Mūsų metai nuotraukose. 2021 m. ruduo - 2022 pavasaris.

Metų pabaiga – ypatingas metas. Tai – tarsi iškvėpimas po ilgo įkvėpimo. Kuomet stabteli po ilgo bėgimo ir atsigręži atgal pasižiūrėti, kaip gi pasiekei finišą... Ir nors daug kas iš „šeiminukų“ (t.y. homeschooler'ių) teigia besimokantys ištisus metus, mes vis tik išskiriame tuos intensyvius 9 mėnesius, kai akademines veiklas vykdome intensyviau, ir vasarą, kuomet paleidžiame dalykus plaukti daugiau pasroviui. Juo labiau, kad man tai – metas, kuomet turiu stabtelėti, leisti sau bent šiek tiek į(si)kvėpti ir duoti sau laiko viską permąstyti, perplanuoti ateinančius metus – susipažinti su tuo, ko iš mūsų nori-nenori reikalauja sistema, ir pergalvoti, kaip padaryti, kad ir avys būtų sveikos, ir vilkas sotus...

Taigi. Pasižiūrėkime... 

Planavimas

Kadangi metus pradėjome nuo planų, tai ir dabar stabtelėsiu trumpai prie jų. Jei pamenate mano rudenį minėtas spalvotas lenteles, paruoštas vaikams, turiu pasakyti, kad toks formatas man labai pasiteisino. Vizualiai išdėliotas ir prie konkretaus laiko nepririštas planas pasiteisino geriausiai lyginant su visais iki tol turėtais. Taip, šitas pats, kurį matote ir pirmoje nuotraukoje.

Nors dariau jį vaikams, man pačiai jis tarnavo geriausiai. Visi kartu aiškiai matėme, kur esame, kiek liko, kas dar nepaliesta. Vaikai rinko savo lipdukus-deimančiukus, aš žymėjausi progresą, ir taip po truputį keliavome. Labai pasiteisino ir temų suskaidymas blokais bei galimybė sukeisti jas vietomis, jei viena kuri pasirodydavo tuo metu mažiau patraukli ar aktuali nei kita. Tai ne kartą nutiko renkantis pasaulio pažinimo, tikybos ir matematikos temas, muzikos ir dailės raiškos priemones.

Kitas dalykas – atsisveikinome su mūsų ilgai mėgta ir naudota magnetukų lenta... Nors vaikams ji patiko, ir jie vis dar norėtų, kad ji liktų mūsų namuose, aš matau, kad ji nebeatlieka savo funkcijos taip, kaip anksčiau. Ypač man. Todėl ją palikau tvarkytis vaikams savo nuožiūra (ir jie sėkmingai ją per porą mėnesių be mano pagalbos pamiršo...), aš tuo tarpu po Naujųjų metų persikėliau savo ikonėlių idėją į BuJo planuoklį, ir čia toliau žymėdavausi bei spalvindavausi viską, ko man reikėjo...

Šie du įrankiai – metų planas ir pusė puslapio BuJo planuoklyje – buvo pagrindiniai mano metų pagalbininkai. Visa kita kūrėsi pakeliui, reaguojant į situaciją... 

 

Pasaulio pažinimas / Projektai

Nuotraukose tai atrodė taip (kadangi koliažai buvo ruošti metinėms ataskaitoms kiekvienam vaikui atskirai, kai kurias esančias juose nuotraukas matysite susidubliavusias):

PROJEKTAI:

1 projektas. Žymiausi pasaulio išradimai ir išradėjai. Keturios revoliucijos.

Pildome „Amžių knygą“.

2 projektas. Mano kelionė laiku.
Ruošiame informacinį-apžvalginį aplanką.

3 projektas. Energijos rūšys. Atsinaujinantys ir neatsinaujinantys energijos šaltiniai.
Piešiame minčių žemėlapius.

4. Lietuvos amatai ir tautodailė: regionai, raštai, muzikos instrumentai.
Keliaujame į tautodailės turtų medžioklę, ruošiame informacinį aplanką.

5. Išgyvenimas gamtoje. Dedamės išgyvenimo kuprinę.
Rengiame video reportažų ciklą.

IŠVYKOS:

Į Ribiškių pažintinį taką (Vilnius), į Kukurūzų labirintą (Trakų raj.), į Triušiukų slėnį (Utenos raj.), į netradicinę molinę mokyklą – „Patirčių slėnio“ mokymo namus, į Lentvario dvaro parką (Trakų raj.), į Markučių parką (Vilnius), į draugų ūkį (avys, ožkos), į patyriminę vaikų erdvę „Curiocity“ (Kaunas), prie Panerių tunelio (Vilnius):

EDUKACIJOS, MUZIEJAI, PARODOS,
kt. lankytos vietos, vykdytos veiklos:

• Edukacija bityne apie bites ir vašką (Trakų raj.), edukacija apie muilo gamybą (Trakų raj.), žvakių liejimo edukacija Videniškių vienuolyne (Molėtų raj.), kalėdinių sausainių dekoravimo edukacija (Molėtų raj.).
• Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnio istorinis kompleksas (Anykščių raj.), Nacionalinis dailės muziejus (Vilnius), tarptautinė kačių paroda (Vilnius), jūrų kiaulyčių paroda (Vilnius).
• Objektų stebėjimas per mikroskopą, naminių paukščių auginimas, stebėjimas, augalų daiginimas ir stebėjimas.

Nors šiemet kažkokių labai įspūdingų ar netikėtų formatų pristatymų ir neįgyvendinome (kaip kad pernai kurtas stalo žaidimas ar kalėdinis video sveikinimas), visgi išbandėme kartu nemažai naujų dalykų ir nemažai naujo patyrėme.

 
Biblija / Projektas

„Biblijos knygų lentyna“ – labai pasiteisinęs projektas, nors dar su ne visai išnaudotu potencialu mūsų namuose. Mintyse bręsta dar viena šį projektą papildanti idėja, kurią vaikai kaip iššūkį bandys pradėti jau vasarą, bet apie ją – kada vėliau. O tuo tarpu – vaizdai prisiminimui:

Lietuvių kalba

Deja, deja, bet meilės skaitymui ir rašymui vaikai dar neišsiugdė, nors Liutauras jau daug mažiau priešinasi tiek vienam, tiek kitam „žanrui“. Magdė gi visomis išgalėmis vengia skaitymo ir rašymo užduočių, todėl šioje vietoje tikrai turime įdėti daug pastangų, kad kaskart pasiektume norimo rezultato... Visgi progresas, mano akimis stebint, vyksta, tad aš kantriai toliau laukiu, kada gi čia „pramuš“. :)

Magdė:

Liutauras:

Matematika

Su matematika vaikai šiemet susidorojo, sakyčiau, labai neblogai. Ir nors buvo temų, kurias ne iki galo spėjome tvirtai įsisavinti (ypač Magdė), metų pabaigos testai parodė, kad vis tik rezultatas yra, ir tikrai galime judėti toliau.

Tiesa, grumiantis su matematikos iššūkiais labai aiškiai pasimatė Magdės ne neurotipinės asmenybės ypatybės, leidusios įtarti, kad ji, kaip ir aš, tikrai turi nemažai ADHD asmenybės bruožų. Ir tai mane verčia toliau gilintis į šią sritį bei tokių tėvų-vaikų mokymo ir mokymosi subtilybes.

Liutauras tuo tarpu labai neblogai gliaudė matematikos uždavinius, įveikdamas temą po temos, pratybų sąsiuvinio puslapį po puslapio... 

 

Užsieno kalbos

Pavasarį staigiai pasikeitus pasaulinei politinei situacijai pasidarė tarsi pavojinga skelbtis, kad mokaisi rusų kalbos. Visgi faktas tas, kad vaikai dar prieš tai praktiškai laisvai išmoko šią kalbą (suprasti, skaityti ir kalbėti ja), todėl anglų kalba jų smegenyse sėdi kaip antroji užsienio kalba ir daug sunkiau skinasi kelią į „pripažinimą“... Visgi rudenį pasirinkta „Family and friends“ programa mums šiemet pasiteisino, ir vaikams visai patiko. Aš, aišku, įsivaizdavau, kad daug greičiau pavyks mums judėti jos puslapiais, na bet – geriau mažiau nei nieko... Džiugina tai, kad Liutauras vis rimčiau ima žiūrėti į šios kalbos mokymąsi ir auginasi motyvaciją giliau nerti į ją. Neabejoju, kad taip atsitikus, iš paskos paseks ir sesė.

Dailė ir technologijos

Štai čia – Magdės pasaulis. Ji jame galėtų kiurksoti visą dieną, 24/7. Todėl apart tradicinio piešimo įvairiomis priemonėmis, vaikai išbandė nemažai ir kitų technikų: koliažą, žvakių liejimą ir sukimą, muilo gamybą, 3D pieštuką, auksavimą ir folijavimą, piešimą ant stiklo, piešimą ant kūno, medžio raižymą, greitąjį piešimą, batiką, lipdymą iš molio ir plastilino, popieriaus lankstinius ir karpinius, įvairių kepinių gamybą ir jų glazūravimą, kt.

Nors Liutaurui meninė veikla ir nėra pati mėgstamiausia, visgi sesei kompaniją palaikant nuveikė ir jis šį bei tą :

Protarpiais lankėmės architektūros paminkluose, muziejuose, tęsėme pažintį su didžiaisiais pasaulio menininkais, bandėme imituoti jų naudotas technikas, analizuoti jų kūrinius.

  

Muzika / Smuikas

Magdė, regis, ir čia mėgsta pasireikšti, nusigriebdama tai vieno, tai kito instrumento ar mikrofono, visgi sakyčiau, kad Liutauras yra atidesnis ir jautresnis muzikai. Jį domina ne tik muzikos atlikimas, bet ir jos sandara, žanrai, tembrai, struktūra. Todėl draugiškai toliau skynėmės per smuiko ir solfedžio pamokas, koncertus, dienos stovyklas. Vasarą vaikų laukia Suzuki smuiko akademijos stovykla, taigi žiūrėsim, kur pakryps šis pasirinktas vaikų kelias. O tam kartui – sustabdytos muzikinės akimirkos.

Judesys

Nėra mūsų šeima iš tų labai aktyvių, todėl judėti turime prisiversti... :) Tą ir bandome daryti įvairiausiais būdais. Labai pasiteisino vaikų kambaryje rudenį pakabintas skersinis ir lipimo virvės bei į kiemą po metų pertraukos grįžusios supynės. 

Liutauras visai mėgsta važinėtis dviračiu, tik ne visada sesę įkalba palaikyti kompaniją. Tenka suktis visaip kitaip...

Informacinės technologijos

Specialiai kol kas informacinių technologijų vaikai nesimokė – tik Liutauras porą metų lankė Robotikos akademijos būrelį, kuris jam taip pusėtinai patiko, todėl tiek pernai, tiek šiemet į metų pabaigą jo atsisakė, pats likęs savarankiškai braidyti po technologinį pasaulį...

Labai jau panoro vaikai šiemet išbandyti Youtube'rio duoną, todėl susikūrė kiekvienas po kanalą, į kurį bando kelti kuriamą turinį. Viso to dėka vaikai pramoko filmavimo ir montavimo principų, ėmė kurti video siužetus, parinkti jiems muziką, įterpti pridėtinę grafiką, panaudoti įvairius efektus. Kol kas tyliai stebiu, kaip ir kur šis procesas juos nuves. Taigi – jūsų dėmesiui – Meškutės ir Rytojaus kanalai Youtube platformoje. 

Liutauras šalia viso to susipažino su mikro robotukais ir jų panaudojimo galimybėmis, tačiau tai jo neužkabino, todėl nesusigundė tokio įsigyti ir toliau gilintis į šią sritį.

Bendravimas, susitikimai

Nors labai pastovių susitikimų su draugais šiais mokslo metais dėl karantino apribojimų ir kitokių aplinkybių neorganizuodavome, vis tik bendravimo tiek realiame, tiek virtualiame pasaulyje netrūko. Ypač Liutaurui. Užmezgęs draugystes su keliais draugais, kartais jau prašydavo poilsio nuo bendravimo su jais. Tuo tarpu Magdė kartais būdavo nuskriausta dėl mergaičių kompanijos trūkumo, nes aplink vis būdavo berniukų persvara. Visgi bandėme kažkaip laviruoti tarp tų visų pandeminių ribojimų, atsiradusių atstumų ir laiko gniaužtų...

Štai ir viskas tam kartui. Susimatysime vasarai ritantis į antrą pusę...
Gerai pailsėkite, į(si)kvėpkite, kad galėtume keliauti toliau!

37-38 savaitės. Traukinys nuvažiuoja...

Dundėjo nudundėjo šių mokslo metų traukinys, išlaipinęs Liutaurą iš pradinukų traukinio, o mes taip ir nespėjome suprasti, kaip gi nutiko, kad taip greitai atkeliavome iki šios gyvenimo stoties... 

Stoviu štai ir net nežinau, ką pasakyti... Nes tiesiog, per daug visko nesureikšmindami, lipame į kitą traukinį ir tęsiame savo įprastą kelionę toliau. Na... gal tik lagaminus susikrovę kiek didesnius, į juos prisidėję jau buvusių iššūkių, klaidų, išmoktų ir ne visai išmoktų pamokų, kiek labiau patyrę, o tuo pačiu gal tik dar labiau sumišę... Na, bet dar neskubėkime užbėgti įvykiams už akių ir pabaikime su tuo senu nuvažiuojančiu traukiniu...

Išlydėjome tą traukinį, kaip pridera, traukinių stotyje – apsilankėme su draugais atnaujintame Geležinkelių muziejuje. Ne kartą buvome lankęsi jame ir prieš rekonstrukciją (2016 ir 2019 metais), todėl vaikai su nekantrumu laukė šios išvykos. Internete sklandžiusios stulbinamai spalvotos nuotraukos žadėjo kai ką labai įdomaus. Todėl išsikėlėme didelius lūkesčius. Deja, mūsų nuostabai, atnaujintas muziejus mums patiko žymiai mažiau nei anksčiau buvusi jo versija... Negaliu vienpusiškai teigti, kad nieko gero čia nepamatėme – pasivažinėjimas senaisiais ir naujaisiais traukiniais, užsidėjus virtualios realybės akinius, buvo tikrai įspūdingas, o traukinio mašinisto pultas, leidžiantis pajusti beveik tikrą traukinio vairavimą, – nepakartojamas. 

Visgi smulkesni muziejaus eksponatai, išbarstyti po atskiras patalpas, pasirodė paklaidinti itin margаme muziejaus interjere ir tose kiek klaustrofobiškai mažose bei tamsiose erdvėse, iš kurių norėdavosi kuo greičiau bėgti lauk. Jau nekalbant apie galybę veidrodžių, nuo kurių tiesiogine žodžio prasme vos ne imdavo suktis galva, ir buvo sunku rasti vaikų anksčiau taip pamėgtą patalpą su gražuoliu kalnų miestelio maketu...

Įspūdingo grožio maketą vis tik radome. Tikrai nuostabiai atnaujintą – su intriguojančiai judančiomis figūrėlėmis. Net nepamenu, ar jos buvo anksčiau, tačiau įtariu, kad jei anksčiau ir buvo, tai tikrai nejudėjo. Kiek gaila, kad šis eksponatas yra ekspozicijos gale, nes prie jo norisi praleisti daugiausia laiko, tuo tarpu viską prieš tai apžiūrėjęs būni jau kiek pavargęs, ir nebesinori jam skirti tiek laiko, kiek galėtum... 

Paskui nuklydome dar ir į lauko ekspoziciją. Čia lyg ir niekas napasikeitę... Todėl daugiau šiaip smagiai pasivaikščiojome, drąsesni dar ir ant traukinio užsilipti suspėjo, kol prižiūrėtojas atėjo ir nenuvarė (o juk tai galėtų būti tokia gera edukacijos apie traukinių grobikus dalis.. :D )

Štai taip baigėsi mūsų mokslo metų kelionė. Tiesa, ir muzikos palydėta – negalvokite, kad mes taip tyliai ramiai čia viską į stalčius sudėjome ir atostogauti išėjome...

Koncertinius rūbus ir smuikus išsitraukę, vaikai vienas po kito lipo ant scenos, o po koncerto tiesiu taikymu išskubėjome vakare pas draugus į Anykščių rajoną. Ten mūsų laukė kasmetinis taip vadinamas „Bulviakepis“ – šeimų, ugdančių vaikus savarankiškai, kasmetinis susibūrimas. Tik mes, pasinaudodami proga, nukakome į jį išvakarėse. Vaikai liko pas draugus nakvoti, aš pati patraukiau dar į Rokiškį, šiokių tokių šeimyninių reikalų sutvarkyti. Kitos dienos vidurdienį grįžusi radau vaikus pilnus įspūdžių nuo pusiau miegotos palapinėse nakties, ankstyvųjų pusryčių ir kitų ryto gražumynų... Diena buvo pakankamai šilta, todėl dar patraukėme prie ežero išsimaudyti...

Atbuvę su draugais visą dieną, vakarop išsiruošėme namo. Nenuostabu, kad po 5 minučių važiavimo vaikai vienas po kito „atsijungė“ ir pramiegojo iki pat namų... Net ir man, paprastai atspariai ilgoms kelionėms, teko stabtelėti benzino kolonėlėje kavos (ko niekada gyvenime nebuvau dariusi...), nes jaučiau, kad aplink vaikštantis lietus ir mane užmigdys... Taip, taip, mus, tokius introvertus, įspūdžiai greitai numuša nuo kojų, ir turime vienaip ar kitaip persikrauti baterijas, idant galėtume toliau funkcionuoti... :)

Daug ramiau grįžus namo... Čia gali atsipalaiduoti, viską apmąstyti, gamtą pastebėti... Šilti orai vis dažniau mus atvilioja prie savo tvenkinio, kurio dumble šiemet aptikome keistų gyvių koloniją. Knibždėjo jų čia gyvas velnias, kaip sakoma... Jau išsigandau, kad tai – kokie nors invaziniai nariuotakojai... Tačiau kai pradėjau domėtis, žado netekau sužinojusi, kas jie per vieni... Pasirodo, tai – laumžirgių lervos! Įsivaizduojate? Toks dumblinas atgrasokas vabalas yra tokio gražuolio gyvenimo ciklo dalis! Tai sužinoję puolėme domėtis visu laumžirgio gyvenimo ciklu. Sužinoję, kad jie užlipa ant žolių ir išsineria iš savo odos, ėmėme ieškoti jų išnarų. Ir tikrai – radome! Ir vis dar randame. O vienądien net ir patį laumžirgį, jau dedantį ant vandens paviršiaus augalų naujus kiaušinėlius, aptikau... Nuostabu! Taip netikėtai visą laumžirgio gyvenimo ciklą savomis akimis pamatėmė.

Taigi – tokie gamtos virsmai, tokie ir mūsų gyvenimai. Laumžirgiai palieka savo lervas, žalčiai palieka savo seną odą, kurią vaikai rado draugų sodyboje...

Neriamės kiekvienas iš savo kailio ir mes... Gal tik ne taip pastebimai. O ir gerai, kad neriamės ir augame toliau. Jei gyvenimo rūpesčiai neužspaus galutinai į kampą, pasidalinsiu artimausiu metu su jumis šių mokslo metų apžvalga, o tam kartui, kol to sulauksite, šiek tiek video formatu spėtų užfiksuoti vaizdų:

Iki greito!