Barseloną įsimylėjau daugiau nei prieš 20 metų, kai studijų metais užsienio literatūros knygyne užmačiau storulę knygelę apie Antonio Gaudi architektūrą. Būdama ryškių spalvų mylėtoja, negalėjau atsispirti nupirkti tada už kosminę man, studentei, kainą, dėl ko ji man tapo visapusiškai brangi. Varčiau tada tą leidinį tarsi kokį stebuklingą kaleidoskopą, negalėdama patikėti, kad taip apskritai pasaulyje būna... Viena už kitą spalvingesnės nuotraukos apžavėjo mane savo kerais, pasėdamos širdyje svajonę – kada nors nuvykti į Barseloną ir pamatyti visa tai gyvai.
Deja, nutiko gyvenimas. Keleriems metams tąkart teko išsikraustyti iš Lietuvos. Spalvingąją knygą palikau dovanų draugei, taip tarsi supakuodama ir savo svajonę bei ant pakuotės užrašydama: „Kada nors“... Šeima, vaikai, visokiausi kiti reikalai nugrūdo mano tą svajonę kažkur aukštai į dulkėtą atminties palėpę, kurioje retai besilankai ir galiausiai beveik pamiršti, kad ten dar kažkas laukia savo eilės...
Bet štai, kaip buvau prieš porą mėnesių minėjusi, gyvenime ima ir nutinka – tarsi atsitiktinai pradėta mokytis ispanų kalba nubraukė dulkes nuo mano svajonės, čiupo už pakarpos ir tarė: „Kada, jei ne dabar, kodėl ne tiesiog imti ir nuvykti?..“
Planavimo procesas, kaip jau buvau užsiminusi, vyko nepaprastai sklandžiai. Google žemėlapiai, įvairių keliautojų Youtube reportažai ar tinkraštininkų straipsniai labai greitai padėjo susidėlioti patraukliausius lankytinus objektus. Finale bibliotekoje dar aptikau nuostabią kelionių vadovės, gidės, keliautojos ir rašytojos Angelinos Zaleckaitės knygą „Barselona po atviru dangumi“, kuri suteikė dar daugiau žinių apie tai, ką planavome pamatyti.
Taigi – žemėlapis lankytinomis vietomis prisipildė labai greitai. Dabar reikėjo kažkaip atsirinkti, ką per tas kelias dienas galėtume spėti pamatyti, kas ir mums, ir vaikams būtų įdomu. Tas planavimo menas, kai turi sužongliruoti laiku, atstumais, įdomumo faktoriumi ir kitomis nenuspėjamomis aplinkybėmis visame šiame procese man turbūt yra įdomiausia dalis – išspręsti tą rebusą, kur ir avis turi likti sveika, ir vilkas sotus. Pasiraitojau rankoves ir kelis vakarus dėliojau perdėliojau planus, kad kuo mažiau visam tam reikėtų laiko gaišti jau nuvykus.
Objektus rinkausi tokiu principu:
- Vienos dienos objektai turėjo būti kiek įmanoma arčiau vienas kito, kad kuo mažiau laiko susigaištų logistikai, nes miestas, kaip žinia, didelis.
- Bent vienas objektas dienoje turėjo būti orientuotas į vaikus.
- Bent vienas objektas turėjo būti iš tų, be kurių Barselona nebūtų Barselona.
- Na, o visa kita – kaip jau ten pakeliui kas užkliuvo ir patraukė dėmesį.
Žinodama savo perfekcionistinę natūrą, stabdžiau arklius, kad į vieną dieną neprikiščiau visko per daug. Taigi dieną grubiai skėliau į dvi dalis, rytui parinkdama po 2-3 objektus, priklausomai nuo juose planuojamo praleisti laiko, paskui numatydama pauzę pietums, po kurių vėl parinkau po 2-3 lankomus objektus iki grįžimo namo.
Mums, suaugusiems toks užimtumas pasirodė pats tas, vaikai gi į pavakarę jau būdavo pavargę, bet visą kelionę vis tiek didvyriškai atlaikė ir, tikiuosi, pasikrovė savo įspūdžių bagažą ne vieniems metams į priekį.
Taigi. Maršrutas buvo paruoštas, bilietus į žymiausias lankytinas vietas (tokias kaip Sagrada Familia ar Gueli parkas) taip pat užsisakėme prieš 3-4 savaites, kol dar laisvai galima buvo pasirinkti norimą laiką (nes paskui gali tekti likti ir visai už borto), lėktuvų bilietus Raynair'e pačiupom pakankamai pigiai, bagažą teturėjome rankinį, todėl viskas iš principo ėjosi sklandžiai.
Vaikams tai buvo pirmasis kartas, kai jie skrido lėktuvu, todėl kiek nerimavo, tačiau skrydis praėjo gerao. Po mano instruktažo apie besikeičiančius slėgius lėktuvui kylant ir leidžiantis, nuosekliai sekėme beužsikemšančias ausis ir nuolat atlikinėjome rijimo veiksmą, kad slėgis lėktuve ir ausyse susivienodintų. Šį niuansą norėjau užakcentuoti vaikams, nes pati paauglystėje esu patyrusi labai nemalonų jausmą, kuomet kylant lėktuvui taip aštriai skaudėjo ausų būgnelius, kurių niekaip negalėjau atstatyti, kad dar daug kitur beskrisdama bijodavau, kad ir vėl taip nenutiktų...
Buvome parinkę vaikams vietas prie lango, sėdėjome po du vieni už kitų, buvo įdomu stebėti puikius vaizdus pro langą – lindimą į šlapdribos debesis Lietuvoje, pakilimą virš jų, vėliau – atsiveriančius vaizdus į kalnų viršūnes ir į Viduržemio jūros pakrantę...
Su Magde vartėme jau minėtą knygą apie Barseloną, skaitinėjome savas pasiimtas knygas.
Iš lėktuvo patekome tiesiai į laukimo salę, iš kurios ilgokai ieškojome, kaip išeiti. Blaškėmės tarp informacinių stotelių, bandydami išsiaiškinti, kur turėtume pasiimti internetu užsakytą Barselona Card transporto ir nuolaidų kortelę. Barselonos turistams yra siūloma įvairių nuolaidų kortelių viešajam transportui bei lankytiniems objektams, tačiau būkite atidūs – gerai pasiskaičiuokite, kuriomis iš tų nuolaidų iš tiesų naudositės, nes kai konkrečiai pradėjau žiūrinėtis mūsų planus ir žymėtis, ką iš siūlomų vietų lankytume, supratau, kad su kai kuriomis taip vadinamomis nuolaidų kortelėmis būčiau išleidusi netgi daugiau nei visai jomis nesinaudodama... Vienintelė Barcelona Card kortelė, paskaičiavau, sutaupė mums kaip minimum 50 Eur. Ne aukso kalnas, bet vis šis tas. O ir buvo patogu vienoje vietoje turėti ir transporto bilietus (viešasis transportas Barselonoje nepigus), ir dar šiokias tokias nuolaidas. Taigi...
Internete buvo nurodyta, kad minėtą kortelę išduoda orouosto turistų informacijos centre. Tačiau nuorodų, kur tas informacijos centras yra, niekur nebuvo... Galiausiai šiaip ne taip su kelių orouosto darbuotojų pagalba radome tą centrą jau visai prie pat išėjimo iš orouosto. Tad jei kada ir jūs ieškosite, tiesiog bandykite eiti lauk, ieškodami ne to informacinio centro, o tiesiog išėjimo iš orouosto. Nes informacijos centras bus praktiškai prie pat ilgos išėjimo durų eilės...
Kai jau kortelės buvo kišenėje, pasijutome nepaprastai alkani (juk iš namų išvykome vidurdienį). Žinodami, kad iki mūsų užsakyto butuko turėsime važiuoti dar apie 45 minutes, nutarėme užkąsti čia. Pasirinkome artimiausią Burger King'ą pačio orouosto patalpose ir nesukdami galvos užkandome.
Tada jau pasijungę Google maps navigaciją (šioji buvo geriausiais visos kelionės pagalbininkas) ieškojome artimiausios autobuso stotelės ir traukėme namų link. Galėjome vykti metro, bet autobusu važiuoti atrodė patraukliau dėl per langus matomų vaizdų. Neapsiėjome be nuotykių – suklaidinti svetimos šalies autobuso stotelių pranešinėjimo tablo, praleidome mums reikalingą stotelę, dėl ko turėjome paėjėti apie 400 metrų daugiau nei planuota... Ateičiai pamoką išmokome. Jau temo...
Pavargę, bet laimingi nesunkiai susiradome nuomojamus apartamentus, įsikūrėme ir prieš naktį dar pasidžiaugėme netikėtai užėjusiu beveik vasarišku lietučiu... Nieko daugiau netrūko. Su nekantrumu gulėmės miegot, laukdami, ką atneš ateinanti diena...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą