2016 m. liepos 25 d., pirmadienis

8-toji savaitė. Medžiai. Šilėnų pažintinis takas.

Biblija
Kiek bebandžiau užvesti kalbą apie Juozapą ir jo brolius, vis vaikai kalbą nusukdavo į kitas, anksčiau girdėtas Biblijos istorijas, tad ir vėl teko pasakoti apie tvaną, Izaoko aukojimą, Babelės statybą ir pan. Na, ką darysi – kartojimas irgi nėra blogai.

Įpročiai
Savarankiškumas. Džiaugiuosi, kad pagaliau ledai pajudėjo. Magdei aiškiai pasakiau, kad jos nebenešiosiu. Taip, galiu pakelti, apkabinti, pamyluoti, nuraminti, kai reikia, bet nešti, kuomet ji tingi eiti – nebe. Ir ką jūs sau galvojat – porą dienų pakovojom ir ramu. Eina pati kaip didelė.
Liutauras irgi baigia persilaužti su (nebe)prašymu aprengt. Smaguma.

Gamta
Bandydami atsigriebti už praėjusias savaites, su vaikais nuvažiavome į parduotuvę ir įsigijome plakatą su Lietuvos medžiais. Pakabinau jų kambaryje – lai atsibudę iš ryto žiūrinėja, nagrinėja...
Taip pat įgyvendinome seniai jau kirbėjusią mintį – nupinti gėlių vainikus. Tad vieną rytą sėkmingai tai padarėme.

Kiemas nebe pirmą kartą mus apdovanoja grybais, tad renkame juos ir toliau. Šįsyk buvome palepinti dviem didžiuliais raudonikiais.


Vasarai įsisiūbavus, po truputį pradedame ruošti gėrybes žiemai. Tam kartui nupjoviau mėtas ir kartu visi draugiškai jas nuraškėme džiovinimui.


O nuėję link mūsų pamėgtos senosios sodybos, pakelėje aptinkome seną vyšnią ir, žinoma, grįžome ne tuščiomis – pavalgymui ir kompotui (kuriam dar ir raudonųjų serbentų prisiskynėm) užteko.


Kas rytą lauko stalą ir visa, kas aplinkui, pastaruoju metu randame nubarstyta beržų sėklomis. Tiek vaikams, tiek ir man pačiai atradimas, kad tos mažos sparnuotos sėklytės yra ne iš kur kitur, kaip iš žirginėlių. Pradžioje buvę žali, dabar jie ima ruduoti ir, susiskaldę į daugybę mažų sėklyčių, byra po visą kiemą... Vaikams tai primena sniegą, ir jie prašo, kad priskinčiau jiems tų žirginėlių daug daug... Suyra jie man beskinant tiesiog rankose, vaikai barsto juos ant batuto, žaidžia, gėrisi, stato pilis tarsi iš sniego... :)


Vieną dieną netikėtai pamatome ant daržo tvoros nutūpiant du ryškius paukščius. Bandome atpažinti, kas tai per paukščiai. Stveriame knygą, vartome... Panašu, kad tai – du geniai, apie kuriuos sužinome netikėtai ir daugiau – kad jie turi nepaprastai ilgą liežuvį ir kad mėgsta lesti skruzdes! O šalia to susirandame labai smagų įrašą su daugybe paukščių ir jų balsais. Tikiu, kad prie jo dar šiemet grįšime...

Išvykos
Tęsiame pažintį su apylinkėmis. Šįkart mūsų taikinyje – vos už 9 kilometrų esantis Šilėnų pažintinis takas Neries regioniniame parke. Nuvykstame ten penktadienį, vakarėjant, bet spėjame aplankyti tvarkingą gatvinį Šilėnų kaimą, paspoksoti į ryškiai geltoną jo bažnyčią ir pasileisti ieškoti šaltinėlio.


Pakeliui mus pasitinka mielas šunelis, kuris pradžioje vaikus kiek suglumina (mat tiek Magdė, tiek Liutauras atsargiai reaguoja į nepažįstamus šunis), tačiau visai netrukus keturkojo draugiškumas ir meilumas paperka abi mano atžalas, ir mes pasiekiame šaltinėlį. Nusileidžiame prie jo, atsigeriame, pasisemiame vandens ir keliaujame toliau – dabar jau link regyklos. Čia randame apžvalgos bokštą, nuo kurio atsiveria didingų miškų panorama, ir nustabaus grožio trikamienę pušį, į kurią lipti bandau įkalbėti vaikus. Savo noru to padaryti nenori nei vienas, tai įkalbu bent leistis užkeliamiems. Pavyksta. Guodžiuosi bent tuo, nors vis viliuosi, kad atėjus laikui atras ir jie laipiojimo medžiais džiaugsmą. Nulipame, sukamės atgal. Šunelis ištikimai mus lydi visą tą kilometrą, per visą kaimą, į abi puses. Išlydi mus išvažiuojančius. :) Išvykstame su viltimi atvažiuoti čia darsyk, nes ne visą pažintinę trasą įveikti spėjome.


  

Ir iš tiesų sekmadienį, dabar jau visa šeima, atvažiuojame čia darsyk. Liutauras jau spirga, kaip nori ir vėl susitikti su meiliuoju šuneliu. Tačiau aš strategiškai kreipiu kalbą kita linkme, ir mes akmenine bruka einame kito šaltinėlio link. Noriu, kad vaiko dėmesys būtų nukreiptas ne tik į naująjį draugužį, bet ir visa kita, kas yra aplink jį. Magdė netikėtai aptinka minkštą pakelės smėlį. Kodėl nepažaidus?.. :)

O nukreipus akis į kelią, jos nuolat aptinka visokių vabalų, kuriuos, aišku, reikia sustojus būtinai „pakalbinti“...


Pasiekiame mums jau pažįstamą regyklą, ir štai čia mano nuostabai vaikai iš karto prabyla apie šakotąją pušį, negana to, sakosi norį į ją įsilipti! Aš tyliai džiūgauju, ir mes visi jau netrukus sėdime pušyje. :)


Toliau traukiame Šilėnų šaltinio akies link. Keliukas suka per mišką. Vaikai kur buvę kur nebuvę vis randa aviečių bei mėlynių ir beria jas burnon. Pasiekiame šaltinėlį. Mūsų akis iš karto paktraukia nedidelė smėlio atodanga. Einame jos link. O džiaugsmo vaikams! Puiki proga nusiauti ir padūkti smėlyje, pabraidyti po upeliuką.



Eidami atgal randame ir pačią šaltinėlio akį, įsitaisiusią durpyne, buvusioje bebrų užtvankoje, kuri 2009 metais buvo sugriauta.

Bandome eiti toliau, bet pagal nuorodas netrukus supratę, kad ne visa žiedinė trąsa yra 2 km, bet tik atkarpa iki Senosios Rėvos kaimelio, sukamės atgal – vaikams pilna maždaug 5 km trąsa būtų per didelis iššūkis. Pakeliui jie susiranda visų laikų populiariausius žaislus – medinius pagalius – ir taip palengva grįžtame prie automobilio.


Liutauro džiaugsmui aplankome šunelį ir darsyk nueiname prie mūsų anądien jau lankyto šaltinėlio. Prisipilame vandens, pagirdome ir keturkojį draugužį, keliaujame namo ir taip baigiame savo savaitės nuotykius...


Žaidimai
Taip nutiko, kad savaitės pradžioje pasitaikė proga pasivaikščioti po Pilaitę. Turėdami porą valandų, iššniukštinėjome kiemus bei apžiūrėjome visas įmanomas vaikų žaidimo aikšteles. Viena jų patiko labiausiai. Tai buvo ne itin didelis namukas su lentyna-virykle apačioje, laiptukais į antrą aukštą bei „vairu“ ten, tad Liutarui iš karto kilo mintis žaisti laivą. Kaip tikras kapitonas komandavo jis Magdei ruošti pietus, vaišinti svečius, eiti valgyti, tuo tarpu pats budėjo prie šturvalo ir skelbė, kad jie plaukia prie fontano. Šioje aikštelėje radome paliktų ir įvairių smėlio žaislų – savivarčių, ekskavatorių, gaisrinių, kas irgi kuriam laikui labai domino abudu vaikus. O ir svirtinės supynės buvo čia kiek kitokios – ant sprandžinų.


Galiausiai kiek sušalome lauke, ir aš pasiūliau užsukti išgerti arbatos vaikų kavinukėje. Kai iki ten nukakom, pasirodė, kad ten ne vaikų kavinė, bet žaidimų kambarys su kavinuke. O kad jau bet kokiu atveju turėjome sulaukti mūsų pasiimti atvažiuosiančio tėvelio, pasidaviau vaikų norui čia praleisit šiek tiek laiko. Vaikams, aišku, labai patiko, nes tokiuose kambariuose prieš tai nesam lankęsi, tad tai jiems buvo nauja. Aš išgėriau savo mėgstamos chai latte arbatos, visi sušilom, o ir tėvelis netruko pasirodyti...
Vos grįžus namo, sulaukėme kvietimo susitikti ir susipažinti su netoliese gyvenančia krikščionių šeimyna – Sandra ir keturiais jos vaikais. Apsidžiaugėm, nes jau kuris laikas norėjome su jais susipažinti. Patraukėme Sudervės link, į savo mėgstamą žaidimų aikštelę. Kaip įprasta, maniškiai pradžioje rezervuotai žiūrėjo į naujuosius žaidimo partnerius, tačiau greitai įsidrąsino ir netrukus jau visi išdykavo.
Negana to, tos pačios dienos vakare išpuolė aplankyti ir Emiliją su Sofija, tad diena buvo su kaupu. Atsižaista visai savaitei. :)
Savam kieme gi mažieji susigalvoja savų žaidimų. Šįkart pasidarė iš lentų atraižų „automobilių trasą“...

O paskui prisiminė ir savo mėgstamą lobio ieškojimo žaidimą. Vis slėpė ir ėjo ieškoti į didžiulį baltą maišą sukrautų žaislų. Ir nors bandžiau aiškinti, kad lobis turėtų būti paslėptas, o ne padėtas akivaizdžiai matomoje vietoje, jiems, atrodo, vienodai smagu ir taip... :)

Rankdarbiai
Liutauras, vis užmatęs dvipusę lipnią juostą, nori iš jos ką nors padaryti. Tad leidau pačiam apklijuoti žurnalų iškarpomis dėžutę.

Literatūra
Vaikams labai patiko iš bibliotekos preitą sykį pasiimta knyga „Gudrės ir Rudžio nuotykiai. Tolima kelionė”. Būtent antras iš trijų esamų pasakojimų apie kelionę.
Taip pat mano džiaugsmui toliau skaitome „Linksmas žvėrelių istorijas vaikams”.

Dailyraštis
Aplankę Emiliją, gavome iš jos laišką – atsakymą į prieš tai rašytą Liutauro laišką. Tad subtiliai bandžiau klausti Liutauro, gal jis norėsiantis jai atrašyti. Gavus neigiamą atsakymą, savo nuostabai išgirdau atsakymą iš Magdės, kuri pareiškė:
– Aš noriu parašyti...
Nori tai nori... Sugalvojom, ką parašysim, aš tą tekstą prašiau pieštuku ir daviau apvedžioti, ką ji netrukus ir padarė. Sesutės pavyzdžiu netikėtai pasekė ir Liutauras, pareiškęs, kad ir jis nori parašyti Emilijai. Paklaustas, apie ką norėtų parašyti, pasakė, kad nori ją pakviesti į žaidimų kambarį, kuris jam tądien taip patiko. Taip ir padarėm. Paklaustas, kuo nori rašyti, paprašė rašalinio parkerio, tačiau po keleto žodžių, kiek pasikankinęs su juo, paėmė kitą rašklį. Nupiešti šį sykį nieko nenorėjo. Tačiau po keleto dienų papuošė laišką keliais lipdukais.



Matematika
Panašu, kad suskaičiuoti daiktus Liutaurui nėra jokių kliūčių. Vieną rytą atsikėlęs, girdžiu, skaičiuoja medžius kalendoriuje. Suskaičiavo teisingai – viso 14 medžių. O pasitaikius progai, žaisdami tiek su Emilija, tiek su Saulium, skaičiuoja atgal nuo 5, kaip pakyla raketa bei kada laikas skleisti parašiutą (skėčius).

Muzika
Tądien, kai mūsų daržą aplankė geniai, netikėtai prisiminiau anksčiau mūsų mėgtos dainelės ištraukas (jei teisingia pamenu žodžius):
– Nupirk man lėlytę, – mamos vis prašau.
Mama man atsako: – Pasiūkim ją tau.
Iš audeklo rūbas, iš siūlų plaukai –
Lėlės tai gražumas, ar tu ją matei?..

– Nupirk man lėktuvą, – aš tėčio prašau.
Darykim kartu jį, – pasiūlo jis man.
Paimkim plaktuką ir kalkim smagiai
Tuk tuk tuku tuku – kaip kala geniai...

Vaikai prašė vis kartot ir kartot...
Tuo mūsų muzika šią savaitę ir apsiribojo... :)
Svajoju apie rudenį, kuomet turėsiu galimybę parinkti ir vaikams duoti paklausyti didžiųjų klasikų muzikos. Šiąja tam kartui apsiribojame tik važiuodami automobiliu ir klausydamiesi radijos.

Dailė/Poezija į savaitės rėmus nebetilpo. Paliekam tai šaltąjam sezonui...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą