Mūsų vasara. 3 dalis. Nesibaigiantys darbai

Praėję mokslo metai buvo kaip niekada įtempti. Visko vienu metu vyko labai daug – visomis kryptimis gyvenimas žėrė vieną naujovę po kitos – nebuvo, regis, kada nei atsipūsti, nei įkvėpti, nei susivokti, kur link kas juda. Liutauro pirma klasė, persikraustymas, remontai, statybos, tėtės priežiūra, tėtės buto iškraustymas, archyvų tvarkymas, visa vasara su intensyviu leteringo kursu, kurį ką tik sėkmingai pabaigiau, svečiai, kelionės, naujų mokslo metų planavimas... 

Šalia viso to su savo poreikiais, svajonėmis ir vaikiškais rūpestėliais 24/7 sukosi vaikai. Kartais kiek pyktelėję, kad mama ir tėtis nuolat bėgime, kartais – laimingi, galėdami kartu dalyvauti tame, kas vadinama gyvenimo universitetu...

Taip ir mokėmės iš gyvenimo imti tai, kas duodama, ir pasidirbinti tai, ko norima... :) Ar tai būtų namelis iš putplasčio, ar popierinė mašinėlė, į veiksmą įtraukiant net ir kaimyną Liudą ar tėvelį...

O padirbėję mokėmės tvarkytis... Liutauras jau anksčiau peržengė šią ribą ir daugiau mažiau paprašytas išmoko apsitvarkyti savo rūbus, žaislus. Šįkart atėjo Magdės eilė. Princesės, kuri per dieną gali dešimt kartų persirengti ir lygiai tiek pat kartų po savęs palikti „išnarų” krūveles... Tad su ja tam kartui kalba buvo rimčiausia. Iš pradžių nenoromis, o paskui jau, žiūrėk, ir visai geranoriškai, mergina pradėjo tvarkytis. Ir nustebino, manau, net pati save. Panašu, kad atėjo laikas, kai mergina suprato, kad tvarkymasis jau yra jos jėgoms. Ir kad viskas pasidaro bedarant. Kad net ir didžiausia rūbų krūva gali gražiai sugulti stalčiuose, jei juos atidarai ir viską po truputį dėlioji...

Tvarkos prašyte prašėsi ir mūsų kiemas. Reikėjo sudėlioti atvežtas malkas, sukūrenti galybę šiukšlių. Papildomos rankelės labai pravertė. Išmokydamos, kad kartu dirbant viskas pasidaro daug greičiau. O ir dirbti kartu daug smagiau nei vienam kalnus versti.

Šiukšles gi kūrenti – darbas paprastesnis ir smagesnis. O dar jei šalia – pusbrolis Andrius iš Amerikos!

Rimčiausi gi darbai tam kartui nusimatė prie namo statybų. Ąžuolo lentų paieška grindims, jų rinkimas, ilga laukimo diena svetimoje vietoje – šiokie tokie išbandymai vaikams, mokantys kantrybės ir tarpusavio supratimo.

Paskui dar akmenų židinio papėdei rinkimas...

Veiksmo, žodžiu, netrūko. O dar, žiūrėk, pas kaimyną gręžinį daro – kaip nenueisi pažiūrėti! Įdomu be galo. Ir žiūrėti, ir su atvažiavusiais geologais-tyrėjais pakalbėti, apie grunto savybes sužinoti.

Įspūdžių pasikrovėm, sustiprėjom, paaugom, padirbėjom... Eime toliau!

Mūsų vasara. 2 dalis. Gamtos turtai

Vasara šiemet iš tiesų lepino ir saule, ir šiluma – tik retas kuris lietuvis šiemet tegalėjo ja skųstis... Buvo tikrai daug gražių dienų, leidusių pasigėrėti gamtos turtais... Nors pasivaikščioti savo mėgiamu keliu iki kapinaičių ištrūkdavom nedažnai, visgi net ir tie negausūs pasivaikščiojimai leisdavao atrasti šį bei tą naujo, įspūdingo ar tiesiog smagaus... :) Pavyzdžiui, eilinio, bet labai diiiiiidelio gysločio lapus. Per visą veidą – kur girdėta, kur matyta?.. 

O kur dar raudongalvės aguonos?... Visu savo skaistumu puošiančios pievas...

Neatsitiktinai tad mes jas kartu su kitais augaliniais sodybos turtais nutarėme „įrėminti“ į savo molinuko „tiesos langą“ (tai – toks specialiai paliktas atidengtų šiaudų fragmentas, iš kurio matyti, kad namo sienos tikrai šiaudinės).

Per laiką, žinoma, pabluks. Tebūnie. Užtat vasaros prisiminimus išsaugos. :)

Kaip ir žemuogės bei avietės, kurios yra tarsi neatsiejama mūsų vasaros dalis. Vaikai, atrodytų, vos sniegui nutirpus pradeda laukti šių uogų ir tekini lekia uogaut, kai jos prasideda... :) Tiesa, šiemet dėl sausros žemuogės buvo ganėtinai smulkios, o avietėms prisirpus lietūs užėjo... Tai irgi ne per daugiausiai jų ragaut gavom... Na bet vis šis bei tas... :)

Dar buvo darže nokstančios braškės ir vaikų man nematant pavasarį šiltnamyje pasėta didžiulė cukinija – vaikų pasididžiavimas, išsiplėtęs per visą taką... :)

Taip pat džiugino visus ir šiemet pirmą kartą ant mūsų lazdyno prinokę riešutai... Ir nors labai daug jų nebuvo, bet paragauti ir pasimėgauti užteko.

Didžiulį įspūdį vaikams visuomet daro ir vasaros liūtys... Mieste nepamatysi tokio jų masto, kaip kad čia, kur matai, kaip žemė susilieja su dangumi, ir lietaus debesyse paskęsta ištisi miškų masyvai... Nuo stogo srūvantis vanduo akimirksniu pievą paverčia viena didele bala, nuaidi griaustinis, ir vaikai tekini, pasikrykštaudami aunasi botus bei bėga pasiturkšti. :)

O paskui viskas nurimsta, ir žemė ima alsuoti užburiančio grožio rūkais. Vienu gražesniu už kitą... Migla kyla, susiburia į debesis, ir vėjas palieka jų prisiminimą iki kito karto...

Vakarai čia irgi su savo žavesiu... Ypač saulei leidžiantis. Fotoaparatas neperteikia to tikrojo grožio, kuris apgaubia riedant lauko keliu ir stebint, kaip lengvas vėjas kedena prisirpusias javų varpas bei kitus sunokintus žolių sėklojus... Aukso pievos – ne kitaip.

Daugelis pievų jau nušienautos, derlius nuimtas, nukultas, žemė paruošta naujai sėjai – viskas tik ir liudija, kad artėja ruduo... Su savais džiaugsmais.

Mūsų vasara. 1 dalis. Paukščiai ir kiti gyvi sutvėrimai

Na ką, brangieji... Nors už lango visiškai ne lietuviškai šiltas rugpjūčio galas, kaip ten bebūtų, vasara jau moja ranka. Tuo tarpu liaudies patarlė byloja: viščiukus skaičiuoja rudenį... Tad ir aš kimbu dienoraščiui į atlapus ir skubu pasidalinti su jumis serija įrašų apie šauniai prabėgusias atostogas...

Nemanykite, kad aš čia atsitiktinai apie viščiukus pradėjau... Juk jūs turbūt žinote apie Liutauro meilę vištelėm...

O juk dar penkias „jaunikles“ kaip sykis vasaros pradžioje nusipirkome... 

Ir štai vieną gaivų liepos vakarą Liutauro numylėta vištaitė ėmė ir užsimanė perėti. Suskubom greitai įvairių veislinių kiaušinių įsigyti, po vištele pakišti. Trys savaitės kantrybės. Trys savaitės laukimo. Trys savaitės rūpesčio. O džiaugsmo buvo sulaukus pirmųjų cypliukų... Jų čiauškėjimas dar jiems neišsiritus iš kiaušinių jau buvo girdimas! 

Statistikai: iš 18-kos kiaušinių išsiperėjo vienuolika: šeši juodi, trys balti ir du pilki. Deja, trys žuvo nelygioj kovoj su išlikimu jau pirmąją dieną, dar vieno netekome kitądien, o mažylis baltis, kuris, galvojom, jau tikrai liks su mumis, iškeliavo anapilin ketvirtąją savo gyvenimo dieną. Taip liko ištvermingieji – penki juodi viščiukai. Meilūs iki negalėjimo... :)

Porą savaitėlių laikėme saugumo sumetimais juos su mama perekšle nedideliame aptvarėlyje, paskui gi jau drąsiai šeimynėlė su kitom vištom po pievas vaikštinėjo.

Deja, vieną naują juodąją vištaitę nugalabijo kokis tai plėšrus paukštis ir nusinešė nežinoma kryptimi. Dar su viena atsisveikinom irgi ne per seniausiai – tokia ta duoklė gamtai... Ir šiandien man hamake besiilsint ar tai didžiulis suopis, ar tai naminė pelėda bandė tiesiog iš vidurio kiemo vištaitę pačiupt, bet laiku pašokau augintinių gint, tad anas liko nieko nepešęs...

Netrūksta aplink mus laukinių paukščių. Štai vieną vėlų liepos vakarą sėdim namuose, vaikai jau miega, ir girdim: a nei tai koks didžiulis svirplys šalia namų pievoj čirpia, ar kas... Nepertraukiamai savo giesmę šaižią traukia, mums smalsumą kelia... Pasigūglinom... O gi, pasirodo, griežlė savo poros ieško... Ir taip tris vakarus iš eilės... Pasiklausykite patys, kaip ji „groja“:

Dienomis ir gandrai nevengė pas mus pavarlinėti...

Nepasisekė tik vargšui geneliui. Atsitrenkė į šiltnamio stiklus, matomai, ir žuvo. Radom ant žemės gulintį... :/

O kad jau paukščiai mums patinka, tai kaimynei pasiūlius nulėkėme su vaikais kartu į netoli Rudaminos esantį „Pelėdų parką“ – į šias gražuoles iš arti pasižiūrėti. Jei mylite paukščius, būtinai rezervuokitės laiką į ekskursiją pas juos! Ir ant rankos pelėdą ar apuoką gausit palaikyti, vaikams leis ir paglostyti, o ir šiaip nuostabia sodyba, karosų pilnu tvenkiniu pasigrožėsite... Na ir, sutiksite keletą kitų smagių paukščių, tarp kurių įspūdingo charakterio kranklys. :))

Nepraleidome šią vasarą ir jau tradicija tampančios progos iš vikšrelio išsiauginti drugelį. Tiesa, visos fermos, kaip užpernai, nelaikėme, bet keršąją meškutę pasigrožėjimui išauginome. Dailus vis tik drugys. Man turbūt pats gražiausias ir įspūdingiausias savo spalvomis ir raštais...

Dar vienu atradimu vasaros pabaigoje mums tapo vabalas maldininkas. Pasirodo, ne taip jau seniai, vos prieš dešimtmetį iš šiltesnių kraštų atkeliavęs į Lietuvą. Sugavome ir net entomologams parašėme, užklausėme, gal jiems reikalingas. Tačiau liepė mums tą karalaitį vis tik į laisvę paleisti, tačiau užsirašė visus duomenis, kas, kada ir kur rado – matomai, renka ir toliau duomenis apie paplitimo mastą...

Pasigrožėkite, koks jaunikaitis... Gal ir jūs kada savo pievose aptiksite?..

Tokia tad mūsų draugystė šią vasarą buvo su fauna... Bėgu dabar pasakot jums floros įspūdžių... :)