2021 m. kovo 6 d., šeštadienis

23-24 savaitės. Mėnesio projektas: Didieji pasaulio atradėjai ir mūsų gyvenimo metamorfozės

Paskutiniai snieguoti vaizdai... Ir ta paslaptinga migla, galutinėmis žiemos dienomis susukusi viską į savotišką kokoną, kuris vieną dieną staiga, žiūrėk, plyšta, ir iš jo išropoja visai į senąjį sutvėrimą nepanašus gyvenimo naujokas... 


Per porą dienų pusmetris sniego virsta pažliugusiu keliu, o pušų šakos, dar vos prieš savaitę linkę nuo neapsakomo sniego svorio, vėl linguoja vėjyje lyg nieko niekur... 

Taip ir aš – vieną dieną supratusi, kad mano galvoje susikaupė per daug minčių, per daug informacijos, susiraizgiusios į didelį gniužulą, nebeatlaikiau – organizmas pareikalavo staigios perkrovos: vieną vakarą užgulęs mane šaltkrėčiu, naktį laikė aukštos temperatūros gniaužtuose, kad ryte atsikėlusi leisčiau sau nesikelti ir pusdienį pasivartyti lovoje. Po tokių priverstinių mini atostogų atsikėliau lyg iš naujo gimusi – šviesia galva, aiškiu protu ir naujomis jėgomis. Tarsi kas būtų perkrovęs kompiuterį ir šalia to dar papildomai operatyviosios atminties įmetęs... :)) Buvo tobulas metas vėl kibti į darbus. Bet apie viską iš pradžių...

Nors pati įdomiausia šių dviejų savaičių dalis buvo projekto užbaigimas, pradėsiu nuo kiek paprastesnės pirmos savaitės, kurioje viskas plaukė sena vaga... Jei apie ją skaityti nenorite, galite šokti tiesiai į įrašo vidurį, ties projekto ikonėle. O jei vis tik norite sužinoti, kaip mums sekėsi ir iki projekto išpildymo, likite kartu.



Pasaulio pažinimas

Taigi. Paskutinė vasario savaitė. Staigios orų permainos, taip netikėtai atpūtusios pavasarį, masino lįsti lauk ir stebėti, kaip viską apėmusią miglą keičia vėjas, o išlindusi saulutė godžiai ryja sniego pusnis...


Vaikai krykštavo gavę galimybę vėl išsitraukti dviračius. Nesvarbu, kad namo grįždavo visi purvini iki kaklo ir šlapi. Purvasargių juk vis tiek neįsiūlysi... :D O kam? Ir be jų laimės pilnos kelnės...





 
Planavimas

Vis tik namuose dar būti norisi labiau nei permainingų orų verpete. Kaip jau užsiminiau, mano pačios galvoje informaciniai uraganai šėlo, ir aš ėmiau mėtytis tarp įvairiausių dalykų... Pradžioje vaikams pasiūliau peržiūrėti pernai mūsų darytas svajonių knygas. Atsivertę susižymėjome, kurios svajonės jau išsipildė, kurios tapo nebeaktualios, o kurios liko ateičiai. Liutauras liko nustebęs, kai pamatė, kaip pernai rašė, ir kiek per metus išmoko.


Magdė irgi juokėsi iš kai kurių savo užrašų, kuriuose net pati neįskaitė, ką tuomet norėjo parašyti. Tad irgi turėjo kuo pasidžiaugti.




Charakteris

Džiaugtis ir aš turiu kuo. Tiesa, tie džiaugsmo kalneliai visuomet apgaulingi, nes po pakilimo visuomet vėl krenti į mažesnę ar didesnę daubą, kad nosies neužriestum. Vis tik šioje vietoje noriu užfiksuoti pastaruoju metu išaugusį Liutauro sąmoningumą. Džiugina, kad atsiranda vis daugiau supratimo apie pareigas, apie atsakomybę (kokia ji nedidelė bebūtų), apie empatiją ir elgesio modelius. Žinoma, mums dar daug ko visiems reikia išmokti. Ir tam labai pasitarnauja (bent jau mūsų atveju) filmuota medžiaga, kurioje pamatai save iš šalies ir supranti, kiek daug dar reikia pačiam mokytis ir vaikus mokyti: išklausyti, įsiklausyti, nepertraukti, išgirsti, palaukti, suprasti, sklandžiai išdėlioti savo mintis... Tai va ir mokomės visi kartu – vaikai iš mūsų, mes – iš vaikų.



  
Rašymas / Skaitymas / Matematika

Magdė toliau kankina raides. Šį kartą jai tenka z ir ž bei dvibalsiai ai, ei, ui. Vis tik mergužėlė labai nenoriai imasi rašymo, ir tenka gerai pakovoti dėl kiekvienos raidelės. Liutauras tuo tarpu jau jau kažkaip noriau imasi rašymo užduočių, nors irgi, žiūrėk, skaičiuoja, kiek čia sakinių parašyti – neduokdie, bent vienu sakiniu bus daugiau, nei sutarėme... :) Taip ir iriamės po truputį į priekį, o aš kas kartą suku galvą, kokia čia forma juos panardinti į skaitymo, rašymo ir skaičiavimo jūrą... Tam kartui truputį gelbsti Minecraft'as, į kurį perkelti rašymo bei matematikos užduotis pasiūlo pats Liutauras. Čia pat imasi vaikai aprašinėti savo sukurtus statinius (robotikos namų darbams gavo sukurti sceną ar pasirodymų areną). Kiek pabodusias matematikos pratybas irgi perkeliame į ekraną: užduotis skaitome iš sąsiuvinio, sprendimus rašome Minecraft knygoje. Paįvairinimui gal visai ir nieko... ;) 



Kaip ir daugybos bei dalybos kortelės, kurias vaikams smagu išsitraukti ir jų pagalba pasikartoti daugybą bei dalybą, kuri, sukus apsukus, žiūrėk, ima ir vėl pasimiršta. 
Taip po truputį kaitaliodami užduočių formatus, kažkaip įveikiame užsibrėžtus savaitės uždavinius ir judame toliau.




 
Skaitymas / Literatūra

Skaitymą irgi stengiamės paįvairinti – vaikams patinka besiklausant vaidinti tai, ką girdi. O tam šį kartą mums labai neblogai „sulenda“ N. Nosovo knyga „Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai“. Juo labiau, kad ir į mėnesio temą labai gerai „įsipaišo“, nes Nežiniuko nuotykiuose pilna kelionių.



O kol storų knygų nepriaugome, pasižiūrime bent filmą. Šią savaitę tai – Žiulio Verno knygos „Aplink pasaulį per 80 dienų“ ekranizacija, kurioje pamatome ne tik puikią Džaki Čano vaidybą, bet ir netikėtame amplua išvystame aktorių Arnoldą Švarcnegerį. :) Jei šio filmo nematėte, vien dėl jo verta. Pramoga garantuota... :D




Robotika

O kad jau apie pramogas prakalbome, tai tęskime apie... robotiką... Tuoj suprasite, kuo tai susiję.

Apie robotiką rašau retai. Gal dėl to, kad pastaruoju metu Liutauras nedaro robotikos namų darbų (jie nėra privalomi, tik rekomenduojami)? O nedaro dėl to, kad paskutinių kelių savaičių temos buvo apie kosmosą ir kosmonautus, o ši tema Liutauro visai nedomina. Tuo tarpu gavęs užduotį pastatyti sceną arba areną, bernužėlis iš karto užsikabino. Magdė pasekė iš paskos. Aš gi prisiminiau, kad mes turime puikią „Laiko žymių“ serijos knygą „Pramogos. Scena, ekranas, žvaigždės“, todėl greitai ją pervertę gavome progą bent probėgšmomis susipažinti su įvairiais pasaulio scenų ir arenų variantais.


Finale Liutauras sukonstravo štai tokią lanko formos (plane) koncertų salę:


Magdės lauko pasirodymų scena buvo kiek kuklesnė, bet pagal amžių taip turbūt ir priklausytų?.. :) 


Kita vertus, vienodas užduotis davus labai gerai pasimato skirtingas vaikų matymas, koncentracijos lygis, gebėjimas pabaigti darbą iki galo. Liutaurui jau užtenka jėgų įveikti tokį projektą, Magdei dar sunkoka ką ilgesnio pabaigti iki galo, ką parodė ir mūsų projektas, apie kurį galėsite paskaityti žemiau.

Vaikams labai patiko kartu darbuotis prie vienos užduoties, todėl kitą dieną paprašė, kad sugalvočiau jiems dar kokią nors bendrą užduotį. Kiek pasukusi galvą daviau užduotį pastatyti Minecraft'e mūsų namą. Užduotis iš pažiūros labai paprasta, tačiau pastangų reikėjo įdėti nemažai. Regis, gyveni kasdien tuose pačiuose namuose, tačiau kai reikia jį perkelti sumažintą į kompiuterį, tenka gerai pasukti galvą, kad viskas būtų savose vietose. Vaikai gavo ne kartą kilti nuo stalo ir bėgti pasitikrinti, į kurią pusę kokios durys atsidaro ar kiek vietos užima vienas ar kitas kambarys. Liutauras su užduotimi susidorojo labai neblogai (žr. video įrašo pabaigoje).


Magdei sekėsi sunkiau, namas išėjo ne visai tokio išplanavimo, kaip realybėje, bet užduotis buvo labai naudinga erdviniam mąstymui pralavinti.

Kai jau savi namai buvo baigti, kalba pasisuko apskritai apie namų ir miestų statymą Minecraft'e, ir čia aš prisiminiau Istorinius Vilniaus blokelius bei galimybę įsidiegti tą istorinį Vilnių su visomis pilimis ir rūmais į savo kompiuterį. Deja, visaip kaip bandėme, ieškojome informacijos, bet mums taip ir nepavyko. Tad teko pasigrožėti Katedros fragmentais, pakibusiais ore, gerą pusdienį praleisti internete naršant ir bandant suprasti, ką darome ne taip, tačiau atsakymo vis tiek neradome. Gaila. Būtų buvę tikrai įdomu palandžioti po istorinį Vilnių... Tad jei jūs žinote, kaip čia ką reikia padaryti/atsisiųsti/įsidiegti, pagailėkite mūsų, pasidalinkite komentaruose. :D

Kaip ten bebūtų, gyvenimas juda toliau, ir dabar pasidarykite arbatos, atsiloškite patogiai kėdėje, nes jūsų laukia antra įrašo dalis. Apie tai, kaip mes pabaigėme mėnesio projektą...



 
Projektas 

Kai sausio pradžioje leidomės į pažintį su senaisiais žemėlapiais, jų sudarytojais bei keliautojais, dar neturėjau idėjų, kaip visa tai reikės sudėti į krūvą, suvirškinti; kaip reikės padėti vaikams suprasti, apie ką visa tai. Tarsi skruzdė po šapelį tempiau jiems įvairius faktus, filmus, knygas apie senuosius žemėlapius, keliautojus ir naujų žemių atradėjus, stebėdama, kokios gi čia formos tas mūsų „skruzdėlynas“ lipdosi, pati sau vis bandydama atsakyti į klausimą, kur visa tai mus nuves...

Daugybė perverstų knygų ir keliautojų istorijų klampino mane į vis didesnes informacijos pusnis, iš kurių net nebežinojau, kaip išeiti. Pradžioje bandžiau griebtis mūsų jau anksčiau minėtos „Amžių knygos“, tikėdamasi, kad gal laiko linija sustatys viską į vietas, bet kai su vaikais ėmėme klijuoti į ją keliautojų paveikslėlius su jų vardais, supratau, kad jei apart to nieko daugiau nepadarysiu, tai tos ikonėlės ir liks vien juodai baltomis dėmėmis, kurių vaikai nei prisimins, nei atpažins. O visas dviejų mėnesių mano darbas su tomis atrastomis nuostabiomis keliautojų istorijomis bus nuėjęs praktiškai šuniui ant uodegos. Visgi – kadangi pasiduoti nemėgstu, norėjau rasti išeitį.

Visagalis internetas, kuriame tarp 72 idėjų, kaip pristatyti projektą, ieškojau tos vienintelės išeities, galėjusios man ištiesti pagalbos ranką, šįkart nuvylė. Joks formatas, atrodė, visiškai „nelipo“, todėl naršiau po interneto platybes toliau – lygiai kaip tas Kolumbas, tikėdamasis vieną dieną išvysti Indiją, bet vietoj to atsitrenkęs į Naująją žemę. Ir štai vieną dieną aš tą savo „Naująją žemę“ atradau...

Tai buvo taip vadinamas „lapbook'as“, pažodžiui verčiant – ant kelių pasidedama knyga, o realiai – toks segtuvas su surinkta ir į įvairias mažesnes knygeles, brošiūrėles, kišenėles sudėliota-suklijuota vaizdine informacija. Bandžiau šiam daiktui parinkti kokį tikslesnį lietuvišką pavadinimą, tačiau apart tokių griozdiškų variantų, kaip kad „projektinis iškarpų aplankas“, „daugiasluoksnė iškarpų knyga“ ar nieko nepasakančio „segtuvo“... nesugavojau. Lindo į galvą dar „iškarpinės“ variantas, kaip aplanko, į kurį iškirpus susidedi viską, ką norėtumei išsaugoti atmintyje, bet nežinau, kiek tai tikslu, todėl šį daugiasluoksnį formatą pavadinsiu tam kartui liap-knyge, gerai?.. Jei sugalvosite ką gražesnio ar gudresnio, išduokite paslaptį ir man, gerai? Nes interneto platybėse jokių lietuviškų esamų variantų šiam daiktui įvardinti neradau...

Žodžiu. Kaip tą liap-knygę bepavadintume, tai buvo ta naujoji žemė, ant kurios žūt būt norėjau pastatyti koją, nes jaučiau, kad tai – būtent tas formatas, kuris šį kartą sustatys viską į vietas. Ir nors dar bandžiau bendraminčių užklausti, ar tai efektyvus formatas projektinei veiklai užtvirtinti, viduje jau tvirtai žinojau: bandysime. Rizikuosime. Kaip ir tie mūsų didieji keliautojai, kurie paliko žinomus krantus, kad atrastų tuos, į kuriuos mažai kas koją kėlė arba visai nekėlė...

Ėmusi iešokti informacijos dabar jau konkrečiai apie tas liap-knyges, aptikau sau labai artimą homeschooler'ių tinklaraštį Half a Hundred Acres Wood. Pasigilinusi supratau, ką reikia ir ko nereikia daryti, ko tikėtis iš vaikų ir į ką koncentruotis pasirinkus tokį formatą. Jau iš lietuvių bendraminčių išgirdau, kad toks formatas reikalauja nemažo suaugusiųjų indėlio, todėl didelis klausimas, ar ta pridėtinė vertė, kurią sukurs vaikas, proporcionaliai verta to atlikto darbo, ir ar kiti formatai nėra vertesni didesnio dėmesio. Visgi užsienio patirtys mano svarstyklių lėkštę nusvėrė į kitą pusę ir mes pradėjome...

Pradžioje turėjau pasidarbuoti aš. Kadangi šį kartą truputį viską pradėjome nuo antro galo (t.y. pirma gilinomės į temą, o tik paskui galvojome apie projekto pateikimą), tai liap-knygės formatą diktavo konkreti surinkta medžiaga. Čia jau aš pati gavau pasukti galvą, kaip viską galima būtų išdėlioti, nes vaikams tokia užduotis tam kartui per sudėtinga. 

Tarp savo skriapbukingo turtų atradusi seniai seniai pirktą kelionių rinkinį, ištraukiau iš jo nuostabias pasaulio aplikacijas, kurios iš karto uždavė ir formatą, ir iš dalies spalvinę gamą. Taip gimė štai tokie du paruoštukai:


Rudą-geltoną-žalią spalvas pasirinko Liutauras, mėlyną-žalią-violetinę pasirinko Magdė. Tuomet lipniais lapeliais sužymėjau, kur kas turės būti vaikų padaryta:

Kai jau toks šablonas buvo gatavas, paruošiau vaikams lapą su sąrašu darbų, kas turi būti atlikta, kad ši mūsų liap-knygė užsipildytų. 

Projektinės savaitės pradžioje mūsų darbo stalas atrodė taip:


Liutauras labai entuziastingai kibo į darbus. Magdė tai intensyviau prisijungdavo, tai vis bandydavo kur „nusiplauti“, tačiau jos nutariau per daug nespausti, nes projekto apimtis tikrai pasirodė pakankamai didelė, nors rezultatas gal to ir neatskleidžia. Visgi monotoniškas įvairių lapelių, paveikslėlių pjaustymas, karpymas, klijavimas reikalavo daug pastangų, todėl bandžiau balansuoti tarp tų užsienio homeschooler'ių minėtų šio formato iššūkių, vis pagaudama save klausimuose, ką leisti vaikams daryti patiems, o ką pačiai padaryti, padėti. Visgi eigoje viskas kažkaip mums gražiai susistygavo – kuomet vaikai būdavo įsitraukę į spalvinimą, rašymą, karpymą, klijavimą, mūsų keliautojų atrinkinėjimą, aš jiems padėjau popieriaus pjaustyme, lankstyme. Visa tai susipynė į tokį visiems labai smagų komandinį darbą su jaukia atmosfera, pokalbiais, juokavimais, obuolių su cinamonu valgymu, knygų vartymais ir, galiausiai, su dainomis, prie kurių dar grįšiu...


Kai jau viršelis kiekvieno buvo savitai išdabintas, ir pavadinimas į krūvą surinktas, o žemynų vardai ir pasaulio kryptys sugulė į savo vietas, ėmėmės vėliavų. Jų mums reikėjo kaip detalių dvidešimt keturioms keliautojų kortelėms. Ant kiekvienos jų turėjo būti keliautojo vardas, jo piešinys ar nuotrauka (čia jau pataupiau laiką ir internete nusipirkau keliautojų iliustracijų komplektą) ir šalies, kurią jis atstovauja, vėliava. Taip pat kiekvienos atlenkiamos kortelės viduje sugulė išsamesnė informacija apie jį bei žemėlapio fragmentas, kuriame galima būtų pažymėti maršrutą (-us), kuriuo (-iais) jis keliavo. 

Į vėliavų ieškojimą ir spalvinimą vaikai įsitraukė neraginami...



Tuomet atėjo sudėtingiausia dalis – surašyti visų keliautojų vardus, suklijuoti jų portretus, šalių vėliavas, į vidų suklijuoti išsamesnę informaciją ir žemėlapius. Žinoma, galėjome apsiriboti ir minimalesne informacija, tačiau turėdama omenyje, kad tokia tema dar tikrai bent vieną kartą pasikartos kurios nors aukštesnės klasės mokymosi cikle, apsaugojau save nuo pakartotinio informacijos ieškojimo. Tad vidinė kortelių dalis buvo daugiau skirta šįkart man. Ją pati ir suklijavau, vaikams palikdama tik darbą su „viršeliais“.


Liutauras ne per sunkiausiai įveikė ir šią užduotį. Stabtelėdami prie kiekvieno keliautojo atsiversdavome „Didžiųjų atradėjų“ knygoje puslapį, skirtą jam, ir dar ką nors aptardavome, ko nebuvome prieš tai apkalbėję ar pastebėję. 
Su Magde susitarti buvo sunkiau, todėl gavau nusileisti, ir keliautojų vardus jai užrašiau aš, leisdama verčiau atlikti kitas užduotis pačiai. Viena smagiausių dalių buvo keliautojų odisėjų tikslų aptarimas. Radau vieno žemėlapio pakraščiuose sudėliotas įvairias kelionių priežastis, iš kurių padariau vaikams patrauklią ir suprantamą lentelę. Ją spalvindami ir apie cinamoną, ir apie dramblio kaulą pakalbėjome, o aš dar prisiminiau, kad turiu likusių sutrūkusių karolių (kažkada tėtės mamai iš Indijos atvežtų) pabiras, kurios laiku ir vietoje pasitarnavo vaikų įspūdžiams pastiprinti....


Kai jau su keliautojais ir jų tikslais buvo baigta, liko sudaryti keliautojų šalių diagramą, iš kurios pasimatė, kokių šalių keliautojų tarp mūsų pasirinktų yra daugiausia, kokių mažiausia. Tiesa, naršydama po informacijos džiungles aptikau, kad LDK didikas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis buvo ne ką menkesnis keliautojas ir tyrinėtojas nei kiti to meto Europos keliautojai, todėl labai džiaugiausi, galėdama į visų keliautojų gretas įtraukti ir jį.


Įveikus paskutinę – kūrybinio rašymo užduotį, suklijavus vartytų knygų apie keliautojus bei žemėlapius  iliustracijas į vientisą „armonikėlę“ bei lygiai tą patį padarius su mūsų per pastarąjį mėnesį žiūrėtais filmais, viskas kaip ir buvo baigta...





Tiesa, ne visai... Na, jūs gi žinote, kaip mes paskutiniuoju metu pasinešėme į muziką, tiesa?.. :D

Tai va, vakarais bekvailiojant, visokias melodijas traukiant, netikėtai ant popieriaus per penkias minutes sugulė „Keliautojų daina“ pagal filmo „Muzikos garsai“ dainą „Edelveisas“... Ne kartą esu susidūrusi su Klasikinio triviumo mokymo principu, kuriame pasitelkiamos įvairios „informacinės dainelės“, ir, kaip žinote, aš tokių visokių esu prikūrusi, tačiau niekada dar nebuvau bandžiusi to padaryti su konkrečiomis pavardėmis ar kita „nedainiška“ informacija. Tačiau kadangi šį kartą dainelė mums sukrito staigiai ir netikėtai, nebuvo ko prarasti, ir mes ėmėme ją vakarais dainuoti. Ir dabar jau nežinau, ar čia „Edelveiso“ melodijos nuopelnas, ar tiesiog visa mūsų projekto atmosfera mus įmetė į tą bendrą smagų Kolumbų, Magelanų ir Amundsenų vandenyną, bet dainelė taip prilipo, kad tuoj visi mintinai ją mokėsime net nesimokę... Įmečiau ją į projekto pristatymo video įrašą apačioje, tad jei norėsite, pasiklausykite (nuo 9:05 min.). Gal ir jus sugundys... :D Na, o ir šiaip siūlau pasižūrėti video dar ir dėl to, kad vaikai jums ten pripasakojo to, ko aš čia neparašiau. :)

Žodžiu, taip su dainomis baigėme savo mėnesio (o tiksliau – dviejų mėnesių) projektą. Tuomet viską susitvarkėme ir pasiruošėme tų liap-knygių pristatymui.




Ir tuomet aš supratau, ką omenyje turėjo tie užsienio homeschooler'iai, kalbėdami apie liap-knygių naudą. Nes bedarydami šį projektą turėjome labai puikią progą sudėlioti į „lentynėles“ visą tą fragmentinę informaciją, kurią per porą mėnesių perskaitėme, peržiūrėjome, įdainavome, aptarėme ar dar kur pakeliui pametėme... Todėl tiems, kurie abejojo, ar tokio formato nauda atsveria į jį įdėtą darbą, galiu pasakyti, kad mūsų atveju atsvėrė. Bet, žinoma, jei jūs nedraugaujate su rankdarbiais, ir bet koks pjaustymas, klijavimas ar maketavimas yra jums didelis vargas, tuomet taip – bus sunku. Mūsų atveju, kadangi man pačiai tai yra didelis malonumas, tai aš praktiškai net ir nepajutau tų neigiamų šio formato pusių. O kai viskas buvo baigta, ir segtuvas buvo sulankstytas bei saugiai padėtas į atliktų projektų lentyną, net buvo gaila, kad štai su keliautojais reikia „atsisveikinti“... Nes jei dar prieš keletą mėnesių galvojau, kad šiemet mūsų smagiausias metų projektas bus rudenį kurtas stalo žaidimas, tai dabar manau, kad šios liap-knygės kūrimas savo įsimintinomis akimirkomis ir susikurtais bendrais šeimyniniais atsiminimais gaus metų pabaigoje lipti ant pjedestalo... Praturtėjome visi kartu ne tik žiniomis, bet ir daugybe kitų nepamatuojamų dalykų... Deja, jais pasidalinti sunku, tačiau bent dalelę pabandėme užfiksuoti tradiciniame dvisavaitiniame video reportaže (projekto darymas – nuo 10:20 min) ir atskirai sumontuotame liap-knygės pristatyme.

Gero žiūrėjimo! 




Na, o mes jau turime kito mėnesio temą, bet kokia ji, jau sužinosite kitą kartą!

2021 m. vasario 20 d., šeštadienis

21-22 savaitės. Kai gyvenimas nubloškia į Magelano sąsiaurį, Tūkstantmečio odisėją ir švenčių sūkurį.

Na ką, brangieji, norisi jau vyti žiemą iš kiemo? Mums dar ne... Ir mes, pasirodo, tokie ne vieni – sutikti Užgavėnių išvakarėse kaimynai mums paantrino: „Nevysime mes žiemos iš kiemo – per daug ji šiemet graži...“ Ir iš tiesų – argi ne grožis tokie saulėlydžiai? Ar ne pasakiškos tos visos pusnys, kurias tuojau kėsinasi pakeisti tirpstančio sniego pliurzė, vakarais vėl tampanti didžiule pavojinga čiuožykla?.. Taigi – mėgaujamės, kol galime...


  
Projektas /  Istorija /  Pasaulio pažinimas

Toliau vartome senuosius pasaulio žemėlapius, stebime, kaip iš iliustratyvių jie tampa schematiniais, peržvelgiame senuosius Lietuvos žemėlapius, kuriuose net ir aš, tik filmuotoje medžiagoje po laiko kelis kartus peržiūrėjusi įrašą, randu pasislėpusį Lietuvos pavadinimą MAGNVS DVKATVS LITVANIAE – Didžioji Lietuvos kunigaikštystė.



Taip kalba pakrypsta ir apie to meto žmonių gyvenimą, skirtingų laikmečių gyvenimo būdą. Čia mums į pagalbą ateina prieš keletą metų namų bibliotekoje apsigyvenusios Steve'o Noon'o knygos apie besikeičiančią per amžius gatvę ir miestą, kur tarp visų kitų paveikslėlių aptinkame ir gatvės, apimtos maro, paveikslą. Liutauras tuojau prisimena istoriją apie prancūzų vagis, kurie, po ilgasnapėmis kaukėmis pasislėpę eterinių aliejų (kitur sakoma, kad įvairių žolelių acto) mišiniu prisotintas skepetaites, apiplėšinėjo mirusias maro aukas. O jūs ar žinote šią istoriją


Kita viduramžius menančia istorija mums tampa Rumunijos grafas Drakula. Kadangi Brano pilyje (kaip spėjama – vienoje iš šio grafo pilių) pati esu buvusi, gavau vaikams pasakoti, kokį įspūdį ji man paliko. 


Kaip žinia, ne grafo pilis yra baisiausia, o jos papėdėje esantis kankinimo įrankių muziejus. Liutauras degė noru rasti kokį nors video apie tą muziejų, bet tokį suradus, po kelių pirmų eksponatų pats paprašė išjungti – vaizdai išties nevaikiški... Taip... Viduramžių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Todėl ilgiau čia neužsibuvome ir keliavome toliau...

Kažkaip pasisuko kalba apie įvairius išradimus. Liutauras dažnai mėgsta jutūbėj pasižiūrėti, kaip per laiką kito vieni ar kiti daiktai – telefonai, kompiuteriai, todėl neišvengėme šios temos ir šį sykį. Ir taip jau nutiko, kad visa tai nunešė mus į XX a. pradžios Paryžių, į garsaus kino kūrėjo George Melier istoriją, paliestą filme „Hugo išradimas“, kur kinas susiduria su laikrodžių tikslumu, o nuotykiai persipina su negailestinga to meto pamestinukų tikrove. Nuostabi Martino Scorcesės susukta tikrais įvykiais paremta kino juosta, kuri neabejotinai patiks, manau, ne tik vaikams, bet ir visiems, kiną mėgstantiems suaugusiems. :)

Beje, jei jau kalba apie filmus... Pamenate, prieš porą savaičių žiūrėjome filmą apie Kolumbą. Šį sykį pasimėgavome istorija apie Magelaną, žiūrėdami Ispanijoje sukurtą vaikišką-nevaikišką filmuką „Elkanas ir Magelanas“. Nuotykių dinamika jame ne disnėjiška, tad vietomis vaikams pritrūko dėmesio sekti visą istoriją, tačiau pažinčiai su šiuo keliautoju labai pravertė. Sužinojome ne tik, kad Magelanas gyvas savo tėvynės nepasiekė, bet ir apie pavojingąjį Magelano sąsiaurį, apie kurį aš ir pati žalio supratimo iki šiol neturėjau. Tad po šio filmo tęsėsi ir tolesnė mūsų pažintis su Pietų Amerikos žemyno „apačia“, žiūrinėjant žemėlapius, įvairią video medžiagą ir diskutuojant apie to meto keliones.

Keliavome taip pat ir į Niekados šalį kartu su filmu Piteris Penas. Tiesa, šioje vietoje kiek esu suglumusi, kodėl šis kūrinys yra įtrauktas į mokyklos programą. Skaitome dabar knygą, kad tai išsiaiškintume, nes filmas pasirodė šiurpokas... Vaikams ne itin patiko. Man – juo labiau.

Taip po truputį keliaudami filmais prisikasėme ir iki lietuviškosios Tūkstantmečio odisėjos „Vienas vardas – Lietuva“. Vaikai negalėjo patikėti, kad ir šiais laikais kažkas imasi plaukti aplink pasaulį. „O kam to reikia, juk pasaulis jau atrastas?“ – klausia Liutauras... Tad buvo proga pakalbėti apie šalies vardo garsinimą, apie žmonių gyvenimo aistras, apie iššūkius, apie norą pasigalynėti su stichijomis ir pan... 
Bet grįžkime prie mūsų lietuviškosios odisėjos. Šia kelione esu domėjusis anksčiau, mat joje dalyvavo mano buvęs darbdavys, todėl kažkada su didžiausiu malonumu skaičiau P. Kovo knygą „Gyvenimas audroje: kaip išlikti sausam“. Jei nesate skaitę – rekomenduoju. O jei tenorite trumpai susipažinti su šia kelione, tuomet gal jums patiks šis valandos trukmės filmas apie Tūkstantmečio odisėją. Mums patiko. 


  
Eksperimentai / Judesys / Šventės

Tūkstantmečio odisėja atvedė mus ir iki eksperimento su kompasu. Juk dažnai teigiama, kad saulė tiksliai pietuose būna vidurdienį. Tačiau, kaip žinia, tai – ne visai tikslu, nes saulės padėtis priklauso nuo vietovės... Tad mes ryžomės išsiaiškinti, kada gi mūsų namuose saulė stoja tiksliai pietuose. 12 valandą padėję ant palangės kompasą, stėbėjome... Mūsų didžiam nustebimui, saulė iki tikslios kompaso rodomos krypties nenukeliavo nei 12 val., nei 13 val... Na, apie 13:30 šešėlis plius minus jau sutapo su kompaso rodomais pietumis... Kažkas man pasirodė čia įtartina. Ir, kaip jūs manote, kas buvo dėl to kaltas?.. O gi po palange įmontuotas metalinis tinklelis, kuris vertė kompaso rodykles rodyti netikslią kryptį. Todėl eksperimentą kartojome dar kartą, dabar jau lauke. Apie 12:15 val. jau kaip ir mūsų prilipinto ant kompaso dantų krapštuko šešėlis daugmaž sutapo su šiaurės rodykle, ir tai dar... ne visai... Galvojau jau, kad vėl kažką ne taip padarėme, kol neįlindau į šią puikią tikrojo saulės laiko skaičiuoklę, kuri padėjo susigaudyti situacijoje. Taip išsiaiškinome, kad mūsų vietovėje tiksliai pietuose saulė būna 12 val. 34 min. (vasaros laiku tektų pridėti papildomai vieną valandą, kas dar labiau atitolintų teoriją nuo praktikos). Beje, į šią svetainę įdomu įlįsti keletą kartų per metus, kad pasimatytų, kaip keičiasi dienos trukmė įvairiose pasaulio vietose tam tikrais sezonais. 


Taip mums beeksperimentuojant ir šventės atėjo. Mes iš tiesų nesame dideli švenčių mėgėjai, bet simboliškai pažymėti „prisiverčiame“. :) Tad Valentino dienai pažymėti kepėme širdučių ir žmogeliukų formų sausainius, Užgavėnėms suėjo bulviniai blynai.



Tuo tarpu Vasario 16-ajai teko liūto dalis... Seniai svajojome įsigyti istorinę valstybės vėliavą. Progai pasitaikius, įsigijome. Tik kol dar neturime jai tinkamo stiebo, tai tam kartui tik pasigėrėjome, išsitiesę ją ant sniego, ir pakabinome terasoje.


Mūsų turimos trispalvės gi istorija mena Sąjūdžio laikus. Mat ši dar mano tėtės siūta trispalvė yra ta, kurią tėtė nešdavosi į Katedros aikštę bei kitas vietas per tas įsimintinas Atgimimo dienas. Saugome ją dabar mes, ištraukdami išskirtinėmis progomis. Vasarą, tikiuosi, padarysime jai jau ir stacionarų kotą – kad į pusnis badyti netektų. :)


Na, o vaikai, užmatę Tūkstantmečio odisėjos filme, kad žmonės ant kalnų viršūnių kelia savo šalies vėliavas, ir patys šįkart tapo savo kiemo sniego kalno „alpinistais“, išdidžiai pozuojančiais prie trispalvės... :)


Tuomet sumanėme surengti Vasario 16-osios varžybas „Bėgimas dėl vėliavos“. :) Vaikams reikėjo nubėgti ~60 metrų, paimti vėliavą ir grįžti atgal. Džiaugsmo abiems buvo iki vėliavos „paėmimo“. 


Deja, kai ji atiteko Magdei, Liutauras liko bais nusiminęs ir nusivylęs, tačiau, kaip aš mėgstu sakyti, „bloga patirtis – taip pat patirtis“, todėl gyvenimas čia nesustojo, ir grįžę į šiltus namus tęsėme savo virtualias keliones po pasaulį.





Dailė

Atradau internete nuostabią A. Spelz'o knygą „Coloured Ornament Of All Historical Styles“ su įvairiais senaisiai pasaulio ornamentais. Mums ji labai gerai suėjo – viskas glaustai, aiškiai, paprastai išdėstyta.
Tuomet pasinėrėme į pasaulio tautinių rūbų lobyną. Youtube yra nemažai informacijos apie tai, mes gi pasiteinkinome šiuo video (3 dalys) ir keliais fragmentais (tame tarpe – ir Lietuvos) iš šio. Taip gavome progą „užkabinti“ istorinį ir tautinį lietuvių kostiumą bei sugretinti jį su kitų tautų drabužiais.




Muzika

Tuomet mus eilinį kartą pagavo muzika. Šįkart nusikėlėme į Pietų Ameriką, kuri įsuko mus į Argentinos tango, Brazilijos salsos ir kubietiškos rumbos ritmus...


Kuomet vėl „grįžome“ į Lietuvą, prisiminėme ir lietuviškas dainas, kurių vieną – mūsų mėgstamiausią – „Mažam kambarėly“ vaikai panoro išmokti groti ukulėlėmis. Tiesa, viskas prasidėjo per užgavėnes, kuomet prisiminėme liaudies šokį „Kepė močia blynus“. Na, o tada jau nešėmės per viską, ką žinome... :)
Muzika mus taip įsuko, kad – nepatikėsite – net tėvėlis ėmė mokytis groti ukulėle... Kaip anglai mėgsta sakyti, „I didn't see that coming“, arba, lietuviškai tariant, šito tai jau tikrai nesitikėjau... Taigi, kaip jau suprantate, net ir dviejų ukulėlių mūsų namuose darosi maža... :D Na, bet gal kaip nors pasidalinsime...



 
Planavimas / žaidimai

Kadangi teoriškai po Vasario 16-osios priklausytų mokyklinės atostogos, kurių mes paprastai nedarome, nes namuose mokantis ritmas nėra toks, nuo kurio reikėtų ilsėtis – juk nuo gyvenimo atostogų nėra, tiesa?.. Visgi visi, kas tik netingėjo, apie tas atostogas vaikams pranešė (nevyko nei smuiko, nei ukulėlės pamokos), todėl teko ir man eiti į kompromisą, skiriant vaikams kiek mažiau užduočių. Ta proga keletą dienų buvo „nuobodulio programa“, kurios sąlyga viena – gali daryti, ką tik sugalvoji, bet negalima naudotis nei kompiuteriu, nei planšete, nei telefonu. Tad vaikai traukė iš lentynų visus turimus žaidimus, piešė, grūmėsi su sniegu ir visaip kaip bandė „pratempti“ laiką... :D Aš vis laukiu tuo tarpu, kada gi tas bandymas „pratempti laiką“ virs į ką nors daugiau, bet kol kas sunkiai su tomis paieškomis sekasi... :D






Biblija

Kol vaikai nuobodžiavo, aš naują dainelę pagal Romiečių laiško 12:2 eilutę įdainavau. Šį kartą – apie (ne)prisitaikymą prie pasaulio ir jo būdo. Apie Dievo mums duotą pavyzdį, kaip turime gyventi. Kalbamės su vaikais apie draugų įtaką, apie tai, kur nuveda blogos kompanijos, ir kodėl mes turime visada galvoti, kur mūsų gyvenimo kelius gali pakreipti vieni ar kiti mūsų sprendimai. Teoriškai lyg ir viskas paprasta, ar ne? Deja, gyvenime ne viskas taip vienprasmiška... Ne veltui juk ir apaštalas Paulius sako: „Viskas man yra teisėta, bet ne viskas naudinga“. (1Kor 6:12)




 
Rašymas / Skaitymas

Taigi – tęsiant apie tą naudą... Nori nenori, tenka sėsti mokytis rašyti. Šioje vietoje turėčiau pasakyti, kad Liutaurui visada yra labai sunku imtis ko nors naujo – jam sunku išbandyti tai, ko nėra daręs, jam sudėtinga įveikti save, jei mato, kad iš pirmo karto to padaryti nepavyks. Todėl kas kartą turime įdėti daug pastangų, kai susiduriame su nauja užduotimi. Jau kuris laikas bandome susidraugauti su sakinių ir istorijų perkėlimu į rašytinį formatą. Su pačiu pasakojimu bernužėlis lyg ir neturi didesnių bėdų, bet štai tik padėk prieš akis baltą popieriaus lapą, ir jis tarsi pavirsta sunkia geležine spyna, kuriai atrakinti reikia nemažų pastangų. Todėl kaskart pradedame labai mažais žingsneliais. „Ne, nedarysiu, nesuprantu, nemoku“ – pagrindiniai burtažodžiai, lydintys dažną užduotį. Tačiau jei įveikiame tą tuščio lapo baimę ir pavyksta susitarti, kad imsime ir pabandysime, žiūrėk, ima ir viskas labai neblogai pavyksta. Taip šį kartą nutiko ir su būdvardžiais, su kuriais reikėjo sugalvoti ir užrašyti keletą sakinių. Pirmasis sakinys – su ašaromis, paskutinis – su šypsena ir išvada: „Bet čia juk visai nesunku... Ar galėsime kitą kartą vėl tokių sakinių sukurti?..“



Taigi – viltis, kad įveiksime ir ilgesnius rašinėlius, – yra. O tuo tarpu mėgstamiausia Liutauro rašymo užduotis – nurašinėti tekstą nuo pasirinktos knygos.


Magdė tuo tarpu pradėjo slėpti nuo manęs užduočių sąsiuvinį, vos pabandau įjungti telefono kamerą. Todėl per dvi savaites nedaug ką pavyko užfiksuoti, nors mergužėlė ir dailyraštį rašė, ir raitė mažąsias bei didžiąsias i, y raides. Tiesa, pavyko bent jau užfiksuoti, kaip linksmai kartu su Liutauru abu įveikinėjo 1 klasės teksto suvokimo užduotis (žr. video šio įrašo pabaigoje).




Kad viskas nebūtų taip „baisu“, kimbame į smagų M. Vainilaičio eilėraštį „Šalčio natos“ ir mokomės jį mintinai. Kadangi turime gudrią tokią aktorių trupės „Teatriukas“ išleistą knygelę „Vaikystės pusnys ir žiedai“, kurioje šis eilėraštis gyvena, susigundom paieškoti, ar nėra kur ir įdainuoto to eilėraščio. Randame. Tik kiek kitą tos dainos versiją


Matematika

Su Magde tęsiame ir kelionę po matematikos TAIP serijos pratybas. Bandome įveikti tai, ko pernai nepavyko – sudėties ir atimties su dviženkliais skaičiais labirintus. Nors labai pamažu tas suvokimas ateina, bet, panašu, kad vis tik jau pradeda mergužėlė suvokti, kas prie ko, nors skaitliukai ar pagalbinės Math-U-see kaladėlės dar tikrai nepadedami į šalį...



Liutauras tuo tarpu liūdi dėl pasibaigusių Šerloko Bono serijos knygelių ir bando piktintis, kodėl tokių nėra dalybos tema. Deja, pasipiktinęs ir susitaikęs su realybe, turi grįžti prie pratybų, kuriose bandome įveikti dalybą iš 4, 5, 6 ir 7. Dar pora savaitėlių, o paskui žiūrėsime, kas per siaubas baubas bus lygtys ir skaitiniai reiškiniai.





Anglų kalba

Bandant susidraugauti su anglų kalba, kuri, keliaujant po pasaulį, kaip matėme, tikrai daug kur praverčia, mums į pagalbą šį kartą ateina puiki įgarsintų knygų svetainė vooks.com su savo linksmai iliustruotomis ir profesionalių aktorių įgarsintomis istorijomis. Vaikams anksčiau labai patiko ten esanti knygelė apie arklį ir vienaragį, na, o šį kartą pasirinkome knygelę žiemiška tema „The mitten“. Šią pasaką žinome dar iš „Žaidimų laboratorijos“ laikų, todėl smagu buvo ją išgirsti/pamatyti ir angliškai.


Pasimėgaukite žiema, kol galite, nes nežinia, kiek jos bus belikę už dviejų savaičių... :) O kad liūdna nebūtų, tradicinis praėjusių dviejų savaičių video