Tokio permainingo balandžio nepamenu... Čia sninga, čia vėl termometro stulpelis į padanges šauna, čia norisi gūžtis nuo šiaurinio vėjo, čia – atsilapojus visus skvernus – pasileisti laukais basomis...
Visgi dar batų į šoną nepadėjom. Prireikė jų šokinėjant per visus rūpesčius, kurie balandžio pradžioje užgriuvo kartu su mano tetos 100 metų gimtadieniu. Solidus jubiliejus ir pasiruošimas jam įtraukė į rūpesčius ne mane vieną. Žinoma, daugiausiai pasirušimo darbų teko man, visgi paskutinėmis akimirkomis čiupau Magdę už rankos ir skubėjom abi puoštis ruoštis, salės dekoruoti...
Visada norisi, kad vaikai matytų, kaip vyksta vieni ar kiti procesai, kiek viso tenka apgalvoti iš anksto, kad šventė būtų jauki ir įsimintina...
Panašu, kad mums pavyko. Tai liudijo ne tik susirinkę į šventę giminės, bet ir patalpų savininkai, kurie neprašyti atskubėjo su savo dovana jubiliatei – štai taip išpjaustyti arbūzu... Visi žado netekome...
Šventės rūpečiams atslūgus, galima buvo toliau laukti pavasario... Pasimėgauti pražydusiais klevais ir raktažolėmis, kurių šiemet labai laukiau ir ieškojau. Mat pernai iš draugės sulaukusi dovanų raktažolių arbatos, ją tiesiog pamilau... Tik nežinojau, ar kur netoli mūsų šių gėlelių pavyks rasti... Pavyko!
Žiemai atsargų bus garantuotai! :)
Bet va, pagaliau, pagaliau... Pušys pumpurus krauna, klevas su visais savo žiedais – tarsi kasas pasileidęs... Ech – graži ta pavasarinė poezija... :)
Vaikus pavasaris taip pat neabejotinai į savo glėbį pagavęs. Hamakas, batutas ir dviratis šiuo metu nepamainomi bičiuliai. Bent vienas iš jų visuomet išgins į lauką išbandyti ko nors naujo...
Draugai
Magdės ir Barboros draugystė toliau žydi. Drauge būdamos, mergaičiukės prisigalvoja įvairiausių veiklų – nuo rūbų siuvimo ir madų demonstravimo iki dainų ir video kūrimo...
Vis tik dar smagiau buvo, kai galėjome vieną dieną nuvažiuoti „atsakomojo vizito“ į Kauną. Mamos ėjo sau, vaikai – sau. Todėl prisiminimui – vos viena nuotrauka. Patiems vaikams, savaime supranta, ne jos rūpėjo. Todėl su mergaičių ir berniukų kompanija susitikom tik tuomet, kai atėjo laikas pietauti... Auga vaikai – vieni su draugais po svetimą miestą klaidžioja ir vargo nemato. :)
Žinoma, smagu ir tuomet, kai važiuoti niekur nereikia, nes patys draugai sugūža į tavo kiemą.
Džiaugiuosi, galėdama tokiomis akimirkomis pasitraukti į savo „urvelį“ ir tik retkarčiais išlįsti vieno kito kadro „pagauti“.
Menai
Lengviausia, savaime suprantama, vaikus „pagauti“, kai šie darbuojasi namuose... Ypač, kai kūrybinis procesas išsiskleidęs per visą kambarį, ir niekas nekreipia dėmesio, kad mama iš už kampo tyko...
Siuvus pasiuvus reikia ir aksesuarų pasigaminti... Magdė niekada nestokoja kūrybiškumo. Telefono dėkliuko papuošimus nesudėtingai transformuoja į prie palaidinės tinkančius auskarus...
O iš kailiuko atraižos tuoj gimsta miego kaukė...
Su Barbora sutarus, kad išsiųs viena kitai siuntinį, Magdė suskubo įvairių smulkmenėlių gaminti... Užsikabino už origamio...
Atšilus orams dar viena veikla atsirado – piešimas kreidelėmis ant plytelių...
Liutauro meninė raiška kuklesnė... Jis mieliau Minecraft'ą tam pasitelkia. Abudu mėgsta surengti tarpusavio varžytuves, kas sulipdys šaunesnį pastatą. Manęs paprastai paprašo sugalvoti jiems užduotį, ir tuomet procesas užverda. Šįsyk, kadangi tądien mokėmės apie amatus, paprašiau pastatyti kalvio dirbtuves. Liutauro namelis išėjo tikrai puikus! Senokai bebuvome kažką tokio statę. Nustebau, kad Liutauras taip detaliai viską buvo apgalvojęs ir padaręs. Nuo konstrukcinių eksterjero elementų iki interjero detalių...
Kompiuterį išjungus, buvo nutarta pasigaminti kartoninį jo „brolį“... :) Viso proceso neužfiksavau, bet buvo labai smagu matyti, kaip Magdė, prisidariusi įvairių „video kadrų“ ir susikišusi juos į įmautę, priklijuotą prie „ekrano“, kaitaliojo, rodydama, kaip galima „pasirinkti norimą filmą“... :)
Mokslai
Kadangi šie mokslo metai priemonių pasirinkimu, sakyčiau, tokie sausoki, vis bandau atrasti ir kasdienybėje fiksuoti tas akimirkas, kurios suteikia jaukumo, žaismingumo ir smagių prisiminimų. Viena įsimintiniausių akimirkų šį mėnesį tapo dingusio žaisliuko radimas.
O priešistorė tokia – vėlyvą rudenį Liutauras pasigedo savo mylimiausio žaislo – nediduko IKEA'jos ežiuko, kuriam vaikai buvo davę Kazimiero vardą. Jo pradingimas keliems mėnesiams buvo aptemdęs vaikų nuotaikas. Ne kartą, regis, visus namus aukštyn kojomis apvertėme jo ieškodami. Deja, bergždžiai... Jau buvome šį žaisliuką apraudoję ir susitakę su tuo, kad greičiausiai esame jį kažkur palikę ar pametę...
Todėl kai praeitą savaitę Magdė lyg tarp kitko pasakė, kad eina ieškoti Kazimiero, kol mudu su Liutauru krimtom bibliotekoje gamtos mokslų užduotis, mes nusikvatojome. Visų mūsų nuostabai po kelių minučių išgirdome džiugų Magdės šūksnį: „Liutaurai, radau!!!“. Negalėjome patikėti – jos rankose iš tiesų buvo pradingėlis ežiukas... Vargšelis buvo užkritęs prie krosnies kamino į kamputį ir pasislėpęs po pačia žaislų dėže. Negaliu apsakyti, kiek džiaugsmo tai suteikė vaikams... :) Džiūgavo kaip kokį aukso puodą laimėję – šokinėjo apsikabinę, ritinėjosi ant grindų, lėkė į lauką – netilpo savam kailyje... :))
Ir jei jums atrodo, kas tai – tik žaislas, vaikams tai – ištisas pasaulis su įvairiomis vieno ar kito žaislo istorijomis, skirtingais jų charakteriais ir tarpusavio santykiais.
Magdė darydama užduotis, būna, nesės prie stalo, jei šalia nebus bent vieno jos mylimo žaislo... Taip, turiu pripažinti, kad minkštų žaislų ji turi daugiau nei proto, kaip sakoma, tačiau šioje vietoje esu bejėgė – pati turiu vaikystės traumą, susijusią su žaislų atėmimu, todėl ranka nekyla bent vieno atimti iš vaikų, kol jiems jų reikia... :) O ADHD vaikams, kurie yra lėtesnės raidos, kaip žinia, jų reikia laaabai ilgai... :)
Kai šalia nėra žaislų, reikia, kad bent šiokių tokių paveikslėlių pratybose būtų...
Dar geriau, jei žodžių diktantui rašyti galima pasiimti visą lentą su spalvotomis kreidelėmis...
Na ir, geriausia, aišku, kai ką nors gali rankose pamaigyti... :) Ta proga įsigijome Pop-it stiliaus daugybos lentelę... :)
Nors Liutaurui žaislų irgi vis dar reikia, tačiau mokytis gali ir be jų...
Ypač jei yra galimybė pajuokauti ir mamai kokį pokštą iškrėsti... Ar žinote, koks gyvūnas jau yra išnykęs? Ogi violetinis krabas, kurio fosiliją Liutauras rado namuose... :D
Kartais apsieiname ir be pokštų... Kai reikia padaryti tai, ką reikia. Net ir jei nelabai tai patinka...
Todėl aš visada džiaugiuosi, kai įvairių edukacinių elementų pavyksta rasti tiesiog gyvenime. Tam puikiai šįkart „suėjo“ senosios kartografijos paroda, iki gegužės 3 d. vis dar vyksianti Vilniaus Outlet prekybos centre. Puikūs didžiuliai stendai su senaisiais žemėlapiais ir ne mažiau įspūdingas tritomis Lietuvos nacionalinis atlasas tikrai žavi...
Visgi nepamirškime, kad už lango – pagaliau atėjęs pavasaris. Geriau bėgam džiaugtis! :)
Iki!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą