2016 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis

17-oji savaitė. Derliaus mėnulis. Pilis. H raidė.

Savaitė, kaip visada įsisiūbuoja palengva... Bet kai jau įsisiūbuoja, tai uch, laikykis, žmogau... Taip nutiko ir mums šį kartą. Nepaisant važinėjimo tarp miesto ir užmiesčio, savaitė buvo kupina įspūdžių ir atradimų. Ir nors tarsi teoriškai tolstame tam kartui nuo gamtos, džiaugiuosi, kad ir toliau pavyksta išlaikyti gamtos tyrinėjimą/pažinimą prioritetu. Tik va, ką reikės daryti mieste, kuomet, kaip kad jau dabar matau, vaikai, atsidūrę tarp keturių sienų iš karto ima prašytis eiti į lauką/parką ir pan..? Nes sodyboje tai buvo paprasta – vaikai visą dieną lauke: ir jiems gerai, ir mes savus darbus nusidirbame, kartu visi vieni nuo kitų neatitrūkę. Na bet – bus goda, bus ir roda, kaip kad senoliai sakydavo. :) Ar ne?..

Biblija
Nesugalvodama, kaip įdomiau vaikams pateikti Jono Krikštytojo istoriją, primiausiai pasiūliau pažiūrėti filmuką. Nesusidomėjo. O geresnės versijos ieškoti neturėjau kada. Tuomet Pinterest'e susiradau istorijos veikėjų iškarpas ir, skaitydami glaustą šios istorijos aprašymą Mk 1:1-11 eilutėse (atradau, kad vaikams labai patinka, kai Bibliją skaitome ne iš storos knygos, bet Kindle) pabandėm kartu sudėlioti istoriją į vietas... Dėmesys kiek šokinėjo į šonus, bet bendrom jėgom misiją įvykdėm. O dieną, dar kraustinėdama įvairias knygas, net dvejose jų radau Jono, krikštijančio Jėzų, iliustracijas, tad dar kartą turėjau progos apie tai pašnekėti.


Keliaudami per Biblijos žodžių raidyną, šią savaitę kalbame apie Himnus. O kad jau labai laiku prieš tai buvome dainavę Do-Re-Mi iš „Muzikos garsų“ (kurią, beje, vaikai, vis prašė užleisti kompiuteryje) apie gamą aukštyn, šįkart buvo nuostabi proga pristatyti gamą atbulai, pagal kurią sukurtas nuostabus krikščioniškas himnas „Joy to the World“.

Įpročiai
Užtvirtiname tvarkingumą. Panašu, kad peržengėm lūžio tašką, nes vaikai daug dažniau paskui save nusineša šiukšles, pavalgę be priminimo nusineša indus, paprašyti ką nors sutvarkyti, neatsikalbinėdami tai padaro. Nors, aišku, visko pasitaiko – kaip gi kitaip patikrinsi ribas?..

Gamta
Kuomet mūsų sekamame gamtos tyrinėjimo plane perskaičiau apie Derliaus mėnulį, galvojau, kad nieko gero mums iš to neišeis, nes Lietuvoje per beveik keturias savo nugyventas dešimtis nesu regėjusi tokio įspūdingo kylančio mėnulio, kuomet jį kartą teko matyti viešint JAV, 1993-aisiais. Juokėsi tuomet iš manęs tenykščiai, kad netikiu, jog tas gatvės gale pakibęs vos ne pusės metro skersmens ryškus iki raudonumo oranžinis blynas yra ne kas kita, kaip mėnulis. Ir nors nieko panašaus Lietuvoje neregėjau, tačiau šiemet, kuomet dar praeitą savaitę su vaikais išvydome ankstyvą vakarą iš už medžių kylantį ugnimi spindintį mėnulį, jis nepaliko mūsų abejingų. Niekada neturėjau progos domėtis, kaip kada ir iš kur teka bei į kur nusileidžia mėnulis. Tai štai, dabar tokia proga pasitaikė. Susiradusi kada gi tas mėnulis teka ir leidžiasi, išsiaiškinau, kad šiuo metu jis kas dieną pakyla maždaug pusvalandžiu vėliau nei dieną prieš tai. Tad iš tiesų džiaugiuosi, kad visai netikėtai mes dar praeitą savaitę įšokom į mėnulio stebėjimo traukinį, nes šią savaitę jis jau kyla pakankamai vėlai, o ir vakarai debesuoti, tad būtume daug praradę. Dabar gi vaikai, pasičiupę žiūronus, dar prieš einant gult su tėveliu bėgdavo į lauką stebėti tos, vis mažėjančios ir šviesėjančios mėnulio pilnaties.


Grįžę į miestą, o ir pasinaudoję tuo, kad svečiuose buvo Eglė su savo šeimyna, kurie irgi seka ta pačia gamtos tyrinėjimo programa, suorganizavome vaikams eksperimentą – ant stalo keliavo gaublys, lempa (saulė) ir po ranka pasitaikęs beisbolo kamuoliukas (mėnulis). Bandydama sugaudyti įsižaidusių vaikų dėmesį, o ir pati besistengdama nukreipti lempą ten, kur dera, pademonstravau vaikams, kaip tas mėnulis keičia fazes ir, Eglės pageidavimu, kas nutinka, jei jis atsiduria tarp žemės ir saulės bei atvirkščiai – kas nutinka, kai žemė atsiduria tarp saulės ir mėnulio.


– Tai čia ir buvo eksperimentas? – užtrauktų užuolaidų seansui pasibaigus paklausė Emilija.
Tad teko dar kartą aiškintis žodžio „eksperimentas“ reikšmę. Kas kiek suprato, kas nesuprato, bet visi, pasičiupę prieš tai turėtą žaislinę šviečiančią žvaigždelėmis avelę-migduką bėgo į tamsią vonią daryti savų eksperimentų... :)

Aš gi tuo tarpu tęsiau savas mėnulio „studijas“, kurių metu atradau, kad iš tiesų visos mėnulio pilnatys turi savus pavadinimus. Susipažinkite:

Sausis – vilkų mėnulis (iš bado imdavo staugti alkani vilkai);
Vasaris – sniego mėnulis (nes laikydavosi storiausias sniegas);
Kovas – vėjų mėnulis (nes imdavo keistis orai);
Balandis – rožinis mėnulis (dėl ankstyviausių gėlių žiedų spalvos);
Gegužė – gėlių mėnulis (nes gėlės sužysdavo gausiai);
Birželis – žemuogių mėnulis (nes renkamas šių uogų derlius);
Liepa – elnių mėnulis (nes elniams ima dygti ragai);
Rugpjūtis – eršketų mėnulis (nes buvo gausiai gaudomos šios žuvys);
Rugsėjis – derliaus mėnulis;
Spalis – medžiotojų mėnulis;
Lapkritis – bebrų mėnulis (nes, prieš užšąlant vandens telkiniams, buvo statomi spąstai bebrams, o ir patys bebrai aktyviai ruošiasi žiemai);
Gruodis – šalčių mėnulis (nes įsigali žiema).

Žaidimai
Ketvirtadienis pasitaikė nepaprastai smagus. Ekspromtu į svečius užsukusi Eglė su savo trijule, netikėtai išpildė mano savaitės lūkestį. Jau kelinta diena siūliau vaikams eiti pastatyti smėlio pilį. Na taip, jei aš būčiau ėjusi kartu, ta pilis jau seniai būtų besipuikavusi kiemo viduryje... Dabar gi, visi krūvoje vaikai patys (tiesa, nežinau, kas buvo iniciatorius) nusprendė pastatyti smėlio pilį. Liutauras karučiu vežė „žemes“, kartu su Emilija formavo piliakalnį, statė pilį, dekoravo ją stiklo rutuliukais, kėlė vėliavą. Buvo puiki proga pakalbėti apie gražiai susijusius su pilimi žodžius: piliakalnį ir piliečius. Išrausus pilyje tunelius ir apjuosus ją apsauginiu grioviu, Liutauras pareiškė, kad tai – Haulo pilis. Labai į temą mūsų savaitės raidei... O penktadienio išvykoje, apie kurią paskaitysite vėliau, radome progą pakalbėti dar ir apie tai, kad mes, kaip Dievo vaikai, esame dangaus piliečiai (Ef 2:19).



Kai pilių statyba baigėsi, prasidėjo ridenimaisi nuo smėlio krūvos, kol galiausiai veiksmas persikėlė į šiaudų stirtas. Gražu buvo žiūrėt, kaip visi drauge susikibę bei gardžiai kvatodamiesi vaikai griūna čia į priekį ant šiaudų, čia atgalios...


Galvodama, kad tuo ir pasibaigs smėlio pilių statybos, klydau, nes šeštadienį, kol mudu su Darium darbavomės, o Magdė padėjo močiutei nukasti bulves (kurių per darbus vis dar nebuvo kada nusikasti), Liutauras entuziastingai statė smėlio (kuris paryčiais palijus tapo dar puikesne statybine medžiaga) pilis ir kasė joms tunelius („kad rankos susitiktų“).

Tuo tarpu persikėlus į miestą, žaidimai keičiasi. Liutauras vėl prisiminęs popierinius žaislus, prašė vis atspausdinti ir jų iškirpti bei suklijuoti, kad galėtų pasidaręs mašinėlių traukinį žaisti. Na ir, aišku, konstruktoriai eina į trasą...


Hamakas. Taip pat į kompaniją savaitės raidei.

Išvykos
Atėjus penktadieniui galvojau, kad ši mūsų savaitė jau liks be išvykos. Mat ryte planavome apsilankyti „Verandoje“, tačiau po vėlyvo ritimosi iš lovų mažieji didžiulio entuziazmo nerodė ir prašė niekur nevažiuoti... Pagalvojusi, kad ir pati dar nesu morališkai pasiruošusi šokti į naujovių traukinį (plius dėl to, kad tėčiui ryte išvažiavus darbuotis mes likome be automobilio ir būtu tekę skubėti į autobusą), pasidaviau, ir mes likome ramiai pusryčiauti. O papusryčiavus ir jau plačiau atmerkus akis pasiūliau vaikams nuvažiuoti prie Barbakano. Savaitės tema sukosi apie pilis, piliečius ir visa, kas siejasi su tai, tad nusprendžiau, jog Bastėja tam visai tiktų. Juo labiau, kad jos restauravimo darbus kadaise vykdė pats vaikų senelis.

Taigi kulniavome iki autobusų stotelės. Pakeliui vaikų akys nuolat fiksavo paukščių plunksnas (kurių pilnas kišenes namo parsivežėm) ir jau atrodė, kad per jas pavėluosime į autobusą. Bet spėjome. Išlipę Misionierių sustojime kiek paėjėjome, ir prieš mūsų akis atsivėrė miesto bastėja bei gynybinės sienos fragmentai. Papasakojau vaikams, kad tame tarpe, kur sienos ties gatve nėra, kadaise buvę Subačiaus vartai. Ir kad visą miestą juosė siena su dešimčia vartų ir gynybiniais bokštais. Priartėję prie didžiulio griovio, juosiančio bastėją, prisiminėm, kaip statėme smėlio pilį ir taip pat formavome apsauginius griovius.


Tuomet leidomės Kūdrų parko link. Čia mus pasitiko gabalėlis rudenėjančios gamtos, ir vaikai tarsi nuo grandinės paleisti šuneliai tuoj puolė tyrinėti aplinkos. Jei mane traukė kokios tai seno mūro liekanos, tai vaikai tuoj pastebėjo milžinišką drevę šimtametės liepos kamiene, spiečių vabalėlių-gaisrininkų ir kažką panašaus į šaltinėlį, kuris neaišku kodėl nesipildė, ir vanduo iš jo netekėjo žemyn akmeniniu lataku, gražiai išdėliotu per visą žemyn besileidžiančią pievą.





Taip palengva nusileidome iki Kūdrų parko žaidimų aikštelės, kuri vaikams buvo pažįstama iš anksčiau. Pasisupę, palaipioję, pačiuožinėję sutiko traukti toliau. Kirtę Vilnelę čia pat mus pasitikusiu tilteliu, pasimėgavome klevų nosimis ir nėrėme į vieną Užupio kiemų...


Čia akį patraukė ant seno krėslo besiilsintis katinas (vargšui teko sprukti nuo mažųjų entuziastų) ir beržų žirginėliais nusėtas asfaltas, kurį iš karto pastebėjo Magdė, džiugiai dalindamasi savo atradimu:
– Mamyte, žiūrėk, žirginėliai kaip ir pas mus ant batuto!!! :)



Išlindę pro seną bromą (kątik sužinojau, kad šis žodis netgi buvo įtrauktas vienu metu į didžiųjų kalbos klaidų sąrašą) į gatvę (ech, kaip man tai primena vaikystę, praleistą Vilniaus senamiestyje...), pasukome Užupio angelo link. Iš lėto žingsniuodami vaikai tyrinėjo senų namų tinko faktūras, prie jų prisišliejusius lietvamzdžius, netikėtai aptiktus priklijuotus veidrodukus. Praėjome vieną kitą parduotuvėlę, Keistotekos knygyną. Praėjome, bet ėmėme ir apsisukome nutarę užsukti. Čia iš karto ėjom prie reikalo: 
– Gal turite kokių senų vaikiškų elementorių? – Pasiteiravau knygyno darbuotojos Gintarės.
Pradėjome kalbėti apie senų ir naujų leidimų knygas vaikams. Požiūris sutapo. Tad gavome pavartymui nedidelę krūvelę knygų, vaikai jaukiai įsitaisė prie stalo, kol atsirinkome, kas mums pasirodė verta dėmesio. Sužinojome, kad ponia Gintarė veda smalsiems mažiesiems skaitytojams edukacines pamokėles apie knygas. Rašomės tai atmintin ir tikimės kada ateityje pasinaudoti šia galimybe... Tuo tarpu vaikai paglostė knygyne ramiai snaudžiantį katiną Ponulį, pasivaišino braškiniais čiulpinukais ir mes, nešini nedideliu pluošteliu knygų, tarp kurių – keletas pratybų ir Elenos Marcelionienės 1992 metų elementorius „Šaltinėlis“, keliavome toliau.

Stabtelėjus prie Užupio angelo Liutauras vėl pastebėjo bromą į kiemelį – būtinai reikia dirstelėti vidun. 


Rūpi vaikinui, kam ta broma reikalinga, tad turiu pasakoti, jog tuo metu, kai miesto gatvėse nebuvo saugu, miestelėnai įėjimus į savo namus darydavo ne iš gatvės, o iš kiemo ar iš bromos. Tuo tarpu prie bromos puikuodavosi tvirti vartai, kad gyventojai jaustųsi saugūs. 
Nuo bromos keliavome bruka, kalbėdami apie šiuos panašiai skambančius žodžius, kol išvydome rotondą. Šis žodis Liutaurui jau pažįstamas, tad netrukus mano jaunikaitis puikavosi:
– Žinok, Magdute, čia rotonda – kaip ir Sudervėj, tik mažesnė... 



O šalia rotondos mus pasitiko dar vienas naujas žodis – mozaika. Puiki architektūros elementų pamoka! Magdė suko ratus apie rotondą, vardindama ją dengiančių audeklų spalvas, paskui mėgavosi mozaikos piešiniu visaip kaip ją tyrinėdama.
Galiausiai čia aptikome knygynėlį, kuris iš tolo mums pasirodė tarsi paukščių lesykla. Vaikai taip pat užskaitė. Net ketino atsisėdę ant gretimo suolelio kibti į ten esančių knygų skaitymą, bet neradę sau nieko tinkamo greitai persigalvojo.


Traukėme toliau. Jei jūs, eidami tilteliu per Vilnelę matote spynas, vadinasi jūs matote ne viską. Nes vaikai krykštaudami kaišiojo pirštus į kiekvieną tarpą, iš nuostabos šūkaudami: „Žiūrėk, žiūrėk koks gražus!“ Tik prisivijusi juos supratau, į ką jie ten baksnoja. O gi į... voratinklius, įsitaisiusius tarp metalinių virbų... Ir į voratinklin įstrigusią vapsvą... Man beliko stebėti ir stebėtis, kaip vaikai, praleidę vasarą gamtoje, visai kitaip pradėjo matyti miestą. Nes čia jie pradėjo matyti ne purvinus pakampius (kaip kad aš) ar nedažytus turėklus, bet tuos mažus gamtos likučius, kuriems mano akis jau atbuko...


Tad ir vėliau ant akmeninio grindinio pastebėtas vikšrelis ar ant turėklo nukritusi liepos sėkla manęs nebestebino – aš tiesiog žavėjausi.


Pasiekėme Bernardinų sodą. Taip laukti fontanai. Prie jų nubėgo pirmiausiai. Tik tada prisiminė, kad ir žaidimų aikštelių čia esama. Aplankėm ir jas. O pakeliui dar ir ančių pulką pamaitinom duonos gavę iš jas šėrusios moteriškės. :)




Diena ritosi į antrą pusę. Buvom jau išalkę, kiek pavargę, traukėme troleibuso stotelės link. Bet pakeliui dar ir ąžuolą su gilėm aptikom (tiesa, šiemet, kiek matėm, visur jos labai sukirmiję), ir dilgėlės palei užtvarus prie Vilnelės nepraslydo pro Magdės akis...


Namai jau čia pat. Bet štai dar pora pažįstamų sutikom, įspūdžiais apsikeitėm, siaurus šaligatvių bortelius lygsvaros lavinimui pasitelkėm... Grįžom pasikrovę kišenes visai prie namų rastais kaštonais ir įspūdžiais, kurie, manau, pralenkė savo verte net ir „Verandą“, kurią šįkart iškeitėme į pasivaikščiojimą po miestą. 


Literatūra
Grįžus į civilizaciją, vaikai, žinoma, labai greitai prisimena, kad namuose yra kompiuteris. Taigi tėveliui pasiūlius susirasti „Namelio prerijose“ filmo serijas, vaikai buvo pasigavę šią idėją ir man ne vienąsyk bandė ją priminti. Tad susiradome keletą epizodų ir pasižiūrėjome. Liutauras, bandydamas suprasti, kodėl filme nematome to, apie ką skaitėme knygoje, vis klausinėjo: „O tai čia jie važiuoja per tą liūtį, po kurios užklimpo? O kada ateis indėnai?..“ Žodžiu, sudėtinga... Finale atsivertėme knygą... Tiesą pasakius, nusivylėm ekranizacija tiek Liutauras, tiek ir aš pati. Pataikėme ant serijos, kurioje kyla gaisras prerijoje. Filme šėlstantį gaisrą galiausiai užgęsina netikėtai pliūptelėjęs lietus, tuo tarpu knygoje nepaprastai vaizdžiai ir informatyviai (gyvųjų knygų galia) aprašoma, kaip Karolina ir Čarlzas varė vagą aplink namą, pylė į ją vandenį ir kūrė priešpriešinę ugnį, kuri ir išgelbėjo jų namą nuo didžiųjų ugnies liežuvių. Žodžiu, buvo naudinga pamoka apie tai, kad filmas dažnai nuvilia, jei gretini jį su literatūros kūriniu, ir apie tai, kaip nugalėti didelę, viską niokojančią ugnį.

Kita savaitės knyga šįkart tapo Salemono Paltanavičiaus „Labas, kaip gyveni? 14 laiškų iš girios“. Ne visą perskaitėme, bet voro, genio, žiogo ir drugelio laiškus įveikėm. Būčiau visai linkusi traukti šią knygą į gyvųjų knygų sąrašą.

Raidės
Toliau keliaudami per abėcėlę, sustojame šįkart ties H. Kadangi su laiku, gyvenant kraustymęsi tarp miesto ir gamtos, mums vis dar striuka, kiek paskubomis teko vaikus pažindinti su Lietuvos Himnu. Daugiau fone grojo įvairios šios tautiškos giesmės aranžuotės, tuo tarpu su Herbu  buvo visai linksma. Pagalvojusi, kad giminės herbu užsiimti kiek ankstoka, pasiūliau Liutaurui sukurti mūsų sodybos, esančios Pūstalaukio kaime, herbą. Magdė buvo kątik užmigusi automobilyje, tad pražiopsojo šįkart mūsų paieškas, tačiau atsibudusią ir ją pažindinom su mūsų sugalvotais bei rastai simboliais.
Viskas prasidėjo nuo skydo piešimo ir mūsų ištikimos palydovės – lipnios juostos – klijavimo. Tuomet ėjom lauk ir žiūrėjom, kas čia mums galėtų tikti. Galiausiai viskas susidėliojo taip:


1. Į centrą keliavo beržo lapas – nes sodyboje gausu beržų. 
2. Neabejotinai turėjo čia būti ir gilė, kurią Liutauras parsivežė iš praeito pasivaikščiojimo po mišką. Kadangi gilės kotelio nebuvo, Liutauras nusprendė, kad jį būtinai reikia pripiešti. 
3. Kaip gi be šiaudų! Be jų mes niekaip. Be jų nebūtų mūsų gamtinio daržo, be jų nebūtų ir mūsų namelio, nebūtų be jų, ko gero, ir Liutauro degamų laužų..? :) Liutauras nusprendė, kad šiaudus klijuos vertikaliai, nes nori, kad herbas būtų... simetriškas! O vat taip. Tarsi heraldika būtų jo antroji prigimtis... 
4. Molis – a must, kaip sakoma, – neišvengiamas. Tik užbarstyt ir tokiu būdu prilipint jo mums nepavyko, tai galiausiai flomasteris išgelbėjo – „pabarstėm” tokiu būdu...
5. Melsvi cikorijos ir bitinės facelijos žiedai – mūsų kiekvienos vasaros palydovai, vaikų ir bičių džiaugsmas. 
6. Kitoje pusėje – geltono ir oranžinio serenčio žiedlapiai – mėgstamiausios vaikų, o ir mūsų gėlės darže. 
7. Tuomet sekė Liutauro pageidavimas įtraukti į herbą ir vieną kitą mašinėlę. Pasiūliau jas nupiešti. O kad jau gėlių spalvos taip gražiai susiderino, išsirinkome ir joms mėlyną spalvą.
8. Tada beliko sugalvoti, kas galėtų simbolizuoti Magdę, jei jau Liutauras save atspindėti nutarė mašinėlėmis. Ilgai galvoti nereikėjo – žinoma, suknelės ir batai, kuriuos mūsų mažoji stileiva keičia per dieną ne kartą ir ne du... Rausvo popieriaus po ranka neturėjome, tad parinkome oranžinę. Vėliau pabudusi mažoji neprieštaravo.
9. Galiausiai aprėminom herbą kiek storesniu kontūru, paryškinom pavadinimą ir gėrėdamiesi patys nunešėm pasirodyti besidarbuojančiam tėveliui. Užskaitė.


Su raide H gi apskritai kažkaip vangiai sekėsi susidraugauti. Ar dėl to, kad ji tokia paprasta, simetriška ir per daug žodžių neturinti, ar tiesiog dėl to, kad vaikams labiau norėjosi bėgti žaisti, liko ji tokia vienišoka popieriaus lape...



Paskutinę savaitės dieną turėjau progos su Magde pasimokyti raidžių. Pasičiupusios lietuvišką raidyną tikrinomės, kurias raides ji jau atpažįsta. Mano nuostabai ne tiek jau ir mažai: A, B, E, G, H, I, L, M, O, P, S, Š, T ir U. Pamokiau kitų, žiūrėsim, kada įsimins likusias.

Dailyraštis
Leidau Liutaurui pailsėti. Kažkas jam nepatinka su tuo rašymu. Tad, kol nesu pasiruošusi judėti metodiškai toliau, tai ir nespaudžiu. Tuo tarpu Magdė pati savarankiškai parašė M. Ir anksčiau imituodavo berašanti, bet tai daugiau buvo padriki pagaliukai. Dabar gi, po eilinio „Mamyte, žiūrėk, parašiau Magdė“ atsisukusi išvydau ant kažkokio seno dar pavasarį marginto popiergalio suraitytą ryškią M!
O džiaugsmo buvo merginai... :)


Tuomet užklausiau, gal ir A norėtų parašyti?
– Kad aš nemoku... – Bandė išsiginti.
– Bet juk tau puikiai sekasi, kai reikia apvedžioti... Pabandyk! – Tariau ir nupiešiau A. Šalia savąją pabandė išvinguriuoti ir ji. O kai gavosi, vėl džiaugsmo pagauta krykštavo bei dar keletą šalia parašė.


Žodžiu, panašu, kad po truputį galima bus įvesti teksto kopijavimą (copywork). O paskui ją, tradiciškai, ir Liutauras turėtų pasiduoti... :)

Matematika
Bandome pradėti prisijaukinti MEP. Atsispausdinusi pirmų dešimties pamokų medžiagą kažkaip automatiškai ją, žiūriu, adaptuoju pagal situaciją. Paėmė štai vaikai rankdarbiams skirtų plunksnų pluoštą. Žaidžia. Priėjusi pasiūlau surūšiuoti jas pagal spalvas. Suskaičiuoti, kokios spalvos kiek plunksnų yra. O kokių daugiausia? O mažiausia? Po lygiai? Kiek bus sudėjus vienos spalvos plunksnas su kitomis?..


Kitądien betvarkydama žaislus atradau spalvotus skaitliukus. Vėl žaidėm, slankiodami karoliukus ir žiūrėdami, kokioje pusėje kokių daugiau, kur gaunasi po lygiai, kur mažiau ir pan. Liutaurui tokios užduotys, kaip matau, jau per lengvos, tuo tarpu Magdei dar reikia pasukti galvą.


Turiu, tiesą pasakius, prisiversti nusileisti iki vaikų lygio, nes man vis atrodo, kad ką jau ką, bet matematiką juk ir taip labai paprasta suprasti – ko čia mokyti?..

Piešimas
Magdė, kaip visada, vos radusi progą, prašo paduoti dažus. Grįžus į miestą, tuojau prašosi savo taip mėgstamo skysto JOVI guašo. Kaip visada pripilu jo į ledukų formeles ir leidžiu jaunajai menininkei skleistis. Kai šįkart paklausiau, kas čia, ji paaiškino:
– Na gi matai – čia oranžinė, čia žalia, o čia geltona...
Va taip. Bandome spalvų derinius, o ne bet kokiom spalvom terliojam... :)


Juokas juokais, bet Magdei iš tiesų šiuo metu labai rūpi derančios ir nederančios spalvos. Ką nors apsirengusi tuoj pastebi, kad vienas ar kitas daiktas dera su kitu, kokių spalvų esti jos aprangoje, o kokių pasigenda gretindama savają aprangą su brolio... Panašu, kad vizualiniai dalykai šiai merginai tikrai nesvetimi.

Muzika. Kompozitoriai
Visą savaitę namuose skambėjo Mocartas. Daugiausiai klausėmės 40-osios jo simfonijos, tarpe įmaišant ir kitų kūrinių. Liutauras, būdavo, net pats, muzikai nutilus bėgdavo ir įjungdavo vėl. O Magdė suklusdavo ir, žiū, paklausdavo: „Mamyte, čia irgi Mozartas?“ Žodžiu, vaikų ausys veikia visai neblogai.

Tiek šiai savaitei. Visa kita liko ateičiai. Žiūrėsime, ką padovanos jos mums visiems. Iki greito!

2016 m. rugsėjo 13 d., antradienis

16-oji savaitė. Voratinkliai. Elniakampis. G raidė.

Rudenėja. Dienos trumpėja, naktys šąla, mūsų šiaudų namukas, diktuojantis dienų bei savaičių ritmą, pagaliau iš išorės pasidengė molio sluoksniu, tad po truputį keliam sparnus ir ruošiamės į miestą žiemoti... O kol viskas palaipsniui suvažinės iš vienų namų į kitus, kol vis dar dienomis bandysim užbaigti likusias prieš žiemą smulkmenas, tęsiame gyvenimo pažinimo kelionę.

Biblija
Persiritome į Naująjį Testamentą. Pačiu laiku, nes mūsų supratimu Jėzus per Kalėdas užgimė, bet kaip žmogus gimė būtent maždaug rugsėjį. Tiesa, vaikai Kristaus gimimo istoriją sutiko be didesnių emocijų, bet gal taip ir turėtų būti?.. Nes juk stebuklas šiuo atveju yra ne pats žmogaus gimimas, bet jo prasidėjimas iš Šventosios Dvasios... Tad nesureikšminu. Liutaurui tiesa, kilo klausimas, kodėl Marijos ir Juozapo neįleido į jokius namus, kad jiems teko nakvoti daržinėje. Tiek. Magdė iš viso rezervuotai išklausė, ir jokio atsako... Na, gal tiesiog palaukime Kalėdų, ir ta istorija pati savaime išsigirs? Žiūrėsim...

Įpročiai
Teoriškai kaip ir turėtume būti įtvirtinę tvarką, bet tos tvarkos dar uoj kaip trūksta... Tarsi ir vėl du žingsniai atgal po, atrodytų, visa neblogos pradžios... Na bet yra kaip yra – kai tėvai abu iki alkūnių didžiąją dalį dienos molyje, juk negali tikėtis, kad vaikai vaikščios švarūs ir tvarkingi, ar ne?.. :)

Išvykos
Po sunkios ir nepaprastai darbingos praeitos savaitės, orui pirmadienį įkaitus iki 27 laipsnių nutarėme pasidaryti išeiginę. Į termosą susikrovę pietus patraukėme Karmazinų pažintinio tako link. Pasistačius automobilį pirmoje aptiktoje stovėjimo aikštelėje, dar nespėjus padoriai išlipti, staiga girdžiu susižavėjimo kupiną Magdės šauksmą:
– Mama, gyvatė!!!
– Gyvatė? – Nepatikliai sukuosi rodomos vietos link. O čia, visų mūsų nuostabai, tikrai gyvatė – vinguriuoja į žoles nedidukas, vos keliolikos centimetrų ilgo žaltys. Gaila, per vėlu buvo trauktis kamerą – užfiksuoti šio mažylio nespėjome...
Apsidairę supratome, kad sustojome ne toje stovėjimo aikštelėje, kurioje ketinome, tad vėl sėdome į automobilį ir pavažiavome kiek tolėliau – mūsų dienos tikslas buvo Elniakampio atodanga. Na, o takas link jos vinguriavo mišku, įsitaisiusiu nenuobodžiame reljefe. Čia radome ir seną klevą su įspūdingomis, greičiausiai genių iškapotomis, drevėmis, ir šaltiniuotą tarpeklį, per kurį pereiti reikėjo skersai permestais dviem rąstais, ir Raudonojoje knygoje įrašytą daugiametę blizgę, ir keistai išdegintą kokį tai medžio kelmą...

 Tiltelis per tarpeklį...

Vaikai aptiko kerpes ant krituolių 

 Daugiametė blizgė – įrašyta į Raudonąją knygą

Kū-kū... Kas drevėje gyvena?..

Nudegintas kelmas.

Galiausiai mus pasitiko ilgi, atodangos link, žemyn besileidžiantys laiptai. Nuo čia įrengtų nedidukių apžvalgos aikštelių vėrėsi vienas už kitą gražesni vaizdai į Nerį... Nusileidome ir prie pačios upės, apžiūrėjome čia gulintį mitologinį akmenį (kuris ir pavadinimą turi, bet aš, aišku, jį spėjau pamiršti) ir leidomės atgalios. Teko vėl įveikti laiptus, dar sykį pasigrožėti Neries vingiais ir grįžti prie automobilio.




Vaikai pakeliui tyrinėjo pastebėtus mėšlavabalius, visokius šapelius, pagaliukus, o mano akys krypo kiek kitur. Ne bergždžiai – aptikau tiesiog tobulą voratinklį. Gailėjausi su savimi neturinti kuo jį užfiksuoti, bet apie voratinklius – vėliau.

Praeiti ramiai pro mėšlavabalį – nevalia...

Tobuliausias mano kada matytas voratinklis...

Prie automobilio grįžome sušilę ir šlapi nuo prakaito. Patraukėme Elniakampio ežero link. Kadangi buvo pirmadienio popietė, tikėjomės čia nerasti nei gyvos dvasios. Tačiau mūsų didžiai nuostabai čia buvo žmonių. Tiesa, vieni jau rengėsi išvažiuoti, bet netrukus atbirbė dar vienas automobilis, iš kurio išlipo vyriškis su trim vaikais. Panašu, kad vietiniai, atvažiuojantys čia dažnai – vaikai tuoj nusimetę rūbus brido vandenin. Mūsiškiai gi rezervuočiau braidė pakrantėje, kai staiga ir vėl išgirdau nuostabos kupiną šūksnį:
– Žiūrėk, gyvatė!
Šįkart šaukė nepažįstami vaikai, kuriems sujudinus kiek tolėliau nuo kranto augusius meldus, iš jų išniro... žaltys! Išdidžiai iškėlęs galvą praplaukė tiesiai mums prieš akis ir pasislėpė kitoje meldų grupėje. Ech, ir vėl nespėjome nufotografuoti... O šis gi buvo didesnis, palei galvos dydį sprendžiant, kokio pusmetrio ilgio.
Neilgai trukus, anoji šeimyna išvažiavo, ir mes likome vieni. Vaikai toliau sau murkdėsi vandenyje, tuo pačiu čia pat papietavom, vėl maudėmės. Įlipau išsimaudyti ir aš, vaikai stebėjo, kaip plaukiu, bet patys dar nedrįso bandyti plaukti, nors vis bandau ant rankų paplukdyti, pratinu prie vandens.


Smagu buvo pabraidyti ir po seklų upelį, čia pat ištekantį iš ežero. Žodžiu, ežeras ir jo aplinka labai patiko – jautėmės labai laiku ištrūkę iš darbų maratono ir pasisėmę naujų įspūdžių bei jėgų...


Gamta
Tą patį pirmadienį, grįžę iš Elniakampio, sugalvojome su vaikais išeiti pasivaikščioti. Netoli mūsų buldozeriu nulygino lauko kelią, tad mums parūpo pažiūrėti, kurlink jis veda... Aš, pagal savaitės planą jau numačiusi kelionės tikslą, pasiėmiau reikalingas priemones, ir mes išėjome. Vaikams didžiulį įspūdį kėlė nepaprastai lygiai vietomis nugludintas kelio paviršius. Vis tūpėsi jo čiupinėt, rašinėjo akmenukais ir pagaliukais ant jo raides, tyrinėjo įvairių mašinų paliktas padangų žymes...



Taip priėjome sodybą, kurioje, matėsi, gyvena žmonės. Tad, nenorėdami trukdyti, apsisukome ir traukėme atgal. Čia mano akys ėmė krypti į pakelės žoles, kuriose suradusi voratinklį pašaukiau vaikus.
– O dabar mes šitą voratinklį sugausime...
– Kaip mes tai padarysime? – sukluso mažieji...
Grįžtant iš Elniakampio, sustojome mažoje vietinėje parduotuvėlėje, kurioje paprašiau Dariaus nupirkti pigiausio plaukų lako. Taigi dabar, sustojus prie voratinklio, išsitraukiau šį purškalą ir padengiau juo plonytį voratinklį. Tuomet pabandžiau jį perkelti ant rudo popieriaus lapo. Sugadinome kokius 4 voratinklius, kol „atkalėm sistemą”, kaip sėkmingai tai padaryti... Vaikams irgi labai jau patiko purkšti ir žiūrėti, kaip voratinklis apkimba mažulyčiais lako lašelyčiais, o paskui prikimba prie popieriaus... Lako flakonas pamažu tuštėjo, turimų popieriaus lapų mažėjo, bet sėkmė mus aplankė, ir galiausiai turėjom pasigavę du didžiulius voratinklius...



Pagal gamtos stebėjimo programą, turėjom su vaikais leistis dar ir į kokių nors vabalų medžioklę, bet per daug nesivarginome – kadangi aplink apstu žiogų, kuriuos šiaip ar taip vaikai saujomis po keletą per dieną gaudo, nutariau, kad tebūnie jie ir būna tais stebėjimo objektais... O dar vieną nugaišusį radome vandens vonelėje, tad ramiai galėjome apžiūrėti. Jam į kompaniją pačiupome ant saulėgrąžos tupėjusią blakę kareivėlį ir tyrinėjome. Paskui Magdė aptiko dar ir nepaprastai didelį ir įspūdingą žiogą, tad dėjom jį į savo terariumą ir vėl turėjome gerą progą patyrinėti, apžiūrėti.

Nugaišusio žiogo ir blakės duetas...

Didysis žiogas.

Finale su Magde aptikome dar ir šimtakojį, bet tas greitai pabėgo – įkalinti apžiūrai šio padaro nespėjome. Beliko tik iš popieriaus pabandyti padaryti šį sutvėrimą... Improvizuotai bandžiau įtraukti vaikus į vorų darymo atrakciją, bet Liutauras visai nesusidomėjo, o Magdei labiau patiko pieštos voro kojos, o ne tos mano siūlomos šeriuotos. Skonio reikalas – negali pykt. :) 


Vakarais, pilnėjant mėnuliui, tėvelis su palyda vis išeidavo pro žiūronus pasižiūrėti įspūdingo Derliaus mėnulio, na bet kadangi jis – kitos savaitės tema, tai tam kartui neužbėgsiu įvykiams už akių...


Žaidimai, piešimai
Kai tėvai užsiėmę, nori nenori žaidimų ir veiklos turi prisigalvoti pats. Išsigelbėjimu tapo iš naujo ant lentynos atrasti/užmiršti stiklo rutuliukai, kurie kėlė nepakartojamą euforiją kaskart paleidus juos latakais ar tiesiog nuo smėlio krūvos, kurioje paskui jie buvo ir slepiami. Na o šiam žaidimui pabodus, mažieji žaidėjai persimesdavo prie menų.



Na ir, aišku, šiaudai, šiaudai, šiaudai... Kaip gi be jų, kai jų, dabar išdėliotų įvairiais labirintais, gausu namo viduryje. Čia smagu ir palaipioti, ir pašokinėti, ir slėpynių su kaimynų vaikais bei vakare su tėčiu pažaisti... :)


Tiesa, ši savaitė turbūt būvo meniškiausia, jei būtų ją galima taip pavadinti. Atėjus Magdės gimtadieniui nekilo klausimas, ko mergina nori dovanų. Iš anksto buvo aišku abiems: reikia dar tokių pat stiklo dažų, kokių Liutauras buvo dovanų gavęs per savo gimtadienį. Taigi važiavome visi kartu į parduotuvę, pirkom tų dažų, o tuo pačiu ir dar visokių popierių, flomasterių, plastilino ir blizgučių... :) Laimės buvo visiems – ir vaikams, ir man, kad abu taip įsitraukė į „menų darymą“...


Atradę simetriškų piešinių darymo būdą, su didžiuliu užsidegimu gamino man „drugelius“, kurių savaitės pabaigoje ant langų tiek prisidaugino, jog galvojau, tuoj ir baltos dienos pro tuos langus nesimatys... Nes neapsiribojom, aišku, tais nedideliais celofano gabalėliais, įdėtais į dažų dėžutę – daviau – kaip baltiems žmonėms – kiekvienam po įmautę, o paskui dar ir tą per pusę prakirpau, kad dvigubai didesnė gautųsi. O džiaugsmo buvo..! :) Beje, patirtis parodė, kad smagiau piešti plonesnėmis dažų tiubelėmis – mažiems pirščiukams jos patogesnės. O ir dangteliai, kurie tiesiog užsideda, o ne užsisuka, kaip kad didesnių tiubelių, mažiau linkę pasimesti nei anieji... Tik, aišku, ir išsibaigia greičiau.




Liutauras, praeitą savaitę pas Eglę pasigavęs tiesių linijų braižymo pagaliukų pagalba idėją, sėkmingai ją rutuliojo ir šią savaitę. Inžinierius auga, ne kitaip... :))


Literatūra
Daug skaitymo šią savaitę nebuvo. Rytais, vos pabudusi, dažnai kuo greičiau lėkdavau prie namo darbuotis, kol vaikai miega, tai ir rytai tokie ekspromtiniai gaudavosi – apsižiūrėdavau finale, kad jau abu pabudę, apsirengę, lauke kažkur išsibarstę, įsižaidę... O tada surink juos, kad geras, pasodink prie knygos.. Cha...
Kaip ten bebūtų, vieną „Namelio prerijose“ skyrių vis tik įveikėm. Apie tai, kaip ponas Ingalls'as meistravo lovą, o paskui su kaimynu drauge kasė šulinį. Istorija nepraslydo pro ausis. Mažajam mano inžinieriui iš karto parūpo, kas per daiktas yra zigzagas, kuriuo romano herojus varstė virves lovos rėme. Ta proga ant popieriaus pirma aš piešiau zigzagą, o paskui jau ir Liutauras Magdę mokė:
– Va, matai, tokia linija yra tiesi. O va tokia vadinama zigzagu...
Tad pamoka išmokta.
Taip pat labai įdomu buvo Liutaurui, kodėl į šulinį buvo nuleidžiama žvakė ir kas ten per dujos buvo šulinio gilumoje. Taigi vėl turėjome progą pakalbėti apie tai, kad degimui reikalingas oras.


Raidės, dailyraštis
Toliau keliaujame per abėcėlę. Kiek anksčiau sekmadieniais su vaikais pasidarydavome Biblijos pamokėles pagal mano verstą programą „Biblijos žodžiai nuo A iki Ž“. Buvome nuėję iki F raidės, tad nebesinorėjo kartoti. O kad jau sekanti buvo G, tai ją ir pasičiupome. Kalbėjome apie Gerumą. Prisimindami Juozapo ir jo brolių istoriją, kuomet buvo atsilyginta ne pagal brolių poelgį, bet iš gerumo.

Taip pat į kompaniją gerumo pamokai atskubėjo ir namą mums ne kartą padėję moliuoti draugai – buvo nuostabių progų pakalbėti su vaikais apie tai, kodėl svarbu padėti vieni kitiems, apie tai, kad daryti ką nors negero yra labai paprasta, o štai daryti gera reikia pastangų, tačiau Dievas mus ir moko nusivilkti tą senąjį žmogų, kuris nenori daryti gera, ir apsivilkti tuo naujuoju žmogumi, kuris, darydamas gera, teikia Dievui garbę.

Pabandėme prisiminti ir daugiau žodžių, prasidedančių g raide. Tuojau prisiminėm Geltoną! Tad nebuvo klausimo, kokia šįkart bus mūsų raidė ir kuo ją puošime – Geltonos Gėlės Gražiais žiedlapiais. Tuo pačiu buvo prisiminta ir visa galybė paukščių, kurių vardai prasideda šia raide, taip pat tą rytą Gerta Gardžia Gira, mūsų ir toliau dainuojama Gama ir kiti įvairūs žodžiai...



Nusižūrėjęs nuo vyresnio kaimynų berniuko, kuris atidavė mums pakuroms savo pirmos klasės pratybų sąsiuvinius, Liutauras išsireikalavo, kad ir jam nupirkčiau tokių „linijomis margintų lapų“... Nebuvo kur dingt. Tačiau atsivertęs tuos tuščius sąsiuvinius vaikinas kažkaip greitai pametė ūpą ir visai nenorėjo, kad aš jam rodyčiau, kur ką reikėtų rašyti... Tai tam kartui daugiau nieko ir nerašėme. Lauksime geresnių laikų. :)

Skaičiavimas
Važiuojant automobiliu Liutauras nei iš šio nei iš to manęs klausia:
– Mamyte, tu žinai, kiek bus trys ir trys?
– Taip, – nustebusi atitariu, – žinau. O tu žinai?
– Taip, bus šeši. Ir dar žinau, kad du ir keturi irgi bus šeši.
– ??? – Nustembu. – O iš kur tu žinai?
– Man Emilija sakė. – Rodydamas, kaip visi tie matematiniai veiksmai atrodo ant ištiestų pirštų, didžiuojasi mano penkiametis. Didžiuojuosi ir aš, kartu tyliai žavėdamasi, kokią galią turi bendraamžių pavyzdys.

Renku dangtelių nuo įvairių buteliukų kolekciją. Liutauras, užmatęs mane vėl dedančią dangtelį į dėžutę, užsimano „paskaičiuoti“. Surūšiavęs įvairius dangtelius pagal spalvą, skaičiuoja. Sudeda tris eiles, sako, kad dangtelių penkiolika. Aš jam pasiūlau padalinti per pusę juos. Vaikinas bando sugalvoti kaip, prašo pagalbos, Aš atskiriu dvi kraštines eiles, pasiūlau padalinti per pusę dabar jau likusią vidurinę.
– Nesigauna... – Pareiškia mano skaičiuotojas.
– Kas nesigauna?
– Per pusę po lygiai padalinti... – Patikslina.
Pagiriu, kad teisingai pastebėjo. Klausiu, ką daryti su tuo likusiu.
– Tai sau pasiimk. – Išsprendžia problemą vaikis.
Ta proga pakalbam apie lyginius ir nelyginius skaičius. Apie tai, kad vieni dalinasi per pusę, o kiti – ne. Bet kad nelyginiai nėra tokie jau blogi, nes jie, nors nesidalina iš dviejų, užtat dalinasi iš, pvz., trijų... Ir padalinu tuos 15 dangtelių į tris lygias dalis, rodydama šį paprastą matematinį „stebuklą“.
– Gerai, dabar sudėkime visus dangtelius atgal. Jau paskaičiavome. – Reziumuoja.

Muzika. Kompozitoriai. Mocartas
Į pagalbą vėl atėjo senas mobilus telefonas, kuriame, lyg tyčia, įrašyta valanda būtent Mocarto muzikos. Tad ir nešojasi vaikai su savimi, klausosi. Ir jiems smagu, ir mano širdis dainuoja... :)

O patys tuo tarpu kuria panosėje savas melodijas, niuniuoja jas, turbūt net nenutuokdami, kad visai netrukus mesiu juos į muzikos jūrą. Na, bent jau ketinu. O kaip jau ten mums gausis, gyvenimas parodys. :)