Kai rudens danguje sužaižaruoja vaivorykštė, žinau – viskas bus gerai... Po lietaus išlys saulė, gyvenimas įgaus ryškių spalvų, ir plaučiai prisipildys gaivaus oro...
Į naujus mokslo metus šį sykį žvelgiu su didele viltimi ir su lūkesčiais, kurie, labai norėčiau tikėti, neprasilenks su realybe taip, kaip prasilenkė pernai... Užveriame galutinai pernai metų duris ir atverčiame naują lapą...
Nepaprastai greitai, kaip visada, tas rugsėjis prašuoliavo. Vos spėjome pradėti įsivažiuoti, o čia virusas užpuolė, vos ne dviem savaitėm mudvi su Magde išguldė, o kol atsipaipeliojome, jau, žiū, ir rugsėjo pabaiga... Na bet verskime tą naują metų knygą nuo pradžios...
IŠVYKOS, DRAUGAI, LAUKO DARBAI
Prasidėjo šį kartą viskas mūsų kieme rugsėjo išvakarėse. Į jungtinį Liutauro ir Magdės gimtadienį susirinkę dūzgė daugiau nei tuzinas vaikų.
Taip ir prasidėjo rugsėjis... Standartines mokyklas lankantieji pasinėrė į kasdienę mokyklinę rutiną, o mes sėdome į traukinį, vežantį į Trakus...
Išbandę naujuosius bilietų pardavimo automatus, netrukus patogiai sėdėjome antrame traukinio aukšte ir gėrėjomės pro šalį lekiančiais vaizdais...
Atėjus Magdės gimimo dienai vandens pramogas teko pratęsti. Mat buvau pažadėjusi Magdei leisti ją su draugėmis į Vandens parką. Šioje vietoje turiu stabtelėti ir įterpti vieną praleistą momentą. Vasarą Magdė susirado dar vieną draugę, su kuria pastaruoju metu daug bendrauja ir stengiasi progai pasitaiskius kur nors kartu praleisti laiką. Tiesą sakant, draugė nėra visai nepažįstama. Tai – vienos mūsų bičiulės pusseserė, su kuria Magdė susipažino... per savo YT kanalą... Atrado jos viena kitos kanalus, ėmė komentuoti, taip užsimezgė pažintis, o atradus, kad jos nėra visai nepažįstamos, pažintis peraugo į pakankamai intensyvią draugystę.
Taigi. Grįžtant prie vandens parko, reikėtų pasakyti, kad Magdė norėjo su abiem savo draugėm vykti pasiturkšti, deja, niekaip nepavyko suderinti dienos, kada abi draugės galėtų prisijungti... Teko rinktis. Nugalėjo, deja, tikroji Magdė gimimo diena, kuomet ir aš pati turėjau galimybę kartu ten nuvykti...
Kaip tarėm, taip ir padarėm... :) Šypsenos, kaip suprantate, buvo iki ausų... Laimės – pilnos kelnės...Liutauras tuo tarpu kaupėsi rimtam sprendimui... Nors prieš gimtadienį buvo pareiškęs, kad už dovanų gautus pinigus pirks naują telefoną, mat senasis jam tarnauja jau penkerius metus, galiausiai atėjęs pasakė:
– Žinai, mama, vis tik nusprendžiau, kad bus gerai dar man ir su tuo senu telefonu. O gimtadieniui aš noriu keturračio...
Va taip. Nei iš šio, nei iš to... Abu su tėčiu ėmė žiūrinėtis tų keturračių, kurie man buvo tamsus miškas, todėl palikau tą reikalą jiems. Tada, tiesa, dar nežinojau jų kainų, todėl kai galiausiai kainą išgirdau, kiek suklusau – ar tikrai tokio daikto čia ir dabar Liutaurui reikia...
Ne vieną dieną truko mūsų derybos, ginčai, įtikinėjimai, ne vieną kartą buvo, regis, persigalvojama, vėl iš naujo galvojama ir vėl deramasi... Galiausiai nusprendėme: tebūnie. Liutauras duoda pusę sumos, pusę mes pridedame, bet jei greitai nusibos ir mes paskui jį parduosime, tai Liutauro dalis jam nebegrįš...
Taip mūsų kieme atsirado dar vienas žaislas...
Buvau išvažiavusi, kai prekę pristatė. Bet mane grįžtančią jau skubėjo pasitikti šypsenos iki ausų...
Nuo šiol mūsų kieme kaimynų vaikai lankosi dvigubai dažniau... :)) Naujas žaislas įdomus tiek vaikinams, tiek merginoms... Todėl buvo daug kalbų apie saugumą, greitį ir kitas atsakomybes. Džiaugiausi vienu – Liutauras iš tiesų noriai dalijosi su visais ir visiems kantriai aiškino, kaip reikia šią transporto priemonę valdyti, ką daryti, ko nedaryti... :)
Dabar belieka gerą šalmą nu(si)pirkti, nes jei aukščio Liutauras privengia, tai greičio tikrai nebijo...
Magdė tuo tarpu laikosi santūriau. Rytus pamėgę pradėti pasivaikščiojimu po apylinkes, dažnai išsiruošiame visi drauge. Tik Magdė, ne itin mėgstanti ilgus atstumus, tuoj ima dviratį sau į kompaniją...
Vis tik namuose laukia ne mažiau darbų... Kas žinote, kas dar nežinote, rugpjūtis buvo įsukęs mus į kambarių rokiruočių projektą, kurio likučiai įšoko dar ir į rugsėjį... Todėl vis dar ko pritrūkę, čia sukę, čia apsukę vėl važiuodavome į IKEA'ą. Matavomės, rinkomės, montavome. Ir vieni, ir draugus į kompaniją pasiimdami... O kartais net nakvynei tuos draugus pasilikdami. Tai Magdė, žiūrėk, Barborą svečiuotis pasilikdavo, tai Liutauras kaimyną Liudą įsiprašė, kad leisčiau porai dienų pernakvoti...
Šioje vietoje Liutauras mane nustebino. Savaitgalį su draugu atsikeldavo apie 7 valandą ryto ir abudu eidavo kelis kilometrus pasivaikščioti. Vakarais ilgai kalbėdavosi, bet štai vis tiek – abudu demonstravo valią ir neleido sau tingėti...
Na, o tuo tarpu kambariai, nors juose dar ir ne visi daiktai yra radę savo nuolatines vietas, rugsėjo pradžioje atrodė taip:
PRIEŠ PRADEDANT...
Kaip žinia, pavasarį su abiem vaikais pasiryžome pradėti Pedagoginės ir psichologinės tarnybos (PPT) vertinimą dėl aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (taip vadinamo ADHD). Su Liutauru jau vertinimą baigėm, su Magde liko vienas apsilankymas, tai šia tema parašysiu kitą kartą. Dabar tegaliu pasakyti, kad dėl Liutauro labai džiaugiuosi. Turim puikių specialistų išvadas ir tikrai nuostabias rekomendacijas. Sunkiausia, žinoma, dabar bus man to vaiko nespausti, nelyginti su kitais, visada sau priminti, kad mažiau yra daugiau ir leisti tiesiog eiti savu tempu... Magdės išvadų dar palauksime, bet įtariu, kad turėsime kažką panašaus. ;)
PROJEKTAI
Motyvacijai po pernai metų atkurti, imamės projektinės veiklos... Pernai taip ir neatradę galimybių suburti projektinės kompanijos, iš tiesų jautėmės tarsi apvogti. Vaikai ne kartą klausė, kodėl nebedarome projektų, į ką nelabai turėjau atsakymo – sistema buvo viską taip užsmaugusi, kad buvo tikrai ne iki projektų...
Todėl šiemet apie projektus ėmėme tartis tarpusavyje jau nuo vasaros. Taip susibūrė 7 vaikų-klasiokų kompanija. Du maniškiai ir Vykintas – iš senosios šutvės, dvi didžiosios Eglės merginos ir Deimantės didieji mūsų būrį papildė. Tokia trijų vaikinų ir keturių merginų kompanija iš šono žiūrint atrodė visai neblogai, tačiau lūkesčių stengiamės per didelių neturėti, ir leisti viskam vykti savaime su psichologės Giedrės pagalba.
Pastaroji, beje, džiaugėsi, kad pirmasis susitikimas buvo nepalyginamai vaisingesnis nei tas, kurį ji mena prieš dvejus metus, kai projektinę veiklą tik pradėjome.
Na, o pirmajame susitikime išaiškėjo, kad vaikai būtų visai nieko prieš daryti kartu vieną bendrą projektą, šalia to, kas nori, paraleliai darydami ir kažką savo... Vaikai išsiskirstė, tačiau netrukus susijungė online į pirmąjį savarankišką pasitarimą bei nutarė... statyti filmą...
Šiandien dar neaišku, ar ne per didelį pyrago gabalą vaikai pasišovė apžioti. Tačiau džiugina viena – keletą kartų savarankiškai besusijungdami apsitarti „einamųjų projekto reikalų“, po truputį dalinasi rolėmis, atranda save ir santykį vieno su kitu, diskutuoja, dalinasi idėjomis ir taip iriasi į priekį. Mums, mamoms, belieka stebėti ir stengtis nesikišti. Taigi – laukite tolimesnių žinių...
BŪRELIAI
PLANAVIMAS IR KITI SUKLUPIMO AKMENYS
Apie planavimą jau rašiau. Nors rugpjūtis visas nuplaukė kambarių rokiruotėms, vistik pagaliau įveikiau ir šį suklupimo akmenį. Aplankai su mokslo knygomis, kaip dabar vadiname ilgalaikius planus, jau atspausdinti ir paruošti.
Deja, kol kas niekaip nepavyksta patiems vaikams perduoti tos proceso planavimo(si) estafetės. Nors tu ką, nori jie, kad aš viską sudėliočiau ir pirštu parodyčiau, ką po ko galima mokytis ar ką pasirinkti... Tad šioje vietoje tikrai prireiks daug kantrybės ir mano užsispyrimo...
PRADŽIŲ PRADŽIA
Knygyne užmačiusi štai tokias paprastutes pratybas, susigundžiau jas paimti ir įduoti vaikams smegenims po vasaros pažadinti, kol susistyguos kiti dalykai. Panašu, kad neprašoviau. Jei jau nieko nenori, tai šitas pratybas pasiima ir su malonumu padaro. Ypač Magdė. Liutauras truputį maivosi, bet neturi kur dėtis. Vis tik nesudėtingos, paprastutės užduotys nėra kažkokia neįveikiama siena, ir, po galais, pagaliau suteikai taip reikalingą tą nugalėtojo jausmą: „Aš galiu“... Taigi... Nepaisant to, kad, regis, grįžtame 2-3 klasėmis atgal, matau, kad pradėti nuo čia šiemet buvo labai geras sprendimas...
Bandydami čiupti literatūrai už pakarpos, imamės Graikų mitų. Pradžioje bandėme skaityti N. Kuno „Senovės Graikijos legendas ir mitus“, tačiau ilgai dėmesio vaikai neišlaikė, todėl pasitelkėme keletą filmukų. Kadangi mūsų namuose atsirado didelis ekranas, labai viliuosi, kad jį dažniau išnaudosime tokioms bendroms vienos ar kitos medžiagos peržiūroms. Deja, mūsų norą pasikonspektuoti visas tas graikų mitinio pasaulio būtybes užmušė atkeliavęs virusas. Tai teks kitą kartą atsigriebti...
UŽSIENIO KALBOS
Magdė prie mūsų prisijungė tik paskutiniosios savaitės pabaigoje. Žiūrėsim, ar ji irgi užsikabins taip, kaip brolis...
VISA KITA
Kažkur užkulisiuose ėjo paprastas gyvenimas. Su plaunamais indais, džiaustomais rūbais, kraustomomis iš lentynų į lentynas knygomis ir šiokia tokia ruoša žiemai... Nors ir labai nebuvo, kada, vis gi šiek tiek vaisinių pastilių iš savų aronijų, kriaušių ir obuolių pasigaminti spėjome...
Na bet... Kas turi pradžią, turi ir pabaigą... Laikas nerti į tikrąjį rudenį – su lietumi, vėju ir vakarais prie besikūrenančios ugnelės... Ten ir susitiksime...