2019 m. kovo 17 d., sekmadienis

28-oji savaitė. Dantis už dantį, akis už akį

Vadovėlis šią savaitę mums siūlė temą apie dantis. Bet mes panorome apimti kiek plačiau ir apskritai kalbėjome apie sveikatą. Juo labiau, kad ir tėvelį čia vėjas supūtė, ir vaikams nosys kiek pavarvėjo. Tačiau pasiduoti mes neketiname, o toliau sau pėstute žingsniuojame pažliugusius pavasario kelius aplenkdami ir kas dieną besidžiaugdami gyvenimo smulkmenomis ir naujais atradimais. O atradimų būta... 

Pradėsiu nuo stambiausio – jei kartais tingėtųsi įrašą iki pabaigos skaityti. :) Nuo to, kurio gyvendamas mieste nerastum. Nes radome mes jį tiesiog pievoje. Žuvusį kovoje su neaišku kuo. Ant nugaros matyti praplėšta oda, šiek tiek plunksnų aplink. Gamtoje gyvenimas, patinka mums tai ar ne, toks jau yra – dantis už dantį, akis už akį... 

Pirma pakėlėme pažiūrėti, kas apskritai tai per paukštis. O kai pamatėme, kad čia mūsų taip dažnai matytas dangumi sklendžiantis suopis, nutarėme parsinešti namo atidesnei apžiūrai – vis tik tokio nemažo paukščio taip iš arti dar nei vienam mūsų nebuvo tekę regėti.


Bebandydami išsiaiškinti, dėl ko šis vargšelis galėjo žūti, sužinojome nemažai apie suopių ir kitų plėšrių paukščių būdą. Pažiūrėkite kad ir šį filmuką... Kovingi padarai. Kovoja ir dėl teritorijų, ir dėl patelių, ir dėl maisto. Pernai su vaikais buvome radę nugaišusią zylę, tačiau mažas paukštukas vis tik nepalieka tokio įspūdžio, kaip didžiulis... Natūralu, kad toks radinys sužadino mūsų smalsumą, ir mes ėmėme žiūrėti įvairiausius video. Viskas prasidėjo nuo Tado Ivanausko muziejaus. Tada, pamatę ten įvairių gyvūnų iškamšas, pažiūrėjome keletą filmukų apie tai, kaip jos daromos. Ir sužinojome, kad yra net tokia profesija, kaip taksidermistas. Ką tokie žmonės daro su paukšteliais, galite pasižiūrėti kad ir šiame video.

Na, o kad jau tokias anatomines temas palietėme, tai ir apie žmogaus kūną kalbėjome. Tam tikslui buvau iš bibliotekos paėmusi knygą „Žmogaus kūno fabrikas“. Bandėme su vaikais vartyti, skaitinėti, bet ne itin kažkaip ji juos sužavėjo. Tarsi buvo ir smalsu, įdomu, tačiau vis tik matomai įsijungusi fantazija vertė juos sakyti „Feee, kaip šlykštu“... :D Žodžiu, panašu, kad medikų gretų maniškiai ateityje nepapildys... 

Daug smagiau nei tas gyvasis pasaulis vaikus žavėjo negyvoji gamta. Sugulusios pievų žolės kaip niekada mums atveria šiemet apylinkių lobius. Netoliese turime nedidelį seklų melioracinį kanalą-upelį, kuris vasarą būna apžėlęs tankiomis žolėmis, todėl iki jo niekada nebuvome atėję. Dabar gi jo prieigos patogios, todėl vaikai prašo ir prašo iki jo nueiti... Tai ir keliaujam. Tyrinėjimo – į valias. Radę pagalį vaikai tikrina upelio gylį, vertina, ar su botais galėtų saugiai perbristi. O kai pasirodo, kad nelabai, tuomet bando savo jėgas peršokdami jį. Džiaugsmas didžiulis jį įveikus. :) Atrodo, kas čia tėra, ar ne? Tačiau turint omenyje, kad Liutauras – nuo pat kūdikystės nepaprastai atsargus vaikis, paprastai vengiantis iššūkių ir bereikalingų bandymų, – man tokie jo žingsniai labai džiugūs.


Smagu buvo ne tik gamtą patyrinėti, bet ir Žaidimo Laboratorijoje sudalyvauti, su Svajūne bei Gintaru M. Mažvydo bibliotekoje susitikti. Tiesa, norėjome mes su jais kartu į Energetikos ir technikos muziejų eilinį kartą nueiti, tačiau šis, pasirodo, iki balandžio mėnesio uždarytas, remontuoja ką tai jame. Teko tad suktis iš padėties ir bibliotekoje prisiglausti, pabendrauti valandėlę, kuri tądien mums buvo likusi iki smuiko pamokos.

O štai savaitgalį vaikai smagiai šėlo Vaivos gimtadienyje, kuris vyko „Mažojo genijaus“ patalpose. Erdvė nedidelė, bet vaikams trijų valandų pritrūko joje išsidūkti (nes smagiausi žaidimai, kaip taisyklė, prasideda likus pusvalandžiui iki veiksmo pabaigos). Keliaujant namo vienas per kitą skelbė, kad ir jie norės savo gimtadienius švęsti ten pat. Na bet iki gimtadienių mums dar geras pusmetis, tad nenustebkite, jei n+k kartų dar bus persigalvota. :)

Šviesos „technikų“ erdvėje...

 Spalvotų šviesų mirgėjimas ir muzika išjudino net ir maniškius... :)
Jau prisisvajojo, kad taupys pinigus disko lempai pirkti. :D

Tęsdami tyrinėjimų temą, persikėlėme į Babiloną. Čia mus atvedė biblinės istorijos. Kalbėjome apie Danielių, Nebuchadnecarą, Kabančius Semiramidės sodus... Kaip suprantate, šioje temoje daug kas persipynė – ir mūsų kažkada anksčiau apkalbėti taip vadinami Archimedo sraigtai, ir senovės imperijų architektūra, ir, žinoma, visa, kas susiję su ištikimu Dievo tarnu Danieliumi. Kaip suprantate, nors ir lėtai, bet kažkaip iriamės į priekį su istorija. :)


Iriamės į priekį ir su kitais akademiniais dalykais. Vaikai vėl apimti entuziazmo rašyti visur ant visko ir visada. Namai pildosi raštais rateliais, dovanomis dovanėlėmis mamytei, tėveliui, draugams... :D


Ir, nepatikėsite, kad tai vyksta tik dabar, bet pagaliau Liutauras išdrįso pats, savarankiškai, be niekieno pasakinėjimų ir pasitikrinimų rašyti savo vardą. Nes iki šiol mažajam perfekcionistui vis knietėdavo pasitikslinti, ar tikrai kokios raidės nepraleidžiąs.

Magdė tuo tarpu rašo pagal savo taisykles. :)

„Nuo Magdės Svajūnei“

Visa kita liko už kadro... :) Laukite tęsinio!


2019 m. kovo 10 d., sekmadienis

27-oji savaitė. Pavasario darbai

Nežinau, kaip ten su pavasario pojūčiu mieste, tačiau kaime šis laikas – nepakartojamas. Sniegui nutirpus ir saulei vis dažniau šildant, nebesinori kiurksoti namuose. Gena pavasaris į lauką, nors tu ką. Darbų po žiemos – apstu. Šen bei ten senus lapus, spyglius apsigrėbti, žemes patvarkyti, vėjo nulaužytas šakas surankioti, gėlynus, šiltnamį vasarai paruošti. Na bet čia – daugiau mano darbai. O štai vaikai savais darbais užsiėmę. Tuoj papasakosiu.

Vos pora dienų, kaip bėga beržų sula, tad lekiam tikrinti, kiek prilašėjo... Nedaug dar. Bet mums užtenka. 


Pakeliui, žiūrėk, dar didžiulę kerpę aptinkam. Rodos, ne kartą čia ėjom, ir nematėm. O per dieną tokia didžiulė juk neatsirado! 

Ne ne, nebijokit, kerpių mes nevalgom. Bet prieš kamerą juk reikia pasimaivyti...

Laukas apskritai yra nepaprastai magiška vieta. Nes čia išėjus visuomet įsijungia fantazija. Ir vaikai jau, žiūrėk, kažką rezga... Pirmiausiai eina apžiūrėti kūdros, kurioje vis dar plūduriuoja nemaža ledo lytis. Tada išsitraukia hamakus, pasikabina, supasi, sumąsto statyti namelį. Atsineša plaktukus, vinis, imasi darbo... Tam puikiai tinka kelios medinės europaletės ir „Humanoje“ už porą eurų dar užpernai nugvelbta užuolaida. Vaikiai darbuojasi patenkinti iki ausų. Paskui sulindę į tą savo namelį kažką žaidžia, kuria...


Tik lietui užėjus vėl bėga namo...

Po įtemptos praeitos savaitės vaikai norėjo pailsėti, tad į svečius pas nieką nesiprašėm ir patys nieko nekvietėm. Bet štai paįvairininimui lėkėm į mokyklos Kaziuko mugę! Ruošėmės jai ne vieną dieną, todėl vaikai kantriai jos laukė. Jau buvome rašę, kad gaminome dubenėlius, tačiau žinodami, kad kiti vaikai taip pat turės dubenėlių pardavimui, ėmėme sukti galvą, ką čia padarius, kad pirkėjas susidomėtų mūsiškiais. Taip gimė idėja pardavinėti ne dubenėlius, bet sausainius dubenėliuose. Čiupome į rankas kočėlus, formeles ir pasiraitoję rankoves darbavomės...





Susikrovę į dėžę dubenėlius su supakuotais į celofaną sausainiais (tam labai tinka kepimo rankovės celofanas, sukarpius jį kvadratais, perkirpus jos šonus ir suėmus visus kampus bei juos surišus), kartu su Liutauru darytus kaligrafinius paveikslus ir į lietuvių kalbą verstą krikščionišką žaidimą „Dvasinė kova“, patraukėme į mugę. Kai viską išsikrovėme, ėmėme laukti pirkėjų.


O pirkėjai, nors jų buvo ir nedaug, buvo tikrai mums dosnūs. Išpirko praktiškai viską. Namo grįžome su pustušte dėže, kurioje puikavosi tik du likę neparduoti dubenėliai ir mugėje mūsų pačių įsigytos prekės: skanėstai tėveliui, medinis šaukšas man, papuošaliukai ir kitos smulkmenos Magdei. Liutauras nutarė uždirbtus pinigus taupyti, todėl didvyriškai laikėsi ir mugėje pirko tiek vieną saldumyną. Pelnas pranoko visus mūsų įsivaizdavimus. Vaikai negalėjo patikėti, kad užsidirbo daugiau, nei tikėjosi, ir kad taip viskas šauniai susiklostė. Tiesa, Liutauras buvo pasiruošęs dar ilgiau sėdėti mugėje ir parduoti dar tuos du likusius dubenėlius, tad teko vaikiną įtikinėti, kad visi jau skirstosi, ir jų tikrai niekas nebenupirks... Ką padarysi. Yra kaip yra. Kiti prekeiviai irgi ne viską pardavė, todėl akcentavau pozityvius dalykus ir nuostabią patirtį, įgytą šioje mugėje. Vaikai patys iki šiol buvo prekiavę tik simbolinėse muzikos mokyklos vaikų mugėse, kurios daugiau buvo panašios į žaidimą, tad čia pirmą kartą pamatė, kas per daiktas yra derybos, pardavimo taktika (kaip reklamuoti savo prekę, kokias nuolaidas daryti ir kada, kodėl...) ir pirmą kartą pajuto, ką reiškia iš tiesų sukūrus kažkokį rimtesnį produktą jį parduoti bei užsidirbti. Todėl tikrai džiugia širdimi dalį pelno palikome mokyklos aukų dėžutėje ir traukėme namo. 

Ir štai čia mus pasitiko tikrosios pavasario linksmybės! Užklimpom! :) Sėdom į giliai išsimalusias molingo kelio provėžas. Na taip, šitam mes morališkai ruošėmės jau nuo rudens, todėl pernelyg nenustebome. Tiesiog netikėjome, kad va taip, dieną dar padoriai važiavę, vakare jau būsime strigę. 

Ir štai stovime vidury siauro kelio. Jau sutemę. Skambinam tėveliui, kad ateitų mums į pagalbą (veiksmas vyksta apie 800 m nuo namų, 8 valandą vakaro), o tuo metu paliekame įjungtas šviesas, kad nebūtų mums taip tamsu baisu, ir... savaime suprantama, nusodiname akumuliatorių. Tėvelis ateina, o tą pat akimirką atvažiuoja iš priekio kaimynas... Nėra kaip prasilenkt. Nėra ką daryt. Kaimynas, matomai, skuba, nes paklausęs, ką ketiname daryti, pasako, kad apvažiuos per pievas. Mes liekame ieškodami telefone pagalbos kelyje numerio. Ir jau štai aš kalbuosi su „pagalbininku“, tačiau tuo pat metu atvažiuoja kitas kaimynas, ir iš to, kas vyksta toliau, aš matau, kad turiu baigti pokalbį su gelbėjimo tarnyba. Mat antrasis kaimynas paduoda Dariui traukimo lyną, o aš girdžiu jį sakant, kad tuoj mus iš čia ištrauks. Priešistorė iš tiesų tokia: pirmasis, mus pamatęs kaimynas, kuris nuvažiavo per pievas, paskambino kitam kaimynui ir paprašė, kad atvažiuotų mums į pagalbą. Va taip, gerieji žmonės... Stebuklingų bendruomeniškumo apraiškų yra ir Lietuvoje. Žodžiu, antrasis kaimynas mums nesunkiai ištraukė, nutempė į šalikelę, visus mus su visais mašinoje buvusiais daiktais „supakavo“, įsisodino į savo automobilį ir parvežė iki namų durų. Dėkojom kaip galim, o kaimynas štai žeria atgal: „Nėra už ką, juk viename kaime gyvename!“ Negana to, po poros dienų abu minėtieji kaimynai ėmė ir suorganizavo kelias mašinas skaldos ir techniką bei pavertė mūsų pavasariškai pažliugusį keliuką vėl pravažiuojamu. Pasirodo, šiemet pavasaris palyginti su ankstesniais metais netikėtai greitas, nes kiek kaimynai čia gyvena, nepamena, kad pašalas taip staigiai išeidinėtų ir keliai būtų taip stipriai pažliugę...

Ką nors įžiūrite? Ne kažin ką, ar ne?
Tai vat ir mes toje tamsoje ne itin gerai matėme, kaip mus ištempė. :)

Ir štai čia pasitvirtino sena gera patarlė: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Susipažinome su nauju kaimynu (tą pirmąjį jau pažinojome), nusipirkome naują akumuliatorių (nes vis rankos nepasiekė atitarnavusį senuką pakeisti), gerokai prasijudinome, turėdami kas kartą nuo namų nueiti iki automobilio, idant galėtume sėsti į jį ir važiuoti. Buvo labai gera proga vaikams papasakoti, kaip mes vaikystėje visur kur eidavome pėstute, o jei kur reikėdavo toliau, autobusais ir troleibusais važiuodavome.

Žodžiu, kaip suprantate, įspūdžių mums niekada netrūksta. :D

Todėl sugrįžus namo imamės įprastos savo veiklos. Matematinius gebėjimus toliau vaikai mielai lavina su planšetėje esančia programėle, apie kurią rašiau praeitą savaitę; toliau skinamės kelią su skaitymu (Liutauras toliau sėkmingai kremta E. Mieželaičio eiles) ir rašymu (perrašinėjame miestų įkūrimo legendas), skaitome Biblijos istorijas – kitaip sakant, užsiimame rutininiais darbais.

Paprastai savaitės pradžioje parašau vaikams porciją teksto apvedžiojimui.
Dažnai nutinka taip, kad vaikai pirma apvedžioja tekstą dešinėje sąsiuvinio pusėje,
o tik po to imasi kairiosios... :D
Kai paklausiau, kodėl, pasakė, kad tame puslapyje tiesiog teksto mažiau... :D

Tiesa, įveikiam priešpaskutinę mūsų kaligrafijos kurso užduotį. O užduotis vaikams buvo išsirinkti kokį nors gyvūną ir nupešti jį kaip raidę, kuria jis prasideda. Ta proga vartėm visokias knygas su gyvūnais ir išsirinkome ungurį bei krabą. Liutauras perpiešė ungurį, aš ėmiausi krabo. Magdė šįkart nepanoro prisijungti...
Po piešiniu reikėjo užrašyti, kas tai per gyvūnas. Liutauras pats panoro užrašyti spausdintinomis raidėmis UNGURYS, paskui paprašė, kad pieštuku parašyčiau ir rašytinėmis. Kas mums išėjo, galite patys pasižiūrėti.



Štai ir visas šios savaitės reportažas. Daug kas liko už kadro, nes tikrai intensyviai visur lankstėm po namus ir kiemą – nebuvo kada nei fiksuot, nei režisuot... :D

Gražių pavasario darbų ir jums!

2019 m. kovo 3 d., sekmadienis

26-oji savaitė. Skubam, lekiam

Yra žmonių, kuriems kasdienis bėgimas, skubėjimas – nuolatinė, įprasta būsena. Tik ne mums. Mes – melancholikų, introvertų šeimynėlė, todėl kiekvienas žingsnis į šoną reikalauja paskui daug jėgų sugrįžimui į ramią komforto zoną. Po šios savaitės (kurios tema vadovėlyje sufleruojama kaip „Judam, augam“) jaučiamės tikrai gerokai prasijudinę ir savitai ūgtelėję. Na bet apie viską iš pradžių.

Žaidimo laboratorija vaikams visuomet yra ta vieta, į kurią jie lekia tekini. Nes čia smagu, nes čia visuomet rasi studentų, mielai norėsiančių su tavimi pažaisti. Tad nepraleidžiame progos.

Liutauro ir Augusto draugystė – jau praktiškai patikrinta laiko... 

Visiems išėjus dar nugvelbiam akimirką prie šviesos stalo

Vidury savaitės ištaikome progą aplankyti Sandrą su vaikais. Namelis užmiestyje, iš kurio jie netrukus išsikraustys, sutinka mus ypatingai jaukiai. Smagu ir vaikams, ir mamoms. :)

 Mergaičių pasaulis: žaidžiame kirpyklą.

Ir visgi dar smagiau yra išėjus į lauką. Ypač tokiu gražiu metų laiku, kuomet žiema jau traukiasi, bet po savęs dar yra palikusi smagių, akiratį plečiančių elementų – niekaip neištirpstantį ledą miško įdubose ir seno dvaro tvenkiniuose, iš po bebaigiančių supūti medžių lapų savo žalius lapelius keliančių įvairiausių augalėlių. Mažiesiems tyrinėtojams čia gera kaip niekur kitur...


Kitą dieną sulaukiame ir patys svečių – senokai bebuvusi Eglės šeimyna užsuka arbatos. Vaikai dalinasi įspūdžiais, žaislais ir visu kuo, kuo tik įmanoma dalintis. Kažkuo, žiūrėk, ir nenori dalintis. :) Ir vis tik finalas geras – vaikai klausia, kada ir vėl galės Emilija su Sofija ir Matu užsukti. Matas – bernelis jau ūgtelėjęs, tad berniukai, žiū, linksta vienas prie kito, randa bendrą kalbą.

Galvas pravėdinę neriam į rimtąją savaitės dalį. Mūsų laukia bičiulės Sofijos smuiko rečitalis muzikos mokykloje. Daug atlikėjų, žiūrovų, todėl rečitaliui pasibaigus norisi kuo greičiau iš viso šurmulio ištrūkti ir skuosti namo. Nes kitądien laukia dar daugiau įspūdžių.


Išsiruošiame į kelionę traukiniu į Kauną! Prieš tai porą valandų palandžiojame po traukinių muziejų (žinote, kad jei tądien važiuojate traukiniu, apsilankymas muziejuje – nemokamas?).


Praeitą kartą Traukinių muziejuje buvome su draugais, tad daugelį eksponatų apžiūrėjome kiek paskubomis. Šį kartą buvome vieni ir galėjome ramiai, niekieno netrukdomi iššniukštinėti visas detales. Liutaurui čia viskas įdomu: kiekvienas krumpliaratis, sraigtelis. Gaila tik, kad eksponatai rankomis čia neliečiami. Nes labai maga vis ką nors išbandyti, paspausti, pasukti..

 Vaikams dar niekada nematytas 24 valandų laikrodis irgi gyvena šiame muziejuje.

Traukinukai – rodos, neišaugamas žaislas.


Modelių kambaryje šį sykį irgi daugiau erdvės pastabumui. Ant čia esančios kolonos kaba žaidimas: reikia modeliuose surasti nufotografuotus elementus. Įsitraukiame visi. Ir viską bendrom jėgom randam!

Atėjus laikui paliekame muziejų ir, susitikę su kelionės bendražygiais, lipam į traukinį. Nuostabūs vaizdai iš antrojo aukšto, vaikiškas klegesys – visa ko reikia, kad kelionė neprailgtų. O ko vien vertas Kauno tunelis!!!  Vaikai, be abejonės, vos išlipę iš traukinio tuoj vienas per kitą klausia:
– Mamyte, ar galėsime vėl kada nors važiuoti traukiniu į Kauną?..
– Tikrai taip! - Аtsakau, nes pažintį su šiuo mietu tikrai ketiname ateityje pratęsti.

Atsižymime prie stoties. 

Ir štai mes Kauno filharmonijoje! Repeticija tuoj prasidės, po jos – pertrauka, tad laiką leidžiame žaisdami stalo žaidimus, o jau tada – į sceną.


Tai – tarptautinis Baltijos šalių vaikų muzikos festivalis „Laudate Pueri”, kuriame griežė smuikais ir violončelėmis vaikai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, taip pat dainavo Kauno sakralinės muzikos mokyklos jungtinis choras „Cantores David”.  


Beje, choras atliko grupės „Adiemus“ kūrinį, kurį vaikai iš karto atpažino, mat Liutauras jį buvo girdėjęs video klipe apie skęstantį „Estonia“ lainerį...
Koncertas baigėsi vėlokai, o dar į Vilnių parsigauti reikėjo. Grįžome gerokai po įprasto ėjimui miegoti skirto laiko, tad vaikai vos spėjo tėveliui galybę dienos įspūdžių išpasakoti ir šiaušė į lovas. Pagaliau bus vėl galima atsipūsti ir pabūti namuose...

Kaip suprantate, esant tokiai intensyviai savaitei, ne itin daug ką spėjome nuveikti akademinėje padangėje. Nes viską suvalgė tikro gyvenimo pamokos. Kuriose mokėmės bendradarbiauti, išlaukti, sutarti, atleisti, nusileisti, išgirsti... Tačiau vis tiek stengėmės kasdien bent trumpai paskaityti, parašyti, o dar ir vieną smagią matematikos įgūdžiams užtvirtinti programėlę atradome – Fiete Math pavadinimu. Pats tas priešmokyklinukams ir pirmokams. Skaičių iki 20 užtvirtinimui: skaičių sandara, sudėtis, atimtis, skaičiavimas kas 5. Čia vienu metu operuojama ir vaizdais, ir skaičiais, plius vaikas pats stumdo elementus, tad tinka ir kinetikams. Maniškiams nepaprastai patiko.

Viskas čia vienoje vietoje. Smagiai ir neskausmingai.

Liutauras vis mėtosi nuo vienos knygos prie kitos, niekaip neapsispręsdamas,
ką gi jam geriausiai būtų skaityti... 
Tam kartui E. Mieželaičio eilėraščiai prilipo.

Magdė uoliai ir toliau stengiasi neatsilikti nuo brolio.

Visa kita liko kažkur toli toli už kadro – nebesugaudžiau. Kaziuko mugė, deja, irgi nebesutilpo į mūsų dienotvarkę, tačiau per daug nepergyvename – ateinančią savaitę tokia mūsų laukia mokykloje. Todėl dabar ramia širdimi lekiam tekini miego deficito naikinti. Nes kitaip bus ne kas su judėjimu, augimu ir tobulėjimu... :)

2019 m. vasario 24 d., sekmadienis

25-oji savaitė. Kas skaito, rašo, duonos neprašo

Šoksiu iš karto prie reikalo – mūsų šeimoje lūžis. Vaikai nepaprastai susidomėjo skaitymu. 


Pirmoji entuziazmu trykšta, kaip visada, Magdė, tačiau ir brolis iš solidarumo stengiasi neatsilikti. Keletą vakarų iš eilės vos nuvaryt vaikus miegot pavyko, nes vis dar prašė, kad leistume paskaityti. Ir supranti, kad šioje vietoje turi elgtis išmintingai ir ieškoti kompromiso tarp smalsumo nežudymo ir nusistovėjusios rutinos. Tenka leisti dar pusvalanduką paskaityti... Įdomiausia tai, kad Magdė stveria ne paprastas vaikiškas knygeles, bet visus į jos akiratį pakliuvusius žinynus ir atlasus: apie augalus, gyvūnus, maistą, istoriją. Ir visai nesvarbu, kad lotyniški augalų pavadinimai vos įveikiami ir menkai tesuprantami, mergina nepaprastai didžiuojasi, kad gali juos perskaityti. 


Atlasai patinka ir man. Mat pakeliui labai smagu vaikams duoti pasipraktikuoti naudotis abėcėline rodykle bei susirasti jau pažįstamus mums augalus.

Liutauras į šį reikalą žiūri paprasčiau – jam reikia paprastų, lengvai suprantamų nuotykių. Todėl verčiau renkasi mūsų pamėgtą seriją apie Katinėlį juodį. O kai dar pamato, kad čia viskas parašyta didžiosiomis raidėmis, iš viso apsidžiaugia, kad taip lengva skaityti. 

Bibliotekoje rastas laimikis.

Žodžiu, prisitempė vaikai knygų į savo kambarį, pasidėjo prie lovos, kad rytais vos pabudę galėtų pult skaityt. Štai taip. Lygioj vietoj. Nei iš šio, nei iš to „pramušė“. O tuo tarpu rimtesnes, storesnes knygas vis dar skaitau jiems aš. Ir šįkart noriu pasidalinti nuostabia knyga, kurią bibliotekoje išrinko pats Liutauras (pagal viršelį, ant kurio puikavosi drugelis, tad kiek apsigavo vaikinas, tačiau tai tik išėjo į gera). Tai – Eva Ibbotson „Kelionė prie Amazonės“. Trys vakarai, ir trys šimtai su viršum puslapių įveikta. Knyga, nuo kurios tiesiogine ta žodžio prasme negalėjome atsitraukti. Nepaprastai įtaigiai, gyvai papasakota istorija su vietomis netikėtais, o kartu ir kiek nuspėjamais posūkiais, su daugiabriauniu veikėjų pasauliu, kuriame pasirinkimai ne tiesmuki, bet paremti vertybėmis, veikėjų charakteriais ir juos veikiančiomis aplinkybėmis. Paprasta, o kartu ir nepaprastai žavi knyga, leidžianti susimąstyti apie mūsų gyvenimo pasirinkimus, prioritetus, pinigus ir draugystę, laisvę būti savimi ir atradimo džiaugsmą. Jau nekalbant apie pažintį su laukine Amazonės gamta. Skaitėm ir sekėm žemėlapyje, kur knygos veikėjai keliavo, tad knyga tapo dar gyvesnė ir įtaigesnė. Neabejotinai verta būti „gyvųjų knygų“ sąraše. O dar jei pasakysiu, kad knygoje aprašomas gaisras, turbūt suprasite, kodėl Liutaurui ji paliko įspūdį... Nežiūrint į tai, kad knyga rekomenduojama 8-14 metų vaikams, patiko ji mums visiems – ir mažiems, ir dideliems. Nors pati būčiau linkusi palinkėti, kad vaikai prie šios knygos dar kartą grįžtų, kai kiek ūgtels...


 

O jei tęsiant knygų temą, noriu kiek pasiblaškyti po Biblinių istorijų knygas. Neseniai pasirodė lietuviškai išleista daugelio labai mėgstama nuostabiai dailininko Jago iliustruota, S. Lloyd-Jones knyga „Biblijos pasakojimai apie Jėzų“. Nežinau, kodėl, bet mūsų namuose angliškasis šios knygos variantas neprigijo. Žiūrėsim, ar prigis lietuviškas. Kadangi tai knygelė, kurioje surinkti ne visi svarbiausi Senojo ir Naujojo testamento pasakojimai, bet tik tie, kurie tiesiogiai susiję su Jėzaus linija, aš joje daug ko pasigendu. Ir gal būtent todėl mieliau paprastai renkamės „Didžiąją vaikų Bibliją“ su 365 pasakojimais, atsiversdami dar ir kitas turimas iliustruotas knygas. Štai ir šįsyk, kai norėjome susipažinti su pranašu Eliziejumi (Eliša). „Biblijos pasakojimuose apie Jėzų“ šios istorijos neradome, tad natūraliai ėmėme kitas. Ir tai ne pirmas kartas, kai tarsi norėtųsi pasižiūrėti vieną ar kitą biblinę istoriją Jago iliustruotoje knygoje, bet ten jos paprasčiausiai nerandame.





Su rašymu gi iriamės labai palengva. Tekstus vedžiojame, bandome po vieną kitą raidę atskirai jungti. Apskritai Liutaurui rašyti rašytinėmis raidėmis yra vis dar nelengva – parašius vos porą eilučių, ranka labai pavargsta, jis prašo pailsėti. Tai taip palengva per savaitėlę 2-3 sąsiuvinio lapus parašo. O aš stebiu, kaip sulig kiekvienu kartu raidės po truputį vis gražiau susijungia. Tikiu, kad po truputį vaikis išdrąsės ir nebebijos pats rašyti.

Liutauras rašo. Padavimas apie Kauną.

Magdė stengiasi neatsilikti nuo brolio.

Įdomu tai, kad kuomet Liutauras groja smuiku, jo rankos yra daug laisvesnės nei Magdės. Tuo tarpu rašant yra atvirkščiai – Magdė vos ne laisviau vedžioja raides, nors grojant jos rankos yra daug labiau įveržtos...

O kad rankos kiek atsipalaiduotų, mes vėl grįžtame prie savo kaligrafijos kurso, kuris, deja, po truputį eina į pabaigą... Paskutiniosios kurso užduotys yra skirtos daugiau pažengusiems, todėl vaikai kaip ir dar turės iki jų ūgtelėti, dabar daugiau su jomis susipažįstame, bet, kaip ten bebūtų, išnaudojame progą brūkštelėti šį bei tą.
Užduotis šį kartą buvo susieta su daile – reikėjo išsirinkti gyvūną ir įtalpinti jį į keletą geometrinių formų bei, pasirinkus labiausiai patikusį, įkomponuoti jį kartu su užrašu į lapą. Abu vaikai draugiškai pasirinko apskritimą. Rezultate turėjome apskritą drugelį ir gyvatę. :)

Magdės drugelis (šiek tiek su mano pagalba) 

Liutauro gyvatė



Kuomet užeina kalba apie matematiką, brolio ir sesers nuomonės išsiskiria: Liutauras nori tiesiog imt ir atlikinėti užduotis pratybų sąsiuvinyje, tuo tarpu Magdei sunku persiristi per skaičiaus 5 sandarą. Kita vertus, Liutauras, būdamas penkerių, kiek pamenu, taip pat ne pernelyg gaudėsi sudėtyje ir atimtyje, todėl stengiuosi merginos nespausti. Juk net paprasti žaidimai, kuriuose reikia ridenti bent du kauliukus, jau yra matematika. Taip po truputį, pasitelkdami įvairias priemones, skinamės kelią toliau ir tobuliname skaičiavimo įgūdžius.



Vasario mėnesiui grėsmingai einant į pabaigą, suskubome kovo mėnesio kalendorius daryti. Magdė pasirinko jį dekoruoti iš po sniego išlindusiomis žemuogių lapų porelėmis, Liutaurui patiko idėja su medžių šakelėmis ir ant jų nutūpusia zylute – šių paukštelių vis daugiau pas mus aplink pasirodo, o ir į inkilėlį prie namo, berods, viena porelė jau nusitaikiusi... Žodžiu, kiekvienas kovui nusiteikęs savaip. :)




Seniai buvome bedarę kokį eksperimentą. Visgi vaikai, taip susidomėję knygomis, iškasė vieną jų „Mėgintuvėlio“ serijoje, ir mes jį tuojau pat panorome padaryti. O eksperimentas iš tiesų labai paprastas. Tereikia jam dviejų stiklinių, dviejų monetų ir vandens. Padėkite vieną monetą į vieną stiklinę, o kitą – po stikline. Ir į abi stiklines įpilkite vandens. Pasižiūrėkite į stiklines iš viršaus, tada – iš šono... :) Viena moneta bus dingusi... :) O tada pakelkite stiklinę, po kuria guli moneta, ir ant monetos užlašinkite lašelį vandens. Vėl užstatykite ant jos stiklinę. Pažiūrėkite, kas dabar matosi ar nesimato... Žodžiu, pasismaginkite su vandens refrakcijos reiškiniu. :)



 

Visgi žymiai daugiau smagumo galite rasti Galvasūkyje, į kurį mus kartu pasižaisti pakvietė Brigita su vaikais. Ir nors iš tiesų erdvės čia visai nedaug, ir iš pažiūros nelabai yra „ką veikti“, tačiau realiai nėra viskas taip, kaip iš pradžių gali atrodyti. Vaikai pražaidė/prisityrinėjo dvi su viršum valandos. Ir, įtariu, po kiek laiko vėl norės čia grįžti. Ypač su draugais, nes tada ir kaina draugiškesnė išeina.

Mums jau pažįstamas Leonardo Da Vinči tiltas, kurį čia pat galima n kartų sudėti ir vėl sugriauti. 

 Iš pažiūros paprastos, bet labai „suktos“ raidžių dėlionės.

Magdę nepaprastai džiugino ir ilgam užėmė šios smagios šokėjų ir žvėrelių figūrėlės.

Atrakcija, kuri itin smagi, kai veiksmą organizuoji pats,
tačiau pernelyg triukšminga, kai tai daro kiti...


Na ir, žinoma, pavasariui po truputį sliūkinant mūsų link, vis labiau traukia į lauką. Čia, žiūrėk, mėnulis visu savo gražumu pavakary kyla, čia tirpstantis sniegas į balas telkiasi ir vėl užšąla, upeliukai tvinsta... Todėl eilinis pasivaikščiojimas po apylinkes tampa nauja patirtimi, naujais įspūdžiais, atradimais. Laukuose žolės suguldytos dar neseniai čia karaliavusio sniego, todėl paprasta ir lengva žingsniuoti tiesiai pievomis. Net ir iki tų apleistų sodybų, kurias vasarą dėl aukštų žolių paprastai aplenkiam.

 Didžiulis ledo „stiklas“, atskeltas nuo didelės balos – tikras grobis.

Geriau už bet kokį varveklį....

Prie vietinio upeliuko-kanalo užsitraukęs ižas – erdvė naujiems atradimams. 

Grįžus namo vėl norisi glaustis prie šiltos krosnelės, išsivirti šiltos arbatos, pasižiūrėti filmą „Sengirė“ ir laukti, kol orai dar stipriau atšils...