2020 m. sausio 19 d., sekmadienis

20-oji savaitė. Karalystės, karaliai ir karalaitės

Netradicinė žiema... Krosnelėje spragsi malkos, lauke čirpauja mūsų numylėtinės zylutės, kurias lepiname nuo vėlyvo rudens saulėgrąžomis, lašinukais ir kitokiais  maisto trupinėliais. Mes namuose – mėgaujamės savaitgalio ramybe, ir štai į stiklines terasos duris atsitrenkia nedidelė zylutė... 

Liutauras pašokęs iš vietos skuba paukšteliui į pagalbą – kelia ją nuo terasos grindų ir glosto savo delniuke:
– Vargšiukė... Nemirk, zylute, mes tuoj tave pagydysim...
Apsitariame, ką mes galime padaryti. Nutariame paguldyti zylutę ant minkšto audinio ir pusiau pridengti – kad nesušaltų ir, jei tik užsigavo, atsigautų. O jei kas rimčiau nutiko – kad nesutraumuotume labiau. Nesame ornitologai ir nelabai išmanome, ar tai, ką darome, yra būtent tai, ką reikėtų daryti tokiu atveju. Tačiau po kelių minučių zylutė atsigauna ir nuskrenda. Liutauras džiaugiasi – išgelbėjome paukštelį.

Taip labai natūraliai „užkuriame“ mūsų šio mėnesio temą – „Gyva-negyva“ ir bandome sukti, ką tik galime, aplink ją. Tęsdami pasirinktą gamtos kursą iš „God's design for life“ programos, šią savaitę kalbamės apie gyvojo pasaulio karalystes. Vaikai greitai pagauna, kas yra kas, tačiau jiems naujiena, kad grybai, pvz., nepriklauso augalų karalystei, o turi patys sau vieniems būdingą gyvenimą. Kitos dvi karalystės – protistai ir moneros su visais savo vienaląsčiais ir mikrobais – net ir man pačiai šiokia tokia mistika, tad tuokart nesigiliname ir paliekame tai ateičiai. 

Šiam gi kartui mes susirenkame visas su šia tema namuose esančiais knygas ir bandome atsirinkti, kas yra kas. Pradžiai, kad jau kalba eina apie karalystes, renkame su vaikais kiekvienos karalystės karalių. Gyvūnų tarpe vienareikšmiškai visi pasisako už liūtą.



Augalų karalystėje viskas pasirodo kiek painiau, ir vaikų nuomonės išsiskiria – Liutauras pasisako už ąžuolą, Magdė siūlo kaktusą. Grybų karaliene išrenkame galingąją raudonąją musmirę, apie kurią paskutiniu metu atskirai buvome domėjęsi ir sužinoję daug netikėtų dalykų (pasidomėkite – nustebsite, kad tai – toli gražu ne tas pats, kas žalioji mirtinoji musmirė. Ji netgi žinoma kaip daug gydančių galių turintis augalas). Štai taip. 


Tuomet persimetame į knygas kitomis kalbomis. Neseniai bibliotekoje prie žmonių atiduodamų knygų aptikau dvi nuostabias knygas – paveikslėlių žodynus anglų ir prancūzų kalbomis. 


Na, su prancūzų gal palauksime, bet anglų žodynėlis mums šiuo metu – būtent tai, ko reikia. Čia temose, kurios išdėstytos pagal abėcėlę, vaikai randa patrauklias iliustracijas, gyvūnų pavadinimus ir keletą su visu tuo susijusių sakinių. Lygiai tą patį randame ir skyriuose apie augalus. Visko, žinoma, nei spėjame perskaityti, nei juo labiau įsidėmėti, bet po truputį, tikiu, vaikų galvose kai kas nusėda...


Tiesa, su tuo nusėdimu klausimas, žinoma, toks suktas... Ir visa, kas dedasi vaikų galvose, labai sunku pamatuoti, įvertinti. Kažkada man labai patiko Renatos Lazdin knygoje „Vienas vaikas – 7 intelektai“ aptikta mintis (tiksliai jos dabar neatkartosiu), kad jei vaikas ko nors nesako, dar nereiškia, kad jis nežino. 

Tai labai aiškiai pasimatė kaip tik šią savaitę, kuomet Liutaurui mokykloje teko daryti lietuvių kalbos pusmečio testą. Specialiai nedarėme tų testų, kuriuos, žinojome, mokytoja greičiausiai duos: pernykščiai testai parodė, kad jei vaikas būtent tokias užduotis yra sprendęs, jis jas ir išspręs be didesnio vargo. O jei su analogiškomis užduotimis susidūręs nėra, tai greičiausiai ir sėdės it mietą prarijęs, nesuprasdamas, ko čia iš jo norima. Ir nors atrodė, kad mokėmės, aiškinomės ne kartą, kas yra skiemenys, balsiai, priebalsės, žaidėm įvairius žaidimus, kurių metu, man atrodė, vaikams seniai viskas aišku kaip dieną, tuomet, kai kai šie dalykai buvo perkelti į testų užduotis, plius jau gerokai po to, kai teoriškai tai yra praeita, pasimatė, kad nutiko tai, kas ir galvojau, kad nutiks – Liutauras entuziastingai pareiškęs, kad jam pagalbos su užduočių perskaitymu ir paaiškinimu nereikės, po minutės jau žiūrėjo į tas užduotis tarsi ožiukas į naujus vartus... Ir daryk tu, motin, ką nori... :) Bandyk dabar įrodyti pasauliui, kad balta yra juoda... :)) Visa laimė – mokytoja supratinga ir geranoriška bei supranta, kad tie testai – tai tik iškreiptų veidrodžių karalystės dalis... 

Visgi žinodami, kad bloga patirtis – taip pat patirtis, bandome iš to pasimokyti. Grįžę namo diskutuojame, kam mūsų pasaulyje reikalingi tam tikri terminai ir kodėl yra naudinga juos mokėti, atsiminti. 


Tuo tarpu grįždami į savo natūralų mokymosi ritmą, toliau skinamės kelią per įvairias pratybas, užduotis. Liutauras baigia pirmą matematikos užrašų sąsiuvinį, už kurį buvo pažadėta išpildyti jo norą nuvykti kur nors. Abu vaikai vienbalsiai šaukia, kad nori į „Curiocity“ Kaune. Man tuo tarpu knibžda mintis nuvykti į Tado Ivanausko gamtos muziejų. Žiūrėsime, ar pavyks mums suderinti šiuos du dalykus. Jei pavyks – pasidalinsime...

O kol iš miesto išsikapstysime, tvarkome kitus reikalus. Vidury savaitės mūsų laukia koncertas A. Mickevičiaus bibliotekos salėje. Magdė staiga mane nustebina pareiškusi, kad ji nori savo kūrinį pasirepetuoti namuose ne 6 kartus, kaip liepė mokytoja, bet tiek kartų, kiek jai reikės, kad ji gerai tą kūrinį išmoktų ir jaustųsi gerai jį atlikdama. Tai ir grojam gal kokius 26 kartus... O pagrojus, kuomet važiuojame aplankyti Sandros ketveriukės, kurie ką tik grįžo iš mėnesio kelionės po JAV, mergina pareiškia, kad jai jau patinka groti smuiku... Liutauras gi, visuomet, kai tik kalba pasisukdavo apie koncertą, pareikšdavo, kad vienas tai jis prieš visus tikrai negros... Šį kartą kažkas vaikino viduje tarsi persijungė. Vaikinas net nerepetavęs (tebūnie, galvoju, – tegu pajunta pats savo veiksmų pasekmes) lipo ant scenos ir puikiausiai viską sugrojo... Va taip vat netikėtai vaikai ima ir nustebina tuomet, kai to mažiausiai tikiesi. 

 Karalaitės į sceną be karūnos nelipa, tiesa?.. :)


Pasinaudodami proga, eidami automobilio link, apžiūrime Mo muziejaus lauko eksponatus...

 Kryželiu „išsiuvinėtos“ gėlės ant automobilio...

 O čia siuvinėjimo kryželiu entuziastai papuošė visą cisterną... :))

Vaikus reikėjo ilgokai įtikinėti, kad tai – žirgas...

Svarbiausi savaitės reikalai sutvarkyti, galima dabar jau ir atsipūsti... Vaikai, prisiminę, kaip prieš kurį laiką betvarkydami žaislus užkėlėme į palėpę visą jų dėžę, išzyzė, kad tą dėžę vėl nukelčiau... Laaaabai nenorėjau to daryti... Deja, vaikai buvo stipresni derybininkai. Tad lipau į palėpę, traukiau žaislų dėžę ir... atlygio gavau gerą porciją ramaus vaikų žaidimo... Pasirodo, kartais verta. Pažaidė, nuramino savo troškulį, žaislai vėl gali atgal į palėpę keliauti... :D



  
Na, o už tai, kad įveikė visas savaitės kliūtis, buvo pažadėta pora valandų batutų erdvėj... Šioje karalystėje karaliavome kartu su Emilija, Sofila ir Matu – smagiai visi praleidome laiką.



O kad jau žiema tokia nežiemiška, tai savaitgalį karalaičiai ir karalaitės dviračius traukė, laužą kūrė...



Taip žaibišku greičiu ir pralėkė mūsų savaitė... 

2020 m. sausio 13 d., pirmadienis

19-oji savaitė. Antras kvėpavimas

Kuomet dienos pradeda ilgėti, nori nenori įgauni naujų jėgų ir žiūri, kur čia toliau judėti. Man tai – metas, kuomet peržiūriu praėjusį pusmetį, įvertinu, kas mums sekėsi, kas ėjosi sunkiau, ir kur reikėtų pasitempti ateinančiais mėnesiais, o kur galime tęsti panašiu tempu. Ta proga pabandysiu pasidalinti, kaip viskas čia pas mus dėliojasi...



 Planavimas

Eilinį kartą užsirašiau į Kidsletters.club kursą. Šįkart jis susijęs su motyvacija. Kol kas dar nepradėjome, tai nieko tam kartui nepareklamuosiu. Tegaliu pasakyti, kad tai yra kurso „Vaikai, raidės ir laikas“ priedas, kuris, tikiuosi, duos mums nemažai naudos, kaip ir prieš tai mūsų ten praeiti kursai. Tad laukite tęsinio, nes su motyvacija pas mus būna įvairiai...

Jei pamenate, bandėme vaikų motyvaciją kelti magnetukų lentos, kuri mūsų namuose pasiteisina ne pirmi metai, pagalba; plius bandydami pagal atliktų užduočių kiekį reguliuoti ir savaitės pabaigoje vaikų gaunamus kišenpinigius. Ir nors buvo iš šono nuogąstavimų, kad toks motyvavimo būdas gali būti žalingas, per daug akcentuojantis finansinę priklausomybę, mūsų šeimoje šis faktorius visai nesuveikė. Vaikams tas gaunamų rankpinigių dydis pasirodė visai nesusijęs su motyvacija, t.y., visai jų nemotyvavo. Sakyčiau, daug labiau motyvuodavo pats faktas, kai vaikai matydavo, jog dienos užduotys yra atliekamos ir jas atitinkantys magnetukai keliauja į atliktų užduočių skiltį...

Mūsų motyvacinė savaitės užduočių lenta.
Kairėje pusėje – skiltis, kurioje savaitės pradžioje apsigyvena visi magnetukai.
Į vidurinę skiltį magnetukus perkeliu aš, taip jie žymi tos dienos užduotis.
Į paskutinę skiltį juos perkelia vaikai, kuomet atlieka konkrečią užduotį.
Savaitės pabaigoje pagal paskutinėje skiltyje esančių magnetukų kiekį
skaičiuojame kišenpinigių procentą.

Labai nuogąstavau, kad po atostogų vaikai sunkiai įsivažiuos į mokslus, tačiau kadangi iš anksto buvo pasakyta, nuo kada vėl prasidės mokslai, vaikai kažkaip natūraliai vėl įsivažiavo į ritmą, nors, tiesa, užsimanė užduotis daryti su tėčiu, ir tai išėjo visiems į naudą, nes ir aš turėjau daugiau laiko savo darbams, kurių per šventes buvo susikaupę, ir vaikams toks pasikeitimas buvo įdomus, o ir tėčiui į naudą buvo patirti nuo-iki, su kuo visa tai valgoma. :)


  Projektai / Pasaulio pažinimas, gamta

Šio mėnesio mūsų tema, keliaujant pagal „Vaivorykštės“ vadovėlius, – „Gyva - negyva“. Labai nudžiugau, dovanų iš draugės Rūtos kaip tik gavusi krikščionišką gamtos studijavimo programą „God's design for life“, kurią tuoj čiupom už ragų. Kaip suprantate, programa yra krikščioniška, todėl joje nerasite evoliucinių teorijų, be kurių neapsieina bet kuri kita pasaulietiška programa. Kadangi joje visi terminai angliški, į pagalbą pasigriebsime turimas gamtos enciklopedijas ir kitas knygas, kad turėtume visą pilną paveikslą.


Manęs dažnai klausia, ką aš darau, kai susiduriu su tokiais prieštaravimais, kaip evoliucija ir sukūrimo teorija, kuriuos reikia paaiškinti vaikams. Į tai atsakydama galiu pasakyti, kad tokie prieštaravimai yra puiki priemonė mokyti vaikus kritinio mąstymo: paaiškinti, kokių motyvų vedami vieni ar kiti teigia taip ar kitaip. Ir padėti vaikui susiorientuoti, kas lemia, kad vieni tiki vienais dalykais, o kiti – kitais. Todėl mes šeimoje vaikams nebijome atversti knygų tiek su viena, tik su kita teorija, pasakydami, kas yra prie ko, kad jie nesipainiotų, kodėl vienur teigiama vienaip, o kitur – kitaip.

Ši „God's design for life“ programa skirta 1-8 klasių mokiniams, diferencijuojant kiekvieną temą pagal sudėtingumą. T.y., vienoje temoje yra skirtingo lygio informacija ir užduotys, skirtos 7-8, 9-11 ir 12-16 metų vaikams.
Mes pradėjome nuo paprasčiausio lygio – aiškinomės šią savaitę, iš ko nustatome, ar objektas gyvas, ar ne. Pasirinkę įvairių paveikslėlių, sudarinėjome lentelę, žiūrėdami, kokius kriterijus kiekvienas atitinka. Ir ar daiktas, kuris, tarkime, juda, jau savaime yra gyvas... Palietėme ir ląstelių temą, nors ji atskirai dar bus nagrinėjama už savaitės kitos.


Įdomu, kaip seksis judėti per šią gamtos pažinimo programą toliau. Kol kas vaikams kelia susidomėjimą kaip ir visa, kas nauja.  Tiesa, jau dabar matau, kas kai kurias temas geriau bus nagrinėti vasarą, bet gali būti, kad kol mes iki tų temų prisikasine, tai vasara ir ateis... :)


  Biblija / Charakteris

Praktiškai baigėme skaityti savo mėgiamus Biblijos pasakojimus. Ką darysime toliau, kol kas nesugalvojau. Gali būti, kad grįšime prie charakterio formavimo temų pagal kidsofintegrity.com.


 Rašymas

Jei prieš šventes spėjome pasidaryti baigiamuosius matematikos testus pagal ankstesnių metų pavyzdžius, tai tuoj po švenčių įveikėme ir lietuvių rašymo bei skaitymo testus. Nors buvo bandžiusių mus gąsdinti, atseit antros klasės baigiamasis rašymo darbas turės būti puslapio apimties, pabandę įvykdyti rašinio reikalavimus, sutilpome su Liutauru į septynis sakinius. Taigi baubas nepasirodė toks jau didelis, kokį jį piešia. Tik, žinoma, kaip ir visur, reikės šiuos kelis mėnesius pasipraktikuoti, kad vaikinas įgautų pasitikėjimo ir galėtų visiškai savarankiškai tai padaryti, nes kol kas rašė su šiokia tokia mano pagalba.


Ilgokai žaidę su tekstų perrašymu, bandymais kurti pasakojimus, nutarėme dabar kuriam laikui pereiti prie kiek įvairesnių užduočių, pasitelkę į pagalbą „TAIP!“ serijos užrašus. Kaip ir matematikos serija, taip ir lietuvių kalbos užrašai dėl man nežinomų priežasčių yra pakankamai patrauklūs vaikams. Ar pats užduočių formatas jiems tinka, ar kas, nežinau, bet kai reikia atlikti užduotis iš šių užrašų knygų, vaikai visai mielai sėda prie užduočių... Magdė net įsižeidė, kad aš, nupirkusi lietuvių kalbos užrašus Liutaurui, nepaėmiau ir jai... Panašu, kad teks taisyti padėtį... 



Magdė, pavargusi nuo raidžių rašymo pratybų, imasi tiesiog teksto vedžiojimo.


 Skaitymas

Entuziastinga skaitymo banga tuo tarpu kiek atslūgo... Supratau, kad su Liutauru (kaip, turbūt, ir su dauguma mūsų) yra taip: jei jis turi knygą, kuri jam labai patinka, tai įsikibęs į ją net po pagalve kišis. Bet jei mėgiamos knygos nėra, tuomet tol, kol ras vėl kažką įdomaus, neims nieko į rankas. Taigi teks gerokai pasiknaisioti bibliotekoje, kol vėl vaikinas ras ką nors širdžiai mielo.

Su Magde kiek paprasčiau – ji gali nusitverti bet ką, ir bus visiškai laiminga... :)


 Literatūra

Šioje srityje apsileidom. Nors iš bibliotekos Kalėdų laikotarpiui buvome prisirinkę „kalėdinių“ knygų, tačiau iki galo taip ir neperskaitėm nei vienos jų... Khem khem... Kažkaip netikusi praktika čia pas mus su tom neperskaitytom knygom vystosi... :)) Beveik jau galim įtraukt į Naujųjų rezoliuciją ir bandyti taisytis...



  Anglų / Rusų kalba

Rugsėjo mėnesį, kuomet vaikams leisdavau po truputį žiūrėti vienokius ar kitokius filmukus anglų ir rusų kalbomis, jie ėmė ir atrado vienos rusakalbės šeimos kanalą. Ir štai po kelerių mėnesių turim rezultatą – abu kartais pradeda tarpusavyje kalbėtis rusiškai. Todėl dabar intensyviai ieškau ko nors panašaus ir anglų kalba, bet kol kas nesėkmingai... Jei ką patrauklaus žinote, pasidalinkite. :)

O kol ant bangos – rusų kalba, teko vėl keliauti į biblioteką ir nuskanuoti vaikams senus rusų kalbos vadovėlius, mat tie, kurie dabar yra skirti pirmiems mokymosi metams, yra skirti penktokams, besimokantiems rusų kaip antros užsienio kalbos... Bandysime pradėti ne tik kalbėti, bet ir skaityti, rašyti... Su kirilica vaikai jau susipažinę, bandysime visa tai taikyti praktikoje.


Tokios tokelės – kas galėjo numatyti, kad vaikai lengviau pagaus rusų, o ne anglų kalbą...

Su anglų gi dabar, kol vaikai atras ką nors juos kabinančio, bandome persijungti į dokumentinių filmų apie gamtą, įvairias šalis žiūrėjimą, nes visokie „leliukiški“, kaip jie sako, atsibodo. Na, atsibodo, tai atsibodo... Gal į gera..? :)


 Matematika

Per matematiką žingsniuojame be didesnių klausimų: Magdė iš viso nešasi su vėjeliu, Liutauras, nors ir kukliau, bet taip pat kremta uždavinius. Teoriškai kaip ir viskas jam aišku, tik matau, kad skaičiavimo įgūdžius reikia lavinti, nes vaikinas linkę pritingti... :)



 Kodavimas

Vaikai džiūgauja vėl prasidėjus robotikos-STEAM'o užsiėmimams. Važiuoti įjuos raginti nereikia. Tuoj skuba Magdė vieną po kito konstruoti šliužą, malūnėlį ir driežiuką, Liutauras vikšrinį visureigį, o pasibaigus užsiėmimui jau galvoja apie ateinančią savaitę... :)



  Žaidimai / Susitikimai

Visą gruodį karaliavusiam „Monopoliui“ atėjo eros pabaiga... Pa-ga-liau Liutaurui jis atsibodo. :)) Dabar – Uno žaidimo banga... Ir kartu su Magde, ir kartu su draugais dabar tai – žaidimas numeris vienas.


Tad vaikai labai nudžiugo, kai vieną vakarą galėjo praleisti kartu su Gintaru, Svajūne ir Gabriele, šįkart – pas mus namuose.

O kad namuose per daug neužsisėdėtume, tai savaitės pabaigoje ištrūkome į žaidimų kambarį, kur Liutauras turėjo galimybę labiau susidraugauti su Vykintu, tuo tarpu Magdė tęsė žaidimus su savo drauge Austėja. 


 Smuikas

Smuiko pamokos vyksta sava eiga. Kadangi artimiausiu laiku nusimato du koncertai, vaikai įnirtingai mokosi kūrinius, kuriuos juose gros. Magdė ruošiasi groti anglišką dainelę „Eina tetulė“, Liutauras – J. S. Bacho Menuetą.

Žodžiu, kaip suprantate, gyvenimas tęsiasi. Laukite tęsinio ir, jei pavyks – video reportažo. :)

2020 m. sausio 12 d., sekmadienis

17-18-oji savaitės. Švenčiam? Švenčiam! Švenčiam...

Praėjus šventėms pasidaro labai lengva apie jas rašyti – jokio streso, jokios skubos, vien tik krūva gerų įspūdžių... O vaikams džiaugsmo kiek! Juk realiai nuo rugsėjo nebuvome pasidarę jokių atostogų. Todėl vaikai, sumoję, kad dabar štai dvi savaites mes tiesiog švęsime ir mėgausimės gyvenimu, kurio netemdys „jokie mokslai“, šokinėjo iš džiaugsmo it varliukai baloje. Mes gi šiemet nutarėme šventes išnaudoti susitikimams su artimaisiais, draugais, o apibendrinant – būti dovanomis vieni kitiems...


Viskas prasidėjo tradiciškai nuo Kūčių vakarienės ir Kalėdų pietų pas močiutę... Vaikai labai mėgsta, kuomet stalas būna gražiai paserviruotas – visada tai įvertina, tuo pradžiugindami močiutę, kuri tokiems dalykams irgi neabejinga. O jei dar ant stalo yra spanguolių kisieliaus – visai gerai...


Antrąją Kalėdų dieną, trumpai pasimatę su dėde Dalium ir pusbroliu Adomu bei apsikeitę dovanėlėmis, traukėme į svečius pas mano draugės Jurgitos šeimą. Seniai buvome visi krūvoje šeimomis bebendravę, tad pasinaudojome proga. Kadangi apart mūsų daugiau jokių kitų vaikų nebuvo, Liutauras su Kostu šįkart neįtikėtinai gerai susiėjo į krūvą. Nors abu berniukai be galo skirtingi tiek savo natūra, tiek pomėgiais, visgi jau pasiekė tokį amžių, kai gali rasti kažkokių bendrų sąlyčio taškų, galinčių laiką paversti džiaugsmingu. Apie Magdę su Vaiva kalbėti daug nereikia – šios mergužėlės visuomet greitai randa, kuo užsiimti, jei joms niekas netrukdo. Žodžiu, diena buvo tobula. Suaugę pasimėgavo vieni kitų draugija, vaikai taip pat gerai pasižaidė ir prisidūko...

 Merginos kūrybiniuose pamąstymuose...

Vaikams „prasinešus“ po namus...

Pasibuvimas visiems taip patiko, kad nutarėme kartu sutikti ir Naujuosius metus. Po ilgokos pertraukos, atsiradusios gimus vaikams, kuomet nei vaikai nebuvo atsparūs vėlyviems pasibuvimams, nei patys, kaip tėvai, neturėjome jėgų nei noro naktinėti, nusprendėme, kad vaikai jau yra tokio amžiaus, kai drąsiai galime sutikti Naujuosius ir pasidaryti bendrą šventę. 

O kol Naujųjų šventės laukėme, toliau lankėme draugus. Tam kartui sutarėme susitikti su Aušros ir Donato šeima. Jų jau kiek ūgtelėjusios dvi dukros nebelabai tinka į kompaniją mūsų pradinukams, o jaunėlė – truputuką per maža, kad pataikytų į šiųjų interesų lauką, plius senokai buvome matęsi, tad ir atžalos ryšių neužmezgę, todėl vaikams šis pasibuvimas nebuvo itin smagus: per visą pasibuvimo laiką Liutauras laikėsi su Magde išvien ir nenorėjo išeiti iš savo komforto zonos. Na, ką padarysi: bloga patirtis – taip pat patirtis... :)

Labiau vaikai laukė grįžimo pas Kostą ir Vaivą. Žodžiu, į skreitą prisirinkę įvairių žaidimų, Naujųjų išvakarėse pas juos ir grįžome... Vaikai nepatikliai klausinėjo, ar tikrai jie galės sulaukti vidurnakčio ir netgi dar šiek tiek po jo neiti miegoti?.. :) O gavę patvirtinimą, įtariu, visi pasijuto gerokai ūgtelėję vien nuo paties fakto... :)

Visi draugiškai paruošę bendrą vakarienę ir leidę vaikams į valias išsidūkti (taip, kad rūbai išlakstė į šalis), ėmėmės žaidimų. Pradėjome nuo ramiausių, su puodeliais. Miklumo varžybose pirmavo Liutauras su Vaiva pakaitomis, Magdei sekėsi kiek sunkiau, tačiau mergina nestokojo geros nuotaikos ir entuziazmo, puikiai demonstruodama olimpinį principą: svarbiausia dalyvauti! :) Tokio paties principo laikėsi ir suaugusieji, tiesa, dalyvaudami su kiek santūresnėmis emocijomis. :)

 Ar pavyks mažųjų komandai kartu pastatyti bokštą iš visų turimų puodelių?..

 Kam pavyks greičiau surinkti visus puodelius į vieną?..

 Kuris greičiau perdėlios visą stirtą puodelių? Susikaupimo ir koordinacijos iššūkis.

Puodelių ir lapelių bokštas: ar pavyks ištraukti lapelius taip, kad puodeliai sukristų vienas ant kito?.. 

Paskui įtraukėme triukus su balionais...

 Kieno balionai greičiau nupūs ant stalo sudėliotus puodelius?..

Galiausiai po dar kelių žaidimų viską vainikavo „pereinamojo prizo“ išvyniojimas apsimovus pirštines ir užsidėjus kepurę, kol kitas bando išmesti du vienodus skaičius. Šitas buvo pats smagiausias... :) Nusižiūrėjome, kaip ir prieš tai bandytus žaidimus, iš youtube'o platybių...


Vaikams atminčiai liko simbolinės dovanėlės ir kalnas smagių įspūdžių. Taip ir atėjo mūsų lauktas vidurnaktis. Patraukėme į lauką. Čia iš visų pusių poškėjo kaimynų fejerverkai. Liutaurui buvo baisoka. Vaikinas rankomis dangstėsi ausis, negalėdama pakelti jam per didelio garso, ir po kelių minučių neapsikentęs jau lėkė į namus. Fejerverkai buvo gražūs ir pakankamai saikingi, taigi ir mes greitai grįžome į vidų.


Čia mūsų laukė siurprizas, mat Kosto ir Vaivos tėčio Dmitrijaus šeimoje yra išlikusi tradicija būtent per Naujuosius, o ne per Kalėdas sulaukti dovanų. Mūsų vaikai iš netikėtumo aikčiojo ir džiūgavo. Mergaitės, gavę po apyrankių sukimo aparatėlį, tuoj puolė jas gaminti, į tai įtraukdamos ir suaugusiuosius, berniukai, gavę po namų krepšinio rinkinį, paliko jį išbandyti kitai dienai, nubėgdami žaisti kitų žaidimų.


Apyrankių prisukom ir sau, ir draugams...



Šventėms praūžus nutarėme išlįsti į miestą. Seniai rezgiau mintį nukakti į Bastijone veikiančią parodą „200 batų –700 metų“. Tad savaitgalį ten ir patraukėme. Pati paroda kiek neatitiko mūsų lūkesčių, mat nebuvome įsigilinę, kad tai – archeologinių radinių paroda, o ne apskritai gražių batų paroda. Nors vis tiek buvo ką pažiūrėti ir akiratį praplėsti, juo labiau, kad vaikai prieš tai nebuvo buvę Bastėjoje, todėl pats apsilankymo  čia faktas jau kėlė smalsumą. Juo labiau, kad abu žinojo, jog šio statinio restauratorius buvo jų senelis. Taigi apsilankymas čia šalia visko turėjo dar ir asmeninį atspalvį... 

  


Nuo lauko terasos pasigrožėję Vilniaus panorama, traukėme toliau. 


Nors planavome dar stabtelėti prie Katedros eglės, mano nuostabai vaikų ši vieta visai šiemet netraukė. Nesusigundė ir mūsų kiekvienais metais žiūrėta 3D pasaka. Pasak Liutauro – dėl to paties pernelyg didelio garso, kuris tų pasakų metu būna aikštėje. Taigi kalėdinę eglę šiemet tematėme pro automobilio langą, o 3D pasaką – tame pačiame youtub'e :)


Iš miesto vėl grįžę į savo valdas, džiaugėmės nors negausiai, bet visgi pagaliau iškritusiu sniegu... Vaikai vėl vos pabudę ryte lėkė stebėti kūdros ledo, traukė roges ir net bandė mane įkalbėti leisti jiems stotis ant slidžių, deja, turėjau juos grąžinti į realybę ir nuvilti... Na, bent užšalusi kūdra vėl džiugino vaikus ir pasivaikščiojimai po apylinkes, bandant visų mažesnių ir didesnių užšalusių balelių ledo stiprumą...


 Radom ir pėdsakų...




 Netradiciniai žiemos peizažai: žiemkenčiai it pavasarį...

Vietinis upeliukas irgi pasidengti ižu spėjo...

Prisivaikščiojus gera grįžti į šiltus namus ir imtis darbų, kuriuose – praėjusių dienų atspindžiai. Liutauras savo sausį išdėlioja ant užšalusios kūdros, Magdė – šalia namo su žaliaskare...




Taip ir užsibaigia švenčių maratonas... Pyragai suvalgyti, dovanomis vieni kitus pradžiuginom, protą pailsinom, kimbam vėl į darbus... :)