Anksčiau buvo:
10 diena. Nuo Kvidzyno per Žalgirio lauką iki Augustavo.
Išaušo paskutinės kelionės dienos rytas. Nors vaikai jau spirgėjo, kad nori namo, ir nieko jiems daugiau nereikia, Augustavas buvo vienintelė šiandien suplanuota „atrakcija“, todėl teko įveikti pirminį negatyvų nusiteikimą ir vis tiek įkišti nosį į miestą.
Pradėjome nuo centrinio skvero. Fontanas, skulptūra Žygimantui Augustui, dar vienas fontanas...
Pastarasis vaikams patiko dar netgi labiau nei tas centrinis, tradicinis. Nutaikius tinkamą žiūrėjimo kampą, jame matosi vaivorykštė ant grindinio...
Tik užrašas ant jo kelia šypseną: Augustavo miesto vandentiekis ir nuotėkos... :) Vaikai net susimėtė suabejoję, iš kur atiteka vanduo į šį fontaną... :))
And paminklo randame Žygimanto Augusto inicialus, tik vaikai, žinoma, nesuveda, kodėl būtent S.A. Nes vardai Žygimantas ir Sigismundus jiems neatrodo vienas ir tas pats. :)
Šalia aikštės – nedidelis sendaikčių turgelis, kuriame šarkelė Magdelė tuoj užmato vieną sidabrinę apyrankę, sunertą iš mažų delfiniukų, ir tuoj jos užsimano. Šeimininkas prašo už ją vos 60 zlotų (apie 13,5 Eur), jamam.
Apeinam visus aikštės kampelius ir važiuojam toliau. Šį sykį – prie Augustavo kanalo. Realiai visur būtų galima apvaikščioti ir be automobilio, bet šįkart taupom laiką, todėl stovinėjam „ant kiekvieno kampo“.
Kol vaikai tikrina kanalo gylį, aš žaviuosi senais gluosniais, glostančiais vandenį. Šių medžių Lenkijoje teko matyti tikrai nemažai, ir man buvo labai liūdna, kad tiek mažai jų bematau Lietuvoje... Nes na... žiauriai gražūs medžiai...
Pasigraudenus prie gluosnių, važiuojam pakrante tolyn, iki pat miesto pliažo. Ten kavinių kavinukių apsupty vaikai prisifotografuoja šalia gigantiškų vaflių ir ledų muliažų...
Pradžioje lyg ir buvome nusiteikę čia išsimaudyti...
Bet paskui vaikai užmatė „Lemūrų parką“ – t.y. parką su laipynėmis. Ir maudynės pasimiršo...
Šiaip parkas mokamas, bet kol nueini iki jo kasų, tai praktiškai pusę parko ir praeini. Bet viso tokiu būdu neįveiksi. Svarbiausios trasos prasideda būtent nuo kasų. Todėl kai jau artėjant kasų link parko darbuotojas paprašė vaikus nulipti nuo karstynių, paklausiau vaikų, ar norėtų jie gauti bilietą ir eiti toliau? Liutauras baisiai supykęs nesutiko, nes tuo atveju reikėtų segtis ir apsaugas, ir dėtis šalmą, o to jis daryti nenorėjo, sakydamas, kad nesąmonė yra dėtis apsaugas, kai laipynės, kuriomis jis eina, tėra vos pusės metro aukštyje. Žodžiu, tuomet sekė ilgas pokalbis apie taisykles, kurios paprastai yra visiems vienodos, ir kad niekas nesužiūrės čia, kokiom tu trasom vaikštai ir ar tau pakanka apsaugų...
Tik grįžę į Lietuvą sužinojome iš draugų, kad tas parkas būna atidarytas tik penktadieniais-sekmadieniais, o kitomis dienomis gali realiai karstytis kaip tau pačiam patinka, su savo paties atsakomybe, jei kas nutiktų... Tai va, nepataikėm... :) Kaip tik buvo penktadienio rytas. :)
Kaip ten bebūtų, tiek, kiek vaikai pasikarstė, tiek iš principo ir užteko – laipynės labai patiko, todėl net mąstau, ar nereikėtų kažkur ir Lietuvoj pasiorganizuoti pasilaipiojimą. Būtume galėję tai padaryti ir anksčiau, tačiau anksčiau Liutauras tokių visokių laipynių vengdavo, bijojo aukščio, ir tik dabar po truputį pradeda panašius dalykus prisijaukinti.
Magdė aukščio nebijo, bet vienai karstytis nėra smagu... Todėl tenka taikytis prie Liutauro...
Grįžtant nuo pliažo, pro autmobilio langą dar pasižvalgėme po miestelį, kuris, galvojau, bus daug didesnis ir jame bus daug daugiau ką galima pamatyti. Daug kas internete minėdavo įvairius pasiplaukiojimus kanalais, tačiau mūsų tokios pramogos nelabai viliojo, o ir buvo rytas, tad jokios paslaugos dar nebuvo įsisiūbavę, kanalas buvo apytuštis, atrakcionų parkas prie tilto irgi neveikė.
Tuo tarpu mes su Darium turėjom dar vieną svajonę – rasti vietą, kur galėtume pavalgyti skanios žuvies ir parsivežti jos į Lietuvą. Buvau numačiusi keletą vietų, kur galimai buvo įmanoma užsukti ir visa tai gauti, tačiau ką išsirinkti konkrečiai, nežinojom. Tad tiesiog bedėm pirštu į tai, kas atrodė labiausiai pakeliui. Taip atvykome į užeigą „Smazalnia Ryb“. Iš pažiūros lauko kavinukė atrodė visai jauki – mediniai stalai su stoginėmis, prie vieno kito staliuko sėdėjo žmonės, skaniai besimėgaujantys valgiais.
Tada tik neatkreipėm dėmesio į vieną dalyką, kuris, regis visai nesiderino su šia aplinka – plastikiniai vienkartiniai indai, kuriuose buvo patiekiami čia paruošti patiekalai. Tuomet supratome šio baro esmę – čia kepama šviežia, kątik iš šalia esančio ežero pagauta žuvis. Jei nori, išsirenki sau patinkamą žalios žuvies gabaliuką – didesnį ar mažesnį, – kurį tau įdeda į jau minėtą lėkštutę arba į tarą išsinešimui. Vat ir viskas. Indus taip pat susitvarkai pats. Virtuvėje sukasi 80-tųjų, 90-tųjų stiliaus metų moteriškės, mikliai kepančios jums žuvį...
Atrakcija, ne kitaip. :) Netrumpa gyva eilė prie kasos bylojo, kad klientų čia netrūksta... Atsistojom į ją ir mes...
Žuvis, su atskirai dar užsakytomis daržovėmis ir bulvytėmis fri buvo tikrai labai skani. Gal kiek brangoka, bet tikrai skani. Ragavom kepto ungurio, starkio ir ešerio ir lyno. Valgėm visi pasičepsėdami, niekas nepražuvo – kaulai ir tie atiteko aplinkui besisukiojantiems katinams... :) Todėl ir namo užsisakėm, paskui dar dvi dienas valgėm. Aišku, atvėsusi ji nebe tokia skani kaip kątik iškepta, bet irgi mėgavomės – ir skoniais, ir psisiminimais...
Tokiu paskutiniu akcentu baigėme savo kelionę. Sotūs ir laimingi. Pailsėję ir atsigavę...
O kirtus Lietuvos sieną širdis iš viso dainavo – taip gera buvo vėl girdėti visur lietuviškai žmones šnekant ir visus užrašus matyti gimtąja kalba. Kaip tik aptarėm su vaikais šį momentą ir kodėl turim, kiek tai įmanoma, savo kalbą puoselėti, vengdami šiukšlinti ją įvairiais anglicizmais, rusicizmais ir kitokiais -izmais...
Ranka pasiekiamas buvo ir Vilnius. Po nuvažiuotų 1900 km vakarop pagaliau pasiekėme namus...
KELIONĖS REZIUME
Iš viso, kaip kątik minėjau, nuvažiavome 1900 km.
Sugaišome beveik 11 dienų.
Nakvojome 5 miestuose.
Kirtome 1 laiko juostą – į priekį išlošdami valandą, atgal – ją prarasdami.
Iš 40 žemėlapyje susižymėtų objektų aplankėme 24.
Išleidome keturiems žmonėms viso 1900 € (vidutiniškai po 45 € vienam žmogui dienai):
840 € maistui (įskaitant ledus ir arbatpinigius kavinėse :)
550 € dešimčiai nakvynių
320 € pramogoms ir bilietams į muziejus
90 € kurui (dujoms)
80 € įvairioms pramoninėms prekėms ir suvienyrams
20 € automobilio parkavimui
Anksčiau turėjau apie Lenkiją visai kitokį vaizdinį. Buvo tekę ne kartą lankytis šioje šalyje prieš 15-20 metų. Tuomet joje buvo daug daugiau neskoningų reklamų, prastų kelių, visiškai angliškai nekalbančių nei jaunų, nei pagyvenusių žmonių. Šiandien, nors dauguma lenkų vis dar nekalba angliškai, o išgirdę mus, kalbančius „kitaip“, dažnai prabyla vokiškai, vis tik susišnekėti yra daug paprasčiau. Blogiausiu atveju padeda Google vertėjas, bet juo teko naudotis tik vienąsyk, užsikimšus poilsio namuose kriauklei. Visais kitais kartais susikalbėjome gestais, tarptautiniais žodžiais ir šypsenom. :)
Na, tik vienas priekaištas vis dar stiprus – silpnas interneto ryšys... Tikrai pasijautė Lietuvos pranašumas šioje vietoje. O dėl viso kito kaip ir galiu drąsiai lenkams paploti. Todėl bendroj sumoj kelionė labai patiko. Įspūdžių pakako, poilsiui laiko pakako, laiko automobilyje apmąstymams ir pokalbiams taip pat netrūko, oras buvo fantastiškas – nei per karštas, nei per šaltas, porą kartų turėjom lietaus, bet realiai tk tuomet, kai keliavome automobiliu. Tiesa, vieną dieną pakeliui prie jūros gavome šiek tiek lietučio. Bet iš principo nedaug...
Galiausiai – supratome, kad nesame tie keliautojai, kuriems svarbu apžiūrėti visus pakeliui pasitaikančius lankytinus objektus. Nes mums svarbiau tiesiog ištrūkti iš namų, pamiršti apie buities rūpesčius, pabūti visiems kartu ir mokytis ieškoti kompromisų, kurių kelionėje dažnai prireikia, kad ir avis sveika liktų, ir vilkas būtų sotus...
Jau atsiranda klausiančių, kur keliausime kitąmet. Į ką atsakau, kad apskritai nugyvenkime dar iki kitų metų. Nes gyvenimas – toks jau klastingas reikalas, kad ne visada paatostogauti gali leisti. :) Šįkart leido. Tai tuo ir džiaugėmės. :) Kita vertus, kai bus pastatytas ir atsidarys tas didysis Gdansko akvariumas, manau, kad tikrai pamąstysim, ar nevertėtų dar sykį grįžti į Gdanską. :)
