2020 m. gegužės 15 d., penktadienis

35-36-oji savaitės. Laimėjimai ir pralaimėjimai

Verčiame kalendoriaus lapą, o su juo kartu stebime, kaip pagaliau visu gražumu bunda gamta: žemė po lietaus alsuoja migla, pagaliau sužaliuoja berželiai. Ievos, vyšnios, trešnės ir obelys – vienos paskui kitą skuba džiuginti savo žiedais, ir mes skubame tyrinėti gamtos turtų...


Po lietaus....




Parnešu vaikams keletą skirtingų pražydusių šakelių. Kas atspės, kur kieno žiedai? O kas papasakos, kuo šios žydinčios šakelės skiriasi? Kalbamės apie tai, kaip išsidėstę žiedai žiedynose, lyginame jų žiedlapius, lapelių dydį ir formą, įsižiūrėję matome kuokelius ir piesteles...


Pražydus pienėms, vaikai skuba jų rinkti ir valgyti jų žiedų – taip pasikrauname vitaminų ir mineralų. O čia, žiūrėk, ir driežiukas pasipainioja po kojomis. Vaikai tuoj džiaugsmingai neša man rodyti, o paskui tuoj paleidžia mažylį... :)


Kitas pavasario turtas – dilgėlės ir iš jų iškepti dilgėlių blynai. Magdė į burną jų neima, tuo tarpu Liutaurui jie labai patinka. Norit ir jūs išsikepti? Žinokite, labai paprasta: Prisiskinate dubenį jaunų dilgėlių arba kiek ūgtelėjusių dilgėlių viršūnėlių, supjaustote viską, tada apibarstote miltais, įpilate šiek tiek vandens ir viską sumaišote. Maišote tol, kol visa masė tampa lipni. Jei masė per biri – šliukštelėkite dar vandens, o jei per daug skysta, įmaišykite dar miltų. Kai jau masė taps tokia, iš kurios lengva formuoti blyną, šaukštu pakabinę masę dėkite į keptuvę su įkaitintu aliejumi. Kiek pakepinus apverskite ir apkepkite kitą pusę. Jei norisi, galite į masę įdėti ir šiek tiek druskos. Bet nebūtinai. Skanaus! Pas mus šie blynai dingsta neįtikėtinai greitai. Beje, jie labai skalsūs – vos kelių blynų užtenka tam, kad pajustumėte sotumo jausmą!


Pasistiprinus ir sulaukus, kol saulė gerai įkaitins atmosferą, nebloga proga atidaryti maudynių sezoną. Tiesa, Magdė kiek pakosti, tai jai šis malonumas nusikelia vėlesniam laikui. Liutauras gi lenda priimti „molio vonių“ į mūsų kūdrą... :)





Magdė pavasarinės saulės įkaitintas dienas malšina savais būdais – šeimininkauja virtuvėje, ruošdama savo mėgstamiausią patiekalą – šaltibarščius.


Darbų darbelių netrūksta. Todėl nutariam ir vėl peržiūrėti kiekvieno šeimos nario darbus ir pareigas. Vaikai labai mėgsta, kai viskas yra vizualizuota, todėl mes vėl traukiam savo magnetukų arsenalą į dienos šviesą. Iš tos gausos per dieną po porą užmetu ant jų motyvacinės lentos – taip jie žino, ko iš jų tikiuosi... :)


Na,  o atsigaivinus ir pasistiprinus galima ir šio bei to pasimokyt... Kad tie mokslo vaisiai kokie nors bent užaugtų ir sunoktų... :)




Liutaurui pradėjus kaskart niurzgėti, kad labai sunkias duodu rašymo užduotis, nutariau pasiaiškinti, kas gi vaikinui būtų ne taip sunku. Išsiaiškinom, kad vienu kartu duodamo darbo apimtis jam yra per sunki. Sutarėm tomet taip: rašom dažniau, bet po mažiau...


Magdė gi toliau uoliai kremta rašytinių raidžių pratybas. Nebedaug merginai beliko, bet entuziazmas irgi po truputį blėsta... Na bet pasiryžimo mergina vis tiek turi, tad, tikiuosi, vis tiek įveiksime bendrom jėgom iki mokslo metų pabaigos. :)





Su skaitymu merginai taip pat kažkokia „duobė“. Labai nenoriai sėdasi skaityti ir, atrodytų, esame tokiame periode, kai vienas žingsnis – pirmyn, du – atgal... O gal tiesiog nerandame merginą užkabinančios knygos?..





Matematikoj gi ryškus pavasarinis pagyvėjimas. Liutauras kimba į užduotis, džiaugdamasis, kad pagaliau baigėsi sudėtingieji veiksmų uždaviniai ir prasidėjo įvairių matavimų, geometrijos „porcija.“ Todėl traukiam svarstykles, matavimo indus, termometrus, visokio plauko liniuotes, pinigus, laikrodžius ir sveriam, matuojam, lyginam, skaičiuojam!



Magdė irgi neatsilieka – perėjusi prie užduočių apie laiką, bando susigaudyti valandinėse, minutinėse ir sekundinėse rodyklėse. Ir jei dar prieš pusmetį laikrodis jai buvo gana miglotai suprantamas prietaisas, dabar jau matau, kad vaizdelis darosi aiškesnis. Smagu!




Vis tik didžiausias Magdės džiaugsmas – piešimas. Ir man parūpo vėlgi, kaip jai sekasi su pirštų bei akies miklumu, lyginant su pernai. Išsitraukiau mūsų mėgiamą piešimo įgūdžių testą iš knygos „Drawing with children“. Pažanga tikrai yra. Pernai daugiau nei pusės šių kompozicijų perpiešti nemokėjo...



Testo principas toks: duoti vaikui perpiešti įvairius piešimo elementų (taško, apskritimo, tiesės, kreivės, dėmės) derinius, einant nuo paprasčiausio iki vis sudėtingesnio. Ir nors Magdė pakeliui vis bandė sustoti ir sakyti, kad „šito tai tikrai nepiešiu“, vis tiek užduotį pabaigė! O paskui grįžo prie savo „meno“ :)





Magdės bandymai siūti sagas.

„Užsikrėtęs“ sesės veikla, prisijungia piešti ir Lutauras. Kadangi šią savaitę kalbėjoms šiek tiek apie įvairius ženklus, bandome kai kuriuos jų atkartoti. Bandome įsivaizduoti, kokie informuojantys ar įspėjamieji ženklai galėtų stovėti prie mūsų namų, bibliotekose, parduotuvėse. Vaikams aktualiausias pasirodo kaimynui skirtas ženklas „Čia nerūkoma!“ :)





Ženklai nupiešti, kryptys aiškios, todėl galima griebtis muzikos. Turiu pasakyti, kad Liutauras paskutiniu metu labai įsitraukė į nuotolines muzikos pamokas su mokytoja Dana. Aktyviai dalyvauti dar per daug nedrįsta, tačiau natų rašymas vaikiną įtraukia visai rimtai. Pats prašosi užduočių ir noriai jas atlieka.



Sveikas azartas apėmęs ir smuiko pamokose, mat vaikinas mokosi jau paskutinį Š. Suzuki knygos kūrinį ir labai jau nekantrauja jį baigęs pradėti antrosios knygos kūrinius, kurie, – prisipažįsta, – jam labai patinka. Tai jei tik entuziazmas iki mokslo metų pabaigos nenusės, tikimės tą antrą knygą neužilgo ir pradėti... :)

Magdei su natų rašymu sunkiau. Nepasiduoda tos natelės, nors tu ką – šokinėja ne ant tų linijų, kaip joms pirklauso, ir nors verk... Tad apsitarę su mokytoja leidžiam merginai per daug neįsitempti ir palikti tą natų rašymą kitiems metams. :)




Kai pagalvoji, visai suprantama – kur čia kokios natos rūpės, jei lauke – toks nuostabus pavasaris, viliojantis savo žaidimais žaidimėliais. Ir štai čia suveikia taisyklė, kad jei kartą vaikas ko nors atsisakė, pasiūlyk jam tai dar kartą po metų... Pernai bandžiau vaikams parodyti, kaip galima šokinėti per gumytę. Sentimentai man pačiai neišpasakyti... Šoklus vaikas niekuomet nebuvau, bet šį žaidimą ypatingai mėgau. Susistačiusi svetainėje kėdes, šokinėdavau daug ir dažnai... Todėl pernai kiek nusivyliau, kad mano vaikai šiuo žaidimu visai nesusidomėjo. Šiemet gi Magdė pati prisiminė pernykštį mano siūlymą, susirado tą pačią mano tąsyk pirktą gumelę ir... pradėjo šokinėti... :)


Liutauras, kaip fizinės veiklos per didelis nemėgėjas, šokinėjimu per gumytę nesusidomėjo, užtat įsitraukė į mokyklos direktoriaus mestą svaitės iššūkį – padaryti 25 atsispaudimus. Jei atvirai – visai nesitikėjau, kad jis tai padarys. Cha! Neįvertinai, motin, savo vaiko... :) Padarė su vėjeliu ir dar net keliais daugiau! 




Iššūkii iššūkiais, o gyveimas gyvenimu. Toliau stebime, kaip pelyja į sandarius maišelius prieš daugiau nei mėnesį patalpintos batono riekelės. Atsiranda vis daugiau ir daugiau skirtingų pelėsio rūšių. Visgi išvada viena – ar plautom rankom liesta, ar visai neliesta, duona vis tiek pelyja... :D


Deja, tolia stebėti eksperimento nepavyko – lauke paliktas reikeles užmatę nukniaukė vištos. Prakapojo maišelius ir... sulesė :D Nė motais joms nei tie pelėsiai, nei kad ne jų čia daiktai... :))

Ką darysi – teko kito eksperimento imtis. Nužiūrėjome eksperimentų knygoje. Tam mums reikėjo skirtingų maisto gabaliukų. Eksperimento esmė buvo pažiūrėti, kaip vandenilio peroksidas reaguoja su gyvomis ląstelėmis. Tikėjomės, kad bent jau dešra suputos ir augalai. Bet kažkaip mums visai niekas neputojo. Matomai, kažką ne taip pribūrėm... :)



 

Pasitikėjimui atstatyti po nepavykusio bandymo, jungėmės prie „Edulando“ organizuojamo nuotolinio STEM būrelio – čia mums toks karantininis pasiūlymas išpuolė vietoj anksčiau vykusio robotikos būrelio. Tai – turbūt vienas geriausių per karantiną nutikusių dalykų. Tiek vaikams, tiek man. Principas toks: vaikai kas dvi savaites gauna paštu projekto rinkinį su visomis reikalingomis priemonėmis. Kas kartą keliaujama vis per kitokią temą. Pirmosios dvi savaitės skiriamos aviacijai, oro stebėjimui. Mokytoja Skaistė nuotolinio susitikimo metu papasakoja ką nors įdomaus, susijusio su ta tema, o paskui vaikai konstruoja. Patinka tiek Liutaurui, tiek Magdei. Patinka labai ir man. Gaučiau aš papildomą tokį rinkinį, irgi mielai kokį lėktuvėlį sukonstruočiau. :))






Galiausiai viršų ima paprasti žaidimai ir kitokia savarankiška veikla. Šios savaitės atradimas – Bingo žaidimas. Nors šachmatai vis tiek turbūt pirmoje vietoje. Liutauras pradeda juose visai neblogai gaudytis, tuo tarpu Magdė daugiau kompaniją palaiko ir mokosi pralaimėti...


Mergina per daug nepergyvena. Kai jau visai pabosta pralaimėti, imasi savo veiklos. Palaipsniui, kiek matau, pradeda visai neblogai gaudytis instrukcijose ir schemose.


О kad jau išmoko sau pati susipinti kasas, tai irgi sukus apsukus ne vieną tai kitą kasą pina...


Jei skaityti jau atsibodo, tai kviečiu mūsų nuotykių koktelį peržiūrėti filmuke. Gero žiūrėjimo!



2020 m. balandžio 28 d., antradienis

33-34-oji savaitės. Demo versija ir jos pabaiga.

Žinot tokį nerašytą gyvenimo dėsnį – kuomet kas nors pasiseka labai gerai, tarsi kokioje demo versijoje, tuojau pat gyvenimas atsuka kitą žandą ir nuleidžia tave ant žemės, kad per aukštai nesugalvotum nuskristi..? Pažįstama?.. :) Mums taip nutinka dažnai. Ypač, jei orai sugalvoja papokštauti ir po šiltos savaitės vėl prapliumpa kruša, varančia mus namo.

Lauke šalta, vėjuota, tad vaikai visai noriai palinksta „prie knygų“ ir kremta tas ne visada saldžias mokslo šaknis. Va tik aš iš paskos vos spėju, ir kol savaitė viena praeina, kita jau ant kulnų lipa, nepalikdama pauzės atsikvėpimui ir tam, kad jums čia viską atraportuočiau...


  

Kai visko labai daug, o darbų – milijonai, nori nenori turi kiek stabtelėti ir susižiūrėti, ar galva vietoj. Tam labai pravartu pasidaryti namų taisykles. Kad visiems viskas būtų aišku. Kada ką darom ir ko nedarom, su kokia nuotaika darom ir ar apskritai darom...
Išskyrėm į keturias dalis savo taisykles: Pagalbą vieno kitam, mokslus, pramogas ir santykius.  O kai jau taisyklės kaba ant sienos, belieka jomis vadovautis.



Pirmą savaitę eina viskas kaip iš pypkės. Vaikai darbuojasi, mokslus kremta, gražu žiūrėt.


Vos spėjam darbais pasidalinti – pasidarom motyvacinę gebėjimų lentelę. Miela malonu akims, kad vaikai taip noriai pareigų sau prisiima... Žiūriu, rankomis tik trinu ir mąstau, kiek čia tų gerų norų praktikoje suveiks... :D


Kaip ir reikia įtarti, kitą savaitę šiltas vėjas pūsteli, ir vaikų jau padai ataušę – prie mokslų ir darbų iš lauko vos prišauksi.




Tad taip pagal situaciją ir darom, ką išmanom. Išnaudodami karantino suteiktą galimybę įsijungti LRT pamokas vaikams. Nuo „Įdomiųjų pamokų“ vaikai persimetė į jaunesnei auditorijai skirtas „Pamokėles“. 


Ypač juos žavi klounai. Vis prašo pakartotinai pažiūrėti. Tačiau po savaitės entuziazmas nuslūgsta, ir vėl kažkaip mes numetame tą LRT į šoną... 

Verčiau bėgame į mišką stebėti, kaip po truputį pagaliau bunda gamta... Taip laukti beržai ima rodyti savo žalius lapelius, lenda į dienos šviesą dilgėlės...


Kur buvęs, kur nebuvęs ir ponas gegužvabalis vėl aplanko mūsų kiemą. Jau tradiciškai jis nužymi savo apsilankymu pavasarį, įnešdamas savo mėlynumu gyvybės ir spindesio...





Vis tik ilgai lauke dar būti nesinori, ir mes vėl mąstome, ko čia namie nusitvėrus. Į pagalbą skuba istorijų kubeliai, išjudinantys mūsų vaizduotę. Tai turėtų būti dalis mano bandymo sugundyti vaikus istorijų kūrimu. Kaip žinia, Liutauras labai nemėgsta rašyti, o juo labiau kurti istorijų raštu, tačiau pakankamai laisvai kuria jas, jei žino, kad užrašinėti nieko nereikės. Todėl istorijų vingiai sukasi ir kerojasi laisvai, linksmindami mus savo netikėtais viražais... :D


Visgi nuo pareigų nepabėgsi, ir savaitės rašinėlį rašyti tenka... 



Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad mieliau Liutauras renkasi rašyti natas – užsikabino vaikinas. Iš muzikos mokytojos gavo užduotį, atliko, dabar vis klausinėja, gal dar natų gali parašyti... :)


Magdė gi didelės meilės natų rašymui nerodo. Bando netgi kategoriškai pareikšti, kad natų ji nerašys... Tad teks derėtis... :))


O sužinoję, kad pamokai apie atlikėjus Svajūnė ir Gintaras gavo užduotį įrašyti, kaip šie groja violončelėmis, tuoj ir Liutauras su Magde „pasirašė“ pasirodymui. Puikiai nusiteikę, tarsi darytų tai kasdien, prigrojo man visko, tu motin tik žiūrėk, spėk atsirinkti... Ką, ką... Sėdėjau, rinkau, montavau... :D O ką daryt?.. :)




Iš tiesų, kai nebelieka ką daryt, tenka griebtis įvairių gelbėjimosi ratų. Vienas jų – taip, taip, atspėjote, internetas. Susizgribau, kad šiemet kažkaip mažokai vaikai piešė. Na, gal ne visai taip reikėtų sakyti, nes Magdė realiai paišalioja šį bei tą kasdien. Visgi daugiau dėl Liutauro norėjau pasiūlyti vaikams išeiti iš komforto zonos ir papaišyti tai, ko jie paprastai nepiešia. Labai patiko šis principas – leidžiantis vaikams „pagauti“ piešiamo objekto proporcijas ir neišsigąsti įmantresnių formų. Liutauras, kaip ir galima buvo tikėtis, po trečiojo gyvūno viską susinervinęs metė, pareiškęs, kad jam per sunku, Magdė gi, kadangi nėra tokia perfelcionistė kaip brolis, ir toliau mėgavosi piešimu, visai neimdama į galvą, kad kažkas ten ne visai tokių proporcijų išėjo... Visgi iš šono stebint matėsi, kad Liutaurui visai puikiai sekasi orientuotis proporcijose ir formose, kas daug sunkiau pasidavė sesei...




 

Išbandymai tuo nesibaigė. Kadangi karantino metu nutrūko mūsų robotikos būrelio veikla, jo rengėjai sugalvojo pasiūlyti alternatyvą ir atsiųsti vaikams edukacinius STEAM rinkinius. Apsidžiaugėme gavę pirmąjį rinkinį, kuriame buvo priemonės, skirtos sukonstruoti vėjarodę ir vėjo matavimo prietaisą – anemometrą. Šalia to buvo keletas smagių užduočių-galvosūkių, kurias vaikai ne mažiau entuziastingai sprendė...

Teoriškai viskas turėjo vykti nuotolinio susitikimo metu, tačiau orai tądien buvo lepinantys, todėl vaikai pasiprašė padaryti vėjarodes ryte, nelaukiant to virtualaus susitikimo.



Vėjarodės išėjo visai smagios. Tiesa, tokios gal daugiau dekoratyvinės, nes lauke tai jas visas su pagrindu vėjas nuneša...

Deja, ne visai sėkmingai mums pavyko anemometro konstravimas. Prietaisas iš pirmo žvilgsnio atrodo ganėtinai paprastas, tačiau techniškai pasirodė, kad viską sujungti į krūvą vaikams yra per sudėtinga. Juo labiau, kad atsiųstos priemonės buvo ne visai proporcingos reikalingai konstrukcijai sukurti – įdėti šiaudeliai kiek per trumpi, puodeliai – kiek didoki, tvirtinimui reikalingas smeigtukas – per trumpas... Tad čia jau man teko gerokai pasukti galvą, kaip vis tik viską į krūvą sumontuoti... Sumontuoti pavyko, bet suktis jis mums vis tiek nesisuko... Na, ką darysi, – bloga patirtis – taip pat patirtis. Bet kokiu atveju vaikams patiko, ir jau laukia kitos savaitės, kuomet konstruosim kai ką iš aviacijos srities.


O jei jau apie bandymus kalbame, nepamirškime, kad prieš porą savaičių darėme eksperimentą su duonos riekėm. Pamenat? Taigi dabar pažiūrim, kas iš viso to išėjo... :)


Išvados tokios, sakyčiau, dviprasmiškos... :D Na gerai, su švaria duona kaip ir viskas aišku... Bet va ar geriau yra plautos su muilu rankos, ar neplautos, tai klausimas dabar jau labai didelis... :D Visgi nusprendėm, kad ant neplautų rankų yra didesnis skirtingų bakterijų kiekis. Eksperimento nutarėm nestabdyti ir pažiūrėti, kas su šiomis riekelėmis nutiks dar po poros savaičių... :)



Belaukiant gi – puikus metas pažaisti. Rinkitės, ką mėgstate labiausiai: Triomino, kojinių porų žaidimą, šachmatus, Pictureka, mašinų trasą (iš pavėluoto velykinio siuntinio iš babytės) ar šukuosenų meistrės muliažą?.. Žaidimų arenalas eina į pabaigą, todėl labai tikiuosi, kad orai jau tikrai atšils, nes kitaip karantino rezervas senka, oi senka... :)







O čia abiejų savaičių akimirkos, kurias suspėjau jums sugaudyti. :) Gero žiūrėjimo!