2018 m. gruodžio 16 d., sekmadienis

15-oji savaitė. Apie pasiruošimą šventėms, berniukus ir mergaites.

Kalėdos ateis. Lauksi jų, ar ne. Ir praeis – vienaip ar kitaip. Vis tik tas metas, nori tu to, ar nenori, yra kitoks, nei įprasta kasdienybė: žmonių spūstys gatvėse verčia suplanuoti daugiau laiko kelionėms,  kažkas ima, netikėtai sugundo kokia edukacija ar panašia veikla, kuri įsigudrina persikelti į namus, kažkas ištraukia iš komforto zonos ir priverčia atrasti dar vieną ar kitą valandą laiko. Todėl nors neplanavau, bet namai vis tiek kvepėjo imbieru ir gvazdikėliais, o rankos nenustygo gamindamos ir pakuodamos kalėdines dovanas. Už lango pašalo, ir prasidėjo žiemos magija...





Pirmadienis nuviliojo mus į LVJC – čia buvo atidarytos kūrybinės molio dirbtuvės. Ką mums jose pavyko nuveikti, pasirodysim, kai kitą pirmadienį nuvažiuosime visko nuglazūruoti, o paskui ir turėsime jau išdegta. Dabar gi tegalime pasakyti, kad vaikams buvo nuostabi patirtis. Magdė, kaip įprasta, turėjo daugiau kantrybės, Liutaurui buvo smagu išbandyti molį, tačiau keramikas iš jo tikrai nebus – pernelyg svarbu šitam žmogui švarios rankos ir klausimų nekeliantis medžiagos pojūtis – tikrai ne toks, kokį sukelia minkštas, rankas džiovinantis molis. Suprantu labai gerai jį, nes man pačiai molis, nors lipdyti mėgstu, nėra ta medžiaga, kurią galėčiau liesti ilgai. Man jis panašus į kreidą. Menu save mokykloje, kur kiekvienas ėjimas prie lentos ir kreidos paėmimas į rankas sukeldavo nemalonų pojūtį. Tik tais laikais vaikų niekas neklausdavo, ar tau malonu, ar ne. O štai vienas fizikos mokytojas turėjo specialų kreidos laikiklį. Puikiai jį suprantu – mielai būčiau tokiu naudojusis ir pati. Taigi – dėl to ir neverčiau savo vaikinuko lipdyti ilgiau, nei jis norėjo pats. Nulipdė mašinėlę, valtelę ir pasakė, kad su tuo baigta. Magdė irgi nepersistengė, tačiau baigė anksčiau už mane. O paskui belaukdami manęs, bandančios nulipdyti kai ką didesnio, vaikai atrado studijoje žiedimo ratą ir paprašė, kad keramikė pademonstruotų, kaip jis veikia. Buvo tikrai žavu stebėti, kaip iš paprasto molio gabalo gimsta daili vazelė...





Trečiadienį palydėjome metus Žaidimo laboratorijoje, kurioje mūsų laukė ne tik studentų spektaklis, bet ir tradiciniai žaidimai bei vaišės.

Scena iš spektaklio apie dainuojančią fėją ir jai norėjusius pakenkti „blogiečius“.

Dovanų dalybos

Ištroškusiems žaidėjams – vaišių palangė. 



Ketvirtadienis ištraukė mane iš komforto zonos – Eglė su Gintare pradėjo 12-kos užsiėmimų edukacinį evangelinį projektą „Geriausia kelionė“. Veiksmas vyko mokyklos salėje, buvo smagu visiems. 





Na, o aš, turėdama progą viską stebėti iš šalies, pagaliau sujungiau savo makaulėje kai kuriuos taškus, kurie iki šiol vis blaškėsi niekaip negalėdami susijungti. Kalba, kaip galite spėti iš šios savaitės užvadinimo – apie mergaites ir berniukus. Ne paslaptis, kad mokykloje paprastai geriau sekasi mergaitėms. Jos stropesnės, atidesnės, kantresnės, paklusnesnės. Tuo tarpu berniukai daug dažniau turi progų būti apkaltinti nepaklusnumu, judrumu, agresyvumu, neklausymu, nuobodžiavimu. Ir mergaites auginančios mamos griebsis už galvų, žiūrėdamos į tave kaip nesugebančią auklėti savo atžalos. O draugė, auginanti sūnų, dėkos pasidalintu video, nes pati bus kątik pakliuvusi į mergaičių mamų skelbiamą jai ir jos sūnui karą. Kodėl?..

Dar pernai, kuomet kartu su kitomis šeimomis vykdėme teminių projektų pristatymą, nuolat stebėjau berniukų ir mergaičių elgesį jiems esant krūvoje (nes namuose dažniausiai yra visai kitaip), ir bandžiau atrasti tą raktą, kuris padėtų išlaikyti tiek vienų, tiek kitų dėmesį. Kodėl berniukai net ir įdomiausio, regis, pristatymo metu atsidurdavo po stalu ir užsiimdavo savais reikalais, imdavo lakstyti, mėtytis kokiais nors objektais, ir kodėl tokio elgesio nedemonstravo nei viena mergaitė? 

Žiūrėdama į viską iš šono, ketvirtadienį labai aiškiai suvokiau, apie ką kalbama šiame vaizdo įraše. Tuomet, kai vyksta koks nors veiksmas, abu berniukų smegenų pusrutuliai yra aktyvuoti, todėl jiems yra įdomu, ir jie noriai įsitraukia. Tačiau vos tik veiksmas dingsta, o rodomi vaizdai tampa suvokiami, berniukai ima ir atsitraukia, ieškodami peno savo dešiniajam smegenų pusrutuliui. Tuo tarpu mergaitės, kurių smegenų abu pusrutuliai dirba net ir tuomet, kai yra tik kalbama, ir toliau išlieka įsitraukusios į veiklą. Palaipsniui nutinka taip, kad atsitraukdami nuo veiklos, berniukai pameta  vyksmo „liniją“ ir „nebepagauna“, apie ką visa tai. Todėl nenuostabu, kad finale, kai ketvirtadienio užsiėmimo pabaigoje vyko net ir berniukus teoriškai turinti įtraukti veikla, jie jau buvo kažkur „toli“, ir mergaičių būryje beliko vienas jų...



Ar turėtume ką nors kaltinti? Būtinai pažiūrėkite šį filmuką, ir suprasite, kad kaltinti galime nebent Dievą, kad jis berniukus sukūrė būti kitokiais nei mergaitės. 


Tokius, kuriems neįdomus „scrapbookingas“ (o aš graužiausi, kad maniškiui visiškai neįdomus perskaitytų knygų sąsiuvinio pildymas), tokiais, kuriems svarbu suvokti save erdvėje (judant, o ne ramiai sėdint suole), tokiais, kuriems tam tikras agresijos lygis kumščiuojantis su bendraamžiais yra gyvybiškai svarbus ne tik savęs ir erdvės aplink save suvokimui bei pajutimui, bet ir tarpusavio ryšiams. Būtent todėl berniukus taip masina tie visokie erdviniai kompiuteriniai žaidimai, kuriems mergaitės beveik abejingos.

Berniukams mokymosi procese gyvybiškai svarbu judėti, būti komandos dalimi, jausti iššūkį ir turėti tikslą – galutinį produktą, dėl ko jie galėtų stengtis. Jei galutinio tikslo jie nesuvokia, viskas eis pro vieną ausį ir išeis pro kitą...

Stebėdama vaikus, šią savaitę bandžiau atidžiau patikrinti šias teorijas. Ir iš tiesų – jei bandysiu pasikviesti vaikiną paskaityti tiesiog atsisėdus prie stalo, nebūtinai pasieksiu rezultatą. Bet jei bus galimybė ką nors turėti rankose, ką galima judinti, jau viskas atrodys kiek kitaip. O jei dar pakviesiu pasigalynėti su sese – sėkmė jau beveik garantuota. Jei šioji pradės skaityti reklaminius užrašus mieste ir parduotuvėse, žiūrėk, ir jis nenorės atsilikti. Na ir, svarbiausia – tikslas. Motyvas. Mokantis šeimoje ne veltui jis svarbiausias. Jei tikslo nebus matyti, tuomet aš galiu per galvą verstis, bet bernužėlio susidomėjimo nesulauksiu... O štai jei prieš akis bus tikslas, nutiks stebuklas, kuris gali tęstis tikrai ilgai...

Jei kam plačiau įdomi ši tema, pasižiūrėkite dar šitą ir šitą, paskaitinėkite čia ir čia.



Na, o po visų šių pamąstymų judam toliau ir neriam į... imbierinių namelių gamybą. Dar prieš savaitę nebūčiau pagalvojusi, kad juos gaminsime – tikrai neplanavau apsikrauti dar viena veikla. Tačiau taip jau nutiko, kad mūsų mylima giminaitė iš Kanados atsiuntė šių sausaininių namelių kirtimo formeles, tad nori nenori reikėjo išbandyti... Vieną vakarą tešlą gaminome, kitą vakarą ją kočiojome, trečią vakarą glaistą gaminome ir sienas k...


Kas sienas gamino...


Kas puošė...


Kas motyvavo...


Nameliai išėjo visai neblogi. Vieną sekmadienį jau ir padovanot spėjom – močiutei gimtadienio proga. Kiti laukia savo eilės ateinančią savaitę.




Namelius begamindami prisiminėm, kad valgyt nori ir paukšteliai, tad skanėstų parūpinom ir paukšteliam. Išnaudojom tam mūsų kabančius vasarinių gėlių vazonus. Tiesiog padėjom ant jų paukščių lesalo – ir mums darbo nedaug, ir zylutėms puotos stalas patogus...


O kap sekėsi mokslai, galite pažiūrėti šiame trumpame video iš mūsų sugautų savaitės akimirkų...


Gražios prieškalėdinės savaitės!

2018 m. gruodžio 9 d., sekmadienis

14-oji savaitė. Sėdame ant arklių ir vejamės žiemą.

Jei atėjus gruodžiui tikitės rasti mano tinklaraštyje įvairių advento darbelių, idėjų ir kitų su visu tuo susijusių minčių, turiu iš karto nuliūdinti – ieškokite viso šito kur nors kitur. Nes pas mane to (beveik) nerasite. Tuoj pasiaiškinsiu... :)

Mintys tuoj nuslysta į mano pačios vaikystę, kuomet Kalėdų laukimas buvo labai paprastas. Na, bent jau mums, vaikams, jis toks atrodė: kelios dienos iki Kalėdų namuose imdavo atsirasti įvairių deficitinių maisto produktų, Kūčių dieną į namus atkeliaudavo eglutė, kurią vakare papuošdavome, tą pačią dieną prigamindavome maisto ir tas porą dienų ramiai švęsdavome: visa šeima prie šventinio stalo kūčiaudavome, kalėdodavome, žaisdavome stalo žaidimus, išeidavome į miestą, grįžę per TV kokį šeimyninį filmą (dažniausiai „Muzikos garsus“) pažiūrėdavome, išvyniodavome kuklias to laikmečio dovanėles (graikiški riešutai, mandarinai, kokia vaikiška smulkmenėlė), gautas tik nuo tėvų, ir ramiai, pasiilsėdami keliaudavome į tarpušventį.

Nepastebėjome, kaip per tris dešimtmečius tas laukimas apaugo galybe visokiausių bereikalingų naštų: advento kalendoriais su darbais darbeliais, kilometrinių girliandų dekoravimu, širdyje ne visuomet būtinai esančiu, bet prieš kitus labai gerai atrodančiu įvairių socialinių projektų įgyvendinimu. Patys iš savęs šie dalykai gal ir nėra blogis, tačiau man visuomet kyla klausimas: kodėl visa tai reikia sugrūsti būtent į gruodį? Kodėl mes viso to nedarome tiesiog po truputį, metų eigoje?.. Žinau. Tokios tradicijos. Tik ar jos tikrai reikalingos, naudingos?..

Žodžiu, šiek tiek esu linkusi maištauti prieš tokį Kalėdų laukimą ir šventimą. Ir iki šiol nesu iš tiesų išsigryninusi sau pačiai, kokias Kalėdas ir jų pasiruošimą norėčiau, kad mūsų pačių vaikai išsaugotų savo atmintyje. Kiekvienas kuriame savas šeimos tradicijas. Turime jų neišvengiamai ir mes: kasmetinė šeimos fotosesija, kurios rezultatą vėliau galima išvysti ant mūsų kalėdinio atviruko; sveikinimų rašymas ant tų pačių atvirukų ir siuntinių artimiesiems bei draugams užsienyje siuntimas (viso susidaro apie 80 vnt.), imbierinių sausainių kepimas (šiemet netikėtai pasisukus aplinkybėms pakeisime tai kuo kitu, pamatysite vėliau). Turbūt ir viskas. Na, tiesa, neišvengiamai dar prisidės mokyklos ir smuiko klasės renginiai. Ir nors iš tiesų galvoje sukasi mintis, kaip gražu būtų su vaikais sukurti kokį evangelinį kalėdinį lėlių spektakliuką (kaip kad darėme su Lietuvos šimtmečiu), tačiau žinau – nepersiplėšiu. Todėl palieku geresniems laikams.

Antra priežastis, kodėl skeptiškai žiūriu į visą tą perpildytą gruodį, yra ta, kad iš principo nemyliu švenčių, todėl neatsitiktinai turbūt mėgstu Galatų laiško 4 skyriaus 9-11 eilutes, kuriose apaštalas Paulius bara galatus, kad jie, ignoruodami Kristaus auką, laikosi visokių žydų švenčių papročių ir vėl trokšta jiems vergauti. Tas pasakymas „vergauti“ man labai suskamba šių dienų kontekste, kuomet mes iš tiesų dažnai tampame visų tų blizgučių, dovanų, renginių vergais. Ir nors gyvendami pasaulyje visiškai to išvengti negalime, vis tik išmokti atsirinkti galėtume pabandyti. O ir, aišku, vis kažkokią takoskyrą tarp kasdienybės ir šventės bent minimaliai padorumo dėlei reikėtų išlaikyti, ar ne?.. :)

Na, o trečia priežastis, apie kurią rašiau jau ir pernai – nenoriu, kad gruodžio mėnuo taptų kažkokiu „pliusiukų rinkimu“, kuomet norima atsigriebti už praėjusius metus ir pasirodyti geresniais nei iš tiesų esame. Todėl vėlgi – stumiu Kalėdinę temą kuo toliau, į gruodžio pabaigą, o ten jau bus matyt, ko išvengti bus pavykę, o ko – ne... :)

Na va, atsiprašau, atbambėjau savo, galime judėti toliau.

Kadangi pora lapkričio savaičių dėl visų kraustymųsi ir remontų, lyg tyčia sutapusių su mokytojų streiku, iškrito iš mūsų akademinio gyvenimo, teko pasukti galvą, ką daryti su visa šia sumaištimi. Iš dalies jaučiau pareigą pereiti visas praleistas temas, kita vertus gi supratau, kad gyvenimas nestovi vietoje, ir šioje vietoje reikia išminties atsirinkti, kas man atrodo svarbu, o kas tėra formalumai. 

Taigi – bandome grįžti į šiokias tokias vėžes.




Kadangi pagal istorijos korteles po Jericho griūties kita biblinė tema yra tik Rūta su Naome (kuri mums išpuola kitą savaitę), skaitėme su vaikais tas istorijas, kurios papuola į šių dviejų tarpą. Progai esant dainavome anksčiau kurtas daineles su Biblijos citatomis, nes tam kartui naujų vis nėra kaip sukurti ir įdainuoti...



Su istorija buvome baisiai atsilikę, todėl susiėmėme ir perėjome per visas susikaupusias temas. Gal kiek labiau paviršutiniškai, nei norėjosi, tačiau nutariau, kad taip vis gi bus geriau nei nieko. Faraonus sudėjom visus į krūvą (Tutanchamonas, Ramzis II, Nefertitė), Homero Iliadą priėmėm į kompaniją Trojos karui, Visa kita – trumpai. Kadangi šią savaitę, kaip pamatysite toliau, nemažai kalbėjom apie arklius, tai Trojos karas tapo mūsų akcentu. Žiūrėjome ištrauką iš filmo „Troja“, kalbėjome apie tai, kad mokslininkai linkę manyti, jog trojiečiai yra lietuvių protėviai, nagrinėjome faraonų kaukes ir Egipto piešinius, kurių nesupainiosi su jokia kita stilistika.





Kaip jau minėjau, advento kalendoriaus su visokiais „darbeliais ir užduotimis“ mes neturime. Tačiau namuose darbų niekada netrūksta, todėl imamės jų. Be abejo, norisi prieš šventes kiek labiau apsikuopti, susitvarkyti tai, iki ko rankos nebuvo priėję anksčiau. Todėl ėmėmės didžiojo „Žaislų tvarkymo“ projekto. Žaislus paprastai laikome lentynose ir dėžėse – kurį laiką maniau, kad laikyti juos dėžėse su užrašais, kur kokie žaislai, yra labai patogu (bent jau taip žadėjo Pinterest'as ir kiti panašūs guru šaltiniai), tačiau visgi matau, kad mūsų namuose labiau pasiteisina į lentynas sudėti žaislai. Nes dėžes vaikai mėgsta išversti ant žemės, sumaišyti jų turinį ir paskui, žinoma, nebesurūšiuoti, kaip buvo. Todėl suku galvą, kaip čia padarius, kad tos dėžės, o tiksliau – jų turinys – irgi atsidurtų lentynose... Šią savaitę atlikome didįjį darbą – atrūšiavome žaislus, išmetėme, kas sulūžę, atrinkome, kas jau išaugta. Visgi ir be to dar liko nemažai žaidimo inventoriaus, todėl rezultatu, kokio tikiuosi, dar negaliu pasigirti. Ir toliau kovojame su Magdės išsiblaškymu ir rūbų palikimu bet kur ir bet kaip bei su Liutauro smalsumu, kaip veikia kokie daiktai ir vis dar pasitaikančiais daiktų gadinimais (netyčiniais, bet visgi nemaloniais). Žodžiu, su charakteriu turim, kur tobulėti...




Iš keleto temų, kurias siūlė vadovėliai, išsirinkau vieną, į kurią norėjau atkreipti vaikų dėmesį. Nutarėme susipažinti su gyvūnų spalvomis. Galėtų kilti klausimas, kam šiuolaikiniams vaikams reikalinga žinoti, kokia karvė žala, o koks jautis dvylas... Aš kaip minimum tame įžiūrėjau dvejopą naudą. Visų pirma – tautosaka... Ar galėsime ją suprasti, jei nežinosime šių žodžių?.. Prisiminkime:
„Vai ko nusižvengei, bėrasai žirgeli...“ (daina)
„Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai, lietuviai barzdočiai dūmoja; galanda kirvius, kalavijus aštrius ir juodbėrį žirgą balnoja...“ (daina)
„Pabalnokit šešis žirgus, visus šešis širmus!“ (daina)
„Kumelaitė graži šyvà, eina keliu vos tik gyva...“ (daina)
Žala karvė dangų laižo“ (mįslė)
Antra – platesnis žodynas dar tikrai niekam nepakenkė. O išlaikyti vienos gražiausių pasaulyje kalbų turtingumą – manau, tikrai sutiksite, – verta.

Kad būtų smagiau, žaidėme su vaikais pažintinį žaidimą. Parinkau įvairių spalvų gyvūnų, vaikai turėjo spėti, kur yra dvylas jautis, sartas arklys, širmas žirgas ir t. t. Pabandykite.. Dar ir jums vietomis galvą teks turbūt pasukti... :)




Pasidomėti galima ir plačiau. Ypač mane pačią nustebino, kiek iš tiesų daug yra žirgų spalvų... 
Geresnės kokybės paveikslėlio neradau, bet įsižiūrėjus ir čia matosi...

Plačiau apie kiekvieną spalvą netgi pasiskaityti galima čia. Na, o vaikams, įgudusiems skaityti gali visai patikti šis žodžių ir gyvūnų spalvų žaidimas

Bandžiau ta proga vaikams įsiūlyti kokį meninį filmą apie žirgus. Galite pabandyti ir jūs laimę:
Svajotoja. Sukurta pagal tikrą istoriją. – Magdė bandė žiūrėti, tačiau kadangi Liutaurui jis pasirodė pernelyg rimtas ir lėtas, tai ir mažoji neištvėrė iki galo...
Zebriukas dryžius – šis jau seniai mūsų favoritas, nors man jame ir ne visas leksikonas patinka...

Beje, renkantis filmus ir siūlant juos mažesniems vaikams, kartais kyla klausimas, ar tie filmai atitinka amžių bei jūsų šeimos vertybes. Pas mus Lietuvoje, žinoma, dar toli iki tokių filtrų, kuriuos turi, tarkime, anglakalbiai, kuriems net specialios filmų versijos būna išleidžiamos be tam tikrų netinkamų scenų ar nepriimtinų frazių, tačiau bent jau pasiskaityti, kokius kriterijus jūsų žiūrimi filmai atitinka, galima įvairiose svetainėse. Viena iš jų – Common sense media. Užsukite, kai prireiks išsirinkti filmą šeimai (viršuje yra konkretaus filmo paieškos langelis). ;)




Šią savaitę kaip niekada daug skaitėme. Betvarkydami žaislus atradome užmirštas veltinio raides, tad vaikai puolė visokius žodžius vienas kitam dėlioti, skaityti. Magdė beveik prisivijo Liutaurą (jungia raides gal net geriau už brolį, tačiau dažniau užmiršta pavienes raides, ko Liutaurui jau praktiškai nebepasitaiko).


Taip pat toliau iriamės per E. Marcelionienės elementorių. Vaikus netgi apėmė savotiškas azartas, pažiūrėti, apie ką gi kitame puslapyje bus pasakojimas. Todėl per daug nesipriešina ir visai mielai skaito. 


Magdė gi pradėjo traukti įvairias knygeles iš lentynų ir žiūrėti, ką gali savarankiškai perskaityti. Tinka net ir reklaminiai parduotuvių laikraštukai. Matau, kaip atsiranda tas džiaugsmas, kuomet skaitai ir matai, kad iš tiesų supranti, kas parašyta... :) Smagu. Laukiu, kada pabaigsime elementorių ir galėsime kibti į tikras rimtas knygeles. :)

Mūsų mylima knygelė „Meškis ir žąsis“. Kai kurie žodžiai vis tik dar ilgoki penkiametei... :)

Su rašymu buvo sunkiau. Kadangi lengvų raidžių pratybų sąsiuvinyje kaip ir nebeliko, su rimtesnėmis ir kalbėtis tenka rimčiau. Na, nieko, ateis ir jų metas. :) Įveiksim. 




Nors labai norėjau vaikams paskaityti ką nors apie arklius ar žirgus, teko pasitenkinti tik mažųjų „žirgų“ istorijomis. Skaitėm toliau „Bitę Mają“. Kita vertus, pagalvojau, kad ne per seniausiai juk „Žirgą ir jo berniuką skaitėme“. Tai kaip ir per didelio nuostolio nėra. Nusipirkome ta proga gražią spalvinimo knygelę apie žirgus bei jų priežiūrą ir mėgavomės ja.




Kankiname atimtį. Nors realiai kaip ir viskas aišku, suprantama, tačiau atmintyje dar nėra gerai įsitvirtinusios skaičių poros, jų sandara, todėl kartojame, kartojame, kartojame... Pasitelkiame Math-U-See kaladėles, matematikos korteles, pratybas, apsišarvojame kantrybe ir judame toliau. :)





„Darbščiųjų rankų būrelis“ šią savaitę įvyko spontaniškai. Visų pirma – reikėjo padėti mokytojai papuošti klasę. Reikia tai reikia. Visi kartu darbavomės: Liutauras pjaustė snaigę, aš padėjau medžiaga aptraukti kamštinę lentą, Magdė bandė verti šiaudų girliandą, nors, tiesa, jai buvo daug smagiau su Liutauro klasiokais kažkokį „Magiškų smeigtukų“ žaidimą sugalvoti ir ant kamštinės lentos žaisti. :) Na bet vis tiek – girliandą gavom parsivežti namo, visa kita liko klasėje. :)



Antrasis šios mūsų savaitės netikėtumas užklupo mus visai į savaitės pabaigą. Sulaukėme mūsų tolimos giminaitės iš Kanados lauktuvių, kurių tarpe buvo du mažučiai papuošimai eglutei, kuriuos patiems reikėjo suklijuoti. Nors pradžioje galvojau, kad vaikams tai bus juokų darbas, paaiškėjo, kad visgi net man ten buvo ką veikti. Bendromis jėgomis suklijavome ir pastatėme šalia savo tradicinės iš močiutės paveldėtos pusmetrio aukščio eglutės, kurią simboliškai papuošiame, nes didesnės nematome prasmės namie statyti ir paskui mesti lauk (gyvos eglutės atveju) arba remti plastiko pramonę (pasirinkus dirbtinę eglutę kaip variantą). O štai tokia mažylė visai geras variantas – praktiškai neužima vietos, lengva papuošti, jai reikia vos keleto žaisliukų. 






Gruodžio mėnesį koncertų kaip ir nelabai išvengsi. Tad traukiam smuikus ir pradedame... :) Keliaujame į vieną iš Vilniaus darželių. Pakoncertuojame, pasibūname, kalėdinį pliusiuką užsidedame... :) Ir nors Liutauras – ne scenos žmogus, tokia kamerinė aplinka buvo pats tas išbandyti savo jėgas. Magdė, kuri šioje kompanijoje buvo jauniausia, irgi labai šauniai atliko savo kūrinėlį. Tad nors ir mėgstu skeptiškai pasisakyti prieš visokius kalėdinius renginius, šį labai užskaitėme – laiku ir vietoj. Jaukiai, trumpai, neskausmingai.





Eksperimentus šią savaitę mums diktavo pati aplinka. Visų pirma – kibirėlyje užšalęs sniegas, iš kurio pasidarėme žvakidę ir stebėjome, kaip tas ledas bei žvakė elgsis vėjyje. Kas ką paims, kitaip tariant, – ar vėjas žvakę, ar ledas, saugantis ją. Išvada – reikia aukštesnės žvakidės. Nes vėjas greitai įsisuko vidun ir baigė mūsų eksperimentą... Tiesa, perkėlus žvaikdę arčiau durų, ji sėkmingai atliko savo apsauginę funkciją. Dar, sako, gražu tokius ledo žibintus įkasti į sniegą... Vaakre gražiai kokį takelį apšviestų...


Visa kita eilė eksperimentų vyko su medinėmis kaladėlėmis, kurios jau gana ilgą laiką vaikų buvo pamirštos, bet štai vėl atrastos betvarkant žaislus... Šį kartą eksperimentavome su karštų klijų jėgomis. Kiek stipriai susiklijuoja kaladėlės, kaip jų siena dūžta, yra, kiek reikia kantrybės ją visą paskui išardyti. Na, žodžiu, visos subtilybės suprantamos tik jauniesiems eksperimentatoriams... :)





Eksperimentai savu ruožtu perėjo į žaidimus, kurių šią savaitę taip pat netrūko. Tiek Žaidimo laboratorijoje, tiek namuose, tiek lauke... :)


 Lėlių nameliai traukia tiek didįjį, tiek mažąją...

 Bendras projektas – piešiame planą pasiklydusiam Kalėdų seniui, keliaujančiam iš Šiaurės į Lietuvą.

Magdės vienas mėgiamiausių žaidimų – šaškės. Su tėveliu įveikiama ne viena partija. 

Smuiko klasėje netikėtai atrastos spalvotos kaladėlės žadina vaikų vaizduotę...


Namuose gi gajūs vaidmenų žaidimai. 

Statomi namai, kuriamas ūkis, vyksta įvairios katastrofos ir pan... 


Veltinio lentos žaidybinės variacijos...



Na, o lauke, kaip jau patys suprantate, kol nespėjo galutinai nutirpti visas sniegas, skubiai lipdomas besmegenis. Kiekvienas turi savo matymą. Vieniems tai – katinas, kitiems – pelėda... Kaip pavadinsite, taip jau ir turėsite. Tiesa greičiausiai slypi kažkur per vidurį... :)

Žodžiu, mielieji, nepaskęskite kalėdinio maratono pusnyse, susimatysime po savaitės. ;)