2019 m. balandžio 21 d., sekmadienis

33-oji savaitė. Prisikėlimas

Simboliška: šią savaitę švenčiame Velykas – Kristaus prisikėlimą, o tuo pačiu ir mūsų pačių gyvenime po senelio išėjimo pas Viešpatį gyvenimas tarsi iš naujo dėliojasi nauja rutina, savais darbais ir mintimis. Mano pačios daug minčių dabar užima kaligrafijos ir leteringo mokyklos, į kurią užsirašiau, keturių mėnesių kursas, tačiau tam daugiausiai skirti vakarai, kuomet vaikai nueina miegoti. O tuo tarpu dieną viskas toliau teka pavasarine vaga...

Velykų stalas pas močiutę.

Vaikai daug laiko praleidžia lauke. O jei dar kaimynų berniukas užsuka, iš viso smagu... Liutaurui buvo nutrūkusi dviračio grandinė, tad vežėme taisyti, o kai atgavo atgaivintą dviratį, džiaugsmo buvo pilnos kišenės...

Berniukai plauna dviratį prieš vežant į taisyklą.

Bet, žinoma, dar smagiau, kai kas ima ir netikėtai viduryje savaitės pakviečia į gimtadienį! Šiaip ne taip atitrūkę nuo darbų išskubėjome sveikinti Motiejaus. Ir papuolėme į neįtikėtinai smagią šventę, kurią vedė animatorius iš Kauno, dėvintis Žmogaus-voro kostiumą. Vaikinas iš tiesų nepaprastai gražiai moka užimti ir įtraukti į savo žaidimą vaikus. Tad ačiū Motiejaus mamai už kvietimą, nes vaikai grįžo kupini tikrai įsimintinų akimirkų, prisižaidę judrių smagių žaidimų, prisiskanavę žmogaus-voro temą atliepiančių skanėstų!




Gaila tik, kad linksmybės ima ir pačioj smagiausioj vietoj atėjus vakarui baigiasi... Tenka važiuoti namo, vėl ryte kibti į mokslus... Kurie, deja, po pastarųjų savaičių sumaišties neina labai sklandžiai. Su skaitymu ir matematika tai tiek to – po truputį judame į priekį. Tačiau su rašymu vis dar labai sunku susitarti – vedžioti raides – ne problema. Bet štai savarankiškai rašyti – vis dar labai didelis iššūkis: nepasiduoda vaikinui raidės, nors tu ką... Na bet po truputį, po truputį, tikiu, įveiksime ir šitą baubą... :)


Tiek žinių ir vėl trumpai, susimatysime po savaitės. ;)

2019 m. balandžio 15 d., pirmadienis

32-oji savaitė. Viskam yra laikas po dangumi...

Ekleziastas puikiai sudėliojo jam skirtus užrašyti Dievo žodžius... Nes kai ateina laikas, tu prieš jį tampi bejėgis. Turi tik priimti tai, kas su visu tuo ateina, ir keliauti toliau.

Pirmoji savaitės diena iš pat ryto mus pasitiko su žinia apie senelio iškeliavimą anapus. Vaikams ši žinia buvo natūrali tąsa prieš tai buvusių įvykių. Mums, suaugusiems – kiek kitaip. Nes gyvenimas spėjo nemenkai pripildyti atsiminimų skraitą, iš kurio vienas po kito tądien kilo įvairiausi prisiminimai: kaip būdavau tėtės nešama į darželį šaltą žiemos rytą, o mano nosis ilsėdavosi jo akies įdubime – kad nesušalčiau; kaip paskutines kapeikas man, grįžtančiai iš mokyklos, tėtė atiduodavo, kad galėčiau nusipirkti spalvinimo knygelę; kaip laukdami traukinio stotyje skubėdavome gelbėti į betono duobę patekusių ir iš ten negalinčių išlipti varlių; kaip lankydavomės jo kolegų darbovietėse: pas fotografus, skulptorius, kalvius; kaip ilgiausius kilometrus važiavome siekdami užpildyti „Baltijos kelio“ spragas, o paskui gerokai po vidurnakčio apsistojome mažo miestelio viešbutyje; kaip keliaudavome kartu per Vėlines po Lietuvą, siekdami aplankyti visos plačiai išsimėčiusios giminės kapus. Tų kelionių metu nuskambėjo daug pasakojimų, kurių nuotrupos likę atmintyje. Dabar gi keliauti teks be jo. Iki kol susitiksime amžinybėje.


Taigi pirmadienis. Dokumentų tvarkymas, daugybė skambučių telefonu, lakstymas po valstybines įstaigas. Trečiadienį iš pat ryto keliaujame į Kėdainius, apsilankome Lietuvos krematoriume, kur atsisveikiname su seneliu.


Diena, kupina ilgų laukimo akimirkų. Ilga kelionė pirmyn ir atgal, laukimas krematoriume, laukimas Kėdainių restorane pietų – nemenkas iššūkis tokiems pipirams. Tačiau atjautos, kantrybės ir ištvermės pamokos labai geros. Visomis prasmėmis. Vaikai gi, šaunuoliai, kantriai visur išbuvo, visur gražiai sutarėmе ir apsiėjomе be kaprizų ar kitų nesusipratimų. O kad laukimas neprailgtų, aplankėme ir Kėdainių krašto muziejų. Pats Kėdainių miestas iš tiesų padarė labai jaukų įspūdį. Jaučiausi, teisybę pasakius, beveik kaip kokiame Prancūzijos provanse. Jausmas tikrai neapsakomas. Nuvykite patys.


Kėdainių muziejuje mus pasitiko ne tik įspūdingo kelių mastelių Žalgirio mūšio maketas, bet ir įdomi partizanų/trėmimų/žydų naikinimo ekspozicija kambaryje su projektoriais.


Šiame kambaryje vaikai norėjo užsibūti ilgiausiai. Keletą kartų žiūrėjo rodomą medžiagą ir niekaip nenorėjo iš čia išeiti.


Likusios savaitės dienos po truputį užsipildė pasikeitusia mūsų namų rutina. Bandėme įeiti į kokį tai naują ritmą, tačiau, matomai, laiko dar prireiks vėl viską susistyguoti.

Nors orai ne itin šiluma lepina, dviračiais pasivažinėti tai netrukdo. Magdė mina pedalus, kad net, į dieną po porą kilometrų dabar kasdien įveikiam. O kartais net ir po keletą kartų. 


Namuose gi laiką tenka praleisti mažiau įdomiai: toliau skaitom, rašom, visa tai paįvairindami ir žaidimais, ir filmais.
Turiu pasidalinti labai smagia atrasta programėle Crazy Gears. Nuostabi loginio mąstymo lavinimo priemonė... Dantračiai, grandinės, magnetai, jungtys... Kiek Liutauras žaidė, tiek aš vos galėjau atsitraukti, nes ir pačiai buvo labai įdomu rasti siūlomų galvosūkių sprendinius.


Ir, žinoma, neišvengėme šią savaitę filmukų. Suko vaikai n+k kartų vieną ir tą patį (kaip visada – kol išmoks mintinai): „Ponas Žirnis ir Šermanas“. Iš karto turiu pasakyti, kad filmukas kiek kontroversiškas. Iš vienos pusės – nuostabus savo sumanymu įtraukti vaikus į istorijos pasaulį, per kurį keliaujama laiko mašinos „Laikotrono“ pagalba. Tikrai rašau dešimt balų. Vaikai puikiausiai dabar savo žaidimuose linksniuoja Troją, Egipto faraonus, Mariją Antuanetę ar Džordžą Vašingtoną, tačiau tai, kad šiame filmuke pagrindinis herojus šuo iškeliamas aukščiau žmogaus, kelia įvairialypes mintis. Besikalbant su vaikais, be abejo, galima visa tai išnarplioti ir palenkti reikalinga kryptimi, tačiau visgi šiame filme yra keistokų ir ne visai pozityvių žinučių, tad spręskite patys, į ką vertėtų atkreipti dėmesį, dėliojant akcentus.

Tiesa, mums čia bėgant per laiką, balandis juk atėjo. O mes visai pamiršome, kad kalendorių likome nepasidarę... Tai suskubome klaidą taisyti...


Liutauras savo versijos nebaigė, tai gal kitą kartą pasirodys... :) O tam kartui „ant bangos“ pas mus – namų koncertai. :))


Iki kitų susitikimų! 

2019 m. balandžio 7 d., sekmadienis

31-oji savaitė. Pavasario džiaugsmai

Pavasaris šiemet iš tiesų šaunus. Ir jei žemelei bei palengva dygstančiai žolei visai neprošal būtų jau ir lietaus gauti, vaikai jo visai nepasigenda. Tik džiaugiasi, kad tokios šiltos ir saulėtos dienos visą savaitę lepino. Todėl didžioji dalis veiklos ir sukosi lauke.

Ant hamako...


Ant dviračių (Magdė jau pakankamai tvirtai jaučiasi ant saviškio, papildomus ratukus jau reiks mest lauk)...


Padedant mamai tvarkyti šiltnamį ir jo prieigas. Kiekvienas su sava „technika“...




Prie laužo...


Ši veikla tinka ir dienai, ir vakarui...


O jei dar nutinka taip, kad didžiąją dienos dalį galima praleisti su draugais Svajūne ir Gintaru, iš viso nuostabu. Ši ketveriukė iš tiesų labai šauniai randa bendrą kalbą. Berniukai puikiai papildo vienas kitą ir draugiškai išsprendžia visus kilusius nesklandumus, merginos, kurias vienija meilė šokiui ir mergaitiškoms smulkmenoms – juo labiau. Todėl šeštadienio popietė mūsų kieme buvo kupina džiaugsmo, žaidimų ir atradimų. 

Tiesa, Liutauras paskutiniu metu labai susidomėjo šachmatais. Negalėjo nuo jų atsitraukti net ir atvažiavus draugams. Tad buvo puiki proga patobulinti savo įgūdžius...



Dienai paįvairinti išlėkėme pasigrožėti pavasariu į mūsų pamėgtą Šilėnų pažintinį taką.





Ir, žinoma, radome žibučių... :) Koks gi pavasaris be jų! :)


Visa kita savaitėje nebuvo kažkuo ypatinga. Ir toliau lakstėme į miestą lankyti silpstančio senelio, toliau sukomės po namus ir aplink juos tvarkydamiesi.

Neišvengiamai, žinoma, po truputį toliau tvirtinome skaitymo, rašymo ir skaičiavimo įgūdžius, grojome smuiku. Kitaip tariant, vyko įprasta rutina be didesnių posūkių... Gyvename toliau. :)

2019 m. kovo 31 d., sekmadienis

30-oji savaitė. Gyvenimiški netikėtumai

Savaitė pasitiko mus netikėtai. Senelį išvežė su greitąją, iš paskos skubėjome į reanimaciją ir mes. Deja, vaikų ten neleidžia, tad turėjo mažieji nusivylę laukti už durų. Deja, pusę savaitės taip ir teko pralakstyti šen bei ten, sekant įvykius, tikintis geriausio, ruošiantis blogiausiam... Todėl parašysiu labai skūpiai ir trumpai.

Tylą saugantys ligoninės koridoriai...

Nuliūdę lankytojai, neįleisti į reanimacijos palatą.

Tikra, neišgalvota, gyvenimiška pamoka vaikams apie senatvę, slaugą, ligas, mirtį. Daug klausimų vakarais, šiokių tokių pasamprotavimų dieną, tarp žaidimų. Viskas vaikiškai paprasta ir aišku. Kita vertus, mūsų nusistovėjusi savaitės rutina griūna, nes turime vėl kitaip planuotis laiką, kitaip susidėlioti mintis ir tolimesnius veiksmus.

O kad mintyse nesusipainiotume, tradiciškai lankomės Žaidimo laboratorijoje, kartu su draugais savaitės įtampą malšiname lauko žaidimo aikštelėje ir namuose.


Šviesos stalo suvilioti.

 Netikėtai atrastas žaidimas „Šokinėjančios varlytės“ – akies-rankos koordinacijai lavinti.

Lauko aikštelėje Magdė pagaliau išdrįsta nusileisti stulpu žemyn.

Supynėse.

Oras už lango vis malonesnis, todėl namo suginti vaikus iš lauko darosi kartais net jau ir sudėtinga. Ir štai čia pajauti – artėja vasara. :) Su ilgais šviesiais vakarais, su nesibaigiančiais žaidimais. :)

Deja, žaidimus tenka pertraukti namų darbais – niekur nedingsi, kremtame pradinukų duoną...




Taip ir keliaujame tam kartui mažais žingsneliais per gyvenimą. Vieną dieną čia, kitą ten...

2019 m. kovo 25 d., pirmadienis

29-oji savaitė. Pavasario darbai tęsiasi

Važiuojam vieną pavakarę su vaikais iš smuiko pamokų namo, saulutė pamažėle artėja horizonto link, kalbamės apie ilgėjančias dienas. Juk, regis, visai kątik grįždavome su tamsa, ir vakaro sutemų gaubiamos pamiškės vaikams audrindavo vaizduotę. O dabar, pusę septynių vakaro, štai šviesa dar taip nenoriai traukiasi. Dviem valandom per mėnesį pailgėjantys vakarai jaučiasi ne tik grįžtant namo. Visa diena, regis bėga visiškai kitaip: lengva pabusti, kibti į darbus, šiluma gena į lauką, o pradžiuvusi žemė kelią norą ilgiau būti lauke, stebėti bundančią gamtą.



 

Vaikai iš pat ryto lekia patikrinti, kiek per naktį prilašėjo sulos. Panašu, kad ši jau į pabaigą. Tvarkydami aplinką, rastas šiukšles galime sudeginti, o laužas, be abejonės, visuomet traukia. Tad net pasišokinėdami vaikai imasi šio darbo, kol aš tvarkausi aplink.


Pakavojo vaikai laužą po papuvusia drožlių plokšte ir laukia, kol ugnis „pramuš“. 
O belaukiant ir pasistiprinti galima... :)


Vištelės taip pat džiaugiasi vis ilgesniam laikui išleistos pasibėgioti lauke ir pasiknaisioti. Tai Liutauras jau, žiūrėk, pasičiupęs kurią, po pažastimi pasikišęs glosto. Grūdų saiką pabėrę abu lesina savo augintines. Magdė nenustygdama vietoje atbėga su didžiausiu entuziazmu pranešti, kad vištelė jai net iš delno grūdus lesė! :)
Džiaugiasi ir zylės, kėkštai, geniai, kurie mūsų lesyklėlių, pakabintų ant terasos, neaplenkia...

Užduotis: raskite šešias zyles. :)


Na, o smagiausia savaitės dalis, žinoma, visuomet yra Žaidimo laboratorija ir susitikimas su draugais Vingio parke. Čia galima ir Neryje pabraidyti, ir į po medžius besikarstančius bendraminčius pasižiūrėti. Pats Liutauras į juos lipti, žinoma, nesiveržia, tačiau grįžęs namo palei čia augančias pušaites trinasi, bando su Magde į jas įsiropšti. Magdė drąsesnė, užsikaria kiek aukščiau, Liutauras tenkinasi pirma apatine šaka. Aukščio baimės, jei ją turi, taip lengvai neįveiksi. Tačiau geras draugų pavyzdys vis tiek daro savo. :)



Nemėgsta Liutauras ir greičio. Todėl riedučius, Magdės įkalbėtas, aunasi trumpam. Pabandė, pavažiavo ir nusiavė. Magdei toliau vienai tenka suka ratus.

Nors vaikiai mielai vienu du žaidžia lauke, visgi atvažiavus seniai besilankiusiems kaime kaimynų berniukams, labai apsidžiaugia ir tuoj bando įtraukti anuos į savo žaidimus su mašinėlėmis, pastatytu iš europalečių nameliu, „Aukščiau žemės“ ir kitus, kurių jau net nebesusekiau. :) Išvežė savaitgalį iš mūsų kiemo turistinį kemperį, tad vaikams atsivėrė nauja žaidimų erdvė. Džiaugiasi ir jie ir aš. Lyginame su Magde žemes, nes jau nutarėme – šiemet čia augs mūsų tradicinė kiemo puošmena – saulėgrąžos. 
Magdė apskritai labai noriai dažnai pasisiūlo į pagalbą, pareikšdama: „Na, mamyte, tai duosi tu man kokio nors darbo, ar ne?..“ Tuo tarpu Liutauras siūlytis neskuba... Jo galvoje kažkas kito sukasi. Bet užtat kai vaikai yra prašomi susitvarkyti kambarį, Magdė darys viską, kad išsisuktų nuo šios veiklos, kai tuo tarpu Liutauras ims ir sutvarkys – ir už save, ir už sesę...



Liutauras pirmas nori būti ir tuomet, kai tenka atlikti akademines užduotis. Vos paklausk, kas pirmas nori eiti rašyti/skaityti/skaičiuoti/groti, Liutauras nuliūs, jei sesė pirma sureaguos ir suriks „Aš!“. Nes jam gera, kai jis pirmas darbus atlieka ir yra laisvas. Tad čiumpam tradiciškai skaitymą už ragų. Tęsiame E. Mieželaičio eilių skaitymą. Kadangi pasaką apie Ropę baigėme praeitą savaitę, išsirinko Liutauras kitą eilėraštį – „Kirvirvyrai“. Visai nieko skaitosi. :)




Miestų legendų rašyme padarėme šiokią tokią pertrauką. Kadangi prieš tai turėtose Katino Teodoro pratybose buvo užsilikusios kelios nepabaigtos vedžioti raidės, sutarėm su Liutauru, kad reikėtų pabaigti jas. Taip ir padarėm. Legendų rašymą tęsime ateinančią savaitę.


Su matematika nutarėm neskubėti, o verčiau įtvirtinti tai, kas išmokta. Kartojame skaičių sąryšius, sudėtį, atimtį. Tam į pagalbą šį kartą pasitelkiame „Math-U-See“ kubelius.


O darbus nudirbę sveikiname senelį su jubiliejumi. Puošiame uogomis tortą, piešiame sveikinimo atvirukus, dovanojame, linkime viso ko geriausio. Deja, senelis lyg tyčia savo gimtadienio rytą susitrenkia šoną, ir nebelabai nori lipti iš lovos, o po poros dienų dar smarkiau apserga ir atgula į lovą. Tad slaugom, rūpinamės, kaip mokame, ir gyvename toliau.

Kai vaikai kambaryje žaidžia, atsiranda štai tokie smagūs užrašai prie durų... :)