2019 m. rugsėjo 16 d., pirmadienis

2-oji savaitė. Ate vasarėle, sveikas rudenėli...

Taigi, brangieji... Orai atvėso ir, patinka mums tai ar ne, ateina ruduo – su savo vėjais, lietučiais, rūkais ir vėsa. Trumpos rankovės lenda į stalčius, traukiam megztukus, džemperius ir vyniojam hamakus – panašu, kad ši savaitė buvo paskutinė, kai galėjome jais pasimėgauti. Juo labiau, kad viduje veikla gena veiklą, ir mes jau vos spėjame suktis...

Iš tiesų savaitė buvo laaabai intensyvi. O ir nenuostabu: šiemet jau abu vaikai šoka į mokslo „trasą“, tad man tenka žongliruoti dvigubai. Motyvuoti tenka ne tik Liutaurą, bet jau ir Magdę, tuo pačiu mokomės vienas kito palaukti, išklausyti, suprasti. Kantrybės labiausiai trūksta Liutaurui, bet paugdyti šią vertybę neprošal nei vienam. Tad raitojamės rankoves ir dirbam surėmę pečius... :)


Planavimas


Jau vasaros pabaigoje sumojau, kad reikės rimtai vaikus mokyti planavimo ir supratimo, jog pasaulis sukasi tikrai ne vien apie juos (nors šią savaitę praktiškai beveik taip ir buvo), nes priešingu atveju tiek jiems, tiek man nuvažiuos stogas... Tad labai džiaugiuosi, kad taip laiku prisijungėme prie kidsletters.club planavimo kurso, kurį šią savaitę tęsiame užbaiginėdami praeitos savaitės rytinio algoritmo „Operacija Rytas“ susidėliojimu ir susipažindami su dar vienu planavimo įrankiu – savaitės planu.

Magdė sumaniai, niekieno specialiai nepamokyta kopijuoja mane:
pirma viską pasirašo pieštuku, tada jau vedžioja „švarraštį“.

Rytinio algoritmo „armonika“, kurią pakabiname ant sienos prie lovos.

Praeitą savaitę, jei skaitėte, rašiau, kad atnaujinau magnetinę mūsų planavimo lentą, kuri su naujais magnetukais atrodo štai taip... 


Kairėje – stulpelis, kuriame savaitės pradžioje apsigyvena visi 40 magnetukų. Į viduriniąją skiltį keliauja tie, kuriuos reikia atlikti tą dieną. Iš čia į dešiniąją pusę jie persikelia tuomet, kai yra įgyvendinami. Dienos planas „maksimum“ – 10 užduočių, į kurias įeina, kaip pvz., Biblija, istorija, rašymas, skaitymas (skaito patys), skaičiavimas, piešimas, anglų kalba, literatūra (aš skaitau jiems), pasaulio pažinimas, smuikas. Realiai į keturias dienas labai retai kada įtelpame, tad likusias užduotis išbarstome po kitas dienas pagal nuotaiką. Be to, dažnai nutinka taip, kad koks nors projektas apima iš karto kelias užduotis, ir vaikai vienu ypu skuba perkelti iš karto keletą magnetukų į kitą lentos lauką. Jau rašiau, kad šis planavimo būdas mums pernai pasiteisino labiausiai – vizualiai aiškios ikonos leidžia vaikams ir man akimirksniu susigaudyti, ką turime padaryti ir kas jau padaryta. 

Tačiau nenustebkite, jei tai gali neveikti jums. Pernai Eglė dalinosi savo įžvalgomis apie tai, kad jų namuose tai neveikia, nes jos kompanijai lengviau yra suvokti užrašytus žodžius,  o ne paveikslėlius. Man gi dar nuo vaikystės, kiek pamenu, neveikdavo nei vienas žodinis planuoklis, nes mano akys tiesiog pasimesdavo raidžių raizgalynėje, ir tuomet aš nieko nebepadarydavau – tik mesdavau tą tvarkaraštį lauk ir viską saugodavau tiesiog savo atmintyje, savo susikurtuose vaizdinuose... Tad nepamirškite – visi esame skirtingi ir kiekvienas turime atrasti, kas tinka geriausiai būtent mums patiems ir mūsų šeimai pagal tai, kokie esame ir kaip veikia mūsų smegenys.

Tuo tarpu savaitės ritmui suvokti su vaikais gaminomės standartinį tvarkaraštį (7 dienos + 1 langelis siurprizams už atliktus savaitės darbus). Kaip ir bet kuriame projekte, čia persipynė ne vienas įgūdis. Mokėmės braižyti liniuote, prispausti ją taip, kad ji neslankiotų, išdalinti ilgį į lygias dalis, atmatuoti reikiamą atstumą, komponuoti pavadinimą, rašyti, apipavidalinti... Pabaigę segame viską prie magnetinės lentos ir dėliojamės svarbiausius savaitės blokus.


Net nesitikėjau, kad Liutauras taip puikiai susidoros su liniuote. Tikrai mane nustebino.


Liutauras po truputį vis labiau pagauna kaligrafinio rašymo principą: žemyn vedant ranką rašiklį spaudžiame, viršun – atleidžiame... Nes iki šiol, sakyk nesakęs, mano žodžiai pri vieną ausį įskrisdavo, pro kitą išskrisdavo.

 Projektas „Mūsų vasaros knyga“

Susitvarkę su planavimu imamės kito projekto. Tai – mūsų vasaros įspūdžių knyga. Projektas didelis, tad išsiskaido į kelis etapus. Visų pirma bandome iš tūkstančio vasaros akimirkų atrinkti šimtą, kurios galėtų keliauti ant popieriaus. Tokiu būdu mokomės atsirinkti, kas yra daugiau, o kas yra mažiau svarbu, pastebėti tai, ką mums svarbu išsaugoti, o kas tėra momentinis susižavėjimas. Sprendžiame, kodėl kelios panašios nuotraukos nėra lygiavertės ir kaip atrinkti, kuri jų geresnė. Tiesa, reikėtų pripažinti, kad pradžioje ketinome padaryti vieną didžiulį stendą su šiomis nuotraukomis, tačiau matydami, kad pernelyg sunku atrinkti nedaug nuotraukų iš tokios gausybės įspūdžių, persigalvojome ir pasirinkome ne plakato, bet knygos-armonikos formatą. Nuotraukas užsakome internetu ir džiūgaujame, kad po kelių dienų jos jau pasiekia mus.

Nežinau kaip jūs, bet aš ne pirmą kartą darydama vieną ar kitą projektą su vaikais susiduriu su tuo, kad didelio formato projektus sudėtinga archyvuoti. Į lentyną jų nesudėsi, susukti ne visada išeina, o ir susukus saugoti ne visada patogu. Tad paėmėme mes A3 formato piešimo lapus, ant jų suklijavome pagal kategorijas vasaros nuotraukas (dar vienas geras įgūdis – rūšiuoti). Visa tai dar apipavidalinsime ir susegsime į albumą. 

Vaikams tokie foto projektai labai patinka. Juk tai – jų gyvenimo dalis. Kiekviena nuotrauka – fragmentas gražių jų vasaros prisiminimų, kurie atgyja žiūrint nuotraukas, jas klijuojant, komponuojant. Vaikai net kaimynų berniuką į procesą įtraukė, kad darbas sparčiau eitųsi... :)



Didysis paveikslas... Vos telpa ant grindų viską išdėliojus...

Laukite tęsinio... O tuo tarpu – apie žemiškesnius ir paprastesnius dalykus, per kuriuos bandėme keliauti šią savaitę...

  Istorija

Pernai prie geriausių norų nespėjome persibėgti per visą „Classical conversations“ istorijos kursą. Strigau kaip perfekcionistė ties tuo, kad nespėjau pasigaminti kiekvienai temai skirtų įvykių kortelių. O be jų nedrįsau tęsti... Šiemet gi teko suvokti, kad geriau bus tiesiog netobulai daryti nei tobulai nedaryti. Ir kartu su vaikais nutarėme eiti toliau. Viskas gražiai susisiejo su vadovėlio tema apie atostogas ir tuo, kad žmonės atostogauja ne tik Lietuvoje, bet keliauja ir į įvairias pasaulio šalis. Ir štai mes persikėlėme į Graikiją. Žemėlapiuose, istorijos atlase, youtube'o filmukuose apie senąsias olimpines šakas ir patį Olimpijos miestą, tuomet nukrypome į Atėnus, Akropolio statybas, gladiatorių kovas, koliziejų, Spartos gyventojus... Tokį ratą apsukę vaikai pavargo ir jau bėgo perkelti istorijos magnetuko į kitą lentos pusę... :)


 Matematika

Su Magde šiemet bandome keliauti per Singapūro matematikos programą. Labai išsamiai apie ją jau yra parašiusi Eglė. Ir vėlgi čia pasikartoja tas pats principas: žiūrėkite pagal save, ar tai tinka būtent jums. Kad pati programa nuostabi, aš jau seniai žinojau. Tačiau man reikėjo laaabai daug pastangų, kad aš prisiversčiau įsigilinti į mokytojo knygoje išdėstytą medžiagą ir sugebėčiau perskaityti vienodu tekstu monotoniškai surašytas rekomendacijas... Man, kaip vizualikei, sudėtinga skaityti ne grožinį tekstą, kai jis nėra struktūrizuotas ar bent jau suformatuotas taip, kad akys iš karto matytų, kur ko ieškoti... Na bet kažkaip tarsi pavyko perlipti per save ir kažką pradėti krutinti. Tad mokomės su Magde skaičių sekas, pradedame lįsti į skaičių poras. Tam mums puikiai pasitarnauja ir mūsų pamėgtas matematinis žaidimas.


Su Liutauru tuo tarpu bandome matematiškai susikalbėti aiškindamiesi, kuo skiriasi skaičius, skaitmuo, ženklas. Pasiėmę skaitmenis dėliojame vienaženklius, dviženklius ir triženklius skaičius. Pakankamai smagiai panarpliojame tuo pačiu ir lietuvių kalbos subtilybes... :)


 Piešiam

Pavargę nuo rimtų mokslų, vaikai ieško labiau atpalaiduojančios veiklos. Magdei tai dažnai tampa piešimas. Tačiau Liutaurą piešiantį pamatysi retai. Todėl jei jau Liutauras sėdo piešti, o dar ir draugą prikalbino, tai beveik galite būti tikri, kad kaimynų šunes nudvės... 


 Skaitom, rašom

Po pertraukėlės vėl kimbam į darbus. Magdė po truputį pradeda mokytis rašyti rašytinėmis raidėmis. Man, prisipažinsiu, širdis dainuoja. Nors viso to rašymo – dar pati pradžia, džiugina tai, kad jos nereikia įkalbinėti parašyti penkias-na-gerai-tiek-to-nusideru-keturias-o-gal-galima-tris-ne-dvi.... raides, kaip kad būdavo pernai su Liutauru, su kuriuo nuolat keliaudavome (ir vis dar dažnai keliaujame) per derybas dėl kiekvienos rašymo užduoties. Su Magde paprasta: ji pati susikrauna visas įmanomas pratybas ir sąsiuvinius į segtuvą, išsitraukia vieną jų, atsiverčia ir net neraginama ima rašyti. Ir šia tema, nori nenori, dažnai kyla diskusijos tarp mamų, auginančių berniukus ir mergaites. Berniukus, kuriuos dažnai taip sunku palenkti prie pratybų sąsiuvinių, ir mergaites, kurių mamos džiaugiasi, koks gėris yra pratybų sąsiuviniai... :)


Už tat kai kalba pasisuka apie skaitymą, su Liutauru šioje vietoje jau kiek paprasčiau. Yra taisyklės, yra įgūdis, ir mes jį toliau bandome tobuliname. Toliau ramiai skaitome puslapį po puslapio ir paskui aprašome skaitinių dienoraštyje. Tiesa, pastaruoju metu grumiamės su sakinio pabaigomis – vaikinas ne visuomet nuleidžia sakinio pabaigoje balsą, ir sakinys ima, pakimba. Na bet viskas pasidaro bedarant. Įveikėme šią savaitę Barbaros Reid „Metro peliuką“, pradėjome Kobi Yamada „Ką daryti kilus idėjai?“ Dvi šaunios knygelės, kurios, – taip jau sutapo, – abi su gražiu moralu apie drąsą būti savimi, nebijoti svajoti ir siekti savo svajonių.
Beje, po atostogų, praleistų su pusbroliu Andriumi pastebėjau, kad Liutauras bando perimti pusbrolio kalbėjimo manierą, kurioje nemažai trumpinamų balsių ir praryjamų raidžių (pusbrolis gyvena ne Lietuvoje). Bandysime įveikti ir šią bėdą, nes iki šiol lyg ir kalbėdavo vaikis daug aiškiau tardamas garsus...


Magdė tuo tarpu vis nusičiumpa knygelę ne pagal savo svorio kategoriją... Todėl po sakinio kito jau, žiū, pavargus prašo baigti... :)


Ir mieliau prašo, kad aš paskaityčiau... :)

 Literatūra:

O skaityti mes buvome pamėgę lauke ant hamako... Vaikai tuomet mėgsta arba sulipti į medį, arba atsigulti šalia... Įtariu, greitu laiku teks persikelti nuo hamako ir medžių į namus ant lovos... :) Šią savaitę su vaikais atradome labai smagią Gianni Rodari knygelę „Gyvūnai be zoologijos sodo“. Apimtis nedidelė, vos 40 psl., tačiau pasakojimai tikrai nuotaikingi. Leidimas gražus, skoningas, tik va tekstas surinktas ganėtinai manieringomis rašytinėmis raidėmis, kas priduoda įtampos akims. 




Nulipus nuo medžių smagu bent trumpam užsėsti ant dviračių...


Arba grįžti namo ir nugriebti kokį žaidimą... 

  Žaidimai, eksperimentai

Žaidimų šią savaitę kaip niekada buvo labai daug. Kažkokia banga vaikams užėjo... Ne vieną progą ištaikę žaidėme Uno, Gyvatėles ir kopetėles, Pictureką, Carcassonne (naujai dovanų gautas, ačiū dovanojusiems!). Taigi, kaip suprantate, buvo daug aistrų, džiaugsmo bei nusivylimo ašarų ir – svarbiausia – įspūdžių... :)





Galiausiai be konkurencijos savaitės pabaigoje visas veiklas nunešė taip vadinamas „Slaimas“. Tai tapo eksperimentu-žaidimu, besitęsiančiu keletą dienų... Vaikai juo ir žaidė kaip plastilinu, ir pūtė burbulus, ir visaip kaip kitaip modeliavo... 


Kitą eksperimentą bandė rodyti tėvelis, tačiau mums jis ne iki galo pavyko. Youtube yra eksperimentas, kurio metu plastikiniame butelyje galima užvirinti vandenį. Mums buvo įdomu, kaip elgsis butelis ant kaitlentės. Deja, ant kaitlentės šis eksperimentas neveikia. Per artimas kontaktas su karščiu – butelis per daug įkaista ir ima lydytis... Tad, kaip sakoma, nebandykite to kartoti namuose... :)


Verčiau eikite, pravėdinkite galvas gryname ore... :)

 Išvykos, susitikimai

Neplanavome, bet taip jau išėjo, kad šią savaitę daug laiko leidome gryname ore...
Mūsų jau kelinti metai pamėgtas Ozo tvenkinių parkas atviliojo mus čia ir šiemet. Kiek netikėtai, trumpam, bet vis tiek buvo labai smagu aplankyti čia gyvenančias antis ir kitus paukštelius.


Priekyje krypuojanti plovinė vištelė – labai jaukus paukštukas žaliomis kojomis.

Skirtingų spalvų balandžiai taip pat masino vaikus.

Kitą dieną kartu visi išsiruošėme į mišką. Net gėda prisipažinti – gyvename praktiškai miške, o visą vasarą beveik nebuvome į jį kojos įkėlę. Palikome tą karalystę uodams. O štai dabar, kai mašalų nebėra, galima drąsiai vaikštinėti ir nesibaiminti, kad grįši visas sugeltas...

Taigi – iškeliavome apžiūrėti tos miško dalies, kur prieš porą metų vyko plynas kirtimas. Buvo įdomu, kaip gi sekasi toje vietoje įsitvirtinti naujiems augalams. Tai, ką radome, labai nustebino: čia buvo gausu savaime pasisėjusių vienmečių ir dvimečių eglaičių, pušų, ąžuolų, beržų, klevų, drebulių ir dar visa gausybė augmenijos nuo vos kelių centimetrų aukščio ūgliukų iki dvimetrinių medelių. Po kojomis driekėsi mėlynojai, o sutrešusiose po kirtimo likusiose senų medžių šakose knibždėte knibžda vabaliukų, voriukų ir varliukų... :)  Ne veltui sakoma, kad gera vieta tuščia nebūna...



Eidami toliau randame visokiausių įdomybių. Štai žaliagrybio nudažyta mediena. Įspūdingos smaragdinės spalvos radiniai. Grįžę namo išsiaiškiname, kad šis grybas paprastai auga ant kietmedžių: tuopų, drebulių, ąžuolų, uosių. Renesanso meistrai, pasirodo, net naudodavo tokią medieną medžio darbuose. Pasižiūrėkite, kokių grožių būta...


Kitas radinys – neaišku, kokių vabzdžių korio liekanos. Laukinių bičių?.. Korio akelės pakankamai mažos, apie 3-4 mm skersmens... Nešamės radinį namo, kad galėtume sugretinti su kitais panašiais turimais egzemplioriais...


Pasigrožime kerpėmis... :)


Palaipiojame rąstais... :)


Prisikvėpavę gryno oro grįžtame namo... :)

Mūsų tradicinei penktadienio išvykai pasirenkame Jaunųjų gamtininkų centro zoologijos sodą. Tiesa, dabar jie vadinasi kitaip. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, III rūmai. Džiaugsmo gatvė 44, Vilnius. Jei nesate labai išrankūs aplinkai, būtinai ten nuvažiuokite. Nors ekspozicija nėra itin gausi, tačiau pasigrožėti ir pasidžiaugti tikrai yra kuo: ir lauke, ir viduje... O dar ir nemokamai!

Štai gražuolis povas. Tiesa, be savo gražiosios uodegos. Gal ankstesni lankytojai po vieną išpešiojo?.. :) Nepaisant to, kitos jo plunksnos tiesiog kerinčiai blizgančios. 


Kiemo paradui, tiesa, vadovauja žąsų pulkelis... :) Atkaklus, bet nepavojingas. :)


Visgi vaikus labiausiai traukia kitas kiemo sargas, tam kartui uždarytas į voljerą. Šunelis glaustosi prie tvoros ir it magnetas traukia mažųjų rankeles... :)


Mane vis tik labiausiai pakeri fazanai... Tarsi iš spalvinimo knygelės išimti... Spalvų grynumas ir ryškumas neišpasakytas.



Dar čia rasite ir jūrinį erelį, vanagų šeimos atstovų, nuo žmonių akių besislepiančią lapę, lamas, vištų (su viščiukais), ančių... 


Ir tuo viskas nesibaigia. Ant pastato durų mus pasitinka QR kodas, kurį nuskanavę telefonu atrandame, kad čia prasideda pažintis takas per mišką. Tiesa, nuorodų labai trūksta. Išlindus į laukymę, einant vos pramintu takeliu per dilgėles tenka ieškoti posūkio atgal į mišką. Įvairūs inkilai paukščiams, retesni medžiai (į kuriuos nuorodos ant kokios medinės lentutės tikrai nepamaišytų) – visa tai tarsi orientacinis žaidimas, kuriame nežinai, ko tikėtis. Tačiau panašu, kad vaikai nėra tokie reiklūs kaip mes. Jie susiranda pagalių, sraigių kiautų ir džiaugiasi savo trofėjais. :)




Šimtamečių medžių šaknys traukia mėgstančius laipioti...


Smalsumą žadina ir gigantiška pocūgė, taip netikėtai išnyranti už posūkio...


Viduje ekspocizija ne mažiau įdomi: čia ir voras Tarantulas, ir iguana, ir galybė kanarėlių, vėžlių, žuvelių...






Žodžiu, turite patys nuvažiuoti ir viską apžiūrėti. 

Po tokio gyvo pasibuvimo gamtoje vaikai ir pietums užsimano paragauti vėžį. Pakliūna toks IKEA'joje. :)


Tiesa, reikėtų pasakyti, kad prieš išvyką pas gamtininkus buvome mokykloje. Magdės mokytoja buvo iškėlusi idėją, kad būtų smagu, jog tėvai karts nuo karto atvažiuotų vaikams klasėje paskaityti. Suderinę tai su Magdės gimtadieniu nuvykome prisijunti prie šios gražios iniciatyvos. :) Vaikai prigamino Magdei atvirukų, mes atsivežėme obuolių pyrago, paskaitėme, pasibuvome, atšventėme. :)




Pamokų pabaigoje prie mūsų prisijungė Liutauro klasiokas, kuris nepaprastai gerai skaito, ir taip pat mums paskaitė knygelę. Visi buvome apžavėti aštuonmečio skaitymo įgūdžių – labai geras pavyzdys ir įkvėpimas kitiems vaikams. 

Dėmesio Magdė sulaukė ir smuiko pamokoje. Ir čia buvo pasveikinta mokytojos bei į grupinę pamoką atvykusių mokinių. Visi kartu surengėme mini koncertėlį jai.
Na, o kitą dieną, jau per tikrąjį merginos gimtadienį, nebuvo kaip išsisukti nuo dar vieno „lobio ieškojimo“. Magdei vis dar sunku suvokti, kad prieš porą savaičių vykusi šventė su visais jos ir brolio draugais buvo būtent gimtadienio šventė. Tiek jos, tiek brolio. Tad kompensacijai bent jau tortą kartu vėl valgėme ir lobį slėpėmė/ieškojome... Taip pagaliau užbaigėme savo šeimyninį gimtadienių maratoną... :) Iki kitų metų vasaros vidurio galime ramiai gyventi. :) 

Lobio dalybos

Taip štai ir baigiasi savaitė. Viskas padaryta, dovanos išdalintos, dainos sudainuotos, vakaras ant nosies... Labanakt!


O čia – savaitės nuotrupos 7 minučių video reportaže. :) Gero žiūrėjimo!