2018 m. sausio 29 d., pirmadienis

Edukacinis susitikimas. Vanduo

Kaip jau žinote, kas mėnesį su kitomis šeimomis susitinkame pasidalinti nagrinėta mėnesio tema. Praeitą kartą tai buvo Miestas, dar anksčiau – Dviračiai. Šį kartą susitikome M. Mažvydo bibliotekos renginių kambaryje pasidalinti tuo, ką sužinojome apie vandenį. Temos potemių buvo daugybė, todėl manau, kad ir ateityje dar ne kartą galėsime grįžti prie šios temos ir daug dar naujo sužinoti. 

Tam kartui gi viskas susidėliojo taip...

Pirmiausia žiniomis pasidalinti pakvietėme Jurgą ir Loretą – projekto „Laimingas vanduo“ atstoves, kurios papasakojo vaikams apie tai, kaip vanduo reaguoja į jį supančią aplinką: ne tik į užterštumą cheminėmis medžiagomis, bet taip pat ir į garsus, vaizdus, nuotaikas. Man asmeniškai daug kas buvo girdėta iš anksčiau. Tačiau tiems, kas nebuvo girdėję apie vandens atmintį ir kitas panašias vandens savybes, tikiu, buvo tikrai naudinga. Šia tema vis tik man didžiausią įspūdį yra palikęs filmas „Didžioji vandens paslaptis“ (rusų kalba yra internete – 1 d., 2 d.).
Vaikai gavo po lipduką, po knygelę ir buvo laimingi... O mūsų susitikimas tęsėsi.


Į savo rankas vairą perėmė Eglė, kartu su Emilija ir Sofija pakvietusios į įspūdingą povandeninę kelionę. Kartu leidomės „po vandeniu“ nuo jo paviršiaus iki pat Marianų įdubos dugno, sužinodami, kokiame gylyje kas vyksta, kaip į tai reaguoja žmogaus kūnas, kas kur paskendęs guli, kas kur kada buvo panėręs, iki kiek pasiekia saulės šviesa, kokių gyvių galima sutikti vandenynų gelmėse ir kaip jie ten išgyvena, kaip sekėsi tiems, kurie nusileido į vieną ar kitą gylį, kiek siektų Everesto kalnas, jei jį imtume ir panardintume apverstą į jūrą ir koks menkas visame tame atrodo žmogus...


Žodžiu, buvo nuostabi kelionė. Aplodismentai Eglei už ją. Išsamiau apie šią povandeninę odisėją – jos pačios dienoraštyje.

Marija su Vytautu atsivežę įspūdingą išmanųjį vandens filtrą rodė vaikams, kas yra jo viduje ir pasakojo, kaip jiems sekėsi namuose pasidaryti vandens filtrą patiems. O jūs ar žinojote, kad paleidus po nakties vandentiekio vamzdžiuose stovėjusį vandenį, reikėtų apie tris minutes leisti jam nutekėti, idant galėtumėte gerti švarų vandenį..? Aš apie tai net nebuvau pagalvojusi... Va taip...


Mes, kaip jau rašiau ankstesniame įraše, dalinomės didžiausių laivų nelaimių istorijomis. Gaila, kad pora savaičių dėl gripo iškrito iš mūsų gyvenimo, nes pristatymą buvome suplanavę paruošti visai kitokį. Na bet ką padarysi. Teko greitai suktis iš padėties ir tiesiog padaryti nuotraukų prezentaciją planšetėje. Bandysime atsigriebti kitą kartą. Nes tokios prezentacijos gal ir įdomios suaugusiems, bet, be abejo, nėra per daug patrauklios vaikams. Kita vertus, vaikai tikrai šauniai laikė dėmesį nepaisant šiokių tokių natūralių nukrypimų.

Na, o mūsų susitikimą užbaigė Samanta, papasakojusi vaikams apie tai, kad mokslininkai į skysčius jau gali įrašyti informaciją taip, kaip dabar kad ji yra įrašoma į kietąsias laikmenas. Ir kad vos keliuose lašuose skystos materijos gali tilpti nesuskaičiuojama galybė informacijos. Lygiai taip, kaip mūsų kūnai, kuriuose yra apie 70 proc. vandens, tai pat yra pilni įvairiausios informacijos...


Prie mūsų šį kartą buvo prisijungusios dar ir Sandros bei Dovilės šeimos, sudariusios solidžią auditoriją. Buvo kaip visada smagu, naudinga, įspūdinga!

Vaikai dovanų gavo po maišelį vandens karoliukų. Kai kurie žinojo, kas tai, kai kurie pirmą kartą matė. O jūs – ar žinote apie tokius įdomius daikčiukus? Kurie pradžioje atrodo kaip 1,5-3 mm dydžio kieti karoliukai, bet pamerkus kelioms valandoms į vandenį tampa vos ne 10 kartų didesniais geliniais rutuliukais?..


Toks tas vanduo – paslaptingas, stebuklingas, ypatingas...

O čia mūsų susitikimo akimirkų fragmentai:


2018 m. sausio 27 d., šeštadienis

Edukacinis projektas. Vanduo. Didžiosios laivų nelaimės

Kada pirmą kartą Liutauras išgirdo Titaniko (Titanic) istoriją – nebeatseku. Gal prieš kokius metus? O gal kiek anksčiau? Matomai su Darium žiūrėjo youtub'ėj kokį video. Vieną iš daugelio, kuriuos kartu mėgsta žiūrėti apie įvairius daiktus, reiškinius ir įvykius. Nes žinote – kadaise buvo cunamių „banga“, o nuo cunamių pereiti prie skęstančių laivų ne taip jau ir sudėtinga... Žodžiu, neužfiksavau, kada ši istorija mūsų namuose įgavo pagreitį, bet kai jau įgavo, tai įgavo. Šios istorijos dėka, kaip jau buvau rašiusi, net piešti Liutauras pradėjo...

Titanikas skęsta. Vienas kaminas jau vandenyje.

Liutauras visą gruodį piešė, dovanojo savo piešinius draugams, smuiko mokytojai, mums. Nupiešė ir visą Titaniko istoriją vaizduojančią knygelę, iš Lego kartu statėm šį laivą, šešėlių teatre irgi juo buvo ne kartą „plaukta“, žiūrėjom ir patys ukrainiečių šešėlių teatro Verba spektaklį apie kelionę Titaniku, o finale Kalėdoms dovanų jam padovanojom nuostabią Steve'o Noon'o paveikslėlių knygą „Titaniko istorija“ .


Todėl kai edukaciniam šeimų projektui buvo pasiūlyta vandens tema, mums nereikėjo sukti galvos, kokią potemę pasirinkti. Buvo aišku – jamam laivus...


I DALIS. Tai, ką mes sužinojome

Į šią temą įsitraukėme visa šeima. Ėmę domėtis, kuo Titaniko katastrofa buvo tokia ypatinga, sužinojome, kad tai – toli gražu ne didžiausia žmonijos istorijoje įvykusi nelaimė. Tiesa, tokio dydžio laivas, kuris tuomet vadintas „nenuskandinamu“, buvo pirmasis tarp savo „pusbrolių“ – Olimpic ir Britannic lainerių (šie irgi neilgai teplaukiojo). Vien faktas, kad laivas, 1912 m. balandį išplaukęs į pirmąją savo kelionę, paskendo, buvo gana sensacingas. O šiais laikais, be abejonės, prie jo žinomumo prisidėjo ir filmas. Be abejo, mūsų šeimoje šis filmas buvo peržiūrėtas ne kartą.

Visgi, nepaisant Titaniko didingumo, dar didesnį įspūdį mums paliko mažai kieno žinoma istorija apie visų laikų didžiausią, t.y., daugiausiai žmonių gyvybių (virš 9000) nusinešusią laivo katastrofą. Ji ištiko lainerį Vilhelmo Gustlofo (Wilhelm Gustloff) vardu.


Tai buvo vokiečių laivas, kuris tą lemtingą ir nepaprastai žvarbią 1945-ųjų sausio 30-ąją plukdė virš 10 tūkstančių žmonių iš Klaipėdos krašto ir Rytų Prūsijos, bėgusių nuo karo žiaurumų... Jame nebuvo tos prabangos, kuria tviskėjo Titanikas. Jame buvo karo siaubo išvarginti mūsų kraštiečiai ir kaimynai, vokiečių gabenamos meno vertybės, povandeninių laivų įgulos, ketinusios plaukti į naujas misijas iš Kylio. Deja, laivą Baltijos jūroje pakeliui į Vokietijos uostą torpedavo povandeninis sovietų laivas S-13. Trys torpedos pramušė laivo korpuse didžiules skyles, per kurias įsiveržęs vanduo nuskandino šį milžiną per mažiau nei valandą. Palyginimui – Titanikas skendo 2 val. 40 min. Tad nenuostabu, jog čia išsigelbėjusių procentaliai buvo žymiai mažiau. Išsigelbėjo tik apie tūkstantį du šimtus žmonių. Grubiai – tik apie dešimtadalį plaukusiųjų...

Liutauro refleksijos: Vilhelmas Gustlofas, gavęs „Hitlerio Titaniko“ pravardę, su trimis skylėmis šone ir povandeniniu, jį pamušusiu laivu... Naktis. Sninga.

Kai bandai įsivaizduoti, kaip tie žmonės turėjo jaustis, tiesiog neneša fantazija. O kai dar paskaitai lietuvių išeivės Rutos Sepetys istorinį romaną „Druska jūrai“, pasakojantį apie šį įvykį, pasižiūri išgyvenusiųjų šio laivo tragediją žmonių pasakojimus, pasidaro gėda dėl tų mažmožių, dėl kurių žmonės šiais laikais burba... Taip, taip, jei ne ši laivų tema, nei žinoję būtume apie tokią nelaimę, nei knygos skaičius nebūčiau, nei filmo (vokiškas, bet yra angliški subtitrai) žiūrėjusi... :) Žodžiu, nauda ne tik vaikams, bet ir tėvams. 

Sužinoję apie Vilhelmą Gustlofą pasidomėjome, kokia buvo didžiausia ne karo metu įvykusi laivo katastrofa. Taip sužinojome apie „Azijos Titaniku“ pakrikštytą filipiniečių laivą Doña Paz (Donja Paz), kuris, likus keletui dienų iki 1987 metų Kalėdų plaukė į Filipinų sostinę Manilą. Laivas buvo perpildytas, ne itin atsakinga laivo įgula šventė ir nepastebėjo, kad į juos artėja vos 8 km/h greičiu plaukiantis tanklaivis, gabenęs naftos produktus. Panašu, kad ir jame niekas nebudėjo... Abu laivai susidūrė, tanklaivyje įvyko sprogimas, kilo gaisras, greitai persimetęs ir į keleivinį Donja Paz keltą. Tačiau net ir ne tai buvo didžiausia tragedija. Blogiausia buvo tai, kad į jūrą išsiliejo nafta, kuri, degdama plačiai pasklido aplinkui, palikdama žmonėms labai menkas galimybes šokti į vandenį ir bandyti gelbėtis. Didelė dalis žmonių sudegė pačiame laive, dalis, bandžiusiųjų šokti į vandenį, taip pat buvo praryti ugnies liežuvių, ir tik 26 Donjos Paz keleiviai bei 2 tanklaivio įgulos nariai išsigelbėjo bandydami šokti kuo giliau per ugnies liepsnas ir pranerti per tą visą liepsnojantį ugnies ežerą... Iš daugiau nei 4 tūkstančių išsigelbėjo vos saujelė...


Už akių užkliuvo Liutaurui ir kelto Estonija (Estonia) istorija, žinoma kaip didžiausia Europoje laivo katastrofa po karo. Ypač didžiulį įspūdį paliko jam tai, kad nelaimės priežastis buvo pasenę atsidarančio laivo priekį laikantys tvirtinimo elementai. Audringa jūra, 1994-ųjų rugsėjį besidaužydama į laivagalį, išjudino šias nepatvarias detales, visas laivo priekis atlūžo, ir šalta Baltijos jūra negailestingai pasiglemžė septynis su viršum šimtus žmonių.


Neliko nepastebėta ir Kosta Konkordija (Costa Concordia) – didžiausio kruizinio laivo nelaimė, nutikusi 2000-ųjų sausio 13-ąją. Žmonių čia žuvo palygint nedaug, tik 32, tačiau tai, kad laivas užplaukė ant seklumos ir gulėjo keletą metų pusiau pasviręs prie pat Italijos krantų, gal būt girdėjote net ir jūs. Šis kruizinis laivas, dukart platesnis ir daugiau nei dukart aukštesnis už Titaniką, talpino ištisą miestą...



Na ir pabaigai – turėjome pripažinti, kad net ir povandeniniai laivai skęsta. O kai tai įvyksta, kur tu, žmogau, bėgsi, kur šoksi, kai aplink tave – vien gelmės gelmės vandens... Tad prisiminėme povandeninio laivo Kursk K-141 istoriją. Laivas „paskendo“, jei taip galima būtų pasakyti, 2000-ųjų rugpjūtį Barenco jūroje vos per akimirksnį, sprogus jame buvusiai vandenilinei raketai. Niekas neišsigelbėjo... Nors 24-iems įguloms dar tarsi buvo šansas išsigelbėti. Deja, pagalba atplaukė pernelyg vėlai...


Čia mūsų trumpa pažintis su šiais šešiais laivais, apie kuriuos jums norėjosi papasakoti, baigiasi. O dabar – linksmoji dalis...


II DALIS. Ko per visas šitas laivų istorijas mes išmokome.

Kaip jau buvo minėta, Liutaurui ši tema buvo tikrai ne svetima. Tai buvo tema, kuria jis jau kuris laikas gyveno, į kurią kiekvieną dieną daugiau mažiau buvo pasinėręs, kurioje vis ką nors naujo norėjo atrasti, pamatyti, suprasti, paklausti... Ir, galvojant apie namų mokymą, manau, kad tokie momentai, kai vaikas yra kažkuo susidomėjęs, yra tiesiog aukso vertės... Tuoj suprasite, kodėl.

Jei aš pasodinčiau Liutaurą prie pratybų sąsiuvinio ir liepčiau surikiuoti skirtingo ilgio brūkšnius nuo trumpiausio iki ilgiausio – spėkite iš vieno karto: ar tai jam būtų įdomu? O jei jam paklausus, kuris iš tų laivų buvo ilgiausias, ar ant lapo nupieščiau visus laivus ir paraginčiau jį patį atrinkti?.. Skirtumas šioks toks yra? Man – akivaizdus.


Kai laivų ilgiai (o paskui ir kiti elementai) buvo išnarstyti, išgirdau kitą klausimą:
– Mamyte, o kuris laivas guli giliausiai nuskendęs?
Ar šešiamečiui labai aišku, jei pasakysiu, kad vienas guli keturių kilometrų gylyje, o kitas – 100 metrų gylyje? Turbūt ne?.. Todėl ėmiau ir supažindinau vaikį su diagramų „menu“, kurio pagalba galėjome vizualiai palyginti vienus skaičius su kitais.

Taip susipažinom su kilometrais ir metrais... Kad lengviau būtų suprasti, kiek realybėje tie keturi kilometrai ar 40 metrų, bandėm ieškoti pavyzdžių iš mūsų kasdienybės – vienas laivas nuskendęs tiek, kiek kartu sudėjus 12 televizijos bokštų būtų, kitas – kiek mums reikėtų eiti iki parduotuvės, iki miesto centro ir pan...



Kai kalba pasisuko apie tai, kiek koks laivas skendo, pasinaudojau proga supažindinti smalsuolį su laikrodžiais. Anksčiau tam nerasdavau patogių progų, nes sausi pratybų lapai su galybe laikrodžių, rodančių skirtingai pasisukusias rodykles, vaikui buvo absoliučiai neįdomūs ir šalti, atsieti nuo konteksto. Dabar gi viskas turėjo labai aiškų tikslą – parodyti, kada koks laivas skendo ir kiek tai truko laiko. Išdėliojau viską ant popieriaus ir pakabinau ant sienos.


Galima buvo kalbėtis apie daug ką – kuris laikrodis rodo ilgiausią skendimo trukmę, kurio minutinė rodyklė pasisukusi ant pusvalandžio, ant lygios valandos, ant ketvirčio prieš ir po...
– O pusvalandis tai kiek?.. – teiraujasi, norėdamas apčiuopti konkretesnę trukmę. O kadangi jau kuris laikas daug kur namie naudojame 15-os minučių smėlio laikrodį, kurio smiltelių išbyrėjimo trukmę vaikai pradeda suvokti, atsakau:
– Tiek, kiek reikia laiko, kad išbyrėtų du mūsų smėlio laikrodžiai.

Matematika tęsiasi ir ten, kur mes skaičiuojame, kiek gi žmonių gyvybių nusinešė šios nelaimės...

Tuomet kalbame apie orą: dauguma šių laivų skendo šaltuoju metų laiku. Kada buvo šalčiausia? O šilčiausia? Kada ir kodėl lengviausia ir sunkiausia buvo gelbėti žmones? Ar tai turėjo įtakos išsigelbėjusių skaičiui?...

Pereiname prie geografijos. Žemėlapyje sužymime visas laivų skendimo vietas. Aptinkame, kad Estonija ir Vilhelmas Gustlovas skendo Baltijoje. Eureka!
– Mamyte, bet gi čia visai šalia mūsų!


O taip... O kuris laivas skendo toliausiai nuo mūsų?.. Donja Paz – Filipinuose... Čia, jei tik norėtume, galėtume leistis į taip vadinamą zuikių medžioklę. Gal kada ir pasileisime... Nes tokiu būdu ir apie Filipinus galėtume sužinoti, ir apie salas, ir apie greta esančius vandenynus ir dar daug daug ko...

Apie tai, kad laivus įklijavome ir į savo Amžių knygą, jau rašiau, taigi nesiplėsiu. Taip mes per šiuos laivus prisilietėme ir prie istorijos.

Tuomet Liutauras prisimena, kad Vilhelmo Gustlofo laivo pavadinimas sietinas su jo draugo Viljamo vardu. Bandau sakyti, kad tai ne visai tas pats vardas, bet Liutauras įtarus: kaip tai ne tas pats?.. Vilhelmas ar Viljamas – argi tai ne tas pats? Taip mūsų kalba pasisuka apie vardus, kurie yra tarsi tie patys, bet skiringose kalbose tariami ir rašomi skirtingai. Ir čia mes pasineriame į vardų variantus: Vilhelmas – vokiškai, Viljamas – angliškai, Giljermo – ispaniškai, Vilgelm – rusiškai... Vaikai kvatoja. Klausinėja manęs, kaip kokia kalba skambėtų jų vardai, jų draugų vardai... Ar begali būti geresnė užsienio kalbų pažinimo pamokėlė?..

Vėl žiūrim Titaniką...
– Mamyte, žiūrėk, čia muzikantai irgi groja smuiku, violončele...
Tikrai taip. Ir aš vėl lendu į internetą kaip koks seklys. Netrukus vaikams raportuoju:
– Jūs įsivaizduojate? Tas smuikas, kuriuo grojo tas smuikininkas (beje jo vardas – Wallace Hartley), po nelaimės buvo ištrauktas iš vandens! Кartu su visu natų ir smuiko dėklu. Žinoma, smuikas, pažeistas sūraus jūros vandens, nebėra tokios būklės, kuri būtų tinkama grojimui, tačiau pats faktas vaikus sužavi. Liutauras pareiškia išvadą:
– Na žinoma, jis juk medinis. Tai ir nenuskendo...
Čia mūsų muzikos tema nesibaigia. Liutauras jau kuris laikas prašė, kad sukurčiau jam dainelę apie laivus. Tąsyk galvojau, kad domina vaikiną skirtingos laivų rūšys, na, kažkas panašaus... Na tai ir sukūriau. Pagal vieną grojamą melodiją įdainavau... Visa laiminga padainuoju, o Liutauras žiūri rimtu veidu ir klausia:
– Mamyte, bet tai... o kur Titanikas?..
Bėda, bėda... 

Užsukę į vonią, pasiėmę keletą metalinių dubenėlių ir metalinių rutuliukų, darome eksperimentą.
– Liutaurai, kas čia?
– Rutuliukas ir dubenėlis.
– O iš ko jie padaryti?
– Iš metalo.
– O metalas skęsta?
– Taip.
– O kaip tu manai – kodėl?
– Nes jis gi sunkesnis už vandenį, mamyte. Žiūrėk...
Vaikinas greitai užkemša kriauklę, prileidžia ją vandens, įmeta metalinį rutuliuką.
– Matai? – tarsi savaime suprantamą dalyką, patvirtina mano tyrėjas.
– Aha, matau. O tai dubebėlis irgi nuskęs? Jis gi taip pat iš metalo... – Bandau...
– Ne, jis nenuskęs, nes jo tik kraštai iš metalo. O vidurys – tuščias. Jame gi oras. O oras lengvesnis už vandenį, todėl neskęsta...
Tada imame daugiau metalinių rutuliukų ir stebime juos bedėdami į dubenėlį, kaip šis elgiasi – kiek reikia, kad imtų ir paskęstų...
Man pačiai visa tai ne mažiau įdomu nei Liutaurui... Tik aš tiek kantrybės nebeturiu, kiek jis turi. Aš jau palieku vonią, o jis dar žaidžia su vandeniu, skirtingo aukščio ir pločio metaliniais indeliais, rutuliukais...


Galiausiai kalbamės apie tai, ką reikėtų daryti, jei taip nutiktų, kad tektų plaukti laivu ir gelbėtis, jei jis skęstų?.. Vaikai skuba pasakoti vienas per kitą:
– Reikėtų ieškoti gelbėjimo valčių arba šokti iš laivo į vandenį. Aj, pirmiausia gi, Magdute, gelbėjimo liemenes reikia apsivilkti. Kad nenuskęstum. Ir, jei yra, vilnonių rūbų turėti. O geriausia tai, jei turėtum naro kostiumą, tai jį apsivilkti, nes jis šilumą laiko... Ir nenuskęstum...
– Ir dar bėgti iš laivo, kuo aukščiau. Kad nepaskęstum laive.

Ir liekame apmąstymuose – ar galėjo laivų kapitonai ar jų įgulos nariai padaryti ką nors, kas būtų apsaugoję juos visus nuo tų nelaimių?.. Įdomu pastebėti, kad vaikai iš karto sumoja, ką atsakyti. Taip, Titaniko kapitonas galėjo pasirinkti saugesnį maršrutą, ten kur nėra ledkalnių. Ir neplaukti taip greitai. Vilhelmo Gustlofo įgula padarė klaidą, kad atsiliepė į klaidingą signalą su prašymu rūke uždegti žibintus, neva padėsiančius išvengti susidūrimo. O ir iš uosto buvo galima išplaukti vėliau, tik tuomet, kai būtų gavę palydą, galėjusią apsaugoti nuo neprašytų svečių. Donjos Paz bei su juo susidūrusio tanklaivio kapitonai buvo neatsakingi ir paliko laivus be priežiūros. Estonijos keltas nebuvo gerai apžiūrėtas inžinierių prieš išplaukiant. Kosta Konkordija taip pat nukentėjo dėl beatodairiško pasitikėjimo navigacija, Kursko įgula išplaukė nesusipažinusi su jų laive esančia įranga... Pakeisti kažką visada galima, tačiau ar visada yra taip lengva nuspręsti, kas yra teisinga, kaip lengva padaryti tai žiūrint iš šono?.. Visgi vaikams atrodo atsakymas paprastas: kapitonai turėjo pasirinkti kitaip, nei pasirinko... Taigi ši tema – dar ne kartą, manau, grįš. Nes viskas nėra taip vienpusiška mūsų ir kitų žmonių pasirinkimuose, kaip gali atrodyti, ar ne?..

Čia gi vėl fantazijas papildome skaitomomis knygomis. Biblioteką eilinį kartą peršukavau, tačiau apart piratų ir enciklopedinio pobūdžio knygų apie jūras ir jos gyventojus man bibliotekininkė negalėjo nieko geresnio pasiūlyti. O man reikia „rimtų“, „gyvų“ knygų... Apie jūras, laivus, nuotykius ir kitas paslaptis... Namie turim A. Každailio „Laivus ir jūrininkus“, tačiau kiek iš savo vaikystės pamenu, mane ji tik ankstyvoje paauglystėje pradėjo kabinti... Tad į knygų apie laivus paieškas leidausi pati. Pirma – internete, paskui – senų knygų knygyne. Ir, žinokit, nustebau, radusi ne taip jau ir mažai. Dalinuosi. Nepažadu, kad tai geriausia, kas yra išleista. Tai – daugiau mano bandymas į krūvą sudėti tai, nuo ko galima būtų atsispirti...

Mažiausiems:
Jaunesnio ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams:
  • Antonia Michaelis. Nuotykiai Amerlyje. 2009, Alma littera.
  • Scot O'Dell. Mėlynųjų delfinų sala. 1998, Lietus.
  • Jonas Svensonas. Jūroje ir salose. 1976, Vaga. Iš serijos „Prano Mašioto knygynėlis“.
    Beje, ji ir versta paties P. Mašioto. Knygelėje du pasakojimai. Vienas jų – apie dviejų draugų (11 ir 13 metų) kelionę iš Kopenhagos į Malmo uostą nedideliu burlaiviu. Kitas pasakojimas apie kitą judviejų kelionę sausuma. Pastarojopasakojimo dar neskaitėm. Pasilkom kitoms temoms. Bet jau pirmoji... Mmm... Pasaka, kaip gera ją buvo skaityti. Tokią literatūrą aš va suprantu... Skaitai, ir miela malonu. Tiesa, kadangi knyga senoka, joje yra keletas jau pasenusių žodžių (pvz., kūlynai vietoj krūmynų ar žiemiai vietoj šiaurės) ir gal ausiai kiek keistesnių sakinių struktūrų, tačiau tai visai netrukdo. Gal net, sakyčiau, kaip tik praturtina.
  • Vladimiras Liovšinas. Kapitono Vieneto fregata. 1971, Vaga. (turėtų patikt mėgstantiems matematiką)
  • Gunaras M. Magnus. Berniukai iš Lingeirio. 1962, Valst. grožinės literatūros leidykla.
    Labai gerai pažinčiai su Islandija. Atvartuose net Islandijos žemėlapių esama!
Vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams:
Vidutinio ir vyresnio mokyklinio amžiaus vaikams:
Suaugusiems:
III DALIS. Duoklė Magdei

Magdė mūsų projekte dalyvauja saikingai. Na taip, ji irgi žiūrėjo „Titaniką“, ji irgi žino tų visų laivų pavadinimus (kur nežinosi, kai jie skamba ko ne kas dieną), tačiau tai – tikrai ne jos tema... :) Todėl galvodama, kas jai šiose istorijose būtų įdomu, pirmiausiai prisiminiau Titanike regėtą aprangą. Kartu su malonumu peržiūrėjome filme regėtus pagrindinės veikėjos Rouz suknelių kolekciją. Liutaurui irgi buvo visai įdomu, tik jis pasiteiravo, ar yra ir Džeko kostiumų kolekcija. Taip mūsų pokalbis pakrypo į tai, kad skirtingo luomo žmonės dėvi skirtingus rūbus, o Džekas, kaip trečiosios klasės keleivis teturėjo vienus rūbus. Na ir dar tuos, kuriuos jam paskolino maloni keleivė, idant šis galėtų prisijungti prie prabangios vakarienės... 
Žinau, kad Magdei būtų patikę dar ir į kitas Titaniko aprangos bei stiliaus detales pasinerti, bet aj, galvoju, gal dar tegu ūgteli mergina... :D Nes youtube'as tai tiesiog lūžta nuo šių dalykų... :)

Kaip kompensaciją šia tema pasirinkome verčiau į A. Vasiljevo parodą „Vaikų pasaulis. XVIII–XX amžius“ nueiti... :) Bet vėl tas gripas – pakišo koją, tad atidėjom šiltesniems orams.

- - - - -

Toks štai gavosi mums kompleksinis laivų (ir ne tik) tyrimas. Angliškai tai vadinama „Unit study“. Lietuvišku atitikmeniu dar nesidomėjau. Gal teminis dalyko studijavimas? Kontekstinis ugdymas?.. Ar kaip panašiai?.. Kaip ten bebūtų, aš jaučiu, kad tiek man, tiek vaikams bent jau kol kas tokia mokymosi forma limpa labiausiai. Aš, kaip mėgstanti bėgioti paskui zuikius, jaučiu didelį entuziazmą staigiai atkasti kokios informacijos ar sugalvoti kokį susijusį eksperimentą, vaikams gi viskas tampa tarsi viena iš kito išplaukiančia medžiaga, nekeliančia klausimų, ar čia mes žaidžiame, ar mokomės, ar ką dar sudėtingesnio darome... Todėl užskaitau šio mėnesio projektą ir jo temą kaip vieną iš tų, kurias saugosiu savo atmintyje kaip pavyzdį, ką galima padaryti su vaiko entuziazmu ir keliais laivais..

IV DALIS. Žiupsnelis statistikos

Šiaip didelio tikslo išsaugoti šiuos skaičius neturiu, bet jei kartais jūs sugalvotumėte su vaikais taip pat pasidomėti šių laivų istorija, gal pravers, nereikės po dalelę knaisiotis ir ieškoti atskirai.

Kuo įžymi nelaimė

Titanikas – Didžiausias tuo metu laivas, išplaukęs pirmąjį ir paskutinįjį kartą, statytas kaip neskęstantis laivas.
Vilhelmas Gustlofas – Didžiausia laivo katastrofa istorijoje. Nutiko karo metu.
Donja Paz – Didžiausia laivo katastrofa ne karo metu.
Keltas Estonija – didžiausia laivo katastrofa Europoje po Antrojo pasaulinio karo
Kosta Konkordija – Didžausia kruizinio laivo avarija
Kurskas K-141 – paskendęs povandeninis laivas

Kada
Titanikas – 1912 balandžio 14-15 naktį.
Vilhelmas Gustlofas – 1945 m. sausio 30-ąją
Donja Paz – 1987 m. gruodžio 20 d.
Keltas Estonija – 1994 rugsėjo 28 d.
Kosta Konkordija – 2012 sausio 13 d.
Kurskas K-141 - 2000 rugpjūčio 12 d.

Kiek plaukė / žuvo / išsigelbėjo žmonių

Titanikas – plaukė 2207 (891 komandos narys ir 1316 keleivių) / išsigelbėjo 705 žmonės.
Vilhelmas Gustlofas – plaukė 10 582 / žuvo 9343 žmonės, iš jų – apie 3000 vaikų. Išsigelbėjo tik 1252 žmonės.
Donja Paz – plaukė 4386 žmonės / išsigelbėjo tik 24
Keltas Estonija – plaukė 989 žmonės (803 keleiviai ir 186 įgulos nariai), / išgelbėti 137 žmonės (94 keleiviai ir 43 įgulos nariai)
Kosta Konkordija – Plaukė apie 4000 keleivių / 32 žuvo
Kurskas K-141 – plaukė 118 / žuvo 118

Per kiek laiko paskendo
Titanikas – 23:40 - 02:20 – per 2 val. 40 min.
Vilhelmas Gustlofas – ~21:00-21:50 – 50 min.
Donja Paz – 22:30-00:30 – per 2 valandas
Keltas Estonija – 01:00-01:50 – 50 min.
Kosta Konkordija – 21:45- 3:45 – 6 valandos.
Kurskas K-141 – 11:29-11:30 – per 1 minutę

Kokio ilgio buvo laivas

Titanikas – 270 m
Vilhelmas Gustlofas – 208,9 m / S-13 – 77,8 m
Donja Paz – 93 m / tanklaivis – 51,7 m
Keltas Estonija – 157 m
Kosta Konkordija – 290 m
Kurskas K-141 - 154 m.

Kur laivas plaukė, kur įvyko nelaimė
Titanikas – Southamptonas - Niujorkas. Atlanto vandenynas.
Vilhelmas Gustlofas – Gdynės - Kylis. Baltijos jūra.
Donja Paz – Leyte sala - Manila. Filipinų salos, Sibujano jūra.
Keltas Estonija – Talinas - Stokholmas. Baltijos jūra. 
Kosta Konkordija – Italija, Palermas, kruizas po Tirėnų jūrą. Greta Džilijos salos
Kurskas K-141 - pratybos. Barenso jūra

Nelaimės priežastis
Titanikas – Kapitono ambicija plaukti trumpiausiu, bet ne saugiausiu keliu. Susidūrė su ledkalniu, buvo per mažai gelbėjimosi valčių – dalį jų pašalino, kad tilptų kuo daugiau žmonių. Ledkalnis dešiniojo laivo borto apačioje pramušė 90 metrų skersmens skylę, pažeisdamas iškart penkis hermetiškus skyrius.
Vilhelmas Gustlofas – buvo pašautas trijų sovietų povandeninio laivo S-13 torpedų. Laivas išplaukė iš Gdynės uosto be palydos, gavę klaidingą radijo pranešimą, jo nepatikrinę įjungė prožektorius, išduodančius laivo buvimo vietą.
Donja Paz – įgulos neatsakingumas, leidžiant laivui susidurti su tanklaiviu. Gaisras abiejuose laivuose.
Keltas Estonija – jūroje siautė audra, vėjo greitis buvo apie 20 metrų per sekundę, dėl bangų ir vandens slėgio kelto priekinis skydas atitrūko, vanduo pradėjo plūsti į automobilių denį. Manoma, kad situaciją pablogino dar ir tai, jog keltas plaukė per dideliu greičiu. Nuo į denius patekusio vandens keltas pasviro ir pradėjo skęsti. 
Kosta Konkordija – dėl kapitono užgaidos nukrypo nuo kurso ir užplaukė ant seklumos šalia Džilijos salos.
Kursk K-141 – sprogo vandenilio peroksidu užtaisyta torpeda, su kurios veikimu įgulos nariai nebuvo supažindinti išsamiai.

Kokiame gylyje laivo liekanos
Titanikas – 3800 m
Vilhelmas Gustlofas – 42-44 m
Donja Paz – 545 m
Keltas Estonija – 70-80 m
Kosta Konkordija – apie 10 m
Kurskas K-141 - 100 m

2018 m. sausio 4 d., ketvirtadienis

Kaip prasideda istorija

Žinote, kartais būna: galvoje sukasi padrikos mintys, kurioms lyg ir trūksta tos vienintelės sąsajos, tos vienos paskutinės trūkstamos dėlionės dalies, kuri leistų sušukti: „Bingo!“ Ir kamuojiesi dienų dienas, savaičių savaites, niekaip nerasdamas už ko užsikabinti, kad visas reikalas imtų ir pajudėtų... Ir staiga ima, tarsi iš dangaus nukrenta ta paskutinė detalė – jausmas tuomet būna toks, tarsi kas į ugnį alyvos būtų pripylęs. Čiumpi tuomet jautį už ragų ir per porą dienų padarai pusmečio darbą... 

Taip man nutiko su istorija. Priešistorė tokia, kad mokykloje man istorija buvo vienintelis dalykas, kurį turėdavau „iškalti“. Tai darydavau vien tam, kad gaučiau gerą pažymį, o kitą dieną... viską užmirščiau. Tai man buvo dalykas, kuris per galybę datų, šalių pavadinimų ir neištariamų vadų vardų buvo tarsi viena neišpainiojama ir niekam nereikalinga makalynė. Todėl, kai mintys ėmė suktis apie tai, kad kada nors reikės vaikus mokyti istorijos, ėmiau ieškoti kažkokio kitokio priėjimo prie šio reikalo, kad ir aš pati galėčiau susigaudyti visame kame, ir vaikus visu tuo užkrėsti.

Įdomu tai, kad dažnai sprendimus mums pasiūlo patys vaikai. Kiek užbėgdama įvykiams už akių turiu pasakyti, kad su Liutauru benagrinėjant įvairiausias laivų katastrofas (apie tai plačiau – sausio pabaigoje), vis pamąstydavau, kad reikia kokia nors forma mums tą informaciją susisteminti. Tačiau vis galvojau, kad vaikai dar kiek per maži, kad galėtume pradėti su jais pildyti taip vadinamą „Amžių knygą“ (angliškai žinomą kaip Book of Centuries ar tiesiog Timeline), kokias pildo milijonai namuose mokomų vaikų JAV ir kitose šalyse. Taip pat, mąsčiau, dar kiek ankstoka su jais „žaisti“ Laiko linijos kortelėmis, kurių lietuvišką versiją po truputį bando kurti su šiokia tokia bendraminčių pagalba Tomas. Visgi kai Eglės dėka (bendraminčiai – gyvenimo auksas) į mano rankas pakliuvo knyga „The Mystery of History“, supratau, kad tai yra ta trūkstama mano minčių detalė, kurios jau kuris laikas taip ieškojau... Nes bevartant šią plačiai visame pasaulyje krikščioniškų šeimų naudojamą istorijos medžiagą suvokiau, kad tai yra būtent tai, kas istoriją gali paversti ne padrikų faktų kratiniu, bet įdomia, sakyčiau – net detektyvine, veikla. Ir ji, žinokite, mūsų namuose jau prasidėjo...

Pirmiausiai čiupau ilgo ruloninio popieriaus gabalą ir, susilanksčiusi jį į ilgą „armoniką“ bei priklijavusi medžiaga aptraukto kartono viršelius, pasigaminau „Amžių knygą“. Tiksliau, du jos tomus (kad nebūtų per stora):
1. Istorija iki Kristaus gimimo, t.y. 5000 m. pr. Kr. – 1 m. po Kr. ir
2. Istorija nuo Kristaus gimimo iki šių dienų.



Kiekviename puslapyje priklijavau atitinkamus laikmečius žyminčias datas (kairėje pusėje – metus, dešinėje – amžius), lapų kraštuose užbraižiau pusapskritimius, kurie su laiku užsispalvins tam tikra, tą laikmetį žyminčia spalva (užvertus knygą šone iš karto matysis, kur koks laikmetis – taip lengviau bus rasti reikalingą datą, kai knyga po truputį pilnės). Nugarėlę palikau tam kartui reguliuojamą, surišamą juostelėmis, nes knyga su laiku storės. Tai – projektas, kurį galima tęsti 12 metų, todėl norėjau knygą padaryti tokią, kad būtų mums patiems maloni paimti, pažiūrėti. Tačiau nenusiminkite, jei negalite pasidaryti tokios ar nematote reikalo rimtesnei knygai. Internete tikrai daug tokios knygos idėjų – tiek imant paprastą didelį storą sąsiuvinį, tiek atsispausdinant ir į segtuvą susegant atskirus lapus.

Aš armoniką pasirinkau todėl, kad man labai patiko ta idėja, kad reikalui esant galima išskleisti tam tikrą arba net visą laiko liniją (o jos viename mano tome – apie 6 metrai) ir pasižiūrėti į platesnį kontekstą. Žinoma, tai galima padaryti segant atskirus dvigubus lapus į segtuvą ir paskui išimant juos bei išskleidžiant, bet tokiu atveju viskas bus vis tiek šiek tiek padrikiau. Žodžiu, čia jau kaip kam kokie prioritetai. Tačiau jei vis tik ir jūs norėtumėte pasidaryti tokią knygą, ieškokite gero, kokybiško, patvaraus, ne mažiau nei 160 gsm storio popieriaus. Atvirai pasakysiu – kur tokio yra ir ar yra Lietuvoje – nežinau. Mes kadangi buvom gavę dovanų puikaus piešimo popieriaus ruloną, tai jį naudojom. Šiam reikalui jis pasirodė tiesiog idealus...
Datų modelį nusižiūrėjau iš šios svetainės siūlomo varianto, kuriame man patiko ir tai, kad vertikaliai lape yra išskaidyti skirtingi tam tikro laikmečio aspektai: politika, išradimai, žmonės, religija ir menas. Perkelsiu (tik kiek kitokia forma) tai ir į mūsų knygą.

Tuo tarpu, kaip ir minėjau, Liutauras man pasufleravo, nuo ko turėtume pradėti šią knygą. O gi nuo... Titaniko!!! Тaip, taip, piešėme Titaniką, dar kitus mus dominančius laivus ir klijavom juos ten, kur jiems ir priklausė būti. Taip pat įklijavome ir šeimos narių nuotraukas (kas vaikams, žinoma, labai patiko), kad matytųsi, kur gi toje laiko juostoje jie yra... Ir kur mes – jų tėvai. Manau, dar ir senelius reikės įklijuoti. 

Na, o kai toks štai paruošiamasis darbas buvo atliktas, ėmėmės ir pirmosios pamokos iš jau mano minėtosios knygos. Knygą, beje, sudaro keturi tomai, jie, savo ruožtu, išskaidyti į keturis semestrus ir į atskiras 36 savaites, taigi medžiaga iš tiesų praktiškai jau sukramtyta – tereikia pasiskaityti konkrečia pamoką, atlikti, kas rekomenduojama, pakalbėti apie tai siūlomu rakursu, vienokia ar kitokia forma tai reflektuoti ir... judėti toliau. Taip per ketverius metus (ir keturias knygas) pereinama visa istorija. Tuomet knygos vėl imamos nuo pradžių, tik vyresniems vaikams čia yra rimtesnės tų pačių temų užduotys. Taip visas keturias knygas verta pereiti tris kartus, vyresnėse klasėse prisimenant, kas jau išmokta, ir papildant žinias naujomis, tam vaiko amžiui tinkamomis. Tiesa, paskutiniajame tome susidursime su JAV, o ne Lietuvos istorija, bet tai, manau, kaip nors išspręsime laikui bėgant. Susipažinti su JAV istorija irgi visai pravartu, o Lietuvos istoriją galima bus įterpti. Jei, žinoma, mes taip herojiškai iki galo šia istorijos programa ir seksime. Jei trumpai – kuo ji ypatinga. Visų pirma tuo, kad joje į krūvą yra sudėti tiek bibliniai, tiek pasaulietiniai įvykiai. Viskas išdėliota chronologiškai, todėl labai lengva atrinkti, kas prie ko ir kaip tarpusavyje susiję. Taip pat, kaip jau u-siminiau, prie kiekviesnos temos yra užduotys, diferencijuotos pagal amžių. Taigi, tarkime, imant pirmąją knygą, kai vaikui 6-eri metai, 10 ir 14, temos kartosis, bet skirsis siūlomos veiklos ir klausimai, kuriuos vaikas turėtų pagal savo amžių kelti ir į juos atsakyti. Aptikau tik vieną trūkumą kol kas. Joje pačių ankstyviausių metų skaičiavimas (~5000-3000 m. pr. Kr.) neatitinka populiaraus Dž. Ušerio „Pasaulio analų“ skaičiavimo. Kita vertus, gal tai ir nėra taip jau svarbu – trūkumus visuomet galima paversti privalumu, ypač, jei vaikus norime išmokyti kritinio mąstymo. Tegul tad kelia klausimus ir jie (žinoma, kai kiek ūgtels), kodėl tos datos nesutampa...
To paties minėto minčių „susijungimo“ ir užsidegimo dėka internete susiradau Laiko linijose naudojamas figūrėles-paveikslėlius, kuriuos galima vaikams duoti spalvinti ir patiems klijuoti į Amžių knygą. Taip pat atsisiunčiau ir rekomenduojamo vesti užrašų (pratybų?) sąsiuvinio puslapius (jei siųsitės, deja, po vieną puslapį teks išsisaugoti, nes nuoroda į suarchyvuotą failą, deja, neveika). O kad nebūtų labai liūdna, išsiverčiau 19 pirmų puslapių į lietuvių kalbą. Dovanoju.


Na, o apsiginklavus visa reikiama medžiaga tolimesnei mūsų mokymosi namuose kelionei, galėjome pradėti ir pirmąsias pamokas. Prasidėjo pas mus jos nuo... pasaulio sutvėrimo.


Kadangi turėjau vis po ranka man kliūnantį prieš maždaug metus darytą popierinį pasaulio sutvėrimo kubą, nebesivarginom iš naujo spalvinti kito varianto. Tiesiog išardėm savo kubelį ir turimus paveikslėlius priklijavom. Tada dar sykį skaitėme Pradžios knygą. Tik šį kartą su vaikais į visą šią temą pasižiūrėjome ne kaip į informaciją, kas kada buvo sutverta ir kaip, bet per istorinę, geografinę prizmę: kur ir kada tai vyko. Na, Edenas, Tigras, Eufratas – kaip ir buvo girdėta. Bet ar vaikai žemėlapyje gali parodyti, kur tas Edeno sodas buvo?.. O ar žino vaikai, kokia prieš Tvaną ir Pelego laikus buvo žemė?.. Jau darosi įdomu, ar ne? Man tai taip... Tikiuosi, kad vaikams – irgi. Ta proga ėmiausi dar vieno darbo – tuščio žemėlapio, ant kurio galėtume patys piešti ir klijuoti viską, ką norime, piešimo. Pasiėmiau turimą mūsų žemėlapį, kalkinio popieriaus (rulonais galima gauti pirkti įvairiose dailininkų prekėse, rankdarbių parduotuvėse arba internete), juodą netepantį flomasteriuką ir po pusvalandžio darbo turėjau tai, ko man reikėjo. Dabar belieka pradėti jį „marginti“. Edeno sodas čia atsidurs pirmasis. 


Na, o kaip mums seksis toliau, sužinosite kitą kartą. ;)