24-26 savaitės. Pagaliau kvepia pavasariu.

Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą, ir vaikus visus laukan išgindama juokias... 

Magdė su Liutauru tuoj supynėse vėją pakinkę, mokslų paskutinius likučius bando surinkti...

Na, čia taip Donelaitį perfrazuojant, t'sakant. :)

Taip, taip, pavasariu tikrai kvepia. Vaikai atgiję palapines terasoje stato, dviračius išsitraukę per molynus bando važiuoti ir, tarsi antrą kvėpavimą atgavę, visi kartu bandome sužiūrėti, kur čia tas vėjas mūsų gyvenimo bures pučia.

Planavimas

Ta proga persižiūrime turimus minčių žemėlapius, kuriuos jau kiek laiko turėjome pasidarę, bet tik kompiuteriniame variante. Pagalvojau, kad reikia vaikams duoti juos perpiešti ranka – kad geriau susivoktų ir savo galvoje išlaikytų... Pasidarėme tokius visiems pagrindiniams dalykams: lietuvių kalbai, literatūrai, matematikai, istorijai ir pasaulio pažinimui.

Buvo labai gera proga pasitikrinti, kiek gi dar čia šiemet iki to finišo beliko. Kai kur vaikai liko maloniai nustebę, kad liko nebe tiek jau ir daug, o kitur atvirkščiai – krapštė galvas, bandydami suprasti, nuo ko čia dabar pradėti eiti toliau... :)

Projektinė veikla

Bendri mūsų projektai, kuriuos šiemet darėme kartu su kitomis trimis šeimomis, eina į pabaigą. Dauguma vaikų savo tikslus jau pasiekė. Liutauras – jų tarpe. Magdei sekėsi kiek sunkiau, ji tris kartus keitė temą, bet taip nei vieno jų ir nepabaigė. Kartais reikalinga ir tokia patirtis...

Vienos smagiausių akimirkų susitikus – laisvas vaikų bendravimas, dalijimasis mintimis.

Triušiai – Liutauro draugo Kedro „projektas“.

Kūrybingosios, talentingosios 12-metės Liepos paveikslų kolekcija vertė aikčioti ne vieną.

Liutauras dalijosi mintimis apie savo baigtą projektą –
4 video siužetų apie įvairių logotipų evoliucionavimą kūrimą.

Magdė su draugu Adomu dažnai randa bendrų sąlyčio taškų žaisdami įvairius piešimo žaidimus.

Kitąkart susitikę bandome apibendrinti buvusias veiklas, pasidaryti šiokias tokias išvadas, pasidalinti įžvalgomis...

Kai vaikų telefonai draugiškai ilsisi....

Istorija

Toliau bandome galynėtis su Lietuvos istorijos faktais... Šiaip ne taip persiyrėme per ATR laikotarpį...

Pasaulio pažinimas

Įveikėme pagaliau ir klimato juostų žemėlapį...

O su pavasariu pasveikinti iš gėlyno nosį iškišo ir mažas driežiukas oranžiniu pilvu. :)

 

Lietuvių kalba

Po truputį ledai pajudėjo ir kalbant apie lietuvių kalbą. Magdei buvo labai sunkus periodas žiemą – kovojom, regis, dėl kiekvieno perskaityti reikiamo puslapio, dėl kiekvienos parašyti reikiamos raidelės. Vis bandžiau išlaviruoti tarp bandymo neperspausti ir tarp būtinybės lavinti šiuos jos gebėjimus. 

Panašu, kad kognityvinių gebėjimų lavinimo kursas nebuvo veltui. Skaityti mergaičiukė ėmė apie 1,5 greičiau, supratimo lygis irgi šoktelėjo, o ir rašymas, pasirodo, ne toks jau didelis siaubas baubas, kai kasdien po truputį bandai su juo susidraugauti... Tai taip po truputėlį ir iriamės. Su knygų pasirinkimu vis dar bėda, ilgai maivėsi ties Ezopo pasakėčiomis, galiausiai K. Kasparavičiaus „Braškių diena“ užkabino...

Liutauras tuo tarpu vis daugiau užduočių bando atlikti savarankiškai, ir aš vis rečiau bepagaunu jį užfiksuoti kadre...

Matematika

Saulutei pašildžius, Magdė tuoj manęs prašo eiti spręsti matematikos uždavinių į palapinę. Susigūžiame ten sulindusios... Ir ką – sprendžiame... :))

 
Dailė | Technologijos

Koks kovas be Kaziuko mugės?.. Kokia mugė be suktų vaško žvakių?.. O jei rimtai, tai vaikai, keletą dienų svarstę, kuo norėtų prekiauti šiųmetiniame Kaziuke, nusprendė – darys žvakes. Ta proga apsilankėme bitininkų praduotuvėje, nusipirkome vaškuolių ir sukome prisukome visokio gėrio.

Magdė, savo ruožtu, muiliukų pridarė, susirinko visa kita, ką turėjo (dėžutes, paveikslus, 3d namelius), ir su nekantrumu laukė, kaip čia viskas eisis. Deja, ši mugė nepasirodė tokia sėkminga, kaip kalėdinė. Buvo gera proga pakalbėti apie lūkesčius ir realybę... Visgi užsidirbti šiek tiek pavyko, kai ką ir patiems iš kitų mugės prekeivių nusipirkti, o svarbiausia – pasikrauti gerų emocijų. :) 

Mugėje sutikome ir savo Youtube kanalo sekėjus iš Šilutės, kurie mus iš balsų atpažino ir pirmi pasisveikino. O Magdė nuo jų nusižiūrėjo kioskelio dizainą ir grįžusi namo pati panašų pasidarė. O tai, kas liko neparduota, papozavimui išsidėliojo. :)

Smagiausia Magdei vis tik buvo diena, kuomet susitikimo su Kaune gyvenančia drauge M. Mažvydo bibliotekos dirbtuvėse „Pats sau“. Darbavosi ir bendravo mergaitės iš peties. 

Liutauras tuo tarpu pabandė TinkerCad programėle pasidaryti raktų pakabuką su savo logotipu. Maketą paruošė, tačiau kadangi tuo metu 3D printeris buvo užimtas, mums bibliotekos darbuotoja pasakė, kad atspausdins jo pakabuką kitą dieną ir liepė atvažiuoti pasiimti jį bet kuriuo laiku.

Visgi pagaminto pakabuko gauti nepavyko – po poros dienų nuvažiavęs su draugu į biblioteką, jo ten nerado... Kodėl – niekas negalėjo pasakyti. Panašu, kad jo niekas taip ir neatspausdino... Na, ką darysi – yra kaip yra... Vis tiek smagu buvo dirbtuves aplankyti. O paskui dar užsukti į Žaisloteką, kurioje uoj kaip seniai vaikų būta! Prieš kokius ketverius metus tik lankytasi! Nepaisant to, Žaislotekos darbuotoja tiek Magdę, tiek Liutaurą prisiminė! Ir tikrai smagiai su vaikais valandėlę pasibuvo. ;)

  
Fizinis lavinimas | Žaidimai | Išvykos

Taip ir bėga dienelės... Visokiems vėjams pučiant... Kartais išginant mus tik po savo kiemą pasisukioti, kartais ir kiek toliau – su draugais į Skypark'ą

...ar į Elektrėnus draugų aplankyti... :)

Muzika

Grįžus namo vėl savos sienos saugo, muzikos garsais retyskiais palepina... :)

Taip ir atsliūkina pamažu pavasaris... :) Žvigterkit, kol dar pavyksta šį bei tą užfiksuoti per visus darbus darbelius... :)

19-23 savaitės. Vasaris – pats trumpas, tai ir apie jį trumpai.

Nežinau, kur prabėgo vasaris, nes darbų, rūpesčių ir įvairiausių minčių galvoje buvo tiek, kad vos spėjau gaudyti rytus ir vakarus. Susizgribau tik taip pagraibomis kažką užfiksuoti, pagauti. O ir tai, ką pagavau – tiek fragmentiška, kad nelabai net į sklandų pasakojimą eina viską sudėti...

Jei atvirai, labai iš vėžių visą nusistovėjusį ritmą išmušė tai, kad mus „paliko“ kelerius metus globojusi vaikų mokytoja Violeta. Regis, – smulkmena, – juk tik susirašydavome retsykiais, vienu kitu žodeliu persimesdavome mokyklos renginiuose, ir tiek. Visgi finale pasijutome palikti „ant ledo“ iš naujo ieškoti siūlo galo, už kurio galėtume užsikabinti ir keliauti toliau. Šis jausmas buvo netikėtas ir mums patiems. Aš praradau motyvaciją dalintis šiame dienoraštyje tuo, kuo jau septintus metus šiaip ar taip dalinausi, vaikai pasijuto irgi kiek pakibę ore. Na bet... Laikas eina, artėjančio pavasario saulutė vis labiau šildo, ir mes, šiaip ne taip atsikapanoję nuo ledo iki kranto, judame toliau...

Visgi, kadangi vasaris jau kažkur ten toli užmarštyje, tai daug apie jį ir nerašysiu. Kai ką sudėjau į video įrašo pabaigoje, kai ką dar nuotraukomis trumpai priminsiu... ;)

Žiema palepino gražiais baltais vaizdais, kurių spėjome prisigerti visais pojūčiais:

700-tojo Vilniaus gimtadienio sausio mėnesį paminėti nesugebėjome, tai bent vasario pradžioje į biblioteką Gedimino laiško dėlionės sudėlioti užsukome:

Istorija, pasaulio pažinimas toliau rutuliojosi savu ritmu, suguldamas į projektinius aplankus:

Ne vienerius metus vaikų nedominusi gyvūnų ir gamtos tema, šiemet jau nepraslydo pro mūsų akis. Išsitraukėme visas turimas knygas ir sprendėme, ką iš ko mokytis...

Pradėjome nuo gamtinių zonų ir klimato...

Magdė toliau tęsė savo pradėtą kognityvinių įgūdžių kursą, kurį sėkmingai pabaigė, pagerinusi tiek savo gebėjimą koncentruoti dėmesį, tiek skaityti, tiek suprasti, ką skaito... Tai dėl to labai džiugu.

Liutauras sistemingai toliau keliavo savais mokslo keliais...

Abu vaikai netikėtai užsikabino už grojimo pianinu... Kartais tai buvo daugiau tiesiog eksperimentai su klaviatūra ar bendri abiejų bandymai išspausti kai ką daugiau iš atsisiųstos Simply piano programėlės. Kaip ten bebūtų, smagiai abudu pasigrojo... :)

Su draugais toliau tęsėme bendras projektines veiklas, kurios kartais smagiai nukrypdavo i šoną... :)

Na, ir, be abejo, judesio taip pat netrūko... Magdė prisiminė turinti šokdynę, su kuria kelias dienas nesiskyrė nei namuose, nei lauke ant sniego (žr. nuotrauką įrašo pradžioje)... :)) 

Buvo ir visokiausių žaidimų su kamuoliu... :)

O visa kita – kas buvo, tas pražuvo ir net į video nepakliuvo... :)

15-18 mokslo savaitės. Disciplinuoti negalima paleisti. Kur dėti kablelį?

Jei svarstote, kur dingome, tegaliu pasakyti, kad žiemos miegu tikrai neužmigome. Veikiau atvirkščiai: vaikų pusmečio įvertinimai mokykloje, bandymas peržvelgti dar ir dar kartą viską, kas čia toje mūsų „šeimos mokykloje“ veikia, o kas ne, ant viršaus dar bandymas susivokti, ką ir kaip reikia keisti, – visa tai įvarė mane į tokį greitai besisukantį žiurkių ratą, kad vos spėjome visi kartu jame suktis, o juo labiau – fiksuoti, kaip gi čia pas mus viskas rieda ir ar rieda. :))

Montuodama vieną ir kitą trumpą video apie dvi pirmąsias ir dvi paskutiniąsias sausio savaites (kuriuos abu rasite įrašo apačioje), supratau, kad net ir nufilmuoti nieko padoriai nesugebėjau – tokią mišrainę sumaliau, kad net nežinau, ar ką iš viso suprasite... :)

Kadangi žiurkių ratas vis dar nepaliaujamai sukasi, tai kaip nors bent trumpai pabandysiu užfiksuoti jums ir sau, kas gi čia pas mus vyksta...

Planavimas

O vyksta iš tiesų tai greičiausiai procesas, kurį būtų galima pavadinti „viską sugriaukime ir pastatykime iš naujo“. Jau buvau minėjusi, kad su vaikais pradėjome kognityvinių įgūdžių lavinimo kursą. Ir štai čia pagaliau mano galvoje susivedė metų metus įvairiuose seminaruose girdėtos ir taikytos įvairių vedlių sistemos. Pirmiausiai apie jas išgirdau dar tuomet, kai su vaikais keliavome per kaligrafijos kursą, paskui apie tai išgirdau kurse apie vaikų mokymosi proceso planavimą. Tačiau tik tuomet, kai pernai kūriau SAU planuoklį ir kai pati ėmiau taikyti įvairius planavimo įrankius, man pagaliau susivedė, kaip visa tai veikia vaikuose. Pabandysiu paaiškinti, jei pavyks.

Kažkada jau rašiau apie planavimo ypatumus, su kuriais susiduria kūrybingi žmonės. Tokiems kaip aš labiausiai koją visame planavime kiša nuolatinis vidinis troškimas nukrypti kažkur į šalį ir išbandyti ką nors naujo. Tačiau seniau pradėtieji darbai niekur nebūna dingę, ir štai tam, kad jie kažkur visai neliktų užmarštyje ir nebūtų numarinti, smegenims nuolatos būtina apie tai priminti. Tam yra labai paprastas, bet puikus įrankis – įpročių vedlys. Jų yra labai įvairių formatų, bet principas iš tiesų tas pats – tai sistema, primenanti, kur viename ar kitame procese esi, sistema, leidžianti vienu žvilgsniu apglėbti darbo apimtį ir motyvuojanti tęsti pradėtus darbus toliau, nes mūsų smegenys veikia taip, kad joms nėra malonu matyti nepabaigtus darbus, jei jie yra nuolat tavo akiratyje (o šiuo atveju – prieš akis kabančiame vedlyje). Tai gali būti tiek tie patys minčių žemėlapiai, į kurių formatą pabandžiau persivesti visus vaikų metinius mokymosi planus, tiek konkrečios savaitės užduočių darymo algoritmas, tiek tas pats vaikų tvarkaraštis...
Žodžiu, kaip suprantate, savaitės buvo labai įtemptos, bandant pakeisti visą savo turimą planavimo įsivaizdavimą, plius kiek įmanoma geriau supažindinti su visa šita sistema ir vaikus. Pradėjome nuo eilinio susipažinimo su metiniais mokymosi planais:

Persiėjome su vaikais per visus dalykus, kad galėtume įvertinti, kur esame, kiek ko per pusmetį išmokome ir kiek dar esame užsibrėžę išmokti.

Tada išbandėme vieną iš motyvacijos įrankių – Gero mokymosi sutarties su vaiku formatą.

Čia viskas buvo labai rimta. Informacija išdėstyta ne taip jau ir vaikiškai, su teisėmis ir pareigomis, paskatinimais ir aprobojimais. Dvi savaites nebuvau tikra, ar ši sutartis buvo gera mintis, nes atrodė, kad ji visiškai beviltiškas reikalas... Visgi šiaip ne taip atlaikiusi nuoseklumo išbandymą ir leidimą vaikams pajusti sąlygų neištesėjimo pasekmes, į trečią savaitę su Liutaru pajutau, kad sutartis pradėjo veikti... Tas dvi pirmas savaites vis balansavusi ant bandymo suprasti, kur dėti kablelį sakinyje „Disciplinuoti negalima paleisti“, galiausiai pajutau, kad ledai pajudėjo, ir aš jau galiu kablelį, esantį po žodžio „disciplinuoti“, perkelti po „negalima“... Liutauras, perkandęs sistemą, ketvirtąją savaitę kaip niekada stengėsi „užsidirbti“ savo geidžiamą paskatinimą, ir... pasiekė maksimalaus rezultato praktiškai visai be mano įsikišimo ir bandymų motyvuoti jį kaip nors kitaip. Magdei, deja, ši sistema dar nesuveikė. Bet aš žinau, kodėl. Todėl kad tai, kas ją motyvuotų visą savaitę be raginimų atlikti visas reikiamas užduotis, ne visai nuo manęs priklauso. Ir tas atlygis tuomet, deja, tampa toks sąlyginis... Todėl su Magde šioje vietoje dar galvosime ir tarsimės. Bet kokiu atveju, ir Magdė vadovaujasi prie sutarties pridėtu vedliu, kuris abiems vaikams buvo ir labai aiškus, ir duodantis laisvę spręsti, kokias užduotis atlikti:

Iš principo tai labai paprastas vedlys, kuriame surašytos užduotys ir rutuliukais nurodyta, kiek kartų per savaitę užduotis turi būti atlikta, norint gauti maksimalų, sutartyje nustatytą paskatinimą. Sutartyje taip pat esame numatę sąlygas, kuomet užduočių yra atliekamas mažesnis nei nustatytas kiekis. Čia gi labai aiškiai visuomet matosi, kiek ko atlikta ir dar reikia atlikti. Vaikams labai patinka užspalvinti tą mažą rutuliuką ir skaičiuoti, kiek ko jau padaryta. Plius, gretimai sudėtos savaitės taip pat rodo progresą ir motyvuoja pakartoti sėkmingą savaitę.

Kol per kelias savaites bandėme susidoroto su šiuo vedliu, algoritminius vedlius taikėme ir kitoms užduotims – pavyzdžiui, mokantis perpasakoti tekstą. Čia labai pasitarnavo „Stebuklingo kvadrato“ vedlys, kuriame teksto analizė atliekama skirtingais pjūviais, padedančiais vaikui smegenyse susidaryti išsamų kūrinio paveikslą. 

Žodžiu, neišsiplėčiant – daug visko išbandėme... Kai kas labai pasiteisino ir prilipo, kai ką, matau, dar galima bus taikyti ateityje... Aš gi savo ruožtu, jei galimybės leis, bandysiu paruošti savo jau turimų vedlių rinkinį, kuriuo galėčiau pasidalinti ir su jumis.

Tiek apie mūsų kelius ir klystkelius... Toliau judėjome kiek tiesesne trajektorija...

Pasaulio pažinimas

Po Naujųjų, per daug nieko nelaukę, išskubėjome į ekskursiją Energetikos ir technikos muziejuje po virsmų salę. Nors internete prisiskaitėme liaupsių šiai naujai atidarytai ekspozicijai, turiu pasakyti, kad nors pati ekspozicija tikrai puikiai ir įdomiai įrengta, tačiau daugybė organizacinių jos lankymo detalių dar tikrai uoj kaip turėtų būti tobulintinos...
Atvykus į rankas gauni plastikinę kortelę, kurią liepiama saugoti iki pat ekskursijos pabaigos. Paaiškinama, kad ji bus reikalinga pačioje ekspozicijoje, renkant taip vadinamus kvantus. Deja, niekas nepaaiškina, kaip tuos kvantus rinkti, o ir pačioje salėje informacijos apie tai rasti nepavyksta. Turime spėlioti. Išsiaiškiname tik jau gerokai įpusėjus taip vadinamai ekskursijai, šiaip ne taip radę salės konsultantą... Tiesa, galbūt būtume galėję paklausti to ir paties gido, vedančio ekskursiją, tik va bėda – į salę ribotam laikui įleidus apie pusšimtį žmonių, šie taip apspinta tyliai kalbantį gidą, kad visiškai nesigirdi nei ką jis sako (negi sudėtinga parūpinti bent minimalų garsiakalbį?), nei kartais matosi, kur tas gidas apskritai yra, nes salėje dar ir geroka prietema – kartais vieniems kitų reikia ieškoti apčiuopomis – šviesos sklinda tik nuo ekspozicinių stendų. Atsitraukus nuo jų atokiau, esi beveik visiškoje tamsoje. Iš tiesų tai mūsų sumaištis ieškant gido ir bandant susigaudyti, kur čia kas, kilo dėl dar vienos techninės problemos, pasitikusios mus prie pat įėjimo. Mat čia teko tas išdalintas korteles aktyvuoti. Deja, kol eilės gale buvę tai padarėme (nes gi dar krūva žmonių buvo strigusių ties aktyvavimo varteliais), gidas jau buvo kažin kur nuėjęs ir ekskursiją pradėjęs... Žodžiu, iš viso to, ką buvo galima gauti toje virsmų salėje, pasiėmėme, manau, tik kokius 20 procentų. Gaila, kad buvimo laikas toje salėje ribotas, o ir kaina tikrai nemaža, nes pamatyti ir pačiupinėti ten tikrai yra ką. Tik gal kiek išvargina ne itin apgalvota salės akustika bei apšvietimas... Išėjęs vėliau į dienos šviesą jautiesi be proto pavargęs ir išsekęs... Tą patvirtino ne vienas kartu ėjęs bičiulis.

Gera žinia bent jau ta, kad šiame muziejuje įsigijau stalo žaidimą „Vilniaus pramonės istorijos“, į kurį seniai varvinau seilę. Sužaidėme jau porą kartų. Man asmeniškai labai patiko. Vaikams pasirodė ilgokas.

Na, o čia – akimirkos iš tos išlinksniuotosios virsmų salės...

Kur kieno vaikas, iš toli tenka tik spėlioti... :)

Magdė su Liepa tęsia pažintį su energijos rūšimis.

Liutauras su Kedru bando įvairių jėgainių modelių pajėgumus...

Kitas įsimintinas пasibuvimas su draugais mūsų laukė Skalvijos kinocentre, kur žiūrėjome „Mokausi iš kino“ serijos animacinį filmą „Kur dingo Ana Frank“. Tema ne iš lengvųjų, tačiau visiems vaikams filmas labai patiko. Viso filmo metu salėje tvyrojo spengianti tyla – istorijos siužetas iš tiesų prikaustantis ir pradinukus, ir paauglius... Grįžę namo, susiradę tą patį filmą internete, dar kartą jį peržiūrėjome sulaikę kvapą, o paskui dar ilgai vakare diskutavome holokausto tema, niekaip negalėdami nueiti miegoti... Žodžiu, jei tik turėsite galimybę, būtinai pasižiūrėkite šį puikų filmą. Nepasigailėsite. Žinoma, kaip ir šiais laikais daugumoje filmų, ten rasite keletą vertybinių kabliukų, kurie jums greičiausiai nepatiks ar bent jau kels klausimus diskusijai su vaikais, bet sumoj – labai paveikus filmas.

Laukiant filmo seanso...

Projektinė veikla

Pasibuvimų su draugais buvo ir daugiau. Tradiciškai susitikome vieną penktadienį aptarti savo projektinių veiklų su bendraminčių kompanija. Liutauras ta proga pabaigė savo trečiąjį siužetą apie logitipus. Šį kartą dėmesio centre – automobiliai. Tiesa, pats video negailėjo mano kirtikos dėl nesutvarkyto garso ir vis dar be fonų naudojamų logotipų, bet apskritai labai pasidžiaugėme kartu su Liutauru, kad lyginant su pirmuoju jo video, tikrai jaučiasi progresas komentaruose ir visoje video dinamikoje. 

Magdė, deja, šiemet stringa ties visais pradėtais darbais... Kažkur nublėso ir aistra 3D pieštuku gaminamam miesteliui, ir dalinimuisi idėjomis su draugais...
Kaip ten bebūtų, vaikai smagiai pasiknaisiojo pačių projektų darymo procese padedant kuratorei Giedrei...

Koks bus naujasis Magdės projektas? Ji pati sako, kad apie madas... Tik dar nežinau, ar tikras, ar popierines... :)

Visa kita vyko įprastinės rutinos rėmuose, tad nelabai ką galiu ir parašyti... Žvilgterėkite, ką mums pavyko užsiksuoti video siužetuose, ir lukterėkite, kol gyvenimo bangos mus išmes į kiek aiškesnius mokymosi vandenis... :)

Sausio pradžios gabaliukai:

Sausio antroji pusė:

Iki!