27-oji savaitė. Atostogos. Žiemos džiaugsmai.

Kaip jau buvau užsiminusi, nuo gruodžio mėnesio mes, kaip ir daugelis kitų šeimose vaikus mokančių pasaulio bendraminčių, persijungiame į prieššventinį režimą – savotiškas atostogas. Na, tai iš tiesų nereiškia, kad mes sėdam ant sofos ir užvertę kojas nieko neveikiam. Tiesiog viskas vyksta šiek tiek kitaip. Kaip? Prioritetus persidėliojant ir pasiruošimą šventėms perkeliant į pirmą vietą. O visa kita paliekant daugiau savieigai.

Tradicijos

Šiaip mes nesame iš tų, kurie Kalėdoms labai ten kažkaip ypatingai ruoštumės, tačiau vis tik turime keletą šeimos tradicijų, o kitas, naudodamiesi proga, kuriame...

Svarbiausia mūsų šeimos tradicija, kurią tęsiame jau šešti metai – šeimyninė fotosesija.  Po jos spausdiname šeimyninius A6 dydžio portretus, ruošiame su jais atvirutes, rašome sveikinimus ir siunčiame artimiesiems, draugams po platųjį pasaulį. 

Kita mūsų tradicija – iki Kalėdų papuošti namus. Saikingai. Minimaliai. Bet visgi. Pirmuoju ženklu, kad artėja Kalėdos, tampa raudona languota staltiesė, kuria pasidengia valgomojo stalas. Ant jo gula šiemet iš samanų padarytas padėkliukas žvakidei – kad vakarais būtų jaukiau. Tada traukiam į dienos šviesą kokius nors papuošimus ir kabiname juos ant lempų (kaip kad nutiko ir su šiemet gamintais samanų rutuliais) – jos pas mus išsidėstę palei visą virtuvės-svetainės lubų liniją – labai patogu. Kartais tai būna prieš keletą metų mano gaminti temari rutuliai (turbūt ir šiemet jie išlįs iš spintos, tik vėliau), kartais kažkas kita. O tas „kita“ šiemet pas mus yra pažintiniai kalėdiniai ornamentai su bibliniais Kristaus vardais. Turim planą pagaminti jų 24 – po 6 kiekvienai savaitei. Ar visus pavyks pagaminti, laikas parodys...

Papuošimų, dovanų gamyba

Na, o viskas prasidėjo nuo to, kad nusipirkau seniai norimą įrankį – degiklį. Ant brolio supjaustytų slyvos ripkelių išdeginau tuo degikliu įvairias citatas, kuriose minimi Kristaus titulai, ant kitos gi pusės su vaikais gaminom tuos vardus-titulus atspindinčius simbolius. Įpusėjus savaitei galvojau, kad visų šešių šią savaitę tikrai nespėsim, tačiau porą dienų praleidę atsigriebėm savaitgalį ir spėjom. Išėjo jie mums tokie:

Paruošiamieji darbai vyko draugiškai ir sklandžiai... Gręžti skylutes patiko visiems.

Deginti, aišku, labiausiai patiko man. Vaikams toks darbas vis tik dar per sudėtingas, o ir ne itin saugus. Taigi „žaidžiau“ aš. Klijavau, deja, irgi daugiausiai aš.

Vaikai tuo tarpu mėgavosi su šiais ornamentais susijusiais darbeliais. Pradžioje mokėmės daryti nesudėtingas nedidelio formato knygeles. Aš supjausčiau ir įrėžiau lapus, vaikai sulankstė, tada klijavom, rinkomės viršelius (čia buvo smagiausia dalis), klijavom dvipusę lipnią juostą, draugiškai lipdėm prie pasirinktų viršelių, viską dėjom į krūvą ir turėjom labai simpatišką rezultatą. Atrodo sudėtinga? Žinokit, tik atrodo. Patys pasižiūrėkite šį paveikslėlį išsididinę ir suprasite, kad nėra taip viskas sudėtinga. ;)

 Lankstom vidinius lapus

Ruošiam viršelius (labai paprasta, kai yra dvipusė lipni juosta) 

Aptraukiam pasirinkta medžiaga ir džiaugiamės.

Taigi, idėja buvo graži ir pagirtina – padovanoti šias knygeles Emilijai ir Sofijai. Deja, realybė pasirodė tokia, kad Magdė užsimanė į savo knygelę visko pripiešti, o Liutauras tiesiog pamiršo... Na, iki Kalėdų laiko yra, tad galėsime ne vieną knygelę dar padaryti... O tam kartui laiko neliko, nes laiką vis leidom ne namie...

Idėjų, sekant ornamentų gamyba, savaitei buvo daugiau, bet kiek jau spėjom, tiek. Ne tobuli ir mes. :) O ir atostogos juk, po galais... :)

Bendravimas

Pirmadienį ištrūkom į šokio spektaklį „Debora“. Garso buvo daug, bet vaikams vis tiek patiko. Spektaklį nufilmavome, tad vaikams buvo džiaugsmo jį žiūrėti dar n kartų. O aš buvau apžavėta Kirtimų kultūros centro. Superinė kamerinė salytė nuostabiame 6-ojo dešimtmečio statybos pastate. Važiuosite kada pro šalį S. Dariaus ir S. Girėno gatve – atkreipkite dėmesį... Visai nebūdingas Kirtimams... 

Antradienį turėjome vykti į Žaidimo laboratoriją, tačiau kai vaikai atsikėlę už lango pamatė krūvą sniego, niekur nenorėjo važiuoti. Tuoj čiupo kastuvus, roges ir lėkė pro duris. Iš ryto vieni, vakare dar kartą su mumis. Smagiai prasijudinom, vietinių gatvelių ir kapinių kalnelių slidumą ir statumą išbandėm, gryno oro prisikvėpavom. Smaguma... Aš pati, prisimindama savo vaikystės žiemos atostogas, pirmiausiai ką pamenu, tai šlapias pirštines ir apšarmojusį šaliką ties burna. Raudonus žandus ir velkamas slides, roges ar pačiūžas – mirkdavom su viena ar kita drauge ištisomis dienomis vienam ar kitam apsnigtam parke ar senamiesčio kieme...

Ketvirtadienį tradiciškai išlėkėm susitikti su kitais šeimose besimokančiais draugais. Šį kartą į svečius mus pakvietė Sandra su savo ketveriuke. Pradžioje smagiai visi pasivaikščiojome po apylinkes. Čia netrūko apšalusių vandens telkinių, kurie, žinoma, nepaprastai masino vaikus...

Visiems labai knietėjo pažiūrėti, kaip gi skyla ledas, kaip metant jau atskilusius jo gabalus galima praskelti ir didesnes ledo lytis, žodžiu, patirtis buvo smagi. 

Dar smagiau buvo prisibuvus lauke užsukti pas Sandrą į svečius išgerti šiltos kakavos ir kątik iškeptų karštų sumuštinių. Vaikai juos kirto, net ausys krutėjo... 

O pavalgę žaidė įvairiausius žaidimus, aiškinosi santykius, na, kaip ir turi būt... Mes, mamos, užtat irgi turiningai galėjom pabendrauti, apie mokymo šeimoje iššūkius pakalbėti, patirtimi pasidalinti.

Penktadienio rytą ypatingai smagiai laiką praleidome „Verandoje“. Šįkart čia buvo taip visiems smagu, kad ne tik mes neskubėjome viskam pasibaigus lėkti namo... Bendravome, žaidėme, kalbėjomės... Liutauras – net ir jis – šįkart labai noriai dalyvavo visuose šokiuose, žaidimuose, su dideliu entuziazmu darė darbelį – tikrai nuostabiai praleidome laiką.

Gaminam žiemai kepures...

Šeštadienį savo bendravimo maratoną baigėme svečiuodamiesi pas Aušrą su Donatu bei Karolina (10 m.), Vytaute (8 m.) ir Ona (1,5 m.). Tiesa, Vytautė netikėtai apsirgo, tad Liutaurui kiek trūko žaidimų partnerės, tačiau tai netrukdė visiems gerai praleisti laiką. Ant grindų karaliavo „grindiniai“ žaidimai, ant stalo – stalo žaidimai, žodžiu, pasirinkt galėjo kiekvienas pagal savo sugebėjimus. :)

Kūryba

Per daug papildomų užduočių šią savaitę vaikams neturėjau, tai jie savų susigalvojo... Tai kažką paišinėjo, karpinėjo, klijavo, spalvino, su populiariąja dar praeitą savaitę atkeliavusia kartonine dėže žaidė, lego ir mašinėlių miestus statė, gatves iš lipnios juostos klojo...

Skaitymas

Apsižiūrėjus, kad vėluojame grąžinti į biblioteką knygas, kurių per „Pagranduką“ taip ir daugumos neskaitėme, puolėm vieną vakarą atsigriebinėti... Tai ir H. K. Anderseno „Mergaitę su degtukais“ įveikėm, ir mįslių galybę perskaitėm, ir pasakas apie Lietuvos istoriją įpusėjom... Tiesa, koją vidury savaitės bibliotekinėms knygoms mums pakišo netikėtai į namus atkeliavusi nuostabi V. Kandroto knygelė „Laikrodžių istorijos“. Visos neperskaitėm, bet jau galiu sakyti, kad trauksim būtinai ją į gyvųjų knygų sąrašą. Graži, smagi, vaizdinga kalba parašyta pažintinė knygelė ne tik apie laikrodžius, bet ir apie posakius, mįsles ir kt... Tiek man, tiek vaikams labai patiko. Galiausiai ir bibliotekos knygas pavyko prasitęsti, tai visiems buvo džiaugsmo.

Rašymas

Kankinam rankas toliau... Magdei vedžioti nesunku, tai ji daro su dideliu malonumu ir, turiu pasakyti, tikrai labai neblogai. Ramiai, kruopščiai, iš lėto mergina atlieka tai, kas užduota. Nors va, vienądien, kai buvo įsidūkusi, taip ir neįkalbėjau apvedžioti dar vienos užduoties.

Liutaurui tuo tarpu, nors sekasi ir kiek sunkiau, bet užduotį įveikiam...  Pradžioje su pasierzinimais, kai kažkas neišeina, o kai gera nuotaika – su pasimaivymais, bet į priekį judam. Nes jau ir raidžių diktuoti nebereikia – pats paima, kopijuoja, pašaukia, kai darbas būna atliktas. Aš gi žiūriu ir mintyse dėliojuosi kito mėnesio planus, kuomet bandysime dailyraštį daryti bent tris kartus per savaitę (iki šiol darydavom tik vieną kartą): vienas bus citatai iš Biblijos, kitas – frazei iš vaikų gyvenimo, trečias – kokiai nors eilėraščio ar vaizdingo teksto ištraukai. Tam kartui šią savaitę pabandėm įgyvendinti pirmus du.

Visa kita, kas vyko, liko už kadro – visokie pasigrojimai, abėcėlių pasikartojimai, skaičiavimai, L. Da Vinčio „Vetruvijaus žmogaus“ šmėžavimas, L. van Betoveno „Mėnesienos sonatos“ garsai... Šios veiklos nei fiksavau, nei struktūrizavau – palikau pačių vaikų valiai... Taip ir prabėgo savaitė.

O aš, tuo tarpu, vėl neriu į visokias kitų šeimose vaikus mokančių šeimų istorijas, bandau nusigvelbti idėjų iš kitų mamų (ačiū Eglei už matematikos knygą tėvams). O ir pati dalinuosi vienos neeilinės ukrainiečių šeimos, persikėlusios į Sibirą ir mokančios namuose keturis vaikus, video kanalu, nuo kurio paskutiniu metu sunkiai beatsitraukiu... Nuorodą temetu vieną, per ją, jei įdomu, susirasite jus dominančių temų grojaraščius (jų gyvenimo istorijos, Sibiro gamta, vaikų-tėvų-sutuoktinių santykiai ir daug ko kito). Neeilinė abiejų tėvų gyvenimo istorija, krikščioniškos vertybės, toks „tikras“ gyvenimo būdas... Na, žodžiu, čia mano įspūdžiai, o jūs jau darykitės savuosius... :) Iki!

2016 ruduo. Sezono reziume ir tolimesni tikslai.

Smagiai pralėkė dar vienas ketvirtis. Kai kuriuos jo siekius pavyko įgyvendinti, kai kurie pasidavė ne taip lengvai, kaip norėjosi... Bet vis tiek mes jį įveikėm, kuo ir pasidžiaukim. :)

Biblija
Vis dar viena iš sunkiausiai pasiduodančių sričių. Vis dar ieškau vaikams suprantamiausio būdo perteikti tai, ką noriu. Ne iki galo man priimtinos tos „atskiestos“ vaikiškos Biblijos, o vien perskaitytų citatų iš Biblijos kartais būna tarsi per mažai. Kita vertus – tai tik mano nuomonė. Ir gal jų galvose nusėda būtent tai, kas ir turi nusėsti?..
Tikiuosi, žiemos mėnesiais pavyks mums atrasti kažkokį kiek kitokį formatą Biblijos skaitiniams, nes kol kas jie labai padriki ir nesistemingi.

Citata

Šioje vietoje taip pat reikia veržtis diržus – citatų dėžutę atveriam rečiau, nei man norėtųsi...

Bendravimas

Persikėlus į miestą nuogąstavau, kad vaikams gali stigti bendravimo, tačiau pasirodė, kad mano baimės nepasiteisino – bendravimo maniškiams buvo kartais net ir per daug... „Žaidimo laboratorija“ su aktyvia 10-15-os ikimokyklinukų ir keliolikos studentų/dėstytojų/psichologų/tyrėjų draugija, „Veranda“ su žaismingais jos vedėjais, čia dalyvaujančiomis mamomis ir vaikais, ir, žinoma, kitų šeimų susitikimais vieną - du kartus per savaitę...
Nepaprastai smagu, kad prasiplėtė bendraminčių ratas. Džiaugiamės Gintarės ir jos dukrelės Melisos (4 m.) kompanija, taip pat labai smagu, kad Agnė su Saule (6 m.) ir Dovydu (3m.) nepabūgo atstumo tarp Vilniaus ir Kernavės apylinkių – tikimės ir toliau visi kartu bendrauti, draugauti, patirtimi ir įkvėpimu dalintis.
O kur dar Jūratė su Simonu (6 m.) ir Matu (3 m.) bei įvairūs žaidimų aikštelėse kartu besisukiojantys vaikai, bibliotekose, muziejuose sutikti darbuotojai, praeiviai, pardavėjai, traukinio kontrolieriai ir pan... Džiaugiuosi, kad turime tiek daug galimybių būti realiame pasaulyje ir bendrauti su tais, su kuriais gera. Tikiuosi, ir toliau tęsime visa tai.

Gamta

Savaime suprantama, kad gamtos darganotą rudenį neišeina įsileisti į namus tiek, kiek vasarą, tačiau
manau, kad mes visai neblogai susitvarkėm su tuo rudeniu. Taigi ir toliau, judėdami pagal Lynn Seddon Gamtos tyrinėjimo programą, tikuosi, smagiai ir turiningai praleisime žiemą.

Išvykos

Labai tolimų jų nebuvo, tačiau praktiškai kiekvieną savaitę po vieną vis tik išpuolė: mėgavomės šilto rudens dienomis Elniakampio atodangoje, ekskursija po Barbakano ir Užupio apylinkes, Markučių parku, Suderve, Tuskulėnų rimties parku, Valakampių pliažu, Didžiąja rieše, Kelione po Lietuvą per Vėlines, Apsnigta diena Dūkštų pažintiniame take, Nacionaliniu lankytojų centru, Sapiegų parku, Antakalnio šilu, Saulės slėniu Sapieginės miške, Vingio parku... Bandysim ir toliau taip.

Žaidimai

Smagiausia dalis, kuria mėgaujamės turbūt visi... Net ir aš, atrodo, po truputį pradedu išmokti žaisti... :)) Tolimesnių tikslų nelabai įmanoma susidėlioti, bet tikiuosi, kad kuo toliau, tuo tie žaidimai bus įdomesni ir turiningesni. Juo labiau, kad ne tik Liutauras, bet ir Magdė pradeda fantazuoti, kurti žaidimo scenarijus, diktuoti savas taisykles, žaidimo sąlygas... Žinoma, skirtumas tarp Liutauro ir Magdės žaidimų ganėtinai ryškus: Liutaurui be konkurencijos visokie namų statymai, policijos/gaisrinės/statybos mašinų įtraukimas į žaidimą, tuo tarpu Magdei smagiau žaisti pyragų kepėją, lėlių migdytoją, meškučių gydytoją ir pan... Tačiau kažkaip juodu randa bendrų sąlyčio taškų, ir tai žavu.

Akademiniai pasiekimai. Literatūra, matematika, dailyraštis

Jaučiu nemenką progresą šioje srityje. Ypač dailyraščio. Liutauras pradėjo savarankiškai rašyti raides, Magdė daug greičiau ir dailiau vedžioja jai paruoštus „laiškus“.
Magdė pasistūmėjo matematikoje su skaičiavimu, Liutauras irgi – skaičiai su skaitliukais, objektų ir skaičių sekos, sudoku – viskas nesunkiai įveikiama. Norėčiau ateinančiais mėnesiais bandyti po truputį kabinti sumos ir atimties sferą.
Su skaitymu irgi jaučiasi progresas: Liutauras dviraidžius skiemenis nesunkiai įveikia, paprastus dviskiemenius žodžius – taip pat. Magdė atpažįsta vis daugiau raidžių: A, C, D, E, G, H, I, K, L, M, N, O, S, T ir U. Bandysim toliau lavinti skaitymo bei raidžių pažinimo įgūdžius.

Meno trijulė: muzika, menas, poezija
Labai džiaugiuosi, kad šį ketvirtį pagaliau mums pavyko prisijaukinti muziką ir vaizduojamąjį meną. Susipažinome su V. A. Mocarto ir J. S. Bacho muzika. Jos klausėmės tikrai nemažai. Kiek strigom ties L van Betovenu, bet per daug neliūdim – visada galime atsigriebti.
Menas irgi pradeda vaikus „kabinti“ – kas kartą pamatę kompiuterio ekrane naują savaitės kūrinį, jau klausia, kas tai yra, jau galim bent trumpai apie tai pakalbėti, aptarti.
Poezija dar, deja, ne taip lengvai pasiduoda. Daugiausiai, žinoma, dėl mano išankstinio nepasiruošimo. Tai irgi turime vietos kur tobulėti. :)

Tokia tam kartui reziume, iki kito karto! :)

26-oji savaitė. Kryžius. Traukinių muziejus. Paukščiai. Da Vinčis

Na ką, brangieji, štai ir prabėgo pirmasis mūsų Mokymosi šeimoje (homeschooling'o) pusmetis... Kiek besibaiminant rudens pradžioje, kad persikėlimas į miestą mums pateiks daugybę iššūkių. Bet, kaip žiūriu, mes visai neblogai susitvarkėme. Ne veltui sakoma, kad kai užsiveria vienos durys, atsiveria kitos. :) Taigi jūsų dėmesiui – paskutinės rudens savaitės įspūdžiai.

Biblija
Nukryžiavimas. Tai – mėgstamiausia Liutauro istorija. Todėl net ir po paprasto darbelio apie Jėzaus auką ant kryžiaus, kuri parodo Dievo meilę mums (todėl klijuojame širdį) ir išperka (lipinam monetas) visas mūsų nuodėmes amžiams, vaikai nesustoja. Magdė paprašo iškirpti jai dar vieną kryžių, kad ji galėtų jį priklijuoti, Liutauras gi kartu su tėčiu inscenizuoja mini spektaklį apie Kristaus prikalimą prie kryžiaus. Gaila, kad šį reginį man tenka pražiopsoti, mat kaip tik turiu tuo metu reikalų mieste...

„Kol mes dar buvome nusidėjėliai, Kristus mirė už mus“ (Rom 5:8)

Savaitės Citata

Ps 37:8. „Liaukis pykęs ir palik rūstybę; jokiu būdu nesierzink, kad nedarytum pikto.“ Manau, aktuali kiekvienam iš mūsų...

Gerų įpročių formavimas

Toliau kantriai bandome prisijaukinti kantrumą. Po truputėlį. Ramiai, be didesnių iššūkių judam į priekį. Kantriai laukiame, kol vienas ar kitas baigs kalbėti, kol vienas ar kitas baigs žaisti kitam norimu žaislu ir pan...

Žaidimai. Bendravimas

Po savaitės pertraukos mes ir vėl antradienį skubam į Žaidimo laboratoriją. Vaikų šįsyk nedaug. Studentų irgi – sesijai mat ruošiasi. Bet tai ne bėda, nes idėjų žaidimui Liutaurui netrūksta. Šįkart nutiko taip, kad standartinę Liutauro namo statybos eigą nutraukė... į jo statomą namą įsibrovę plėšikai. Taigi teko spręsti įvairias namo saugumo, plėšikų ieškojimo ir policijos pajėgų problemas.

Magdė gi tuo tarpu šįsyk norėjo žaisti viena. Tiesa, labai jau troško mano kompanijos. Tai ir žaidėm nemažai kartu. Lėlės šįsyk užkariavo merginos širdį. O kad jau buvo didelis pasirinkimas visokiausių priedų, tai buvo išbandytos ir lovelės, ir nešiojami lopšiukai, ir vežimėliai...

Siauri laiptai – iššūkis kiekvienai vežimėliu besinaudojančiai mamai...

 Sumigus didelėms lėlėms, persimetėme prie mažųjų...
Veiksmo bei siužetinių linijų ir čia netrūko. :)

 Galiausiai fantaziją išliejo mergina ir prie tapybos sienos...

Liūdniausia, kai reikia atsisveikinti ir viską sutvarkyti.
Kita vertus – komandinio darbo įgūdžių lavinimas tik į naudą.

Išvykos. Bendravimas
Kol dar lapkritis, skubėjom su vaikais aplankyti Lietuvos geležinkelių muziejų. O skubėjom todėl, kad nuo gruodžio užsidaro lauko ekspozicija, o kaip gi be jos! Nors, tiesa, ir tądien turėjom pasiderėti, kad tą lauko ekspoziciją mums atidarytų, mat muziejaus darbuotojos jau buvo nusprendę, kad yra per daug šalta lauke, kad būtų galima po tą ekspoziciją vaikštinėti. Kai paklausiau, kam šalta? Ji norėjo man duoti užuominą, kad vaikai gali sušalti, tačiau aš neleidau jai suabejoti, kad vaikai apsirengė šiltai, ir ji neturėtų dėl to rūpintis. Žodžiu, nors ir vangiai, bet visgi buvo pakeltas telefono ragelis ir paskambinta darbuotojui Česlovui, kuris maloniai mus įleido apžiūrėti didžiųjų traukinių, išrikiuotų lauke. O dar ir papasakojo, kad kai kurie jų vis dar yra naudojami statomuose filmuose (kaip kad „Ana Karenina“, pvz.). Žodžiu, trečiadienį labai įspūdingai praleidome laiką tiek viduje, tiek lauke... Jūsų dėmesiui – fotoreportažas:

Viskas prasidėjo nuo to, kad perone sulaukėme iš Naujosios Vilnios atvažiuojančių mūsų draugų – 

mamos Gintarės su dukra Melisa ir dukterėčia Simona.

Kol laukėme Eglės šeimynos, apžiūrėjome Traukinių stoties laukiamąjame
esančius Lietuvos geležinkelių bei Vilniaus stoties maketus.
Tada jau traukėme į patį muziejų.

Vienas įdomiausių muziejaus eksponatų – tikro dydžio 

bėgių fragmentas su visais tais perjungimo iešmais. O pastumti iešmą – ne taip jau ir lengva...

 Įvairūs traukinių modeliai nepalieka abejingų nei mažųjų, nei didelių...

Maketų salės džiaugsmai. Nuostabūs, detalūs, įspūdingi maketai
su važiuojančiais traukiniais, besisukančiais malūnais ir intriguojančiu galvosūkiu,
skatinančiu ieškoti įvairių maketuose pasislėpusių objektų.

 Vaikų džiaugsmui – linksmasis traukinukas.

Veiklos stalas su dėlionėmis, knygelėmis apie traukinius
(radome bei perskaitėme čia ir mūsų mėgiamą D. Napp'o
„Daktaras Bambeklis važiuoja traukiniu“), priemonėmis piešimui ir kt...

O čia jau mano džiaugsmui ir prisiminimui – ir aš tokiu prietaisu brėžinius kadaise universitete ruošdavau... :)

Austriškas, 1942-ųjų metų prekinis garvežys...
Taip, taip, tas pats, kurį, jei žiūrėjote „Aną Kareniną“, turėjote matyti juostoje... :) 

 Kad traukiniai nepasiklystų... :)

 Stoties varpu paskambinti tiesiog būtina!!!

Išėję iš muziejaus, atsisveikinome su Gintarės kompanija ir kartu su Egle, Emilija, Sofija bei Matu sėdome į traukinį, važiuojantį į Vilniaus oro uostą. Labai vykęs variantas tiems, kurie nėra važiavę traukiniu ar šiaip nori kur netoli juo prasivėžinti... 7 minutės pirmyn, 8 atgal – tiesiog idealu. Žmonių traukinyje nedaug, erdvu, tvarkinga, vaikams įspūdžių – pilnos kišenės... O jei dar gali išlipęs iš traukinio nučiuožti ilgutėliu pandusu – iš viso gyvenimas žavus... :)

Gamta. Bendravimas

Nors paukčių temą turėjome jau vasarą, tokia ji buvo ir šią savaitę. Mat vasarą buvome sodyboje, o ir paukščiai tuomet elgiasi kiek kitaip, tad planavome pažvelgti į juos kitomis akimis. Planuot planavome, bet koją mums pakišo... miestas... :( Dar praeitą sekmadienį Eglė padovanojo mums du nuostabius puodelius, pripildytus maisto paukščiams, kuriuos pakabinome lauke. Tačiau penkias dienas taip ir nesulaukėme nei vieno skrajūno, norinčio pasivaišinti... Miestas ir mažos erdvės tarp namų daro savo...
Todėl pabendrauti su paukščiais išsiruošėm į Vingio parką. Šįkart – kartu su Eglės ir Agnės šeimomis. Kol laukėme Agnės, Eglė nusivedė mus prie įspūdingo stambiąjai motorikai lavinti tinkamo medžio.

Paskui gi, jau visi vieni kitų sulaukę, traukėme lesinti ančių. O mes su Magde dar ir genį pakanakamai iš arti matėm nuvirtusį medį bekalenantį... Tik, aišku, nufotografuoti jo nebepavyko...
Užtat ančių – nors fotosesiją daryk... :)

Na ir, aišku, būtina atsižymėti vietinėje vaikų žaidimo aikštelėje... Visiems smagu, visi laimingi, gal tik Matui, kaip mažiausiam, sunkoka. Pavargsta vaikis, tad Eglė pirmoji pasitraukia iš „žaidimo“, mes su Agne ir jos vaikais dar liekam. Liutaurui ir Magdei tik į naudą, nes turi puikią progą labiau susidraugauti su Saule (6 m.) ir atkreipti dėmesį į Dovydą (3 m.). Pora minučių, ir jau, žiūrėk, Saulė „apšviečia“ Liutaurą „Narnijos kronikų“ aktualijų tema. Čia išsirutulioja smagus pokalbis apie tai, kad Liutauras, tapęs burtininku, Saulę pavers Saule – na, ta, kuri danguje. Žodžiu, bendravimas – įkarštyje. Magdei irgi liežuvis atsirišęs, rado merginos bendrą kalbą. Smagu.

Na, o paukščių stebėjimo savaitės proga bent jau piešti bandėm tuos paukščius... Žinodama, kad vaikai niekada neatsisakys piešti stiklo dekoravimo dažais, paruošiau jiems keletą paukščių kontūrų. Spalvino net liežuvius iškišę... O Magdė ir dar prašė. Taip užveisėm tikrą paukštyną... :) 

Kontūrai – mano, spalvinimas – vaikų.

O kai jau tų paukščių pripiešėm, tai pagaliau šeštadienį ir kelių tikrų zylių sulaukėm prie savo lesyklos. Jėėėėė.... :) Tik manęs, kaip tyčia, namie tuo metu nebuvo. :) Norėjo Magdė paukščius piešti dar ir sekmadienį, kuomet turėjome svečių post-padėkos dienos proga, tačiau supratusi, kad aš negaliu jai skirti tuo metu viso savo dėmesio, taip ir nepabaigė savo sumanyto paukščio piešti...

Mokomės skaityti

Keliaujame toliau per „Zylutę“. Sunkiai kažkaip šią savaitę. Strigom ant žodžių, prasidedančių balse. Kažkaip sunku Liutaurui suvokti skiemenį iš vienos raidės – tarsi jam žodžio pradžioje kažko trūktų. :)
Magdei tuo tarpu raidžių pažinimo langas atsivėręs, tad naudojuosi proga. Imam abėcėlės plakatą, raidžių magnetukus nuo šaldytuvo ir žaidžiam „Surask raidę ir pasakyk, kokia ji“. Taip išsiaiškinu, kad mergina šiai dienai pažįsta A, C, D, E, G, H, I, K, L, M, N, O, S, T ir U. Palyginus su trijų mėnesių senumo žiniomis, kuomet težinojo vos L, A, M ir K, – labai neblogas progresas...

Literatūra

Gera būtų, jei visos mūsų svajonės pildytųsi. Pavyzdžiui tokia, kad vakarais skaitome tik šimtu procentų kokybišką literatūrą. Deja, deja... Jei vaikai įsikibo kokios vienos pasakos, kaip, pvz., „Pagranduko“ (taip nutiko mums šią savaitę), jau gali beveik palaidoti mintis, motin, kad jiems galėsi paskaityti kažką prasmingesnio. Viltis lieka ta, kad išaugs jie vieną dieną iš tų pasakų ir tuomet tikrai norės kažko turtingesnio, prasmingesnio, tikresnio. :)

Dailyraštis
Kai Liutaurui užsiminiau, kad šią savaitę dar nieko nerašėm, vaikis iš karto pasišovė rašyti laišką Emilijai. Per daug neprieštaravo ir savaitės raidę parašyti, nors niekaip nepanoro rašyti ją prieš laikrodžio rodyklę. Taigi darbo dar turėsim. :)

Užtat laiške norėjo visko labai daug parašyti. Vos viskas tilpo. Aišku, buvo labai daug nusivylimo ties kiekviena prasčiau besigavusia raide, tačiau bandžiau kaip įmanydama guosti, kad jis dar visai neseniai iš viso nemokėjo nevedžiodamas raidžių rašyti, o dabar net ir į eilutes visai neblogai pataiko, ir tarpai tarp raidžių darosi vis lygesni. Dar tik kol kas supratimo apie tarpus tarp žodžių pritrūksta, bet įveiksime juk ir tai. :)
Tuo tarpu Magdei tik duok vedžioti raides – reikia kažkaip bandyti nepražiopsoti šio jos lango, nes pradeda ji dažnai manęs klausinėti, kas kur parašyta... Tam kartui laišką Sofijai sukurpė keliskart greičiau už brolį. Norėjo dar vieną parašyti, bet man rankų pritrūko antram ruošiniui...

Matematika

Praeitą savaitę viešėdami pas Gintarę pasiskolinome jos kruopščiai paruoštų ir įlaminuotų matematikos pratybų rinkinių (taip taip, tokie žmonės, pasirodo, egzistuoja ne tik youtube kanalo filmukuose. Jų esama ir mūsuose. Pas juos viskas gražiai į dėželes sudėliota, sulaminuota, supjaustyta, etiketėmis sužymėta... Tik imk, ir daryk. Pagarba!).
Liutaurui, aišku, jos per paprastos, bet Magdei – pats tas. Vieną pasiėmęs, žmogau, gali įvairių vingrybių prigalvoti – suskaičiuoti, pagal spalvas ar skaičius sudėlioti... Beje, Magdė pagaliau normaliai pradėjo skaičiuoti objektus. Iki 10 suskaičiuoti paveikslėliuose pavaizduotus objektus – jau įveikiama užduotis. Auga jaunimas...

Vaizduojamasis menas. Leonardo da Vinči. Save išlaikantis tiltas
Kad jau mūsų savaitė sukasi apie visokius traukinius, mechanizmus, tai bandžiau vaikams pristatyti Da Vinčį kaip įvairių konstrukcijų kūrėją. Ne mažiau įdomu buvo ir man pačiai. Bandėme daryti save laikantį Da Vinčio tiltą, bet ne taip viskas paprasta pasirodė... Ir iš degtukų bandėm, ir iš ledų pagaliukų (bet šie pas mus tokie ilgi ir siauri, tai netiko), ir iš rąstinio namelio detalių – vis kažkas buvo ne taip... Galiausiai radau namie bambuko lazdelių, supjausčiau jas reikiamo ilgio pagaliukais, ir šiaip ne taip surentėm... Nes na negi dabar imsi ir pirksi specialiai šį konstruktorių..? :)

Nekvėpuodami nufotografavom ir... sugriovėm... :) Dabar lauksim vasaros ir darysim taip, kaip štai šis vaikis darė... :)

Kūryba
O kol aš beieškodama Da Vinčio tiltui pagaliukų sukausi po namus, vaikai (čia buvo tądien, kai geležinkelio muziejų lankėm) nusičiupę juos savas konkstrukcijas darė... Kadangi pasiėmė normalius PVA klijus, o ne šiaip pieštukinius, jiems išėjo puikus rezultatas. Ne prasčiau už patį Da Vinčį. :)

„Verandoje“ irgi šį kartą konstravome. Tam kartui – spintą. Liutauro ji buvo pilna pakabintų kelnių, šortų, o apačioje – prikrauta žaislų. Betonvežių, ekskavatorių ir panašaus plauko transporto priemonių. Uždarius spintą, ją puošėm plastelino spyna (ir raktą šalia dėl visa ko pakabinom). Magdė gi į savo spintą dėjo moliūgų derlių (nes pas mus balkono lentynose trys moliūgai gyvena) ir užrakino juos trimis spynomis. Kad neduokdie nedingtų... :)))

Na, o namie „ant bangos“ vis dar namai iš kartono dėžių. Mano akimis žiūrint, paskutinysis buvo jau toks pavargęs, kad aš, užsukusi į „Senukus“ prigriebiau vaikams naują dėžę – mainais į aną, kuri iškeliavo į makulatūrą... Taigi turim naują eksponatą-žaislą – namelį ant ratų... :))

Ir viskas, patikėkite, taip rimta, kad net miegot Liutauras atsigulė į jį. Nes juk čia jo namai – o miegam juk mes savo namuose, ar ne?.. :) Abiejuose galuose buvo įtaisytos durys, šonai ir stogas pasipuošė langais – viskas savo vietose. Tiesa, vidury nakties šiaip ne taip vaikį pavyko įkalbėti persikelti atgal į lovą, nes tie naujieji „namai“ kiek ankštoki – kojos ne visai telpa ištiestos...

Raidė O, kurią norėjau, kad vaikai apipintų siūlais man išvažiavus tvarkyti reikalų į miestą, taip ir liko nepabaigta. Bet užtat kaip smagu su ja pakvailioti! :)

Muzika. Mokomės groti

Sekmadienį vaikus pusdieniui nuvežėm pasisvečiuoti pas močiutę. Būtinai reikėjo paimti ir planšetę – nes kaip gi kitaip močiutei pademonstruosi, kaip moki groti, abėcėlės raides vedžioti, piešti...
O groti Liutauras nori vis daugiau ir daugiau. Prieškalėdiniu laikotarpiu mūsų naudojamoje programėlėje atsirado papildomų kalėdinių dainelių, tad buvo smagu jas išbandyti. Tiesa, dauguma jų – kiek sudėtingesnės, nebe iš 1-3 natų, bet Liutaurui vis tiek patiko. Vis tiek bandė groti, nesvarbu, kad daugiau nei pusės natų nepataiko... :)

O Kalėdos po truputį duoda apie save žinoti. Bent jau tuo, kad gruodį reikia nepaprastai gerai suplanuoti, kad visų galų neatiduotum bandydama įgyvendinti šimtus patrauklių sumanymų... Na bet, apie juos – savu laiku. Iki greito! :)