2020 m. rugpjūčio 2 d., sekmadienis

Kad mokslo šaknys būtų saldžios. Pakalbėkime apie motyvaciją. I dalis

Nors buvau žadėjusi įspūdžių iš vasaros, pažadą tenka laužyti, nes skubu pas jus su kiek kitokio pobūdžio informacija. Ką tik vykusioje „Mokausi su šeima“ stovykloje dalinausi nedidele studija apie motyvaciją. Žinoma, perskaičiusi vos 5 knygas šia tema ir rinkusi trūkstamą medžiagą iš straipsnių bei įvairių kitų interneto šaltinių, negaliu teigti, kad viskas, ką čia išdėsčiau, prilygsta žmonių, tyrinėjusių motyvacijos temą dešimtmečiais, gyliui. Vis tik tikiu, kad tai, ką radau tų žmonių pasisakymuose, sugebėjau suverti ant vieno siūlo taip, kad ir jūs rastumėte atsakymų į klausimus, kurie jus kankina mokant ar pradedant mokyti vaikus šeimoje. Taigi – pristatau jūsų teismui:



- - - - - 

Kiekvieną sykį, su kuo nors diskutuodama apie mokymąsi šeimoje, su didžiuliu pasitikėjimu įrodinėdavau, kad mokant vaikus šeimoje tėvai neturi tapti mokytojais dalykininkais. Neva viskas yra daug paprasčiau: tereikia suorganizuoti mokymosi procesą ir… tiesiog motyvuoti vaiką mokytis.

Deja, kuomet pati pradėjau mokyti vaikus, supratau, kad tiek viena, tiek kita reikalauja ne mažiau žinių ir supratimo (o gal net ir daugiau) nei iš tiesų išmokti kokį chemijos, fizikos ar biologijos kursą…


Ties pirmuoju punktu užtrukau porą metų, kol supratau, kas mūsų šeimai pasiteisina, visgi augant vaikams matau, kad vėl turiu kažką keisti. 

Kuomet sėdau motyvuoti savo vaikų, galvojau, kad man puikiai pavyks: kai kur pagirsiu, kai kur susitarsim, kai kur įvesime varžybinių elementų, kai kur pabarsiu, pagėdinsiu ar pasiūlysiu atlygį ir… viskas bus gerai. Prieš akis piešiausi panašų vaizdą į tą, kurį piešiasi ir kitos vaikus namuose ugdančios šeimos: vaikai mėgs mokytis, kelsis ryte su šypsena veide ir noriai imsis skaitymo, semdamiesi išminties. Realybė gi parodė visai kitokį veidą: vaikai nesikelia iš lovų, vėl niurzga „tik ne matematika...“, vos ne su ašaromis akyse atlieka jiems paskirtas užduotis, o motyvacija baigiasi tuo, kad kuo greičiau pabaigtų užduotis ir galėtų eiti žaisti planšete ar žiūrėti kokį filmą. Paveikslas toli gražu ne toks, kokio norėtų bet kuri mama, ar ne?..

Jei jūs jaučiatės panašiai, žinokite – jūs ne vieniši. Pasirodo, tik maždaug 2 proc. tėvų žino, kaip motyvuoti savo vaiką.

Pradėjusi domėtis motyvacijos tema, susidūriau su begale motyvacijos teorijų. 
  • Vienos jų remiasi A. Maslovo piramide su pagrindiniais žmogaus poreikiais į kuriuos atsakius turėtų įsijungti motyvaciniai mechanizmai.
  • Kitos remiasi lūkesčių teorija (teigiamos pasekmės motyvuoja).
  • Trečios kalba apie tikslus (patys renkamės tikslus, kurių norime siekti).
  • Ketvirtos teigia, kad lygybės teorija verta dėmesio, nes žmogus buri būti panašus į kitus, ir būdamas vertinamas taip, kaip ir kitas, žmogus įgyja motyvacijos to siekti.
  • Galiausiai reakcijos teorija teigia, kad jokia išorinė motyvacija neveikia žmogaus taip, kaip jo vertybės kad skatina jį elgtis.
Po paraliais... Tai kaip dabar suprasti, kuri iš jų tikrai verta dėmesio? Teko gilintis toliau. Ir aš pradėjau nuo istorijos, kuri iš tiesų sustatė viską į savo vietas. 

- - - - -


Turbūt ne vienas žinote internete sklandžiusį juokelį-palyginimą, ką reiškia būti tėvais anksčiau ir dabar…

Kaip būti tėvais XXI amžiuje:

Būti tikru, kad užtikrini savo vaikui akademinę, emocinę, psichologinę, dvasinę, fizinę raidą, žiūrėti, kad jis nebūtų per daug ar per mažai stimuliuojamas, tinkamai pasirūpinant jo sveikata, saugant nuo ekranų, greito maisto, GMO, plastiko, užtikrinant jo socialinius poreikius, būnant draugu, bet taip pat ir autoritetu jam, globojant, bet ugdant savarankiškumą, švelniai, bet pakankamai griežtai. Pageidaujama – aplinkoje, kurioje nėra pesticidų, herbicidų, name su galiniu kiemu ir kambariu kiekvienam vaikui atskirai. Idealiu atveju – multikalbinėje aplinkoje.
Kaip būti tėvais bet kurioje ankstesnėje kartoje:
Kartais pamaitinti. (Bunmi Latidan)
Juokas juokais, bet, kaip sakoma, kiekviename juoke yra daug tiesos. Ir iš tiesų, jei pasigilinsime, tai prieš tūkstantmečius viskas buvo labai aišku. Pagrindinė žmogaus išgyvenimo motyvacija buvo išlikimas. Nedirbsi – neturėsi ko valgyti, nemokėsi austi, neturėsi kuo apsirengti. Šeimos ir vaikai kentė badą, šaltį, nepriteklių, ir jiems nereikėjo įrodinėti, kad reikia dirbti ir perimti kokio tai amato įgūdžius.

Žiūrint iš biblinės perspektyvos, turime kelis tūkstančius metų siekiantį žydų tautai Dievo duotą įstatymą – dekalogą, pagrįstą pyrago ir botago principu: Jei tu darysi gerai, jei tu klausysi, aš tave laiminsiu, jei tu darysi blogai, jei tu neklausysi, aš tave bausiu. 

- - - - - 



Ir nors žydų įstatymo laikus jau daugiau nei 2000 metų yra pakeitęs Dievo Malonės amžius, visgi giliausiai šis pyrago-botago principas į mūsų gyvenimus įsišaknijo atėjus industrinei revoliucijai. Pripildyti fabrikai darbuotojų, išplėštų iš savo ūkių, reikalavo greito persikvalifikavimo, žmonės kraustėsi iš kaimų į miestus, staigiai pasikeitė daugybės žmonių gyvenimo būdasMasėms darbuotojų apmokyti teko pasitelkti tą pačią atlygio arba bausmės motyvavimo priemonę. Dirbsi gerai – gausi atlygį, jei nedirbsi arba dirbsi blogai – būsi nubaustas. Pyrago-botago sistema taip įsišaknijo, kad mes dažnai net nesuvokiame, kokią didelę dalį mūsų gyvenimo ji užima. Tai – pagrindinis verslo, mokslo variklis, kurio modelis nejučia perėjo ir į šeimos gyvenimą.

Norėdami suprasti, kas pasikeitė mūsų visuomenėje ir kur dingo vaikų motyvacija mokytis, turime nepamiršti, kad per pastaruosius 50 metų ženkliai sumažėjo šeimų dydžiai. Vaikai daugumoje atvejų ėmė augti vos vieno ar kelių brolių-seserų apsuptyje, prižiūrimi pulko suaugusiųjų. Tai pakeitė modelį, kuris buvo prieš tai – kuomet buvo didelės šeimos, ir vyresni vaikai augindavo jaunesnius, o jaunesnieji vėliau padėdavo savo broliams ir seserims prižiūrėti jų vaikus. Kadangi pasidarė prieinamos vaikų priežiūros paslaugos, žmonės prarado natūralų įgūdį rūpintis savo ir kitų vaikais. Didžioji dalis besikuriančių šeimų apie vaikų auginimą praktiškai nebežino nieko iki tol, kol pačios nesusilaukia vaikų.
Natūraliai kyla klausimas – iš kur joms gauti patirties bendraujant su vaikais ir juos mokant? Šią atsiradusią tuštumą ima užpildyti įvairūs ekspertai ir padėjėjai, mes imame mokytis nebe iš savo senelių, tėvų, o iš knygų... Visuomenė nuolat kartoja tėvams, kad jie vieni nieko negali, nieko nesugeba, juos reikia šviesti, vesti jiems įvairius tėvystės kursus ir pan...

Šie gyvenimo būdo pasikeitimai įtakojo tai, kad tėvai iš taip vadinamų sodininkų virto skulptoriais. T. y., iš tokių, kurie leido vaikams augti, besirūpindami juos supančia aplinka, tikėdami, kad derlius pats užaugs stiprus, žinodami, kad daug kas nepriklauso nuo jų kontrolės; virto į tokius, kurie nori nutašyti vaiką pagal visuomenės primestą standartą, kontroliuodami kiekvieną jų žingsnį ir jų pasirinkimus. 
Tėvai-skulptoriai tapo orientuoti į rezultatą. O kai esame orientuoti į rezultatą, galvojame, kad mūsų vaikai yra tarsi molis, kurį galime bet kaip nulipdyti – tereikia įdėti pastangų ir įgyti šiek tiek žinių apie tai… Tėvystė tapo vaiko-centriška, ekspertų vedama, emociškai sekinanti, reikalaujanti daug darbo ir išlaidų. (Sharon Hays) Visuomenės dauguma tiki, kad vaikų negalima išleisti iš akių nei sekundei, juos reikia nuolatos prižiūrėti. Tokia intensyvios tėvystės dogma privedė prie nuostatos, kad jei vaikui nepasiseka, tai tavo kaltė. Jei jam sekasi – pliusas tau. Iš čia kilo spaudimas tėvams, kurį šiandien juntame didžiojoje visuomenės dalyje. Ir tarsi stengiamės pateisinti tos visuomenės lūkesčius. Deja, Judith Rich Harris, tyrinėdama tokį pasikeitusį požiūrį į vaikus, perspėja tėvus apie intensyvios tėvystės pavojus. Tai, kad gali savo vaiką padaryti kuo tik nori, yra iliuzija. Tu gali užmegzti stiprius ryšius su savo vaikais, tačiau kurti iš jų savo susigalvotą paveikslą yra ir beprasmiška ir netgi žalinga.

O dabar pagalvokite, kaip visoje šioje pasikeitusioje visuomenėje jaučiasi vaikas?
  • Įsivaizduokime vaiką, augusį gausioje šeimoje ir kas dieną mačiusį, kaip tėvai dirba ūkio darbus, užsiima kokiu nors amatu. Turbūt ne vienas galime pagalvoti apie savo senelius ir prosenelius, dirbusius ūkyje, auginusius vaikus ir bandžiusius jiems perduoti savo gyvenimiškąją patirtį.
  • O dabar pagalvokite apie vaiką, kuris auga šeimoje vienas ar vos su vienu kitu broliu, seserimi, vaiką, apsuptą dažniausiai svetimų suaugusiųjų, tik vakarais matantį savo tėvus, tik hipotetiškai žinantį, kuo užsiima jo tėvai. Nepagalvojote apie save? Praleidusį daug laiko mokykloje, greičiausiai mažai mačiusį dirbančius savo tėvus, o savo gyvenimo kelią turėję pasirinkti iš daugybės realiai nepačiupinėtų variantų, kartais po ilgų ieškojimų. 
  • Galiausiai pagalvokite apie vaiką, kurį auginate patys. Kokia aplinka jį supa? Kiek jis laiko praleidžia šalia jūsų, kai jūs darbuojatės? Kiek jis mato realaus gyvenimo? Daugelis šiuolaikinių darbų reikalauja sudėtingo mąstymo ir kūrybinio problemų sprendimo – visa tai nesuteikia vaikams progų tiesiogiai stebėti darbo procesą. Daugybė darbų tapo tokiais, kuriuose neįmanomas pameistrio darbas/vaidmuo. Modernaus pasaulio vaikai dėl to pasijuto beverčiai. (Peter Gray)
Galvojant apie šias tris kartas, nesunkiai pasimato transformacija, kuri įvyko. Ir štai dabar mums reikia iš naujo išradinėti dviratį, kad galėtume atkurti tai, kas buvo prarasta. Visa tai suprasdami, keliaukime toliau.

- - - - - 


Yra du būdai įtakoti žmonių elgesį – gali manipuliuoti arba gali įkvėpti. (Simon Sinek)
Frazė – į kurią telpa labai daug. Sakyčiau, ji nusako visą motyvacijos esmę. Motyvacijos, kuri, kaip žinia, paprastai skirstoma į išorinę ir vidinę.

Išorinė motyvacija, kaip sufleruoja jau pati sąvoka, kyla iš išorės. Tai visi minėto botago-pyrago variantai – tokie išoriniai faktoriai, kurie veikia mūsų elgesį. Paprastai tokie, kurių mes negalime valdyti: pažymiai, pinigai, apdovanojimai, bausmės, apribojimai, socialinė hierarchija, įvaizdis – jie ateina ir praeina.

Klasikiniai tokios motyvacijos pavyzdžiai:
– Sustok, nes…
– Galėsi pažaisti kompiuteriu po to, kai atliksi užduotis.
– Nes aš taip pasakiau!
– Jei nupjausi žolę, gausi eurą.
– Paskubėk! Per tave mes pavėluosime!
– Jei nepadarysi namų darbų, atimsiu tavo telefoną!
Pagavote save bent vienoje iš šitų frazių? Jei taip, tuomet greičiausiai tai buvo jūsų bandymas išoriškai motyvuoti vaiką

Vidinė motyvacija tuo tarpu – tai noras daryti, nes tai įdomu, nes trokšti tai daryti, nes tau rūpi, nes tai kažkas tau svarbaus, tai tau teikia džiaugsmą. Kai įsitrauki į kokią nors veiklą vien dėl jos pačios, ne dėl rezultato, ne dėl to, kad kažką už tai gausi. 
  • Vystyti glaudžius ryšius
  • Įgyti įgūdžių
  • Jausti, kad kažkam esi reikalingas 
Visa tai – klasikiniai vidinės motyvacijos pavyzdžiai, kurių neveikia tokie dalykai, kaip negatyvios pasekmės ar bausmės. Vaikas pats įsitraukia į veiklą, iš kurios reikia traukte juos traukti, norint prisišaukti pietų ar paskatinti užsiimti kita veikla.

Taigi – dvi motyvacijos rūšys. Pabandykime susigaudyti, kur kiekvienos jų vieta.

Norim to ar nenorim, turim pripažinti, kad išorinė motyvacija mūsų gyvenimuose labai išsikerojusi. Tai – didžiosios dalies verslo, švietimo sistemos variklis, kuris, kaip jau minėjau, yra perėjęs ir į šeimos gyvenimą.
Deja, didžioji dalis tėvų nesupranta, kad dažniausiai išorinė motyvacija su savo gąsdinimais, apribojimais ar papirkinėjimais sukelia daugiau problemų nei jų išsprendžia. Kodėl? Tokie motyvavimo metodai vaikus tik įbaugina, suerzina, verčia pasijusti menkesniais, sugėdintais ar maištingais. Vietoj to, kad tai juos motyvuotų, tik dar labiau viską pablogina. Susidūrę su sudėtingomis emocijomis vaikai pradeda dar blogiau elgtis. 

Tad kodėl tėvai taip elgiasi? Nes jie tiesiog... nežino, ką galima būtų padaryti kitaip. Ir nežinodami suka tą patį ratą, niekaip negalėdami iš jo išeiti.

Kodėl išorinė motyvacija sukuria neigiamas pasekmes?
  • Kuo daugiau pyragų ir botagų naudoji, tuo jie turi būti vis didesni ir stipresni. (Laikui bėgant prie atlygio ar bausmės priprantama, ir jei tampa nebeveiksmingi.)
  • Pyragai, o ypač botagai – sukelia vaikams tiek emocinį, tiek fizinį skausmą. (Vaikams toks motyvavimo modelis sukuria baimę būti nubaustam. Žinom, kad visais laikais baimė buvo ir yra plačiai naudojama kaip vienas efektyviausių motyvavimo būdų. Tik ar jis teisingiausias?)
  • Bausmės gadina santykius, mažina pasitikėjimą ir sužaloja vaikus kartais net visam gyvenimui. 
  • Esant tokia motyvacijai, vaikai praranda savo vidinę motyvaciją. (Vidinė motyvacija – tai gebėjimas nepriklausomai nuo aplinkos veiksnių atlikti tai, kas turi būti atlikta. Įvedus bet kokius išorinės motyvacijos elementus, vaikai praranda vidinę motyvaciją, nes ima galvoti tik apie siūlomą atlygį ar bausmę. Pagalvokime apie vaiką, kuriam reikia išnešti šiukšles. Jei jis turi vidinę motyvaciją padėti ir prisidėti prie bendro šeimos gyvenimo, jis tai padarys vien tos minties vedamas. Jei jam yra už tai mokama, jis galvos tik apie atlygį, bet ne apie tai, kad reikia padėti.) 
  • Tokia motyvacija stiprina neigiamą vaikų elgesį, sukelia maištą. (Vaikai turi ne tik fizinius, bet ir psichologinius, emocinius poreikius. Kuomet taikomas atlygio-bausmės metodas, vaikai jaučiasi manipuliuojami, spaudžiami, išnaudojami ir kontroliuojami. Tai jiems iššaukia liūdesį, beviltiškumą, pyktį ir susierzinimą. Viso to pasekoje išlenda negatyvus vaiko elgesys: šaukimas, mušimasis, daiktų mėtymas, ignoravimas, nenorėjimas bendradarbiauti – visa tai, ko atsakingi tėvai stengiasi išvengti.)
  • Pyrago-botago principas užblokuoja smegenis ir neleidžia mąstyti gilesniame lygmenyje. (Kuomet vaikai skatinami išorinės motyvacijos elementais, aktyvioji jų smegenų dalis užsiblokuoja, nustumdama juos į gynybinę poziciją, atsitraukimo ar visiško sustingimo fazę. Tokioje būsenoje vaikas negali nei aktyviai mąstyti, nei spręsti problemų, nei juo labiau ieškoti kūrybinių sprendimų.)
Geriausiai išorinės motyvacijos neigiamą poveikį iliustruoja suomių kompozitoriaus Žano Sibelijaus istorija, kuomet kompozitoriui už kūrybinius nuopelnus buvo suteiktai nacionalinė stipendija ir buvo padovanotas didžiulis namas. Nuo to laiko, gavęs tokį didžiulį atlygį, kompozitorius nieko vertingo nebesukūrė per penkiasdešimt metų iki pat gyvenimo galo.

Šioje vietoje man kyla natūralus klausimas: jei šis motyvacijos modelis turi tiek daug minusų, kodėl jis vis dar veikia?

Atsakymo į šį klausimą ieškojau ganėtinai ilgai, kol vieną dieną neišgirdau Ted'ex kalbos, kuria dalinosi amerikiečių rašytojas, bestselerių autorius Daniel Pink. Jis į šį klausimą atsako teigdamas, kad yra situacijų, kai išorinė motyvacija iš tiesų veikia. Svarbiausia – suprasti, kur ir kada.

Visa paslaptis, pasirodo, tame, kad išorinė motyvacija tinka mechaninėms užduotims ar laikinam tikslui pasiekti, kol suformuojamas koks nors reikalingas įgūdis. Ji padeda tuomet, kai privalome atlikti varginančius, nemalonius, mechaninius darbus. Tačiau ji visai netiks ten, kur reikia kūrybinio mąstymo, aukštesnių mąstymo gebėjimų. Industrinės revoliucijos pradžioje, kuomet fabrikuose buvo didžiulis poreikis mechaniniam konvejeriniam darbui atlikti, darbo užmokestis ar grėsmė jo netekti buvo tikrai efektyvus būdas kelti darbuotojų produktyvumą. Ir šiandien didžiulė paslaugų sektoriaus darbų dalis puikiai funkcionuoja veikiami išorinės motyvacijos – atlygio už darbą.

- - - - - 

Visgi šiandien, kuomet didžioji dalis darbų vis labiau susijusi su kūrybiniais, sprendimų priėmimų gebėjimais, išorinė motyvacija vis labiau netenka galios. Ir mes turime ieškoti kitos varomosios jėgos, sukančios XXI-ojo a. veiklos ratus. Čia ir turime užleisti vietą vidinei motyvacijai bei jos kūrimui. Tačiau žinant tai, kad išoriniai veiksniai vidinės motyvacijos neįtakoja, kyla natūralus klausimas...
KAIP tuomet ją sukurti?.. Kaip išorinės motyvacijos veikiamą abejingą, tingų, maištingą, nepasitenkinantį, nepasitikintį, bijantį klysti ir niekuo nesidomintį vaiką paversti įsitraukusiu, užsidegusiu, linkusiu bendradarbiauti, pasitikinčiu, pasitenkinančiu rezultatu, drąsiu, ryžtingu, nebijančiu klysti ir turinčiu tikslą?..



Šioje vietoje prasideda įdomioji dalis. Jei mes norime išauginti motyvuotą kūrybingą, išradingą ir mąstantį vaiką, kaip mums tai padaryti? Pakeliui pilna dalykų, kurių ne tik norime, bet kuriuos ir reikia padaryti, išmokti. Kaip tad mums išmintingai žongliruoti tais išorinės ir vidinės motyvacijos įrankiais, kad ir vilkas būtų sotus, ir avys sveikos?..

Aristotelis savo „Metamorfozes“ pradeda mintimi: „Visi žmonės iš prigimties trokšta žinoti“. Šalia to koja kojon eina kiti žmogiškieji faktoriai, tokie kaip tinginystė ir abejingumas. Tad realiai mūsų užduotis yra nugalėti tinginystę ir abejingumą, dar kitaip pasakyčiau – nuobodulį. Nuobodulį mokytis to, kas neįdomu, bet reikalinga. Lietuvių liaudies patarlė byloja: „Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“. Šiandien pabandysime padaryti perversmą šioje patarlėje ir suprasti, kaip vis tik padaryti, kad ir tos šaknys būtų saldžios.

Trumpam sugrįžkime prie motyvacijos teorijų, o konkrečiau – prie A. Maslovo piramidės su fiziniais – saugumo – socialiniais – savigarbos/pagarbos – savirealizacijos poreikiais. Teorija, kad žmogaus motyvacija užsikuria palaipsniui atsakant į šiuos poreikius, po truputį blanksta, nes naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia, kad poreikių hierachija (eiliškumas) šiandien nėra tiek svarbi, kiek buvo manoma anksčiau. Šiandien praktiškai visi tėvai puikiai suvokia fizinius vaiko poreikius, reikalingus vaiko išlikimui (maistas, pastogė, šiluma, poilsis) ir dažniausiai juos užtikrina. 

- - - - - 

Tačiau šalia to mes turime dar ir psichologinius-emocinius vaiko poreikius, apie kuriuos ne taip seniai pradėta kalbėti.
Dr. Edward Deci ir Richard M. Ryan, tyrinėję motyvacijos temą daugiau nei 30 metų, kalba apie Savi-ryžto teoriją (Self-Determination Theory), pagal kurią trys pagrindiniai psichologiniai poreikiai yra PRIERAIŠUMAS, AUTONOMIJA ir KOMPETENCIJA. Tai reiškia, kad kiekvienas vaikas turi jaustis gebantis kažką padaryti, gebantis pats pasirinkti ir būti prisirišęs prie kitų, kad jaustųsi saugus, priimtinas ir mylimas. Nepriklausomai nuo poreikių hierarchijos, išdėstytos A. Maslovo piramidėje, žmogus gali būti motyvuotas bet kuriam veiksmui bet kurioje vietoje, jei tik yra užtikrinami trys universalūs psichologiniai poreikiai – prieraišumas, autonomija ir kompetencija, kurių seka nėra svarbi.

Tyrėjai įrodė, kad motyvacija yra kiekviename iš mūsų ir pražysta tuomet, kai į šiuos poreikius yra atsakyta. Ką tai reiškia? Kai vaikai jaučiasi saugūs, gebantys, pasitikintys savimi, t.y. yra užtikrinami pagrindiniai vaiko poreikiai ir jie yra gerbiami, įsijungia teigiamos emocijos: džiaugsmas, pasitenkinimas, įkvėpimas, komfortas ir meilė. Kai vaikai yra kupini šių emocijų, aktyvuojasi aukštesni jų mąstymo sugebėjimai. Jie tampa pajėgūs daug lengviau spręsti problemas, sustiprėja jų kūrybiškumas, jie tampa labiau atsidavę, pajunta mokymosi džiaugsmą, noriai bendradarbiauja ir klauso. Kitaip tariant, jie tampa savi-motyvuoti. Savi-motyvuotiems vaikams nereikia bausmių ar atlygio, kad jie bendradarbiautų – jie patys pasirenka tai daryti.


Taigi – ką mums reikia daryti? Sukurti PAK'ilią aplinką, kurioje vaikai galėtų augti.  Pasiraitokite rankoves, nes tuoj bus karšta… :)

- - - - - 

Besiformuojantį žmogų veikia du pagrindiniai faktoriai – genai ir aplinka. Genai įtakoja charakterį, aplinka – asmenybę. Deja, genų įtakoti negalime, tačiau galime įtakoti aplinką. Nors kaip neretai yra atvirkščiai – mes norime keisti būtent vaiko charakterį (genus), ar ne?

Kuomet augini salotas, ir jos neauga, tu juk nekaltini salotų. Tu ieškai priežasčių, dėl ko joms negerai. Analogija su salotomis labai tinka ir tėvystei. Ir nors salotai blogai augant mes nekaltiname dėl to jos, tačiau jei turime problemų su draugais ar šeimos nariais, mes paprastai kaltiname juos, ar ne? Todėl vietoj to, kad kaltintume vaikus dėl jų problemų, turėtume pirmiausiai atkreipti dėmesį į tai, kaip mes su jais elgiamės ir kalbame. Tai tarsi trąšos, vanduo ir saulė salotai. Jei žinosime, kaip pasirūpinti vaikais, jie gerai ir augs. Todėl norėdami sukurti vaikams aplinką, kurioje jie bus motyvuoti klausyti ir bendradarbiauti, mes turime galvoti apie sodą – aplinką, kurioje jie gali žydėti. 

Nusikelkite mintimis į savo mokyklos laikus. Kokie dalykai jums sekėsi geriausiai? Ar tų dalykų mokytojai jums patiko? Ar buvote užmezgę su jais ryšį? O dabar pagalvokite apie dalykus, kurie sekėsi ne taip gerai. Ir apie mokytojus, kurie tų dalykų mokė. Kiek glaudūs buvo jūsų ryšiai su tais mokytojais?..

Kai mokiausi 9 klasėje, dėl mūsų klasės įžūlumo iš mokyklos išėjo 4 fizikos mokytojai. Galiausiai atėjo jauna fizikė, kuri per porą pamokų sugebėjo sutramdyti mūsų klasę, sukelti sau pagarbą, o galiausiai – daugelio mūsų prisirišimą. Viso to pasekoje baigus mokyklą 4 klasiokai stojo studijuoti fizikos, nors iki 9 klasės visai ja nesidomėjo. 

Manau, suprantate, link ko vedu. Kas esate skaitę Gordono Neufeldo knygą „Nepraraskime savo vaikų“, žinote, koks svarbus vaikams yra ryšys su suaugusiaisiais, su tėvais. Vaikams reikalingas prisirišimas, priimtinumas ir meilė. Jiems reikalinga saugi vieta, kurioje jie jaustųsi apsaugoti nuo visų gyvenimo vėjų, apglėbti juos saugančių rankų, sąjungoje su kitais žmonėmis. Socialiniai ryšiai žmogui yra labai svarbūs. Kuomet šie ryšiai nutrūksta, mes jaučiame skausmą, nes šiais ryšiais mes esame susieti su tomis grupėmis, kurioms priklausome. Vaikai yra glaudžiai susiję su savo tėvais ir jaučia vidinį skausmą, jei šie ryšiai netvirti. Jie verčia vaiką kovoti dėl išlikimo, bet ne augti ir klestėti.

Taigi. Kaip mes galime užmegzti ar sustiprinti ryšį su savo vaikais?


Laikas

Tai – pagrindinis faktorius. Pagrindiniu mūsų prioritetu turi būti laikas, skirtas vaikams. Jei išsikeltume vieną pagrindinį tėvystės uždavinį, tai be abejonės būtų ryšio su vaiku sukūrimas. Atrodo paprasta?.. Cha. Gerai būtų, jei tai būtų taip paprasta, ar ne? :)
Gražiausios, neįkainojamos ryšio akimirkos neaplanko, jei esame nuolatiniame bėgime (Rachel Macy Stafford)
Pasaulis kupinas galimybių ir šaltinių, į kuriuos norėtume investuoti savo laiką. Tačiau ne visos veiklos yra vienodai geros. Kai kurios jų yra visa nenaudingos, kitos – pusėtinos, trečios – geros, galiausiai kitos – neišvengiamos. Tačiau vaikams reikia ne galybės veiklų. Jiems reikia kartu praleisto laiko.
Tais laikais, kuomet vaikai dirbo ūkiuose su savo tėvais, darbo metu buvo marios laiko bendrauti, pasakoti vieni kitiems istorijas, dalintis patirtimi. Šiandien, deja, yra kitaip. Tad ką daryti, jei laiko vaikams galite skirti labai minimaliai? Tuomet tegu tas laikas, kurį skyrėte, būna kuo kokybiškesnis. Jei stinga fantazijos, kaip kokybiškai galite leisti laiką su vaikais, štai jums keletas idėjų, stiprinančių šeimyninius ryšius:
  • 1. Kartu juokitės ir žaiskite, dūkite. Bet kurio amžiaus vaikai mėgsta juoktis ir žaisti. Nebijokite atrodyti kvailai, darykite tai su jais kuo dažniau.
  • 2. Klausykitės. Visi vaikai vertina, kai jūs ne tik kalbate, bet ir klausotės. Kai vaikas kalba, žiūrėkite jam į akis ir stenkitės suprasti, kas jam svarbu.
  • 3. Mokykitės kartu ko nors naujo. Vaikai yra natūraliai smalsūs, todėl jiems patinka mokytis ko nors naujo kartu su jumis. Įtraukite vaikus į buities darbus ar kitą aplink namus esančią veiklą.
  • 4. Ruoškite maistą / gaminkite desertą.
  • 5. Kartu skaitykite knygas, žiūrėkite filmus.
  • 6. Sportuokite.
  • 7. Apsikabinkite, apkamšykite vaiką prieš einant miegoti. 
Atminkite, kad stiprindami ryšį su savo vaiku, jūs žengiate pirmą žingsnį mokymosi motyvacijos stiprinimo link. Prisiminkite 5 meilės kalbas ir pagalvokite, kokiu būdu geriausiai galite atliepti į vaiko poreikius būti mylimam? Sukurtas ryšys suteikia vaikui pasitikėjimą suaugusiuoju. Tuomet jis tampa jam autoritetu, kuriuo vaikas nori sekti. Jis tiki, kad tai, kas yra sakoma, yra įdomu ir naudinga. Kai sukurtas tarpusavio ryšys, vaikai daro viską, ko prašo tėvai, ir tai daro noriai.

Tiesa, nepamirškite, kad augant vaikui didėja draugų įtaka, todėl pasistenkite pasirūpinti, kad aplinkoje būtų teigiamą įtaką jiems darančių bendraamžių, galinčių ir toliau teikti vaikui saugumo, meilės, priimtinumo jausmą.

Refleksija (feedback)

Iš tėvų vaikai gauna atbulinį ryšį, kuris yra labai svarbus mokymosi procese. Tai vienas iš motyvacijos kurstymo elementų. 
  • Girkite vaiką už jo pastangas, ne už rezultatą. Girkite, kai jis įveikia tikrai ką nors sunkaus. 
  • Padėkite jam siekti jo tikslų ir įgyti įgūdžių, reikalingų mokymuisi. Geri mokymosi įgūdžiai nugali tingėjimą ir abejingumą, paversdami mokymosi procesą maloniu ir džiaugsmingu. Darant vieną ir tą patį tai tampa mūsų antrąja prigimtimi.
  • Būkite savo vaikui pavyzdžiu. Savo vaikams esate šulinys, iš kurio jie semiasi įkvėpimo. Nesvarbu, kokie komplikuoti būtų jūsų santykiai šiuo metu, vaikas vis tiek pirmiausiai tikisi paramos iš jūsų. Nors bendraamžiai ir turi didelę įtaką, tačiau svarbiausią įtaką vis tik turi tėvai, net jei jie to ir nepripažįsta. Stenkitės suprasti, kad jūsų norai nėra vaiko norai, todėl nespauskite jo, bet padėkite siekti tikslų ir svajonių.
    Kol vaikai nedideli, jiems sunku suvokti didelius tikslus, tačiau jiems augant, su jūsų pagalba jie išmoksta patys kurti savus tikslus, siekti savo svajonių, ir tuomet šį prisirišimo dėmenį pakeičia kitas – Tikslo turėjimas. Kai mes suvokiam tikslą, užsikuria motyvacijos variklis.
    Kaip sakė Antoine de Saint Exupery, „Jeigu tu nori pastatyti laivą, tai surink vyrus ne medžių kirsti ir lentų dirbti, bet išmokyk juos ilgėtis begalinės jūros“.
    Ko ilgisi mūsų vaikai? Kokios jų svajonės? Pabandykite su vaikais susirašyti ant didžiulio lapo jų svajones. Kolekcionuokite jas. Galite pabandyti išsiskirstyti jas į materialines, pažintines, asmenybės tobulėjimo ir panašiai. Pakabinkite visa tai matomoje vietoje – vaikams patinka viską vizualizuoti – taip jie lengviau suvokia pasaulį. O tada jau žiūrėkite, kaip į jų svajonių siekimą galite įkomponuoti taip nemėgstamą matematiką, rašymą ar skaitymą…
  • Ugdykite vaiko ištvermę. Pakeliui į svajones bus daug kliūčių. Mūsų, kaip tėvų pareiga padėti vaikams atrasti, kas jiems svarbiausia ir ką jie geba padaryti nugalėdami pakeliui esančius sunkumus. Žingsniai, kuriuos galite padaryti:
    – Į savo rutiną įtraukite vaiko padrąsinimą išbandyti ką nors naujo.
    – Pasikalbėkite su vaiku, kad išsiaiškintumėte, kas jam rūpi, tada padrąsinkite pasirinkti tai, ką jie daro su aistra.
    – Pasirinkite kokią nors veiklą ir darykite kartu. Tuomet aptarkite, kaip tai vertė juos jaustis. Tada papasakokite, kaip jautėtės ir kokias mintis ta veikla sukėlė jums. Ar jums patiko? O jiems? Ar jie buvo nudrąsinti, ar kaip tik tai juos uždegė?
  • Išmokykite savikontrolės. Sugebėjimas išlikti ramiam labai susijęs su tuo, kaip susidoroti su neigiamomis emocijomis siekiant užsibrėžto tikslo. Noras greitai atsitraukti nuo siekiamo tikslo vos ištikus nesėkmei, vaikystėje yra pakankamai stiprus.
    Ką galite padaryti jūs?
    – Pagirkite vaiką, kai jam pavyksta suvaldyti neigiamą impulsyvumą.
    – Padėkite jam suprasti jo emocijų ir sprendimų pasekmes.
    – Kai viskas labai įkaista, išmokykite atpažinti emocijas ir jas suvaldyti: pasipraktikuokite atpažinti įtampą: greitas kvėpavimas, suspausti kumščiai, pakeltas balsas, noras išlieti emocijas.
    – Pasiūlykite giliai įkvėpti ir pagalvoti apie ką nors kita, nei tai, kas jiems kelia įtampą. O gal reikia pieštukų, kad galėtum visa tai išpiešti, ar popieriaus lapo, kurį galėtum stipriai suglamžyti?
    – Nusiraminus pasikalbėkite, kas konkrečiai juos suerzino, ir pabandykite išsiaiškinti, ar tai tikrai yra taip jau svarbu.
    – Stenkitės kreipti pokalbį į tikslą, kurio yra siekiama.
  • Apsaugokite nuo išorinio negatyvo. Pakeliui pasitaiko žmonių, kurie sieks nusodinti jūsų vaiką: ar tai šaipysis, ar menkins jų siekiamus tikslus, ar tiesiog bus negatyviai nusiteikę. Bręstantys vaikai kartais patys iš savęs jaučiasi dėl mažesnių ar didesnių dalykų prastesnės nuomonės apie save. Kaip sumažinti negatyvią įtaką?
    – Išmokykite atsitraukti nuo negatyvą skleidžiančių aplinkinių. Paaiškinkite, kad kitų žmonių negatyvi reakcija yra jų, o ne jūsų vaiko problema.
    – Jei ir po jūsų pokalbių vaikui nepavyksta atsiriboti nuo tų žmonių skleidžiamo negatyvo, sumažinkite arba visai nutraukite su tais žmonėmis bendravimą.
    – Paaiškinkite vaikui, kaip svarbu vizualizuoti savo tikslus. Padėkite pajusti, kokį pasitenkinimą tai suteiks. Tai padės vaikui nugalėti neigiamų aplinkinių reakcijas.
    – Padėkite įveikti susierzinimą primindami, kad laikini atsitraukimai ar nesėkmės siekiant tikslo yra normalu ir tikėtina. Pasikalbėkite apie tai, ką jau jam pavyko pasiekti.
  • Ugdykite savigarbą. Išugdyti ištvermę praktiškai neįmanoma, jei vaikas negerbia savęs kaip žmogaus, kuris ką nors geba ir kuriam gali sektis. Jiems reikia išmokti apginti savo interesus ir pasitikėti savimi. Todėl:
    – Pasakykite jam, koks unikalus jis yra. Jis toks vienintelis. Kito tokio niekada nebus.
    – Padėkite jam suprasti jo stiprybes ir turimus talentus. Bet kuris vaikas tikrai turi kokių nors gerų savybių. Padėkite jam jas identifikuoti ir padėkite suprasti, kokia yra ta ypatinga jo savybė, išskirianti jį iš kitų.
    – Padėkite jam suprasti ir savo silpnybes ir jas priimti (tik nekritikuokite jų). Lygiai taip pat ir mes kažkur negebame ko nors daryti. Vaikas turi tai žinoti, ir tai yra normalu bet kuriam iš mūsų.
    – Ugdykite pasitikėjimą. Jam svarbu turėti savo nuomonę ir mokėti ją apginti. Atkreipkite dėmesį į tai, kad pasitikėjimas nėra agresyvumas. Jei agresyvumas veikia nepaisydamas aplinkinių, tai pasitikėjimas siekia savo tikslo atsižvelgdamas į aplink esančius
    – Pasakykite, kad jį besąlygiškai mylite. Tai turbūt pats svarbiausias žingsnis statydinant jūsų vaiko atkaklumą. Sunkią akimirką jis žinos, kad jūs nepaisant visko esate šalia.
  • Ugdykite pagarbą kitiems. Pagarba kitiems ir empatija – pagrindiniai elementai ugdant ištvermę, taip reikalingą tikslui pasiekti. Suprasdami, kaip jaučiasi kiti, vaikai išmoksta sukurti glaudesnius ir patvaresnius ryšius su kitais. Niekas neateina į sėkmę pats vienas. Vaikui gyvenime reikės pagalbos ir bendraminčių aplink, kurie padėtų pasiekti tikslą. Todėl:
    – Pasikalbėkite apie tai, kokie visi žmonės skirtingi.
    – Padėkite jam suprast jo santykius su savo draugais.
    – Išmokykite atitaisyti skriaudas, kurias jis padarė savo draugams.
    – Išmokykite padėkoti kitam ne tik žodžiais, bet ir veiksmais.
    – Savanoriaukite kartu, tapkite bendruomenės nariais.
Refleksija padės jums pažinti savo vaiką ir užmegzti su juo dar stipresnius ryšius.

- - - - -

„Vaikam reikalinga laisvė tam, kad jie vystytųsi. Be jos jie kenčia“– teigia Peter Gray.

Skeptikai, išvydę žodį „Laisvė“, greičiausiai iš karto pagalvos: „na taip, kur gi... Vaikai šiais laikais ir taip turi per daug laisvių. Kodėl kalbame apie jas, o ne apie pareigas?“ Siūlau neskubėti su išvadomis, kol neįsigilinote į kontekstą. 
Nepagalvojote, kodėl šiuolaikiniai vaikai taip trokšta tos laisvės? Todėl, kad mes neduodame jiems pasirinkimo... rinktis. Vaikai tiesiog privalo būti įtraukti į jų amžiui tinkamų sprendimų priėmimą, kur jie galėtų ugdytis savikontrolę ir užaugti pilnaverčiais suaugusiais. 
– Štai tavo kokteilis.
– Bet aš norėjau mėlyno puodelio, o ne raudono!
– Tačiau aš jau įpyliau į raudoną. Gerk ir nesiginčyk! – Po viso to vaikas nustumia puodelį ir nueina negėręs. – Pažįstama?..
Tokia paprasta situacija parodo, kiek mes linkę kontroliuoti situaciją. Ir nors vaikiški „kaprizai“ dažnai mums, tėvams, atrodo absurdiški, vaikams tai yra labai svarbu. Nes maži pasirinkimai moko daryti didelius. Vaikai nori jausti turintys pasirinkimo teisę. Nesvarbu, kad ir labai mažą.

Įsivaizduokite, jei jūsų paties diena būtų diktuojama kieno nors iš šalies visą parą. Kelkis. Apsirenk. Apsivilk šilčiau. Pavalgyk. Pabaik savo darbus. Išsiurbk kambarį. Išsimaudyk. Eik skaityt. Padėk broliui. Išsivalyk dantis. Еik miegot! 
Nuolatos versdami vaikus daryti viską pagal mūsų norus, auginame maištingą, nemotyvuotą vaiką. Nes pasirinkimo galimybė suteikia vaikui kontrolės ir jėgos jausmą. Duodami vaikui rinktis, mes auginame pasitikintį, nepriklausomą vaiką, kuris gali kontroliuoti save, savo emocijas (Dr. Sue Grossman).

Klausimas, kokiu būdu tą autonomiją vaikams suteikti, kad ji keltų motyvaciją. 


Receptas mažyliams:
Vietoj to, kad nuolatos lieptume ką nors daryti, išreikškite, ko iš vaiko tikitės ir pasiūlykite du pasirinkimus. Leisti pasirinkti yra efektyvu tuomet, kai vaikas yra ramus (nepavargęs ir nealkanas), tad gali mąstyti. Pvz.: vietoj „Eisime skaityti knygos“, galime pasiūlyti: „Skaitymo metas. Norėtum paskaityti vieną knygelę ar dvi?“ Mažesniems vaikams, kurie sunkiai renkasi, galima pasiūlyti pasirinkimo variantus, priduriant, kad jei dabar nori pasirinkti vieną, kitą kartą galės pasirinkti kitą.

Pradinukams:
Į du siūlomus pasirinkimus įtraukite laiko faktorių. Vietoj liepimo „Išjunk kompiuterį“, apibrėžkite laiką: „Ar tau užteks žaidimui pabaigti trijų minučių, ar reikės penkių?“ Vietoj „Laikas atlikti savarankiškas užduotis“, duokite pasirinkti: „Ši užduotis turi būti atlikta iki pietų. Norėtum ją atlikti dabar ir eiti žaisti, ar norėtum 20 minučių pažaisti, o paskui atlikti užduotį?“

Paaugliams:
Bręstanti asmenybė noriai galvoja pati savo variantus. Tai – labai reikalingas gebėjimas, kuris pravers suaugus. Todėl neslopinkite jo. Vietoj to, kad siūlytumėte savo variantus, apibrėžkite situaciją ir aptarkite galimus pasirinkimus. Pvz.: Vietoj „Išjuk telefoną“, paklauskite: „Kur norėtum padėti savo telefoną, kad jis netrukdytų tau susikaupti?“ Vietoj „Laikas pradėti mėnesio projektą“, paklauskite: „Kokie šiandien tavo planai dėl mėnesio projekto?“ Galimybė apgalvoti savo pasirinkimus paaugliams yra labai svarbi ir patenkina jų galimybės pasirinkti jausmą.

Dažnai tėvams atrodo, kad paaugliai veltui leidžia laiką su bendraamžiais. Tarsi jie švaistytų laiką „bele kam“. Tačiau paaugliai iš tiesų mokosi daugybės dalykų: kokiu būdu tampama grupės dalimi? Kas verčia žmones juoktis? Kaip konflikte išlikti ištikimam sau? Kaip patraukti dėmesį? Kaip užmegzti draugystę? Kaip nutraukti draugystę? Kaip flirtuoti? Kaip būti išgirstam? Kaip išmokti išgirsti kitą? Kaip pelnyti kito pasitikėjimą ir įgyti autoritetą? Būtent dėl to labai svarbu vaikams suteikti laisvės – kad jie galėtų atsakyti sau į visus šiuos klausimus.

Žodžiu, kokio amžiaus vaikas bebūtų, nepamirškite, kad jo amžiui tinkamos kontrolės davimas per siūlomus pasirinkimus sustiprina jų pasitikėjimą ir motyvuoja veikti.
Jei „pagaunate“ save, kad esate intensyvios tėvystės gniaužtuose ir nežinote, kaip čia dabar viską perversti aukštyn kojomis, pabandykite iš vadovo pozicijos pereiti į konsultanto (mentoriaus), kuris turi daugiau patirties nei jo klientas (šiuo atveju – vaikas). Jūs galite:
  • padėti identifikuoti problemą, 
  • užduoti teisingus klausimus, 
  • nusistatyti prioritetus, 
  • padėti apsispręsti, kam norima skirti dėmesio, 
  • išsikelti tikslus, tačiau jei tikslai nėra pasiekiami, neprarasti savitvardos, ir toliau teikti patarimus, nedarančius spaudimo elgtis būtent taip, o ne kitaip. 
Prisiimant konsultanto (mentoriaus) vaidmenį, lengviau suprasti, kad viskas yra ne jūsų, bet kliento (vaiko) rankose. Ir jei jam nepasiseks, tai nebus jo kaltė ar jo nuopelnas, jei jam pasiseks. Išėjimas iš intensyvios tėvystės reikalauja drąsos, tačiau finale tai tampa daug džiaugsmingesniu, mažiau darbo reikalaujančiu reiškiniu, nes jūs nebesirūpinate tuo, ko negalite pakeisti. 

Kaip kad teigia Alison Gopnik, „Mylėti vaiką – tai ne nukreipti jį mums norima kryptimi, bet aprūpinti tuo, ko prireiks kelionėje.“

Jei jūsų vaikas maištingas ar nuolat kovoja su jumis, žinokite – jis jaučia poreikį turėti pasirinkimą. Todėl paaiškinkite jam situaciją ir duokite galimybę pasirinkti. O pasirinkus paskatinkite veikti savo sprendimo link. Bent porą kartų per dieną leidę vaikams pasirinkti, padėsite jiems pasijusti autonomiškesniems, laisvesniems. Jie jausis laimingesni, turintys daugiau pasitikėjimo ir turintys energijos veiksmui. Suteikiant galimybes pasirinkti ir įtraukiant vaikus į jų pasirinkimų aptarimą, yra antras žingsnis kuriant PAK’ilią nuotaiką, reikalingą savi-motyvacijai.

Nors kalbame apie vaikų motyvavimą mokytis, negaliu nepaminėti australų IT kompanijos „Atlasian“ pavyzdžio. Šios kompanijos vadovai sugalvojo padaryti eksperimentą: keletą kartų per metus savo darbuotojams liepė atsitraukti nuo tiesioginio darbo ir 24 valandas daryti bet ką, kas nesusiję su jų tiesioginiu darbu, o paskui pristatyti tai savo kolegoms ir vyresnybei. Praktika parodė, kad darbuotojai per tokias valandas sugalvodavo tokių nerealių sprendimų, kad kompanija padidino šį eksperimentinį laiką iki 20 proc. viso darbo laiko, kuomet darbuotojai gali dirbti ties tuo, ties kuo tik nori. Toks darbo modelis įvestas ir Google, kur autonomija yra laikui, vietai, darbo pobūdžiui. Pusę Google produktų buvo sukurti būtent per šitas autonomines valandas (Gmail, Google news, Orkut).
Kitas įdomus pavyzdys – Vikipedijos sukūrimas.
9-to dešimtmečio viduryje Microsoft kompanija ėmėsi kurti visuotinę enciklopediją „Encarta“. Jie pasamdė krūvą profesionalų už gerą atlygį, kurie turėjo parašyti ir suredaguoti tūkstančius mokslinių straipsnių įvairiomis temomis. Geriausi vadybininkai reguliavo visą procesą, kad viskas vyktų laiku ir tilptų į numatytą biudžetą. Po poros metų pasirodė kitas projektas. Paremtas visai kitokiu modeliu. Paremtas smagumu, entuziazmu, už kurį niekas niekam nemokėjo nei cento. Dėl to, kad tiesiog norėjosi daryti tai, kas daroma.
Taigi, kaip suprantate, ne veltui autonomijos suteikimas laikomas vienu iš motyvacijos kėlimo instrumentų.

- - - - -

Jei augalui reikia maisto medžiagų, geros dirvos, saulės ir nuolatinio laistymo, tai vaikams reikia juos supančių užsidegusių žmonių (geras pavyzdys užkrečia, tiesa?), vis sunkesnių iššūkių, įtraukimo į nekasdienes veiklas, per kurias jie galėtų pažinti pasaulį, ir galimybių stebėti, kaip dirbama. Dabar apie kiekvieną iš jų šiek tiek atskirai.


Aistra suteikia stiprybės
Turbūt ne kartą esate pastebėję, kad žmonės jaučiasi neįtikėtinai patenkinti, kai daro ką nors, kas atitinka jų asmenines aistras. Vaikai, kurie mato save kaip gebančius ką nors, jaučiasi stiprūs. Jiems gimsta daugiau idėjų, jie labiau pasitikintys savimi ir pasiryžę priimti didesnius iššūkius bei atsparesni nesėkmėms ar laikiniems nuosmukiams. Nėra net svarbu, kokia konkrečiai veikla žmogus užsiima, kol jis yra į ją pasinėręs, dirbantis kartu su kitais ir įveikiantis tam tikrus sunkumus. 
Kuomet vaikas turi aiškią priežastį atlikti kokią nors užduotį, jis daug mieliau priims nemėgstamus jos aspektus. Jei į darbą galės pažiūrėti kaip į įdomų žaidimą, turės daug daugiau užsidegimo keltis iš ryto ir stengtis dėl kiekvienos dienos.

Iššūkiai stiprina
Ernestas Hemingvėjus yra gražiai pasakęs: „Nėra nieko didingo būti aukštesniu už savo bičiulį, tikra didybė yra būti aukštesniu nei prieš tai buvęs tu pats“. Vaikai nori žinoti, kad yra pajėgūs atlikti vis sudėtingesnes ir sudėtingesnes užduotis. Todėl jiems reikia galimybių pademonstruoti savo kompetencijas. Jiems patinka kartoti tai, ką daro tėvai. Kodėl? Todėl kad įgydami tuos įgūdžius, kuriuos mato turint tėvus, jie užsitikrina, kad jie sugebės išgyventi būdami suaugusiais. Iššūkių įveikimas ne tik ugdo tam tikras kompetencijas, bet taip pat ir augina motyvaciją. Todėl stenkitės kuo dažniau išstumti vaikus iš jų komforto zonos, skirdami vis sunkesnes užduotis. Užduotys turi būti įveikiamos, tačiau reikalaujančios šiek tiek pastangų. 
Jei stebėsite dvimetį, norintį savarankiškai apsirengti, pamatysite būtent tą didžiulį vaiko norą išmokti tai, ką moka suaugę. Jei suaugę ir toliau stengiasi išlaikyti tokią vaiko motyvaciją, vaikai ima suvokti, kad kam nors pasiekti reikalingos pastangos. Deja, šiandien visuomenėje turime labai daug tėvų malūnsparnių, kurie verčiau patys padaro už vaiką ką nors, užuot leidę jam pačiam bandyti, dėti pastangas, klysti, mokytis ir taip augintis asmeninę motyvaciją. Jei vaikui nebus leista suprasti, kad rezultatui pasiekti reikalingos pastangos, jis bus tingus ir abejingas.

Troškimas pažinti pasaulį
Vaikai desperatiškai trokšta pažinti juos supantį pasaulį, o negalėdami to rasti savoje aplinkoje, ieško to… kaip jūs manote, kur? Taip, virtualioje erdvėje. 

Vaikai lengvai nuklysta į youtube’ą / TV / filmus / žurnalus, nes nori suprasti mus supančią kultūrą.  Jie trokšta realaus pasaulio patirčių prieš įgydami apetitą akademiniams dalykams. Todėl mums, kaip ugdantiems vaikus šeimoje, ypatingai svarbus yra sukūrimas tokios aplinkos, kurioje vaikai gautų pakankamai platų suvokimą apie juos supantį pasaulį. Jei jie to neturės, nori nenori, jie lįs į technologijas, kad patenkintų tą troškimą. 

Mokymasis stebint
Pasikeitęs gyvenimo būdas neleidžia mums patirti to, ką patirdavo vaikai anksčiau, kuomet jaunas žmogus natūraliai tęsdavo tai, kuo užsiimdavo nuo mažumės, ką matydavo darant savo šeimos narius. Jis turėjo labai menką pasirinkimą. Šiuolaikinėj gi visuomenėj yra taip, kad pasirinkimų – begalė, tačiau daugumai vidurinės klasės darbų yra reikalingas išsimokslinimas toje srityje, plius tu negali mokytis stebėdamas. Dėl to vaikai pasijunta bejėgiai.

Atlikdami kokias nors naujas užduotis, mokydamiesi iš klaidų, vaikai patiria augančios kompetencijos jausmą, kuris taip reikalingas asmeninei nepriklausomybei ugdyti. Kuo daugiau praktikos ir patirties vaikai turi, tuo labiau pasitikintys ir kompetentingi jie tampa. Todėl suaugusiojo pareiga surasti vaikams galimybių stebėti, kaip kiti dirba, tapti jų pagalbininku, pameistriu.

Tėvų vaidmuo
Viena didžiausių mūsų, kaip tėvų, atsakomybių yra sukurti vaikams saugią aplinką. Deja, jei mes per daug bandysime viską kontroliuoti, šalinant visas pakeliui pasitaikančias kliūtis, bandydami už juos išspręsti jų problemas, mes tik užgniaušime jų besiskleidžiančius gebėjimus. Įsikišdami į vaikų reikalus sprendžiant jiems iškilusias problemas, mes nesuteikiame jiems galimybės mokytis. Ir tai susiję ne tik su vienokia ar kitokia informacija. Tai susiję ir su emocijų valdymu, kurio prireikia susidūrus su iššūkiu ar įtampa. Vaikams labai svarbu išmokti įveikti iššūkius. Tai ne tik ugdo jų gebėjimus, bet taip pat ir didina motyvaciją.

Deja, yra tėvų, kurie šaiposi iš vaikų ar juos menkina, kuomet šie ko nors naujo mokosi, ir jiems nepavyksta. Tėvai klaidingai galvoja, kad tai vaikus gali motyvuoti. Tačiau yra priešingai. Vaikai, kurie jaučiasi nudrąsinti ar nepalaikomi tėvų, liaunasi bandyti, ima niurzgėti, jaučiasi pažeidžiami – visa tai sunkina motyvacinės aplinkos kūrimą. 
Įsivaizduokime metinuką, kuris mokosi vaikščioti. Ar mes jį menkiname ar šaipomės iš jo, kad jis nemoka vaikščioti? Žinoma, kad ne. Mes ištiesę rankas skatiname jį artėti mūsų link, plojame pavykus kiekvienam žingsniui, šypsomės, džiaugiamės. Tai skatina vaiką bandyti dar ir dar… Lygiai taip pat turėtume elgtis su bet kokio amžiaus vaikais, besimokant jiems ko nors naujo. Todėl padėkite vaikams įgyti tos kompetencijos, to pasitikėjimo savimi, kuris bus reikalingas vėliau gyvenime.
Jei jūsų vaikas neklauso ir nenori bendradarbiauti, praleiskite kartu su juo šiek tiek laiko ir išmokykite jį ko nors, ko jis norėtų išmokti. O ko nors išmokus – parodykite jam, ką jis jau pasiekė. Tokiu būdu jis ne tik įgys vienokių ar kitokių įgūdžių, bet taip pat ir pasijus mylimas bei sustiprins prieraišumą. Tai trečias žingsnis kuriant PAK’ilią aplinką.

- - - - -

Ką gi... Tai, kad dabar jau žinote kokie yra trys pagrindiniai psichologiniai veiksniai, keliantys motyvaciją, dar nereiškia, kad nuo rytojaus jūsų gyvenimas pasikeis… Motyvacijai sukurti reikia ne vienos dienos. Ir, priklausomai nuo vaiko, nuo jūsų asmenybės, yra ne viena strategija, kaip palaipsniui galite kelti vaiko motyvaciją.

  • Priartėkite – Patylėkite – Prisiriškite.
  • Užpildykite tuštumą.
  • Klauskite, kodėl. Skatinkite smalsumą.
  • Pasirūpinkite rutina.
  • Nepamirškite perėjimų svarbos.
  • Kelkite įtraukiančius klausimus.
  • Padėkite įgyti kokį nors gebėjimą.
  • Susidarykite planą, kaip pasiekti tikslą.
  • Švęskite mažas pergales.
  • Išmokykite suprasti, kad tikėtinas ir regresas, ir klaidos.
  • Išmokykite praktikoje pritaikyti tai, ko išmoko.
  • Padėkite priimant sprendimus.
Tačiau apie kiekvieną jų – kitame įraše.

- - - - - 

Šaltiniai, kurie padėjo susigaudyti motyvacijos klampynėje. Gal norėsite peržvelgti ir jūs:

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą