2019 m. sausio 13 d., sekmadienis

19-oji savaitė. Laimingi valandų neskaičiuoja.

Pagaliau... Atėjo tas laikas, kai po visų švenčių šventelių galima grįžti į normalias vėžes. Vėl padori tema, o ne visokie ten elgučių blizgučiai, Kalėdų seniai ir panašiai. O jei rimtai, viskas iš tiesų labai laiku. Net ir mano laikrodis, nukritęs ant žemės ir išbarstęs save, visu kuo šaukia: laikas imtis kažko naujo! Išbarstyti tai, kas sena, ir susirinkti tai, kas naudinga tolimesnei kelionei. Labai gera proga iš tiesų stabtelėti ir pagalvoti, kam norėtųsi skirti laiko daugiau, o kur reikėtų susiimti ir to laiko nešvaistyti.


Begalvojant ir man pačiai atėjo šioks toks nušvitimas. Į pagalbą tam atėjo dar ir netikėtai per „Žinių radiją“ automobilyje nugirsta laida apie mūsų talentus ir jų atradimą, išnaudojimą ir neišnaudojimą. Netikėtai suvokiau, kad dažnai neleidžiu sau ko nors daryti tik dėl laike išsibarsčiusios dienotvarkės, kurioje neišeina įtalpinti didelio, ištiso 2-3 valandų tarpo, skirto kam nors, kas man tikrai labai patinka. Taip ir sudūla kažkur paslėptos svajonės, tikslai ir visokios kitokios užmačios. Nusprendžiau, kad reikia pabandyti ką nors pakeisti. Ir vietoj to, kad su vaikais greitai greitai per kokią temą prabėgtume, verčiau pabandžiau sustoti ir leisti sau joje pabūti. Pasimėgauti. Pasidžiaugti. Smagiai praleisti kartu laiką. O ne tik braukyti plane surašytus punktus, kurie, prabėgti paskubomis ne visada gal ir naudos duoda tiek, kiek galėtų...

Jau praeitą savaitę rašiau, kad netikėtai į mūsų kasdienybę pasibeldė kaligrafija. Beldėsi ji iš tiesų jau nuo rudens (o mano mintyse tai ir žymiai seniau), kai mokykloje mokytoja prisipažino pati šia meno šaka besidominti ir skatino duoti vaikams įvairių užduočių, įtraukiančių juos į gražaus rašto pasaulį. Jos nupirkti vaikams teptukai su vandens rezervuaru atvėrė mums naują, iki šiol neatpažintą pasaulį, į kurį pasinėrėme jau mano anąsyk minėto kaligrafijos kurso vedami.

Tačiau apie tai – kiek žemiau. O dabar gi laikas gražinti skolas. Prisikaupė jų dar nuo praeitų metų, tad keliu visas iš karto. Juo labiau, kad susijusios jos vėlgi su tuo pačiu... laiku. :)










Čia irgi pradėkime nuo skolos, kurios labai laukė Liutauras. Vis klausinėjo, kada gi sukursiu dainelę apie skaičiavimą kas dešimt. Nežinau, kodėl  bet jam labai jos reikėjo. :) Gal netyčia prireiks ir jums:


Magdė iš eilės man visas šias naujas daineles suka ir kad šoka, kad šoka... :) Taip nesimokant ir įsikala į galvą. Ir jiems gerai, ir man. :)

Bet grįžkime prie laiko temos. 
Liutauras su laikrodžiu iki šiol draugavo labai saikingai. Dažnai klausinėdavo, kiek ant sienos kabantis laikrodis rodo valandų, tačiau detaliau mums apie tai pakalbėti nebuvo progos. Todėl savaitės tema apie laiką iš tiesų buvo labai paranki. Vaikai jau nuo pernai naudojosi 15-kos minučių smėlio laikrodžiu, kabančiu jiems pasiekiamoje vietoje, bandant kuo nors pasidalinti ar nubrėžti naudojimosi kokiu nors daiktu ribą. Šįsyk gi liepiau vaikams pasižiūrėti, per kiek pasislinks  sieninio laikrodžio rodyklė, kol išbyrės smėlio laikrodis. Liutauras į viską pažiūrėjo labai rimtai. Pasiėmė lapelį, užsirašė sau suprantamai, ant kokio skaitmens sustojusi laikrodžio minutinė rodyklė ir kas penketą minučių tikslinosi. Taip išsiaiškinome, kad per penkiolika minučių minutinė rodyklė pasislenka per tris skaitmenis. 

Tuomet traukėm Math-U-See priemones ir dėliojome laikrodį čia, bandydami suskaičiuoti, kiek gi aplink ciferblatą viso tų minučių yra. Pradžioje kažkaip sunkokai ėjosi, bet finale lyg ir tapo aišku. Bent jau su lygiomis valandomis ir pusvalandžiais susivokėm. Su smulkme visgi dar reikės padirbėti.


Iš popierinės lėkštės pasidarėme laikrodį. Jis buvo didžiausias mūsų pagalbininkas.


O kad jau iki galo viskas būtų aišku, tai ir pratybas įveikėme.



 

Apie senovėje naudotus laikrodžius šįkart nekalbėjome. Ne sykį su vaikais esame žiūrėję filmus apie saulės, vandens, smėlio, gėlių, žvakių ir kitokius laikrodžius, skaitę knygas apie paukščių, pirmąjį kišeninį laikrodį. Tiesa, prisiminėme V. Kandroto „Laikrodžių istorijas“ – tai knyga, kuri turi didžiulį pasisekimą mūsų namuose ir yra skaitoma vėl ir vėl. :) Gaila, kad O. Proislerio „Plėšikas Hocenplocas“ su laikrodžiais neturi nieko bendra... Baigiam ją perskaityti, tai būtų į kompaniją...

Žingsniuojame toliau. Nors sausis jau kaip ir įpusėjo, visgi nepraleidome progos pakalbėti apie kalendorius. Prieš Kalėdas vaikai iš smuiko mokytojos gavo dovanų po sieninį plėšomą kalendorių, kurį Liutauras uoliai kas dieną plėšo ir seka. Tuo pačiu pasidarėme dar ir A4 formato sausio mėnesio kalendorių (viena iš kaligrafijos kurso užduočių). Vaikams labai patiko, sakė, dabar vasario mėnesio lauks, kad galėtų padaryti kitą.




  

Ir štai ta tema, kuri šiuo metu mus užvaldžiusi. Tai, kaip jau pradžioje minėjau, – kaligrafija. Žinoma, vaikai dar tik pirmus žingsnius čia žengia, tačiau mūsų kelionė tikrai įdomi. Juo labiau, kad joje, jei stebi, atsiskleidžia daug įdomių dalykų apie vaikus. Ir nors žinau, kad Liutauras toks jau yra, kad jam ką pasiūlius jis praktiškai visada momentaliai atsisako tai daryti, visuomet įdomu stebėti tai dar ir dar kartą. Tik pamatęs, kaip ką nors daro kiti, susivokęs savyje, kažką apsvarstęs ims ir prisijungs. Tai buvo matyti jau nuo darželio laikų, kai prie bendros veikos prisijungdavo visai į pabaigą. Dar nesu išsiaiškinusi iki galo, dėl ko taip yra: ar dėl to, kad jis iš principo nemėgsta, kai jam kas yra primetama, ir nori jaustis pats atsakingas už savo pasirinkimą, ar taip yra dėl jo perfekcionizmo, dažnai stabdančio išbandyti ką nauja. Kaip ten bebūtų, tai žinodama, stengiuosi jam ne siūlyti ką daryti, bet įtraukti savo pavyzdžiu. Žinau: jei aš ar Magdė išsitrauksime smuiką, tuoj atbėgs ir jis, pareikšdamas netgi, kad jis nori groti pirmas. Jei mes su Magde prisėsime ką piešti, tuoj ir jis paprašys teptuko.

Taip štai ir su kaligrafija. Turėjome užduotį padaryti viršelį savo darbų sąsiuviniui. Pavadinome jį Turėjo(-os) knyga. Jei pamenate, Magdė jau praeitą savaitę jį padarė. O štai Liutaurui įkvėpimas atėjo tik dabar.


Sudėję visi į krūvą savo darbus, gavome štai tokį vaizdelį.


O tuomet mums reikėjo prisipiešti įvairiausių fonų tolimesnėms užduotims. Traukėm akvarelę, akrilinius dažus ir improvizavom. Tiesa, kai kurie fonai išėjo kiek per intensyvūs ir kiek per stipriai užgožė vėliau ant jų rašomą tekstą, bet, kaip sakoma, „bloga patirtis – taip pat patirtis“.



Ne mažiau vaikai atsiskleidė ir kopijuodami kitų sukurtus spausdintinius šriftus. Liutauras pasirinko pakankamai paprastą „Architechts & Craftsmen“ šriftą iš knygos „Speedball text book“ (ačiū Gintarei, kad užrodė, galite ir jūs atsisiųsti).


Visgi tai, kas paprasta, ne taip jau lengvai įveikiama, pasirodo. Magdė seka broliui įkandin. Čia pasireiškia jos drąsa eksperimentuoti, išbandyti ką nors naujo. Ji ima skirtingas priemones, spalvas, neimdama per daug į galvą, kad visos abėcėlės neįveikia.


Aš imuosi kiek rimtesnio iššūkio – kaligrafiniu markeriu kopijuoju „Apple chancery“ šriftą. Pastangų reikalauja nemažai. Ranka net paskausta, bet įveikiu... :) Dar pasitelkę kalkę, vaikai nukopijuoja per ją tą patį šriftą, kurį bandė rašyti savarankiškai, ir finale turime štai tokį rezultatą. Kaip pirmam kartui, sakyčiau, visai neblogas. Tiesa, Magdė kopijavimui pasirenka kitą šriftą, kiek įmantresnį, kuris jai tikrai per sunkus, todėl rezultatas – ne visai toks, kokio ji tikėjosi. Nieko, bus kur tobulėti. :)


Kitądien imamės naujos užduoties – vedžiojame rašytines kaligrafiško šrifto raides teptuku (su vandens rezervuaru, į kurį pripylėm tušo, tačiau geriau jo te nepilti, o dažyti prisipylus į kokį nedidelį indelį). Pabandykite – nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vaikams sąmoningai neišduodu pagrindinio kaligrafijos principo, norint išgauti storų ir ponų linijų žaismą. Stebiu, kaip jie susidoros su užduotimi patys.


Liutauras pradžioje pasirenka per storą teptuką. Paėmus plonesnį sekasi geriau.


Bandau ir aš. Vienas bandymas, antras trečias... Kažkas po truputį pradeda gautis. Tačiau iki norimo rezultato dar taip pat reikia padirbėti...


Išbandę rašytines raides, prie kurių grįšime dar kitą savaitę, imamės trečios užduoties. Kuriam savo raidžių kolekciją. Vaikai pasirenka raidę D – Dienos raidę. Pasistengus ir uoliau pagalvojus, gal ir išradingiau galima būtų, tačiau mūsų tikslas tam kartui – apskritai susipažinti su tuo, ką galima daryti su raidėmis. Todėl koks rezultatas išeina, toks. Bet kokiu atveju smagiai pasižaidėm, nes D – tai ir Dygsniai, Dangus, Dvigubos linijos, Degtukai, ir Dygliai, Dažai, Didelis pilvas, Deimantai, D – tai visko daug... :) Rašėm ir fantazavom.


O tada atėjo metas sukurti visą vientisą šriftą. Magdė, nusižiūrėjusi nuo vieno pavyzdžio, užsimanė savo širdutinį šriftą pasidaryti. Pagelbėjau jai su širdelėmis, kurias ji spalvino, jungė tarpusavyje.


Tuo tarpu aš vis ieškojau idėjų. Ir radau jas už lango. Įkvėpimu tapo pušys ir žiema bei vienas mano karoliukų vėrinys. 


Kuomet Liutauras pribrendo šiai užduočiai (tai įvyko kitądien), pasakė iš pradžių, kad norėtų tai pat pušų šriftą sukomponuoti. Tačiau greitai persigalvojo, matomai supratęs, kad prie jo reikės gerokai pasėdėti. Idėja atėjo iš praeitos užduoties, kurioje gimė dygiuotoji D raidė. Tad sugalvojom visą tokį „kaktusinį“ šriftą padaryti. Liutauras, kaip visada, kiek atmestinai norėjo tai daryti, tad teko stabdyti ir skatinti neskubėti, atidžiau pasižiūrėti į savo darbą.


Žodžiu, kaip suprantate, kantrybės, kruopštumo, atidumo, išbaigtumo pasimokyti mums dar reikia. Viskas priešaky. :) Kabiname vaikų darbus ant sienos ir džiaugiamės.


Aš tuo tarpu tuoj praktiškai pritaikau savo naujai išmoktus gebėjimus ir rašau pasveikinimą vienai į pasaulį atėjusiai mergytei. Rėminam, dovanojam.


Tada sėdu toliau eksperimentuoti. Idėjos gimsta bedarant... :)


 

Tuo tarpu mokykloje tęsiasi projektas „Geriausia kelionė“. Šįkart pamoką ketvirtokams ir pirmokams veda Gintarė ir Aurimas, laikinai pakeitęs Eglę. Ketvirtokams pravesta pamoka praeina puikiai, pirmokėliai visgi dar kiek blaškosi, Liutauras tradiciškai maištauja, nenorėdamas piešti, tik žiūrėdamas, kaip tai daro kiti.


Visgi vos kalba pasisuka apie praktinius dalykus, jis tuoj prisistato. Užklausus, kas norėtų padaryti vaško antspaudą, pirmas veržiasi atlikti užduotį.


Ši dalis palieka tokį didžiulį įspūdį, kad grįžę namo abu vaikai puola gaminti vaško antspaudų (tam visai neblogai tinka elementarūs guminiai antspaudukai, tik reikia žiūrėti, kad nebūtų per daug smulkūs) ir eksperimentuoti. Tik reikia žiūrėti, kad vaškas būtų kokybiškas. Nes štai iš kvepiančių spalvotų Ikėjos žvakučių nieko neišėjo. Geriausiai tiko natūralaus vaško žvakės, iš bėdos – paprastos baltos parafininės žvakės.





Eksperimentų iš tiesų aplinkui netrūksta. Vienas labiausiai patraukusių praeitą ir šią savaitę – balionų bandymai. Viskas labai paprasta: imi balioną, priputi jį ir meti į krosnelę. Jei priputi nedaug ir meti ne tiesiai į ugnį, yra šansas, kad balionas plėsis ir sprogs ne greitai. Jei palies ugnį – iš karto pūkštels. O jei į jį pripylus kiek vandens?.. Žaidėm, žodžiu, ilgai... :D

Kiti eksperimentai vyko su „veidrodine knyga“. Simetrija, chaosas, matematika, geometrija – galimybių čia daug (ačiū Eglei už nuorodą).



Neturite tinkamo tokiai knygai pasigaminti veidrodžio? Pasidalinsiu: mes jį pasidarėme iš Ikėjoje pirkto plastikinio veidrodžio, kurį tiesiog perpjovėme kanceliariniu peiliuku per pusę, suklijavome lipnia juosta ir pastatėme ant stalo. Puikiai veikia.

Taip pat įdomūs eksperimentai gali būti su plastilinu. Ypač jį kiek pašildžius (tik ne per daug) orkaitėje. Jis pasidaro toks minkštas, kad juo galima net piešti. :)


Na,  o baigėsi mūsų savaitė ne visai sėkmingai pasibaigusiu eksperimentu, skirtu sausio 13-ajai. Galvojau, parodysiu vaikams, kaip trafareto iš lipnios juostos pagalba galima padaryti puikų darbą. Nusižiūrėjau laisvės liepsnos ženklą ir, galvojau, puikiai čia mums viskas pavyks. Nesudėtingai suklijavau vaikams pavyzdinį egzempliorių, sėkmingai nudažiau akvarele ir jau įsivaizdavau, kaip dar sėkmingiau mes tą trafaretą tuoj pernešim ant kito lapo, kad vaikai patys galėtų nulieti spalvas. 



Neįvertinau vieno: lipni juosta, man džiovinant darbą fenu, prilipo taip, kad ją atplėšt pavyko tik su pačiu popierium... :( Ech... Nedarykite to. Palikite išdžiūti natūraliai. O ir popierių pasirinkite geriausiai ne akvarelinį, o kokį lygesnį, be tekstūros, plius ir dažytojo juostą rinkitės mažiausiai lipnią (Vagner firmos tam turėtų tikti, nes labai silpnai prikimba). Gal kada geresni laikai ateis, sėkmingiau pavyks. :)


Tiek tam kartui. Internetas šiandien nebelabai nori su manimi draugauti, todėl video reportažą įkelsiu kurią kitą dieną. Likite sveiki. Ir laimingi.

Pabaigai – tradicinės 2 minutės spėtų pagauti savaitės akimirkų. :)



2019 m. sausio 6 d., sekmadienis

18-oji savaitė. Verčiame naują lapą ir rašome...

Po truputį atsigauname po švenčių ir šokame į naujas roges. Na, tiesa, gal greičiau rioglinamės į jas palengva, nes užklupę vieni ar kiti svečiai siūlo dar kiek pasimėgauti šventine šiluma, o netikėtai iš rikiuotės išėjusi kompiuterio vaizdo plokštė gena iš namų neplanuotoms išvykoms į miestą. 

Visgi šventės iš tiesų buvo puiki proga sustoti, atsikvėpti, naujų idėjų ir energijos pasikrauti. Ne tik vaikams, bet ir, žinoma, mums, tėvams.

Šeimyninė idilė. Kaip jie patys save abu vadina – „Meiliukai“.

Todėl vėl įsijungti į intensyvią akademinę veiklą ne taip jau, pasirodo, paprasta. Ir panašu, kad tai pavyko numatyti – savo metų plane visą pirmąją sausio savaitę priskyriau atostogoms. Tad jos metu mes tiesiog bandėm užpildyti tam tikras spragas, kurių nebespėjome iki Naujųjų. O šalia to pradėjome kai ką naujo, kuo ir norime pasidalinti.

Pas Eglę perskaičiusi apie dailę susigriebiau, kad menas mūsų namuose nėra prioritetinė sritis. Na, dailė pas mus tokia... kaip kad būdavo mokykloje – kažkur antrame plane. Ir nors man pačiai piešti patinka, tačiau, matomai, gyvenant tokiais laikais, kai visi visur skuba, ir aš pati pritrunku to didesnio laiko tarpo, į kurį be skubos galėčiau įtalpinti šį laikui imlų reikalą. Visgi po švenčių vangiai įsisiūbuojantys mokslai suteikė tokią galimybę, ir mes turėjome ne vieną progą gerai valandai ar net ilgesniam tarpui pasinerti į akvarelės liejimo ir kaligrafijos (apie ją skaitykite toliau) procesą.

O viskas prasidėjo nuo to, kad Gintarė pasidalino nuoroda apie kaligrafijos kursą vaikams. Pažiūrėjusi vebinarą supratau, kad tai yra tai, ko seniai norėjau ir aš pati sau, ir mielai įtraukčiau į tai kartu savo vaikus. O kadangi sausis – toks kaip ir visokių rezoliucijų metas, pagalvojau, kad labai viskas laiku ir vietoje – imame tuščią lapą ir pradedame. Ir, iš tiesų, viskas įvyko kažkaip labai natūraliai. Magdė gavo nuo draugės savos gamybos atvirutę ir nutarė parašyti jai atsakymą. Kadangi mano mintyse jau sukosi kaligrafinės idėjos, o ir mergina buvo gavusi per Kalėdas dovanų naują teptukų rinkinį, pasiūliau padovanoti draugei ką nors parašyta ranka. Taip mes traukėme lentynose ilgokai užsigulėjusį akvarelinį popierių, liejome vieną paskui kitą fonus, o jiems išdžiuvus (fenas arba besikūrenanti krosnelė procesą pagreitina) bandėme rašyti. Mums pradėjus į veiklą ne ką su mažesniu užsidegimu įsitraukė ir Liutauras, pareiškęs, kad jis taip pat savo draugui Gintarui nori nusiųsti savo darbelį. Šis triukas pas mus suveikia beveik visada – jei sesė kuo nors užsiima, reikia ir jam.

Žiemai prisiminti renkamės šaltas spalvas...

Sušalę griebiamės šiltesnių spalvų.




Paskui sekė kitokie žodžiai....

 Aš parašau pieštuku, Magdė bando prisijaukinti teptuką ir juo apvedžioti.

...gaminome taip vadinamą raidžių tyrėjo (-os) knygą, į kurią klijavome įvairiausių šriftų raides ir jas analizavome. 




Užduotys buvo pakankamai paprastos, tačiau vaikams labai patiko. O ir praplėtė jų įsivaizdavimą apie raides. Patys pasižiūrėkite, kaip skirtingai galima jas užrašyti. 



Žodžiu, pasimurkdėme dailėje kaip reikalas (savo masteliais). Ateinančią savaitę laukia sudėtingesnės užduotys, tad žiūrėsime, kaip mums seksis.

O kad jau nuo menų pradėjome, tai pasigirsime ir savo keraminiais rezultatais, kuriuos parsinešėme iš keramikos studijos. Tiesa, ten nuglazūravome ir palikome dar vieną partiją „kepinių“, tad tuos jau kitąsyk pasirodysim.

Mėlynas automobilis ir valtelė – Liutauro „nuo iki“, vazelė – mokytojos žiesta, Liutauro marginta, eglutės – Magdės, būsima raktų kabykla-medis – mano.

Pirmuosius pasiimame, antruosius dar paliekame...


Namuose irgi karaliavo visokie rankdarbiai. Matomai toks jau metas, kai norisi šiltai prie ugnelės šidytis ir per daug galvos nesukti... :) Tad Magdė užsikabinusi už siuvinėjimo (Liutaurui irgi reikia, žinoma, išbandyti)...


Todėl, kaip suprantate, nors ir akademinių dalykų į šoną visai nenustūmėme, tačiau jie tikrai nebuvo pirmose gretose... Visgi į priekį skinamės ir su skaitymu, ir su rašymu, ir su matematika. Pasaulio pažinimas mus gena į lauką, nes kaip gi gali praleisti tokią gražią žiemą pro akis!



Magdė išzyzė visas ausis dėl slidžių – jau nuo pernai taip nori išbandyti... Teko parūpint. O štai Liutauras ir vėl pakankamai rezervuotai žiūri į naujovę. Neskuba, stebi, kaip seksis sesei. Ir mieliau renkasi vietinį „bobslėjų“ – rodo savo meistriškumą į svečius užsukusioms sesėms Ūlai ir Upei. Liudui ir Ksaverui, aplankiusiems vidury savaitės, deja, pasirodyti negalėjo, nes tądien kaip tik sniegas buvo gerokai aptirpęs ir rogių trasa buvo plikut plikutėlė... Užtat vėl pasnigus vaikai tučtuojau lekia į lauką – nesulaikysi... :)

Nebuvo net kada per daug filmuoti, tačiau porą minučių mūsų gyvenimo surankiojau. Galite pasmalsauti. ;)



Na, o dabar susikaupiam ir su naujom jėgom kimbam kitai savaitei į atlapus. :)