2020 m. spalio 31 d., šeštadienis

7-8 savaitės. Kai pasirinkimai nuveda netikėta linkme. Minecraft'as.

Pabaigę savo projektą apie mokymąsi, stabtelėjome. Reikėjo pravėdinti smegenis, „pakeisti plokštelę“, todėl natūraliai išėjo tokios mini atostogos – tik su minimaliomis užduotimis, tačiau su daugiau skaitymo, kalbėjimosi, paprastų buities darbų ir tiesiog pasibuvimo drauge. 


Projekto pabaiga, iš tiesų, visuomet didesnis iššūkis man pačiai. Mat tenka pristabdyti mintis, kurių vis dar knibžda galvoje, ką dar galima buvo padaryti, ką būtų galima patobulinti, nors vaikų mintys jau lekia tolyn, ir jiems tam kartui tema yra išsemta – jų smalsumas veda kitais keliais.

Nukrypsiu šiandien ir aš kiek kitur. O gal reikėtų sakyti, kad sugrįšiu prie to, į ką pradėjau gilintis metų pradžioje – sugrįšiu prie motyvacijos. Jau guodžiausi, kad metų pradžia pas mus šiemet įsisiūbavo sunkiai. Motyvacijos – nulis, ir mano vertimasis per galvą, kiek besistengčiau, ne itin ką duoda. Bandau taikyti visokias vidinės motyvacijos auginimo strategijas, bet seni mano ir vaikų įpročiai kiša koją, tad kur sukę apsukę, liekame ir vėl prie suskilusios geldos. O gal tiesiog rezultato norim per greitai?.. Kaip ten bebūtų, tikiu, kad kas ieško, tas anksčiau ar vėliau randa, todėl nenuleidžiame rankų ir bandome toliau...



Robotika

Savo pasakojimą šį kartą turiu nukreipti robotikos būrelio link. Nuo spalio vidurio Liutauras prisijungė prie nuotolinio robotikos būrelio. Labai norėjosi jam toliau tęsi pernai vykusius „Edulando“ robotikos užsiėmimus Centrinėje bibliotekoje, deja šiemet to būrelio bibliotekoje nesuorganizavo, todėl man teko ieškoti ko nors kito. Taip mano akys užkliuvo už „Robotikos akademijos“ siūlomo nuotolinio būrelio. Pasiūlymas patiko tuo, kad konstravimas čia vyksta iš namuose turimų detalių, nieko papildomai nereikia, vaikams pasakojama (kiek teko iš kito kambario nugirsti) apie internetinį saugumą ir siekiama parodyti, kad kompiuteris gali būti tiek naudingas, tiek ir žalingas. Vaikams užduodami namų darbai, kuriuos jie turi paruošti iki kitos pamokos. Juos sudaro konstravimo iš Lego ar kitų turimų objektų užduotis ir užduotis vienoje iš pasirinktų konstravimo programų. Kuomet pašto dėžutėje išvydau tris programų pasiūlymus, tuoj puoliau googlintis, kurią čia mažesnę blogybę pasirinkus – Mincraft'ą, Roblox'ą ar konkrečiai užduočiai pasiūlytą kokią tai tiltų konstravimo programėlę. Paskutiniąją vos atidariusi iš karto atmečiau – supratau, kad apart pagaliukų (neva tilto elementų) dėliojimo ekrane čia nieko gero nebus. Apie Roblox'ą nieko nebuvau girdėjusi, todėl teko pasigilinti nuodugniau. Kuo daugiau gilinausi, tuo aiškiau darėsi, kad tikrai nenoriu jos įsileisti į savo namus ir vaikų galvas. Bent jau kol kas. Liko Minecraft'as. Nuodugniau šiuo žaidimu anksčiau nesidomėjau, nors bendrą supratimą lyg ir turėjau susidariusi iš įvairiausių nuogirdų ar atsitiktinių patirčių. Iki šiol kiek atsargiai, daugiau intuityviai apeidavau šią temą, nors edukacinę Minecraft'o versiją Liutaurui pernai buvau įdiegusi į planšetę. Tąkart Liutauras pasižvalgė, porą dienų pažaidė ir numetė. Todėl aš galvojau, kad tiesiog mano vaikiui nepatiko. Kitaip tariant – nesigilinau. Tačiau kai dabar štai reikalas prispaudė, teko vėl grįžti prie šios temos. Užklausiau Liutauro, kas jam patiko/nepatiko Minecraft'e, ir išgirdau iš tiesų labai paprastą atsakymą:
– Kad aš nelabai suprantu, kaip ten ką daryti...

O taip... Tai – žaidimas, kuris, mano akimis žiūrint, labai atitinka Microsoft platformos ideologiją: „perskaityk storą naudotojo vadovą, tik paskui žaisk“. Pasijutome išlepusiais Apple vartotojais, kurie pratę prie intuityvaus aplinkos supratimo. Prie programų, kurias atsidaręs iš karto natūraliai supranti, ką kur reikia spausti, kaip ką daryti. O čia – atsidaręs matai tuščią žalią kraštovaizdį ir... daugiau nieko – nei jokių užuominų į mygtukus ar dar kokią pagalbą. Klaviatūros rodyklyčių pagalba po kiek laiko išsiaiškini, kad gali judėti, o pelytės mygtuko paspaudimu – sprogdinti. Čia ir baigiasi intuicija. Taigi. Klausinėjau Liutaurą toliau:
– O norėtum suprasti?
– O taip, labai. Aš mačiau per filmuką, kad ten galima statyti visokius namus, bet nežinau, kaip...

Taip mes nutarėme, kad geriausia būtų pasikviesti kokį nors draugą, kuris galėtų mums padėti susigaudyti, kas prie ko. Labai apsidžiaugėme, kad Vykintas sutiko padėti. Tokia buvo mūsų pradžia...



Draugas išvažiavo, mes likome. Leidau vaikams (Magdė akimirksniu perėmė iš brolio patirtį) kiek pašmirinėti po šią programą ir jau savarankiškai pasinagrinėti jos galimybes. Ir čia viskas prasidėjo...

Prisipažinsiu atvirai – per savaitę apie savo vaikus, o ypač apie Liutaurą, sužinojau daugiau nei per metus turbūt... Žinot, būna toks vadinamas „aha“ momentas... Tai va, jis aplankė mūsų namus. Ir aš supratau, kad ne motyvacijoje bėda, ne dėmesio sutelkimo sunkumai, ne nenoras skaityti gyvena vaiko galvoje, o daugiau neradimas to, kas tave domintų, kas tau būtų tikrai įdomu, smalsu, kas teiktų mokymosi džiaugsmą ir gamintų tą taip reikalingą dopaminą smegenyse... 

Taigi – kadangi ši programa yra ne šiaip bukas klavišų spaudinėjimas, o kūrybinių galimybių laukas, leidau vaikams su pertraukomis keletą valandų per dieną joje pasibūti. Diena prasidėdavo nuo bendrų sutartų užduočių atlikimo, kurias įvykdžius Liutaurui leisdavau valandą pažaisti. Kol Liutauras žaisdavo, eidavome daryti individualių užduočių su Magde, tada leisdavau pažaisti Magdei, o kol ji žaisdavo mokydavomės su Liutauru, ir taip pakaitomis 2-3 kartus. Paskui jau abu eidavo užsiimti kokia kita veikla. Reikėjo matyti, su kokiu užsidegimu ir be jokių derybų Liutauras sėsdavo spręsti matematiką, rašyti, skaityti ar groti. 

Magdės, deja, tokia motyvacija per daug neveikia, todėl man ir toliau lieka galvosūkis, kuo pritraukti jos dėmesį. Kol kas mergužėlė labai blaškosi atlikinėdama užduotis – tai, ką galėtų perskaityti per 5 minutes, skaito vos ne pusvalandį, ką galėtų nesiblaškydama parašyti per minutę, įveikia per dešimtkart ilgesnį laiką. Todėl išties su ja šiemet viskas einasi nepaprastai lėtai. Kita vertus, kai matau, kaip ji geba pusantros valandos neatsitraukus darbuotis prie kokio piešinio, suprantu, kad ne dėmesio išlaikymo tai problema, bet vėl gi – susidomėjimo. Todėl ir toliau pagrindiniu uždaviniu mums lieka mokymosi įgūdžių formavimas.

Na, o grįžtant prie Minecraft'o, papasakosiu, ko motyvuotas vaikas gali išmokti per savaitę. Galima sakyti, kad naudotis šiuo žaidimu Liutauras pradėjo nuo nulio. Kitą dieną po susitikimo su Vykintu, kuris parodė pagrindines žaidimo komandas, kaip kur ką rasti, Liutauras pasistatė pirmąjį namą. Išmoko statyti sienas, įstatyti langus, duris, uždengti stogą, apstatyti kambarį baldais.
Antrąją dieną ėmėsi kurti namo aplinką – takelius, terasas, gėlynus, daržus, tvartą, tiltą, baseiną su delfinais, užveisė vištų, nuėmė pirmą arbūzų derlių.
Trečiąją dieną tobulino savo sukurtą aplinką, bandė kitas programos galimybes. 
Ketvirtąją dieną įvyko lūžis. Mačiau, kad Liutauras, supratęs, kad jau kažkiek gaudosi, pajuto žinių troškulį. O ką daro kiti? Kaip daro kiti? Ką dar galima su tuo padaryti? Man nieko nesakė. Aš tik nebyliai stebėjau visą procesą, kartkartėmis užmesdama akį. Pats susirado youtube kanalą, kuriame pasakojama (rusų kalba!), kaip ką daryti, ir žiūrėjimo-kartojimo principu pasidarė pogrindinę slėptuvę. Penktosios dienos vakare buvo pakviestas draugų prisijungti į bendrą žaidimą tinkle. Ačiū bendraminčiams, kurie turi galimybę pasiūlyti atskirą, uždarą serverį. Jame apart mūsų pažįstamų daugiau niekas prisijungti negali, todėl nereikia nuogąstauti, kad vaikas bendraus su neaišku kokiais ir kokių tikslų turinčiais nepažįstamaisiais. Tiesa, tinkle atsidūręs pirmą kartą, o ir kiek striginėjant interneto ryšiui, Liutauras nesijautė taip gerai, kaip jo draugai, todėl liko kiek nusivylęs. Perleidęs estafetę Magdei, tądien pasitraukė iš žaidimo. Tuo tarpu Magdė su savo vienmete drauge Barbora puikiai susišnekėjo.
Šeštąją dieną vaikai toliau kūrė savo namus, aplinką, Liutauras išmoko jungti elementarias elektros grandines, valdyti jas jungiklių pagalba, išbandė įvairias materijas: vandenį, lavą, betoną, stiklą ir pan. Magdė buvo užsiėmusi kita veikla, Minecraft'as jai nerūpėjo.
Septintąją dieną Liutauras toliau gilinosi į įvairių valdiklių niuansus.
Aštuntąją dieną vėl turėjo galimybę susitikti su draugais tinkle. Abu su Magde gavo po valandą žaidimo laiko. Magdė su Barbora puikiai darbavosi komandoje statydamos bendrus namus, Liutauras vėliau taip pat prisijungė prie Barboros su Simonu. Viso jų žaidimo nestebėjau, tačiau fragmentiškai kiek užmačiau, labai patiko jų viso bendravimo stilius, sprendimų ieškojimo strategijos ir pačios veiklos planas.

Taigi išvada: taip, žaidimas tikrai įtraukiantis, ir palaikyti discipliną, mokant vaikus suprasti, kad virtualus pasaulis yra ne visas mūsų gyvenimas, turbūt šiuo atveju bus pats svarbiausias uždavinys. Kita vertus, tokių susikoncentravusių ir tikslo siekiančių savo vaikų seniai nemačiau. Kaip ir nemačiau tiek užsidegimo, norint sužinoti ir gauti norimą rezultatą. Paieška internete, įsiklausymas į patarimus, informacijos atsirinkimas ir žinių pritaikymas – įgūdžiai, dėl kurių neturiu ko prikišti. O dar pridėjus ir tai, kad visa tai pakėlė ir apskritai mokymosi motyvaciją (bent jau Liutaurui), bendroj sumoj neskubu nurašyti Minecraft'o kaip absoliutaus blogio, įtraukiančio vaikus į kibernetinį liūną, o kaip bus toliau – gyvenimas parodys. O tam kartui įrašo pabaigoje ieškokite video su užfiksuotomis šio proceso akimirkomis.



 
Pasaulio pažinimas / gamta / susitikimai

Išėję į lauką mėgavomės vis dar tokiais gražiais orais, leidusiais mums ir vėlyvą morkų bei burokėlių derlių nurinkti, ir tiesiog pasivaikščioti, pasigrožėti gamtos metamorfozėmis. Galiausiai mėnesį pabaigėme pasivaikčiojimu po Vingio parką su ornitologu Gediminu. Anksti ryte susirinkę su nedidele grupele entuziastų apsukome ratą, stebėdami čia gyvenančius paukščius. 




Prisipažinsiu – buvau labai nustebinta pamačiusi, kiek daug skirtingų paukščių čia įsikūrę ir supratusi, kaip menkai mes tesidomime paukščiais, galvodami, kad aplink mus skraido tik zylės, žvirbliai, na dar kokios varnos ir balandžiai... O vat pasirodo, genius, sniegenas, strazdus, mažiausius Europoje paukštelius – nykštukus, bukučius, lipukus ir visą galybę skirtingų vandens paukščių, įskaitant ir reto grožio tulžį, gyvenantį vandens pakrantėse, galime sutikti pakankamai dažnai, jei tik būsime pastabūs.



Po pasivaikščiojimo negalėjome nesustoti vaikų žaidimo aikštelėje, kur vaikai po tylaus paukščių stebėjimo galėjo šiek tiek išsisiausti.


Ir, kaip Liutaurui dar vasarą buvau pažadėjusi, pasivažinėti triračiais... 



Kol karantinas nespėjo įsibėgėti, spėjome dar vienoje edukacijoje sudalyvauti. Šį kartą – kartu su mokyklos bendraklasiais. Apsilankėme Energetikos ir technikos muziejuje, kur mūsų laukė edukacija „Iliuzijos: mokslas, mistika ar apgaulė?“, privertusi išsižioti ne vieną vaiką. O gal net ir suaugusįjį...


Jei jūs nebuvote susidūrę su šia šachmatų lentos iliuzija, pats metas susipažinti su vienu labiausiai stulbinančiu optinės iliuzijos pavyzdžiu... Štai taip mūsų smegenys, žinančios, kad balti šachmatų lentos kvadratėliai yra neabejotinai šviesesni už juodus, bando mus įtikinti, kad kvadratėlis B tikrai šviesesnis už kvadratėlį, pažymėtą A raide, nors jie abu šioje iliustracijoje visiškai vienodo atspalvio. Netikite? Tuomet pasižiūrėkite čia.


Šaltinis: Wikipedia

Aš pati esu ne kartą susidūrusi su optinėmis iliuzijomis, tai man siurprizų nebuvo, bet gavau užtat atsakymą į vieną seniai kirbėjusį klausimą, kodėl kino juostose per sekundę prabėga būtent 24 kadrai. Ogi, pasirodo, mūsų akys 24 kartus per sekundę siunčia informaciją į smegenis. Va taip!


Sužinojome dar ir tai, kad optinės iliuzijos yra trijų rūšių: fizinės (pvz., miražas), fiziologinės (dėl akies ypatumo periferinį vaizdą matyti neryškiai ir fiksuoti tik judesį ar didelį kontrastą), ir kognityvinės (kai mus apgauna smegenys, turinčios išankstinį „nusistatymą“ apie vienus ar kitus dalykus). Man patiko. Kai kuriems vaikams buvo kiek nuobodoka, bet viską atpirko tai, kad po to dar keberiojomės į trečiąjį muziejaus aukštą, kur susipažinome ne tik su optinėmis iliuzijomis, bet galėjome dar ir kitus muziejaus eksponatus pačiupinėti.





Projektas

Po truputį pradėjome ir naują mūsų mėnesio projektą, į kurį vos vieną koją įmerkėm, todėl kol kas dar neišsiplėsiu. Tik paintriguosiu, kad jis visai nesusijęs nei su orais, nei paukščiais, kaip buvau planavusi. Kadangi užsižaidėme kiek ilgiau, nei buvo planuota, su savo žaidimu apie mokymąsi, tai iš karto šokame į lapkričio temą, kuri bus susijusi su žmogaus kūnu, maistu, cheminiais elementais ir visu kuo kitu, kas juos sieja. 




  
Rašymas, skaitymas, matematika

Atostogos atostogomis, tačiau minimaliai stengiamės išlaikyti kasdienio rašymo, skaitymo ir matematikos pamokas. Liutaurui vis ieškau tinkamiausio rašymo skatinimo būdo, nes labai sunkiai jam sekasi su šiuo reikalu, tai nupirkau ta proga Kūrybinio rašymo dirbtuvių sąsiuvinį. Žiūrėsime, kaip seksis. Magdė tuo tarpu, nors ir ne per daug noriai, bet skinasi kelią per „TAIP“ serijos pratybų sąsiuvinius ir po truputį lavina savo rašymo įgūdžius.


Magdei, panašiai kaip Liutaurui, nupirkau Skaitymo dirbtuvių sąsiuvinį, per kurį pabandysime keliauti visi kartu. Pabandėme pradėti nuo pasakos be galo, nagrinėdami, ką skaitant tekstą galima įsivaizduoti, nupiešti, išgirsti, užuosti, paliesti...
Su matematika kiek paprasčiau – tiesiog judame „TAIP“ serijos rėmuose, gal kiek lėčiau, nei norėtųsi, bet vis... Liutauras neria į triženklius skaičius (kol kas – nesunkiai įveikia), Magdė tuoj pradės sudėtį ir atimtį stulpeliu.





Literatūra

Kovodama su pastangomis rasti vaikus dominančias knygas, šiaip ne taip prisikasiau iki A. Lindgrend „Emilio iš Lonebergos“. Kol kas įveikėme tik porą skyrių, žiūrėsime, kaip eisis toliau. Sunku mums su literatūra... :)


 
Užsienio kalbos

Toliau bandome irtis per užsienio kalbas imersijos būdu. Su rusų kalba problemų nėra, o štai su anglų reikia nuolat vaikus spausti, kad žiūrėtų, žodyną plėstų...



Muzika

Užgriebėme šią savaitę šią muzikos trijulę: toniką, ritmą ir metrą. Su tonika buvo paprasčiausia (nors galvojau, kad bus sunkiau). Vaikai greitai suvokė, kad tonika – tai tas muzikinio kūrinio ar jo fragmento garsas, į kūrį natūraliai norisi sugrįžti. Pasakojau vaikams ir istoriją, kaip L. van Bethovenas, vienu metu kaimynystėje už sienos turėjęs kolegą muzikantą, kartą girdėjo, kaip vėlai vakare šis sėdo groti, bet nepabaigęs kūrinio pakilo nuo instrumento ir kažkur išėjo. Bethovenas tuo metu jau gulėjo lovoje, bet niekaip nepajėgė užmigti, kol neatsikėlė iš lovos, priėjo prie instrumento ir paspaudė... toniką... :D  Nežinau, kiek ši istorija tikra, tiesiog pamenu ją iš muzikos mokyklos laikų... Bet kad tonika – tikrai svarbus reikalas, įsitikinau ne kartą ir pati. Nežinau, kaip jūs, bet aš pati, jei važiuoju automobiliu įsijungusi radiją, per kurį groja kokį nors kūrinį, atvykus į tašką B negaliu išjungti radijo ir išlipti iš automobilio, kol nesulaukiu grojamo muzikinio kūrinio paskutinio akordo ar bent tonikos. :D
Su rimtu ir metru išsisukome paprasčiau – pažiūrėjome keletą filmukų ir paskaičiavome natas taktuose.


Dailė

Dailės projektą vaikai susigalvojo patys. Atrado mano rankdarbių spintoje atliekamų nuotraukų ir nutarė padaryti savadirbius nuotraukų albumus... Padarė ir man padovanojo... :)




 
Žaidimai

Eksperimentai ir žaidimai pas mus namuose – kaip pavasarinis sniegas – čia yra, čia nėra... Vaikai kartais ima ir susigalvoja tiesiog savus visokius eksperimentus daryti. Užsidaro kambario duris, ir tu, mama, žinokis... :D 


Gerai bent, kad žaidimus dar retsykiais pavyksta pažaisti visiems drauge... Pastarąją savaitę karaliavo pas mus „Šeimos Alias“. Mėgdavome mes ir anksčiau žaisti panašaus pobūdžio žaidimus, kuriuose reikia suvaidinti ką nors, tačiau vaikai dažnai greitai išsisemdavo ir nebesugalvodavo, ką galima būtų suvaidinti. Taigi šį kartą mums į pagalbą atėjo „Alias“. Magdei – puikios, neskausmingos skaitymo pratybos, Liutaurui – sakinių dėliojimo praktika, o visiems kartu bendrai paėmus – smagiai praleistas laikas...


Tiek šį kartą. Kiek padrikai, bet taip gal ir dera poprojektinei ir atostoginei savaitėms?.. :) 
Jei įdomu, kaip visa tai atrodė veiksme, jūsų dėmesiui – 20 minučių video: (jei telefone jums šio video nerodo, spauskite šią nuorodą). Gero žiūrėjimo!




Iki kito karto! 

2020 m. spalio 17 d., šeštadienis

5-6-oji savaitės. Kaip mes užbaigėme mėnesio temą ir kūrėme žaidimą „Kelionė į išminties kalną“.

Ruduo kas rytą pasitinka su pasakiško grožio rūkais. Paskandina viską į sunkiai nupasakojamą miglą, tarsi norėdamas paslėpti nespėtų užbaigti darbų galus...


Tų galų turėjome iš tiesų nemažai. Nors ir norėjosi su projektu apie mokymąsi sutilpti į rugsėjį, gyvenimas patvirtino išmintį, kad „mokomės visą gyvenimą“. Todėl tai, ką šįkart vadinu pabaiga, iš tiesų tėra mokslo metų startas, ir tema apie mokymąsi, neabejoju, lydės mus dar ilgai – keliaudami per visas kitas temas bandysime pritaikyti per pastarąsias savaites įgytas žinias. Tiek mūsų susikurto žaidimo pagalba, tiek priimdami kitas gyvenimo pamokas. 


 
Projektas

Prieš atskleisdama visas kortas apie tai, kaip mes kūrėme žaidimą apie mokymąsi, esu priversta papasakoti jums, ką dar nuveikėme per šias porą savaičių. 

Labai norėjau, kad vaikai pamatytų mokymosi procesą kuo įvairesniais rakursais. O gal ir pati norėjau išlipti iš tų tradicinių mąstymo rėmų, bandančių susiaurinti mokymosi procesą iki vadovėlių, pratybų bei rašomojo stalo. Todėl žūt būt norėjau nuvykti su vaikais į bent vieną nestandartinę mokyklą. Jau galvojau vienu metu, kad dėl mano sumaniusios varvėti nosies šį sumanymą teks atidėti nežinomam laikui, tačiau finale visgi mums pavyko, ir vieną dieną mes išsiruošėme į Kauno žaliają gamtos mokyklą.

Buvau vaikus nuteikusi, kad važiuojame pasižiūrėti, kaip galima mokytis kitaip, kaip galima mokytis gamtoje, ne prie mokyklinio suolo, kaip galima mokymosi procesą paversti įdomiu, įtraukiančiu, įkvepiančiu. Žodžiu, nupiešiau idilišką vaizdelį, kuris vienareikšmiškai turėjo juos suvilioti. Deja, tai buvo mano klaida. :) 
Kelionės rytas pasitiko mus pliaupiančiu lietumi. Vaikus ištraukiau iš lovų vos auštant, su visomis pižamomis susodinau į automobilį (persirengė pakeliui), ir mes išlėkėme. Atvykome pačiu laiku – mokiniai ir mokyklos mentoriai buvo kątik susėdę į ratą ir ketino pradėti savo dienos rutiną. Mums teko stebėti jų dienos planų aptarimą, mankštą, atsipalaidavimo ir pasibuvimo su savimi tyloje minutes. Po ramios įžangos trumpam išėjome visi į lauką, o paskui grįžome vidun, kur vyko Kazio Binkio filmo „Atžalynas“ peržiūra. Skirtingo amžiaus mokyklos auklėtiniai nuostabiai tvarkėsi su jiems iškeltais filmo analizavimo uždaviniais ir kėlė mano susižavėjimą. Deja, Liutaurui ir Magdei viskas atrodė kitaip. Jiems buvo nuobodu, neįdomu, jie norėjo judėti, jie norėjo veiksmo, jie nerado nieko, kas juos čia galėtų sudominti, todėl visas tas ~2,5 val. jie raitėsi, muistėsi ant sėdmaišių, zyzė man į ausį, kad nori važiuoti namo ir pan... Visą reikalą gelbėjo tik pora neilgų pertraukėlių, per kurias sudalyvavome sliekų fermos plastikiniame konteineryje įkūrime ir įkvėpėme gryno oro. Šiaip ne taip pasiekėme kompromisą, sutardami, kad pabūsime iki pietų – po ilgos literatūros pamokos dar norėjosi bent trumpai pabendrauti, pasikalbėti su mentoriais bei mokiniais. 

Nepaisant vaikus varginusio nuobodulio, tai buvo nuostabi kantrybės, valios, pagarbos kitiems ir įsiklausymo pamoka. Praėjusi sunkiai, bet vėlgi – suteikusi daug minčių ir medžiagos pokalbiams važiuojant namo. 

Apsilankyti kitose alternatyviose mokyklose nebeturėjome laiko, todėl bandėme šią spragą užpildyti kitu formatu. Filmas apie Summerhill mokyklą tapo smagia vieno vakaro patirtimi. Liutauras netgi pareiškė, kad va, tokioje mokykloje tai tikrai norėtų mokytis, jei tokia būtų Lietuvoje. Tačiau kai sužinojo, kokia maždaug yra tokių mokyklų kaina, pareiškė, kad gerai bus ir namuose... :)


 
Išvykos, susitikimai

Kad namų sienos labai nenusibostų, visai pravartu kažkur ištrūkti. Šį kartą kasdienybės paįvairinimui pasitarnavo Vaivos, o paskui ir Danieliaus gimtadieniai. Vaivos gimtadienis išpuolė tą paskutiniąją gražią saulėto rudens dieną – jos tėvai paskutinę minutę spėjo užsakyti didžiulį batutą – jų sezonas tą dieną ir pasibaigė...


Danielius, šventęs savo septintąjį gimtadienį, kitą savaitę pakvietė mus į „Adventica pramogų parką“ Ozo PC. Erdvė tikrai įspūdinga, vaikams veiklos – iki kaklo, tad ir įspūdžių netrūko...


Galiausiai žinių pasisemti keliavome į Vilniaus zoologijos sodą ZooPark. Čia planavome sudalyvauti edukacijoje apie paukščių plunksnas, tačiau gidei paklausus, kas būtų įdomiau susirinkusiems – paukščiai ar visi šio sodo gyvūnai, vaikai pasirinko antrąjį variantą, ir mums teko laimė pasisukioti po visą zoologijos sodą. :) Pernai buvome buvę šio sodo analogiškame variante Kaune, tačiau vilniškis padarė daug didesnį įspūdį. Vien savo dydžiu kelissyk lenkdamas Kauną, paliko tikrai neišdildomų prisiminimų tiek savo gyvatėmis, tiek paukščiais, tiek primatų įvairove. Užskaitėm.

Berniukus traukė mikroskopai.

Virš galvų visur šokinėjantys lemūrai vizgino savo rainomis uodegomis.

Medvarlės atrodė tarsi plastikinės...

Kukurūzinį žaltį išdrįso paliesti net ir droviausi.

Karališkoji gyvatė, pasirodo, taip pat nenuodinga – tai išduoda jos balti dryžiai.

O štai pitoną Bananą išdrįso paliesti ne visi... :)

Auksagalvės liūtbezdžionės zujo aplink, drąsiai pozuodamos.

„Džiunglių“ skyriuje...

Daugiaspalvės loriketos čirškė drumsdamos sodo tylą...

Įspūdingas akvariumas viliojo ir didelius, ir mažus...


  
Rašymas, skaitymas, matematika ir kt...

Kaip suprantate, visokie rašymai, skaitymai, matematikos ir kiti akademiniai dalykai šįsyk liko kiek nuošalyje – neįtilpo į intensyvų šių mūsų savaičių ritmą...

Vartinėjam, skaitinėjam...

Liutauras, kur sukęs apsukęs – vėl prie Berčio serijos knygų grįžo...

Pirmasis Magdės diktantas

Liutauras bando susidraugauti su mišriaisiais dvigarsiais

Liutauras ir jo pastangos „įsikirsti“ į lygybes bei nelygybes...



Magdė sprendžia finansinius reikalus... :)



Meninė išraiška

Seniai buvome ką belipdę, todėl kai vaikams pasiūliau susirasti plastiliną, mano pasiūlymas buvo iš karto priimtas. Tiesa, norėjau pasiūlyti ir temą, tačiau vaikai mane aplenkė, ir lipdė kiekvienas sau... :)



Nestigo meninės išraiškos ir kitoje – ant bangos pastaruoju metu vaikams užėjusioje veikloje – madų demonstravime... Kiek dviprasmiškus jausmus sukelia men ši tema... Mat iš vienos pusės labai smagu matyti vaikus fantazuojančius, derinančius įvairius rūbus bei aksesuarus, kita vertus – po tokių „madų šou“ kambaryje lieka tokios stirtos „kolekcinių“ rūbų, kad tenka ilgai ir nuobodžiai derėtis dėl jų tvarkymo... :D




 
Žaidimas

Taip ir gyvename... 

Kai dabar jau viską papasakojau, pagaliau atėjo laikas mesti ant stalo ir mūsų kurto žaidimo „Kelionė į išminties kalną“ kortas... Pagaliau galiu papasakoti, kaip pavyko į vieną krūvą sudėti ir žinias iš Knygos apie smegenis, ir draugams siųsto klausimyno atsakymus, ir visą kitą mūsų sukauptą mėnesio žinių bagažą... 

Prisipažinsiu – kai surankiojau viską iš pakampių, pradžioje nežinojau, nuo ko pradėti ir ką su visu tuo daryti. Jau nekalbu apie vaikus. :) Tie iš viso žiūrėjo į mane klausiančiomis akimis tarsi ufonautai, kuriems žmogiška kalba nesuprantama. Visgi iššūkis yra iššūkis, ir jei jau tokį kelią pasirinkome, pabandėme padaryti tai, kas įmanoma.

Ką darote jūs, kai ko nors nežinote? Aš tai lendu į internetą... Juk kas ieško, tas randa, tiesa? Ieškojau ieškojau ir radau. Pradžiai – porą filmukų. Vieną apie žaidimų mechaniką (en), kitą apie tai, kaip sukurti stalo žaidimą (ru). Nuo to ir atsispyrėme. O jau paskui viskas ritosi tarsi sniego gniūžtė nuo kalno. 

Jei pamenate, jau buvome pradėję analizuoti, kokie žaidimai mums patiems labiausiai patinka ir kokie jų elementai žavi. Apžvelgę viską, ką turime, gavome sužiūrėti, kokiai žaidimų mechanikai ką galėjome iš savo turimų elementų priskirti.


Kokius gi elementus turėjome ir ką į žaidimą norėjome sudėti? 

Visų pirma norėjome panaudoti tą medžiagą, kurią gavome apklausę draugus apie mokymąsi. Draugų atsakymus į klausimą, ko jie norėtų išmokti, ėmėme kaip pagrindą – pasirinkome aštuonis veikėjus: programuotoją (ačiū Vykintui), ūkininką (ačiū Saulei), muzikantą (ačiū Sofijai), poliglotą (ačiū Sauliui), dailininką (ačiū Magdei), sportininką (ačiū Liudui, Emilijai ir Gajai), tyrinėtoją ir verslininką (ačiū Liutaurui). 

Tuomet pagal tai, ką draugai siūlė kaip smagias mokymosi aplinkas, priskyrėme tiems veikėjams ir „buveines“ – traukinio vagoną, drugelių pievą, pajūrį, hamaką, rožių sodą, atrakcionų parką, muziejų ir biblioteką. Pagal šias aplinkas dalinai parinkome ir spalvas. Tokia buvo mūsų pradžia. 

Tada sugalvojome žaidimo tikslą – kiekvienas pasirinktas veikėjas turi keliauti pažinimo keliu (o jis vingiuotas, painus kaip labirintas) ir užkopti į išminties kalno viršūnę. Tačiau kaip gi tą išmintį pasiekti? Teko galvoti, iš ko mes semiamės išminties. Turėjome savo arsenale tris šaltinius: Biblijos citatas su Dievo išmintimi, mokslininkų tyrimų įdomybes iš perskaitytos knygos apie smegenis, taip pat – draugų patarimus iš apklausos. Norėjosi kažkaip visa tai panaudoti, ir galiausiai sugalvojome, kad tai suguls skirtingų spalvų kortelėse, kurias keliaudami į išminties kalną, turėsime surinkti.

Taip pat, kaip žinia, mokomės iš klaidų, todėl pakeliui išbarstėme ir „suklupimo“ akmenėlių. Visgi norėjosi, kad kelionė būtų ne vien sunki, bet ir smagi, todėl teko pamėtyti ir įvairių laimės hormonų: dopamino, endorfinų, serotonino bei oksitocino – žaidžiant smagiai tokie terminai sulenda į galvas... :D

Ne mažiau norėjosi pridėti dar ir bendradarbiavimo elementų – kad visi veikėjai kažkaip tai būtų susiję tarpusavyje, idant vaikai žaisdami pajustų ne tik asmeninės sėkmės skonį, bet ir tai, kad kaip veikėjai jie gali duoti kažką vienas kitam. Taip bemąstant atsirado septyni kelionės laipteliai (pradedant nuo startinio „nedarysiu“, einant per „negaliu - noriu - kaip padaryti? - pabandysiu - galiu - padarysiu“ iki pat padariau!“) ir septynios, kiekvienam veikėjui skirtos misijos. Pvz., tyrinėtojas turi atskiras misijas muzikantui, programuotojui, ūkininkui, poliglotui, sportininkui, verslininkui ir dailininkui. Užlipęs ant balto akmenėlio pakeliui į išminties kalną, kiekvienas žaidėjas gali „įvykdyti“ (t. y. perskaityti) savo misiją ir taip palypėti ant aukštesniojo laiptelio, keliaujant finišo link. 

Žaidimas baigiasi, kuomet bent vienas žaidėjas surenka po vieną skirtingų spalvų kortelę (jei norisi ilgesnio žaidimo, galima sutarti rinkti po dvi kiekvienos spalvos korteles), taip pat gauna po vieną žetoną kiekvieno skirtingo laimės elemento, užlipa bent ant vieno suklupimo akmens ir įvykdo septynias misijas bei po viso to nukeliauja į išminties kalno viršūnę. Kadangi išminties kortelių yra daugiau nei realiai jų žaidimo metu ištraukiama ir perskaitoma, kiekvieno žaidimo metu yra galimybė sužinoti vis ką nors kito – kaip ir gyvenime: net ir keliaujant tuo pačiu keliu išmoksti vis ką nors naujo.

Galva skaitant dar nesusisuko? Atrodo viskas sudėtinga? Taip atrodė ir man, kol nesudėliojau visko ant veikėjų lapų – kai žaidėjas savo žaidimo lapą užpildo visais mokymosi elementais, jis „įgyja išminties“ ir gali keliauti į kalno viršūnę. Nors skirtingų elementų žaidime daug, jie vaikams patinka – glotnūs akmenėliai (malonūs pažiūrėti ir paliesti), spalvoti popierėliai, mediniai lazeriu išpjauti žetonai (dar kvepiantys lengvai svilintu medžiu), ridenimo kauliukas ir žaidimo figūrėlės – visa tai taktiliniai, skirtingus pojūčius apjungiantys žaidimo elementai, prikraunantys vaikams pilnas kelnes laimės... 

Uf... Kai rezultatas yra, viskas atrodo dabar jau paprasta, nors pakeliui visiems teko gerokai paplušėti... Nupiešti keliukus teko man, paskui jau spalvų akmenėlius dėliojome drauge – taip mokėmės vienodai paskirstyti elementus, skaičiuoti, kiek kart kiek kokios spalvos akmenėlių kirpti ir klijuoti. Gerokai užtrukome, kol viską sudėliojome. 

Sužaidę pirmą partiją supratome, kad ant baltųjų misijos akmenėlių per sunku pataikyti, ko pasekoje žaidimas labai užsitęsia. Todėl turėjome perdėlioti juos kitaip, arčiau kalno viršūnės, kad jie tankiau susidėliotų vienas kito atžvilgiu. Tuomet bandėme dar kartą. 


Šįsyk žaidimas pasiteisino, ir mes ėmėmės kurti švarraštinį variantą. Pasinaudoję planšete perpiešėme mūsų juodraštį. Vaikai užrašė, kur kokio veikėjo vieta. Magdei teko veikėjai, Liutaurui – veikėjų „buveinės“.

Deja, kantrybės smulkesnėms detalėms piešti vaikams pritrūko, todėl teko viską pabaigti ir spaudai paruošti jau man pačiai... Na bet – vis tiek daugiau ar mažiau dirbome kartu, rezultatą turime, ir jis, tikiuosi, dar ne kartą mums pasitarnaus keliaujant į savąjį išminties kalną...

Na, o smagiausia dalis užbaigus kūrybinį procesą buvo keliauti pažiūrėti, kaip lazeriu pjaustomi faneros elementai (deja, ne mūsiškiai – šiuos jau išpjautus atvažiavę pasiėmėme).

Apžiūrime lazeriu pjaustančios įmonės produkciją

Pjaustymo ir graviravimo lazeriu procesas.

Viską vainikavo iš spaustuvės parsivežta ant drobės atspausta žaidimo lenta, žaidimo kortelės ir veikėjų žaidimo lapai. Liutauras negalėjo patikėti, kaip viskas gražiai išėjo. 


Tada prisiminėme tas pirmąsias žaidimo kūrimo akimirkas, kuomet tebuvo preliminarus eskizas, ir viskas atrodė „nelabai kaip...“ Tiesą pasakius, man ir pačiai smagu, nes pradžioje nebuvau tikra, ar čia mums apskritai kas išeis... Todėl skubu padrąsinti ir jus – jei kada sumąstysite kurti stalo žaidimą, nepabijokite šio iššūkio. Nes pakeliui tikrai išmoksite daug ko...

Na, o kaip šios dvi savaitės sugulė mūsų video reportažuose, galite pasižiūrėti čia:

1. Kaip kūrėme žaidimą:


2. Ką dar veikėme: