Ko ir kaip šiemet mokomės.

Nuo kalbų pats laikas pereiti prie darbų. Žodžiu, turime labai rimtą šių mokslo metų tikslą – išmokyti ar bent labiau apmokyti vaikus mokytis savarankiškai. Apie tai svajoju jau ne vienerius metus, tačiau galiu pasakyti, kad niekada neturėjau tam visų sąlygų. Šiemet gi, manau, jos yra. Jei ir ne šimtaprocentinės, tai pakankamos, kad galėtume nusibrėžti liniją tikslo link ir ja judėti.

Kai naujosios mokyklos mentorė pravedė seminarą apie mokymosi metodus, naudojamus jų mokykloje, supratau – esame „on the same page“, kaip pasakytų anglakalbiai... Tai, ką jie taiko savo mokykloje, jau pernai bandėme taikyti kai kuriuose dalykuose ir mes. Deja, anksčiau mums labiausiai trukdė judėti tas nuolatinis sistemos spaudimas konkrečiu metu mokėti konkrečius dalykus, o, t. y., „spėti su programa“. 

Būtent todėl jaučiuosi vaikus savu laiku perspaudusi su skaitymu ir rašymu. Nes su programa mes nespėdavome. Ir kuo toliau, tuo labiau tai ryškiau matėsi. Ir tuo labiau spaudimas didėjo, o reikalavimai neatitiko vaikų gebėjimų. Magdė su savo ADHD profiliu, būdama lėtesnės brandos, dar dabar mieliau renkasi iliustruotas paprastas knygeles, ir ilgesnis tekstas jai iki šiol yra didelis iššūkis, nors pagal 4 klasės lygį turėtų skaityti jau gerokai rimtesnę literatūrą. Liutauras, į kurio gebėjimus po diagnostinių testų atkreipė dėmesį ir naujoji lietuvių kalbos mokytoja, taip pat pasirodė jai galimai esantis neurodivergentiniame spektre su savo hiperaktyvumu bei negalėjimu nustygti vietoje ir poreikiu rinktis tik tą literatūrą, kurioje yra tik greitai besirutuliojantis veiksmas. 

Taigi šiemet (o norisi tikėti, kad ir tolimesniais metais), kai turime galimybę judėti tokiu greičiu, kokiu gaunasi, mes iš tiesų galime pradėti viską daryti kitaip. Koncentruotis ne į pliusiukus ties „praeitomis temomis“,  bet į pačią mokymosi esmę. 

Mokymosi esmė

Šiuo atveju mums tai:

• Suvokimas apie patį mokymosi procesą.
  Kodėl mes mokomės? Ką mes darome – ar mokomės konkrečius dalykus tam, kad kažkam atsiskaitytume ir spėtume „išeiti programą“, ar mokomės tam, kad gautume konkrečių žinių, suvokimo apie mus supantį pasaulį? Kas mus motyvuoja mokytis?
• Suvokimas apie mokymosi principus. 
  Iš ko susideda mokymasis? Iš dėmesio sukoncentravimo į mokomąjį dalyką; iš informacijos trumpojoje atmintyje perkėlimo į ilgalaikę atmintį, kad iš ten prireikus visada galėtumei ją greitai ištraukti; iš gebėjimo mąstyti, kelti klausimus, įžvelgti pasikartojančius dėsningumus ir modelius, o prireikus visa tai pritaikyti ir komunikuoti kitiems.
• Suvokimas apie mokymosi resursus ir priemones.
  Kas reikalinga mokymuisi? Kokius resursus turiu, o ko ne? Ką ir kaip susirandu, atsirenku, paruošiu sau mokymuisi? Ką gebu pats, o ko man dar trūksta?
  
  

Konspektai

Visa tai išnarplioję pradedame šiemet nuo temų konspektų. Bandėme tai daryti jau ir pernai, daugiausiai minčių žemėlapių formatu, tačiau ganėtinai minimaliai, o ir panaudoti nelabai kaip juos paskui spėjome. Tad šiemet, nors ir laikas, regis, labai spaudžia, o dienos ištirpsta vos ryte prasidėjusios, bandome vėl. 

Ieškojau vaikams pavyzdžių, kas yra geras konspektas. Prisipažinsiu – gražių idėjų internete radau tikrai daug. Bet vaikams parodyti neišdrįsau. Viskas, ką radau Pintereste, pasirodė per daug tobulai gražu. Tokiais pavyzdžiais vaikams (bent jau maniškiams) tik dar labiau, regis, gali nepilnavertiškumo kompleksą įvaryti...

Vis tik išsisaugojau juos savo Pinteresto lentoje. Kad pritrūkus idėjų galėtume kada nors mestelti akį... :)

O tam kartui Liutauro konspektai tokie:

Iš pradžių Liutauras bandė sąvokas rašytis ant atminties kortelių, tačiau kuomet jų prisirinko daugiau, viskas ėmė taip painiotis ir erzinti, kad ko nors ieškant negali greitai rasti, kad teko vėl jas atrinkti pagal temas ir susiklijuoti į vieną konspektą. Gal ateity ir atminties kortelės ras savo vietą mokymosi procese, bet kol kas jos įneša tik atmetimo reakciją, o ne naudą. Todėl nutarėme palikti jas kuriam laikui šone.

Turiu pripažinti, kad vis dar tenka padėti Liutaurui su iliustracijomis – čia jo suklupimo akmuo, ties kuriuo turėsime daug darbo... Paversti mintį piešiniu ant lapo mano vaikinukui yra didelis iššūkis... Todėl kol kas darbuojamės kartu.

Magdės, dėl jos sudėtingo požiūrio į rašymą, savarankiškų konspektų daryti nespaudžiu. Pagal situaciją ir galimybes bandome abi rasti kompromisą, nes pasirinkus daryti viską nuo-iki, rezultatas reikalauja daug laiko sąnaudų, procesas su visais blaškymaisis ir bandymais vėl grįžti prie atliekamo darbo išsitempia per kelias dienas iki 4-6 valandų, o tada jau ir rezultatas nebedžiugina, nes visi, pavargę nuo proceso, nebenori net žiūrėti į rezultatą, koks smagus jis bebūtų... Sumoj viskas susiveda į tą patį nusistatymą, kad mokymosi procesas yra labai ilgas, varginantis ir vargu ar teikiantis tą naudą, kurios norėtųsi... O būtent šią nuostatą labiausiai ir norisi pakeisti...

Todėl, kaip sakiau, ieškome kompromiso – tam tikrų paruoštukų, kuriuose ji pusę darbo jau turi padaryta, kitą pusę užpildo pati...

Galiausiai, kai vaikai kartu mokosi kokią nors temą, labai mėgstame išsitraukti savo magnetinę lentą ir daryti visi trise bendrą konspektą – aš užduodu toną, pagrindinę konspekto struktūrą, kurią eigoje improvizuodami kiekvienas savaip papildome. Ir nors tikslas yra išmokti mokytis savarankiškai, be mano pagalbos, tokių bendrų temų ir didelio formato „konspektų“ darymo atsisakyti labai nesinori – būtent jie ugdymui šeimoje suteikia bendrumo, žaismingumo ir šmaikštumo, kurie dingsta mokantis kiekvienam savarankiškai, ir kurio dar labai reikia tiek Magdei, tiek Liutaurui.

Kai jau toks „konspektas“ yra baigtas, jį nufotografuoju, atspausdinu ir įsegu kiekvienam vaikui į jo mokymosi segtuvą.

Taip smagiai mokėmės mėnesių numerius ir jų eiliškumą sezonuose

bei ieškojome asmeninių asociacijų.

Mokymosi segtuvai

O kad jau užsiminiau apie mokymosi segtuvus, tai bandėme juos turėti/pildyti jau ir pernai, tačiau kadangi apskritai labai padrikai viską darėme, netarnavo jie mums taip, kaip šiemet, tikiuosi, tarnaus. 

Kaip jau sakiau, jaučiuosi dažnu atveju naudojanti tuos pačius mokymosi principus, kaip ir mūsų pasirinkta mokykla, todėl jų raginimas visą mokomąją medžiagą ir konspektus atskirais lapais segti į vieną segtuvą buvo daugiau nei priimtinas.

Siaurutis Magdės aplankas, likęs nuo pernai, vis dar talpina jos šiuo metu turimus lapus. Tuo tarpu Liutauras jau išaugo savo siauruką, todėl pasirūpinome kiek storesniu. Labai storų ofisinių aplankų neitin mėgstu, nes juose, kol lapų mažai, viskas klaiposi raitosi, todėl tam kartui turime tarpinį variantą. Jis, beje, viduje turi labai patogų fiksatorių, neleidžiantį lapams be reikalo vartytis.

Papildomai tereikia dviejų A4 formato sąsiuvinių (langeliais ir linija) išplėšiamais lapais – juos po vieną pildydami segame į atitinkamas skiltis prie kiekvienos disciplinos. 

Atsivertus kiekvieną skiltį, yra įsegtas to dalyko planas su integruotais „vedlio“ langeliais, kur Liutauras pažymi, kai tema yra pradėta, kai yra pasikartota ir atsiskaityta. Tą patį žymiuosi ir aš savo elektroniniame plano variante.

Atsiskaitęs kiekvieną temą, Liutauras mokymosi platformoje gauna atitinkamą skaičių taškų, mato, kurios temos jau yra išmoktos ir atsiskaitytos, ir gali į savo mėnesio planą susikelti tolimesnes temas.

Po minėto plano segtuve eina artimiausiu metu planuojama atlikti užduotis (-ys). Po jos (jų) yra įdėtas spalvotas lapas, už kurio yra perkeliamos jau atliktos užduotys. Jei tuo metu yra jau pasirinkta atlikti kokia nors užduotis, bet ji nebaigta, ji yra segama dar prieš planą. Kad vos atsivertęs kokią skiltį, vaikas matytų, kokioje mokymosi vietoje jis yra – ar turi pabaigti pradėtą užduotį, ar, jei tokios nėra, pasižiūrėti, ką pagal planą turi mokytis toliau ir tuomet pasiimti po plano einančius užduočių lapus.

Vėliau, artėjant pusmečio atsiskaitymui, tokiu būdu bus nesunku į krūvą susirinkti visus reikalingus konspektų lapus ir visą medžiagą greitai pasikartoti. 

Kol kas dar tik nesame radę sau priimtinos sistemos, kaip naudoti protarpinio kartojimosi sistemą, kuomet tema turėtų būti pasikartojama po dienos, po savaitės ir po mėnesio. Stengiamės kitą dieną prisiminti, ką mokėmės vakar, o savaitės pradžioje trumpai prasibėgti per tai, ką mokėmės praeitą savaitę, tačiau pati matau, kad kol kas netobulai veikia ši mūsų sistema, bet kol kas rankos nepasiekia ją patobulinti ir atrasti sau tinkamą būdą žymėtis temų pasikartojimo ritmą. Mokyklos siūlytas variantas su datų tinkleliu man kol kas atrodo per sudėtingas – bijau nesugaudyti visų galų ir tik dar labiau apsikrauti lentelėmis, kurių realiai nenaudosiu, nes apie jas nuolat pamiršiu...

Savaitės užduočių vedlys

Turime dar vieną kasdienės rutinos įrankį. Kol kas jį pildau vaikams pati. Tiesa, dažnai apsitardama su vaikais. Nors norėčiau, kad ateityje vaikai savarankiškai tai darytų. Viliuosi, kad po truputį išmoksime ir to. 

Kad kas kartą nereikėtų vartyti segtuvo, norint pasižiūrėti, kas artimiausiu metu yra mokymosi plane, į savaitės planą surašau artimiausias užduotis/temas iš kiekvieno dalyko plano. Ilgai netrunka tas copy-paste teksto permetimas, užtat tikrai patogu. Tiek renkantis, ką po ko daryti, tiek sekant patį savaitės progresą. 

Šį užduočių vedlį naudojome ir pernai. Tikrai pasiteisino ir iš principo pakeitė mūsų magnetukų lentą, naudotą tvarkaraščiui fiksuoti. Liutauras yra net prasitaręs, kad jam daug lengviau mokytis, kai jis žino, ką konkrečiai turės padaryti.

Būtent todėl labai viliuosi, kad naujosios mokyklos turima mokymosi platforma Liutaurui ilgainiui labai prilips. Nes joje labai aiškiai matosi, ką turi konkrečioje temoje išmokti, ką turi žinoti ir suprasti. Tai, kokiais būdais viso to mokysiesi – jau tavo paties reikalas. Arba naudojiesi medžiaga, kuri pateikta toje pačioje platformoje teksto ir video formatu, arba renkiesi savo resursus. Dėl jau minėto pasikeitusio BUP ir vis dar vykstančio turinio atnaujinimo darbų, dažnai šalia esamų resursų tenka informacijos ieškoti ir kitur – namuose turimuose žinynuose, vadovėliuose, atlasuose. Nėra įprasta tai, kad informacijai susirasti dažnai sugaištama nemažai laiko. Visgi tai ir yra savarankiško mokymosi pagrindas – kuomet turi problemą ir pats ieškai jos sprendimo būdų. 

Aišku, vaikams, kai jie šiais laikais yra pratę viską gauti čia ir dabar, tai yra nemenkas iššūkis, kurio, suprantu, per vieną dieną neįveiksime, todėl man kasdien tenka laviruoti tarp dilemos – kiek vaikams padėti, o kiek leisti jiems „pasikankinti“ patiems. Kaskart turiu budrauti, stebėdama, ant kurio mokymosi laiptelio iš šių trijų vaikai yra:

1. Meistras daro, mokinys stebi.
2. Meistras daro, mokinys kartoja.
3. Meistras stebi, mokinys daro.

Nes tikrai esu ne kartą save pagavusi, kad norisi pradėti iš karto nuo trečio laiptelio – dar net vaikui nežinant, kaip ką daryti, reikalauti iš jo rezultato, kas be abejonės, sukelia vaikui tiek pasipriešinimą, tiek pasimetimą, tiek apskritai nesupratimą, kas vyksta ir ko iš jo norima. Taigi – stengiuosi kiek įmanoma, to nepamiršti ir visuomet prieš ko nors reikalaujant iš vaiko paklausti pirma savęs: ar aš įpyliau į indą tai, kas noriu, kad iš jo lietųsi... Dėl to dažnai vis dar tenka būti šalia, budėti ir padėti. Žinau – esu nuolaidi, todėl man visas šis procesas – ne mažesnis iššūkis nei vaikams. Iššūkis gerąja prasme. Nes taip ir mokomės vieni iš kitų. Todėl ir pasirinkome ugdymą šeimoje. Ne nuotolinį mokymąsi, kuomet visai nesuki galvos, ką ir kaip mokyti(s), pasodini vaiką prie kompo ir viską užmiršti. Čia gi mokaisi iš dalies kartu. Mokaisi paleisti vaikus ten, kur matai, kad gali jau paleisti, bet esi šalia, kai matai, kad jie dar klumpa ir jiems reikalinga tavo pagalba, palaikymas ir padrąsinimas. Kiek laiko ir pastangų tai bekainuotų. Nes taip pasirinkai.

Šioje vietoje esu fatalistė ir tikiu, kad net bloga patirtis yra patirtis, kuri gyvenime niekada nežinai į ką gali išvirsti. Tikiu, kad mano vaikai yra mano ne be priežasties. Jie turi savo misiją mano gyvenime, kaip ir aš turiu savo misiją jų gyvenimuose. Net jei ir esu labai netobula mama, o jie – labai netobuli mano vaikai. :)

Mokymosi procesas

Bet grįžkime nuo filosofijų į realybę. Kadangi mokymosi procesas šiaip ne taip pajudėjo, papasakosiu, kaip jį šiemet bandome organizuoti.

Liutauras, kaip žinia, visai sėkmingai pradeda naudotis mokyklos mokymo(si) platforma, kurioje mato reikiamas išmokti temas, suformuluotas atsiskaitymui užduotis ir daugiau mažiau sudėtą reikalingą medžiagą tai temai. Todėl jei aš pasirūpinu atspausdinti atsiskaitymo užduotis, dažnu atveju galiu tikėtis, kad bent 50 proc. viso darbo jis atliks savarankiškai. Kita pusė pareikalaus mano pagalbos, nes visada bus, ko nesuprato, kur patingėjo paskaityti ar buvo neatidus, todėl pirštu tenka parodyti, į kurią vietą teks grįžti...

Kadangi mokyklos mokymosi platforma pritaikyta tik vaikams nuo 5 klasės, Magdė nieko tokio neturi. Todėl ieškojau kokios nors paprastos patrauklios platformos, kurioje galėčiau ką nors panašaus padaryt ir jai. Šioje vietoje turiu padėkoti Eglei, su kuria ir toliau keliaujame koja kojon, susikibę už parankių, palaikydamos viena kitą, kai jau matai, kad griūsi... Tai ji užrodė šiam atvejui labai tinkamą trello.com platformą, kurioje abi susimėtėme pagal ankstesniame įraše minėtą pradinės klasės matricą visą vaikų mokymo planą. Tik ne jo beveidį sąrašą, o iliustratyvias korteles. 

Trello platforma pasirodė labai patraukli tuo, kad joje iš karto į kiekvieną temą labai nesunkiai galiu su(si)kelti reikiamą medžiagą ir paskirti Magdei užduotis. Todėl pirmasis mano darbas susikėlus tuščias temas, buvo prašukuoti eduka.lt platformoje esančius pradinių klasių vadovėlius ir iš karto susirankioti, kokios temos kuriuose vadovėliuose yra. Taip pat iš karto susimėtyti ir kitus turimus resursus, kurie turi tendenciją metų eigoje pasimesti, pasimiršti ir likti nepanaudoti. Jei kokia kortelė lieka tuščia, nes vadovėliuose ta tema informacijos nėra, tuomet paieškau šaltinių internete, pagal kuriuos Magdė galėtų atlikti reikalingas tai temai užduotis. 

Pvz., pasaulio pažinimo kortelė:

Matematikos temos kortelė:

Kadangi, kaip buvau ankstesniame įraše minėjusi, stengiuosi bendras abiems vaikams temas leisti mokytis kartu, tik kiekvienam savu lygiu, turiu labai patogų įrankį – kai tik prireikia kokios temos, atsidariusi iš karto po ranka turiu visus reikalingus šaltinius. Jiems išrinkti tepaaukojau vieną gerą savaitgalį, tačiau dabar turiu įrankį visiems metams. Patogu ir tai, kad bet kada trello kortelėje informaciją gali keisti ir papildyti. Jau nekalbant apie tai, kad smagu matyti, kai kortelė su išmokta tema atsiduria išmoktų temų skiltyje... 

Kaip minėjau, kol kas negaliu pasigirti visišku vaikų savarankiškumu, visgi tiek mokyklos suteikta platforma, tiek Magdės plano sudėliojimas į trello.com labai palengvina mokymosi procesą. Atėjus pirmadieniui, vaikai nebeturi klausti, o ką gi šią savaitę reikėtų išmokti. Ima savaitės vedlius, išsirenka užduotis, kurias norės tądien daryti, apsideriname kartu, ką kas kada darys, kuriam reikės mano pagalbos ir kiek jos tądien galiu skirti, ir tuomet važiuojam. 

Dienos rutina

Vis tamsėjančiais rytais iš lovų keltis sunku, todėl mokytis pradedame ne anksčiau 10-11 val. 

Porą gerų valandų skiriame mokymuisi praktiškai be pertraukų, tik kaitaliodami užduočių pobūdį. Tiek vaikai, tiek aš daug geriau susikoncentruojame į užduotis tuomet, kai tarp jų nėra pertraukų. Kitaip tariant – ryte mokymosi variklį užvesti sunku, bet kai jau užvedame, tai važiuojame be sustojimo, kol galime. Kartais daugiau su manimi, kartais daugiau savarankiškai – priklauso nuo užduočių. 

Apie 13-13:30 einu gaminti pietų. Vaikai tuo metu atlieka tas užduotis, kurias geba atlikti savarankiškai – skaito knygas, atlieka rašto darbus, peržiūrinėja paskirtų užduočių video ir pan... Papietavę kiek atsipučiame, keliaujame į būrelius. Arba kur nors kitur, kai būrelių nėra. Būna, kad po pietų dar vaikai atlieka vieną kitą užsilikusią nuo ryto užduotį, bet realiai tai būna jau nedideli likučiai to, kas likę. O ir aš paprastai tokiu metu jau būnu išeikvojusi didžiąją dalį savo introvertiškos tyloje sukauptos energijos, tad kiekvienas išsiskirstome namuose po savus kampus „savęs susirinkti“... 

Dvi trys valandos nepertraukiamo mokslo gal gali pasirodyti nepernelyg daug, lyginant su mokyklinėje sistemoje esančiomis pamokomis. Tačiau jei iš tų 45 mokyklinių pamokų minučių išbrauksime apie 15 minučių vaikų drausminimui ir namų darbų uždavimui, teliks apie 30 min., o gal ir dar mažiau kokybiško laiko. Todėl mokantis namuose į tris valandas sutepa kaip minimum 6 mokyklinės pamokos. Bent jau aš vadovaujuosi tokia aritmetika, kuri, matant vaikų energijos resursus, pasitvirtina. Liutauras tokį krūvį šiuo metu toleruoja, Magdei jis kartais būna per didelis, todėl jai tenka nusileisti ir skirti mažiau užduočių. Juo labiau, kad ji namuose randa tikrai daug kitokios veiklos ir skiria energiją jai.

Tačiau apie veiklas – jau kitame įraše... Tikiuosi, irgi greitai. :)

Mokslo metų pradžia – kaip sudėvėti metalines kurpaites?..

Pradinių klasių vaikus „homeschoolinti“ lengva. Nuėjai į mišką, pririnkai lapų, kaštonų, paskaičiavai pagaliukus, pavartei knygelę, sukurpei kokį smagų projektą, pasikalbėjai su viena vienintele pradinių klasių mokytoja, ir varai toliau. 

Na, čia taip kiek šaržuojant, žinoma... Nes visi suprantam, kad yra daug daugiau niuansų, kurie kasdien reikalauja daug tavo išmonės, jėgų ir laiko. Visgi visa tai nublanksta perėjus vaikui į 5 klasę... 

Krūva skirtingų mokytojų su skirtingais ugdymo šeimoje įsivaizdavimais staiga „užgriūna“ tavo nusistovėjusį gyvenimo ritmą. Vienas leidžia tęsti tai, ką darei, visaip kaip palaikydamas ir žavėdamasis. Kitas uoliai kelia užduotis į Google classroom platformą ir reikalauja jas atlikti laiku. Trečias pats nesupranta, ko iš mūsų norėti ar nenorėti. Ir tuomet ta graži ugdymo šeimoje iliuzija, kai galvoji galįs daryti, ką manai esant geriausia, griūva... 

Taip pernai sugriuvo mūsų ugdymo šeimoje kortų namelis. Supratau, kad turiu ieškoti išeities, nes tampomam į vieną ir į kitą pusę išgyventi sunku. Pameti savo prieš tai turėtą kryptį, įsivaizdavimą, ir pasijunti patekęs į eilinės biurokratijos pinkles. Todėl po ilgų svarstymų ir didelio liūdesio atsisveikinant su mokykla, su kuria iki šiol bendradarbiavome, ir su mokytojais bei administracijos darbuotojais, su kuriais buvome užmezgę itin šiltą ryšį, ištarėme „sudie“. 

Mano matymo lauke jau keleri metai buvo mokykla, kuri mane viliojo ten taikomais mokymo(si) metodais ir tikrovėje, o ne vien popieriuje individualizuotu mokymu. Deja, anksčiau ji nepriimdavo besiugdančių šeimoje. Todėl kai šiemet tokia galimybė atsirado, iš karto ėmėme ją labai rimtai svarstyti. Pirma – galvojant apie Liutaurą, galiausiai nusprendžiant, kad visiems bus patogiau, jei ten pereis iš karto abu vaikai. 

Nenumatėme tik vieno – kad šiais metais švietimo sistemą supurtė bendrųjų ugdymo programų (BUP) atnaujinimas. Ir tai, kaip dabar matosi, labai tiesiogiai įtakojo mokslo metų pradžią.

Pradėkime nuo planavimo. Anksčiau, vos birželį pridavus mokyklai metines vaikų ataskaitas ir porą savaitėlių atsipūtus, sėsdavau planuotis ateinančių metų. Patirtis jau parodė – kuo geriau pasiruoši visiems metams, kuo tiesesnius mokymosi bėgius nutiesi, tuo sklandžiau paskui rieda visas mokymosi traukinys. Kai pakeliui nebereikia blaškytis, ieškoti resursų, galvoti, kaip suderinti vieno ir kito vaiko mokymosi turinį... Šiemet gi buvome nuraminti, kad viskas bus labai paprasta prasidėjus mokslo metams, nes mokykla turi labai patrauklią mokymosi platformą, kurioje viską, ko reikia, rasime, todėl galime sau ramiai atostogauti... Na ką... Tai ir paatostogavome! :)

Negaliu neigti – tikrai pailsėjau nuo viso septynerius metus praktiškai be pertraukų trukusio mokymosi-planavimo-mokymosi proceso, BUP nagrinėjimosi, strategavimų, resursų ieškojimų ir panašių galvos laužymų (nors negaliu sakyti, kad man jie nepatinka). Kita vertus, kai visa planavimo lavina užgriuvo rugsėjį, supratau tapusi Ezopo pasakėčios apie skruzdę ir žiogą veikėju – visą vasarą prabimbinėjus, ruduo nepasirodė svetingas... Mokykloje atliekami metų pradžios diagnostiniai testai – kiekvieno jų laukiant, atliekant ir priduodant bei paskui sulaukiant atsakymų – truko praktiškai visą mėnesį. Testai rimti. Magdės atveju – apimantys visą pradinės klasės kursą, Liutauro atveju apimantys visą 5-10 kursą, o neretai ir kai kuriuos 11-12 kurso dalykus. Veikti tikrai buvo ką. Tiesa, mums patiems tie testai nebuvo reikalingi – gavusi visų dalykų mokymosi temų sąrašą iš karto galėjau pasakyti, ką mano vaikai moka, o ko ne. Na bet, suprantama – mokyklai tos gairės reikalingos, todėl atlikome, kas reikalinga. Tai tapo mūsų atspirties tašku ir, regis, galėjome ramiai pradėti mokytis.

Deja, dėl pasikeitusių BUP atnaujinama visa mokyklos turima resursų bazė (kurios pavilioti didžiąja dalimi ir perėjome į šią mokyklą), dar nebuvo spėta paruošti sklandžiam naudojimui, todėl mokslai tapo tokie tarsi pakibę ore – iš dalies žinai, kad gali vis tiek užsiimti kokia nors ugdomąja veikla, tačiau bendro paveikslo neturėjimas, daugybė informacinių laiškų su padrikai išbarstytos informacijos gabaliukais ir apskritai – bandymas suprasti, kaip viskas šioje sistemoje veikia, pradedant nuo nepažįstamų trumpinių mokytojų pateiktuose orientaciniuose planuose, baigiant įvairių taškų, balų, procentų skaičiavimais, veikė erzinančiai. Juk turi sėdėti ir narplioti tuos galvosūkius būtent tuomet kai vaikai namuose tąso vienas kitą arba mane į skirtingas puses, bandydami lygiai taip pat susigaudyti, kaip ir ką jiems mokytis bei kuo užsiimti. Vieną dieną pasakai, kad mokysimės taip ar anaip, kitą dieną jau sakai vos ne priešingai, nes pasinagrinėjęs mokyklos pateiktus ugdymo planų pavyzdžius ar peržiūrėjęs atsiųstą aiškinamąjį video supranti, kad saviškius planus susidėliojai ne pagal tą logiką. Ir dėliojiesi tuomet viską iš pradžių... Žodžiu, sumoj turiu pasakyti, kad pirmas mėnuo praėjo skrendant per audrą lėktuvu, kurį tuo pačiu metu ir konstruoji... 

Visgi toms audroms rugsėjo pabaigoje po truputį rimstant, galima buvo pradėti po truputį judėti į priekį. Deja, po tokios padrikos mokslo metų pradžios, dienos rutina vis dar gerokai klibėjo. Poros, o gal net trijų gerų savaičių prireikė vėl viskam subalansuoti, atrasti visiems tinkantį ritmą, kuriame šiemet ir vėl turėjo tilpti tiek vaikų mokslai ir pasiruošimas jiems, tiek buitis ir namų ruoša su trijų viename kieme gyvenančių kartų poreikiais, taip pat būrelių logistika, o kur dar ir mano pačios darbai, norai ir, galiausiai, – poilsis. 

Džiaugiuosi bent tuo, kad dar prieš rugsėjį pasistengėme susirasti visus būrelius ir susidėlioti patogiai jų tvarkaraščius. Dvi dienas per savaitę radom vaikams būrelius abiems vienu metu vienoje vietoje, sąlyginai netoli namų. Liutauras pasirinko parkūrą „Vilniaus parkūro akademijoje“, Magdė – „Krokodiliuko akrobatiką“. Abu kol kas labai patenkinti šiuo pasirinkimu. Liutauras toliau tęsia smuiko ir solfedžio pamokas. Kaip pats pasakė: „Mama, bet aš jau tiek daug moku, negi dabar mesiu..?“ Magdė, deja, tapybos būrelį paliko... O žinant ją, daryti spaudimo nenoriu. Tegul renkasi pati. Taigi – trys dienos būrelių vakarais plius solfedžio pamoka Liutaurui šeštadienį anksti ryte – sakyčiau, visai neblogas šių metų variantas. 

Bet grįžkime prie mokymosi planų. Anksčiau laviruodavome tarp mokymosi pagal vadovėlius ir tarp mūsų pasirinktų projektų. Šiemet gi didžioji dalis planų gimė remiantis mokyklos turima mokymo sistema, antraeiliai dalykai – įprastai, remiantis tiesiog BUP. 

Magdės atveju gavau superinę visų dalykų matricą, pagal kurią aiškiai galėjau matyti kiekvienos mokymosi skilties progresą. Tarkime, paėmus rašymą, mačiau tokius laiptelius: nepertraukiamas rašymas 10 minučių; rašinys iš 50 žodžių; rašinys iš 150 žodžių. Matydama, kurioje vietoje yra Magdė, galiu pradėti nuo atitinkamo laiptelio, būdama tikra, kad nieko nepraleisiu. Ir taip su visomis lietuvių, matematikos, pasaulio pažinimo ir anglų kalbos temomis...

Tiesa, gautą matricą, savaime suprantama, persidariau savu formatu, išsiskirsčiusi ją atskirais dalykais ir užsispalvinusi pilkai, ką jau ji moka. Čia pat pradėję mokytis ėmėmės žymėtis ir naujai išmoktas temas.

Tuomet atėjo eilė temų tarpusavio derinimui. Vis tik einant konkrečią temą, ją besimokant abiems vaikams vienu metu, gimsta smagi nedidelė konkurencija, kurią norisi išnaudoti. Todėl kitas planavimo etapas buvo susidėlioti tų visų temų tarpusavio sąryšius... Ir tai padariau praktiškai tik dabar – jau visai besibaigiant spaliui. Yra dar keletas dalykų, kurių planavimo iki galo nebaigiau taip, kaip norėčiau, na bet, ką padarysi – teks tas nesunešiojamas metalines kurpaites drožti pakeliui, kol susidėvės... :)

O baigiant kiek optimistiškesne gaida, turiu pasakyti, kad blogiausia jau, tikiuosi, praeityje. Ir netrukus labai norėčiau papasakoti, kaip gi iš tiesų mums sekasi įsivažiuoti ir važiuoti šiais naujais bėgiais.

Kelionė su vaikais į Lenkiją. Vilnius - Štuthofas - Gdanskas - Kolobžegas - Malborkas - Griunvaldas - Augustavas-Vilnius

 Jūsų patogumui, visos nuorodos į atskiras kelionės dienas vienoje vietoje:

Pasiruošimas. 1 diena.
Vilnius - Suvalkai - Vilko irštva (Kenštynas) - Grojantys vargonai (Šventalieptė)

2 diena.
Elblagas - Štuthofas - Krynica Morska - Gdanskas

3 diena.
Gdynia ir beveik Sopotas

4 diena.
Rumia - Slupskas - Kolobžegas

5 diena.
Kolobžegas. Vorai, 6D iliuzijos, Vaškinės figūros ir jūra

6-8 diena.
Kolobžegas. Tiesiog poilsis prie jūros.

9 diena.
Papūgos, drugeliai ir Marienburgo (Malborko) pilis

10 diena.
Nuo Kvidzyno per Žalgirio lauką iki Augustavo.

11 diena.
Nuo Augustavo iki Vilniaus. Kelionės reziume.

Ir pabaigai – po beveik metų laiko pagaliau sumontuotas kelionės video: 

Kelionė su vaikais į Lenkiją. 11 diena. Nuo Augustavo iki Vilniaus. Kelionės reziume.

 Anksčiau buvo:
10 diena. Nuo Kvidzyno per Žalgirio lauką iki Augustavo.

Išaušo paskutinės kelionės dienos rytas. Nors vaikai jau spirgėjo, kad nori namo, ir nieko jiems daugiau nereikia, Augustavas buvo vienintelė šiandien suplanuota „atrakcija“, todėl teko įveikti pirminį negatyvų nusiteikimą ir vis tiek įkišti nosį į miestą.

Pradėjome nuo centrinio skvero. Fontanas, skulptūra Žygimantui Augustui, dar vienas fontanas...

Pastarasis vaikams patiko dar netgi labiau nei tas centrinis, tradicinis. Nutaikius tinkamą žiūrėjimo kampą, jame matosi vaivorykštė ant grindinio... 

Tik užrašas ant jo kelia šypseną: Augustavo miesto vandentiekis ir nuotėkos... :) Vaikai net susimėtė suabejoję, iš kur atiteka vanduo į šį fontaną... :))

And paminklo randame Žygimanto Augusto inicialus, tik vaikai, žinoma, nesuveda, kodėl būtent S.A. Nes vardai Žygimantas ir Sigismundus jiems neatrodo vienas ir tas pats. :)

Šalia aikštės – nedidelis sendaikčių turgelis, kuriame šarkelė Magdelė tuoj užmato vieną sidabrinę apyrankę, sunertą iš mažų delfiniukų, ir tuoj jos užsimano. Šeimininkas prašo už ją vos 60 zlotų (apie 13,5 Eur), jamam.

Apeinam visus aikštės kampelius ir važiuojam toliau. Šį sykį – prie Augustavo kanalo. Realiai visur būtų galima apvaikščioti ir be automobilio, bet šįkart taupom laiką, todėl stovinėjam „ant kiekvieno kampo“.

Kol vaikai tikrina kanalo gylį, aš žaviuosi senais gluosniais, glostančiais vandenį. Šių medžių Lenkijoje teko matyti tikrai nemažai, ir man buvo labai liūdna, kad tiek mažai jų bematau Lietuvoje... Nes na... žiauriai gražūs medžiai...

Pasigraudenus prie gluosnių, važiuojam pakrante tolyn, iki pat miesto pliažo. Ten kavinių kavinukių apsupty vaikai prisifotografuoja šalia gigantiškų vaflių ir ledų muliažų...

Pradžioje lyg ir buvome nusiteikę čia išsimaudyti...

Bet paskui vaikai užmatė „Lemūrų parką“ – t.y. parką su laipynėmis. Ir maudynės pasimiršo...

Šiaip parkas mokamas, bet kol nueini iki jo kasų, tai praktiškai pusę parko ir praeini. Bet viso tokiu būdu neįveiksi. Svarbiausios trasos prasideda būtent nuo kasų. Todėl kai jau artėjant kasų link parko darbuotojas paprašė vaikus nulipti nuo karstynių, paklausiau vaikų, ar norėtų jie gauti bilietą ir eiti toliau? Liutauras baisiai supykęs nesutiko, nes tuo atveju reikėtų segtis ir apsaugas, ir dėtis šalmą, o to jis daryti nenorėjo, sakydamas, kad nesąmonė yra dėtis apsaugas, kai laipynės, kuriomis jis eina, tėra vos pusės metro aukštyje. Žodžiu, tuomet sekė ilgas pokalbis apie taisykles, kurios paprastai yra visiems vienodos, ir kad niekas nesužiūrės čia, kokiom tu trasom vaikštai ir ar tau pakanka apsaugų...

Tik grįžę į Lietuvą sužinojome iš draugų, kad tas parkas būna atidarytas tik penktadieniais-sekmadieniais, o kitomis dienomis gali realiai karstytis kaip tau pačiam patinka, su savo paties atsakomybe, jei kas nutiktų... Tai va, nepataikėm... :) Kaip tik buvo penktadienio rytas. :)

Kaip ten bebūtų, tiek, kiek vaikai pasikarstė, tiek iš principo ir užteko – laipynės labai patiko, todėl net mąstau, ar nereikėtų kažkur ir Lietuvoj pasiorganizuoti pasilaipiojimą. Būtume galėję tai padaryti ir anksčiau, tačiau anksčiau Liutauras tokių visokių laipynių vengdavo, bijojo aukščio, ir tik dabar po truputį pradeda panašius dalykus prisijaukinti.

Magdė aukščio nebijo, bet vienai karstytis nėra smagu... Todėl tenka taikytis prie Liutauro...

Grįžtant nuo pliažo, pro autmobilio langą dar pasižvalgėme po miestelį, kuris, galvojau, bus daug didesnis ir jame bus daug daugiau ką galima pamatyti. Daug kas internete minėdavo įvairius pasiplaukiojimus kanalais, tačiau mūsų tokios pramogos nelabai viliojo, o ir buvo rytas, tad jokios paslaugos dar nebuvo įsisiūbavę, kanalas buvo apytuštis, atrakcionų parkas prie tilto irgi neveikė.

Tuo tarpu mes su Darium turėjom dar vieną svajonę – rasti vietą, kur galėtume pavalgyti skanios žuvies ir parsivežti jos į Lietuvą. Buvau numačiusi keletą vietų, kur galimai buvo įmanoma užsukti ir visa tai gauti, tačiau ką išsirinkti konkrečiai, nežinojom. Tad tiesiog bedėm pirštu į tai, kas atrodė labiausiai pakeliui. Taip atvykome į užeigą „Smazalnia Ryb“. Iš pažiūros lauko kavinukė atrodė visai jauki – mediniai stalai su stoginėmis, prie vieno kito staliuko sėdėjo žmonės, skaniai besimėgaujantys valgiais. 

Tada tik neatkreipėm dėmesio į vieną dalyką, kuris, regis visai nesiderino su šia aplinka – plastikiniai vienkartiniai indai, kuriuose buvo patiekiami čia paruošti patiekalai. Tuomet supratome šio baro esmę – čia kepama šviežia, kątik iš šalia esančio ežero pagauta žuvis. Jei nori, išsirenki sau patinkamą žalios žuvies gabaliuką – didesnį ar mažesnį, – kurį tau įdeda į jau minėtą lėkštutę arba į tarą išsinešimui. Vat ir viskas. Indus taip pat susitvarkai pats. Virtuvėje sukasi 80-tųjų, 90-tųjų stiliaus metų moteriškės, mikliai kepančios jums žuvį...

Atrakcija, ne kitaip. :) Netrumpa gyva eilė prie kasos bylojo, kad klientų čia netrūksta... Atsistojom į ją ir mes...

Žuvis, su atskirai dar užsakytomis daržovėmis ir bulvytėmis fri buvo tikrai labai skani. Gal kiek brangoka, bet tikrai skani. Ragavom kepto ungurio, starkio ir ešerio ir lyno. Valgėm visi pasičepsėdami, niekas nepražuvo – kaulai ir tie atiteko aplinkui besisukiojantiems katinams... :) Todėl ir namo užsisakėm, paskui dar dvi dienas valgėm. Aišku, atvėsusi ji nebe tokia skani kaip kątik iškepta, bet irgi mėgavomės – ir skoniais, ir psisiminimais...

Tokiu paskutiniu akcentu baigėme savo kelionę. Sotūs ir laimingi. Pailsėję ir atsigavę... 

O kirtus Lietuvos sieną širdis iš viso dainavo – taip gera buvo vėl girdėti visur lietuviškai žmones šnekant ir visus užrašus matyti gimtąja kalba. Kaip tik aptarėm su vaikais šį momentą ir kodėl turim, kiek tai įmanoma, savo kalbą puoselėti, vengdami šiukšlinti ją įvairiais anglicizmais, rusicizmais ir kitokiais -izmais...

Ranka pasiekiamas buvo ir Vilnius. Po nuvažiuotų 1900 km vakarop pagaliau pasiekėme namus...

KELIONĖS REZIUME

Iš viso, kaip kątik minėjau, nuvažiavome 1900 km.
Sugaišome beveik 11 dienų.
Nakvojome 5 miestuose.
Kirtome 1 laiko juostą – į priekį išlošdami valandą, atgal – ją prarasdami.
Iš 40 žemėlapyje susižymėtų objektų aplankėme 24.

Išleidome keturiems žmonėms viso 1900 € (vidutiniškai po 45 € vienam žmogui dienai):

840 € maistui (įskaitant ledus ir arbatpinigius kavinėse :)
550 € dešimčiai nakvynių
320 € pramogoms ir bilietams į muziejus
90 € kurui (dujoms)
80 € įvairioms pramoninėms prekėms ir suvienyrams
20 € automobilio parkavimui

Anksčiau turėjau apie Lenkiją visai kitokį vaizdinį. Buvo tekę ne kartą lankytis šioje šalyje prieš 15-20 metų. Tuomet joje buvo daug daugiau neskoningų reklamų, prastų kelių, visiškai angliškai nekalbančių nei jaunų, nei pagyvenusių žmonių. Šiandien, nors dauguma lenkų vis dar nekalba angliškai, o išgirdę mus, kalbančius „kitaip“, dažnai prabyla vokiškai, vis tik susišnekėti yra daug paprasčiau. Blogiausiu atveju padeda Google vertėjas, bet juo teko naudotis tik vienąsyk, užsikimšus poilsio namuose kriauklei. Visais kitais kartais susikalbėjome gestais, tarptautiniais žodžiais ir šypsenom. :)

Na, tik vienas priekaištas vis dar stiprus – silpnas interneto ryšys... Tikrai pasijautė Lietuvos pranašumas šioje vietoje. O dėl viso kito kaip ir galiu drąsiai lenkams paploti. Todėl bendroj sumoj kelionė labai patiko. Įspūdžių pakako, poilsiui laiko pakako, laiko automobilyje apmąstymams ir pokalbiams taip pat netrūko, oras buvo fantastiškas – nei per karštas, nei per šaltas, porą kartų turėjom lietaus, bet realiai tk tuomet, kai keliavome automobiliu. Tiesa, vieną dieną pakeliui prie jūros gavome šiek tiek lietučio. Bet iš principo nedaug...

Galiausiai – supratome, kad nesame tie keliautojai, kuriems svarbu apžiūrėti visus pakeliui pasitaikančius lankytinus objektus. Nes mums svarbiau tiesiog ištrūkti iš namų, pamiršti apie buities rūpesčius, pabūti visiems kartu ir mokytis ieškoti kompromisų, kurių kelionėje dažnai prireikia, kad ir avis sveika liktų, ir vilkas būtų sotus...

Jau atsiranda klausiančių, kur keliausime kitąmet. Į ką atsakau, kad apskritai nugyvenkime dar iki kitų metų. Nes gyvenimas – toks jau klastingas reikalas, kad ne visada paatostogauti gali leisti. :) Šįkart leido. Tai tuo ir džiaugėmės. :) Kita vertus, kai bus pastatytas ir atsidarys tas didysis Gdansko akvariumas, manau, kad tikrai pamąstysim, ar nevertėtų dar sykį grįžti į Gdanską. :)