2019 m. vasario 10 d., sekmadienis

23-oji savaitė. Namai namučiai

Visur gerai, bet namie geriausia – visi žinome šį posakį. Nuo jo ir pradėjome šią savaitę... Liutauras beveik baigė vedžioti atskiras raides savo pratybų sąsiuvinyje, o mūsų toliau besitęsiantis kaligrafijos kursas natūraliai įvedė mus į raidžių jungimo pasaulį, todėl vadovaudamiesi Š. Meison metodika, toliau čiumpame žodžių vedžiojimą. 



Pačiam savarankiškai Liutaurui visgi dar labai sunku jungti raides – jam sudėtinga pajusti erdvės, mastelio ir raidžių pasvirimo kampą, todėl raidės išeina labai gremėzdiškos, nevienodos, negražios, ir tai iš karto kerta per motyvaciją. Tuo tarpu einant žodžių apvedžiojimo keliu, akis ir ranka įgunda iš karto rašyti teisingai. Žinoma, tam reikia daugiau laiko, ir rezultatas ateina palengva, tačiau be pykčių, nepasitenkinimo ir, kas mūsų atveju labai svarbu, – be savivertės numušimo, kad „negaliu, neišeina“. Tuo tarpu vedžioti įvairias mano užrašomas citatas Liutaurui labai patinka. Jis mato, kad jam tai pasiduoda, ir net sesei paskui rodo, kaip jis moka, ir kaip jai dar iki jo reikia pasitempti. Nuo pieštuko perėjome prie parkerio. Vietoj mėlyno įprasto rašalo vaikinas išsirinko parduotuvėje žalią. Ir rašo dabar vien tik juo.



Žodžiu, laviname ranką ir kantriai laukiame, kada vaikinas bus pasiruošęs savarankiškai rašyti. Magdė, stengdamasi neatsilikti nuo brolio, taip pat darbuojasi, uoliai prirašydama net tris lapus. Žinoma, jai raidelės pasiduoda sunkiau, tačiau jos ryžtas – užkrečiantis.


 

Magdė visada šalia ir tuomet, kai užsiimame kaligrafija. Toliau tęsiame kelionę kartu su Kids letters kursu, ir šįkart laviname ranką, kurdami paveikslus su įvairiais objektais. Vienas jų – taip pat pataiko į mūsų savaitės temą apie namus. Pirma piešiame fonus, paskui rašome ant jų. Liutauras paruošia dovaną savo draugui, kuris ką tik įsikėlė į naujus namus. Tad, jaukumo linkėdamas, rašo štai taip: 


Su Magde gi šioje vietoje gavosi kiek jai nebūdinga istorija, nes nupiešusi namą žiemos rūke, paliko rašymą kitam kartui. Tačiau kadangi Liutauras jau buvo baigęs savo darbą, tai mažoji, neturėdama kompanijos, atsainokai užbaigė savo darbą. Kita vertus, tai – gera pamoka, kas nutinka, kai darbą atliekame bet kaip.


Lavinu ranką ir aš. Pabandžiau štai tokią kompoziciją, kurią paskui vaikai dar ne kartą kopijavo per kalkę. Labai jiems patiko.


Tuomet ėmėmės kito objekto ir žodžio. Piešėme oro balionus ir interpretavome juos kiekvienas savaip. Liutaurui norėjosi matyti balioną audroje. Net ir užrašas teptuku išėjo toks audringas. :) Tuo tarpu Magdė, išliejusi, mano akimis žiūrint, labai gražų foną, vėlgi kiek atsainiai pažiūrėjusi į rašymą, savo šedevrą sumenkino. O bet tačiau, kadangi mes šiais darbais siekiame ne tobulumo, o tiesiog mėgavimosi procesu, kabiname ant sienos į bendrą kolekciją ir žingsniuojame toliau.




Prisijungiu ir aš, pabandydama suvynioti viską į debesis. :)


Ir, kiek užbėgdami įvykiams už akių, išnaudodami artėjančios Valentino dienos simbolius, piešiame širdeles. Su Magde pripaišome jų visą galybę, galėsime dovanoti. O tam kartui pasipraktikuojame užrašyti po vieną. Magdė čiumpa sidabrinį tušą ir raito....

Magdės menas

 Liutauras reiškiasi santūriau.

Pas mane išeina štai taip papudruotai, saldžiai... :D

Imamės ir dar vienos kaligrafijos žaidimo užduoties, tačiau ją pabaigsime kitą arba dar kitą savaitę, tad teks luktelėti rezultato.



O tuo tarpu džiaugiamės ir dar vieno proceso pabaiga – pagaliau su Liutauru įveikėme E. Marcelionienės elementorių (Magdei dar 15 puslapių įveikti liko), ir drąsiai galime imti į rankas bet kurią kitą knygą. 


Ta proga šturmuojame biblioteką, ir Liutauras kaip nugalėtojas prisigrobia storesnių bei plonesnių knygelių. Visgi vaikinas pats jų dar neišdrįsta skaityti, pripažindamas, kad jam labai patiko skaityti trumpas istorijas, telpančias į vieną puslapį. Tai išsiaiškinę svarstome, kokią gi knygą tuomet galėtume imti skaitymui. Jei nepersigalvosime, nutarėme imtis „Kodėlčiaus enciklopedijos“. – Čia esantys glausti reiškinių ar įvykių aprašymai vaikinai pasirodė pats tas skaitymo malonumui pratęsti.

Įdomios tos vienokių ar kitokių dalykų pradžios ar pabaigos. Liutauras kaip tik štai pametė šeštąjį pieninį dantį. Ir, tikite ar ne tomis pieninių dantų kritimo sąsajomis su vaiko gebėjimu mokytis, tenka pripažinti, kad dabar Liutauras yra daug brandesnis akademine prasme nei kad buvo rugsėjį...




Knygų prisiskaičius visai gera pagaliau, po visų ligų, išbėgti į lauką. Kol sirgo, vaikai labai liūdėjo, kad už lango štai pagaliau limpa sniegas, o jie negali juo pasidžiaugti... Ta proga bandė savaitgalį atsigriebti. Pakaitomis su tėčiu padėjom statyti jiems tvirtovę, bet ir mums pritrūko ryžto ją pabaigti... :D



Grįžus namo po tokių sniego žaidimų, nepaprastai smagu šiltos arbatos gurkštelėti, ypatingų saldumynų, kuriems ingredientai atkeliavo iš Australijos, paragauti.


Na, o pasistiprinus, darbai tęsiasi. Prieš porą savaičių vaikai mokykloje lipdė iš modelino dubenėlius. Tai dabar ir namie negali sustoti... Labai jau nori juos mokyklos Kaziuko mugei paruošti... :))



Tėtis irgi nuo vaikų neatsilieka, lipdo... :))


Žodžiu, procesas užsisukęs kaip turi būti... :))


 

Seniai ką berašiau apie tai, kaip vaikai toliau mokosi užsienio kalbų. Buvau minėjusi, kad specialiai nieko nedarau, o tiesiog nuosekliai duodu žiūrėti jiems filmukus anglų ir rusų kalbomis. Laukiau, tiesiog bandydama suvokti, kada gi jau reikėtų įsikišti ar ką papildomai duoti. Ir štai vaikai mane netikėtai nustebino. Atsikėlė vieną dieną ir sako: mamyte, o galime mes pabandyti kalbėti angliškai? O rusiškai?.. Žinodama, kad nereikia vienu metu vaikams plakti skirtingų kalbų į vieną krūvą, paprašiau pasirinkti vieną kalbą, kurią, jų manymu, jie geriau moka. Pasirinko rusų (ryškiai filmukas „Tri kota“ jiems labiau patinka nei „Peppa pig“). Na ir ką – bandėm. Ir žinot ką? Buvau pakankamai nustebusi, nes visai neblogai mes susišnekėjom. Matomai, žiūrėdami filmukus vaikai pagaliau pasiekė tokį lygį, kad jaučiasi jau galintys pradėti dėlioti žodžius į sakinius. Žinosiu dabar, kad reikia daugiau duoti filmukų anglų kalba, ir lauksime, kada gi šios žinių taurė prisipildys.



Na, o grįžtant prie mūsų savaitės temos, protarpiais, ištaikydami progą kalbėjome apie skirtingus namus. Vadovėlio medžiaga per daug sekti neišėjo, nes joje išdėstyta medžiaga pasirodė pernelyg gerai mums pažįstama – ar reikia dar kalbėti su vaikais apie tai, kas stato namus, kai jie šį procesą patys stebi jau keleri metai..? Ar reikia kalbėti apie tai, kokie būna namai, po to, kai pernai nagrinėjome miesto temą?.. Visgi pavartėme tą pačią „Kodėlčiaus enciklopediją“, pažiūrėjome, kas gero youtube.

Bandėme prisiminti ir posakius, susijusius su namais: „Visur gerai, bet namie – geriausia“; „Namai pragarai, be namų negerai“; „Nėra namų be dūmų“; „Mano namai – mano tvirtovė“; „Gamta – visų namai“. Ir Biblijos eilutę prisiminėm: „Geriau sausas kąsnis ir su juo ramybė, negu namai, pilni aukų, su vaidais“ (Pat 17:1)


Taip pat spėjom su draugais žaidimų kambaryje pasibūti, tačiau po visų ligų vaikai ten greitai nuvargo, Magdę mašinoje užmigusią namo teko parsivežti... :)


Dainelių dar porą vaikams sukūriau, tačiau kadangi pas pačią nosis užgulus, įdainuoti teks geresniems laikams atėjus. :)

2019 m. vasario 3 d., sekmadienis

22-oji savaitė. Kai tenka stabtelėti

Na ką, prigavo žiema ir mus. Nepatiko, matomai, jai, kad taip įsisiūbavom ja besidžiaugdami, tad ėmė ir... susargdino mano didvyrius... Antradienį iš vėžių išgriuvo Liutauras, o jam penktadienį pasveikus paskui pasekė ir sesė... Tad, kaip suprantate, savaitė visa ir buvo tokia šlubuojanti, kostinti ir sloguojanti, pagalves pataluose apsikabinusi, nelabai ką doro iš mūsų išspausti sugebėjusi. Todėl šį kartą trumpai apie tai, ką pavyko įgyvendinti.

O realiai tespėjome pabaigti pirmąjį kaligrafijos kursą. Užduotis buvo parašyti plunksna vizitinę kortelę. Laikiau Magdės ranką, paskui Liutauro, taip kartu draugiškai ir rašėm. :) O paskui Magdė padailino kitas puses. :)




Paskutinioji mūsų kurso užduotis buvo baigiamasi darbas, kuriame reikėjo apjungti piešimą plačia plunksna, teptuku ir plona plunksna. Visa tai sudėjus į krūvą, išėjo tokios štai atvirutės su gyvūnais, kuriems bandėm sugalvoti labiausiai tinkančius apibūdinimus, o po paveikslėliais vėlgi – ir kartu, ir atskirai rašėme pavadinimus. Beje, ši užduotis mums vos ne visu žaidimu tapo, nes šalia viso to dar ir į kategorijas gyvūnus skirstėm (kas kur gyvena), spalvas rinkom... Žodžiu, labai smagus nedidelis projektėlis išėjo.

Džiovinam ant krosnelės ruošinius



Medūza, elniukas, sraigė – užrašai, kuriuos raitėm kartu.

Na ir, kadangi persiritome į vasarį, gaminome vasario kalendorių. Sąmoningai jam pasirinkome ne Valentino dienos akcentus, o vasario 16-osios temą, plius kątik Vilniaus švęstą gimtadienį. Taip mums gimė Gedimino pilis su joje iškelta trispalve.


Magdės, Liutauro ir mano variantai

Daugiau nieko ypatingo nuveikti nebesugebėjom. Trečiadienį dar svečių iš Kauno miesto muziejaus turėjome, kuriems perdavėme saugoti senelio darbų archyvinę tiriamąją medžiagą, tad man dar kiek likusį nuo viso to laiką teko išnaudoti kitiems dalykams. 

Nusižiūrėjusi internete padariau taip vadinamą „Mokslo namą“, į kurį iš mokymosi plano sudėjau viską, ką per šiuos metus esame užsibrėžę įvykdyti. Toks „namelis“ tarnauja tiek man, kad galėčiau matyti, kaip mums čia sekasi, tiek Liutaurui, kuris taip pat gali stebėti savo progresą ir gali matyti, kiek dar iki vasaros reikia visko sužinoti. Susižymėję, ką jau esame įgyvendinę, pamatėm, kur turime spragų, o kur šiek tiek netgi priekyje. Mums patiko namelio idėja, tačiau galima padaryti ir kylančią raketą, ir kokį augantį medį ar dar ką nors.



Tiesa, lovoj begulinėdami „Plėšiką Hocenplocą“ pabaigėm. Dedamės pliusą ir judam toliau. Nesušalkit. Arbatos užsikaiskit, o kol ji virs, pasižiūrėkite, kaip čia pas mus viskas šią savaitę atrodė...

2019 m. sausio 27 d., sekmadienis

21-oj savaitė. Iš praeities į dabartį.

Žiemos vidurys. Nuostabūs, jau šviesūs rytai, kuomet rytmečio saulės nutvieksti šalčio kristalai gundo traukti kamerą... Saulutei pakaitinus jie greit ištirps, ir dings ta stingdanti magija... Nepastebėsi, pražiopsosi... Juo labiau, kad savaitė buvo iš tų, kur bėgi, leki, ir net nepastebi, kaip ir kur ji dingo...



Tačiau spėjame šnektelėti apie tai, kad ši žiema – tokia, kokia būdavo mūsų vaikystėje. Su daug daug sniego, su didesniu ar mažesniu šaltuku, rogėmis, slidėmis, pačiūžomis... Pastaruosius kelerius metus tuo pasigirti negalėjome, vis norėjosi bambėti, kad va, nebėra tokių žiemų, kaip mūsų vaikystėje kad buvo... Tad dvigubai smagu, jog laiko ratas prasisuko, ir vaikai gali pasidžiaugti tuo, kuo ir mes džiaugdavomės savu laiku. 

Grįžtame prie giminės medžio, tačiau šįsyk kiek iš kitokios perspektyvos. Imame savo „Amžių knygą“, kurioje iš anksčiau jau puikuojasi mūsų su vaikais nuotraukos. Dabar atėjo eilė tolimesniems giminaičiams: dėdėms, tetoms, pusbroliams, seneliams, proseneliams. Smagu matyti, kaip kai kurios datos jau ima ir persipina su istoriniais įvykiais – Kalantos susideginimu, Costa concordia laivo katastrofa ir kt...


Žiūrint į perspektyvą galiu tik spėti, kaip bus įdomu, kuomet knyga prisipildys ir kitų sričių įvykiais, atskleisiančiais pilnesnį vieno ar kito meto paveikslą... 


 

Kadangi šią savaitę kalbamės apie laiko tėkmę, tai ir dainelė į kompaniją...



Tradiciškai jungiamės prie mokykloje vykstančio edukacinio projekto „Geriausia kelionė“. Šįkart vaikus labiausiai paliečia pavyzdys apie suplėšomą ir atgal nebesuklijuojamą popieriaus skiaučių dėlionę. Taip ir mūsų poelgiai veikia aplinkinius – kažką sugadinti yra labai paprasta, bet vėl atstatyti taip, kaip būta, praktiškai neįmanoma.




    

Namuose tuo tarpu toliau tęsiame savo kaligrafinę kelionę. Pasiėmę plakatines plunksnas, jomis... piešiame. Rodos, nekalti paveikslėliai, tačiau jie labai lavina ne tik erdvinį suvokimą, smulkiąją motoriką, bet ir meilę raštui. Tandeminis mūsų darbas duoda tikrai neblogus vaisius. Pirmiausiai bandome apskritai prisijaukinti plunksną.


Liutaurui norisi apskritai išbandyti plunksnos galimybes, Magdė tuo tarpu siekia tobulumo – nusižiūrėjus elnią, įveisia visą jų būrį...


Tuomet ateina metas perkelti šiuos naujuosius įgūdžius į didesnį formatą. Imame didelį teptuką, ruošiame fonus, o tuomet į juos tupdome savo „žvėryną“. Taip mano paukšteliai nutupia Magdės pieštame fone, Magdės elniai apsigyvena mano pieštame miške, o šikšnosparniai atskrenda aplankyti mūsų visų trijų bendrai pieštų girios sutemų. Užduotyje turėjo matytis ir užrašai, tačiau vaikai nepanoro išpildyti šios dalies, tad aukojausi aš. Na, ta auka tokia, žinoma, man labai maloni, o kad jau pagavo įkvėpimas, tai šikšnosparniams ir eilėraštis dar gimė.




Kita užduotis buvo vėl tiesiogiai susijusi su rašymu. Aš mankštinau ranką prie raidžių su puošybos elementais, tuo tarpu vaikai „užsikabino“ už atskirų puošybos elementų. Nebežinau, kiek Magdė kalkės lapų jų pripiešė. Arti dešimties privedžiojo... Liutauras buvo saikingesnis, tačiau jis prisiminė mūsų anksčiau kopijuotus šriftus ir panoro grįžti prie jų. Vos galėjau vakare nuvaryti vaikus miegoti – taip norėjosi jiems tęsti pradėtą darbą... O kitądien prispyrė mane paimti segtuvą su visomis priemonėmis į smuiko pamoką.





Žodžiu, padirbėjo vaikai prie rankos lavinimo „pratybų“ iš peties. Tačiau svarbiausia yra tai, kad Liutauras pagaliau išdrįso savarankiškai pats rašyti žodžius. Kažkam tai – nepastebimas ir nereikšmingas pasiekimas, bet ne mums. Nes ilgai to laukėme. :) Ir nesvarbu, kad su viena ar kita klaidele, su viena kita veidrodine raide. :) Nes iki šiol viskas buvo tik kopijavimo/vedžiojimo lygmenyje.

Baseinas lėlėms nuo šiol turi savo užrašą. :)

Na, o pasižaidę su raidėmis ir jų dekoro elementais, jungėme viską į krūvą. Tik visgi ne taip paprasta dar vaikams valdyti tą teptukinį rašiklį (brushpen), todėl linijų storiai per daug nesiskiria... O bet tačiau, gyvenime bus dar laiko tai išmokti. :)



Su Magde išsirenkame po žodį ir darome iš jo paveikslą.



 Magdė, tiesa, užsimano rašyti plonu flomasteriuku, todėl jai išeina visai įdomus šriftas.




Na, o savaitgalį sulaukiame kompanijos pasivažinėjimui rogutėmis nuo kalniuko. Seniai mus belankę Emilija, Sofija ir Matas kyla ir leidžiasi be atvangos – gražu žiūrėt... :) Žodžiu, žiema mėgaujamės pilna koja, kol sniego yra.


Visa kita kaip ir teka sava vaga... Skaitom, rašom, skaičiuojam, smuikuojam, žaidžiam, eksperimentuojam – gyvenam. :)


O kiek spėjam, pafilmuojam, su jumis pasidalinam.