Nors Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija rekomenduoja mokiniams skirti atostogas ne rečiau nei kas 7-8 savaites, Homeschool'erių praktikoje viskas vyksta kiek kitaip. Kadangi realiai mokslai vyksta ir vasarą, čia labiausiai pasiteisina toks principas: šešias savaites mokaisi, vieną ilsiesi. Kodėl būtent šešios savaitės? Todėl, kad septynias dienas per savaitę, po maždaug šešiolika valandų per parą ištisus metus, paprastai viskas vyksta štai taip:
Taigi va... Kad būtų išsaugota mamos psichinė sveikata, ilgametėje praktikoje vienas labiausiai pasiteisinusių modelių yra būtent toks, t. y., mini atostogos kas 6 savaites plius ilgesnės dviejų-trijų savaičių atostogos prieš/per Kalėdas ir dar keletas savaitėlių vasarą.
Įsikinkius į šį vaikų mokymo jungą, šeštos savaitės viduryje iš tiesų pajunti didžiulį poreikį spaust ant stabdžių. Namai baigia apaugt daiktų (knygų, sąsiuvinių, užduočių lapų) krūvomis, sąrašas nespėtų (nors norėtų padaryti) užduočių vis ilgėja, ir niekur nedingsi – reikia iš tiesų bent savaitėlės vėl viskam susirinkti į krūvą.
Žodžiu, kaip ten bebūtų, gyvenimas verda, ir nuostabus auksinis ruduo mums dovanoja puikią progą pakalbėti apie... mišką.
Tiesa, nors iki miško mums vos keli žingsniai, jį aplankyti prisiruošėme tik savaitės viduryje. Mat pirmadienį, kaip jau turbūt skaitėte, keliavome į Kauną, antradienį bandėme atsigriebti, vaikai veiklų krūvas susigalvojo, sunku buvo atitraukt.
Tarp istorijos kortelių šią savaitę tebuvo viena biblinė tema – Kanaano kraštas. Tad skaitome istoriją, kaip izraelitų žvalgai ėjo Kanaano žemės žvalgyti ir su kokiom gėrybėm iš ten grįžo... Kitą biblinę temą – badą Egipte keliame į kitą savaitę, kur ji labiau derės. Čia jei oficialiai. O jei rimtai – tiesiog nebespėjome. :)
O tam kartui mokomės naują Biblijos citatą. Efeziečiams 4:32: „...būkite geri vienas kitam, minkštaširdžiai, atleisdami vienas kitam, kaip ir Dievas dėlei Kristaus jums atleido.“ Nes taip dažnai trūksta to širdies minkštumo, ar ne? :)
Kalbamės šimtą devynioliktąjį kartą apie tai, kodėl turime pikta nugalėti geru, kodėl pyktis neužgesina pykčio ir kodėl atleisti yra išmintingiau nei tekštelti atgal...
Kita vertus, savaitės tema siūlo mums Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, kurio pagauti namie susikuriam visą karo frontą...
Paprastos kanceliarinės gumelės, lengvu rankos manevru apsuktos ant šakelių –
džiaugsmo ne vienai dienai.
Fone pasileidę mums labiausiai patikusį internete rastą „Grybų karo“ įrašą (jei žinote, kas čia jį garsina, praneškite – neradau...), smaginamės. :) Šį kūrinį esame skaitę jau ir pernai, tad jis mums ne naujovė. Vaikams įrašas nepaprastai patinka, tad su malonumu prašo uždėti dar ir dar kartą. :)
Savaitgalį prisijungus kaimynų berniukui, pasidarom taikinį, iš spalvotų popierinių šiaudelių susilankstom „kulkų“ ir iššaudom visą susikaupusią savaitės įtampą. Še tau, še tau... Kas nugalės? Kas kokią taktiką pasirinks? Kaip vienas kitą padrąsins? Ar sukčiaus? Dėl ko?.. Paėmę lapą popieriaus fiksuojame rezultatus. Liutauras be konkurencijos laimi. Tačiau pamatęs, kad kaimynų berniukui nesiseka, ir jis niekaip nepataiko, man nusisukus „gelbėja“ draugą – brūkšt brūkšt ant lapo prie jo vardo pagaliukus ir šaukia: „Valio, Liudas irgi pataikė!“ Ir nors matau iš mažesniojo draugo akių, kad ne jo tai nuopelnas, vis tiek neišsiduoda, ir žaidžia toliau lyg niekur nieko... Įdomus tas vaikų pasaulis... :)
Pakariavę traukiam viską, ką turim apie grybus: knygas, plakatus, močiutės konservuotus grybukus... Ir, nepatikėsite, plakate randam kokį tai nesusipratimą – prie nuodingųjų grybų nupieštus valgomąjį briedžiuką ir pūkuotę! Tokio akibrokšto iš mokomųjų plakatų nesitikėjome... :O Mažoji grybų enciklopedija porija mums, kad tie grybai tikrai valgomi. Vaikų gi irgi neapgausi – pasižiūrėję dar mūsų vaikystės kultinius filmukus apie operatorių Kipsą, jie puikiai žino tris musmirių požymius: balti lakšteliai, žiedas ir apvalkalas.
Tuo tarpu pačiame miške grybų (apart šungrybių) nerandame. Tačiau randame nuostabių lapų. Vaikai aikčiodami renka, sustot negali. Kadangi vasaros lapų kolekciją jau turėjom surinkę užpernai, pagalvojau, kad labai į naudą būtų surinkti panašią rudeninę kolekciją. Tuo pačiu, pasigriebę vadovėlio idėją, atskiriame medžius ir krūmus. Štai kas mums išeina:
Spygliuočių tik nepriklijuojam – kažkur tarp lapų pasimetė... Nors ir tuos buvom susirinkę. Vos prieš porą metų atsekėm, kada keičiasi pušų spygliai, kurių būna krūvos prikritę po pušimis ir iš kurių taip mėgsta skruzdės sau namus susikrauti... O dar – jie labai gerai dega. Aktualu laužų kurėjams.
Žodžiu, segam į savo gamtos stebėjimo segtuvą spalvinguosius rudens lapus ir keliaujam per rudenį toliau...
Labai smagu lapuose žaisti ir voliotis. Ypač kai ruduo toks šiltas, saulėtas ir sausas. Antrąsyk išėjus į mišką, neturėjau pasiėmusi kuo fotografuoti to smagaus lapų spardymo, tai teko pasitenkinti vaikų žaidimo aikštele, į kurią užsukome vidury savaitės, pakeliui į smuiko pamoką.
Užtat vieną rytą pati nesusilaikiau ir į mišką įlindau... :) Greta pelkės, kuri vaikams visuomet žadina visokias bebrines fantazijas, vorai išsijuosę tinklus mezga.. :)
Čia pat įterpiame savo chemijos „pamoką“ – susipažįstame su dviem cheminiais elementais – siera, kurios yra ausyse, degtukuose bei kiaušiniuose (dėl to trynys toks geltonas); ir magniu, kurio yra lapuose, tiksliau – chlorofile. Rudeniui atėjus, dėl temperatūros, drėgmės ir šviesos pokyčių, priklausomai nuo šių trijų santykio, lapai gelsta, rausta, o chlorofilas suskyla į kitas medžiagas.
Pakalbėjus apie grybus ir lapus, laikas atkreipti dėmesį ir į paukščius. Kas lieka žiemoti Lietuvoje, o kas išskrenda? Už lango zuja zylės, genys ir toliau darbuojasi vos ne prieš nosį, suopiai suka ratus ir retsykiais višteles pabaido – viskas su jais aišku, žiemos jie čia. O štai kielės savo uodegėlių nebekilnoja, o gandrų įspūdingą būriavimąsi ir išskridimą, kurį kelerius metus iš eilės stebėjome, šiemet pražiopsojome.
Vadovėlyje vaikų klausiama, kodėl gandras – Lietuvos nacionalinis paukštis. Krapštau galvą ir pati bandau rasti atsakymą į šį klausimą... O kodėl, tarkime, ne gulbė, karaliaus pati..? Ar ne koks žvirblis kamine su lapine kepure? Vartom knygas, bandom susekti, kas prie ko, galiausiai internetas pagelbėja... Skaitykite ir švieskitės, brangieji... :) Vokietijoje, Armėnijoje ir Baltarusijoje šis paukštis irgi karūnuotasis, kaip ir pas mus.
Įvairių nuomonių apie tuos gandrus girdėti. Vieni jį giria, kiti keikia. Ir žinok... Mūsų kaimynų sodybą puošia kiekvieną vasarą šie ilgakakliai, o štai mes dar neapsisprendę – kelti kur gandralizdį, ar šokuojančių varlių karalystę vištoms palikti lesti... :)
Pernai skaitėme Meinderto de Jongo knygą „Gandralizdis ant stogo“. Jei neskaitėte ir esate nieko prieš gandrus, būtinai paskaitykite.
Neapsiėjom be rudeniškų gėrybių ir istorijos temose. Savaitės sąraše šįsyk Kanaano kraštas, Kušas, Babilono sodai. Veiklą pasirenkame vienai iš šių temų. Tai – Babilono sodai. Su Liutauru pasigrožim Archimedo sraigtu, kurio dėka į Babilono sodų terasas, kaip spėjama, keliaudavo vanduo, nors, tiesa, Babilono sodai egzistavo kiek anksčiau nei Archimedas, tad čia šiokia tokia painiava – realiai tas sraigtas egzistavo ir anksčiau, tačiau tam kartui per daug nesigiliname ir vėl lekiame į mišką. Šį sykį – medžiagos savo „sodams“. Ieškom samanų. Parsinešam visą kilimą – samanotą akmenį „nurengėm“. :)
Na ir, žinoma, savus „Babilono sodus“ padarėm. Tiesa, praktiškai mudvi su Magde. Liutauras liko stebėtoju. O mergina tiesiog kaifavo... :)
Pirmiausiai iš kiaušinių dėklų susimeistravom kažką panašaus į laiptuotą konstrukciją.
Tuomet ėmėmės samanų rūbą vilkt.
Tuomet įstatėme „irigacinę“ sistemą su „Archimedo sraigtais“,
šiek tiek puošybos ir... savi „sodai“ baigti. :)
šiek tiek puošybos ir... savi „sodai“ baigti. :)
Toks štai ikebaniškas Babilonas mums išėjo. :)
Tuo tarpu Liutauras visą savaitę intensyviai popierinį auto ūkį kūrė. Ar dėl to, kad išmoko, kaip iš googl'o išsisaugoti ir atsispausdinti norimą paveikslėlį, ar dėl to, kad tikrai jam tų mašinėlių labai reikėjo, – varė vaikinas nesustodamas kelias dienas iš eilės...
Magdei tuo tarpu (kaip ir mamai) peiliukas labiau prie širdies. Ačiū mokytojai, kad užrodė, kur tų vaikų rankelėms patogių pjaustymo peiliukų pigiau įsigyti galima. Tačiau jei miesto centras ar „Ozas“ ne pakeliui, galima ir internete rasti, atsisiųsti.
Vaikai darbuose savuose paskendę, o mama zuja aplink su savo nuobodžiais pratybų sąsiuviniais... :) Ką padarysi – reikia tai reikia. Vedžiojam raides. I raidė, atrodytų, turėtų būti pati paprasčiausia. Bet va Liutaurą dar gerai dėl to įtikinėti reikėjo.
Mokėmės ir rašytinius skaičius raityti. Iš pradžių atrodė, kad tą dvejetą suraityti bus didžiulis iššūkis, bet pabandė vaikinas ir, žiūrėk, jau didžiuojasi prieš mokytoją, kaip jis išmoko...
Su skaitymu ir toliau po keletą žodelių skinamės į priekį iš E. Marcelionienės „Elementoriaus“.
Kai galvoje prasideda chaosas, griebiamės vadovėlių, pereiname per visas savaitės temas, pratybas, užsidedame „varneles“, kad ko nepražiopsotume, ir keliaujame toliau. Gal kiek prabėgomis, kita vertus, pagalvojau, kad tos atostogos po šešių savaičių gali būti puikus laikas padaryti tai, ką norėjosi pakapstyti giliau, atlikti tai, kas buvo nespėta.
Taip pat pažindinamės su pinigais. Tuštiname piniginę, pasitelkiame Math-U-see kubelius ir bandome suvokti, kiek ko gali tilpti į vieną eurą, kam gi lygus tas popierinis banknotas ir kurios tos monetos turi didesnę vertę. ;) Liutauras kaip ir natūraliai viską pagauna, Magdė tuo tarpu dar plaukioja, kaip jos amžiui ir priklauso... :)
Linksmiausia dalis, žinoma, žaisti parduotuvę. Taip po truputį susipažįstame su daiktų verte, mainais, (pa)skolomis, dovanomis, uždarbiu.
Rudeninei temai Peppa pig siūlo dvi serijas: Camping ir Nature trail. Žiūrime. Tri kota bando pažaboti vėją. Irgi neblogai...
Iš mokyklos parsinešėm nebaigtą darbelį su žuvele. Užsimanė, aišku, tokį ir Magdė padaryti. Esmė tokia: piešiam žuvelę, spalvinam ją akvareliniais (kitokie netinka) pieštukais, o tada, pasinaudodami teptukais su vandens rezervuaru, viską, ką nuspalvinome, išliejame. Kai piešinys išdžiūna, lipalu „apipiešiame“ kontūrą ir užbarstome smėlio. Viskas. Šimtaprocentinė sėkmė garantuota. :) O jei dar turi žiūrovų, stebinčių procesą, iš viso gerai... :)
Liutauro (viršuje) plaukiančioji ir Magdės (apačioje) iš vandens iššokusi ir debesų pasiilgusi žuvelė. :)
Pagal planą dar žuvelėms aplink dumblių reikėtų, tačiau vaikams tam kartui dumbliai nelabai rūpėjo....
Pagal planą dar žuvelėms aplink dumblių reikėtų, tačiau vaikams tam kartui dumbliai nelabai rūpėjo....
Nors mano muzikiniuose planuose kaip ir nebuvo, vaikai patys iš savo atminties ištraukė M. K. Čiurlionio „Miške“. Nepatikėsite, kokia viso to priešistorė. Žiūrėjome kada tai šią parodiją. Pačioje pabaigoje, nuo 5 minutės jei žiūrėsite, išgirsite minint šią simfoninę poemą. Ir štai, dūkstame mes su vaikais rudens lapuose, o Liutauras ir klausia:
– Mamyte, o ką reiškia bastytis Čiurlionio miške?..
Ėhėhė... :) Kad jau priminė, griebiam čia pat telefoną, susirandam jutubėj Čiurlionio „Mišką“ ir klausomės.
Na, o grįžę iš miško imamės šios savaitės temos, užbėgdami įvykiams už akių ir netyčia kiek įlįsdami į kitos savaitės temą. Mat grybų karai niekaip negalėjo apsieiti be mušamųjų instrumentų. Skambėjo visi namai nuo mano mažųjų kariautojų „būgnų“...
Išsikrovę sėdam prie kompiuterio susipažinti su pučiamaisiais muzikos instrumentais. Aš vaikams siūlau šiuos du: apie medinius pučiamuosius ir varinius. Jie gi tuos pažiūrėję jungia savo kada tai pamėgtą Melody Street Show.
O už lango mums pritaria margas genelis...
Kaip ir kiekvieną savaitę, tradiciškai trečiadienį rytą praleidžiam žaidimo laboratorijoje. Šį sykį čia verda aistros dėl piratų nukniauktos apvalios sumelės iš „kavinės“.
Berniukai įsitraukę į veiksmą, Magdės tuo tarpu toks žaidimas netraukia, ir ji ieško atokesnio kampelio.
Taigi galvosūkis – kaip čia su tom atsotogom po šešių savaičių daryti... Vienaip žiūriu į kalendorių, kitaip, ir nesugalvoju. Tad, įtariu, kol sugalvosiu, dar savaitėlę pratempsim. :) Iki greito. ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą