Gatvės menas
Iš namų šįryt išėjome kitu maršrutu. Google žemėlapiai siūlė pirmąjį šios dienos lankytiną objektą pasiekti pasirinkus metro. Tad judėjome artimiausios metro stoties link.
Barselona žavi gatvės menu. Tokią ją ir įsivaizdavau. Regis, menas čia puošia kiekvieną laisvesnį tuščią paviršių... Eilinės estakados kolonos ar laipteliai prie jų papuošti mozaika...
Metro perėjos laiptus ir sieną puošua grafičiai.
Grindinio pytelės alsuoja Gaudžio ornamentika...
Aukšti daugiabučių fasadai didžiulėse gatvėse, pasipuošę tais mažais balkonėliais, irgi tarsi žaidžia su masteliu ir gražiai kontrastuoja su minkštais debesų patalais...
Mc Donald'o sienos – ir tos papuoštos mozaika... Negaliu atsižiūrėti...
Paradox muziejus
Vis tik į McDonaldą šį kartą nesukame, nes pirmasis mūsų šios dienos tikslas – Paradox'ų muziejus. Patinka mums tokie. Nors... Kai jau ne viename panašiame esame buvę, daug kas pradeda kartotis... Vis tik nematytų eksponatų yra ir čia... Tad skubame juos atrasti ir „pačiupinėti“...
Kaip tokiems muziejams įprasta, čia tikrai nemažai dėmesio skiriama optinėms iliuzijoms. Tiek dvimatėms, kurių gali rasti net ir internete, tiek ir įdomesnėms trimatėms...
Pažaidimai su įvairiais veidrodžiais irgi visai įdomūs ir netikėti.
Galiausiai – dalis eksponatų tikrai tokie, kuriuos gali priskirti paradoksams... :)
![](https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEiLwcxjabvq-LQKtHrXfe1MgJChlAT74LVfLsYPTUSOOiAS1la0FbEkNy3MA-OFu6MZ45uScRDt8ETHicruxt99C_FWuXSsMEl2xjIObMrv0scVLUkjh58GOSMKmkp8QxqCKIiylK9PG14irJyypfvXg_tfoTkhgG1PTEoZHXANWWGlApsvXO6102BiLPny/w640-h486/Screenshot%202024-12-26%20at%2002.06.04.png)
Užtrunkame čia lygiai valandą, paskui trumpam prisėdame greta esančiame skvere atsipūsti. Čia aptinkame smagų „Ąsočių berniuko fontaną“ (Font del noi dels càntirs), nors mums jis panašus daugiau į šiaip skulptūrą su geriamo vandens čiaupu. Nuomojamo būsto šeimininkė sakė, kad Barselonoje drąsiai galime visur gerti miesto vandentiekio vandenį, o ir pagūglinusi radau tokią pat informaciją, visgi jame esantis chloro kvapas ir skonis (kad ir nestiprus), nelabai viliojo mus tai daryti. Liutauras dar turėjo vilties, kad gal bent tokiame geriamojo vandens fontane bus skanus vanduo, bet turėjo nusivilti – nežinau, ar kas iš tiesų tokį vandenį čia geria?..
Įtariu, net parko balandžiams jis ne itin tiktų...
Senamiestis
Nesileisdami į per ilgas vandens peripetijas, pasileidžiame į Barselonos senamiestį – jame ir aplink jį šiandien suksis visi mūsų lankomi objektai. Pirmiausiai pasisukiojame prie taip vadinamo Gotikos kvartalo...
Daugelis čia esančių pastatų turi savo istoriją, įspaustą tai storose beveik 2 tūkstančių senumo sienose, tai grakščiai išvinguriuotą gotkiniuose Eulalijos katedros skliautuose.
Bandome paragauti mažą gabalėlį šio istorinio pyrago ir lendame į Karaliaus aikštę. Joje karalienė Izabelė I-oji 1493 metais pasitiko Kristupą Kolumbą po jo kelionės į Naująjį pasaulį.
Besiorientuojant, kur eiti toliau, aptinkame įdomią Inkų meno parduotuvėlę. Savo stiliumi kiek kitokia suvienyrinė patraukia vaikų akį. Liutauras susigundo joje nusipirkti naują piniginę, mat jo senajai, kurią rinkosi tebūdamas 6 metų, jau tikrai buvo metas keliauti pailsėti...
Magdę labiau traukė įvairios paprastutės, bet žavios tekstilinės lėlytės ir kitokie niekučiai, kurių čia prisižiūrėjome irgi į valias...
Na, o paskui tiesiog lindome pasimėgauti jaukiomis siauromis gatvelėmis, vedančiomis mus Pablo Picaso muziejaus link.
Pakeliui užklystame į dar vieną suvienyrų parduotuvėlę. Akys raibsta nuo vietinių meistrų keramikos, tekstilės ir metalo dirbinių. Randame net rankų darbo šokolado ir mechaninių žaislų, panašių į tuos, kokiais prieš kokius 10 metų prekiavo nedidelė „Paukščių pieno“ parduotuvėlė Žvėryne. Taigi radome čia daug visokio grožio ir sentimentų...
Picaso muziejus
Papenėję akis ryškiaspalviais tradicinio taikomojo meno dirbiniais, pasiekėme Pablo Picaso muziejų. Įėjimas su Barselonos kortele čia irgi buvo nemokamas, tad tereikėjo palikti daiktus saugykloje ir nerti į 1963 metais atidarytą muziejų su daugiau nei 2400 šio menininko darbų. Tiesa, ekspozicijoje daugiausiai darbai iš ankstyvojo jo kūrybos periodo, todėl čia neradome Liutauro ieškotos „Moters su arkio galva“, nei kitų ikoninių kubizmo darbų, tačiau tikrai pamatėme užtektinai kitų jo paveikslų. Prisipažinsiu – nei vienas nesame dideli tokio meno gerbėjai ir mylėtojai, todėl per visą ekspoziciją „prasinešėme“ pakankamai greitai – daugiau norėdami tiesiog susipažinti su šio menininko stiliaus transformacija nuo klasikinio piešimo iki drąsių kubizmo paieškų.
Net penkiuose gretimuose gotikinio stiliaus pastatuose įsikūrusį muziejų apeiti buvo ką veikti, todėl išėję iš jo dabar norėjome vieno – kur nors nutūpti pavalgyti.
Ispaniškas maistas
Tai buvo diena, kuomet buvome suplanavę paraugauti ispaniško maisto. Iš anksto turėjome pasižymėję kelias rekomenduotinas vietas, todėl pasukome jų link. Deja, atskubėję prie pirmosios jų, radome didžiausią eilę žmonių... Neturėjome noro stovėti eilėje ir dar paskui laukti užsakyto maisto nežinia kiek ilgai. Vėl puolę naršyti žemėlapį, netoliese aptikome kitų restoranėlių su visai neblogais atsiliepimais. Į vieną jų ir užlindome.
Iš išorės visai niekuo neypatingas restoranėlis su ant durų atspausdintu platoku meniu ir visai padoriomis kainomis tarsi sakė, kad per daug kažko tikėtis nereikėtų, tačiau mus pasitikusio padavėjo palydėti į giliau pastate esančią didžiulę restorano salę abejones metėm lauk – ši vieta pasirodė esanti tikrai labai populiari. Bandžiau preliminariai suskaičiuoti, kiek žmonių vienu metu čia gali būti aptarnaujama. Suskaičiavau apie 200. Užsisakėme su Dariumi paragavimui, kaip gi kitaip, – paelją su jūros gėrybėmis. Liutauras panoro lazanijos, Magdė liko ištikima vištienai su bulvytėmis.
Kadangi paelja gamina ilgokai, visi kantriai laukėme maisto. Panašu, kad Liutauras gavo geriausią patiekalą. Lazanija iš tiesų buvo nepaprastai skani. Tuo tarpu paelja kiek nusivylėme. Kaina, kaip žinia, nėra iš mažiausiųjų o ir atsiliepimuose gal ne veltui kiti labiau rekomendavo paelją su vištiena. Kaip ten bebūtų, pliusiuką užsidėjome. Porcijos buvo didokos, todėl deserto nebeėmėme. Pasilikome jį kitam kartui.
A. Gaudi namai. Casa Batlo.
Sotūs ir laimingi judėjome dienos kulminacijos link – šį sykį mūsų laukė žymusis Antonio Gaudi taip vadinamas „Baltio namas“ – Casa Batlo. Su Barselonos kortele gavome čia maždaug 25 proc. nuolaidą bilietams, tačiau sumokėjome vis tiek nemažai – 64 Eurus. Vis tik jie verti kiekvieno cento.
Čiumpame įduotus audiogidus ir pasileidžiame į kelionę po vieną iš Gaudi šedevrų... Nuotraukomis ir vaizdų fragmentais sunkoka nupasakoti tą spalvų ir formų žaismą, tą organinį erdvių ir jas užpildančių elementų persipynimą.
Spalvotu stiklu, medžio linkiais ir kitomis priemonėmis sukurta visa ši architektūrinė sonata žavi savo lengvumu ir kitoniškumu.
Po truputėlį kylame po vieną aukštą, kol atsiduriame lauko terasoje. Čia sužinome apie Gaudi kaip apie tvarumo šalininką. Mat kai kurios jo mozaikos gimė iš surinktų keramikos likučių sugriautuose namuose. Na, beveik taip, kaip ir mūsų namų vonios mozaika... Aišku, mūsiškė ne tokia spalvinga, bet neslėpsiu – Gaudi stilius mane tomis mozaikomis ir spalvų žaismu iš tiesų seniai žavi...
Vis tik ir tai dar ne viskas. Virš mūsų – dar bent 4 aukštai... Lipame toliau...
Sumaniai namo viduryje įrengti šviesos šuliniai ir reguliuojama ventiliacinė sistema atskleidžia dar vieną Gaudžio bruožą – grožis visuomet eina kartu su iki smulkmenų apgalvotu funkcionalumu...
Galvas užvertę žavimės jūros bangas primenančiu šviesos šuliniu ir vis dar kylame aukštyn...
Prieš atsidurdami ant stogo aptinkame atmintinių monetų aparatą ir įsigyjame po vieną monetą į savo kelionių suvienyrų kolekciją...
Pagaliau pasiekiame stogo terasą, kurioje mus pasitinka įžymieji kreivi kaminėliai ir taip vadinama „drakono nugara“. Labai norint gali užsisakyti dar ir nuotrauką aukštutiniame balkonėlyje, bet nutariame apsieiti ir be to...
Pasinaudoję galimybe apsilankyti Gaudžio stiliumi įrengtame tualete, leidžiamės jau žemyn.
Prieš išeinant dar esame įtraukiami į DI sugeneruotą vaizdų ir muzikos reginį, kuris visai apsuka galvą. Tiesiogine ir netiesiogine prasme...
Jau seniau mane žavėjęs Gaudi po apsilankymo šiame name pakeri dar labiau. Besileidžianti saulė ir jau įjungtas naktinis pastato apšvietimas panardina mus galutinai į kažkokią pasaką...
Casa Mila
Diena kaip jau ir galėtų baigtis, tačiau pakeliui iki autobuso stotelės mums yra dar vienas Gaudi pastatas – Casa Mila, su kuriuo pirmąją dieną 4D filme taip pat buvome supažindinti. Tad sukame pro jį ir trumpam stabtelime prie jo.
Nors šis – irgi gaudiškai plastiškas, ir pro didžiules stiklines duris gali matyti jo viduje esantį ne mažiau įspūdingą interjerą, – visa tai nebežavi taip, kaip ankstesnysis ką tik aplankytas namas...
Vaikai pastebi, kad ir spalvų čia mažiau, o ir šiaip jau vakaro nuovargis daro savo, tad per daug nesigilindami sukame autobuso stotelės link ir traukiame namo...
Nors namai laikini, bet tas jausmas, kai po dienos grįžti ten, kur gali nusiauti batus, išsivirti arbatos ir lengvai pavakarieniauti, visuomet yra nepakartojamas... Juk prieš rytdieną reikia pasikrauti baterijas. Nors pamatyta jau visai nemažai, rytojaus diena laukia su savais pažadais ir lūkesčiais. Tad skubame miegoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą