Šią savaitę aprėpėm tiek Juozapo bei jo brolių istoriją, tiek visą Mozės gyvenimo pradžią, jo gyvenimą Egipte ir Išėjimą. Liutaurui didžiausią įspūdį paliko Egiptui siunčiamos rykštės – keletą vakarų prašė būtent šios istorijos, kurios metu išsiaiškinom, kas yra pirmagimis, kodėl Dievas būtent pirmagimius atėmė, ir kodėl dabar Liutaurui, kaip pirmagimui nėra pagrindo bijoti, kad Dievas jį galėtų nužudyti. Taip pat labai patiko vaikams tai, kad egiptiečių kariuomenė paskendo jūroje.
Taip pat su Liutauru kalbėjome apie tai, kodėl vieni žmonės geri, o kiti ne, apie tai, kad mes renkamės, kaip norime elgtis ir kokie norime būti. Ne veltui Dievas mums kasdien liepia atnaujinti mąstymą – kad žinotume, kokiomis mintimis pakeisti savąsias.
Įpročiai
Įtvirtiname savarankiškumą.
Gamta, 5 pojūčiai. Savaitės tema – vanduo.
Savaitės pradžioje prie namo buvo iškasta duobė vandens įvadui, dėl ko šalia iškilo šiokia tokia molio krūva. Lietui palijus vaikai džiūgavo, gavę progą pasimėgauti molio buza, o paskui ir n kartų „nusiprausti“ baloje ir, aišku, paskui jau ir švaresniu lietaus vandeniu.
Kitą dieną, kiek pradžiūvus, visiems norėjosi į tą duobę įlipti ir karštą dieną pajusti žemės gaivą.
Pojūčių stimuliatoriumi šią savaitę tapo ir žvyras, buvęs statomo namo viduje, kuriame, tarsi paplūdimio smėlyje, vaikai norėjo būti užkasam, atkasami ir vėl užkasami. O krykštavimo, o laimės buvo... :)
Vykdydami savaitės planą, vieną dieną patraukėme kaimyninės apleistos sodybos, o tiksliau – joje esančios kūdros – link. Čia pasisėmėme vandens ir grįžę stebėjome, kas gi jame gyvena. Čia, žūrėdami per paprastą padidinamą stiklą, o paskui ir per 40 kartų didinantį lęšį, aptikome būrį dafnių, keletą uodo trūklio lervų, vandens čiuožikų ir dar keletą neidentifikuotų padarėlių. Kitą dieną gi pasisėmėme vandens iš gretimo sklypo kūdros, kurioje tarsi gyvybės buvo ir mažiau (pavyko pamatyti tik keletą vandens vorų ir mažutyčius pilkus gyvius), kita vertus, sunku buvo pagauti pačioje kūdroje matytas dusias ir kitus į jas panašius vabalėlius. O, atrodytų, iš tolo žiūrint, nieko tose kūdrose nėra...
Taip dar sutapo, kad viena mūsų viešnia supažindino su dar vienais vandens gyvūnais – vėžiais – atvežusi mums jų visą dubenį virtų, paragauti. Labai smagu buvo patyrinėti tiek šių gražuolių išorę, tiek ir vidų.
Savaitė vėl buvo gausi svečių, tad su vienais jų, apžiūrinėdami mūsų taip vadinamą „vištinyką“, nuėmėme širšių lizdą. Vaikams įdomu buvo pažiūrėti, kaip gi jis atrodo iš vidaus, iš ko jis padarytas, ir pajusti, koks jis yra trapus...
Išvykos
Savaitės viduryje aplankėme Pilaitės dvarą. Visiems labai patiko. Iš tiesų įspūdinga „Duonos kelio“ ekspozicija po atviru dangumi, gražiai sutvarkyta aplinka, informatyvios lentelės prie mums jau kai kurių nepažįstamų padargų, žodžiu, sumoje – labai įdomiai praleista popietė.
Savo pasivaikščiojimus pradėjome, kaip paskui išsiaiškinome, nuo kito galo – nuo vėjo malūno. Čia vaikai iščiupinėjo viską, ką galėjo – akėčias, kultuvę, girnas, senovines svarstykles, špižinę čirvinių blynų keptuvę, tačiau labiausiai abiems patiko rankinis šmirgelis. Prie jo vis grįždavo ir vėl sukdami rankeną, ką nors susiradę „galąsdavo“...
Toliau eidami aptikome senų lauko žaislų kolekciją. Čia stovėjo tiek tarybinių laikų metalinis lauko supynių-čiuožyklų-krepšinio kompleksas, tiek šiuolaikiniai plastikiniai žaislai, tiek metalinės savadirbės apvalios supynės-sukutis su prilituota pavarų perjungimo rankena iš seno automobilio.
Palikę žaislus keliavome link mažučio vėjo malūno, stovinčio ant tvenkinio kranto, kurio pašonėje, perėję vienu kitu tiltuku per upelį, aptikome ekspocizijos tęsinį – senus vagotuvus, akėčias, sėjamąsias, pjaunamąsias, kuliamąsias ir panašiai.
Labiausiai vaikams čia patiko Arpas – iškultų grūdų valymo mašina.
Čia pat aptikome ir seną kaukazinę slyvą ir, aišku, pasirinkome nukritusių slyvikių – tėveliui lauktuvių bus.
Galiausiai priartėjome prie vandens malūno. Vaikams nepaprastai patiko stebėti, kaip vanduo krenta kriokliu žemyn ir kaip apačioje susidaro putos.
Man gi įspūdingi pasirodė ant malūno užtvankos sienos sukabinti įvairūs malūno mechanizmo elementai...
Žaidimai
Visai besibaigiant praeitai savaitei, netikėtai paskambino brolis ir pareiškė, kad turi mums dovanų – savo sūnaus išaugtų Lego. Teko priimti tokį gausų palikimą, kurio dėka visą primadienį praleidome rūšiuodami ir atrinkinėdami, kas prie ko. Į atskiras dėžutes sudėjome paprastas keturkampes Lego kaladėles, į kitą – ratus ir visokias jungtis, į trečią – didesnes plokštes, į ketvirtą – nestandartines kaladėles, o į dar vieną – iš kitų konstruktorių ar žaidimų įsimaišiusias detales. Vaikai dvi dienas nuo ryto iki vakaro konstravo įvairius namukus, mašinas ir neidentifikuojamus objektus. :)
Kai jau aistra Lego konsruktoriui kiek atlėgo, galima buvo įlįsti į smėlio dėžę...
O su svečiais buvo dar smagiau – buvo skinamos gėlės ir daromos iš jų puokštės,
... kartu pučiami muilo burbulai,
... išbandytas kitoks arbūzų valgymo būdasą,
...pasigalinėta su varžovu ant batuto. :)
Literatūra
Vaikams ir toliau labai įdomi storoji mūsų knygelė „Linksmosios žvėrelių istorijos vaikams“. Apart Biblijos ir jos šią savaitę daugiau nieko į rankas ir nebuvome paėmę.
Dailyraštis
Nors šią savaitę neturėjome galimybės perduoti laiškų Emilijai ir Sofijai bei gauti iš jų atsakymų į juos, vaikai buvo pasišovę parašyti po dar vieną laišką joms. Tačiau entuziazmas kažkaip labai greitai išblėso, laiškai taip ir liko tik įpusėti per tą didžiulį savaitės užimtumą... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą