Gruodžio sukūryje

Pernai metų vėjai seniai prašvilpė, bet tai nereiškia, kad nesugaudysim jų, nesurišim ir taip neatsigręžę į tai, kas buvo, nueisim... Anaiptol – tuoj prisiminsime, į kokį sūkurį gruodžio dienos mus buvo įsukusios.

O įsuko mus gyvenimas į rūpesčių ir darbų verpetą iš tiesų nuo pat pirmųjų gruodžio dienų. Mat jau pirmosios gruodžio savaitės pabaigoje mūsų laukė du svarbūs renginiai – Liutauro smuiko koncertas ir kalėdinė mugė. Nuo pasiruošimo jai ir pradėsiu šį kartą...

Pasiruošimas mugei

Kaip ir kasmet – didžiausias iššūkis visuomet yra sugalvoti, ką galima būtų pagaminti mugei. Magdė, pasinėrusi į karoliukų vėrimą, stvėrėsi apyrankių darymo, vėliau tradiciškai žaidė su muilo mase. 

Liutauras gi mąstė labai praktiškai – reikia prekiauti tuo, kuo, tikėtina, niekas kitas neprekiaus. Pradžiai, kad geriau galvotųsi, susukome keletą žvakių iš nuo pernai likusių spalvotų vaškuolių. 

O tada, pažarstę galvoje kilusias mintis, atradome vieną seniai pamirštą kalėdinę idėją – pušų spyglių sausainius... Tad čiupomės nelaukdami tos idėjos ir kibome į darbus... Prisiskabėme pušų spyglių, plovėme, džiovimo juos, paskui kavamale smulkinome, na, o tada jau dėjome į tešlą ir kepėme.

Magdė, kuriai Liutauras kopijuoti idėjos neleido, rado išeitį, kepdama savo sausainius pagal tą patį receptą, tik vietoj spyglių dėdama kakavą. Ir nors, užbėgant už akių, pasakysiu, kad jie mugėje nebuvo populiarūs, mums patiems jie taip patiko, kad po mugės beveik pešėmės, kam atiteks tų sausainių likučiai...

Taip atėjo ir savaitės pabaiga...

Metų pabaigos akcentai

Labai apsidžiaugėme, kad smuiko metų pabaigos koncertas buvo suplanuotas gruodžio pradžioje. Liutauras ypač džiaugėsi, kad pagaliau „atgros“ ir nebereikės sukti dėl to galvos. Ir iš tiesų – kol dar tas prieškalėdinis maratonas nebuvo prasidėjęs, labai šauniai visi sudalyvavome Mokytojų namuose surengtame smuikininkų ir pianistų koncerte – kas atlikėjų, kas stebėtojų rolėje...

Mugė

Kitą dieną po koncerto skubėjome į mugę, kurią surengė mūsų bičiuliai iš „Laisvų vaikų“ mokyklos be sienų. Galybė vaikų ir tėvų, sugūžėję į „Meilės laivo“ sodybą, smagiai dalijosi visu tuo, kuo tik galėjo...

Vieniems sekėsi geriau, kitiems – ne taip gerai, tačiau faktas lieka faktu: prieškalėdinė mugė – šventas reikalas, ir tikrai labai smagu buvo išvysti seniai matytus veidus, bičiulius, su kuriais ne per dažniausiai turim galimybių susitikti kitur... Buvo tikrai smagu. ;)

Gimtadieniai

Kitą savaitgalį mus pagavo du gimtadieniai. Vienas jų – draugės Emilijos, kurį mūsų šauni draugų kompanija nusprendė atšvęsti nestandartiškai – vaikai sumanė vieni pasidaryti nedidelį 6 km žygį nuo mūsų namų iki Emilijos senelių. Labai smagu, kad vaikai turi draugų, kuriuos pažįsta nuo pat vaikystės ir kuriais galime pasitikėti, palikdami juos vienus užsisakyti picą ir tiesiog paaugliškai padūkti, pakvailioti. Vakare parsivežėme vaikus laimingus iki ausų, su pilnom kišenėm įspūdžių, kuriais dalinosi dar kelias dienas...

Kitą dieną išsiruošėme į močiutės gimtadienį. Ir ten atsižymėti reikėjo...

Sėkmingai pabuvome, močiutę pasveikinome, ir... 

Tai buvo praktiškai visas mūsų prieškalėdinis maratonas. Kaip niekada vykusiai išmėtytas po gruodžio mėnesio pradžią. Tad galėjome ramiai atsipūsti ir laukti Kalėdų.

Kasdienybė

Bambų išvertę tikrai negulėjome. Vieną savaitėlę dar turėjome laiko šio bei to pasimokyti. O paskui susiorganizavome pusmečio atsiskaitymus mokyklai, kad galėtume ramiai šventes ir po jų būsiančias atostogas sutikti. 

Pasimokę iš pernykštės patirties bei bandydami atrasti raktą į racionalų UŠ vaikų testavimo / vertinimo procesą, ieškojome būdų, kaip vaikus vertinti iš to, ko jie mokėsi, ne kaskart iš viso kurso (kaip kad praktiškai buvo ankstesnėje mokykloje). Šioje vietoje, regis, pavyko rasti neblogą sprendimą – pasitelkus DI įrankius pavyko pakankamai gretai vaikams paruošti vertinimo užduotis iš to, ką konkrečiai jie mokėsi. Viso to pasekoje vertinimas išėjo, sakyčiau, tikrai prasmingas – be bereikalingos frustracijos, žinant, ko iš to nori, ir realiai parodantis, kas kur yra.

Na, o tarp visų testų, kurių realiai turėdavome kas dieną po vieną ar du, bandydavome visaip kaip prasiblaškyti... Labiausiai tam tiko fizinė veikla... :))

Taip pat visai neblogai smegenims pailsėti leisdavo naujas Magdės žaislas – nedidukė Kalimba, kuria Magdė mokėsi įvairių kalėdinių melodijų...

Į pabaigą ėjo ne tik atsiskaitymai, bet ir visi vaikų lankomi būreliai. 

Magdė metus užbaigė su savo kalėdiniu filmuku, kuris buvo demonstruojamas ir šio Moksleivių centro kalėdiniame renginyje, kuriame nepavyko sudalyvauti.

Videomeno būrelio vaikai prieš šventes taip atsipalaidavo, kad paskutiniąją pamoką Magdė čia buvo viena... Teko man jai kompaniją palaikyti mokytojos surengtame Kahoot'e... Nepatikėsite, Magdė prieš mane laimėjo... :)

Tai buvo paskutinis priešatostoginis užsiėmimas, po kurio Magdė pasinėrė į Kalėdų laukimą.

Norėjosi ir draugėms dovanų priruošti, ir namus pasipuošti. 

Labai norėjo mergužėlė pasistatyti eglutę savo kambaryje ir ją savaip padabinti. Nes kur gi ji dės tas draugėms ruoštas dovanas?.. Daug čia ji jų darė pridarė, tik štai per darbus darbelius namai gerokai apsijaukė, todėl teko sutarti – eglutė bus, bet kambary tvarka irgi turi atsirasti... Tad šioje vietoje teko raitotis rankoves ir kiek apsikuopti...

Liutauras, pamatęs Magdės eglutę, užsimanė irgi savo kambarį pasipuošti... Ieškojome tad ir jam nedidelės kalėdinės puošmenos...

Kai jau visi buvo patenkinti, teko sugalvoti, kaip čia kituose kambariuose kalėdinę nuotaiką susikurti... Svetainėje statyti trečiosios eglutės kaip ir nebesinorėjo. Pasitelkę fantaziją ir neseniai buvusios kelionės į Ispaniją idėją, išsisukome štai taip...

Kalėdos

Kai atsiskaitymai mokyklai buvo baigti, namai papuošti, taip palengva ramiai ir pačios Kalėdos atėjo... Turbūt pirmą sykį po ilgo laiko be skubos ir beprotybės...

Kūčių stalas su Magdės pagalba buvo padengtas, visi, kas prie jo turėjo būti, susirinko, beliko stabtelėti prieš metų pabaigą ir pasidžiaugti tuo, kad galime štai taip visi kartu leisti laiką... Mums, kaip introvertams, kuriems geriausios šventės – tesiog būti namuose, nieko daugiau iki pilnos laimės ir netrūko...

Kalėdų rytą draugams išsiuntinėjome savo Kalėdinius-šventinius palinkėjimus. Jei jūs jų tąsyk iš mūsų nesulaukėt, čiupkit ir laikykit pasidėję, kad visiems metams užtektų. ;)

Tiesa, vis tik vienas kalėdinis akcentas buvo uždėtas prieš pat Kalėdas... Buvome pakviesti į kalėdinį spektaklį, kuriame vaidino Magdės draugė. Spektaklis „Dėkingumo dovana“, surengtas „Bibilijos kelio“ bažnyčios, buvo tikrai įspūdingas! Ir tikrai vertas pažiūrėti dar ne kartą su vaikais. Jei turėsite progą, labai siūlau pažiūrėti šio spektaklio įrašą. Mums tikrai labai patiko. 

Dar sykį vaikai panoro išlįsti iš namų, kai sužinojo, kad kinoteatruose jau rodoma filmo „Ežiukas Sonic“ 3-oji dalis. Greitai susiorganizavome su keliais draugais ir kartu visi nuėjome. Ir nors antroji šio dalis mums, suaugusiems, pasirodė daug vertingesnė, daugumai vaikų vis tik labiau patiko šioji, trečia filmo dalis. Vienintelė Magdė pripažino, kad šioje dalyje buvo per daug efektų ir mažokai pačios istorijos...

Kaip ten bebūtų, filmo finalas davė užuominą į tai, kad bus ir ketvirtoji dalis, kurios lauksime ne mažiau, nei laukėme šiosios.

Kaip po truputį išmušė ir paskutinė metų valanda... Fejerverkų patys leisti nepraktikuojame, tačiau bengališkų ugnelių paprastai neatsisakome. Tad joms bežaižaruojant linkime gražių, jaukių, šiltų, ramių ir visaip kaip spalvingų, prasmingų metų!

Tuo pačiu ir video: