2020 m. spalio 17 d., šeštadienis

5-6-oji savaitės. Kaip mes užbaigėme mėnesio temą ir kūrėme žaidimą „Kelionė į išminties kalną“.

Ruduo kas rytą pasitinka su pasakiško grožio rūkais. Paskandina viską į sunkiai nupasakojamą miglą, tarsi norėdamas paslėpti nespėtų užbaigti darbų galus...


Tų galų turėjome iš tiesų nemažai. Nors ir norėjosi su projektu apie mokymąsi sutilpti į rugsėjį, gyvenimas patvirtino išmintį, kad „mokomės visą gyvenimą“. Todėl tai, ką šįkart vadinu pabaiga, iš tiesų tėra mokslo metų startas, ir tema apie mokymąsi, neabejoju, lydės mus dar ilgai – keliaudami per visas kitas temas bandysime pritaikyti per pastarąsias savaites įgytas žinias. Tiek mūsų susikurto žaidimo pagalba, tiek priimdami kitas gyvenimo pamokas. 


 
Projektas

Prieš atskleisdama visas kortas apie tai, kaip mes kūrėme žaidimą apie mokymąsi, esu priversta papasakoti jums, ką dar nuveikėme per šias porą savaičių. 

Labai norėjau, kad vaikai pamatytų mokymosi procesą kuo įvairesniais rakursais. O gal ir pati norėjau išlipti iš tų tradicinių mąstymo rėmų, bandančių susiaurinti mokymosi procesą iki vadovėlių, pratybų bei rašomojo stalo. Todėl žūt būt norėjau nuvykti su vaikais į bent vieną nestandartinę mokyklą. Jau galvojau vienu metu, kad dėl mano sumaniusios varvėti nosies šį sumanymą teks atidėti nežinomam laikui, tačiau finale visgi mums pavyko, ir vieną dieną mes išsiruošėme į Kauno žaliają gamtos mokyklą.

Buvau vaikus nuteikusi, kad važiuojame pasižiūrėti, kaip galima mokytis kitaip, kaip galima mokytis gamtoje, ne prie mokyklinio suolo, kaip galima mokymosi procesą paversti įdomiu, įtraukiančiu, įkvepiančiu. Žodžiu, nupiešiau idilišką vaizdelį, kuris vienareikšmiškai turėjo juos suvilioti. Deja, tai buvo mano klaida. :) 
Kelionės rytas pasitiko mus pliaupiančiu lietumi. Vaikus ištraukiau iš lovų vos auštant, su visomis pižamomis susodinau į automobilį (persirengė pakeliui), ir mes išlėkėme. Atvykome pačiu laiku – mokiniai ir mokyklos mentoriai buvo kątik susėdę į ratą ir ketino pradėti savo dienos rutiną. Mums teko stebėti jų dienos planų aptarimą, mankštą, atsipalaidavimo ir pasibuvimo su savimi tyloje minutes. Po ramios įžangos trumpam išėjome visi į lauką, o paskui grįžome vidun, kur vyko Kazio Binkio filmo „Atžalynas“ peržiūra. Skirtingo amžiaus mokyklos auklėtiniai nuostabiai tvarkėsi su jiems iškeltais filmo analizavimo uždaviniais ir kėlė mano susižavėjimą. Deja, Liutaurui ir Magdei viskas atrodė kitaip. Jiems buvo nuobodu, neįdomu, jie norėjo judėti, jie norėjo veiksmo, jie nerado nieko, kas juos čia galėtų sudominti, todėl visas tas ~2,5 val. jie raitėsi, muistėsi ant sėdmaišių, zyzė man į ausį, kad nori važiuoti namo ir pan... Visą reikalą gelbėjo tik pora neilgų pertraukėlių, per kurias sudalyvavome sliekų fermos plastikiniame konteineryje įkūrime ir įkvėpėme gryno oro. Šiaip ne taip pasiekėme kompromisą, sutardami, kad pabūsime iki pietų – po ilgos literatūros pamokos dar norėjosi bent trumpai pabendrauti, pasikalbėti su mentoriais bei mokiniais. 

Nepaisant vaikus varginusio nuobodulio, tai buvo nuostabi kantrybės, valios, pagarbos kitiems ir įsiklausymo pamoka. Praėjusi sunkiai, bet vėlgi – suteikusi daug minčių ir medžiagos pokalbiams važiuojant namo. 

Apsilankyti kitose alternatyviose mokyklose nebeturėjome laiko, todėl bandėme šią spragą užpildyti kitu formatu. Filmas apie Summerhill mokyklą tapo smagia vieno vakaro patirtimi. Liutauras netgi pareiškė, kad va, tokioje mokykloje tai tikrai norėtų mokytis, jei tokia būtų Lietuvoje. Tačiau kai sužinojo, kokia maždaug yra tokių mokyklų kaina, pareiškė, kad gerai bus ir namuose... :)


 
Išvykos, susitikimai

Kad namų sienos labai nenusibostų, visai pravartu kažkur ištrūkti. Šį kartą kasdienybės paįvairinimui pasitarnavo Vaivos, o paskui ir Danieliaus gimtadieniai. Vaivos gimtadienis išpuolė tą paskutiniąją gražią saulėto rudens dieną – jos tėvai paskutinę minutę spėjo užsakyti didžiulį batutą – jų sezonas tą dieną ir pasibaigė...


Danielius, šventęs savo septintąjį gimtadienį, kitą savaitę pakvietė mus į „Adventica pramogų parką“ Ozo PC. Erdvė tikrai įspūdinga, vaikams veiklos – iki kaklo, tad ir įspūdžių netrūko...


Galiausiai žinių pasisemti keliavome į Vilniaus zoologijos sodą ZooPark. Čia planavome sudalyvauti edukacijoje apie paukščių plunksnas, tačiau gidei paklausus, kas būtų įdomiau susirinkusiems – paukščiai ar visi šio sodo gyvūnai, vaikai pasirinko antrąjį variantą, ir mums teko laimė pasisukioti po visą zoologijos sodą. :) Pernai buvome buvę šio sodo analogiškame variante Kaune, tačiau vilniškis padarė daug didesnį įspūdį. Vien savo dydžiu kelissyk lenkdamas Kauną, paliko tikrai neišdildomų prisiminimų tiek savo gyvatėmis, tiek paukščiais, tiek primatų įvairove. Užskaitėm.

Berniukus traukė mikroskopai.

Virš galvų visur šokinėjantys lemūrai vizgino savo rainomis uodegomis.

Medvarlės atrodė tarsi plastikinės...

Kukurūzinį žaltį išdrįso paliesti net ir droviausi.

Karališkoji gyvatė, pasirodo, taip pat nenuodinga – tai išduoda jos balti dryžiai.

O štai pitoną Bananą išdrįso paliesti ne visi... :)

Auksagalvės liūtbezdžionės zujo aplink, drąsiai pozuodamos.

„Džiunglių“ skyriuje...

Daugiaspalvės loriketos čirškė drumsdamos sodo tylą...

Įspūdingas akvariumas viliojo ir didelius, ir mažus...


  
Rašymas, skaitymas, matematika ir kt...

Kaip suprantate, visokie rašymai, skaitymai, matematikos ir kiti akademiniai dalykai šįsyk liko kiek nuošalyje – neįtilpo į intensyvų šių mūsų savaičių ritmą...

Vartinėjam, skaitinėjam...

Liutauras, kur sukęs apsukęs – vėl prie Berčio serijos knygų grįžo...

Pirmasis Magdės diktantas

Liutauras bando susidraugauti su mišriaisiais dvigarsiais

Liutauras ir jo pastangos „įsikirsti“ į lygybes bei nelygybes...



Magdė sprendžia finansinius reikalus... :)



Meninė išraiška

Seniai buvome ką belipdę, todėl kai vaikams pasiūliau susirasti plastiliną, mano pasiūlymas buvo iš karto priimtas. Tiesa, norėjau pasiūlyti ir temą, tačiau vaikai mane aplenkė, ir lipdė kiekvienas sau... :)



Nestigo meninės išraiškos ir kitoje – ant bangos pastaruoju metu vaikams užėjusioje veikloje – madų demonstravime... Kiek dviprasmiškus jausmus sukelia men ši tema... Mat iš vienos pusės labai smagu matyti vaikus fantazuojančius, derinančius įvairius rūbus bei aksesuarus, kita vertus – po tokių „madų šou“ kambaryje lieka tokios stirtos „kolekcinių“ rūbų, kad tenka ilgai ir nuobodžiai derėtis dėl jų tvarkymo... :D




 
Žaidimas

Taip ir gyvename... 

Kai dabar jau viską papasakojau, pagaliau atėjo laikas mesti ant stalo ir mūsų kurto žaidimo „Kelionė į išminties kalną“ kortas... Pagaliau galiu papasakoti, kaip pavyko į vieną krūvą sudėti ir žinias iš Knygos apie smegenis, ir draugams siųsto klausimyno atsakymus, ir visą kitą mūsų sukauptą mėnesio žinių bagažą... 

Prisipažinsiu – kai surankiojau viską iš pakampių, pradžioje nežinojau, nuo ko pradėti ir ką su visu tuo daryti. Jau nekalbu apie vaikus. :) Tie iš viso žiūrėjo į mane klausiančiomis akimis tarsi ufonautai, kuriems žmogiška kalba nesuprantama. Visgi iššūkis yra iššūkis, ir jei jau tokį kelią pasirinkome, pabandėme padaryti tai, kas įmanoma.

Ką darote jūs, kai ko nors nežinote? Aš tai lendu į internetą... Juk kas ieško, tas randa, tiesa? Ieškojau ieškojau ir radau. Pradžiai – porą filmukų. Vieną apie žaidimų mechaniką (en), kitą apie tai, kaip sukurti stalo žaidimą (ru). Nuo to ir atsispyrėme. O jau paskui viskas ritosi tarsi sniego gniūžtė nuo kalno. 

Jei pamenate, jau buvome pradėję analizuoti, kokie žaidimai mums patiems labiausiai patinka ir kokie jų elementai žavi. Apžvelgę viską, ką turime, gavome sužiūrėti, kokiai žaidimų mechanikai ką galėjome iš savo turimų elementų priskirti.


Kokius gi elementus turėjome ir ką į žaidimą norėjome sudėti? 

Visų pirma norėjome panaudoti tą medžiagą, kurią gavome apklausę draugus apie mokymąsi. Draugų atsakymus į klausimą, ko jie norėtų išmokti, ėmėme kaip pagrindą – pasirinkome aštuonis veikėjus: programuotoją (ačiū Vykintui), ūkininką (ačiū Saulei), muzikantą (ačiū Sofijai), poliglotą (ačiū Sauliui), dailininką (ačiū Magdei), sportininką (ačiū Liudui, Emilijai ir Gajai), tyrinėtoją ir verslininką (ačiū Liutaurui). 

Tuomet pagal tai, ką draugai siūlė kaip smagias mokymosi aplinkas, priskyrėme tiems veikėjams ir „buveines“ – traukinio vagoną, drugelių pievą, pajūrį, hamaką, rožių sodą, atrakcionų parką, muziejų ir biblioteką. Pagal šias aplinkas dalinai parinkome ir spalvas. Tokia buvo mūsų pradžia. 

Tada sugalvojome žaidimo tikslą – kiekvienas pasirinktas veikėjas turi keliauti pažinimo keliu (o jis vingiuotas, painus kaip labirintas) ir užkopti į išminties kalno viršūnę. Tačiau kaip gi tą išmintį pasiekti? Teko galvoti, iš ko mes semiamės išminties. Turėjome savo arsenale tris šaltinius: Biblijos citatas su Dievo išmintimi, mokslininkų tyrimų įdomybes iš perskaitytos knygos apie smegenis, taip pat – draugų patarimus iš apklausos. Norėjosi kažkaip visa tai panaudoti, ir galiausiai sugalvojome, kad tai suguls skirtingų spalvų kortelėse, kurias keliaudami į išminties kalną, turėsime surinkti.

Taip pat, kaip žinia, mokomės iš klaidų, todėl pakeliui išbarstėme ir „suklupimo“ akmenėlių. Visgi norėjosi, kad kelionė būtų ne vien sunki, bet ir smagi, todėl teko pamėtyti ir įvairių laimės hormonų: dopamino, endorfinų, serotonino bei oksitocino – žaidžiant smagiai tokie terminai sulenda į galvas... :D

Ne mažiau norėjosi pridėti dar ir bendradarbiavimo elementų – kad visi veikėjai kažkaip tai būtų susiję tarpusavyje, idant vaikai žaisdami pajustų ne tik asmeninės sėkmės skonį, bet ir tai, kad kaip veikėjai jie gali duoti kažką vienas kitam. Taip bemąstant atsirado septyni kelionės laipteliai (pradedant nuo startinio „nedarysiu“, einant per „negaliu - noriu - kaip padaryti? - pabandysiu - galiu - padarysiu“ iki pat padariau!“) ir septynios, kiekvienam veikėjui skirtos misijos. Pvz., tyrinėtojas turi atskiras misijas muzikantui, programuotojui, ūkininkui, poliglotui, sportininkui, verslininkui ir dailininkui. Užlipęs ant balto akmenėlio pakeliui į išminties kalną, kiekvienas žaidėjas gali „įvykdyti“ (t. y. perskaityti) savo misiją ir taip palypėti ant aukštesniojo laiptelio, keliaujant finišo link. 

Žaidimas baigiasi, kuomet bent vienas žaidėjas surenka po vieną skirtingų spalvų kortelę (jei norisi ilgesnio žaidimo, galima sutarti rinkti po dvi kiekvienos spalvos korteles), taip pat gauna po vieną žetoną kiekvieno skirtingo laimės elemento, užlipa bent ant vieno suklupimo akmens ir įvykdo septynias misijas bei po viso to nukeliauja į išminties kalno viršūnę. Kadangi išminties kortelių yra daugiau nei realiai jų žaidimo metu ištraukiama ir perskaitoma, kiekvieno žaidimo metu yra galimybė sužinoti vis ką nors kito – kaip ir gyvenime: net ir keliaujant tuo pačiu keliu išmoksti vis ką nors naujo.

Galva skaitant dar nesusisuko? Atrodo viskas sudėtinga? Taip atrodė ir man, kol nesudėliojau visko ant veikėjų lapų – kai žaidėjas savo žaidimo lapą užpildo visais mokymosi elementais, jis „įgyja išminties“ ir gali keliauti į kalno viršūnę. Nors skirtingų elementų žaidime daug, jie vaikams patinka – glotnūs akmenėliai (malonūs pažiūrėti ir paliesti), spalvoti popierėliai, mediniai lazeriu išpjauti žetonai (dar kvepiantys lengvai svilintu medžiu), ridenimo kauliukas ir žaidimo figūrėlės – visa tai taktiliniai, skirtingus pojūčius apjungiantys žaidimo elementai, prikraunantys vaikams pilnas kelnes laimės... 

Uf... Kai rezultatas yra, viskas atrodo dabar jau paprasta, nors pakeliui visiems teko gerokai paplušėti... Nupiešti keliukus teko man, paskui jau spalvų akmenėlius dėliojome drauge – taip mokėmės vienodai paskirstyti elementus, skaičiuoti, kiek kart kiek kokios spalvos akmenėlių kirpti ir klijuoti. Gerokai užtrukome, kol viską sudėliojome. 

Sužaidę pirmą partiją supratome, kad ant baltųjų misijos akmenėlių per sunku pataikyti, ko pasekoje žaidimas labai užsitęsia. Todėl turėjome perdėlioti juos kitaip, arčiau kalno viršūnės, kad jie tankiau susidėliotų vienas kito atžvilgiu. Tuomet bandėme dar kartą. 


Šįsyk žaidimas pasiteisino, ir mes ėmėmės kurti švarraštinį variantą. Pasinaudoję planšete perpiešėme mūsų juodraštį. Vaikai užrašė, kur kokio veikėjo vieta. Magdei teko veikėjai, Liutaurui – veikėjų „buveinės“.

Deja, kantrybės smulkesnėms detalėms piešti vaikams pritrūko, todėl teko viską pabaigti ir spaudai paruošti jau man pačiai... Na bet – vis tiek daugiau ar mažiau dirbome kartu, rezultatą turime, ir jis, tikiuosi, dar ne kartą mums pasitarnaus keliaujant į savąjį išminties kalną...

Na, o smagiausia dalis užbaigus kūrybinį procesą buvo keliauti pažiūrėti, kaip lazeriu pjaustomi faneros elementai (deja, ne mūsiškiai – šiuos jau išpjautus atvažiavę pasiėmėme).

Apžiūrime lazeriu pjaustančios įmonės produkciją

Pjaustymo ir graviravimo lazeriu procesas.

Viską vainikavo iš spaustuvės parsivežta ant drobės atspausta žaidimo lenta, žaidimo kortelės ir veikėjų žaidimo lapai. Liutauras negalėjo patikėti, kaip viskas gražiai išėjo. 


Tada prisiminėme tas pirmąsias žaidimo kūrimo akimirkas, kuomet tebuvo preliminarus eskizas, ir viskas atrodė „nelabai kaip...“ Tiesą pasakius, man ir pačiai smagu, nes pradžioje nebuvau tikra, ar čia mums apskritai kas išeis... Todėl skubu padrąsinti ir jus – jei kada sumąstysite kurti stalo žaidimą, nepabijokite šio iššūkio. Nes pakeliui tikrai išmoksite daug ko...

Na, o kaip šios dvi savaitės sugulė mūsų video reportažuose, galite pasižiūrėti čia:

1. Kaip kūrėme žaidimą:


2. Ką dar veikėme:



2020 m. spalio 2 d., penktadienis

3-4-oji rugsėjo savaitės. Kodėl ir kaip žmonės mokosi? Tyrinėjame, žaidžiame, kuriame.

Jei lietuvių patarlė, bylojanti, kad „gera pradžia – pusė darbo“, – teisinga, tai ateitis nusimato gal jau ir ne tokia niūri, kaip atrodė prieš dvi savaites... :D Negaliu pasakyti, kad disciplina jau savo vietoje, tačiau lyginant su rugsėjo pradžia progresas tikrai yra. Panašu, kad vaikai po truputį ima suprasti, kad vasara artimiausiu metu nebegrįš, o mama – taip lengvai jų manipuliacijoms nepasiduos. Tuo pačiu ir mano motyvacija kyla, nes imu po truputį jausti, kad viskas pasidaro bedarant – tereikia nuosekliai siekti tikslo, kad ir kokiais mažais žingsniais prie jo artėtum ar kiek tų žingsnių būtų atgal.

Žodžiu, viskas po truputį įsisiūbuoja, ir tuoj pabandysiu su jumis pasidalinti, kaip..


 
Mėnesio projektas

Tęsdami savo mėnesio projektą apie mokymąsi, šias porą savaičių bandėme po truputį vis aptarinėti gautus iš savo draugų atsakymus apie mokymąsi, stebėjome, ko patys mokomės ir kaip. Kas mus mokymosi procese džiugina ir liūdina, kas patinka ir nepatinka, kas sunku, o kas lengva ir kodėl... Visgi man pačiai vis trūko vizijos, kaip vaikams pasiūlyti apibendrinti šį mūsų projektą bei kaip visa tai pristatyti draugams – kaip su jais pasidalinti tuo, ką apie mokymosi procesą sužinojome. Teko nemažai googlinti. Kol atradau svetainę, kurioje siūlomi 72 būdai, kaip vaikai gali pristatyti savo projektus. Norėjosi ko nors šviežio, dar nedaryto ir įdomaus. Taip nusprendžiau, kad visai smagu būtų su vaikais pabandyti sukurti stalo žaidimą apie mokymosi procesą. Pasiūliusi šią idėją vaikams, sulaukiau palaikymo, todėl nutarėme pabandyti.

Cha... lengva pasakyti, sunku padaryti... :D Ar jūs kada nors kūrėte stalo žaidimą? Aš tai ne. :D Todėl teko vėl goolinti. :) Apie tai, kaip kurti stalo žaidimus. Jei įdomu ir jums, galite pradėti kad ir nuo šito straipsnio. O toliau jau – kaip Dievas duos... :)

Žodžiu, pradžioje pabandėme išsiaiškinti, kokie žaidimai patinka mums patiems. Kelias valandas praleidome prie savo turimų žaidimų, kol aptarėme, kokius turime, kokie ir kodėl mums patinka, kokie elementai gali sudaryti žaidimus ir pan... Viso to išvada jus nustebins... O gal ir ne. Nes mes išsiaiškinome viena – mums visiems patinka skirtingi žaidimai. :D Patikėkite – mano užduotis padėti vaikams sukurti žaidimą nepalengvėjo... Kita vertus, supratau, kad kokį žaidimą besukurtume, yra vilties, kad jis bent KAM NORS patiks... :D O ir vaikai, panašu, mano pastangas įvertino. Po kelių valandų mūsų intensyvaus žaidimų tyrinėjimo Liutauras pareiškė:
– Mama, ačiū labai už tokią pamoką! Dešimtukas tiesiog! Žiauriai gera pamoka! 

Ir kaip dabar gali sustot pusiaukelėj?.. Na niekaip... :D

Nagrinėjame turimus žaidimus ir jų komponentus

Svarstome, kokį žaidimą turėtume kurti

Žaidimo dedamųjų mūsų projektas diktuoja labai daug,
todėl didžiausias galvosūkis – kaip viską sudėti į krūvą.

Magdė tuo tarpu jau skuba kurti savo žaidimo versiją.

Visgi kaip mums seksis kurti savo žaidimą toliau ir ar turėsime kantrybės viską išbaigti iki detalių, galėsite sužinoti už savaitės kitos. O dabar nuo projekto atsitraukime ir judėkime toliau..


 
Planavimas, disciplina

Kaip jau rašiau, su disciplina darosi kiek lengviau, nors darbo dar nusimato nemažai. Visgi vaikai vėl tarsi ima prisiminti įvairius planavimo įrankius. Sėdame piešti mėnesio kalendorių.


Susidūrę su įvairiausiais disciplinos iššūkiais, pastarosiomis savaitėmis bandėme skirtingai dėliotis savo dienotvarkę. Kadangi ugdant vaikus šeimoje vienas iš didžiausių iššūkių dažnai šeimai yra suderinti vaikų ugdymą ir darbinius reikalus, tenka sugaišti nemažai laiko bandant susiplanuoti laiką taip, kad viskas ne tik tilptų į dieną, bet ir sklandžiai praeitų. Kiekvienas greičiausiai žinome, kaip sudėtinga, kuomet klientai keičia savo planus po dešimt kartų per dieną, persigalvoja, prašo nukelti vienus ar kitus reikalus į kitą dieną, pakeliui prisimindami, kad dar iš dangaus nupuolė nenumatytų darbų, taip jaukdami jūsų dienotvarkę. O dabar įsivaizduokite, kad tie bangas keliantys klientai yra jūsų vaikai. Sudėtingumo lygis kyla kvadratu, laikas tirpsta geometrine progresija, o darbai – ne vilkai, į mišką neišsilaksto; dar, žiūrėk, neplanuotai laidotuvės į suplanuotų darbų laviną įsiterpia, todėl tenka kurti įvairiausias strategijas, kaip vis tik su visu tuo išgyventi. 

Taigi. Ta proga bandėme atsekti, kokia dienos dalis kam yra darbingiausia ir mokslams patogiausia. Supratusi, kad nemažą savo darbų dalį turiu nudirbti vis tik pirmoje dienos pusėje, bandžiau ieškoti sprendimų, kaip sutilpti į dieną su visais vaikų būreliais, savo darbais, namų ruoša, maisto gamyba ir kitais įsipareigojimais. Ir nors didžioji dalis homeschooler'ių visame pasaulyje mokosi rytais, mes pabandėme stoti į mažumos gretas ir paragauti „pelėdų“ duonos. Juk ir aš pati nemėgstamiausius darbus dažnai galiu atlikti tik tuomet, kai prieš tai esu nudirbusi kažką malonaus ir sau mielo – taip pasisemdama energijos ir įkvėpimo dienai. 

Ar toks modelis pasiteisino? Šiame gyvenimo etape – taip. Kodėl?
Visų pirma – kaip jau minėjau, tokiu būdu ryte galiu be sąžinės graužaties atlikti visus reikalingiausius darbus – susiskambinti su kuo reikia, susiorganizuoti, susidėlioti be skubos likusios dienos mokymo planus (ryte, prieš atsikeliant vaikams, tam man maža laiko, o vakare nebebūna paprastai jau jėgų gilintis į ateinančios dienos rūpesčius).
Kitas pasiteisinęs dalykas – mažiau iššvaistyto laiko deryboms. Nukėlus mokymosi laiką į popietę, vaikai lieka įsprausti į mažesnius laiko tarpus ir daug lengviau pasiduoda deryboms, žinodami, kad diena – su galu, ir jiems nėra kur trauktis. Ar tai tęsis ilgai? Nežinau, žiūrėsime pagal situaciją. Bet kol kas tai veikia. Kita vertus, buvo dienų, kai Liutauras (matomai supratęs laiko planavimo esmę) pareiškė, kad jis ryte nori viską greitai atlikti, kad paskui būtų laisvas. Tad, kaip suprantate, nėra nieko pastovesnio už kaitą, ir netikėtumų pas mus tikrai dar bus. :D



 
Biblija / Charakteris

Pratęsdami Trejybės temą, kalbėdamiesi apie kiekvieną jos asmenį, dainuojame mokomąsias daineles su Biblijos citatomis, kurias, jei pamenate, dėl įsivėlusios klaidos turėjau įdainuoti iš naujo. Neidealiai ir čia išėjo, kita vertus, ir tikslo tokio nebuvo, nes pagrindinis tikslas – kad žodžiai į galvą įsėstų... :)




Stengiamės vis pasiklausyti, kad kuo natūraliau atmintyje nugultų. O dainelėms galvoje besisukant netikėtai užtaikome bibliotekoje ant A. Toliato knygos „Dievo vaikų planeta“. Nors aš labai skeptiškai žiūriu į tokias išgalvotas istorijas apie Dievą, visgi knygelę užskaitau. Ir pasidedu pliusiuką ties bendrųjų ugdymo programų dalimi, kur kalbama apie tikrovės ir išgalvotų istorijų gretinimą. 

Kaip ten bebūtų, knyga gerai susiskaitė ir susiklausė. Davė daug peno pokalbiams ir gero bei blogo elgesio bei mūsų nuodėmingos prigimties ir Dievo dvasios konflikto aptarimui. Juo labiau, kad šiom savaitėm daug visur važinėję ir su daug kuo bendravę, turėjome ir praktinių pavyzdžių šiai temai iliustruoti.

Vis tik namuose geriausia, ir vaikai vėl, apimti gerumo, skuba mums siurprizus ruošti. Ar kam nepatiktų „karališki“ pusryčiai? Taip vaikai vadina pilnai paserviruotą stalą – su servetėlėmis, pamerktomis gėlėmis, visais išdėliotais „pagal taisykles“ įrankiais. Šį kartą kalbamės apie karalius ir jų tarnus – apie socialinę atskirtį. 


Ši tema pastaruoju metu Liutaurui nepaprastai įdomi. Mūsų mėnesio tema apie mokymąsi ir apskritai mokslą, išsilavinimą, iškėlė ir kitų nematomų klausimų. Matau, kaip vaikinas stengiasi suprasti sąryšius tarp išsilavinimo, gyvenimo komforto, vertybių, teisingų ir neteisingų pasirinkimų, sėkmingai ar nesėkmingai susiklosčiusių gyvenimiškų aplinkybių ir panašių dalykų... Kaip ten finale viskas tose mažose galvelėse susives, gyvenimas parodys, o dabar keliaukime toliau... 


 
Išvykos, susitikimai

Keliauti per pastarąsias dvi savaites iš tiesų teko nemažai. Į pirmąją kelionę mus išginė visą dieną namuose atjungta elektra. Nutarėme, kad daug smagiau kur nors nuvažiuoti ir ką nors pamatyti, nei sėdėti namuose be elektros ir vandens. Su bendraminčiais patraukėme į Varnikų pažintinį taką.

Ačiū Brigitai U. už nuotrauką!

Takas iš tiesų nuostabus. Ypač – saulėtą rudens dieną. Ypač – su fantastiškiausia kompanija. Neperdedu. Kiek esame kur keliavę su bendraminčių kompanija, dar niekada turbūt nebuvo tokios darnos visų keturių susibėgusių šeimų bendravime. Tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp vaikų. Norisi tikėti, kad vaikams augant tokių gražių patirčių tik daugės.

„Negili“ aukštapelkė klastingai vilioja savo nesuvokiamomis gelmėmis.

Didžiausiai visų nuostabai, ilgesnis nei dviejų metrų baslys sulindo į pelkės liūną be jokio vargo...
Išsižioję liko ne tik vaikai, bet ir tėvai... Patirtis neapsakoma...


Miške tuo tarpu karaliavo Liutauras su savo šviežiomis žiniomis apie grybus. Ir pats užtvirtino savo praeitų savaičių žinias, ir draugus (bei kai kuriuos tėvus) supažindino su skirtingų rūšių musmirėmis, ūmėdėmis, šilbaravykiais, kelmučiais bei kitais grybais.


Galiausiai visus nustebino mažosios mūsų keliauninkės. Magdė su drauge Evelina, susikabinę už rankučių nutarė eiti ne keliu, o šalia jo. Už tai gavo prizą – pamatė mažuliuką, keliolikos centimetrų, maždaug 0,5 cm storumo žalčiuką. Apipuolėme ten mes jį visi – toks netikėtas radinys pasirodė. :)


Kompanija skirstytis nenorėjo, tačiau teko...


Mes gi netikėtai nukrypę nuo kelio atsidūrėme... prie Galvės ežero. Čia pat matėsi Trakų pilis, trumpam suviliojo nedidelis medinis tiltelis su išgaubta vidurine dalimi. :)


Diena tuo tąkart nesibaigė, nes dar pasikvietėme į svečius naujuosius savo draugus ir su jais dar šiek tiek laiko kartu praleidome. 

Kaip dera tikriems introvertams, kitą dieną po tokio intensyvaus bendravimo turėtume gulėti išsitiesę namuose, bandydami atgauti jėgas. Deja, tokia laimė mums nenusišypsojo. Tačiau nusišypsojo kita. Vykome su mokyklos bendraklasiais į kukurūzų labirintą, o po jo – į alpakų ūkį. Negalėjome praleisti tokios progos. Kukurūzų labirinte šiemet dar nebuvome lankęsi, todėl buvo smagu pasižiūrėti, ką naujo šeimininkai sugalvoję šįkart. O ir su ūgtelėjusiais klasiokais susitikti įdomu. Kaip jau minėjau anksčiau, turėjome įvairių patirčių, apie kurias galėjome pastaruoju metu pasiklabėti. Ši išvyka ir buvo tuo pavyzdžiu, kuris mums pasitarnavo. Buvo proga šnektelėti apie tai, kokia yra kiekvieno mūsų vertė, kodėl mums kartais norisi elgtis netinkamai, kodėl lengviau yra pritapti prie kitų, perimant blogas manieras, o ne išlikti savimi ir pan. Džiaugiausi žiūrėdama, kaip vaikai pasiūlė mažiausiam grupės berniukui važiuoti mūsų automobilyje, idant kiti, didesni berniukai, iš jo nesišaipytų. 
– Mes iš tavęs nesišaipysim! – skuba mažąjį priešmokyklinuką raminti Liutauras, o aš stebiu, kaip greitai vaikai sulenda į automobilį ir jau mezga naują draugystę. 
Matau, kaip Liutauras grumiasi su noru pritapti prie „kietesnių“ draugų, visgi pasirenka jam priimtinesnį variantą, pareiškęs, kad jis nenori blogai elgtis. Ech... Kad taip dažniau... :D





Magdė  tuo tarpu sprendžia kitokias problemas. Mažas kukurūzų labirinto augintis – rainas kačiukas – toks mielas... Nors imk ir pasiimk namo...  :) Įtariu, ne vieną valandą apie jį tik ir galvojo mergina...


Na, bent jau iki tol, kol nenuvykome į alpakų ūkį. Čia, tiesa, patirtis buvo dvejopa. Pradžioje buvo labai įdomu išgirsti apie alpakas ir jų auginimą. Tiek vaikams, tiek man labai patiko. Tačiau paskui, kai mums buvo įduoti indeliai su alpakų maistu ir jos paleistos pasiganymui, buvo kiek baugoka. Gyvūnai taip mus apipuolė, kad net man buvo nejauku, ką jau kalbėti apie vaikus, kurie klykdami lėkė ieškoti vietų, kuriose alpakos jų nepasiektų... Laimė, po kurio laiko pasisotinusios alpakos ėmė rupšnoti žolę, ir buvo paprasčiau prie jų prieiti. Visgi vaikai prašėsi jau važiuoti namo... :)




Pakeliui dar stabtelėjome Trakuose – norėjome išnaudoti paskutiniąją progą pasiplaukioti vandens dviračiais. Kol dar orai lepina...



Susitikimų ir išvykų seriją užbaigė mokytojo dienos ir mokyklos direktoriaus gimtadienio šventė mokykloje. Magdė džiaugėsi susitikusi su seniai matyta klasioke Sofija, Liutauras greitai susikukavo su berniukais.


Vaišės, pokalbiai, įspūdžiai – visko užteko per akis...




  
Pasaulio pažinimas / gamta

Įspūdžių, tiesa, netrūksta ir per daug toli niekur nevažiuojant... Tiek žemėje, tiek danguje...


Netikite, kad tokie dalykai įmanomi be Photoshop'o pagalbos? Aš irgi iki šiol netikėjau. Kol savo akimis nepamatėme vieną vakarą su Liutauru važiuodami iš smuiko pamokos... Vos spėjome pro automobilio langą užfiksuoti – širdutė greitai keitė savo formą ir nyko...


Kitas netikėtas radinys mums nukrito prieš pat nosį... Tvarkant ūkinį pastatą, kurio pastogėje pavasarį matomai buvo susisukę lizdą zylutės ar kokie kiti paukšteliai. Panašu, kad vienas mažylis iškrito iš lizdo ir išgulėjo mūsų ūkiniame pastate iki kol štai jį radome... Zoologijos pamoka. Ne kitaip.


Galiausiai vaikai džiaugėsi galimybe matyti, kaip auga kačiukas. Davę mažyliui Angliuko vardą, vaikai kas rytą lėkdavo žiūrėti, kaip šis laikosi ir kas kartą krykštauja, kai dieną praleidęs pievose, medžioklėje su motina kate, vakare grįždavo paprašyti pieno... :)


Taip bėgo mūsų dienos...


 
Rašymas

Vakarui atėjus vaikai sėsdavo prie knygų kupini įspūdžių ir daug geriau nusiteikę. Liutauras įveikė savo keturiolikos dienų dailyraščio iššūkį ir liko savimi labai patenkintas.


Tuo pačiu šturmavome pratybų sąsiuvinius... Patinka mums tos „TAIP“ serijos pratybos. Aiškios, suprantamos, neprimakaluotos visko, ko nereikia...



Magdei jos, žinoma, kiek per lengvos, nes jau pernai mergina mokėsi rašyti rašytines raides, todėl bent jau kol kas ji tuos pratybų sąsiuvinius pildo su vėjeliu. Žiūrėsime, kaip bus toliau.




 
Matematika

Jei pamenate, sukau galvą, ką daryti su Magdės matematikos mokymu. Panašu, kad veltui nerimavau. Mergina, kuriai pritrūko antros klasės pratybų sąsiuvinyje paveikslėlių, pati jų, kur trūksta, pripiešia, prispalvina, ir taip patenkina savo alkį iliustracijoms. :) Tad bandome eiti toliau. :)



Su Liutauru perkopę daugybos ir dalybos kartojimą, šokame į pažintį su trupmenomis...




 
Dailė

Magdė toliau nardo po dailės gelmes. Mergina taip pasinėrusi į visą procesą, kad net pasibaigus užsiėmimui ir visiems jau išėjus lieka sėdėti, kad baigtų savo piešinį...


Namie taip pat nesustoja darbuotis... Brolis, deja, šiuo klausimu labai sunkiai įkalbamas, todėl prie mūsų koliažo – improvizuoto mokymosi kambario plano – neprisijungia.


Todėl nenuostabu, kad savaitės pabaigoje ant durų puikuojasi beveik vien Magdės darbai. :)




  Muzika / smuikas

Su muzika paprasčiau – jos klausytis ir apie ją kalbėti galime ne tik namuose. Važiuodami į įvairiais pastarųjų savaičių išvykas, į smuiko pamokas ar dailės užsiėmimus, daug ką galėjome aptarti besiklausydami automobilyje radijo. Nes čia galime išgirsti dainuojant solo ar ansamblį, chorą, išgirsti populiariosios ir klasikinės muzikos pavyzdžių ir apie tai pasikalbėti. Deja, vienoje vietoje rasti pavyzdžių apie skirtingus balsus nepavyksta, todėl muzikos pamoką tenka pratęsti namuose (žr. video žemiau)... 




 
Eksperimentai

Namuose tenka daryti ir eksperimentą. Atkeliavusį iš mūsų anksčiau reklamuotos knygos apie smegenis. Eksperimentas labai paprastas, tačiau nepaprastai efektyvus. Jums reikės keleto kortelių su kokiais nors paveikslėliais. Mums pravertė žaidimo „Šerlokas“ kortelės, kurių keletą atvertusi vaikams liepiau per pusę minutės įsiminti. Tai nebuvo sunku. Tuomet pasiūliau tą patį padaryti su kortelėmis, ant kurių užrašyti žodžiai. Nepatikėsite, bet Liutauras net susierzino, kaip sunku buvo tai padaryti, nors iš pradžių atrodė, kad bus ir šįkart labai lengva...


Eksperimento esmė – parodyti, kaip skiriasi mūsų smegenų veikla ir tai, kad mes vaizdus įsimename daug greičiau ir efektyviau nei žodžius. Į paveikslėlius telpa žymiai daugiau informacijos, kuri mūsų smegenyse sukuria iš karto po keletą neuronų jungčių, kai tuo tarpu žodžiai dažniausiai sukuria jų žymiai mažiau, todėl yra sunkiau ir lėčiau įsimenami. 

Apskritai, mūsų smegenys geriausiai prisimena informaciją, kuri įsisavinama pasitelkiant kuo daugiau juslių... Ta proga keičiame aplinką ir keliaujame... pajudėti... :D


 
Judesys

Antrą savaitgalį iš eilės vaikai su tėčiu keliauja pasportuoti. Palikę mane vieną rytais bėgioti, šmikiai nebenori lįsti į grėsmingai atvėsusius rytinius orus, todėl tenka galvoti kažką naujo. Prisiminę Decathlon'ą, vaikai išsivilioja ten tėtį ir imasi visų sporto šakų iš eilės... :) Ir jiems gerai, ir man šiokia tokia pauzė nuo savaitės veiklų. :)


 
Žaidimai

Šiokio tokio atokvėpio minutėlę pavyksta rasti ir tuomet, kai tėtis sugalvoja vaikus pavėžinti nauju „žaisliuku“ – motobloku su priekaba... :D



Arba kaimynų berniukams prisijungus prie judviejų žaidimų. Jei prieš porą savaičių vaikams ant bangos buvo „madų šou“ su galybe persirengimų ir fotosesijų, tai anai bangai praėjus atėjo nauja banga – žaidimas „paštas“. Tvarkant ūkinį pastatą atlaisvinome daug kartoninių dėžių, kurias vaikai tuojau pasisavino ir ėmė žaisti paštininkus. Ko tik tie paštininkai mums neprinešė... :D Pasirašinėti teko po keliolika, jei ne po keliasdešimt, kartų per dieną... :)


Sunkiausia buvo, žinoma, kai teko visus tuos siuntinius išpakuoti ir daiktus atgal išdėlioti. Kita vertus, betvarkant, žiū, ir kolekciją Magdė susidėliojo iš įvairių turimų daikčiukų su blizgučiais, kuriuos mūsų „šarkelė“ taip mėgsta... :)



Visa kita prabėgo plius minus kasdieniškai.

  
Anglų kalba / Rusų kalba

Vaikai ir toliau lavino savo užsienio kalbų įgūdžius, žiūrėdami kitų šeimų video dienoraščius, kalbėdamiesi tarpusavyje, šį bei tą rašinėdami pratybų sąsiuviniuose... 

Kaip visa tai atrodė video formate, kviečiu pasižiūrėti šiose 20-tyje minučių. ;)