Pabaigę savo projektą apie mokymąsi, stabtelėjome. Reikėjo pravėdinti smegenis, „pakeisti plokštelę“, todėl natūraliai išėjo tokios mini atostogos – tik su minimaliomis užduotimis, tačiau su daugiau skaitymo, kalbėjimosi, paprastų buities darbų ir tiesiog pasibuvimo drauge.
Projekto pabaiga, iš tiesų, visuomet didesnis iššūkis man pačiai. Mat tenka pristabdyti mintis, kurių vis dar knibžda galvoje, ką dar galima buvo padaryti, ką būtų galima patobulinti, nors vaikų mintys jau lekia tolyn, ir jiems tam kartui tema yra išsemta – jų smalsumas veda kitais keliais.
Nukrypsiu šiandien ir aš kiek kitur. O gal reikėtų sakyti, kad sugrįšiu prie to, į ką pradėjau gilintis metų pradžioje – sugrįšiu prie motyvacijos. Jau guodžiausi, kad metų pradžia pas mus šiemet įsisiūbavo sunkiai. Motyvacijos – nulis, ir mano vertimasis per galvą, kiek besistengčiau, ne itin ką duoda. Bandau taikyti visokias vidinės motyvacijos auginimo strategijas, bet seni mano ir vaikų įpročiai kiša koją, tad kur sukę apsukę, liekame ir vėl prie suskilusios geldos. O gal tiesiog rezultato norim per greitai?.. Kaip ten bebūtų, tikiu, kad kas ieško, tas anksčiau ar vėliau randa, todėl nenuleidžiame rankų ir bandome toliau...
Robotika
Savo pasakojimą šį kartą turiu nukreipti robotikos būrelio link. Nuo spalio vidurio Liutauras prisijungė prie nuotolinio robotikos būrelio. Labai norėjosi jam toliau tęsi pernai vykusius „Edulando“ robotikos užsiėmimus Centrinėje bibliotekoje, deja šiemet to būrelio bibliotekoje nesuorganizavo, todėl man teko ieškoti ko nors kito. Taip mano akys užkliuvo už „Robotikos akademijos“ siūlomo nuotolinio būrelio. Pasiūlymas patiko tuo, kad konstravimas čia vyksta iš namuose turimų detalių, nieko papildomai nereikia, vaikams pasakojama (kiek teko iš kito kambario nugirsti) apie internetinį saugumą ir siekiama parodyti, kad kompiuteris gali būti tiek naudingas, tiek ir žalingas. Vaikams užduodami namų darbai, kuriuos jie turi paruošti iki kitos pamokos. Juos sudaro konstravimo iš Lego ar kitų turimų objektų užduotis ir užduotis vienoje iš pasirinktų konstravimo programų. Kuomet pašto dėžutėje išvydau tris programų pasiūlymus, tuoj puoliau googlintis, kurią čia mažesnę blogybę pasirinkus – Mincraft'ą, Roblox'ą ar konkrečiai užduočiai pasiūlytą kokią tai tiltų konstravimo programėlę. Paskutiniąją vos atidariusi iš karto atmečiau – supratau, kad apart pagaliukų (neva tilto elementų) dėliojimo ekrane čia nieko gero nebus. Apie Roblox'ą nieko nebuvau girdėjusi, todėl teko pasigilinti nuodugniau. Kuo daugiau gilinausi, tuo aiškiau darėsi, kad tikrai nenoriu jos įsileisti į savo namus ir vaikų galvas. Bent jau kol kas. Liko Minecraft'as. Nuodugniau šiuo žaidimu anksčiau nesidomėjau, nors bendrą supratimą lyg ir turėjau susidariusi iš įvairiausių nuogirdų ar atsitiktinių patirčių. Iki šiol kiek atsargiai, daugiau intuityviai apeidavau šią temą, nors edukacinę Minecraft'o versiją Liutaurui pernai buvau įdiegusi į planšetę. Tąkart Liutauras pasižvalgė, porą dienų pažaidė ir numetė. Todėl aš galvojau, kad tiesiog mano vaikiui nepatiko. Kitaip tariant – nesigilinau. Tačiau kai dabar štai reikalas prispaudė, teko vėl grįžti prie šios temos. Užklausiau Liutauro, kas jam patiko/nepatiko Minecraft'e, ir išgirdau iš tiesų labai paprastą atsakymą:
– Kad aš nelabai suprantu, kaip ten ką daryti...
O taip... Tai – žaidimas, kuris, mano akimis žiūrint, labai atitinka Microsoft platformos ideologiją: „perskaityk storą naudotojo vadovą, tik paskui žaisk“. Pasijutome išlepusiais Apple vartotojais, kurie pratę prie intuityvaus aplinkos supratimo. Prie programų, kurias atsidaręs iš karto natūraliai supranti, ką kur reikia spausti, kaip ką daryti. O čia – atsidaręs matai tuščią žalią kraštovaizdį ir... daugiau nieko – nei jokių užuominų į mygtukus ar dar kokią pagalbą. Klaviatūros rodyklyčių pagalba po kiek laiko išsiaiškini, kad gali judėti, o pelytės mygtuko paspaudimu – sprogdinti. Čia ir baigiasi intuicija. Taigi. Klausinėjau Liutaurą toliau:
– O norėtum suprasti?
– O taip, labai. Aš mačiau per filmuką, kad ten galima statyti visokius namus, bet nežinau, kaip...
Taip mes nutarėme, kad geriausia būtų pasikviesti kokį nors draugą, kuris galėtų mums padėti susigaudyti, kas prie ko. Labai apsidžiaugėme, kad Vykintas sutiko padėti. Tokia buvo mūsų pradžia...
Išėję į lauką mėgavomės vis dar tokiais gražiais orais, leidusiais mums ir vėlyvą morkų bei burokėlių derlių nurinkti, ir tiesiog pasivaikščioti, pasigrožėti gamtos metamorfozėmis. Galiausiai mėnesį pabaigėme pasivaikčiojimu po Vingio parką su ornitologu Gediminu. Anksti ryte susirinkę su nedidele grupele entuziastų apsukome ratą, stebėdami čia gyvenančius paukščius.
Prisipažinsiu – buvau labai nustebinta pamačiusi, kiek daug skirtingų paukščių čia įsikūrę ir supratusi, kaip menkai mes tesidomime paukščiais, galvodami, kad aplink mus skraido tik zylės, žvirbliai, na dar kokios varnos ir balandžiai... O vat pasirodo, genius, sniegenas, strazdus, mažiausius Europoje paukštelius – nykštukus, bukučius, lipukus ir visą galybę skirtingų vandens paukščių, įskaitant ir reto grožio tulžį, gyvenantį vandens pakrantėse, galime sutikti pakankamai dažnai, jei tik būsime pastabūs.
Projektas
Po truputį pradėjome ir naują mūsų mėnesio projektą, į kurį vos vieną koją įmerkėm, todėl kol kas dar neišsiplėsiu. Tik paintriguosiu, kad jis visai nesusijęs nei su orais, nei paukščiais, kaip buvau planavusi. Kadangi užsižaidėme kiek ilgiau, nei buvo planuota, su savo žaidimu apie mokymąsi, tai iš karto šokame į lapkričio temą, kuri bus susijusi su žmogaus kūnu, maistu, cheminiais elementais ir visu kuo kitu, kas juos sieja.
Rašymas, skaitymas, matematika
Literatūra
Kovodama su pastangomis rasti vaikus dominančias knygas, šiaip ne taip prisikasiau iki A. Lindgrend „Emilio iš Lonebergos“. Kol kas įveikėme tik porą skyrių, žiūrėsime, kaip eisis toliau. Sunku mums su literatūra... :)
Toliau bandome irtis per užsienio kalbas imersijos būdu. Su rusų kalba problemų nėra, o štai su anglų reikia nuolat vaikus spausti, kad žiūrėtų, žodyną plėstų...
Muzika
Užgriebėme šią savaitę šią muzikos trijulę: toniką, ritmą ir metrą. Su tonika buvo paprasčiausia (nors galvojau, kad bus sunkiau). Vaikai greitai suvokė, kad tonika – tai tas muzikinio kūrinio ar jo fragmento garsas, į kūrį natūraliai norisi sugrįžti. Pasakojau vaikams ir istoriją, kaip L. van Bethovenas, vienu metu kaimynystėje už sienos turėjęs kolegą muzikantą, kartą girdėjo, kaip vėlai vakare šis sėdo groti, bet nepabaigęs kūrinio pakilo nuo instrumento ir kažkur išėjo. Bethovenas tuo metu jau gulėjo lovoje, bet niekaip nepajėgė užmigti, kol neatsikėlė iš lovos, priėjo prie instrumento ir paspaudė... toniką... :D Nežinau, kiek ši istorija tikra, tiesiog pamenu ją iš muzikos mokyklos laikų... Bet kad tonika – tikrai svarbus reikalas, įsitikinau ne kartą ir pati. Nežinau, kaip jūs, bet aš pati, jei važiuoju automobiliu įsijungusi radiją, per kurį groja kokį nors kūrinį, atvykus į tašką B negaliu išjungti radijo ir išlipti iš automobilio, kol nesulaukiu grojamo muzikinio kūrinio paskutinio akordo ar bent tonikos. :D
Su rimtu ir metru išsisukome paprasčiau – pažiūrėjome keletą filmukų ir paskaičiavome natas taktuose.
Eksperimentai ir žaidimai pas mus namuose – kaip pavasarinis sniegas – čia yra, čia nėra... Vaikai kartais ima ir susigalvoja tiesiog savus visokius eksperimentus daryti. Užsidaro kambario duris, ir tu, mama, žinokis... :D
Gerai bent, kad žaidimus dar retsykiais pavyksta pažaisti visiems drauge... Pastarąją savaitę karaliavo pas mus „Šeimos Alias“. Mėgdavome mes ir anksčiau žaisti panašaus pobūdžio žaidimus, kuriuose reikia suvaidinti ką nors, tačiau vaikai dažnai greitai išsisemdavo ir nebesugalvodavo, ką galima būtų suvaidinti. Taigi šį kartą mums į pagalbą atėjo „Alias“. Magdei – puikios, neskausmingos skaitymo pratybos, Liutaurui – sakinių dėliojimo praktika, o visiems kartu bendrai paėmus – smagiai praleistas laikas...
Tiek šį kartą. Kiek padrikai, bet taip gal ir dera poprojektinei ir atostoginei savaitėms?.. :)
Jei įdomu, kaip visa tai atrodė veiksme, jūsų dėmesiui – 20 minučių video: (jei telefone jums šio video nerodo, spauskite šią nuorodą). Gero žiūrėjimo!