Yra žmonių, kuriems kasdienis bėgimas, skubėjimas – nuolatinė, įprasta būsena. Tik ne mums. Mes – melancholikų, introvertų šeimynėlė, todėl kiekvienas žingsnis į šoną reikalauja paskui daug jėgų sugrįžimui į ramią komforto zoną. Po šios savaitės (kurios tema vadovėlyje sufleruojama kaip „Judam, augam“) jaučiamės tikrai gerokai prasijudinę ir savitai ūgtelėję. Na bet apie viską iš pradžių.
Žaidimo laboratorija vaikams visuomet yra ta vieta, į kurią jie lekia tekini. Nes čia smagu, nes čia visuomet rasi studentų, mielai norėsiančių su tavimi pažaisti. Tad nepraleidžiame progos.
Liutauro ir Augusto draugystė – jau praktiškai patikrinta laiko...
Visiems išėjus dar nugvelbiam akimirką prie šviesos stalo
Vidury savaitės ištaikome progą aplankyti Sandrą su vaikais. Namelis užmiestyje, iš kurio jie netrukus išsikraustys, sutinka mus ypatingai jaukiai. Smagu ir vaikams, ir mamoms. :)
Mergaičių pasaulis: žaidžiame kirpyklą.
Ir visgi dar smagiau yra išėjus į lauką. Ypač tokiu gražiu metų laiku, kuomet žiema jau traukiasi, bet po savęs dar yra palikusi smagių, akiratį plečiančių elementų – niekaip neištirpstantį ledą miško įdubose ir seno dvaro tvenkiniuose, iš po bebaigiančių supūti medžių lapų savo žalius lapelius keliančių įvairiausių augalėlių. Mažiesiems tyrinėtojams čia gera kaip niekur kitur...
Kitą dieną sulaukiame ir patys svečių – senokai bebuvusi Eglės šeimyna užsuka arbatos. Vaikai dalinasi įspūdžiais, žaislais ir visu kuo, kuo tik įmanoma dalintis. Kažkuo, žiūrėk, ir nenori dalintis. :) Ir vis tik finalas geras – vaikai klausia, kada ir vėl galės Emilija su Sofija ir Matu užsukti. Matas – bernelis jau ūgtelėjęs, tad berniukai, žiū, linksta vienas prie kito, randa bendrą kalbą.
Galvas pravėdinę neriam į rimtąją savaitės dalį. Mūsų laukia bičiulės Sofijos smuiko rečitalis muzikos mokykloje. Daug atlikėjų, žiūrovų, todėl rečitaliui pasibaigus norisi kuo greičiau iš viso šurmulio ištrūkti ir skuosti namo. Nes kitądien laukia dar daugiau įspūdžių.
Išsiruošiame į kelionę traukiniu į Kauną! Prieš tai porą valandų palandžiojame po traukinių muziejų (žinote, kad jei tądien važiuojate traukiniu, apsilankymas muziejuje – nemokamas?).
Praeitą kartą Traukinių muziejuje buvome su draugais, tad daugelį eksponatų apžiūrėjome kiek paskubomis. Šį kartą buvome vieni ir galėjome ramiai, niekieno netrukdomi iššniukštinėti visas detales. Liutaurui čia viskas įdomu: kiekvienas krumpliaratis, sraigtelis. Gaila tik, kad eksponatai rankomis čia neliečiami. Nes labai maga vis ką nors išbandyti, paspausti, pasukti..
Vaikams dar niekada nematytas 24 valandų laikrodis irgi gyvena šiame muziejuje.
Traukinukai – rodos, neišaugamas žaislas.
Modelių kambaryje šį sykį irgi daugiau erdvės pastabumui. Ant čia esančios kolonos kaba žaidimas: reikia modeliuose surasti nufotografuotus elementus. Įsitraukiame visi. Ir viską bendrom jėgom randam!
Atėjus laikui paliekame muziejų ir, susitikę su kelionės bendražygiais, lipam į traukinį. Nuostabūs vaizdai iš antrojo aukšto, vaikiškas klegesys – visa ko reikia, kad kelionė neprailgtų. O ko vien vertas Kauno tunelis!!! Vaikai, be abejonės, vos išlipę iš traukinio tuoj vienas per kitą klausia:
– Mamyte, ar galėsime vėl kada nors važiuoti traukiniu į Kauną?..
– Tikrai taip! - Аtsakau, nes pažintį su šiuo mietu tikrai ketiname ateityje pratęsti.
Atsižymime prie stoties.
Ir štai mes Kauno filharmonijoje! Repeticija tuoj prasidės, po jos – pertrauka, tad laiką leidžiame žaisdami stalo žaidimus, o jau tada – į sceną.
Tai – tarptautinis Baltijos šalių vaikų muzikos festivalis „Laudate Pueri”, kuriame griežė smuikais ir violončelėmis vaikai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, taip pat dainavo Kauno sakralinės muzikos mokyklos jungtinis choras „Cantores David”.
Beje, choras atliko grupės „Adiemus“ kūrinį, kurį vaikai iš karto atpažino, mat Liutauras jį buvo girdėjęs video klipe apie skęstantį „Estonia“ lainerį...
Koncertas baigėsi vėlokai, o dar į Vilnių parsigauti reikėjo. Grįžome gerokai po įprasto ėjimui miegoti skirto laiko, tad vaikai vos spėjo tėveliui galybę dienos įspūdžių išpasakoti ir šiaušė į lovas. Pagaliau bus vėl galima atsipūsti ir pabūti namuose...
Kaip suprantate, esant tokiai intensyviai savaitei, ne itin daug ką spėjome nuveikti akademinėje padangėje. Nes viską suvalgė tikro gyvenimo pamokos. Kuriose mokėmės bendradarbiauti, išlaukti, sutarti, atleisti, nusileisti, išgirsti... Tačiau vis tiek stengėmės kasdien bent trumpai paskaityti, parašyti, o dar ir vieną smagią matematikos įgūdžiams užtvirtinti programėlę atradome – Fiete Math pavadinimu. Pats tas priešmokyklinukams ir pirmokams. Skaičių iki 20 užtvirtinimui: skaičių sandara, sudėtis, atimtis, skaičiavimas kas 5. Čia vienu metu operuojama ir vaizdais, ir skaičiais, plius vaikas pats stumdo elementus, tad tinka ir kinetikams. Maniškiams nepaprastai patiko.
Viskas čia vienoje vietoje. Smagiai ir neskausmingai.
Liutauras vis mėtosi nuo vienos knygos prie kitos, niekaip neapsispręsdamas,
ką gi jam geriausiai būtų skaityti...
ką gi jam geriausiai būtų skaityti...
Tam kartui E. Mieželaičio eilėraščiai prilipo.
Magdė uoliai ir toliau stengiasi neatsilikti nuo brolio.
Visa kita liko kažkur toli toli už kadro – nebesugaudžiau. Kaziuko mugė, deja, irgi nebesutilpo į mūsų dienotvarkę, tačiau per daug nepergyvename – ateinančią savaitę tokia mūsų laukia mokykloje. Todėl dabar ramia širdimi lekiam tekini miego deficito naikinti. Nes kitaip bus ne kas su judėjimu, augimu ir tobulėjimu... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą