O buvo taip... Trumpai drūtai.
Vėl susitikome antai.
Kažkas kartojasi ir naujo,
Kažkas gal iš tikrųjų nauja?.. :)
Nekreipkite dėmesio – tiesiog susirimavo. Įtariu, pavasaris čia taip veikia... O kaip jis įsibėgėja, kviečiu skaityti toliau...
Vėl susitikome antai.
Kažkas kartojasi ir naujo,
Kažkas gal iš tikrųjų nauja?.. :)
Nekreipkite dėmesio – tiesiog susirimavo. Įtariu, pavasaris čia taip veikia... O kaip jis įsibėgėja, kviečiu skaityti toliau...
Biblijos gyvūnai
Ožka. Skaitom Pradžios knygos 27 skyrių – apie dvynius Ezavą ir Jokūbą bei Rebekos sugalvotą apgaulę ir Izaokui pakištą ėrienos troškinį. Čiupinėjame su vaikais plaukuotas ir neplaukuotas rankas, užsimerkę bandome atpažinti, kur kas. O į tą pačią temą, manau, čia tinka ir palyginimas: užsispyrusi kaip ožka. Juk ar nebuvo Rebeka užsispyrusi, galvodama, kad ji žino geriau, kaip pasielgti?..
Dailė
Prisiderindami prie biblinio gyvūno, traukiam į dienos šviesą ir Vincento Van Gogo ne itin žymų paveikslą „Trobelė ir moteris su ožka“. Gėrimės, nagrinėjame spalvas, detales, nuotaiką.
Gamta / žurnalas
Kadangi ožkų aplinkui neturim, tai stebėjom pavasario medžius. Beržai dar vos sprogdina lapelius (Darius juos retino, tai turėjom šakelių – ir „Verandos“ penktadienio biblinei dramai, ir sau namie pasimerkti bei išsisprogdinti), bet tik duok porą dienų šilumos jiems, ir jau džiugina savo žaluma... :)
Vaikų gamtos stebėjimo žurnalo vedimu niekaip nesugundau, tai bent pati mėgaujuosi. Bandžiau kažką išgauti, – ne taip paprasta, pasirodo, tą lizdą įtikinamai nupiešti...
O štai blindė jau visame gražume – pasipuošusi savo geltonais „kačiukais“ – vaikų ir kamanių džiaugsmas. :)
Vaikai, žinoma, sava „gamta“ susidomėję. Tvarkydama aplinką grėbiau po rudens užsilikusius lapus, spyglius, metėm į laužą ir, vaikų džiaugsmui, kūrenom kartu su kitom užsilikusiom šiukšlėm. Laužas – kaip visada – didžiausias vaikų džiaugsmas...
Penktadienį Magdė apsirgo, tad savaitgalį (o t.y. mūsų pagrindines mokymosi dienas) leidome namuose. Galvojau, kad tuo gamtos tyrinėjimas baigsis, tačiau besitvarkydama balkone netikėtai aptikau maždaug 11 cm diametro dydžio vapsvų lizdą. Matomai, pernai vasarą, kol mes sodyboje gyvenom, jos čia sau karaliavo, ramybe mėgavosi... :) Dabar gi jau tuščias, tad ramiai galėjome jį nuimti ir į kolekciją pasidėti...
Vaikų gamtos stebėjimo žurnalo vedimu niekaip nesugundau, tai bent pati mėgaujuosi. Bandžiau kažką išgauti, – ne taip paprasta, pasirodo, tą lizdą įtikinamai nupiešti...
Bendravimas. Žaidimai
Antradienis, kaip įprasta, mus džiugina žaidimais „Laboratorijoje“. Veiksmo čia niekada netrūksta, ir aš jau net nebesusigaudau, kas su kuo kur ką žaidžia... :) Griūna ir kyla nauji namai, kažkas gaudo vagis ir vaiduoklius, kažkur skęsta laivas ir t.t. ir pan. Liutauras – Dorotėjos, Benediktos, Floros, ir Austėjos kompanijoje – jaučiasi it žuvis vandenyje, todėl aš daugiau laiko leidžiu šalia Magdės, kuri šįsyk lyg tyčia nelabai randa į kokią kompaniją įsipaišyti, todėl mieliau renkasi atokesnes laboratorijos kerteles – šokinėja nuo kubų, piešia, klijuoja paukštį iš plunksnų.
Antradienis, kaip įprasta, mus džiugina žaidimais „Laboratorijoje“. Veiksmo čia niekada netrūksta, ir aš jau net nebesusigaudau, kas su kuo kur ką žaidžia... :) Griūna ir kyla nauji namai, kažkas gaudo vagis ir vaiduoklius, kažkur skęsta laivas ir t.t. ir pan. Liutauras – Dorotėjos, Benediktos, Floros, ir Austėjos kompanijoje – jaučiasi it žuvis vandenyje, todėl aš daugiau laiko leidžiu šalia Magdės, kuri šįsyk lyg tyčia nelabai randa į kokią kompaniją įsipaišyti, todėl mieliau renkasi atokesnes laboratorijos kerteles – šokinėja nuo kubų, piešia, klijuoja paukštį iš plunksnų.
Savaitei įsibėgėjus, Liutauras tęsia pažintį su naujuoju kaimynu Herkumi. Vos ryte pabudęs tuoj spirga, norėdamas eiti ir pakviesti naująjį bičiulį į lauką, tačiau įtardama, kad naujasis kaimynas nėra iš vyturių, vis stabdau Liutaurą. Ir, kaip vėliau paaiškėja, ne veltui. Vienuoliktą valandą Herkus pagaliau pasirodo ir prisipažįsta, kad Liutaurui paskambinus į duris jis dar buvo lovoje. Štai taip...
Na bet svarbiausia – kad berniukai vėl drauge, vėl laksto po langais ir žaidžia jiems vieniems suprantamus žaidimus, susidomi magnetiniu konstruktoriumi, dėlioja mozaiką...
Biblinis charakteris. Pagarba
O ir labai gera proga šioje visoje draugystės situacijoje pasimokyti, kaip mandagiai, pagarbiai pakviesti draugą į lauką, kuomet per domofoną atsiliepia jo tėvai.
Pirmas kartas buvo toks:
– (nei labas, nei sudie) O kur Herkus? Pakviesk, kad jis išeitų į lauką...
Ups... :)
Antras kartas buvo žymiai tobulesnis:
– Laba diena. Čia Liutauras. Kaimynas. Ar Herkus yra? Ar galėtumėte paprašyti, kad jis išeitų į lauką pažaisti? Ačiū. Palauksiu. Viso gero.
Panašu, kad šiokie tokia pamoka išmokta... :)
Išvykos
Ketvirtadienio rytą praleidom vaikštinėdami po Saulėtekio pušynus su Marijos ir jos trijulės kompanija. Nors oras iš pradžių buvo nieko gero nežadantis, tačiau mūsų ūpo nenumušė: vaikai pamiškėj aptikę šakų namelį landžiojo po jį, karstėsi, paskui gi visi patraukėm šaltinėlio link.
Čia radom ne tik šaltinėlį (prie kurio tarsi pagal kokį grafiką rikiavosi vienas paskui kitą atvažiuojantys iš išvažiuojantys ištroškę miesto gyventojai), bet ir skruzdėlyną, kurį Liutauras su Gintaru visai noriai būtų tyrinėję, jei ne rūstokas praeivis, griežtai pareiškęs, kad skruzdėlyno liesti negalima. Na taip, suprantu – ardyti ir griauti taip, bet pridėti pagaliuką ir pažiūrėti, kaip elgiasi skruzdės..? Ar tai toks jau didelis „nusikaltimas“?..
Šiaip ne taip gavome ir mes „prisibrauti“ prie šaltinėlio, bet... neilgam. Eiliniai „klientai“ jau stovėjo eilėj, laukė, kol vaikai pasitrauks.
Po šio žygio dar sužsukome pasisvečiuoti pas netoliese gyvenančią Mariją ir nuostabiai praleidome laiką. Vaikai tai viduje, tai lauke vis rasdavo kuo užsiimti, mėgino savo ir mūsų ribas, žodžiu, buvo visaip kaip nuostabus ir turiningas rytmetis.
Eksperimentai
Numatytas šią savaitę buvo tik vienas eksperimentas. Su raudonuoju (mėlynuoju?) kopūstu. Ar žinojote, kad jo sultyse yra antocianino – medžiagos, kuri reaguoja į šarmą/rūgštį? Žodžiu, eksperimento esmė labai paprasta: nedideliame kiekyje vandens apverdame pusę raudonojo kopūsto (kokias 5-10 min.). Sultis atsipilame, kopūstą galime suvalgyti kokio nors troškinio ar garnyro pavidale. Sultis supilstome į tris indus. Vieną jų paliekame kaip yra, į antrąjį pilame šiek tiek acto, į trečiajį – įberiame sodos ir išmaišome. Tada imame pipetę (arba šiaudelį) ir jų pagalba ant popieriaus užlašiname skysčio iš kiekvieno indelio. Na, o tada jua žavimės skirtingomis spalvomis... Jei dar turite po ranka citrinos ar citrinos rūgšties, pabandykite ir su ja. Gausite dar ryškesnę raudoną... Norite gauti visą paletę? Tada išbandykite ne tik šiuos mano paminėtus ingredientus...
Na, o visus kitus savaitės eksperimentus vonioje atlikinėjo pats Liutauras. Sugalvojęs prailginti kraną, ištirpdyti kartoninę dėžę, n + k kartų plukdyti ten popierinius laivelius ir žiūrėti, kaip jie skęsta... Na, patys suprantate... :)
Iš kairės: su soda, su actu, be nieko, su citrinos rūgštim.
Antrasis mūsų eksperimentas išėjo visai atsitiktinai. Vaikai, beplukdydami visokius laivelius vonioje, įmetė ten pat ir gerą gabalą tualetinio popieriaus. Pamatę, kad tasai visas išskydo, puolė mane kviesti, nes, mat, nepatinka toks drumstas vanduo. Pasiūliau visą tą popierių sužvejoti sieteliu, o pakeliui gimė mintis tuo pačiu parodyti, kaip gimsta popierius. Taigi, visą sužvejotą laimikį palikau džiūti. Kitą dieną jau galėjome matyti viso to rezultatą.
Na, o visus kitus savaitės eksperimentus vonioje atlikinėjo pats Liutauras. Sugalvojęs prailginti kraną, ištirpdyti kartoninę dėžę, n + k kartų plukdyti ten popierinius laivelius ir žiūrėti, kaip jie skęsta... Na, patys suprantate... :)
Liutauro flotilės egzempliorius – plaustas-laivas iš pagaliukų, plastilino ir popieriaus.
Skaitymas
Labai sistemingai mokymu skaityti vis dar neužsiimu, tačiau progai pasitaikius vis „pakišu“ ką nors po akimis. Tai taip ir žaidžiam – tai raidėmis, tai skiemenimis, tai iPad'u... :)
Labai sistemingai mokymu skaityti vis dar neužsiimu, tačiau progai pasitaikius vis „pakišu“ ką nors po akimis. Tai taip ir žaidžiam – tai raidėmis, tai skiemenimis, tai iPad'u... :)
Magdės „Labas raide“ pratybos. Draugaujam su Ė raide. Spalvinam abi draugiškai ėdžias.
Dailyraštis
Kai Liutauro užklausiu, gal norėtų parašyti kokį laišką, paprastai tuoj ima ir padiktuoja ilgiausią tekstą, ką norėtų užrašyti (tiksliau – apvedžioti). Kai jau užrašau jo mintis, ima vaikinas ir supanikuoja:
– Mamyte, kodėl tiek daug???
– Taigi pats sakei, kad viską surašyčiau...
Tenka tad raitotis rankoves ir vykdyti užduotį. Turiu pastebėti, kad raidžių vedžiojimas įgauna visai neblogą tempą – daugelis raidžių pasiduoda ganėtinai lengvai. Todėl kantriai laukiu, kada įvyks tas lūžis, kai pats jau norės rašyti savarankiškai, o ne vedžioti.
Kai Liutauro užklausiu, gal norėtų parašyti kokį laišką, paprastai tuoj ima ir padiktuoja ilgiausią tekstą, ką norėtų užrašyti (tiksliau – apvedžioti). Kai jau užrašau jo mintis, ima vaikinas ir supanikuoja:
– Mamyte, kodėl tiek daug???
– Taigi pats sakei, kad viską surašyčiau...
Tenka tad raitotis rankoves ir vykdyti užduotį. Turiu pastebėti, kad raidžių vedžiojimas įgauna visai neblogą tempą – daugelis raidžių pasiduoda ganėtinai lengvai. Todėl kantriai laukiu, kada įvyks tas lūžis, kai pats jau norės rašyti savarankiškai, o ne vedžioti.
Magdės raidžių vedžiojimai kuklesni. Pastaruoju metu labai noriai rašo daugybę sujungtų raidžių M. Atlieka savo vedžiojimo pratybas ir vėl prie M grįžta...
Matematika
Su matematika draugaujam irgi panašiai. Taip priešokiais. Tačiau Liutauras ir pats, ištaikęs kokią progą, pastebiu, ima skaičiuoti. Tai ruošiamų sodinukų indelius iki 14 suskaičiuoja, tai pasiėmęs savo mėgstamą mozaiką kantriai ir kruopščiai skaičiuoja pavyzdyje, kiek kokių medinukų subesti reikia... Taip va per žaidimą ir malonumą vaikinas lavina savo skaičiavimo įgūdžius.
Su matematika draugaujam irgi panašiai. Taip priešokiais. Tačiau Liutauras ir pats, ištaikęs kokią progą, pastebiu, ima skaičiuoti. Tai ruošiamų sodinukų indelius iki 14 suskaičiuoja, tai pasiėmęs savo mėgstamą mozaiką kantriai ir kruopščiai skaičiuoja pavyzdyje, kiek kokių medinukų subesti reikia... Taip va per žaidimą ir malonumą vaikinas lavina savo skaičiavimo įgūdžius.
Literatūra
Tradiciškai nusiaubus biblioteką, grįžau namo su dviem biografinėm knygom vaikams. Šį kartą sumedžiojau Jono Mačiukevičiaus „Barborą“ ir „Birutę“. Vienu ypu kažkurią popietę ir perkrimtom. Nežinau, kiek šie nuostabūs pasakojimai įstrigo vaikams (įtariu, po kokių poros metų realiai šios istorijos jiems bus pats tas), bet man asmeniškai tai labai gerai užkamšė istorijos spragas... :) Superinės „gyvosios knygos“. Tiesa, reikia nusiteikti, kad „Birutėje“ nemažai lietuviškos pagonybės apraiškų, todėl būkite pasirengę paaiškinti, kaip visa tai dera su krikščionybe bei papasakoti, kas iš tiesų buvo tie kryžiaus ženklu prisidengę kryžiuočiai.
Taip pat labai skaniai vaikams sulindo plonutė Nomedos Balasevičiūtės knygelė „Kaip pelytė tapo balerina“. Pirkau ją Magdei, nes na.... patys suprantat – balerinos suknelė, bateliai, šokis... Labai aktualu šiom dienom... Ir, kaip ne keista, labai patiko ši knygelė ir Liutaurui. Istorija tikrai miela – kai pelytė vardu Emilija, per televizorių užmačiusi šokančias balerinas, irgi užsinorėjo tapti balerina. Ir nors paniurėlė sraigė bandė iš karto užgniaužti tokią gražią svajonę, pelytė nepabūgo susidraugauti su katinu ir paprašyti, kad šis išmoktų ją šokti. Istorija gražiai nusiridena iki vorienės, nuaudusios pelytei balerinos suknelę, ir iki teatro kandies, kuri saulei įdavė pelytei skirtus puantus. Na, žodžiu, mums labai patiko ši trumpa ir draugiškai šilta istorija.
Tiesa, protarpiais vis paskaitinėjam Violetos Palčinskaitės eilėraščių knygą „Karalius pamiršo raidyną“. Savo sumanymu knygelė panaši į chrestomatinę Kazio Jakubėno „Abėcėlę“, tačiau šioje ne ketureiliai, o kiek rimtesni eilėraščiai, susieti su abėcėlės raidėmis. Visai smagi knygelė. Gal net... „gyvoji“?..
Na, ir pasigardžiavimui – pagaliau prisėdome kiek prie ilgesnio kūrinio. Pasirinkome klasiką. Liutaurui į laivų temą. Gyvąją Danieliaus Defo knygą „Robinzonas Kruzas“. Beje, jis, jei ką, irgi ožką laikė (kai jau savaitės tema yra, tai visos ožkos lieka suskaičiuotos). Prisijaukino. O aš jaukinuosi klasiką, kurios savo laiku neturėjau kada skaityti per visokias veiklas ir būrelius, tad dabar su dideliu malonumu leidžiu sau mėgautis tuo, kuo tąsyk negalėjau. Vaikams dėliojant dėliones ar kažką paišant, visi jaukiai įsitaisome ant lovos ir skaitome. Ar begali būti geresnis pavasaris..?
Taip pat labai skaniai vaikams sulindo plonutė Nomedos Balasevičiūtės knygelė „Kaip pelytė tapo balerina“. Pirkau ją Magdei, nes na.... patys suprantat – balerinos suknelė, bateliai, šokis... Labai aktualu šiom dienom... Ir, kaip ne keista, labai patiko ši knygelė ir Liutaurui. Istorija tikrai miela – kai pelytė vardu Emilija, per televizorių užmačiusi šokančias balerinas, irgi užsinorėjo tapti balerina. Ir nors paniurėlė sraigė bandė iš karto užgniaužti tokią gražią svajonę, pelytė nepabūgo susidraugauti su katinu ir paprašyti, kad šis išmoktų ją šokti. Istorija gražiai nusiridena iki vorienės, nuaudusios pelytei balerinos suknelę, ir iki teatro kandies, kuri saulei įdavė pelytei skirtus puantus. Na, žodžiu, mums labai patiko ši trumpa ir draugiškai šilta istorija.
Tiesa, protarpiais vis paskaitinėjam Violetos Palčinskaitės eilėraščių knygą „Karalius pamiršo raidyną“. Savo sumanymu knygelė panaši į chrestomatinę Kazio Jakubėno „Abėcėlę“, tačiau šioje ne ketureiliai, o kiek rimtesni eilėraščiai, susieti su abėcėlės raidėmis. Visai smagi knygelė. Gal net... „gyvoji“?..
Na, ir pasigardžiavimui – pagaliau prisėdome kiek prie ilgesnio kūrinio. Pasirinkome klasiką. Liutaurui į laivų temą. Gyvąją Danieliaus Defo knygą „Robinzonas Kruzas“. Beje, jis, jei ką, irgi ožką laikė (kai jau savaitės tema yra, tai visos ožkos lieka suskaičiuotos). Prisijaukino. O aš jaukinuosi klasiką, kurios savo laiku neturėjau kada skaityti per visokias veiklas ir būrelius, tad dabar su dideliu malonumu leidžiu sau mėgautis tuo, kuo tąsyk negalėjau. Vaikams dėliojant dėliones ar kažką paišant, visi jaukiai įsitaisome ant lovos ir skaitome. Ar begali būti geresnis pavasaris..?
