2017 m. liepos 27 d., ketvirtadienis

Tokia ta mūsų vasara

Džiaugiuosi, kad taip vadinamą mūsų namų mokymo „eksperimentą“ nuosekliai vykdėme pernai vasarą, o ne šiemet. Antraip būčiau siaubingai nusivylusi ir, labai gali būti, net nebesvarsčiusi apie galimybę vaikus mokyti namuose. Nes pernai vasarą turėjome galimybę kas dieną skirti bent po porą valandų šiam reikalui.


Šiemet gi mūsų vasara tokia mažumėlę beprotiška. Pats namo statybų ir svečių namelio įkarštis. Tiesa, pastarąjį statome ne mes patys, tačiau braižyti įvairius planus, plytelių išdėstymo ir elektros išvedžiojimo schemas, važiuoti į parduotuves parinkinėti medžiagas ir spalvas tenka man. Na, o paties šiaudų-molio namo statybose šiemet darbų įkarštis ne tik Dariui, bet ir man, nes moteriškoms rankoms apdailinio darbo – taip pat per akis. Todėl mūsų diena paprastai atrodo taip: atsikeliam, pavalgom, tėtis išlekia darbų dirbti, mes gi susiplaunam indus (be karšto vandens ir vandentiekio tai užtrunka kiek ilgiau nei mieste), išskalbiam skalbinius (irgi rankutėmis, „senoviškai“), apsitvarkom namelį, patalus, ir štai jau, žiūrėk, praktiškai vidurdienis. Apsisuki šen, ten, ir štai jau pietus gaminti reikia. Gamini, valgai, vėl plauni indus. Ir štai jau beveik ketvirta valanda dienos. Tada prasideda rimtieji darbai prie namo ir daržo. Keletą valandų, kiek tai išeina, nuo dūšios padirbėju kartu su Darium, greitai greitai vakarienei kažką susimąstom, pavakarieniaujam, šildom vandenį praustis, turškiamės, ruošiamės miegoti, jei greitai susisukam, žiū, dar ir kokią knygelę spėjam pavartyti/paskaityti... Žodžiu, bėda bėda. Jei jūsų gyvenime darbai jus užspaudę į kampą panašiai kaip ir mus, nenusiminkite – kiekvienas periodas savaip žavus. Ir turi kitų privalumų...

Štai turėjome keletą savaičių tokį gėrį – svečiavosi pas mus babytė iš Amerikos. Vaikams tai – neįkainojamas laikas. Nes dalykai, kurių vaikus išmoko seneliai – visada tokie... na, išskirtiniai. Liutaurą, štai, užkrėtė babytė tvarkymusi. Ir tai, kas man atrodė vos neįmanoma (o t. y. perleisti tam tikrą dalį tvarkymosi vaikams), štai tarsi pirštų spragtelėjimu viens-du ir yra... Nežinau, kokia ten magija vyko, bet Liutauro darbas nuo šiol yra sutvarkyti namelį. Ir tai jis daro net neprašomas, visuomet mielai, su entuziazmu ir polėkiu, pats pasisiūlydamas. Ir padaro tai gal net geriau už mane – nuolat skubančią – iššluoja, išplauna grindis, visus kilimėlius išdulkina, batus sutvarko. Ir pats priduria:
– Mamyte, manęs nereikia mokyti. Aš gi pats matau, kaip jūs tai darot, užtai ir moku.
Va taip. Ne veltui sako, kad geriausiai vaikai mokosi iš pavyzdžio...


Visa kita mūsų kasdienybėje – nuolatinė improvizacija. Vaikai susigalvoja visokių mažiau daugiau purvinų žaidimų (kaip gi kitaip), todėl iš tiesų smagu, kad yra savarankiški (nors aišku, visko būna) ir išradingi...

Automobilių trasa.

Nesibaigiantys žaidimai su smėlio ir vandeniu

Ratuoti džiaugsmai

Pernai metais turėjome prabangą kas savaitę kur nors nuvykti pasivaikščioti, pasibūti. Šiemet, deja, apsiribojam daug retesniais ištrūkimais iš sodybos, nors, tiesa, buvome ir Kernavėje, senųjų amatų dienose, ir TV bokšte su babyte, ir porą sykių buvome susibėgę draugiškai su Agnės šeimyna prie Musninkų, ir Sudervės žaidimų aikštelė buvo pagerbta, na ir, vaikų džiaugsmui, pakartojome pasivaikščiojimą/pasivažinėjimą Šilėnų pažintiniu taku...

Atrakcijos Kernavėje

Šilėnų pažintinis takas. Šiemet visi ratuoti.

Didieji dviratininkai jau pasiruošę

Aplankėm ir draugiškąjį šunelį, kurio vaikai buvo labai pasiilgę. 

 Regykloje ne tik pasižvalgėme, bet ir jaukiai papietavome.

O štai atodanga prie šaltinėlio pateikė siurprizą. Ar kada skynėte mėlynes sau virš galvos? Mes – taip. Mat vaikams aptikus ant smėlio iš nežinia kur prikritusių pernokusių uogų, buvome priversti pakelti akis aukštyn, kur ir puikavosi mėlynojai...

Mėlynes įžiūrite?.. :)

– Tėveli, pasiek ir man...

Tekini upeliuko link...

Visos kitos atrakcijos – vietoje. Baseinas, žirniai, eksperimentai...

Ar gali būti kas smagiau, nei karštą dieną pūkštelėti į gaivų baseino vandenį... 

Žirnių derlius šiemet nenuvylė 

Vasariškas sėklų „bombikių“ eksperimentas. Rezultato dar laukiame. Informuosime.

Kito eksperimento, apie kurį irgi kada nors vėliau – dalyvis...

O lietingomis dienomis, žinoma, smagiausia atrakcija – vaivorykštė... Ypač, jei ji – nuostabus pilnas lankas nuo žemės iki žemės... Neužstota nei miesto pastatų, nei subjaurota elektros stulpų...


Devinta valanda ryto. Mudu su Darium jau atsikėlę, mėgaujamės ryto ramybe – laikas, kuomet gera paskaityti, kažką parašyti, skirti laiko sau. Tuoj kelsis vaikai, ir diena vėl užsisuks... Taip ir ritasi mūsų vasara. :)

1 komentaras:

Jo Do rašė...

Namo statyba - labai gera mokykla. Tad vaikai tikrai daug ko mokosi. As sia vasara taip pat turejau dideliu planu :) Vasara jau i pabaiga, o nieko "reiksmingo" taip ir nenuveikem. Tiesiog norisi expromtu dziaugtis vasara

Rašyti komentarą