2020 m. spalio 17 d., šeštadienis

5-6-oji savaitės. Kaip mes užbaigėme mėnesio temą ir kūrėme žaidimą „Kelionė į išminties kalną“.

Ruduo kas rytą pasitinka su pasakiško grožio rūkais. Paskandina viską į sunkiai nupasakojamą miglą, tarsi norėdamas paslėpti nespėtų užbaigti darbų galus...


Tų galų turėjome iš tiesų nemažai. Nors ir norėjosi su projektu apie mokymąsi sutilpti į rugsėjį, gyvenimas patvirtino išmintį, kad „mokomės visą gyvenimą“. Todėl tai, ką šįkart vadinu pabaiga, iš tiesų tėra mokslo metų startas, ir tema apie mokymąsi, neabejoju, lydės mus dar ilgai – keliaudami per visas kitas temas bandysime pritaikyti per pastarąsias savaites įgytas žinias. Tiek mūsų susikurto žaidimo pagalba, tiek priimdami kitas gyvenimo pamokas. 


 
Projektas

Prieš atskleisdama visas kortas apie tai, kaip mes kūrėme žaidimą apie mokymąsi, esu priversta papasakoti jums, ką dar nuveikėme per šias porą savaičių. 

Labai norėjau, kad vaikai pamatytų mokymosi procesą kuo įvairesniais rakursais. O gal ir pati norėjau išlipti iš tų tradicinių mąstymo rėmų, bandančių susiaurinti mokymosi procesą iki vadovėlių, pratybų bei rašomojo stalo. Todėl žūt būt norėjau nuvykti su vaikais į bent vieną nestandartinę mokyklą. Jau galvojau vienu metu, kad dėl mano sumaniusios varvėti nosies šį sumanymą teks atidėti nežinomam laikui, tačiau finale visgi mums pavyko, ir vieną dieną mes išsiruošėme į Kauno žaliają gamtos mokyklą.

Buvau vaikus nuteikusi, kad važiuojame pasižiūrėti, kaip galima mokytis kitaip, kaip galima mokytis gamtoje, ne prie mokyklinio suolo, kaip galima mokymosi procesą paversti įdomiu, įtraukiančiu, įkvepiančiu. Žodžiu, nupiešiau idilišką vaizdelį, kuris vienareikšmiškai turėjo juos suvilioti. Deja, tai buvo mano klaida. :) 
Kelionės rytas pasitiko mus pliaupiančiu lietumi. Vaikus ištraukiau iš lovų vos auštant, su visomis pižamomis susodinau į automobilį (persirengė pakeliui), ir mes išlėkėme. Atvykome pačiu laiku – mokiniai ir mokyklos mentoriai buvo kątik susėdę į ratą ir ketino pradėti savo dienos rutiną. Mums teko stebėti jų dienos planų aptarimą, mankštą, atsipalaidavimo ir pasibuvimo su savimi tyloje minutes. Po ramios įžangos trumpam išėjome visi į lauką, o paskui grįžome vidun, kur vyko Kazio Binkio filmo „Atžalynas“ peržiūra. Skirtingo amžiaus mokyklos auklėtiniai nuostabiai tvarkėsi su jiems iškeltais filmo analizavimo uždaviniais ir kėlė mano susižavėjimą. Deja, Liutaurui ir Magdei viskas atrodė kitaip. Jiems buvo nuobodu, neįdomu, jie norėjo judėti, jie norėjo veiksmo, jie nerado nieko, kas juos čia galėtų sudominti, todėl visas tas ~2,5 val. jie raitėsi, muistėsi ant sėdmaišių, zyzė man į ausį, kad nori važiuoti namo ir pan... Visą reikalą gelbėjo tik pora neilgų pertraukėlių, per kurias sudalyvavome sliekų fermos plastikiniame konteineryje įkūrime ir įkvėpėme gryno oro. Šiaip ne taip pasiekėme kompromisą, sutardami, kad pabūsime iki pietų – po ilgos literatūros pamokos dar norėjosi bent trumpai pabendrauti, pasikalbėti su mentoriais bei mokiniais. 

Nepaisant vaikus varginusio nuobodulio, tai buvo nuostabi kantrybės, valios, pagarbos kitiems ir įsiklausymo pamoka. Praėjusi sunkiai, bet vėlgi – suteikusi daug minčių ir medžiagos pokalbiams važiuojant namo. 

Apsilankyti kitose alternatyviose mokyklose nebeturėjome laiko, todėl bandėme šią spragą užpildyti kitu formatu. Filmas apie Summerhill mokyklą tapo smagia vieno vakaro patirtimi. Liutauras netgi pareiškė, kad va, tokioje mokykloje tai tikrai norėtų mokytis, jei tokia būtų Lietuvoje. Tačiau kai sužinojo, kokia maždaug yra tokių mokyklų kaina, pareiškė, kad gerai bus ir namuose... :)


 
Išvykos, susitikimai

Kad namų sienos labai nenusibostų, visai pravartu kažkur ištrūkti. Šį kartą kasdienybės paįvairinimui pasitarnavo Vaivos, o paskui ir Danieliaus gimtadieniai. Vaivos gimtadienis išpuolė tą paskutiniąją gražią saulėto rudens dieną – jos tėvai paskutinę minutę spėjo užsakyti didžiulį batutą – jų sezonas tą dieną ir pasibaigė...


Danielius, šventęs savo septintąjį gimtadienį, kitą savaitę pakvietė mus į „Adventica pramogų parką“ Ozo PC. Erdvė tikrai įspūdinga, vaikams veiklos – iki kaklo, tad ir įspūdžių netrūko...


Galiausiai žinių pasisemti keliavome į Vilniaus zoologijos sodą ZooPark. Čia planavome sudalyvauti edukacijoje apie paukščių plunksnas, tačiau gidei paklausus, kas būtų įdomiau susirinkusiems – paukščiai ar visi šio sodo gyvūnai, vaikai pasirinko antrąjį variantą, ir mums teko laimė pasisukioti po visą zoologijos sodą. :) Pernai buvome buvę šio sodo analogiškame variante Kaune, tačiau vilniškis padarė daug didesnį įspūdį. Vien savo dydžiu kelissyk lenkdamas Kauną, paliko tikrai neišdildomų prisiminimų tiek savo gyvatėmis, tiek paukščiais, tiek primatų įvairove. Užskaitėm.

Berniukus traukė mikroskopai.

Virš galvų visur šokinėjantys lemūrai vizgino savo rainomis uodegomis.

Medvarlės atrodė tarsi plastikinės...

Kukurūzinį žaltį išdrįso paliesti net ir droviausi.

Karališkoji gyvatė, pasirodo, taip pat nenuodinga – tai išduoda jos balti dryžiai.

O štai pitoną Bananą išdrįso paliesti ne visi... :)

Auksagalvės liūtbezdžionės zujo aplink, drąsiai pozuodamos.

„Džiunglių“ skyriuje...

Daugiaspalvės loriketos čirškė drumsdamos sodo tylą...

Įspūdingas akvariumas viliojo ir didelius, ir mažus...


  
Rašymas, skaitymas, matematika ir kt...

Kaip suprantate, visokie rašymai, skaitymai, matematikos ir kiti akademiniai dalykai šįsyk liko kiek nuošalyje – neįtilpo į intensyvų šių mūsų savaičių ritmą...

Vartinėjam, skaitinėjam...

Liutauras, kur sukęs apsukęs – vėl prie Berčio serijos knygų grįžo...

Pirmasis Magdės diktantas

Liutauras bando susidraugauti su mišriaisiais dvigarsiais

Liutauras ir jo pastangos „įsikirsti“ į lygybes bei nelygybes...



Magdė sprendžia finansinius reikalus... :)



Meninė išraiška

Seniai buvome ką belipdę, todėl kai vaikams pasiūliau susirasti plastiliną, mano pasiūlymas buvo iš karto priimtas. Tiesa, norėjau pasiūlyti ir temą, tačiau vaikai mane aplenkė, ir lipdė kiekvienas sau... :)



Nestigo meninės išraiškos ir kitoje – ant bangos pastaruoju metu vaikams užėjusioje veikloje – madų demonstravime... Kiek dviprasmiškus jausmus sukelia men ši tema... Mat iš vienos pusės labai smagu matyti vaikus fantazuojančius, derinančius įvairius rūbus bei aksesuarus, kita vertus – po tokių „madų šou“ kambaryje lieka tokios stirtos „kolekcinių“ rūbų, kad tenka ilgai ir nuobodžiai derėtis dėl jų tvarkymo... :D




 
Žaidimas

Taip ir gyvename... 

Kai dabar jau viską papasakojau, pagaliau atėjo laikas mesti ant stalo ir mūsų kurto žaidimo „Kelionė į išminties kalną“ kortas... Pagaliau galiu papasakoti, kaip pavyko į vieną krūvą sudėti ir žinias iš Knygos apie smegenis, ir draugams siųsto klausimyno atsakymus, ir visą kitą mūsų sukauptą mėnesio žinių bagažą... 

Prisipažinsiu – kai surankiojau viską iš pakampių, pradžioje nežinojau, nuo ko pradėti ir ką su visu tuo daryti. Jau nekalbu apie vaikus. :) Tie iš viso žiūrėjo į mane klausiančiomis akimis tarsi ufonautai, kuriems žmogiška kalba nesuprantama. Visgi iššūkis yra iššūkis, ir jei jau tokį kelią pasirinkome, pabandėme padaryti tai, kas įmanoma.

Ką darote jūs, kai ko nors nežinote? Aš tai lendu į internetą... Juk kas ieško, tas randa, tiesa? Ieškojau ieškojau ir radau. Pradžiai – porą filmukų. Vieną apie žaidimų mechaniką (en), kitą apie tai, kaip sukurti stalo žaidimą (ru). Nuo to ir atsispyrėme. O jau paskui viskas ritosi tarsi sniego gniūžtė nuo kalno. 

Jei pamenate, jau buvome pradėję analizuoti, kokie žaidimai mums patiems labiausiai patinka ir kokie jų elementai žavi. Apžvelgę viską, ką turime, gavome sužiūrėti, kokiai žaidimų mechanikai ką galėjome iš savo turimų elementų priskirti.


Kokius gi elementus turėjome ir ką į žaidimą norėjome sudėti? 

Visų pirma norėjome panaudoti tą medžiagą, kurią gavome apklausę draugus apie mokymąsi. Draugų atsakymus į klausimą, ko jie norėtų išmokti, ėmėme kaip pagrindą – pasirinkome aštuonis veikėjus: programuotoją (ačiū Vykintui), ūkininką (ačiū Saulei), muzikantą (ačiū Sofijai), poliglotą (ačiū Sauliui), dailininką (ačiū Magdei), sportininką (ačiū Liudui, Emilijai ir Gajai), tyrinėtoją ir verslininką (ačiū Liutaurui). 

Tuomet pagal tai, ką draugai siūlė kaip smagias mokymosi aplinkas, priskyrėme tiems veikėjams ir „buveines“ – traukinio vagoną, drugelių pievą, pajūrį, hamaką, rožių sodą, atrakcionų parką, muziejų ir biblioteką. Pagal šias aplinkas dalinai parinkome ir spalvas. Tokia buvo mūsų pradžia. 

Tada sugalvojome žaidimo tikslą – kiekvienas pasirinktas veikėjas turi keliauti pažinimo keliu (o jis vingiuotas, painus kaip labirintas) ir užkopti į išminties kalno viršūnę. Tačiau kaip gi tą išmintį pasiekti? Teko galvoti, iš ko mes semiamės išminties. Turėjome savo arsenale tris šaltinius: Biblijos citatas su Dievo išmintimi, mokslininkų tyrimų įdomybes iš perskaitytos knygos apie smegenis, taip pat – draugų patarimus iš apklausos. Norėjosi kažkaip visa tai panaudoti, ir galiausiai sugalvojome, kad tai suguls skirtingų spalvų kortelėse, kurias keliaudami į išminties kalną, turėsime surinkti.

Taip pat, kaip žinia, mokomės iš klaidų, todėl pakeliui išbarstėme ir „suklupimo“ akmenėlių. Visgi norėjosi, kad kelionė būtų ne vien sunki, bet ir smagi, todėl teko pamėtyti ir įvairių laimės hormonų: dopamino, endorfinų, serotonino bei oksitocino – žaidžiant smagiai tokie terminai sulenda į galvas... :D

Ne mažiau norėjosi pridėti dar ir bendradarbiavimo elementų – kad visi veikėjai kažkaip tai būtų susiję tarpusavyje, idant vaikai žaisdami pajustų ne tik asmeninės sėkmės skonį, bet ir tai, kad kaip veikėjai jie gali duoti kažką vienas kitam. Taip bemąstant atsirado septyni kelionės laipteliai (pradedant nuo startinio „nedarysiu“, einant per „negaliu - noriu - kaip padaryti? - pabandysiu - galiu - padarysiu“ iki pat padariau!“) ir septynios, kiekvienam veikėjui skirtos misijos. Pvz., tyrinėtojas turi atskiras misijas muzikantui, programuotojui, ūkininkui, poliglotui, sportininkui, verslininkui ir dailininkui. Užlipęs ant balto akmenėlio pakeliui į išminties kalną, kiekvienas žaidėjas gali „įvykdyti“ (t. y. perskaityti) savo misiją ir taip palypėti ant aukštesniojo laiptelio, keliaujant finišo link. 

Žaidimas baigiasi, kuomet bent vienas žaidėjas surenka po vieną skirtingų spalvų kortelę (jei norisi ilgesnio žaidimo, galima sutarti rinkti po dvi kiekvienos spalvos korteles), taip pat gauna po vieną žetoną kiekvieno skirtingo laimės elemento, užlipa bent ant vieno suklupimo akmens ir įvykdo septynias misijas bei po viso to nukeliauja į išminties kalno viršūnę. Kadangi išminties kortelių yra daugiau nei realiai jų žaidimo metu ištraukiama ir perskaitoma, kiekvieno žaidimo metu yra galimybė sužinoti vis ką nors kito – kaip ir gyvenime: net ir keliaujant tuo pačiu keliu išmoksti vis ką nors naujo.

Galva skaitant dar nesusisuko? Atrodo viskas sudėtinga? Taip atrodė ir man, kol nesudėliojau visko ant veikėjų lapų – kai žaidėjas savo žaidimo lapą užpildo visais mokymosi elementais, jis „įgyja išminties“ ir gali keliauti į kalno viršūnę. Nors skirtingų elementų žaidime daug, jie vaikams patinka – glotnūs akmenėliai (malonūs pažiūrėti ir paliesti), spalvoti popierėliai, mediniai lazeriu išpjauti žetonai (dar kvepiantys lengvai svilintu medžiu), ridenimo kauliukas ir žaidimo figūrėlės – visa tai taktiliniai, skirtingus pojūčius apjungiantys žaidimo elementai, prikraunantys vaikams pilnas kelnes laimės... 

Uf... Kai rezultatas yra, viskas atrodo dabar jau paprasta, nors pakeliui visiems teko gerokai paplušėti... Nupiešti keliukus teko man, paskui jau spalvų akmenėlius dėliojome drauge – taip mokėmės vienodai paskirstyti elementus, skaičiuoti, kiek kart kiek kokios spalvos akmenėlių kirpti ir klijuoti. Gerokai užtrukome, kol viską sudėliojome. 

Sužaidę pirmą partiją supratome, kad ant baltųjų misijos akmenėlių per sunku pataikyti, ko pasekoje žaidimas labai užsitęsia. Todėl turėjome perdėlioti juos kitaip, arčiau kalno viršūnės, kad jie tankiau susidėliotų vienas kito atžvilgiu. Tuomet bandėme dar kartą. 


Šįsyk žaidimas pasiteisino, ir mes ėmėmės kurti švarraštinį variantą. Pasinaudoję planšete perpiešėme mūsų juodraštį. Vaikai užrašė, kur kokio veikėjo vieta. Magdei teko veikėjai, Liutaurui – veikėjų „buveinės“.

Deja, kantrybės smulkesnėms detalėms piešti vaikams pritrūko, todėl teko viską pabaigti ir spaudai paruošti jau man pačiai... Na bet – vis tiek daugiau ar mažiau dirbome kartu, rezultatą turime, ir jis, tikiuosi, dar ne kartą mums pasitarnaus keliaujant į savąjį išminties kalną...

Na, o smagiausia dalis užbaigus kūrybinį procesą buvo keliauti pažiūrėti, kaip lazeriu pjaustomi faneros elementai (deja, ne mūsiškiai – šiuos jau išpjautus atvažiavę pasiėmėme).

Apžiūrime lazeriu pjaustančios įmonės produkciją

Pjaustymo ir graviravimo lazeriu procesas.

Viską vainikavo iš spaustuvės parsivežta ant drobės atspausta žaidimo lenta, žaidimo kortelės ir veikėjų žaidimo lapai. Liutauras negalėjo patikėti, kaip viskas gražiai išėjo. 


Tada prisiminėme tas pirmąsias žaidimo kūrimo akimirkas, kuomet tebuvo preliminarus eskizas, ir viskas atrodė „nelabai kaip...“ Tiesą pasakius, man ir pačiai smagu, nes pradžioje nebuvau tikra, ar čia mums apskritai kas išeis... Todėl skubu padrąsinti ir jus – jei kada sumąstysite kurti stalo žaidimą, nepabijokite šio iššūkio. Nes pakeliui tikrai išmoksite daug ko...

Na, o kaip šios dvi savaitės sugulė mūsų video reportažuose, galite pasižiūrėti čia:

1. Kaip kūrėme žaidimą:


2. Ką dar veikėme:



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą