Na ką – prisigyriau, kaip šauniai mums praeitą savaitę sekėsi, tai va, gavau nuo gyvenimo per makaulę... Turėjome nemažai iššūkių su klausymu, nenoru daryti viena ar kita, todėl man buvo dar vienas galvosūkis: kaip viską sudėlioti taip, kad vaikams nekristų motyvacija. Bandžiau klausti paties Liutauro, ar jis galėtų man padėti susigaudyti visame tame. Atsakymai buvo tokie: per ilgai, per sunku. Aha... Kad neįdomu – neišgirdau. Tad vilties yra. Kad nebūtų per ilgai, visa, ką noriu vaikams perteikti, nuo savaitės vidurio bandžiau skaldyti atskirais blokais su tam tikromis pertraukomis, jų neįvardindama, bet tiesiog bandydama keisti veiksmo vietą, dinamiką.
Kadangi praeitą savaitę berašydama įrašą supratau, jog vietomis yra labai sunku priskirti kai kuriuos dalykus vienai konkrečiai veiklai, šį kartą pabandysiu pereiti per konkrečias dienas. Prie skirtingų pastraipų rasite ikonas, kurios padės greičiau vizualiai identifikuoti, apie kokius dalykus eina kalba. Viskas pas mus daugmaž sukasi apie šiuos 16 dalykų:

Taigi, kaip žmogus, mėgstantis chronologiją ir katalogavimą, kviečiu pakeliauti savaitės dienomis :)
Pirmadienis



– Ak, kaip gaila, nespėjau nufotografuoti... – Ėmiau guostis.
– Tai nieko, mamyte, aš tuoj tau dar vieną laivą nupiešiu – čia jau kai ugnikalnis baigė lavą spjaudyti...
Taip vat... :)


– Aš laistysiu gėles!
– Ne, aš!
– Bet tu jau siurbimą pasiėmei...
– Na gerai, tebūnie.
Žodžiu, vaikai iš to azarto buvo pasiruošę vos ne visus darbus už mane nudirbti. Na, tiesa, teoriškai, nes atėjus pietų metui, kuomet Magdei reikėjo padengti stalą, mergina susizgribo, kad labai jau jai visko daug daryti, ir užsispyrė nedarysianti. Žodžiu, ne taip viskas paprasta, kaip ant popieriaus paveiksliukus dėlioti... :)

Patenkinti lobį radę nesunkiai sėdasi ir rašymo pratybų atlikti. Vadovaudamasi principu, kad mažiau yra daugiau, leidžiu Liutaurui pasirinkti, ką jis nori rašyti. Vaikinas renkasi horizontalius-vertikalius elementus. Stengiasi kaip išmanydamas. Ne visur ta rankelė klauso, bet negaliu pastangų sumenkinti.
Tiesa, turiu pripažinti, kad tam kartui mums šios „Katino Teodoro pratybos“ – tikras atradimas. Ačiū mokytojai, kuri apie jas užsiminė ir patarė nebijoti duoti vedžioti, o ne versti pačius rašyti, jei dar neišeina.

Tęsiame ir skaičių sandaros pratimus. Šį kartą mūsų akiratyje skaičius 6. Kuriam istoriją apie tai, ką veikia meškučiai, paršeliai ir drambliukai, pasidaliję į dvi komandas.


Rytoj dar laukia smuiko pamoka, tad tenka prasigroti, o tada jau – rengtis, praustis, dienos apžvalga lovoje, užgesinus šviesą, ir... labanakt.

Smuikas su pižamomis. :)
Antradienis


O tada – smagioji dalis – liepiu vaikams pabandyti tą bokštą sugriauti, kaip kad Dievas jį griovė. Vaikai, pasičiupę įvairiausius įrankius, bando jį gniuždyti, deja, ne taip lengvai jis nori pasiduoti. O tuomet paprašau vaikų sustoti ir pabandyti kitaip – tiesiog imti ir iš šonų rankomis ardyti... Taip, atrodo, daug paprasčiau... Moralas vaikams ir mums visiems: jėgą panaudoti ne visuomet yra tinkamiausias sprendimas. Dažniausiai kiti būdai esti daug efektyvesni.
Įkvėpę lauke gryno oro, grįžtame prie vakar užgriebto projekto apie šeimą, tik šiandien kalbamės nebe apie šeimoje atliekamus darbus, bet apie pomėgius. Užmetame akį į vadovėlį, tuomet bandome kalbėtis apie tai, ką kiekvienas mūsų mėgstame, kokie mūsų pomėgiai išsikirtiniai, o kokie – bendri visai mūsų šeimai. Tada man kyla mintis padaryti mūsų šeimos plakatą, bet apie jį – kitos dienos apžvalgoje.

Žinau, kad yra įvairių metodikų, pagal kurias vaikai turėtų laikytis vienokio ar kitokio raidžių rašymo eiliškumo. Logiškai žiūrint, tikrai regis, paprasčiau pradėti nuo i, u, o ne nuo c, kita vertus – vis galvoju – kiekvieno vaiko smulkioji motorika skirtinga, pas vienus labiau išvystyti vieni elementai, pas kitus – kiti, todėl ar neturėtų būti šioje vietoje kiek laisvės pačiam vaikui, jei jis labiau pasiruošęs rašyti vieną raidę nei kitą?..
Atsivertę vadovėlį, randame labai smagų J. Strielkūno eilėraštį „Šakar makar“. Skaitau, o prieš akis – tie bezdžioniukai iš filmuko „Atsargiai, bezdžionėlės!“. Ir, ką jūs sau manot? Paklausykite, kaip tobulai Strielkūnas ir filmuko muzikytė sueina į viena... :D
Beje, savaitės pabaigoje gauname naujus vadovėlius. Nustembu šio eilėraštuko ten neberadusi...
– Kelinta raidė tau atrodo gražiausia? O kelintas puslapis apačioje nurodytas?..
Kartais man atrodo, kad vadovėliuose yra klausimų, kurie turėtų būti savaime suprantami, na bet tebūnie – pasitikrinome, įsitikinome, kad vaikai suvokia kelintinius skaitvardžius...



Trečiadienis
Kaip jau minėjau, nuo savaitės vidurio, taigi nuo trečiadienio, pamačiusi, kad vaikams vienu ypu yra visko per daug, kad jie galėtų išlaikyti kokybišką reikalingą dėmesį, pasistengiau dienos veiklą išskaidyti mažesniais blokais. Ant popieriaus tai atrodė taip:



Tuomet susirinkome prie stalo, kur jau paruošta tai, ko mums reikės šios dienos darbui: bandome įsijausti į senovės šumerų vaidmenį ir parašyti ant plastilino (gali būti ir terakota, modelinas) savo vardą. Sekasi sunkokai, nors Magdė bando. Liutauras gi iš karto pasiduoda, jam daug smagiau su tuo pagaliuku kažką ant molio nupiešti, išraižyti.
Kadangi mūsų įrankio galas trikampis, išnaudoju progą pakalbėti apie trikampį (taip integruojame matematiką). Kaip kirčiuojame? Trikampis ar trikampis? Aha, priklauso nuo to, ar tai daikto pavadinimas (daiktavardis, tik dar nekvaršinam galvos tais terminais), ar daikto formos nusakymas (štai kaip natūraliai persipina matematika ir kalba). Skaičiuojame, kiek skirtingų trikampių sudaro Šumerų raštą. Ir kiek kokių trikampių sudaro vieną ar kitą raidę.
Liutauro dėmesys jau išsekęs, jis paėmęs savo plastilino gabalą, jį minko, kažką iš jo kuria, stebi, kaip taisyklingi trikampėliai linkstant plastilinui keičia savo formą. Taigi laikas kilti nuo stalo.



... kuriems, man vos baigus piešti, tuoj buvo pripiešti ūsai... :)
Na ir finale Liutauras sėdo lavinti rankos, perskaityti keletą žodžių iš elementoriaus. Skaito vaikinas labai nenoriai... Spausti nesinori, tačiau šiokią tokią discipliną irgi norisi išlaikyti. Ir išlaukti to laiko, kai pačiam kils poreikis to išmokti.
Rimtoji dalis baigta. Galima lėkti į lauką ir pasiausti su sese... Orai vis dar nuostabūs, todėl žaidimai su vandeniu ir smėliu – patys tie...
Sesės įkalbinėti nereikia. Ji vedžiot gali valandų valandas...

Netikėtas atradimas – vandens čiurkšlė pereina kiaurai per visą dviračio vairą...
Mažieji išradimai: kojomis minamas smėlio malūnas.

Kitas išradimas – lentinis pagalbinis stabdis dviračiui.
Tam atvejui, jei kartais sugestų paties dviračio stabdžiai ar nukristų grandinė...
Tam atvejui, jei kartais sugestų paties dviračio stabdžiai ar nukristų grandinė...
Magdė intensyviai mokosi važiuoti dviračiu.
Nors matosi, kad puikiai važiuotų be pagalbinių ratukų,
merginai vis tiek dar nedrąsu, tad keliauja su jais...
Nors matosi, kad puikiai važiuotų be pagalbinių ratukų,
merginai vis tiek dar nedrąsu, tad keliauja su jais...
Vakare – vėl skaitinių metas. Šiam vakarui vaikai vėl pasirenka savo mėgstamą knygelę „Baikštuolis liūtas“. Vieną kartą knygelę skaitau aš, o panorus perskaityti ją dar kartą, bandome sutarti, kad bent vieną trijų-keturių raidžių žodį perskaitys Liutauras. Ne, tokios sąlygos netinka. Na, tada sutariam, kad bent tris žodžius perskaitys. Tinka. Skaitom. Va taip po truputuką.
Ketvirtadienis


Aš apipjaustau nuotraukas, Magdė atrinkinėja, kurią kam priskirti.
Aplink Liutaurą spiečiasi didžioji nuotraukų dalis. Teks kažkaip dalintis...
Čia pat integruojame skaitymo pamoką. Iš pavienių raidžių reikia sudėti žodžius „Mano šeima“. Noro didelio vaikinas nerodo, vėl derybos, šiaip ne taip... :) Su Magdės pagalba (komandinio darbo galia) sudėliojam plakatui pavadinimą, Magdė dar dvi dienas „dailina“ blizgiais tušinukais nuotraukas ir rėmelį, kol išeina štai toks kūrinys:






Antrasis eksperimentas gula į nepavykusiųjų stalčių. Teoriškai viskas turėjo būti taip: į žvakės galiuką įsmeigi kokią vinutę ar įsrėgi varžtelį taip, kad žvakės viršus plūduriuotų palei pat vandens paviršių. Uždegi ir stebi, kas vyksta. Turėtų būti taip, kad po truputį žvakė ima skęsti, ir ugnis atsiduria po vandeniu, sukurdama kokį tai piltuvą ugniai... Mūsų atveju gi buvo taip, kaip nei ta žvakė skendo, nei koks tai piltuvas susidarė. Žvakė visa sudegė iki vos poros paskutinių milimetrų, taip ir nepaskendus. Galvojau, gal reikėjo sunkesnio varžtelio? Bet tuomet ji skendo dar neuždegus jos... Žodžiu, nežinau, kas čia čia ne taip, bandysim gal dar kažką išmąstyt...
O kol aš mąstau, vaikai ateinančias dvi dienas su žvakėm žaidžia, tirpdo, lieja naujas, žodžiu, nepavykusio eksperimento reabilitacija užsiima... :)
Pilnai dienos programai dar pagrojam smuiku, einam pasivaikščioti, pasigrožėti nuostabiu saulėlydžiu...
Penktadienis
O penktadienį pas mus... Ta daaaam! Magdės gimtadienis. Atsisakę idėjos šiemet švęsti masinius gimtadienius, pasilikom vaikų norų išpildymo akciją – solenizantas pasirenka, kur nori tą dieną nuvažiuoti. Liutauras buvo pasirinkęs boulingą, jei pamenate, o štai Magdės pirminė idėja buvo TV bokštas. Tačiau Magdė paskutinę dieną persigalvojo ir paprašė dar sykį nuvažiuoti į Vingio parką pasivažinėti minamais keturračiais. Solenizantės noras – mums įstatymas... Tik tiek, kad atkėlėm šią pramogą šeštadieniui.
Tuo tarpu tikrąją gimtadienio dieną, kaip ir dera, mergina pasidžiaugė spalvinga dovana, o tada...

Jei kitiems vaikams gimtadienio kepurėlės – džiaugsmas, tai tik ne Liutaurui. Neįsiūlysi. Nemėgsta nei „kvailų“ kepurių dėtis, nei kokiais vaidybiniais rūbais rengtis. Įtariu, net ir nuėjus į Aikido tai, kad reikia persirengti kimono, vaikinui iš karto atmetimo reakciją sukelti galėjo...
Merginos dalijasi dovanotais džiaugsmais...
Ne vienas, užsikrėtęs praeitos mūsų savaitės įraše minėta gilių kava, suskubo ieškoti šio lietuviško gėrio... Patraukėme visi drauge į mišką gilių ieškoti. Deja, šio miško ąžuolai nebuvo mums dosnūs...
Penktadienis pas mus tam kartui yra diena ne namuose. Pirmąją dienos pusę planuojame išvykas, susitikimus, o popiet turime važiuoti į smuiko pamokas, tad grįžt namo neapsimoka. Taip ir šįkart – po susitikimo su draugais, nuvažiavome į IKEA'ą papietauti, tuo pačiu nupirkome, ko reikia namams, o tuomet pakeliui dar mieste sutvarkę šiokius tokius reikalus, važiavome į smuiko pamokas. Namo grįžome visai į vakarą... Pilni įspūdžių, emocijų...
Savaitgalis
Savaitgalį ilsimės. Tėvelis išvažiuoja į darbą, mes liekame namuose, susidėlioti viską į vietas, kas išsibarstė per savaitę...
Suvalgę gimtadienio torčiuką, važiuojame vykdyti Magdės pageidavimo...
Mina Magdė kaip rimta panelė – dažnai įsiveržia į priekį, kad vos spėji pavyti....
Grįžus namo, aktyvios veiklos nebesinori, tad visi užsiima ramiais šeštadienio reikalais...

Susitikusios su Egle kalbėjome šia tema. Eglė priminė, kad dar šiai temai labai tinka ir Pat 15:1, kuri, kaip pasižiūrėjau, ir pas mus citatų dėžutėje yra, todėl progą radusi bandysiu ir ja papildyti pykčio nugalėjimo temos skrynelę...
Nežinau, ar savaitės pastangos padarė savo, ar tiesiog taip sutapo, tačiau sekmadienį vaikai buvo daug paklusnesni, draugiškesni ir geranoriškesni nei paprastai.
– Liutaurai, kodėl ta dėžė dega ne laužavietėje?
– Kad, mamyte, mes čia žaidžiame, kad name nuo žvakės kilo gaisras.
O namas gi lauže negali būti...
Devintas praeito šimtmečio dešimtmetis...
6 mokslo dienos savaitėje, 26 savaitinės pamokos plius 5 popamokiniai užsiėmimai.
6 mokslo dienos savaitėje, 26 savaitinės pamokos plius 5 popamokiniai užsiėmimai.
5 mokslo dienos savaitėje, 15 savaitinių pamokų.
Tiesa, tvarkaraštis dar, greičiausiai, ne galutinis.
Tiesa, tvarkaraštis dar, greičiausiai, ne galutinis.
Savaitė baigėsi apsivilkus pižamomis ir tamsoje, pasišviečiant prožektoriais ir šokant šokius pagal visas šios savaitės daineles: 1Kor 13:13 (šita vaikams labiausiai patinka tam kartui), Ps 37:8, „Skaičiuojame kas tris“ ir „Šakar makar“.
Tokia štai buvo ši mūsų savaitė. Susitiksime kitą sekmadienį!!! :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą