2020 m. rugsėjo 6 d., sekmadienis

Pasiruošimo savaitė. Mokymosi atmosfera

Žaibiškai lekiant vasarai, dirbdama įvairiausius darbus daug mąsčiau apie mokymo(si) procesą. Mokant vaikus šeimoje kyla pagunda perkelti į namus mokyklos modelį. Juo labiau, kad ir patys juk buvome mokyti ne kur kitur, o nuo savęs nepabėgsi. Tačiau besigilindamas į užsienio patirtį supranti, kad tokį modelį galima rinktis tik iš bėdos. Visgi toks atsakymas vargiai turbūt duoda kokios naudos, jei nežinai, kuo tai pakeisti, tiesa?


Bevartydama vienaip ir kitaip mintis, supratau, kad visų pirma turiu perlipti per save ir į mokymosi proceso planavimą bei organizavimą kuo giliau įtraukti vaikus. Kad, bandant vaikus įtikinti, jog ką nors reikia išmokti, nes „reikia“, neišgirsčiau tarsi šaltu dušu perliejančios frazės: „Ne man čia reikia, mama, o tau pačiai...“

Žodžiu, brangieji, plušom pirmąją rugsėjo savaitę kaip turi būti. Nes jau pirmos dienos patirtis, kuomet visos mokymosi priemonės kėsinosi nutūpti ant valgomojo stalo, parodė, kad šviežiai turime prisijaukinti erdves naujuose namuose, surasti savo vietas juose ir nusibrėžti ribas. Nuo to ir pradėjome. Šarlotės Meison mokymo sistemos šalininkai skelbia, kad mokymuisi svarbiausi trys elementai: mokymosi atmosfera, disciplina ir pritaikymas gyvenime. Tam kartui suskubome pasirūpinti pirmąja.

Naujajame vaikų kambaryje mums vis dar trūko ne tik kėdžių, bet ir papildomų laikmenų mokymosi priemonėms, erdvės ant sienų mūsų daromiems projektams ir piešimui, vietos smuikavimui. Per savaitę savo iššūkį visa tai susiorganizuoti įveikėme. Po ilgų derybų vaikai išsirinko reguliuojamo aukščio važinėjančias kėdes, ant sienos įsikūrė pakabinami indeliai pieštukams, flomasteriams ir kitoms gėrybėms, sieną papuošė tėčio pieštas paveikslas, magnetinė piešimo lenta ir žymioji magnetukų lenta (ją teko dar kartą tobulinti ir didinti, bet apie tai gal kitą kartą).

Liutauro indeliai jau sukabinti ant sienos...

...Magdės turtas dar laukia savo eilės ir tėvelio malonės...


Lutaurui jau prasidėjo smuiko pamokos, tad reikėjo atrasti ir naują vietą muzikavimui.

Didžiulį darbą nuveikę galėjome atsipūsti, todėl išlėkėme mokslo metų pradžios atšvęsti į Anykščių rajoną, pas draugus. 


Po smagaus pasibuvimo su bičiuliais visi jautėmės pakankamai gerai pasiruošę kibti į mokslus. Priešakyje – daug rimtesni iššūkiai... Kova su disciplina, o paskui jau ir visa ko pritaikymas realybėje. 

Kas porą savaičių bandysime jums raportuoti, kaip mums sekasi, tad likite eteryje. ;)

2020 m. rugsėjo 2 d., trečiadienis

3... 2... 1... Kylam! Bet gal pradžioj pasiplanuokime?..

Na ką, mielieji, pagaliau Lietuvos šeimos turi galimybę legaliai mokyti savo vaikus šeimoje. Ir mes skubame naudotis šia proga. Kaip gi kitaip suprasi, ar tai tau tinka, jei neišbandysi ant savo kailio?..

Kelias su bendražygiais, stengiantis sugrąžinti savarankiško vaikų mokymo formą tėvams, nuo 2012 metų buvo nueitas ilgas ir kartais jau tikrai sekinančiai varginantis, tačiau bendruomenė, kuri stovėjo už nugaros ir palaikė, leido tikėti ir eiti iki galo. Žinoma, plaukti prieš srovę visuomet nėra paprasta, juo labiau, jei plaukiant tenka ne tik irtis, bet dar ir nuolat šviesti aplinkinius, laužyti steoretipus ir bandyti priversti kitus patikėti tavimi. Visgi rezultatas, nors ir šimtaprocentinai nėra toks, kokio norėtųsi tikėtis, džiugina. Gyvenant visuomenėje, kuri nepasitiki tėvais, vaikais ir vieni kitais, iš viso dar reikia stebėtis, kad bendrom jėgom buvo padaryta tai, dėl ko Mokymosi šeimoje asociacijai laiškus rašo kitų šalių atstovai, sveikindami mus, džiaugdamiesi kartu su mumis ir prašydami patarimo jų šalies kelionėje į tėvų teisę parinkti vaikams mokymosi formą pagal tėvų įsitikinimus, vertybes, gyvenimo būdą ir supratimą.

Žodžiu, turim ką turim. Dabar bandykime žiūrėti, kaip visa tai veiks praktikoje. Aš tuo tarpu pasistengsiu su jumis būti šioje kelionėje, dalintis, kuo galiu, ir mokytis kartu su jumis, kartu su vaikais, kartu vieniems iš kitų. Giliai įkvepiam ir... Startuojam.


Tiesa, jei jūs apie oficialų startą pradedate galvoti tik dabar, tai truputį kaip ir pavėlavote. Nebent dar vietų yra nuotolinio mokymosi vagone. Nes kelionė iš tiesų prasidėjo vėlyvą pavasarį, kai Švietimo ministerija dar tik ruošė Mokymosi šeimoje tvarkos įgyvendinimo aprašą. Jau tada buvo aišku, kad tėvų valdininkai taip paprastai nepaleis, ir tikrai pasiūlys metalines kurpaites sunešioti. Na, medines kaip minimum. Ta proga pradžiai teko gerai paplušėti prie taip vadinamo BUP'o – bendrųjų ugdymo programų. Žinot, kiek puslapių reikia įveikti mokant pradinuką, kad susigaudytum, ko iš tavęs sistema reikalauja? Nei daug, nei mažai – kiek daugiau nei 300. Tiesa, kaip įprasta tokio tipo dokumentams, beletristikos ten netrūksta, todėl teko sėsti ir atsirinkti pačiai pelus nuo grūdų. Susivedus į ekselį pagrindinius reikalavimus, akyse tapo kiek šviesiau. Visgi laikui spaudžiant (dokumentus mokyklai reikėjo paduoti iki birželio 30) nemiegotų naktų netrūko. Kita vertus, buvo labai naudinga. Aš labai rimtai. Pamačiau tai, apie ką anksčiau net nesusimąstydavau. Ir dėl ko taip stebėjausi Liutaurui būnant antroje klasėje – kad, pvz., kontekstinio ugdymo vadovėlyje „Vaivorykštė“ 1 ir 2 klasių temos iš dalies kartojasi. Įveikusi BUP'ą supratau, kad ir toliau kartosis! Nes principas iš tiesų ir yra tas, kad net jei vaikas pirmoje ar antroje klasėje ką nors praleis, tai trečioje ir ketvirtoje realiai turės galimybę atsigriebti: jei, tarkime, vasario mėnesį vienoj klasėj praleido pro ausis, koks ten tas padavimas apie Vilnių, ir kas ten kokį vilką sapnavo, tai vėlesnėje klasėje bet kokiu atveju susidurs su Gediminu, ir vėl išgirs sostinės įkūrimo legendą. 

Žodžiu, kai tai supratau, atgavau ūpą ir susigriebiau, kad ne viskas taip jau blogai... 

Visgi prie planų šiemet užtrukau neįprastai ilgai... Po visų savo motyvacinės temos gvildenimų, po įvairiausių apmąstymų, kapstymosi po kitų ir savo patirtis, norėjau išsigryninti kryptį, kuria norėtųsi  ir būtų įmanoma judėti toliau. Kartais būdavo linksma, atradus amerikiečių pasisakymus apie planavimą – kad jis realiai reikalingas tik patiems tėvams, kaip procesas, bet nebūtinai kaip įrankis, kuriuo naudosiesi visus metus... Kaip pirštu į akį, ar ne? Visgi aš be savo skrupulingų planų negaliu. Esu vizualikė, ir man būtinai turi krūvoj sugulti savaitė į tam tikrą piešinį, susijungti neuroninės jungtys į erdvines struktūras, už kurių galėčiau įsikibti vėtrai siaučiant, idant manęs nenutėkštų į pakrantės uolas visa šita beprotybė... :D

Gerai, gana čia pokštauti. Iš tiesų šio įrašo tikslas buvo visai kitoks. Nes per vasarą sulaukiau ne vieno skambučio iš mamų, prašančių patarimo – nuo ko gi tą planavimą pradėti. Ech... Jei viskas būtų taip paprasta. Deja, bet šioje vietoje vieno recepto nėra. Nes ir mes patys skirtingi, ir mūsų vaikai skirtingi... Kas veikia man, tas gali visai neveikti jums... Kaip kažkada jau su Egle buvome atradę – kad aš aiškiau suvokiu simbolius, o ji žodžius, ir jau vien toks nedidelis niuansas įtakojo tai, kad man veikė vieni dalykai, kurie visai buvo neefektyvūs Eglei, kaip ir man visai neveikė tai, kas veikė jai... Kita vertus, gal kažkokie patarimai padės, todėl pasidalinsiu, kaip planuoju aš.


Tiesa, negaliu praleisti dar šiokios tokios priešistorės. Blaškydamasi visą vasarą tarp abejonių, kokį mums čia to ugdymosi šeimoje modelį pasirinkus, vis mintyse gromuliojau Classical Conversations (CC) sistemą, kontekstinio ugdymo niuansus, googlindama, kaip šiuos būdus naudojančios šeimos planuoja savo mokslus. Ir štai vasaros pabaigoje, užsukusi į vieną nedidelę privačią mokyklą netikėtai išgirdau naują sąvoką: „Project based learning“. Esmė tarsi ta pati – kontekstinis ugdymas, tačiau sąvoka visai kita, o kartu ir jos pagrindas visai kitoks. Jei nepatingėsite, pagooglinkite. Daug įdomaus atrasite. Atradau ir aš. Tik šioje vietoje ištiko „Žinau, kad nieko nežinau“ momentas. Aš vėl ėmiau blaškytis tarp BUP'o, tarp mane didžiąja dalimi tenkinančių „Vaivorykštės“ vadovėlių mokymo planų (ieškokite jų tarp e-lankos.lt metodinės medžiagos), tarp vaikų pomėgių/poreikių ir dabar štai tarp to projektinio mokymosi. O tu varge vargeli... Norėjau, kaip geriau, bet finale vis tiek išėjo kaip visada. O gal vis tik kiek geriau? Laikas parodys. 

Taigi – kaip aš viską dariau.
1. Visų pirma susikūriau šabloninę savo savaitę. Jos pagrindas – mūsų mėnesio tema (šiuo atveju – „mokomės kartu“) ir savaitės uždavinys – „ruošiamės mokymuisi“. Bandysime, kiek pavyks, daryti projektus būtent tuo PBL (project based learning) metodu, o kiek nepavyks – senuoju CC būdu, nardant po informaciją, susijusią su temos medžiaga.

2. Tuomet užsipildžiau projektinę skiltį, kurioje išsidėliojau viso mėnesio tikslus su kiek smulkesnėmis potėmėmis. Jas dar su vaikais bandysime vizualizuoti ant magnetinės lentos, kad jiems būtų aiškiau, kaip realiai vyksta visas mokymosi procesas.

3. Paskui iš „Vaivorykštės“ mokymo planų (pvz., iš 3 kl. pasaulio pažinimo) pasiekimų (nuostatų, gebėjimų ir žinių) stulpelio persikėliau pasaulio pažinimo, anglų kalbos, dailės, muzikos ir kūno kultūros reikalingus punktus, susirašiau privalomosios literatūros kūrinius. Tik lietuvių ir matematiką persikėliau iš TAIP vadovėlių, mat pernai šios serijos medžiaga mums labiau patiko už esančią „Vaivorykštėje“. Vaizdelis išėjo plius minus toks:


Viršuje pasilikau nepaslepiamą juostą su mėnesio pavadinimu, šone – savaitės juostą, kad bet kada matyčiau, ties kokiu mėnesiu ir savaite visoje didžiojoje savo lentelėje esu.

4. Tuomet pirmosioms savaitėms susižiūrėjau resursus – tai pagrindas, nuo kurio pradėsim savo projektus – filmai, knygos, išvykos, kita interaktyvi veikla, kuri man atrodo tinkama projektui užkurti.

Visi devyni mėnesiai galiausiai atrodė štai taip:
Oranžiniuose stulpeliuose sutilpo rudens mėnesiai, melsvuose – žiemos, žaliuose – pavasario savaitės. Grubiai imant viskas išsidėlioja taip, kad tris savaites per mėnesį intensyviai mokomės, paskutinė lieka projekto paruošimui, apibendrinimui, pristatymui, informacijos užtvirtinimui. Viena kita tarp mėnesių įsipaišiusi nepilna savaitė lieka net nepažymėta, nes toks planas reikalingas daugiau perliminariam matymui nei tiksliam padieniui jo laikymuisi. Jis padeda grubiai išsidėlioti viską laike, nes finale vaikai ir kitos aplinkybės tikrai ne kartą perstumdys datas kitaip. Gali būti ir taip, kad net temos eigoje kai kurios jų pasikeis. Jei taip nutiks, eigoj ir keisim. O tam kartui – tokie štai grubūs griaučiai. Melsva spalva – tai, ko asmeniškai mokosi Liutauras, rožine – kas skirta tik Magdei. Visa kita mokomės kartu, tik skirtingais „lygiais“.


Tai čia planas man. Kai jau jis daugmaž susidėliojau viską prieš akis, ėmiausi planų vaikams. 

Tai iš principo ta pati lentelė, tik be bereikalingų pastabų, perkelta į formatą, kurį bandysime šiemet taikyti. 


Šią lentelę atsispausdinau ir prisegiau ant mūsų magnetinės lentos. Atskirai permečiau ant metalinės lėkštės visus turimus magnetukus (juos pasigaminau tiesiog susikūrusi ir atsispausdinusi ikonėles, paklijavusi jas ant storesnio kartono bei užklijavusi ant magnetinės plėvelės).


Teoriškai pernykštė mūsų magnetukų lenta kaip ir pasiteisino, vaikams patiko, todėl labai keisti jos neketinau. Tačiau patobulinimo vis tik reikėjo dėl dviejų dalykų. Visų pirma dėl to, kad lenta buvo daugiau skirta Liutaurui. Magdė tarsi privalėdavo daryti viską tą patį, ką ir brolis, o jei darydavo ką kita, atsirasdavo painiava. Taigi dėl to skeliame lentą į dvi dalis. Kitam patobulinimui poreikis kilo iš to, kad vaikai, nors ir labai aiškiai matydami dalykus, kuriuos gali pasirinkti tos dienos ar savaitės mokymuisi, negalėdavo žinoti, kas iš tiesų po tomis ikonomis slepiasi. O ir man nuolat reikėdavo arba papildomai telefone žiūrinėtis konkrečias užduotis, arba atsispausdinus jas kaišioti po magnetukais, arba plaukiant pasroviui tiesiog vaduotis pratybomis. Dabar gi visi kartu prieš akis galime matyti, kokie yra konkrečios savaitės mokymosi tikslai.

Na, o eigoje procesas dabar turėtų atrodyti taip: ryte vaikai iš lėkštės išsirenka, ką konkrečiai tą dieną norės daryti. Teks apsvarstyti, ką renkamės kartu, o ką galėsime daryti atskirai. Tuomet pasirinktus magnetukus kelsim į lentos apačią. Įgyvendinus vieną ar kitą užduotį, išmokus konkretaus dalyko, magentukas bus perkeliamas ant tą dalyką žyminčio langelio. Arba, projekto eigoje pasimatys, kad konkrečius dalykus padengėme, tai magentukus tuomet natūraliai perkelsime ant įvykdytų langelių. Tikslas – uždengti visus savaitės langelius. Natūraliai atsiras šioks toks žaidybinis ir konkurencinis elementas, kuris, įtariu, Liutaurui turėtų pakelti motyvaciją, nes būti pirmas jis tikrai mėgsta.


Magdei su motyvacija paprasčiau, ji jau dabar spurda, ant stalo išsidėliojusi visus įmanomus sąsiuvinius... :D

Žodžiu, brangieji, raitojamės rankoves ir žiūrim, kas iš to išeis.

O jums, jei vis dar kankinatės su planavimo iššūkiais, gal pravers šie mano atrasti resursai:

Projektinio darbo etapai (LT)
What is project based hoomeschooling
How to design Project-Based Learning Activities
Project-based learning in Your Homeschool – planavimo žingsniai
Homeschooling'o planavimo programėlės, resursai
Kaip atrodo planavimas eigoje (video)
Planavimo programėlė Planbook

Jei turite atradę kitų resursų, padėjusių jums, pasidalinkite komentaruose. ;)
Sėkmės planuojant!

2020 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

Mūsų vasara

Žadėti vasaros įspūdžiai užtruko. Neklauskite, kodėl. Jūs apskritai – matėte, kur šiemet dingo vasara? Aš tai ne... Berods laukiau, laukiau jos, bet taip ir nesupratau – ar čia ji jau buvo, ar čia kaip?.. Jei ne nuotraukos, turbūt iš viso galvočiau, kad kas nors ėmė ir man bemiegant kaip minimum porą mėnesių iš kalendoriaus išplėšė. Todėl skūpiai ir pasidalinsiu...

Birželio pradžią, jei prisimenate iš paskutiniojo pavasarinio įrašo, pas mus nužymėjo inkubatoriuje išsiritę 29 viščiukai. Džiaugsmo buvo pilnos kelnės, rūpesčių irgi šiek tiek. Bet vištukėliai per trejetą mėnesių taip ūgtelėjo, kad jau sunku ir beprisiminti, kad visai neseniai į delną tilpo... :)






Įdomiausia tai, kad viščiukams išsiritus ir mėnesį paūgėjus, mūsų senoji višta pеrekšlė taip pat užsimanė perėti... Kad ją kur, po paraliais – tiesiai mums ant šeimų stovyklos dar aštuonis viščiukus išperėjo, ko pasekoje tėčiui teko likti namie prižiūrėti mažutėlių, o aš su vaikais viena gavau važiuoti į stovyklą.

Pulko papildymas...

Stovykla, kai joje yra draugų, – smagus reikalas. Gaila tik, kad draugai tai atvažiuodavo, tai išvažiuodavo, kas tiek Liutaurui, tiek Magdei kėlė tai liūdesį, tai vėl džiaugsmą... 


Aktyvieji pokštautojai džiaugėsi netikėtu laimikiu... 

Jaunosios biologės intensyviai tyрinėjo varles ir jų gyvenimo būdą...

Kita vertus, visokeriopos patirties – ir geresnės, ir blogesnės, vaikai prisigaudė į valias. Gal net ir per daug, nes paskutinę dieną abu nebeatlaikė: ryte atsikėlė skaudančiom gerklėm ir pareiškė, kad nori namo. Apatiška ir susиgūžusi Magdės povyza bylojo viena: kūnas kelia temperatūrą ir traukia lovos link. Todėl greitai teko vyniotis meškeres ir gult grįžus porai dienų į patalus...

Puikiosios buratinų gamybos dirbtuvėlės.


Su Barbora ir Melisa. „Geriausios draugės amžinai“ –
tokia skanduotė griaudėjo vos ne kas penkias minutes :)

Renkame kanapių žiedus arbatai! 

Amžinoji klasika – supynės!

Šauniosios Algio dirbtuvėlės

 Susigūžusi, visus savo ir mano rūbus susivlikusi mergina tenorėjo vieno – 
važiuoti kuo greičiau namo...

Atsigriebėm su kaupu kitoje šeimų stovykloje, vykusioje visai jau vasaros pabaigoje, Karklėje. Tai buvo pusiau darbinė šeimų stovykla, kurioje vėl susitikome su Barbora ir Simonu, todėl vaikams buvo dvigubai džiaugsmo – palaikyti draugystę visuomet smagu!

Vaikų sudėliota stovyklos emblema iš dažytų akmenėlių.

Nuostabiai parinktas šeimyninis filmas po atviru dangumi – netikėta atrakcija. 


Puikiai parinkta stovyklos vieta kempinge suteikė savų patirčių. Pirmą kartą nakvojome palapinėse, kas vaikams labai patiko. Patiko ir mums, nes palapinės labai profesionalios ir patogios, o ir kai jų nei statyti, nei surinkinėti nereikia, tai dvigubas malonumas... :) 

 Kai po ranka galima rasti medžių, joks nuobodulys laukiant elėje prie maisto nebaisus.

Na ir, žinoma, jūra, jūra, jūra... Ar bereikia ko daugiau?.. :) Tris dienas vaikai mirko vos ne nuo ryto iki vakaro. Kadangi oras, o ypač vanduo buvo fantastiškai šiltas, vaikai galėjo į valias atsimaudyti, prisišokinėti per bangas. Net išvažiuoti nebuvo sunku – su kaupu prisimaudė ir prisikrykštavo vėjyje visi...


Įsėdus į automobilį važiuoti namo, vazdelis buvo toks:


Viskas tuo, manau, ir pasakyta... :D

Na,  o tarpuose tarp stovyklų, veiklos, žinoma, taip pat netrūko. Visgi vasara ne veltui taip greitai prabėgo – pagrindinė jos užduotis buvo katapultuoti mus į naująjį mūsų namą. Tad dabar jau esame pilnaverčiai molio vaikai, nes pagaliau baigėsi mūsų didžiosios penkmečio statybos, ir mes įsikūrėme...

Vaikai pagaliau galėjo džiaugtis savo „nameliais“ palubėje ir erdviu kambariu, kuris priklausomai nuo poreikio vis kaip nors transformuojasi...







Mes gi džiaugėmės pagaliau galėdami ir išorės darbus pabaigti... Namas pagaliau gavo laiptus, pakeliui – ir terasos iki tų laiptų pratęsimas...



Išlieję laiptus pagaliau galėjome šiek tiek atsikvėpti. Svečių pasikviesti ir patys į svečius keletą kartų nuvažiuoti. Pirmiausiai ištrūkom pas Ąžuolą, Liepą ir Kedrą...



Paskui – į Barboros, Simono, Stepono ir Vykinto jungtinį gimtadienį...



Paskui jau atskirai pas Simoną ir Barborą... :)

 Uoliosios „pirmokėlės be penkių minučių“ stipriai užsiėmę mokslais... :))
Sudarinėja minčių žemėlapį ir „planuoja“ kokią tia ekskursiją...

Berniukai į gyvenimą žiūri kiek paprasčiau ir pragmatiškiau :)

Vieni po kitų ir pas mus svečiai vis būriavosi. Jonas su Motiejum užsuko, paskui Greisė su broliais...


Apie kaimynus Liudą, Ksaverą ir Saulių iš viso nekalbu, nes jų nuolatos buvo pilni namai. Čia berniukai pykosi, čia vėl taikėsi, nuolat besikeisdami įtakos zonomis ir rolėmis. Tai vienas kito labai pasiilgdavo, tai vėl, žiūrėk, persisotinę vienas kitam į atlapus pagatavi būdavo kibti. Taip ir brovėsi kartu per vasarą, kiekvienas savaip bandydamas išsikovoti vietą po saule... :)


Draugams išsiskirsčius, geriausia būdavo likti dviese ir toliau kurti savų istorijų pasaulį...


Pasauliniai įvykiai, be abejo, koreagavo mūsų planus, ir štai pusę vasaros dar „kankinom“ išmoktus smuiko kūrinius, kad viduryje liepos, karantinui praėjus, galėtume nuvažiuoti į Suzuki mokinių stovyklą, į diplomantų koncertą. Prie didelių grupinių renginių mes per daug nesišliejam, todėl iš vienos pusės nors ir buvo smagu, grįžom pavargę. Liutauras išsidavė, kad į tokią stovyklą vis tik nenorėtų... Per daug žmonių, per daug triukšmo, per daug veiklos...


 Verčiau ramiai po pievas pabraidyti, žemuogių pusryčiams prie blynų prisirinkti...


...po daržą pavarlinėti, braškių iš žirnių pasiraškyti...




Popierinį žibintą į dangų prieš miegą paleisti...


Pas kaimyną nueiti akordeono muzikos pasiklausyti ir intrumentą pačiupinėti...


Rankas į sodos-acto vaivorykštę sumerkti...


Iš miegmaišių palapinę susiręsti...


Po fontanus palakstyti...


Galiausiai – po rugių laukus pabraidyti ir ne iki galo sunokusių grudų paragauti...


 Po Galvės ežerą dviračiais pasiplaukioti...


Ar sausumoj tuosius paminti...


O kai jau orai pradeda rudenėti, gera ir paprasčiausiai vienam ant lovos su LEGO pasikrapštinėti...


Visa tai, žinoma, tik lašas akimirkų, kurių prisižvejojome per tą, kad ir žaibiškai pralėkusią, vasarą. Visko nei parodysi, nei aprašysi, nei iš naujo išgyvensi. Tačiau bent kruopelę viso to užfiksuoti, kad kažkada vėl norėtųsi prisiminti – toks turbūt ir yra šių įrašų tikslas... :)

Jei dar turite 18 minučių, galite ir į vaizdus akis paganyti... :)



Iki greito. Labai greito! :)