Gamtos stebėjimas. Kas pirma – vikšras ar kiaušinis?..

Dar praeitą savaitę liūdėjau, kad niekaip nepavyksta mums vikšrelių prisivilioti... O šią savaitę, žiū, jie patys pas mus ėmė lankytis. Ir taip gausiai, sakyčiau... Pirmiausia vieną keršosios meškutės vikšrą vaikai pievoj rado, paskui dar vieną į kompaniją, o dabar štai jau ir visus keturis mini terariumo gyventojus turime. Tiesa vienas jų – ne keršosios meškutės, bet, kaip įtariu, paprastojo marguolio. Pirmieji, kiek stebėjom, valgo visokių taip vadinamų smilgų lapus ir kiaulpienes, o marguolis mieliau renkasi dobilus ir barkūną bei rūgštynes. Tad visko mes ten jiems pridėjom, vaikai sąžiningai kas rytą man primena, kad reikia vikšreliams šviežio maisto įdėti, ir bandom laukti, kas gi čia bus...
Liutauras ant varnalėšos lapo buvo suradęs dar ir gražuolį juodai melsvą vikšrą, bet iš tos laimės bebėgdamas jį į indą įdėti kažkur pametė... Na, ką darysi – bandysim dažniau aplink varnalėšas pasisukinėti. Žodžiu, vikšromanija pas mus karaliauja... Vaikai susidomėję stebi, tyrinėja, prižiūri kaip tikrus augintinius...

Atbėga vieną dieną Liutauras ir entuziastingai praneša:
– Mama, vikšrelis kiaušinėlius padėjo!!
– ??
– Tikrai, ateik, pati pamatysi.
Einu, žiūriu... Na taip, tikrai maži, maždaug 0,8 mm dydžio gelsvi kiaušinėliai. Bet vikšrai kiaušinėlių tai juk nededa?.. Juk ne jie, o drugeliai kaip ir turėtų tai daryti... Visaip kaip pasvarstę darome prielaidą, kad atsirado ten jie kartu su žolėmis. Tad stebime dabar ne tik kas atsitiks su drugeliais, bet ir kas iš tų kiaušinėlių išsiris...

Negana to, atlekia vieną popietę pas mane Magdė nešina nuskintu kiaulpienės lapu ir taip pat visa užsidegusi raportuoja:
– Mama, žiūrėk, ir aš radau kiaušinėlius...
Ir tikrai – žiūriu, paneigti negaliu... Tikrai žalsvų kiaušinėlių kokie du tuzinai ant lapo prilipę, gražiai koriuku sudėti, tyrinėjam, čiupinėjam: kaip tikri kiaušiniai – lukštas kietas, ne šiaip sau... Dedam ir tuos į savo stiklinį jau ankštu betampantį indą ir gyvename laukimu...