Mūsų vasara. 1 dalis. Paukščiai ir kiti gyvi sutvėrimai

Na ką, brangieji... Nors už lango visiškai ne lietuviškai šiltas rugpjūčio galas, kaip ten bebūtų, vasara jau moja ranka. Tuo tarpu liaudies patarlė byloja: viščiukus skaičiuoja rudenį... Tad ir aš kimbu dienoraščiui į atlapus ir skubu pasidalinti su jumis serija įrašų apie šauniai prabėgusias atostogas...

Nemanykite, kad aš čia atsitiktinai apie viščiukus pradėjau... Juk jūs turbūt žinote apie Liutauro meilę vištelėm...

O juk dar penkias „jaunikles“ kaip sykis vasaros pradžioje nusipirkome... 

Ir štai vieną gaivų liepos vakarą Liutauro numylėta vištaitė ėmė ir užsimanė perėti. Suskubom greitai įvairių veislinių kiaušinių įsigyti, po vištele pakišti. Trys savaitės kantrybės. Trys savaitės laukimo. Trys savaitės rūpesčio. O džiaugsmo buvo sulaukus pirmųjų cypliukų... Jų čiauškėjimas dar jiems neišsiritus iš kiaušinių jau buvo girdimas! 

Statistikai: iš 18-kos kiaušinių išsiperėjo vienuolika: šeši juodi, trys balti ir du pilki. Deja, trys žuvo nelygioj kovoj su išlikimu jau pirmąją dieną, dar vieno netekome kitądien, o mažylis baltis, kuris, galvojom, jau tikrai liks su mumis, iškeliavo anapilin ketvirtąją savo gyvenimo dieną. Taip liko ištvermingieji – penki juodi viščiukai. Meilūs iki negalėjimo... :)

Porą savaitėlių laikėme saugumo sumetimais juos su mama perekšle nedideliame aptvarėlyje, paskui gi jau drąsiai šeimynėlė su kitom vištom po pievas vaikštinėjo.

Deja, vieną naują juodąją vištaitę nugalabijo kokis tai plėšrus paukštis ir nusinešė nežinoma kryptimi. Dar su viena atsisveikinom irgi ne per seniausiai – tokia ta duoklė gamtai... Ir šiandien man hamake besiilsint ar tai didžiulis suopis, ar tai naminė pelėda bandė tiesiog iš vidurio kiemo vištaitę pačiupt, bet laiku pašokau augintinių gint, tad anas liko nieko nepešęs...

Netrūksta aplink mus laukinių paukščių. Štai vieną vėlų liepos vakarą sėdim namuose, vaikai jau miega, ir girdim: a nei tai koks didžiulis svirplys šalia namų pievoj čirpia, ar kas... Nepertraukiamai savo giesmę šaižią traukia, mums smalsumą kelia... Pasigūglinom... O gi, pasirodo, griežlė savo poros ieško... Ir taip tris vakarus iš eilės... Pasiklausykite patys, kaip ji „groja“:

Dienomis ir gandrai nevengė pas mus pavarlinėti...

Nepasisekė tik vargšui geneliui. Atsitrenkė į šiltnamio stiklus, matomai, ir žuvo. Radom ant žemės gulintį... :/

O kad jau paukščiai mums patinka, tai kaimynei pasiūlius nulėkėme su vaikais kartu į netoli Rudaminos esantį „Pelėdų parką“ – į šias gražuoles iš arti pasižiūrėti. Jei mylite paukščius, būtinai rezervuokitės laiką į ekskursiją pas juos! Ir ant rankos pelėdą ar apuoką gausit palaikyti, vaikams leis ir paglostyti, o ir šiaip nuostabia sodyba, karosų pilnu tvenkiniu pasigrožėsite... Na ir, sutiksite keletą kitų smagių paukščių, tarp kurių įspūdingo charakterio kranklys. :))

Nepraleidome šią vasarą ir jau tradicija tampančios progos iš vikšrelio išsiauginti drugelį. Tiesa, visos fermos, kaip užpernai, nelaikėme, bet keršąją meškutę pasigrožėjimui išauginome. Dailus vis tik drugys. Man turbūt pats gražiausias ir įspūdingiausias savo spalvomis ir raštais...

Dar vienu atradimu vasaros pabaigoje mums tapo vabalas maldininkas. Pasirodo, ne taip jau seniai, vos prieš dešimtmetį iš šiltesnių kraštų atkeliavęs į Lietuvą. Sugavome ir net entomologams parašėme, užklausėme, gal jiems reikalingas. Tačiau liepė mums tą karalaitį vis tik į laisvę paleisti, tačiau užsirašė visus duomenis, kas, kada ir kur rado – matomai, renka ir toliau duomenis apie paplitimo mastą...

Pasigrožėkite, koks jaunikaitis... Gal ir jūs kada savo pievose aptiksite?..

Tokia tad mūsų draugystė šią vasarą buvo su fauna... Bėgu dabar pasakot jums floros įspūdžių... :)

38-40-oji savaitės.

Mokslo metų pabaiga buvo kaip niekada intensyvi, todėl ir molio vaikai nebespėjo visko laiku fiksuoti ir raportuoti. Na bet vejamės traukinį ir bandome susidėlioti taškus ant i.

Kaip žinia, anąsyk baigėme tuo, kad Liutauras laikė matematikos testą. Paskui gi dar sekė lietuvių kalbos testas. Ir ką... Visai neblogai mums sekėsi. Jei pirmokėliškas žioplumas nebūtų kišęs vaikui kojos, rezultatai būtų buvę dar geresni, juolab, kad vertinimas buvo tikrai griežtas. Tarkime, užduotyje apie vaiko abėcėlės žinias, balai buvo mažinami vien už tai, kad nors vaikas ir teisingai atliko užduotį, tačiau ją atlikdamas su klaida parašė reikalingą žodį. Аrba, tarkime, vietoj skritulio nupiešė vaikas apskritimą. Ir žinok, ar čia specialiai vaikus gaudo ant tokių dalykų, ar ne, bet aš jei pieščiau, tai pat nupieščiau apskritimą ( o gal tiesiog baltą skritulį?).. Žodžiu, realiai tie vertinimai daugiau orientaciniai, nes absoliučios teisybės juose ieškoti vargu ar galima. :) 

Kaip ten bebūtų, panašu, kad vaikinui testai patiko... :) Refleksija – atvirutėje mokytojai. :) Įvertinti reikėtų ir vaikino pastangas užrašyti viską rašytinėmis, kuriomis savarankiškai vaikinas pradėjo rašyti, kaip patys žinote, vos prieš porą savaičių...

Na, o po testų, kaip ir dera, šiek tiek ilsėjomės. Atostogauti pilna koja planuojame rugpjūčio mėnesį, tad iki to laiko, nors ir vasaros režimu, bet ir toliau žadame tobulinti visus per šiuos metus įgytus įgūdžius.

Mokomės taikyti (ir kartais pataikyti) į eilutes.

Na, o dabar apie tuos trupinėlius veiklos, kurią pavyko užfiksuoti per pastarąsias savaites...

Vasara įgauna pagreitį vos prasidėjusi, o jai iš paskos bujoja viskas, kas tik gali. Žolės stiebiasi aukštyn, suteikdamos puikias sąlygas drugeliams šėlti. Paskui juos šėlsta ir vaikai, sumąstę namuose įkurti drugelių rojų. Tiesa, jiems pavyksta ne taip puikiai, kaip tropinių drugelių parodos, kurioje kažkada lankėmės, šeimininkams, bet pastangos pagirtinos. Vanduo, gėlės, vaisių gabalėliai keliauja pas vaikus į kambarį – čia suleidžiami ir visi pagauti pievoje drugeliai...

Drugeliai paberia idėjų ir kitiems užsiėmimams...

Magdė ir jos kaukė „Drugelis“.

Kai drugelių gaudymas pabosta, vaikai skuba rinkti žemuogių. Pradžioje – vos po nedidelę saujelę, o po savaitėlės, žiūrėk, jau ir puspilniais puodeliais nešini iš pievos grįžta... Braškės irgi darže po truputį noksta, džiugindamos mažųjų burneles ir pilvelius...

Prisivalgius uogų galima ir papiešti...

 Magdės katinėlis

Atvirutė man (skaityti nuo apačios į viršų) 

Kol laukiame su Magde Liutauro smuiko pamokos pabaigos, piešiame gėles... 

 Dar viena terpė piešimui – smėlėtas keliukas...

Piešėme (o gal reikėtų sakyti telpiojomės?) ir pirštų antspaudais. Kablingas reikalas...

Tiesa, mes ir vėl sėdim be gaidelio. Ir vėl sumokėjom duoklę lapei... Nutarėm tam kartui gaidelių nebepirkti... Panašu, kad tikrai ne iš piršto laužtos tos liaudies pasakos apie lapę ir gaidelį... Niekada nepagalvojote, kodėl pasakose būtent gaidelis, o ne vištelė?.. Vat vat... Giedorėliai už savo balsingąjį talentą turi susimokėti... Tad numojom ranka ir vietoj jo penkias jaunas vištaites nusipirkom. Dar nefotografavau jų, bet kada nors suteiksim ir joms garbę. :) O tam kartui – senosios portretas su karoliais:

Kaip suprantate, pas mus čia kaime linksma... :) Kaimynų berniukai irgi vis dažniau prisijungia prie mūsų linksmybių, tad teko ieškoti naujo inventoriaus augančiai chebrytei...

Mokyklos kieme pakabinta padanga vaikams suptis. Maniškiai vis zirzė, kad ir mes pasikabintume. Atėjo TAS laikas. :) Pakabinau.

Vienos neužteko. Teko kabinti dar vieną...

Supynės visgi yra klasika... Ypač, jei jos plačios, ir galima tilpti visiems.

Aktyvius žaidimus keitė ramesni...

Bet smagiausia, aišku, ištrūkti iš namų.

Atšventę pabaigtuves mokykloje...

...vaikai mokslo metų pabaigos proga gavo išsirinkti pramogą... Važiavome tad su draugais į Vingio parką. Kas kartingais mėgavosi, kas dar ir riedučiais... :)

Tada gavom kvietimą pas Greisę į gimtadienį...

Kitas savaitgalis buvo kiek rimtesnis, mat važiavome į Šimonis, Kupiškio rajone, kur prosenelių kape laidojome urną su senelio palaikais.

O štai kitą savaitgalį aplankėme Tetą Jurgą. Kostas buvo su tėčiu išlėkęs į futbolo rungtynes, tad namuose karaliavo tik Vaiva, tačiau vaikams dėl to nebuvo ne ką mažiau smagu, juo labiau, kad prie linksmybių prisijungė ir kaimynų berniukai Pijus su Jokūbu.

Tokia štai mūsų pavasario pabaiga ir vasaros pradžia... Išeiname kiek atsipūsti, todėl įrašų dažniau nei kas mėnesį iki rugsėjo nelaukite. Nebent dar kokį apibendrinamą sumesiu prie progos... :) Iki!

36-oji ir 37-oji savaitės. Kartojimas – mokslų motina.

Nežinau, kaip jums, bet man sunku patikėti, kad mokslo metai eina į pabaigą... Ir turbūt nebūtume patys taip staigiai susizgribę, kad viskas jau čia pat, mat mokytis vis tiek planuojame ir vasarą, bet į realybę mus grąžino mokytoja, panorusi patikrinti pirmokėlių žinias. Tai puolėm viską kartotis, ką mokam, traukti į dienos šviesą testus testelius, idant vaikui šoko nebūtų. :) Ir, ką jūs sau manot, atėjus laikui matematiką atsiskaityti, pataikėm ant testo, kuris Liutauro jau buvo spręstas. Tai, žinoma, mintinai ten nieko jis neprisiminė, bet bent jau užduočių formuluotės nebuvo svetimos. Tik va testų sudarinėtojai vis tik mėgsta vaikus pakankinti – keturių lapų, 21 užduoties testas pirmokui... Gera valanda darbo. Na bet Iššūkį Liutauras įveikė, nors po to nuvažiavus į smuiko pamoką guodėsi, kad testas nuvargino, ir po jo buvo labai sunku išlaikyti dėmesį dar ir smuiko pamokoj. Tokia tad patirtis. 

Na bet gal reikėtų ir linksmesnius dalykus prisiminti, nes ne vien matematikos riešutėlius gliaudėme tą savaitę, nors uždavinių sprendėme tikrai daug. 

O prasidėjo 36-oji mūsų savaitė smagiu gimtadieniu pas Saulę, Dovydą ir Kotryną. Kartu su Eglės ir Marijos kompanijomis laikas prabėgo taip greitai, kad ir fotografuoti nebuvo kada – grįžusi vos kelis kadrus aptikau įamžinusi, nors veiklos ten vaikams netrūko: šeimininkų sodyboje – naujos švelniakailės mekenančios augintinės. O ir akvariumas namuose nemažas. Mat Saulė labai myli gyvūnėlius – net dovanų vežėm žuvelių porą...

Kompanija išsiskyrė į dvi dalis: tie, kurie mėgsta komandinius žaidimus, ir tie, kurie jų vengia... :)

Depo parduotuvėje žvejojame dovaną.

Baigėsi savaitė irgi smagiai, nes orams šylant vis dažniau kaimynai iš miesto ištrūksta, atvažiuoja, Liudas prie maniškių kompanijos prisijungia. O su kompanija, žinoma, visada smagiau... 

Trijulė žaidžia parduotuvę

Jaunieji šachmatininkai

Na, o po matematikos testo pradėjome kartotis lietuvių kalbos vingrybes, mat ateinančią savaitę laukia kitas testas. Žiūrėsime, kaip prasisuks vaikinas šį kartą, mat nors su skaitymu vaikinui kaip ir nėra bėdų, visgi su rašymu nėra viskas taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Kita vertus, tai daugiau orientacinio pobūdžio testai, tad tebūnie taip, kaip yra. O kad jau savaitė nebūtų visai prie knygų  ir pratybų prilipusi, palankėme viduryje savaitės Sandros šeimynėlę. Greisei ir Magdei turbūt buvo daugiausia džiaugsmo, nes abi buvo labai išsiilgusios mergaitiškos kompanijos. Tuo pačiu ir Riešės žirgyną aplankėme. Seniai norėjau prisiruošti ten nuvykti, bet vis nebuvo progos. O vaikai, vis svaigę, kaip nori arkliukus pamatyti, susidūrę su realybe nebuvo taip jau labai sužavėti, mat už nosies susiėmę vis negalėjo apsiprasti su čia esančiu kvapu ir nuolat kartojo: „Fui, kaip smirda“... :))

Na ir gerai. Žinos bent, kad su žirgais nenori turėti nieko bendra, o ne svaigs, kaip smagu būtų jodinėti... :)

Tiek trumpai. Pavasario darbai ilgai prie kompiuterio užsibūti neleidžia, gena lauk,  tad ir jums nėra čia ko sėdėti, geriau į lauką lėkit D vitamino gaudyti! :)

35-oji savaitė. Ką žmonės dirba visą dieną?..

Negalvokite, kad reklamuosime R. Scarry knygą tokiu pavadinimu – tai daugiau sutapimas. Nors teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad knyga iš tiesų šauni, ir ji mums šią savaitę taip pat buvo po ranka... 

   

... Mat gegužės mėnuo pagal mūsų planus yra skirtas profesijoms. Ta proga aiškinomės su vaikais, kokių profesijų po saule esama. Vadovėlis pasiūlė išskirti dvi kategorijas: gamybines ir paslaugų teikėjų profesijas. Sakyčiau, labai aiškus išskirstymas. Buvo paprasta ir vaikams, ir man. Bandėme prisiminti, kokių profesijų žmonių esama ar būta mūsų šeimoje, žaidėme paprastą, bet vaikams labai patinkantį  loto žaidimą „Profesijos“. 

 

Vaikai iš tiesų daug improvizuoja šia tema žaisdami vaidmenų žaidimus. Tiek Žaidimo laboratorijoje (į kurią šią savaitę vaikus vežė tėvelis), tiek ir namuose. Po šios savaitės pokalbių ir apmąstymų vėl užklausiau vaikų, kuo jie norėtų būti, kai užaugs. Liutauras ir toliau laikosi savo pozicijos: „Būsiu išradėjas“. Magdė gi šiaip ne taip apsisprendė: „Būsiu dailininkė“. O piešimo šią savaitę tikrai netrūko. Piešėm mat ir gegužės mėnesio kalendorius, ir ant į namus sugrįžusios kreidinės lentos, ir  stiklo dažais ant plėvelių, ir standartiškai ant popieriaus.

Magdės viščiukas

Taip pat buvo puiki proga detaliau pasiaiškinti, kuo skiriasi dailininkas nuo dizainerio. Ir pakalbėti apie restauratoriaus specialybę. Galiausiai labai smagiai vartėm jau minėtą R. Scarry knygelę, kurioje vaikai ieškojo įvairių profesijų atstovų. 

 

O į tą pačią temą ir Naujojo Testamento pradžioje skaitėme apie Juozapą dailidę – Marijos vyrą. Vaikams dailidės profesija nebuvo girdėta, taigi plečiame žodyną. 

 

Kaip bebūtų keista, ši savaitė pas mus buvo tokia labai matematiška. Liutauro galvoje kažkas vyksta, mat nuolat klausinėja manęs apie skaičius: tūkstančius, milijonus, milijardus, bando suvesti, kiek gi čia būtų, jei iš milijono atimtume šimtą, o iš šimto – milijoną... Ta proga tenka pakalbėti ir apie neigiamus skaičius, ir apie skaičiaus kėlimą laipsniu. O kaip kitaip išsisukti, kai vaikas bando išgauti atsakymą, kaip gi vadintųsi skaičius su 17 nulių..? :)

Magdė tuo tarpu gyvena paprastesniame pasaulyje. Jai labiau rūpi įsidėmėti, kiek yra trys plius trys ar šeši plius šeši. Beje, žodinius matematinius žaidimus ji labai mėgsta. Todėl dažnai juos žaidžiame važiuodami automobiliu.

  

Beje, mūsų ūkyje naujovė – turime naują gyventoją – karštą it ugnis gaidelį. Kuoduotą mišrūną. Kol kas lyg ir baugštokas vaikinas, bet apsipras greitai, man atrodo... :)

O kol nauja tvarka ūkyje nusistovės, mes tęsiame pradėtus darbus: skaitome, rašome, dainuojame seniau įrašytas daineles (kol vėl neateis įkvėpimas naujoms sukurti), smuikuojame, improvizuojame... :) Keliaujame toliau.

 Magdė vedžioja raides, besidžiaugianti tuo, kad mamytė nupirko
vitražinių („lango“, kaip kad jie vadina) dažų. :)