2019 m. lapkričio 6 d., trečiadienis

9-oji savaitė. Apie vėlines, mirtį ir gyvenimą.

Vėluoju... vėluoju... Uoj vėluoju aš kaip tas zuikis iš „Alisos veidrodžių šalyje“... Savaitė įpusėjo, o aš dar tik praeitos savaitės žinias kuopiu. Na bet, tikiuosi, suprantate – moksleivių atostogos, būrelių nėra, mes visi atsipūtę, važiuot beveik niekur nereikia, praktiškai tik į kapines... Na, tiesa, turėjau aš dar papildomai rūpesčių (bet jau paskutinių) su tėtės buto tvarkymu, nors tai išėjo į gera, nes tuo metu vaikai sau smagiai leido laiką su Sandros (ačiū jai!) ketveriuke, tad išlošėm visi – ir aš, galėjusi ramiai sutvarkyti visus reikalus, ir vaikai, pasimėgavę bendryste.



O kad jau lapkritis mus užklupo, tai suskubom kalendorių daryti... Šiuo klausimu vaikų įkalbinėti nereikia – labai noriai sėda prie šio užsiėmimo, nors ir visada prašo mano pagalbos tiek su užrašu, tiek su piešiniu. 





Kai jau kalendoriai pakabinti, galima ir kitais reikalais užsiimti. Pvz., pasiruošti artėjančiai žiemai ir sužiūrėti tvarką tarp kepurių, pirštinių ir šalikų... Tai darydami tęsiame savo tvarkymosi maratoną, bandydami atrinkti, kas kieno, ir kaip čia gudriau viską surūšiuot ir sudėliot, kad visiems būtų aišku, kur kieno pirštinės gyvena, kur kieno kepurės ilsisi...


Misiją įvykdome sėkmingai. Tada jau galime pereiti ir prie rimtesnių mokslų. Toliau skaitome, skaičiuojame ir rašome.



Su Liutauru rašyti mokomės įvairiai. Būna dienų, kai jis aprašo perskaitytą knygą. Kitąsyk imasi kopijuoti tai, ką aš esu parašiusi. Dar kitądien imasi nurašinėti tekstą nuo knygos. Galiausiai pradėjome mokytis rašyti savo sugalvotą pasakojimą ar bandyti atpasakoti kokią ištrauką iš knygos. Sekasi įvairiai. Kovojame, žinoma, su taisyklingu raidžių jungimu, su nenoru pasakoti, tačiau nuosekliai stengiamės daryti visa tai mažais žingsneliais, kantriai laukdami, kada visa tai duos vaisius. 

Ilgai ieškojusi, kas vaikams tiktų atpasakojimams, aptikau, kad visai noriai jie klausosi ir bando atpasakoti D. Biseto „Aukštyn kojom“ pasakas. Ir nors šios istorijos nėra labai trumpos, išskaidę jas dalimis, bandome įveikti. Iš tiesų viskas vyksta ganėtinai žaismingai, mat būna, kad vaikai užmiršę kokį istorijos vingį, bando atkurti siužetą savaip – ypač Magdė. O tuomet įsiterpia Liutauras, kuris puola ginčytis, kad buvo visai ne taip... Pavyzdžiui, limonadas ima ir virsta šnypščiančiomis tabletėmis, ir mes jau mirštame iš juoko... Žodžiu, smagiai prisikikenam iš visokių interpretacijų, kurios primena „sugedusio telefono“ žaidimą. Taip po truputį, tikiuosi, keliaujame prie svarbėlesnio uždavinio – išmokti tai, ką išgirdai, ne tik atpasakoti, bet ir užrašyti.



Magdė gi džiaugiasi atgavusi savo „Katino Teodoro“ sąsiuvinį, kuriame bando atsigriebti už prarastą laiką. Nors, turiu pasakyti, kad pastaruoju metu pastebiu, jog merginai norisi tarsi kiek atsitraukti nuo mokslų. Deja, ryžtingasis brolis nelabai leidžia, nes vos sesei kuo pasiskundus, jis tuoj ima savo pavyzdžiu įkvėpti:
– Matai, aš tai rašau. Ir ne taip jau sunku... Tai ir tu rašyk...
Tad tenka jaunėlei kad ir sukandus dantis sėsti ir darbuotis. Brolis pasakė – šventa. :))



 

Matematikos dirvonuose nieko naujo – toliau puikiai darbuojamės su „TAIP“ pratybomis, kurios vaikams iš tiesų labai tiko pritiko. Todėl visai nesudėtingai Liutauras juda su dviženklių skaičių sudėtimi, o Magdė – su vienženklių atimtimi.





O šioje vietoje, turiu pasakyti, bręsta pas mus stebuklas... Panašu, kad Liutauras ima persilaužti su skaitymu. Matau, kaip nedrąsiai, bet vis ryžtingiau vaikinas ima į rankas knygą pats, ir man nematant skaito... Ne veltui sakoma, kad nėra vaikų, kurie nemėgsta skaityti. Yra tik netinkamai parenkamos jiems knygos. Atrado Liutauras bibliotekoje „Žaislų istorijų“ filmuko knygelę. Literatūrine prasme – tikrai ne šedevras. Tačiau leidimas gražus, personažai pažįstami, siužetas – taip pat... Ko daugiau reikia skaitymo malonumui sužadinti?.. Sekite naujienas. Įtariu, kad kažkas iš to išeis... :)


Magdė gi taip pat džiūgavo, supratusi, kad knygelėje, kurią parsinešė iš bibliotekos, aprašyti visi poniai, kokių rinkinį jį gavo per paskutinįjį gimtadienį dovanų iš Greisės! Merginos džiaugsmui nebuvo galo! Pagaliau ji žino, kokie tų visų ponių vardai! Kas gali būti nuostabiau? :))



 

Tęsiame žaidimą ir su užsienio kalbomis. Toliau pildome žodžių žodyną, pasitelkdami savo stebuklingąją žodžių dėžutę...



Kelintą ratą „sukdami“ žodžius, jų išmokstame vis daugiau ir daugiau. Smagumėlis! Beje, pastebėjau, kad vaikams nesunku atpainioti kalbas tuomet, kai aš pradedu kokį nors sakinį, o vaikai turi į jį įstatyti žodį. Na, pvz., noriu, kad man vaikai pasakytų, kaip yra angliškai „duona“. Tuomet sakau:
– Kaip angliškai duona? „Could you please give me a piece of... “
– Bread! Vienbalsiu šaukia... 



O pavargę nuo žodžių sėdam piešti. Diskutuojam bepiešdami apie liūdnus ir linksmus veidus, statiškas ir dinamiškas figūrėles, juokiamės vieni iš kitų linksmų žmogeliukų, užgimusių ant popieriaus... :) 






Didesnio projekto šį mėnesį atlikti nespėjome. Kiek jau spėjome apie žmogų praeitą, šią savaitę pasikalbėti, panarplioti, tiek tam kartui nutarėm ir palikti bei keliauti toliau, nesivaikant nepavytų šmėklų... Tegyvena jos ten kažkur praeityje ir tenetrukdo žingsniuoti mums toliau. :)




Tiesa, vėlinės – nuostabus metas pakalbėti apie gyvenimą ir mirtį, tačiau mūsų namuose pokalbiai šia tema labai paprasti, ir visiems viskas seniai aišku. Vaikai ramiai gyvena, žinodami, kad kadaise, prieš gerus du tūkstančius metų, tam, kad jie galėtų šiandien gyventi ir džiaugtis laisve, Kristus mirė už jų nuodėmes ant kryžiaus, ir dabar jie, kaip tikintys ta Kristaus auka, tikintys ta sumokėta už jų nuodėmes kaina, gali ramiai gyventi, nebijodami, kad jų sieloms kas nors gresia. Taigi viskas labai paprasta – yra helovynas, kuris vaikams tėra pasaka, yra vėlinės – sena lietuvių tradicija mirusiems prisiminti, yra gyvenimas, kuriam nereikia jokių papildomų „karnavalų“, skirtų dirbtiniam džiaugsmui sukelti. Nes priežasčių džiaugtis kasdien – daugiau nei daug!



Тodėl šią savaitę mes nepjaustėm jokių moliūgų (tiesa, tik kalendoriuje vaikai, išėjus iš kalbos, juos sumąstė nupiešti), nepersirenginėjom jokiom baisybėm, o tiesiog prisiminėm mums patikusius anksčiau darytus eksperimentus: spragėsių „ugnikalnį“, šaukšto ir kiaušinio „lenktynes“, įelektrintų ir neįelektrintų daiktų „fokusus“...



O visa kita vyko, kaip ir dera atostogoms... Daug daug žaidėm, juokėmės ir tiesiog mėgavomės gyvenimu! :)



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą