Žinote, kartais būna tokių savaičių, kai viskas kažkaip išsibarstę, galų surinkti neįmanoma: vaikai sau, tu sau, tvarkos jokios, disciplinos jokios, palaida bala, viskas krinta iš rankų... Bet kartais taip nutinka, kad viskas vėl sutelpa į tas rankas, ir vėl chaosas pasitraukia, o visos dėlionės detalės susistato į savas vietas. Tai tokios štai buvo mūsų pastarosios dvi savaitės – viena visiškai išsibarsčiusi, kita – į rankas suimta... Galbūt, kad pamokytų mus atsipalaiduoti, atsirinkti, kas svarbiausia, suprasti, kad viskas mūsų pačių rankose, ir taip įgauti kažkokios patirties...
Rudens grožis (ypatingai rytais) – kerintis. Bet ne mažiau ir apgaulingas. Saulė šviečia, į lauką kviečia, bandydama apgauti. Tarsi vis dar su trumpomis rankovėmis ar nestoru megztuku išsisukti galėtumei.
Išvykos, susitikimai
Ėmėme ir patikėjome rudens kerais... Atlėkėme ne per storiausiai apsirengę į Danieliaus gimtadienį. Pasibuvome, sušalome, vaikai išsisuko, aš – ne... Nosis ėmė bėgti (nesugavau jos, tai nežinau, kurlink nubėgo), gerklė nusprendė irgi pailsėti.
Taip ir sugriuvo mano energingieji planai su vaikais nuveikti daug visko gražaus. Norėjosi tik sėdėti namuose ir ramiai viską pralaukti.
Tiesa, iki tol dar spėjome praleisti vieną nuostabią dieną su draugais. Pirma tądien vaikai sukišo snapus į lydomo muilo masę...
Tuomet pabandė leimės paieškoti ekranų tinkle. Bet mes juos iš ten greitai ištraukėme ir palikome nuobodulio valiai. Štai čia ir prasidėjo linksmybės, nes vaikai taip įsitraukė į „Aklos vištos“ žaidimą, kad kelias valandas nebuvo galima jų sustabdyti...
Energijos pasikrovė porai savaičių į priekį...
Matematika / Rašymas / Skaitymas
Todėl toliau ramiai galėjome sėsti prie pratybų sąsiuvinių ir (norit tikėkit, norit ne), jomis pasimėgauti – ramiai uždavinys po uždavinio viską išsinagrinėti, kas neaišku – išsiaiškinti. Ir nors besiugdantieji šeimoje neretai keikia pratybų sąsiuvinius kaip patį banaliausią mokymosi būdą, mes į juos nespjauname. Nežinau, kaip „sueitų“ dabar kitos pratybos, kurias naudojome ankstesniais metais, tačiau būtent TAIP serijos pratybos mums šiemet pasiteisina. Ypatingai Liutaurui. Jei ankstesnių metų medžiaga jose jam atrodė tikrai gerokai per sunki, jos ten buvo per daug, kad galėtų laisvai įveikti, šiemet pradedu matyti daug geresnį vaizdą. Todėl visus, kurių vaikai nėra iš gabiųjų, drąsinu laikytis savo kurso, ir po truputį, tikiu, ir jūs prisiviliosite sėkmę.
Su Magde reikalai klostosi sunkiau, tačiau žiūrėdama į Liutaurą matau, kad ateis laikas ir jai... Todėl nors ir daug palengviau, nors ir su didelėmis bandymo susikaupti pastangomis, vis tiek iriamės į priekį...
O nusiyrėme per pastarąsias savaites tikrai nemažai. Liutauras vieną dieną net matematikos iššūkį pasidarė, norėdamas pažiūrėti, kiek vienu kartu puslapių įveiks ir ar sugebės atsigriebti už praeitom savaitėm praleistas dienas. Ir ką jūs sau manot – per dieną 10 pratybų sąsiuvinio puslapių įveikė. Didžiavosi ir pats, ir aš pati... Tiesa, temos pasitaikė ne itin sudėtingos: apie keturženklių skaičių sudėtį, skaičių apvalinimą ir skaičių iki 10000 sudėtį.
Kaip bus su didelių skaičių atimtimi, kai kitą savaitę koją į ją įkelsime, laikas parodys. Magdė dar tik pirmuosius žingsnius po atimtį stulpeliu žengia, ir nėra jai jie tokie saldūs kaip Liutaurui, todėl pastangų čia visiems reikia įdėti daugiau – man, ugdantis kantrybę, Liutaurui, įšokančiam į Magdės mokytojo vaidmenį, ir pačiai Magdei, kad viskas ten smegenyse į teisingas lentynėles susidėliotų, įgūdžiai įsitvirtintų... :)
Su lietuvių kalba irgi turime panašią situaciją mūsų namuose. Tiek su skaitymu, tiek su rašymu matau žymiai pakilusią Liutauro motyvaciją, tuo tarpu Magdei norisi dar daug kur patinginiauti, padaryti mažiau, rasti būdų, kaip išsisukti nuo užduočių. Tad man tenka gerai pasukti galvą, kokias užduotis parinkti savo mergaičiukei, idant rastume kažkokį kompromisą.
Užsienio kalbos
Neblogai sekėsi šią savaitę susidraugauti ir su anglų kalba. Vis tik pasisekė mums su draugais, kurie užrodė „Family and friends“ mokymosi programą. Todėl po truputį judam toliau. Liutauras pradeda vis drąsiau skaityti, Magdė laiko brolį už rankovės ir savo pavyzdžiu prisideda. Ir man gerai, ir jiedviems...
Rusų kalbą tam kartui kaip ir esame natūraliai paleidę savieigai. Vaikai ir taip pakankamai laisvai kalba ir skaito šia kalba, o rašyti išmokti dar turi gražaus laiko. Bet va prisiminėme pernai savo taikytą žodžių mokymosi su kortelėmis sistemą. Išsitraukėme pasitikrinti, kiek nuo pernai patobulėjome. Tokie dalykai iš tiesų labai smagūs – netikėtai vaikai patys pamato, kiek per metus yra pažengę... Nes absoliučiai visi žodžiai iš mūsų tąsyk susikurtos dėžutės pasirodė jau žinomi... Reikės kurti naujus... Gaila, to nepasakysi apie anglų kalbos žodyną, bet vilties vis dar laikausi įsikibusi... :D
Muzika / Eksperimentai / Pasaulio pažinimas
Savieigai labai sveika karts nuo karto paleisti ir kitus dalykus. Štai Liutauras kažkur užmatė garso matuoklį. Atsisiuntė programėlę į savo telefoną, ir tuomet prasidėjo visokie įdomumai. Bandėme rasti tyliausią namų vietą, tuomet matuoti, kaip garsiai pjuana pjūklas, o kokiu garsumu mes patys kalbame ir kaip skirtingo triukšmo lygius įvardija pati programėlė... Štai namuose, pasirodo, pas mus „tylios bibliotekos“ garso lygis... O kai tėvelis lentas pjauna, tai visa „triukšminga gatvė“ įsijungia... :)
Taip susipažįstame su dar vienu garso parametru ir jo matais – decibelais. Kurią tai dieną su vaikais kaip tik apie kamertoną ir garso aukštį kalbėjome, dabar gi turėjome galimybę ir apie stiprumą pasišnekučiuoti. Ne visai muzika, bet pažinimo lauką praplėtėme. :)
Su muzika tuo tarpu šiemet toliau draugaujame smuiko pamokose. Šiemet, prisidėjus solfedžio pamokoms, kaip ir nebeturiu per didelio akstino pati toliau mokyti vaikų muzikinio rašto. Visgi norėdama, kad Magdė prisivytų Liutaurą ir netemptų visos kiek vyresnių vaikų grupės žemyn, bandau ją mokyti papildomai.
Tam reikalui labai padeda pianino programėlė (kuri vaikams dar ir eksperimentines erdves atveria) ir...
Judesys
Kai jau galvoje visko per daug nuo mokslų, labai sveika pajudėti. Bet kai oras šunybes krečia, nelabai besinori į tą lauką lįsti... Ta proga namuose pagaliau įtaisėme vaikams tarp lovų skersinį. Galės dabar kaip beždžioniukai karstytis... Dar lipimo virvę planuojame prie to paties artimiausiu laiku įtaisyti...
O kol virvės nėra, tenka kitais žaidimais pasitenkinti...
Žaidimai / Dailė, technologijos
Jei labai atidūs buvote ir gerą atmintį turite, pernai, kuomet domėjomės pasaulio atradėjais ir keliautojais, minėjau kažkuriame įraše stalo žaidimą „Kelionė į Šiaurės ašigalį“ (Race to the north pole), kuris tąsyk nespėjo mūsų pasiekti laiku. O kuomet atkeliavo, neberūpėjo mums nei keliautojai, nei žiema, nei jokie stalo žaidimai. Tačiau ilgėjantys ir lietingi rudens vakarai vėl priminė, kad turime visokio gėrio žaidimų lentynoje. Tad išsitraukėme ir išbandėme. Liutaurui, kaip labai nemėgstančiam pralaimėti, užteko vieno karto, tačiau jis galėjo laisvai žiūrėti, kaip likusi šeimos dalis žaidžia šį nenuspėjamą ir iššūkių pilną žaidimą, sukeliantį tai daug juoko, tai vėl eilinio nusivylimo, kuomet netikėtai užklupusi šiaurės pūga pasuka žaidimo lentą, ir tu atsiduri visai kitur, nei iš pradžių planavai...
Žaidimas smagus dar ir tuo, kad yra įdėta keletas tuščių žaidimo kortelių ir atributų, kuriuos gali susikurti pats ir papildyti jais esamą žaidimą. Tarkime, žaidime yra keletas ekspedicijų komandų. Tačiau tarp jų nėra lietuvių. Magdė tuoj skuba ištaisyti šį nesusipratimą, imdamasi piešti Lietuvos ekipą...
Stalo žaidimus, iš tiesų, paskatino mus ištraukti draugai... Pamenate tą vakarą, kai vaikai „aklą vištą“ žaidė? Kaip manote, ką tuo metu veikėme mes, suaugusieji?.. :) Bendravome, gėrėme arbatą... Ir pokalbis nukrypo apie stalo žaidimus. Pagalvojome, kad būtų visai nieko tradicija kaskart susitikus sužaisti bent po vieną stalo žaidimą. :) Tai va, nuo to čia viskas ir prasidėjo... :)
O vaikai, kurie tąkart privirė eilinį kartą daug muilo, turėjo paskui gražaus darbo sugalvoti jiems pavadinimus ir surašyti juos...
O vaikai, kurie tąkart privirė eilinį kartą daug muilo, turėjo paskui gražaus darbo sugalvoti jiems pavadinimus ir surašyti juos...
Liutauras, rašantis savo dalį, liko už kadro...
Bedirbant kartu visuomet atsiranda kokia nors pokalbio tema. Šįsyk ji nukrypo apie muges... Ir papasakojau vaikams apie savo pirmąją mugę, kurioje prekiavau savo megztomis lėlytėmis, kai man buvo kokie... gal 12 metų?.. Kalvarijų turguje dviese su drauge tąkart pardavėme apie 20 megztų nedidukių lėlyčių, kurių vieną turiu išsisaugojusi iki šiol. Pamenu, užsidirbau tada apie 15 rublių, kas man buvo laaabai dideli pinigai...
Vaikai klauso išsižioję, o Magdė užsigeidžia išmokti megzti. Pradedame nuo nėrimo vąšeliu... Nuo pynutės. Kurią ir aš kažkada visa verkdama, kad neišeina, bandžiau nerti... Tad štai – kartų ratas pasisuko, ir dabar to mokosi Magdė... :)
Na, o prie ūkio ir taip nuolat pilna darbų, kurių galima pasimokyti... Štai – ar nudažyti lentas yra paprasta? Regis, taip. Tačiau paėmęs teptuką matai, kad vis tiek yra ko pasimokyti, jei nori tai padaryti kruopščiai, tolygiai, greitai, kokybiškai... Taip ir mokomės visi kartu... Darbą iki galo užbaigti, nepasiduoti, judėti toliau...
Tiek trumpai šį kartą. Be dainų, be projektų, be didelio šurmulio. Tyliai, ramiai. Juk ir taip kartais reikia, tiesa?.. :)
Tradicinį reportažą žiūrėkite čia:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą