, čia sutilpo tik baltos ir juodos link šviesėjantys ir tamsėjantys pustoniai, todėl už kadro liko dar nemažai ne tokių sodrių, pilkos link judančių spalvų, kaip pvz. kakavos, terakotos ar asfalto. Teko atskirai dar išskirti ir tarpinę šiltos geltonos dalį, nes joje taip pat labai daug mums pažįstamų pustonių gyvena... Tam kartui juos palieku šone, nes jei įterpsiu, grius mano geometrija, kuriai atstatyti reikėtų dar bent dviejų intarpų. Gal kada ateityje, mat šiai dienai mano fantazija jau išseko...

Dalinuosi, žodžiu... Spauskite ant vaizdo, didinkitės, atskirame lange atsidarykite (o dar geriau – atsisiųskite, kad įskaitytumėte viską). Gal kai kur norėsite ginčytis, tačiau spalvos toks jau dalykas – koją gali pakišti kompiuterio kalibruotė, jūsų pačių akys ar kitokia jūsų pievos dobilų spalva. O gal šaltibarščius, pvz., gaminate ne iš virtų, o marinuotų burokėlių... Tad per daug nerūstaukite radę ne taip įsivaizduojamą spalvą, o geriau parašykite man, jei sugalvosite, kaip tiksliau ją būtų galima įvardinti.
Skanaus! ;)


Kada nors ir plakatą padarysiu. Pasidalinsiu. ;)

P. S. tiesa, gi pamiršau, kad jums gal pravers dar kada ir šios atrastos lietuviškų spalvų pavadinimų atitikmenų lentelės. Smagu, kad kažkas irgi dalinasi. ;)

2017 m. lapkričio 3 d., penktadienis

Kasdienės spalio smulkmenos

Yra tokių veiklų, kurios kaip ir per daug nenusipelno atskiro įrašo, bet mums patiems yra labai mielos ir to, kurias norisi užfiksuoti ateičiai. Tad prabėgant – nedidelis reportažas...

Senokai knietėjo mums nusipirkti IKEA'joje tuos išsilydančius karoliukus. Kurį laiką galvojau, kad vaikai juos paprasčiausiai išmėtys, išbarstys, ir iš mano gerų norų beliks prisiminimai. Tačiau surizikavau. Magdės gimtadienis buvo tam labai gera proga, taigi įsigijome. Kol vaikai įsidrąsino sava kūryba užsiimti, „žaidžiau“ daugiausiai, žinoma, aš. Pinterest'e prisižvejoję visokių idėjų kartu dėliojom (vaikai atrinkinėjo konkrečių spalvų karoliukus, aš juos į vietą rikiavau), galiausiai pasitaikė mokytojo diena, tai ir Muzikos namelį, kuriame smuiku mokomės groti, išdėliojom, mokytojai padovanojom...




Tada sekė visokios mašinėlės, laivai, pakabukai, širdelės ir visokie mažmožiai, jau ir pačių vaikų dėlioti bei lyginti (Liutaurui iššūkis, Magdei vis dar svajonė). O ir mano baimės, kad vaikai juos išbarstys, nepasiteisino – iki šiol dėžutėse tvarkingai karoliukai gyvena, nors į juos ir bandė kėsintis kartą į svečius užklydę draugai... Žodžiu, jei dar nesate bandę, rekomenduojame. ;) 

Vaikai auga, ir jų žaidimai darosi vis sudėtingesni ir įdomesni. Štai vieną vakarą, betvarkydami žaislus, keikėme kiniečius, kurie šiais laikais gamina tooookius nepatvarius žaislus, kad baisu! Kur matyta, kad vos ne pusšimtį eurų kainuojantis babytės dovanotas džipas vos po poros dienų buvo jau nulūžusiu ratu... Na taip, berniukai tuo džipu žaidė ne į pūkus juos vyniodami, bet džipas juk ir turėtų atlikti savo paskirtį, tiesa? Per purvynus važinėti, įvairius kliūčių ruožus įveikti... Žodžiu, iš principo dar veikiantis daiktas buvo pasmerktas gulėti kampe be vieno rato, kol tėvelis pasiūlė jį išardyti ir radijo bangomis valdomą mechanizmą panaudoti kitur... Taigi, vaikinai ėmėsi darbo. Kam džiaugsmo ardant buvo, o kam – važinėjant nauja kartonine šio žaislo versija. Ir nors joje tebuvo ratai ir „dugnas“, džiaugsmo ir gerų emocijų jis dovanojo turbūt šimteriopai net daugiau nei išdailintas plastikinis korpusas...


Nuvaryt į lovą vaikus, kai po grindis rieda vikrusis ex-džipas,
misija beveik neįmanoma... :)

Kitas smagus projektas pasitaikė netikėtai po to vakaro, kai kaimynų berniukas Ugnius atitempė nežinia iš kur keletą kartoninių dėžių. Iš namų į lauką tuoj iškeliavo lipni juosta, peiliai, žirklės, ir komandinis darbas įgavo pagreitį. Berniukai sukonstravo namelį, kuris, aišku, keliavo nakvoti pas mus, o paskui jau pagavo Liutauro fantaziją. 


Namelis virto laivu, o aš buvau priversta jam net ir veikiantį vairą padaryti. Pradžioje buvo sumanymas daryti Titaniką, mat pas mus jis vis dar ant bangos, bet paskui jis virto tiesiog garlaiviu...



Laivų tematika buvo persikėlusi ir į „šešėlių teatrą“ – čia kaip visada didelė konkurencija dėl scenos – kam Titanikas, kam šiaip šokiai ir kitokia plastika rūpi...


Na ir, žinoma, koks ruduo be kaštonų... Prisirinkom jų Karo technikos muziejaus kieme – ten du didžiulius kaštonus nužiūrėjom dar vasarą – ten jų nors vežimu vežk... Nerado kurį laiką jie namuose vietos, tai paskui nusprendėm a la vainiką rudeninį padaryti. Kažkas gavosi bendrom jėgom, bet, žinokit, ne ilgam. Nebandykit kartoti, geriau. Karšti klijai kažkaip ne ypatingai gerai mums klijavo tuos kaštonus. O ir svorio gal jų nelaikė. Nors keliskart klijavom ir visaip kaip stiprinom, vis tiek galiausiai jis mums į atskiras dalis pasidalino... Na bet bent atminimui nuotrauka liko. :)


Na ir, žinoma, nors ir minimaliai, bandome palaikyti šiokią tokią akademinę formą. Turiu pasakyti, kad mums labai pasiteisino Opa-Pa pratybos. Bandome išlaikyti 2-3 lapų per dieną ritmą, nors ne kasdien pavyksta visgi prisėsti. Kita vertus, vis tiek iriamės į priekį, ir per spalio mėnesį spėjom padaryti tiek, kiek buvome užsibrėžę. Smagu matyti, kaip pradžioje nepaklusniai keverzojęsi skaičiai pagaliau pasidavė, o ir dailyraštis mažais žingsneliais grįžta į tą fazę, kokią buvome pasiekę prieš vasarą.

Simetrijos pamokos su veidrodžiu...

Kai kas savarankiškai, kai kas kartu – bus ką prisiminti...

Retsykiais šalia to pasiimame ir savo mėgstamą „Labas raide“ knygą, judam ir čia į priekį. Ir nors veidrodinių raidžių fazė vis dar išlenda į dienos šviesą, tobulėjam ir čia... Labai įdomu stebėti, kaip žingsnelis po žingsnelio pasiduoda tiek raidžių rašymas, tiek fonetinis suvokimas.


Visgi labiausiai dar traukia raidžių vedžiojimas – po visų homechooling'o konferencijų daug ką permąsčiusi suvokiau, kad Liutaurui labai svarbu matyti vizualų visa ko pavyzdį. Tad tegul vedžioja, tegu formuojasi tie raidžių ir skaičių vaizdiniai jo galvoje. 
Kitas įdomus pastebėjimas buvo apie berniukų poreikį judėti mokantis. Pasirodo, berniukams labai svarbu į mokymosi procesą įtraukti stambiųjų raumenų grupių darbą. Todėl net toks elementarus dalykas, kaip pasirinkimas tarp sėdėjimo ar stovėjimo besimokant, jiems yra labai svarbus. Ir tai pati pastebėjau: Liutaurui pasiūlius atsisėsti ir ką nors parašyti, jis dažniausiai atsisako, pareikšdamas, kad stovint jam patogiau. Tuo tarpu mokykloje daugumą berniukų pasodinus už suolų ir liepus sėdėti, jų smegenys pagrinde ir sprendžią pagrindinį klausimą: kaip išbūti sėdint, kai visas kūnas tam priešinasi... Vietos pačiam mokslui galvoje nebelabai ir lieka...

Draugui dovana. Kaip gi neužrašysi, nuo ko...


P. S. vieną vakarą (mes – „pelėdos“, tad dažnai svarbiausi dalykai mūsų namuose vyksta vakarop), kol ruošiau vakarienę, pavedžiau tėveliui su Liutauru atlikti tos dienos užduotis. Negalėjau nenufilmuoti... :)