Dainuojam Biblijos eilutes. Jono 3:16

Eilutė, kurią turbūt kiekvienas krikščionis žino. Ar bent jau turėtų žinoti. :) Įrašas, kaip visada – idėjai pasiimti, nes, kaip visada – be dublių, iš pirmo bandymo, nes jei sieksiu tobulybės, viskas tik ir liks mano galvoj... :) Dabar gi dalinuosi: imkit, dainuokit, mokykitės, tobulinkit ir patys tobulėkite. :)

Vikšrai, lėliukės, drugeliai ir kiti atradimai (papildyta 08 02)

Jei pamenate, kada tai guodžiausi, kad pernai mums nepasisekė su vikšreliais ir jų metamorfozinių virsmų stebėjimu. Panašu, kad kantrybės pamoką per metus išmokome, todėl atlygį gavome su kaupu... Skubame dalintis.

Viskas prasidėjo birželio 10-ąją (ačiū gamtos žurnalui, kuriame viską stropiai rašiausi, tad dabar lengva ranka atsivertus galiu raportą rašyti), kuomet vaikai aptiko pievinio verpiko ir paprastojo marguolio vikšrų, kuriuos dėjom į stiklainį, šėrėm, stebėjom ir laukėm... Kitądien aptikome ir du keršosios meškutės vikšrus, tad stiklainių stiklainėlių indelių kolekcija gavosi jau visai rimta. Kas rytą skubėdavom ištuštinti per dieną „prišiukšlintus“ stiklainėlius ir parūpinti mūsų „augintiniams“ šviežio maisto. O juk valgo tai jie ne bet ką – tik būtent jiems vieniems būdingus augalus. Kam dobilai ir barkūnas buvo arčiau širdies, kam varpinės žolės, kam – pienių lapai.

Birželio 19-oji buvo ta diena, kai pagaliau mūsų pievinis verpikas ir paprastasis marguolis susisuko į kokoną ir perėjo iš vikšro į lėliukės stadiją. O džiaugsmo buvo!! Ne taip, kaip pernai, kai turėjom vos vieną vikšrelį, o ir tas ar tai pabėgo, ar dar kur tai dingo... Žodžiu, mūsų vikšreliai vienas po kito sukosi į kokonus, ir mums teko kita užduotis: laukti. Laukti... ir dar laukti. O kol laukėm, dar porą rūšių vikšrelių radom. Vienus, nespėję pasižiūrėti internete, kas per vieni, praminėm krapinukais – mat ant krapų radom. Kitą iš pernai pažinojom – sprindis vadinasi, į gyvalazdę panašus, juokingai judantis, sprindžiais pasaulį matuojantis. Apgyvendinome tradiciškai stiklainėliuose su tinklelio „stogeliu“, kišom juos ten, kur drėgna, bet nelyja (radom tam labai tinkamą vietą ant žolės po mūsų nameliu ant ratų. Ryto rasa teikė jiems nuolatinę drėgmę, pats namelis – šešėlį ir, kaip minėjau, pastogę nuo lietaus. Nenoriu užbėgti įvykiams už akių, kas vyko toliau, todėl geriau apie kiekvieną mūsų „augintinį“ papasakosiu atskirai.

Paprastasis marguolis

Tai buvo mūsų trečiasis aptiktas vikšrelis, kuris pats pirmas suskubo sukti kokonus. Turėjom jų visus penkis. Tai buvo ir pirmasis mūsų drugelis, išlindęs iš kokono. Tūnojo jis jame visą mėnesį. O laimės vaikams buvo!!!

Vikšro nuotrauką skolinuosi iš Wikipedijos – patys užmiršom užfiksuot.

Taip jis atrodė susisukęs į kokoną

Taip kokonas su pusiau išlindusia išnara atrodė drugeliui išlindus iš jo.

O čia mūsų pirmasis gražuolis. :)

Pievinis verpikas

Antrasis iš savo voratinklinio kokono, pralindėjęs ten 5 savaites, išlindo pievinis verpikas (pirmasis iš penkių – dar keturi tūno kokonuose) – nuostabaus ryškumo drugys. Pasirodo, patinėlis. Patelės būna kiek blankesnės.

Pats vikšras buvo  toks švelniai pūkeliais apaugęs. Sužinojom, kad visų plaukuotų vikšrų nepatartina į rankas imti. Gali sukelti alerginę reakciją. Ir ne tik gali, bet Liutaurui ir sukėlė – buvo ant delno tokie maži „kalniukai“ nuo tų šerelių... Taip kad jei užtiksite kada – šiukštu, neimkite. :)

Augintinis.

Toks štai kokonas jo – voratinklinis, beveik permatomas.

O čia naujasis, kątik iš kokono išlindęs draugužis.

Sparnelius džiovinasi, skrydžiui ruošiasi.

O čia tai, ką jis paliko kokone – jo vikšro išnara ir kokia tai vos ne kūno dalis... :O

Kitądien, kai šis drugys jau buvo dingęs iš mūsų akiračio, Liutauras pamatė jį kažkur skrendantį.

– Mamyte, žiūrėk, mūsų drugelis skrenda! Ale tai kaip jis greitai išmoko skraidyti!!! – kupinas nuostabos aikčiojo Liutauras... :)

Keršoji meškutė

Kai jau pradžioje pasipylė pas mus vikšrai, tai pasipylė... Vaikai vieną po kito man tąsyk juos tysė, prašydami dar ir dar vieno stiklainėlio... :) Na ką – auginti tai auginti...

Foto pasiskolinta iš Wikipedijos

Tiesa, šie vikšrai pasirodė super hiper aktyvūs – patalpinti į „nelaisvę“ tarsi kokie maratonininkai lakstė ratais gal porą dienų, kol aprimo, tiesa, vienas jų pabėgo pro mūsų neapdairiai paliktą plyšį tinklelyje, kitas gi labai greitai susisuko sau kokoną tarp žolių ir pienių lapų, kuris labiau panešėjo ne į prieš tai matytus kokonus, bet į gūžtą. Eitum per žoles, rastum tokį, net neįtartum, kad ten kas gyvena...

Na bet kai jau iš kokono išlindo, tai net aiktelėjom nuo tokio ryškumo ir karališkumo... Kailiais pasidabinusi, žirafos raštais pasipuošusi, raudoną karūną ant galvos užsidėjusi... Karalienė, ne kitaip. Vaikams taip norėjosi ją glostyti ir visaip kaip myluoti, kad gražu buvo žiūrėt. 

Tačiau skirtingai nuo mūsų marguolių ar verpikų, kurie greit dingo iš mūsų akiračio ir persikėlė gyventi į laukines pievas, meškutės gyvenimas pateikė mums dar veną siurprizą: dvi dienas prakiūtojusi atviroje jai ir mūsų apžiūrai skirtoje skaidrioje dėželėje, trečiąją dieną ji ėmė… ir sudėjo galybę mažulyčių kiaušinėlių… Sunku net nupasakoti tą netikėtą reginį. Pro pilvelio gale esančią triubelės formos angelę vienas po kito iš lėto bet nesustojamai buvo išstumiami kiaušinėliai. Kai vienas padedamas, tuomet apčiuopos būdu meškutė savo pasturgaliu suranda, kur jau yra sudėti kiaušinėliai ir kitą deda greta. Taip pridėjo ji nebežinau net kiek tų kiaušinėlių… Tai… Dabar, suprask, naujus vikšrelius reikės auginti?.. :)

Nauja vada jau pakeliui...

Machaonas

Didžiausią siurprizą mums pateikė mūsų taip vadinti krapinukai. Nešėm saujomis jiems krapus ir susižavėję stebėjom, kaip juokingai jie juos valgo… Iš vos 1,5 cm ilgio vikšrelių per savaitėlę jie mums augo iki riebuilių, maždaug 6 cm ilgio vikšrelių. Tiesa, visai prieš pat susisukimą į kokoną jie sumažėjo ir tada virto lėliuke, apsaugota nuostabaus ryškumo ir grožio kokono.

Vikšreliai ėdrūnai 

 Pirmasis kokonas, tiesiog ant stiklainio dugno.

Kiti du įsitaisė patogiau – ant tinklelio.

Nežinojom, kiek čia laiko dabar reikės laukti tų drugelių pasirodant, nesitikėjom, kad jie taip greitai sugalvos lįsti lauk. Praėjus vos porai savaičių nuo kokonų susukimo, vieną rytą Liutauras pašaukė mane:

– Mamyte, žiūrėk, drugelis!

Ir tada aiktelėjome visi... Stiklainėlyje, it koks išsipustęs jaunikaitis mūsų laukė didžiulis margaspalvis drugelis...

Visi dar vadinome jį krapinuku, kol, radusi laisvą minutę, įlindau į internetą ieškoti, kas tai per paukštis (nustebau, kad knygoje „Lietuvos drugiai“ jo nebuvo). Ir ką jūs sau manote, pasirodo, jog tai – machaonas (kitaip – vyčiadrugis) – didžiausias, rečiausias ir gražiausias Lietuvos drugelis, įrašytas į Raudonąją knygą... Va tau ir krapinukas... O taip vat. Aklai vištai grūdas, t'sakant...

 Jaukinamės...

 Paleidome į laisvę... Ant tų pačių krapų.

Džiūgauti gavom dar du kartus, kai ir kitos lėliukės pagaliau ėmė krutėti kokonuose, šie iš ryškiaspalvių žalių virto blankiais rusvais, ir, praplyšus tam nestoram laikinam nameliui… išlindo. Tiesa, patį lindimo iš kokono procesą matėme tik trečiąkart. Pirmąjį kartą aptikome viską post faktum, antrąjį kartą „sugavom“ drugelį jau keletą minučių išlindusį, o štai trečią kartą pagavome ir patį veiksmą. Tik viskas vyko taip greitai, jog aš nespėjau net susivokti. Mat buvau skaičiusi, kad iš kokono drugeliai lenda 5-20 minučių. Na, tik ne šis mūsų sprinteris, įveikęs metamorfozinį iššūkį per kelias sekundes… O tada jau – džiaugsmas. Matyti, kaip išsivynioja gležni, šlapi sparneliai, kaip jais bemosuodamas drugelis dar keletą valandų lyg koks ištikimas draugas sėdi ir laukia, galiausiai, – kai atsisukus pamatai, jog jis tiesiog ėmė ir nuskrido…

Pirmosios gyvenimo sekundės.
Sparneliai dar šlapi, susiviję, koordinacija –
kaip pas tikrą naujagimį – eina, griūna, vėl bando... :)

Tuo mūsų patirti netikėtumai nesibaigė. Mat ant tos pačios jau minėtos knygos „Lietuvos drugiai“ nugarėlės nuotraukoje pastebėjome gamtininką R. Kazlauską, savo rankose laikantį ne ką kitą, o kaip tą patį Machaoną... Vakare atsivertę mūsų mėgstamą knygelę „Metai miške“, aptikome iliustruotą irgi būtent šio gražuolio gyvenimo ciklą. Tai ar ne smagumas?.. :)

Sprindis

Pabaigai liko paskutinis mūsų egzempliorius – sprindžiu vadinamas. Bet jis į tokį keistą judantį kokoną susisuko, kad kartais net nežinau, ar čia jau viskas, ar dar ko turėčiau laukti… :) Pagooglinau – lyg ir turėtų kas iš jo išsiristi... Tai jei išsiris, duosime žinią. :)

O tam kartui dalinamės filmuku apie mums žadą atėmusį machaono virsmą drugeliu...  Mums visiems labai patiko...

arba šitas...

P. S. Vos paleidau įrašą į eterį, žiū ir mūsų sprindis panoro būti aprašytas... Paėmiau stiklainėlį, ogi plaštakėlė jau sau plazdena sparneliais... :) Žiūrėjau žiūrėjau aš į Vikipedijos sprindžių sąrašą... Ir vis tiek nesupratau, kuris čia mūsiškis... Baisiai jau daug jų... Gal pilkasis skiautenis?..

Vikšras.

Kokonas.

 Pati plaštakėlė... Tankiai mojuoja sparnais, todėl beveik misija neįmanoma pagauti ne judesy...

Ne itin įspūdinga – nei dydžiu, nei spalvom, nei dar kuo... :)

O jei norite sužinoti daugiau visokių drugelių auginimo niuansų, čia jau Eglė nepralenkiama – užsukite į jos blog'ą ir pasisemkite žinių. ;)

Apie Lietuvą

Mokomės šią vasarą labai ekspromtu... Štai Kernavėje, per gyvosios archeologijos dienas užmatėme merginą, prekiaujančią įvairiomis medinėmis smulkmenomis, tarp kurių pasitaikė ir superinė dėlionė „Lietuva“. Pradžioje, patikėkite, man pačiai buvo ką veikti... Vaikams pritrūkdavo kantrybės po gabalėlį sudėlioti dar neperskaitomais vardais užvadintus žemės lopinėlius. Tad ėmiausi nedidelės gudrybės, kuri, mano manymu, tik pridėjo vertės šiai dėlionei. Nuspalvinusi skirtingas apskritis skirtingomis spalvomis ir šiek tiek palengvinau užduotį, ir įnešiau kiek informatyvumo, kur kokie regionai išsidėstę.

Jei kur užmatysite prekiaujant ar įsigeisite užsisakyti internetu – labai rekomenduoju!

Tokia ta mūsų vasara

Džiaugiuosi, kad taip vadinamą mūsų namų mokymo „eksperimentą“ nuosekliai vykdėme pernai vasarą, o ne šiemet. Antraip būčiau siaubingai nusivylusi ir, labai gali būti, net nebesvarsčiusi apie galimybę vaikus mokyti namuose. Nes pernai vasarą turėjome galimybę kas dieną skirti bent po porą valandų šiam reikalui.

Šiemet gi mūsų vasara tokia mažumėlę beprotiška. Pats namo statybų ir svečių namelio įkarštis. Tiesa, pastarąjį statome ne mes patys, tačiau braižyti įvairius planus, plytelių išdėstymo ir elektros išvedžiojimo schemas, važiuoti į parduotuves parinkinėti medžiagas ir spalvas tenka man. Na, o paties šiaudų-molio namo statybose šiemet darbų įkarštis ne tik Dariui, bet ir man, nes moteriškoms rankoms apdailinio darbo – taip pat per akis. Todėl mūsų diena paprastai atrodo taip: atsikeliam, pavalgom, tėtis išlekia darbų dirbti, mes gi susiplaunam indus (be karšto vandens ir vandentiekio tai užtrunka kiek ilgiau nei mieste), išskalbiam skalbinius (irgi rankutėmis, „senoviškai“), apsitvarkom namelį, patalus, ir štai jau, žiūrėk, praktiškai vidurdienis. Apsisuki šen, ten, ir štai jau pietus gaminti reikia. Gamini, valgai, vėl plauni indus. Ir štai jau beveik ketvirta valanda dienos. Tada prasideda rimtieji darbai prie namo ir daržo. Keletą valandų, kiek tai išeina, nuo dūšios padirbėju kartu su Darium, greitai greitai vakarienei kažką susimąstom, pavakarieniaujam, šildom vandenį praustis, turškiamės, ruošiamės miegoti, jei greitai susisukam, žiū, dar ir kokią knygelę spėjam pavartyti/paskaityti... Žodžiu, bėda bėda. Jei jūsų gyvenime darbai jus užspaudę į kampą panašiai kaip ir mus, nenusiminkite – kiekvienas periodas savaip žavus. Ir turi kitų privalumų...

Štai turėjome keletą savaičių tokį gėrį – svečiavosi pas mus babytė iš Amerikos. Vaikams tai – neįkainojamas laikas. Nes dalykai, kurių vaikus išmoko seneliai – visada tokie... na, išskirtiniai. Liutaurą, štai, užkrėtė babytė tvarkymusi. Ir tai, kas man atrodė vos neįmanoma (o t. y. perleisti tam tikrą dalį tvarkymosi vaikams), štai tarsi pirštų spragtelėjimu viens-du ir yra... Nežinau, kokia ten magija vyko, bet Liutauro darbas nuo šiol yra sutvarkyti namelį. Ir tai jis daro net neprašomas, visuomet mielai, su entuziazmu ir polėkiu, pats pasisiūlydamas. Ir padaro tai gal net geriau už mane – nuolat skubančią – iššluoja, išplauna grindis, visus kilimėlius išdulkina, batus sutvarko. Ir pats priduria:
– Mamyte, manęs nereikia mokyti. Aš gi pats matau, kaip jūs tai darot, užtai ir moku.
Va taip. Ne veltui sako, kad geriausiai vaikai mokosi iš pavyzdžio...

Visa kita mūsų kasdienybėje – nuolatinė improvizacija. Vaikai susigalvoja visokių mažiau daugiau purvinų žaidimų (kaip gi kitaip), todėl iš tiesų smagu, kad yra savarankiški (nors aišku, visko būna) ir išradingi...

Automobilių trasa.

Nesibaigiantys žaidimai su smėlio ir vandeniu

Ratuoti džiaugsmai

Pernai metais turėjome prabangą kas savaitę kur nors nuvykti pasivaikščioti, pasibūti. Šiemet, deja, apsiribojam daug retesniais ištrūkimais iš sodybos, nors, tiesa, buvome ir Kernavėje, senųjų amatų dienose, ir TV bokšte su babyte, ir porą sykių buvome susibėgę draugiškai su Agnės šeimyna prie Musninkų, ir Sudervės žaidimų aikštelė buvo pagerbta, na ir, vaikų džiaugsmui, pakartojome pasivaikščiojimą/pasivažinėjimą Šilėnų pažintiniu taku...

Atrakcijos Kernavėje

Šilėnų pažintinis takas. Šiemet visi ratuoti.

Didieji dviratininkai jau pasiruošę

Aplankėm ir draugiškąjį šunelį, kurio vaikai buvo labai pasiilgę. 

 Regykloje ne tik pasižvalgėme, bet ir jaukiai papietavome.

O štai atodanga prie šaltinėlio pateikė siurprizą. Ar kada skynėte mėlynes sau virš galvos? Mes – taip. Mat vaikams aptikus ant smėlio iš nežinia kur prikritusių pernokusių uogų, buvome priversti pakelti akis aukštyn, kur ir puikavosi mėlynojai...

Mėlynes įžiūrite?.. :)

– Tėveli, pasiek ir man...

Tekini upeliuko link...

Visos kitos atrakcijos – vietoje. Baseinas, žirniai, eksperimentai...

Ar gali būti kas smagiau, nei karštą dieną pūkštelėti į gaivų baseino vandenį... 

Žirnių derlius šiemet nenuvylė 

Vasariškas sėklų „bombikių“ eksperimentas. Rezultato dar laukiame. Informuosime.

Kito eksperimento, apie kurį irgi kada nors vėliau – dalyvis...

O lietingomis dienomis, žinoma, smagiausia atrakcija – vaivorykštė... Ypač, jei ji – nuostabus pilnas lankas nuo žemės iki žemės... Neužstota nei miesto pastatų, nei subjaurota elektros stulpų...

Devinta valanda ryto. Mudu su Darium jau atsikėlę, mėgaujamės ryto ramybe – laikas, kuomet gera paskaityti, kažką parašyti, skirti laiko sau. Tuoj kelsis vaikai, ir diena vėl užsisuks... Taip ir ritasi mūsų vasara. :)

Dainuojam Biblijos eilutes. Sutvėrimas. 4, 5, 6 ir 7-oji dienos

„Sutvėrėm“ likusias dienas senokai, tačiau namo statybos ir kiti malonūs rūpesčiai tik šiąnakt mane atginė į miestą, prie elektros, kur telieka čiupti jautį už ragų, greitai greitai vienu dubliu viską įrašyti ir paleisti į eterį, nes kitaip, žinau: jei nepadarysiu to dabar, gali būti, kad iš viso nebepadarysiu. Čia man į pagalbą ateina viena gera draugės pasakyta frazė: „Te tobulumo siekimas nebūna kliūtis iš viso nieko nepadaryti“. Todėl raitojuosi rankoves ir pristatau trečios valandos nakties įdainavimus... :)

4-oji diena

Ir Dievas tarė: „Tebūna šviesos 

dangaus tvirtumoje dienai nuo nakties atskirti; 

ir tebūna jos už ženklus ir […] laikotarpius, 

ir už dienas ir metus; (Pr 1:14)

ir jos tebūna už šviesas dangaus tvirtumoje, 

kad apšviestų žemę“; (Pr 1:15a)

Ir Dievas padarė dvi dideles šviesas, (Pr 1:16a)

taip pat jis padarė žvaigždes. (Pr 1:16c)

Didesniąją šviesą dienai, […] 

mažesniąją […] nakčiai valdyti. (Pr 1:16b)

Sudėliojo visa tai dangaus tvirtumoje (Pgl. Pr 1:17)

ir matė, kad tai buvo gerai. (Pr 1:18b)

Ir vakaras ir rytas buvo ketvirtoji diena. (Pr 1:19)

Pradžios skaitom knygoj, skyriuje pirmame.

5-oji diena

Ir Dievas tarė: „Tegul vandenys gausiai duoda 

judančių sutvėrimų, turinčių gyvybę, 

ir skrajūnų, kad skraidytų virš žemės, 

atviroje dangaus tvirtumoje“. (Pr 1:20)

Ir Dievas sutvėrė didelius banginius 

ir kiekvieną judantį gyvą sutvėrimą, […] 

ir kiekvieną sparnuotą skrajūną 

pagal jų rūšį; 

ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. (Pr 1:21)

Ir Dievas palaimino juos, tardamas: 

„Būkite vaisingi ir dauginkitės“... (Pr 1:22a)

Ir vakaras ir rytas buvo penktoji diena. (Pr 1:23)

6-oji diena

Ir Dievas tarė: „Tegul žemė duoda 

gyvų sutvėrimų pagal jų rūšis, 

galvijų, šliužų ir žemės žvėrių 

pagal jų rūšis“; ir taip buvo. (Pr 1:24)

Ir Dievas padarė žemės žvėris, […] 

galvijus […] ir kiekvieną šliužą ant žemės 

pagal jų rūšį; ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. (Pr 1:25)

Ir Dievas tarė: „Padarykime žmogų 

pagal mūsų atvaizdą, […] mūsų panašumą… (Pr 1:26a)

Taigi Dievas sutvėrė žmogų 

pagal savo atvaizdą […] sutvėrė jį; 

vyriškos lyties ir moteriškos lyties […] sutvėrė. (Pr 1:27)

Juos palaimino ir […] tarė: 

„Būkite vaisingi ir dauginkitės, 

pripildykite žemę […] užvaldykite ją; 

ir viešpataukite jūros žuvims, oro skrajūnams 

ir kiekvienam gyvam padarui, judančiam ant žemės“. (Pr 1:28)

Ir Dievas matė […], ką [jis] buvo padaręs, 

ir štai, tai buvo labai gerai. 

Ir vakaras ir rytas buvo šeštoji diena. (Pr 1:31)

7-oji diena

Taip buvo užbaigti dangūs ir žemė, ir visa jų kariuomenė. (Pr 2:1)

Septintą dieną Dievas ilsėjosi nuo viso to, ką buvo padaręs. (Pgl. Pr 2:2)

Ir buvo tai septintoji diena, ir Dievas ją palaimino. (Pgl. Pr 2:3)

Tesktas, kaip ir ankstesnėse sukūrimo dainelėse, imtas iš 2016-ųjų metų lietuviškos KJV Biblijos.