2022 m. kovo 12 d., šeštadienis

25-26 savaitės. Kai ištirpsta ledai, o pavasarinis kelias moko gyvenimo...

Kiekviena savaitė į mūsų gyvenimą atpučia naujas patirtis. Deja, ne visada lengva iš karto pamatyti, kuo tądien gali džiaugtis, jei po kojomis nejauti tvirto pagrindo, ir vietoj to, kad lengvai pasileistum su vėjeliu, turi savomis kojomis keliauti, ir dar savo transporto priemonę stumtis. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme...


Tad keliaujame pažliugusiu slidžiu pavasario keliu ir stebime, kaip viskas keičiasi pasaulyje bei mūsų kieme: dar prieš porą savaičių kelią besikėsinusi apsemti bala šiandien jau visai išdžiūvusi, o nuotraukoje užfiksuotas rytinės žvarbos sukaustytas vakarykštės saulės įkaitintas ir automobilių provėžomis išmargintas kelias šiandien jau ir vėl sausas... Labai norisi tikėti, kad ir įvykiai, kurie šiandien purto pasaulį, lygiai taip pat greitai išgaruos, ir pagrindas po kojomis vėl bus tvirtas.

Deja, ne visiems taip paprasta. Į svečius vieną dieną užsuka draugų šeima, kurie labai rimtai svarsto kelti sparnus iš Lietuvos. Ne dėl to, kad panikuotų ir skubėtų trauktis į saugesnę vietelę, baimindamiesi karo. Paprasčiausiai neramumai Europoje tik išryškina visas įsisenėjusias šeimos/artimųjų žaizdas, ir verčia susidėlioti gyvenimo prioritetus, peržengti savo komforto zonas bei rasti šiai dienai nepatogius, bet reikalingus sprendimus. Todėl atsisveikini ir nežinai, ar dar susimatysi. Kita vetus, bendraujant supranti, kad viskas gyvenime kinta, banguoja, o ir vaikai, kurie tarpusavyje anksčiau nelabai sutarė su draugės vaikais, auga ir iš naujo išmoksta kurti ryšius, užmegzti gražius santykius ir džiaugtis. Susitikimas nors ir nuspalvintas liūdesio šešėliu, palieka daug šilumos ir gražių bendrystės prisiminimų – tiek mūsų, tiek vaikų širdyse.


Ir gyvename toliau. Kiekvienas darydamas tai, ką jaučiame, kad galime geriausiai tuo metu. Vieni – tiesiogiai padėdami nuo karo Ukrainoje nukentėjusiems, kiti – palaikydami ryšį su tais, kuriems Lietuvoje reikia pagalbos ir padrąsinimo, treti – tyliai stebėdami, kas vyksta, ir bandydami išlaviruoti tarp savo bei artimųjų poreikių, kitų turimų įsipareigojimų...



 
Pasaulio pažinimas / gamtos stebėjimas

Na, o pereinant į linksmesę natą, toliau kopiame vaikų ugdymo, saviugdos ir pasaulio pažinimo laiptais... Vis dažniau pasirodanti saulutė gena į lauką ir dovanoja naujus atradimus. Štai Magdė – lyg didžiulį lobį neša man gigantišką ledo luitą – apsikabinusi tarsi didžiausią brangenybę, su didžiausia nuostaba veide, kad apskritai tokį pavyko atskelti.


Sušalę po ledų medžioklės vaikai lenda su visomis striukėmis į miegmaišius ir šildosi ant saulutės terasoje. Aš tuo tarpu čiumpu knygą ir visi jaukiai skaitome romų tautybės mergaitės Katidzės istoriją. 



Kai kyla poreikis visa ką apmąstyti, pasileidžiame pavasario laukais pasivaikščioti... Vėjas mintis prakedena, upelio čiurlenimas nusineša tai, kas nebereikalinga...


...o apdžiūvusi ir visa nuo gyvenimiškos patirties besistiebianti į saulę susiraizgiusi senos alyvos šakelė vėl patvirtina: kiek apsamanojęs ir kreivas besijustum, pavasariui atėjus gali imti ir pražysti, jei kas nors padovanos šilumos ir vandens.


Tas pats principas galioja ir įmetus mažą sėklytę į žemę. Vaikai šiuo klausimu mane aplenkė. Aš per savo visus darbus dar iki sėklų neprisikasiau... O štai jie – viens, du, ir viskas po keleto dienų jau dygsta... :)




O kol derliaus sulauksime, pats laikas prisiminti, ties kuo mes praeitą kartą sustojome. 



Išvykos, susitikimai

Sustojome mes, jei pamenate, tąsyk ties pasiruošimu Kaziuko mugei. Tad pats laikas pasidžiaugti darbo vaisiais. Vaikai tikrai intesyviai darbavosi prieš mugę, ruošdami savo „prekes“. Magdė priruošė muilų, pridarė popierinių „Nuotaiką keliančių dėžučių“ su kvapniomis džiovintomis gėlėmis viduje, Liutauras pabaigė savo dubenėlius, aš dar savo atviručių prigriebiau, ir mums vos užteko vietos viskam išsidėlioti ant vieno stalo... :)

Pasiruošimo mugei akimirka

Dar vieni mugės dalyviai ir jų gėrybės

Ir nors mugė nebuvo gausi, nes daug bendruomenės vaikų neatvyko dėl užklupusių virusų ar panašių negalavimų, vis tik Liutauras sugebėjo absoliučiai viską parduoti ir dar padėti sesei susitvarkyti su jos gaminių realizavimu. Žinoma, mugės pabaigoje, kaip galima įtarti, kainos labai krito, o dauguma paskutinių vienetų buvo tiesiog padovanota draugams ar išmainyta į ką kita, tačiau vaikai sugebėjo užsidirbti pakankamai, kad šokinėtų iš pasitenkinimo. :)


Buvo ir tokių akimirkų... :)




  
Projektas / Dailė

Mugei pasibaigus galėjome lengviau atsipūsti ir grįžti prie kitų savo darbų. Jei pamenate, buvome pradėję tautodailės projektą, kurį šiomis savaitėmis papildėme tautinių raštų studijavimu. Turiu pripažinti, kad pradžioje net nežinojau, nuo ko mes visa tai pradėsime – turėjau pati susigaudyti informacijos jūroje. Galiausiai apsiribojome penkių Lietuvos regionų pagrindiniais audinių raštais, ir čia man į pagalbą atėjo nuostabi pašto ženklų serija:


Atsispyrusi nuo jos padariau vaikams šių raštų spalvinimo schemas, ir mes visi puikiai praleidome laiką juos spalvindami bei kalbėdamiesi apie jų spalvas, apie tai, kaip tie raštai susidaro (kryžiuojantis vienos ar dviejų spalvų siūlams audiniuose), apie būdus audinius puošti (išausti, išsiuvinėti, išmereškuoti).

Liutaurui, kaip ne itin mėgstančiam kruopštumo reikalaujančius darbus, tai buvo didžiulis iššūkis, tačiau bendrom jėgom ir su pagalba vienas kitam viską padarėme. Galiausiai ir jis suprato, kad čia kalba eina ne vien apie spalvinimą. Ir ne vien apie smulkiosios motorikos lavinimą, o labiau apie valios ugdymą, apie komandinį darbą, apie kiekvieno iš mūsų talentų išnaudojimą ir talento kaip tokio ugdymą.



Magdei viskas ėjosi daug paprasčiau, todėl ji buvo linkusi padėti broliui.

Sesės pagalba broliui. Atkoduojame ir vėl užkoduojame penkių regionų spalvas:
žalią – Aukštaitijos miškams, geltoną – Dzūkijos smėlynams,
raudoną – Žemaičių karštam kraujui (ir mėgstamiems raštams), rudą – Suvalkijos rūdoms,
mėlyną – pamario kraštui.

Norėjau, kad neapsiribotume vien šiais penkiais ornamentais, nes jų, be abejo, yra daugiau, todėl tuo pačiu norėjosi vaikus supažindinti ir plačiau su šia tema. Tačiau kiek ieškojau ir domėjausi, viskas neišvengiamai sukosi tautinių drabužių kryptimi, ir man neliko nieko kito, kaip tik pasinaudoti jais kaip pavyzdžiu tautiniams raštams „pačiupinėti“. Šioje vietoje atradau labai mums tikusį pristatymą „Lietuvių tautinis kostiumas“, kurį tiesiog atspausdinau sumažintą, kad tilptų mums į bendrą aplanką. Tam kartui į jį per daug nesigilinome, tik užmetėme akį, bet pasilikome ateičiai.


Tuomet tuo pačiu dar užgriebėme lietuvių liaudies instrumentus, fone pasiklausydami kanklių, birbynės, skrabalų, rago ir skudučių atliekamų melodijų, ir greituoju būdu atspausdinusi vaikams jų iliustracijas, daviau viską sudėti į krūvą.



Po keleto prisėdimų pažintinis aplankas buvo baigtas. 


Pabaigai ant viršelio vaikai susiklijavo mano jiems kai pavyzdį raštų spalvinimams duotą medžiagą ir buvo laimingi, taip paprastai išsisukę...


Pirmame atvarte apsigyveno tautodailės ir amatų medžioklės laimikiai:


Visa kita sutilpo tolimesniame atvarte:


Savaitė buvo kupina darbų ir veiklos, todėl kai atėjo metas projektą pristatyti, kiek paskubomis pavyko tai padaryti. Liutauras savo darbą atliko, o Magdė truputėlį susimuliavo, todėl video pristatyme jos matysite mažai. Na, yra buvę anksčiau, kad situacija išeidavo atvirkštinė, todėl pavadinkime tai rezultato išlyginimu... :)


Jei ir jūs norėsite po tautodailės pievas pabraidyti, gal pravers šie mūsų atrasti resursai:




  
Matematika / Rašymas / Skaityma

Visa kita daugmaž sugulė į paprastą rutiną. Rašymą ir skaitymą integravome į projektą, paprastus kasdienius užsi-susi-rašinėjimus, todėl niekuo pasigirti šioje vietoje negalime. Su matematika po vieno pokalbio su Liutauru nutarėme pasielgti taip: susitikti su vienu jaunu matematikos entuziastu ir pasibandyti jo pamokas. Taip nutarėme padaryti dėl poros priežasčių – norėjau iš šono pasižiūrėti į savo vaikį ir suprasti, kur slypi jo nenoro draugauti su matematika, šaknys, tuo pačiu paįvairintant pamokas namuose bendravimu su kitu asmeniu. Taip Liutauras susipažino su Remiu ir porą dienų su juo sprendė įvairius matematinius uždavinius. Po pirmosios dienos įspūdžiai buvo tokie: „Labai pavargau, buvo labai sunku“. Ir jau beveik norėjo pasiduoti, tačiau paprašiau Liutauro nespręsti apie nieką iš vieno karto ir pabandyti dar kartą. Po antro susitikimo Liutauras švytėjo – žaidimai su dalyba kampu (dėl kurios realiai ir kilo mums mintis pasitelkti pagalbą iš šalies) jam labai patiko. Ir nors spartos sprendžiant paprastus matematinius uždavinius Liutaurui tikrai trūksta, yra vilties, kad praktika šioje vietoje labai pasiteisins.




O kad dalyba eitųsi sklandžiau, mums į pagalbą vėl atėjo daugybos/dalybos kortelės, kurių dėka Magdė vakarais slapta ėmė daugybos lentelę perrašinėti – kad Liutaurą žaidime aplenkt galėtų... :)


Vakaras iš tiesų dažnai pas mus tampa magišku laiku, kai vaikams galvoje gimsta galybė idėjų. Liutauras vieną vakarą nustebo pareiškęs, kad nori eiti į lovą ir ramiai paskaityti knygą. Prisipažino, kad ir rytais neskuba keltis dėl to, kad nori tyliai ramiai pabūti ir paskaityti. Tik knygų pritrūko, todėl vėl keliausime į biblioteką. Laikykite špygas, kad šis entuziazmas kuo ilgiau išsilaikytų...




Anglų kalba

Entuziazmo kol kas neišbarstėme ir su anglų kalba, todėl toliau tęsiame savo draugystę su „Family and Friends“ programa. Šį kartą mokomės nupasakoti žmogaus išvaizdą.








 
Judesys

Išvaizda, tęsiant mintį, nori nenori yra susijusi su mūsų fiziniu aktyvumu, todėl nepametame ir šios gijos. Kas dvi savaites turime tradiciją pasidaryti šeimos dieną ir kartu visi kur nors nuvykti. Šį kartą pasirinkome boulingą, kuriame labai seniai bebuvome. Puiki proga palavinti taiklumą, ištvermę, išmokti pasidžiaugti savo ir kito sėkme.



Laimėjo finale draugystė! Ji viską sustato į savas vietas... Tiek sporte, tiek... muzikoje.




  
Muzika / Smuikas / Žaidimai

Parsinešė vaikai vienądien iš solfedžio pamokos linksmą ritminę dainelę. Užkrėtė ir mus. Juoko netrūko... :) Jei norite ir jūs savo vakarus paprastomis priemonėmis praskaidrinti, pasižiūrėkite video įrašo gale – rasite ten ją. :)


Vis tik Magdei rūpi ir rimtesnė muzika. Kovo 11-ajai artėjant susirado senus savo ukulėlės užrašus su Tautinės giesmės natomis ir ėmė mokytis...


Kovo 11-osios koncertu ir pabaigėmė šias savo savaites. Liutaurui tai buvo eilinis koncertas, tuo tarpu Magdei tai buvo kai kas ypatingesnio. Ji gavo savo pirmąjį diplomą, kuris išduodamas baigus kurią nors Suzuki metodo knygą. Taigi – pirmoji knyga įveikta, diplomas rankose, kelionė smuikavimo takais tęsiasi.






Tęsiasi neišvengiamai ir pavasaris. Lauko keliai pradžiuvę ir daug lygesni nei prieš porą savaičių.  Dviračių nebereikia vestis. Jau galima jais važiuoti. Belieka tikėtis, kad ir pasaulio keliai neužilgo pradžius ir taps lygesni...



Pabaigai – kaip visada mūsų tradicinis apžvalginis video:



Gražių jums visiems pavasario dienų. Išmintingų sprendimų ir ramybės širdyse. 

Projektas „Mūsų tautodailė ir tautiniai raštai“

I DALIS


Pastarąsias savaites didžioji mūsų veiklų dalis sukosi apie Lietuvą. Jei konkrečiau – apie kultūrinį paveldą, tautodailę ir amatus. Apsižiūrėjau, kad per pastaruosius metus giliau nebuvome užkabinę šios temos, todėl ji labai šviežiai įsiveržė į mūsų gyvenimą ir aprazgė šias dvi savaites tarsi gijos iš pintinių juostų...


Pasiūliau pradžioje vaikams pasižiūrėti filmukų, pristatančių senuosius amatus, tačiau keletą pažiūrėję pareiškė, kad ne itin jie įdomūs. (Kad juos kur! Man pačiai jie taip patiko!) Supratusi, kad per prievartą mylimas nebūsi, ėmiau sukti galvą, kaip kitaip patraukliai jiems pristatysi šią temą. Per rankdarbius eiti nerizikavau – ištraukusi savo vaikystėje austas juostas ir pademonstravusi, kaip paprastai galima nuausti nedidelę juostelę ant rėmelio, tuoj supratau, kad toks formatas „nepraeis“... 


Tai, kas vyko toliau, išsirutuliojo tarsi savaime. O prasidėjo tai nuo to, kad vieną dieną apsilankėme lietuviškų patiekalų restorane „Etno Dvaras“, kurio interjeras buvo dekoruotas įvairiausiais tautiniais motyvais. Belaukiant, kol mums atneš maistą ir besidairant po čia kabančius šiaudų sodus, iki milžiniško formato išdidintus prieverpsčių raštus ir šiaudų paveikslus ant sienų, man ėmė suktis mintys, kad reikia kažkaip interaktyviai vaikus įtraukti į tautodailės pasaulį...



Galiausiai ėmusi klausinėti vaikų, kokios veiklos jiems šiemet labiausiai patiko, išgirdau iš Magdės, kad jai labai patiko „Gamtos turtų medžioklė“, į kurią buvome leidęsi praeitą rudenį. Štai ši mintis ir sudėliojo man visus taškus ant i. Pagalvojau, kad būtų visai įdomu padaryti panašaus pobūdžio „medžioklę“ kokiame nors muziejuje...

Nieko nedelsusi sukūriau vaikams Tautodailės ir amatų turtų žemėlapį, su kuriuo ir leidomės į medžioklę Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale, kartu į kompaniją dar ir draugų pasikvietę. Kiek nerimavau iš pradžių, kaip čia viskas eisis, tačiau nuo pirmųjų minučių vaikai įsitraukė į medžioklę, glumindami muziejaus darbuotojas, kurios susidomėjusios stebėjo, ką čia tie vaikai su tokiu didžiuliu užsidegimu žymisi. Net Liutauras, kurį ne taip lengva būna sudominti, po visko pripažino, kad „motyvacija viską rasti buvo didžiulė“, ir jam labai patiko!





Kai nebūdavo kaip pasižymėti rastus objektus stovint ar reikėdavo užsirašyti tai, ką rado nesant mano žemėlapyje, vaikai tiesiog susigūždavo ant grindų ir čia pat fiksuodavo faktus. :) Aš ne ką mažiau intensyviai ieškojau savųjų lobių, kad spėčiau ir jums pakoreaguoti žemėlapį, į jį įtraukdama tai, kas buvo prieš tai pražiopsota. Tad griebkite ir neškitės į Kaziuko mugę – kad vaikai ne tik kaulytų jus ką nors nupirkti, bet ir azartą pagavę šukuotų mugę, ieškodami vieno ar kito tautodailės dirbinio, atkreipdami dėmesį į tai, kas iš ko padaryta, kaip papuošta ir ar jų apskritai mugėje esama, ar dar šiais laikais gaminama.


Tiesą sakant, šis žemėlapis gali jums pasitarnauti net ir namie – galite susigalvoti įvairių žaidimų jo pagrindu. Žymėtis, kokius amatus patys esate išbandę ar kokių tautodailės dirbinių esama jūsų namuose...
Labai norėjau į šį žaidimą įtraukti dar ir tautinių raštų faktorių, deja, nebespėjau. Gal ateityje sugalvosiu, kaip tai padaryti ir pasidalinsiu su jumis.

Tam kartui pažinčiai su raštais teko pasitenkinti tradiciniais Youtube'o filmukais apie juostų raštus ir prieverpsčių drožybą. Prie šios temos, manau, dar prisiliesime ateinančiomis savaitėmis, todėl per daug nepergyvename, kad nespėjome. 



II DALIS

Savo projektą šiomis savaitėmis papildėme tautinių raštų studijavimu. Turiu pripažinti, kad pradžioje net nežinojau, nuo ko mes visa tai pradėsime – turėjau pati susigaudyti informacijos jūroje. Galiausiai apsiribojome penkių Lietuvos regionų pagrindiniais audinių raštais, ir čia man į pagalbą atėjo nuostabi pašto ženklų serija:


Atsispyrusi nuo jos padariau vaikams šių raštų spalvinimo schemas, ir mes visi puikiai praleidome laiką juos spalvindami bei kalbėdamiesi apie jų spalvas, apie tai, kaip tie raštai susidaro (kryžiuojantis vienos ar dviejų spalvų siūlams audiniuose), apie būdus audinius puošti (išausti, išsiuvinėti, išmereškuoti).

Liutaurui, kaip ne itin mėgstančiam kruopštumo reikalaujančius darbus, tai buvo didžiulis iššūkis, tačiau bendrom jėgom ir su pagalba vienas kitam viską padarėme. Galiausiai ir jis suprato, kad čia kalba eina ne vien apie spalvinimą. Ir ne vien apie smulkiosios motorikos lavinimą, o labiau apie valios ugdymą, apie komandinį darbą, apie kiekvieno iš mūsų talentų išnaudojimą ir talento kaip tokio ugdymą.



Magdei viskas ėjosi daug paprasčiau, todėl ji buvo linkusi padėti broliui.

Sesės pagalba broliui. Atkoduojame ir vėl užkoduojame penkių regionų spalvas:
žalią – Aukštaitijos miškams, geltoną – Dzūkijos smėlynams,
raudoną – Žemaičių karštam kraujui (ir mėgstamiems raštams), rudą – Suvalkijos rūdoms,
mėlyną – pamario kraštui.

Norėjau, kad neapsiribotume vien šiais penkiais ornamentais, nes jų, be abejo, yra daugiau, todėl tuo pačiu norėjosi vaikus supažindinti ir plačiau su šia tema. Tačiau kiek ieškojau ir domėjausi, viskas neišvengiamai sukosi tautinių drabužių kryptimi, ir man neliko nieko kito, kaip tik pasinaudoti jais kaip pavyzdžiu tautiniams raštams „pačiupinėti“. Šioje vietoje atradau labai mums tikusį pristatymą „Lietuvių tautinis kostiumas“, kurį tiesiog atspausdinau sumažintą, kad tilptų mums į bendrą aplanką. Tam kartui į jį per daug nesigilinome, tik užmetėme akį, bet pasilikome ateičiai.


Tuomet tuo pačiu dar užgriebėme lietuvių liaudies instrumentus, fone pasiklausydami kanklių, birbynės, skrabalų, rago ir skudučių atliekamų melodijų, ir greituoju būdu atspausdinusi vaikams jų iliustracijas, daviau viską sudėti į krūvą.



Po keleto prisėdimų pažintinis aplankas buvo baigtas. 


Pabaigai ant viršelio vaikai susiklijavo mano jiems kai pavyzdį raštų spalvinimams duotą medžiagą ir buvo laimingi, taip paprastai išsisukę...


Pirmame atvarte apsigyveno tautodailės ir amatų medžioklės laimikiai:


Visa kita sutilpo tolimesniame atvarte:


Savaitė buvo kupina darbų ir veiklos, todėl kai atėjo metas projektą pristatyti, kiek paskubomis pavyko tai padaryti. Liutauras savo darbą atliko, o Magdė truputėlį susimuliavo, todėl video pristatyme jos matysite mažai. Na, yra buvę anksčiau, kad situacija išeidavo atvirkštinė, todėl pavadinkime tai rezultato išlyginimu... :)


Jei ir jūs norėsite po tautodailės pievas pabraidyti, gal pravers šie mūsų atrasti resursai: