Ką gi brangieji... Tai buvo neeilinės dvi savaitės. Ne, mes neįveikėme kokio nors stebuklingo maratono ir nepadarėme kokio nors super įspūdingo projekto. Veikiau atvirkščiai – bandėme suvesti visus galus, išardyti iki šiol megztą mezginį ir pradėti viską iš naujo.
PRATARMĖ...
O prasidėjo viskas nuo pačio paprasčiausio metų planavimo. Kaip ir kiekvienais metais. Todėl kažko labai naujo nesitikėjau. Tačiau kuomet eilinį kartą pradėjusi naršyti internete po informaciją apie planavimą (nes patys žinote, koks man sunkus šis momentas), nutiko tai, kas ir turėjo nutikti – internetiniai logaritmai man vienas po kito pradėjo „mėtyti“ įvairias reklamas į įvairiausius kalendorius ir laiko planuoklius, o kai vieną jų susiviliojusi sau pasidovanojau, tuomet pradėjo man siūlyti visokius planavimo seminarus ir planavimo maratonus. Vieno jų – 4 dienų planavimo maratono iššūkis – mane „užkabino“, ir taip aš po truputį grimzdau į informacijos apie eilinius planavimo triukus liūną... Čia išgirdau naujų terminų, kuriuos tuoj rūpėjo išbandyti, nes skambėjo naujai ir labai violiojančiais... Visų tų planavimų sūkuryje mano dėmesį pertraukė vienas pažįstamo skambutis. Pašnekovas guodėsi apie savo turimas gyvenimo bėdas, kurias iššaukė jo turimas taip vadinamas ADHD sindromas. Lietuviškai tai – DSHS – Dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas. Klausiausi ir negalėjau patikėti – tai, apie ką jis pasakojo, 99-ais procentais tiko ir man pačiai. Tačiau aš niekuomet nemaniau, kad tai gali būti kokia nors „diagnozė“. Juo labiau – visada stereotipiškai maniau, kad DSHD tėra pusiau išgalvota šio laikmečio vaikų bėda, su kuria nei aš, nei juo labiau mano vaikai turi ką nors bendro (tiesa, ir dabar apie tai mąstau daugiau ne kaip apie diagnozę, kurią reikėtų gydyti, bet kaip apie tam tikrą žmonių tipą... Ir apie tai, kad tokių vaikų padaugėjo tik todėl, kad dirgiklių mūsų aplinkoje pastaruosius dešimtmеčius yra nepalyginant daugiau nei anksčiau, todėl visa tai daug ryškiau matosi). Galiausiai pažįstamas atsiuntė man vieną video, kuriame pasakojama apie šį smegenų „sutrikimą“. Žiūrėjau ir nežinojau – ar čia juoktis, ar verkti – na tikrai, praktiškai viskas, ką ten pasakojo, buvo kaip pirštu į akį apie mane... Skubėjau viską konspektuotis, kad tik nepamirščiau... Netiko, regis, tik viena – kad tokiems žmonėms sunku išreikšti mintis ir sklandžiai kalbėti. Kita vertus, mano rašymo stilius, kaip patys žinote, dažnai prigrūstas komplikuotų sudėtinių sakinių, užgriebiančių neretai ne vieną mintį, dažnai kažkur nuklystantis ir vėl sugrįžtantis prie to, apie ką pradėjau... Iš mokyklos laikų iš karto iškilo prieš akis nuolatinės lietuvių kalbos mokytojos pastabos apie tai, kad turiu išmokti trumpinti savo sakinius, nes jie yra labai komplikuoti ir ilgi... Bet...
Grįžkime prie reikalo... Paskutinį tašką šioje istorijoje padėjo tai, kad besimaudydama informacijos apie planavimo subtilybes jūroje atradau taip vadinamą „Bullet journaling“ metodą, kurį sukūrė, pasirodo, žmogus, turintis tą patį DSHS!!! Ir aš ne juokais išėjau iš proto... :D Kelias dienas negalėjau atsikvošėti, tikrindama savo prisiminimus ir gyvenimo patirtis, tarsi norėdama įsitikinti, ar tikrai visa tai galima būtų „pripaišyti“ ir man. Ir, kuo toliau tikrinau, tuo labiau supratau, kad nuo tiesos nepabėgsiu...
Nuo vaikystės daug kur buvau balta varna ir per laiką išmokau su tuo susitaikyti, bandydama atrasti sau tinkamus išgyvenimo triukus, daug ką įveikusi savo nenustygstančių vietoje ir nemokančių ilsėtis smegenų dėka ir nuolatinio darbo su savimi bei tam tikrų įpročių formavimu bei bandydama pabėgti nuo man netinkamos aplinkos bei susikurdama savo gyvenimą tokį, kuriame aš galėčiau ne į savo trūkumus fokusuotis, bet išnaudoti savo stiprybes. O jų, pasirodo, DSHS tipo žmonės turi ne tiek jau ir mažai:
Tiesa, dažnas, žiūrėdamas į mane, nelabai regi kokį nors hiperaktyvumą. Ir tai tiesa – mokslininkai, pasirodo, net yra atkreipę dėmesį į tai, kad mergaitėms ir moterims šis smegenų ypatumas yra diagnozuojamas daug rečiau nei berniukams, kurie negali nusėdėti vietoje, tokiu būdu priversdami savo smegenis susitelkti ties viena ar kita veikla. Moteriškos gi smegenys į dėmesio sutrikimus reaguoja kitaip. Ir vietoj nepaliaujamo judrumo viduje suka savo „veiklas“ – tokios mergaitės dažnai gali atrodyti užsisvajoję, pernelyg emociškai jautrios arba/ir šnekios, užmaršios ir pan... O jau suaugusios šokinėja nuo vienos veiklos prie kitos, nes vienoje veikloje tiesiog negali užsibūti ilgiau. Ir tokių žmonių aplink mus yra maždaug vienas iš dvylikos...
Ką tai keičia, turbūt paklausite?.. Tai, kad kai žinai, kas yra tavo priešas, gali jį nugalėti. Nes juk nepaprastai sunku nugalėti nematomą priešą, tiesa?.. Taigi. Neabejoju, kad ir jūsų tarpe yra tokių žmonių – su silpniau ar stipriau išreikštais DSHS bruožais. Todėl neabejoju, kad šis mano dienoraštis jiems nuo šiol bus daug naudingesnis. Nes dabar, žiūrėdama per šią naujai atrastą ir viską į vietas sudėliojančią prizmę, bandysiu dalintis tuo, kas veikia būtent DSHS turintiems tėvams, ugdantiems vaikus šeimoje... Nes jau pradėjau skaitinėtis, kaip organizuoti veiklas vaikams, kai pats esi prie tų, su DSHS.
O kadangi labai dažnai šis smegenų ypatumas yra paveldimas, iš naujo pabandykite pasižiūrėti ir į savo vaikus (tą bandysiu daryti ir pati) – nes jie taip pat gali turėti DSHS bruožų, kurie nebūtinai bus tokie, kaip jūsų, nes DSHD dar, pasirodo, turi 7 atmainas. Susipažinkite. Atpažinkite. Susigyvenkite... :)
Bet grįžkime prie planavimo. Jei sekate mano įrašus ar šiaip kada prie progos naršėte po mano įrašus apie planavimą, nenustebinsiu jūsų pasakydama, kad idealaus planavimo modelio sau ir vaikams nesu atradusi. Ir štai dabar žinau, kodėl. Todėl kad DSHS smegenys negali pakęsti rutinos, monotonijos ir nusistovėjusios veiklos. Vos tik jūs bandote prisijaukinti ir atrasti sau tinkantį planavimo modelį, kuris, atrodo, štai jau veikia, nutinka DSHS smegenims būdingas dalykas: nutrūksta dopamino srautas, dingsta motyvacija, ir jūs liekate prie tos pačios supuvusios geldos – nusistovėjęs planavimo modelis tampa nuobodus, nebeįdomus, ir jums prireikia... visai kitokio planuoklio nei tas, kurį štai buvote kelioms savaitėms prisijaukinę... Ką tokiu atveju daryti? Visų pirma, suprasti, kad labai didelę galią mūsų gyvenime turi įpročiai, ir paversti juos savo sąjungininkais... Nes kitaip nebus. Motyvaciją turi pakeisti įprotis. Juk jums vargiai teikia didelį pasitenkinimą tai, kad kasdien jums reikia eiti ir atlikti tą patį monotonišką darbą – pvz., išsivalyti dantis... Bet jūs tai darote, nes esate įpratę, tiesa? Tai taip ir su planavimu...
Taip, aš jus puikiai suprantu – man irgi labai sunku atrasti sau tinkamą planuoklį. Mane gali suerzinti ne taip ten įrašyta kokia formuluotė ar ne tokiu šrifto dydžiu surašytos savaitės dienos. To gali pakakti, kad aš tokio planuoklio atsisakysiu, nors visa kita tiks... Panašiai nutiko man su iš pirmo žvilgsnio taip sužavėjusiu „Planuokiu“. Mane „užkabino“ čia įterpti gyvenimo, penkmečio ir metų svajonių žemėlapiai ir įpročių vedlys. Kita vertus, per pirmąją savaitę pamačiau, kad jis skirtas daugiau tradicinius darbus dirbantiems žmonėms, o ne tokiems išsiblaškėliams, kaip aš, kurie neturi ribos tarp darbinio ir asmeninio gyvenimo, ir kuriems geriausias poilsis – darbas. Ypatingai, kai ugdai vaikus namuose, ir viskas persipina dar stipriau... Kita vertus, suprasdama, kad bet kokias silpnybes galima paversti stiprybėmis, tuoj ėmiausi šio planuoklio modifikavimo. Visa laimė, kad viskas jame atspausdinta yra ganėtinai blankiai, todėl bet koks ryškesnis rašiklis gali nesunkiai ištaisyti jo trūkumus ir tai, kas man vizualiai ar konceptualiai netinka. Pagražinusi keliais spalvotais lipdukais ir savo piešiniais galiausiai likau visai patenkinta ir pagalvojau, kad toks neįkyrus planuoklio pagrindas man visai patinka kaip tam tikras „Bullet journaling“ (dar kitaip trumpinamo BuJo) karkasas, kuris už mane atlieka pačią nuobodžiausią dalį – savaičių ir mėnesių surašymą, man tuo tarpu palikdamas kūrybinę, kintamąją planavimo dalį.
Visgi ne tai DSHS smegenims svarbiausia. Ir jei jūs neturite problemų su planavimu, tai toliau mano aprašyta informacija jums greičiausiai nebus naudinga. Tačiau jei jūs esate iš DSHS klubo, neabejoju, kad tai gali būti jums labai ir netgi labai naudinga. Taigi...
Žiema žiemužė... Ėmė ir kažkur pabėgo už kampo... O tokiu grožiu prieš išbėgdama palepino, kad su vaikais kartu bėgome ne kartą jo stebėti!
Na bet... Tikimės, kad baltoji viešnia neužilgo grįš ir vėl mus grožiu palepins.
Istorija / Projektas / Pasaulio pažinimas
Tam kartui gi mus lepina namų šiluma ir pagaliau užbaigtas mėnesio projektas, kurį pavadinome „Mano kelionė laiku“. Į pabaigą truputį jau išsikvėpėme, nes informacijos pasirodė per daug, todėl vaikai tiesiog suklijavo viską, ką turėjo, į savo vietas, pasirinko iš kiekvienos epochos po sau patinkantį paveikslėlį, kurį norėjo matyti ant viršelio, ir tokiu vat paprastuoju būdu užbaigėme savo didžiąją odisėją...
Nuorodų šį kartą daug nebus, nes, žinokite, nuoširdžiai pasakysiu – nieko gero tiesiog neradau... Pačiai galva susisuko, kol surinkau vaikams iš atskirų fragmentų ir nuotrupų šiokį tokį bendresnį naujųjų ir naujausiųjų laikų paveikslą...
Visgi dalinuosi keletu patrauklesnių nuorodų, kurios labiausiai pasitarnavo:
Visa kita, ką radau, buvo vienų ar kitų įvykių nuotrupos, atskiri filmukai apie vienus ar kitus faktus iš meno, muzikos, istorijos pasaulio. Tuo tarpu kažko bendresnio, panoraminio pasigedau... Žinoma, tai – kaip ir logiška, mat naujaisiais ir naujausiasiais laikais tų visokių įvykių iš tiesų būta kaip iš gausybės rago, ir nėra taip paprasta imti ir atrinkti tai, kas svarbiausia...
Informacijos iš tiesų buvo labai daug, tačiau mano uždavinys nebuvo ją sugrūsti vaikams į galvas. Daugiau tiesiog norėjosi parodyti tą bendrą kontekstą, iš kurio labai ryškiai pasimatė žmonių gyvenimo būdo ir jo intensyvumo kaita. O visa kita tebūnie „viena ausimi girdėta, viena akimi užmatyta“, kad ateityje, kai vėl apie ką nors iš viso šito išgirs, formuotųsi tos nervinės jungtys, ir visa informacija lipdytųsi apie bendrą pažinimo karkasą...
Kaip mums visiems kartu sekėsi apžvelgti pabaigtą projektą, galite pasižiūrėti šiame video:
O čia štai originaliosios viduramžių laiko linijos autorės karikatūristės Margreet de Heer atsiliepimas Facebook'e apie mūsų projektą. Smagu, kad autorei patiko mūsų lietuviškas indėlis į jos darbą :)
Dailė ir technologijos / Išvykos, susitikimai
Iš tiesų, tai ne vien istorijos projektas gyveno mūsų galvose pastarąsias dvi savaites. Vis tik Kalėdos artėja, ir nori nenori tenka joms kažkaip pasiruošti. Ta proga dviese su Magde sudalyvavome kūrybinėse TheLettersSchool.com dirbtuvėse, kuriose kartu su nuostabia mokytoja Ana ir jos aštuonmete dukra Polina gaminome kalėdinį vainiką, kurio centre ant drobės piešėme šventinį palinkėjimą. Veiksmas vyko ilgai, darbavomės daugiau nei 4 valandas, bet mums puikiai pavyko, manau! :)
Pirmą vainiką gaminome abi su Magde, o tos pačios dienos vakare Magdė panoro dar ir pati pagaminti savo variantą... Ir ji tai padarė! :)
Kūryba mus užklupo ir kitą dieną, kuomet buvome pakviesti prisijungti prie mokyklos organizuojamos molio ir stiklo keramikos edukacijos. Čia mūsų uždavinys buvo nulipdyti kokį nors dubenėlį ir papuošti jį smulkiais stikliukais, kurie darbus išdegant išsilydys ir bus vietoje glazūros... Kol kas galutinio rezultato neturime, tačiau tikimės, kad kažkas mums vis tik gavosi... :)
Visų tądien besidarbavusiųjų kūriniai...
Mokykla kvietė mus dar į porą edukacinių veiklų, tačiau vaikai jų, deja, atsisakė. Vienos jų – su cheminiais eksperimentais (argumentuodami tuo, kad jau yra buvę ne vienoj tokioj cheminių eksperimentų edukacijoj, ir jiems tai nebeįdomu), kitos – su žibintų mozaika. Pastariosios atsisakė dėl aktyvios savaitės, norėdami tiesiog pailsėti nuo visko. Man truputį buvo gaila, kad jie šios edukacijos atsisakė, na bet... Jų pasirinkimas...
Vietoj to vaikai liko namuose kepti imbierinių sausainių... Tai – veikla, kurios jie visuomet labai laukia. Tarsi tai būtų kokios durys į Kalėdas... :)
Šio užsiėmimo šį kartą laukė dar ir todėl, lad labai norėjo patys padaryti anąsyk Molėtuose išbandytą naują glaisto receptą iš citrinos ir cukraus pudros. Turiu pasakyti, kad su šiuo iššūkiu jie puikiai susitvarkė visiškai be mano įsikišimo...
Dar kažkur be nuotraukose užfiksuotų akimirkų prasibėgo tradicinis žvakių sukimas iš natūralių vaškuolių lakštų, o tada jau galima buvo sėsti prie atviručių gaminimo, sveikinimų rašymo ir dovanų draugams bei artimiesiems pakavimo... :) Čia vėlgi mudvi su Magde į procesą įsuko visokie kūrybiniai eksperimentai... Kalėdinio vainiko gamybai buvau nusipirkusi įvairių reikmenų, tarp kurių pasitaikė ir aukso bei sidabro folijos lapeliai. Internete nužiūrėjusi visokių įdėjų, panorau pabandyti folijavimo laminatoriaus pagalba procesą. Čia mus pasitiko klaidų-bandymų metodas, kol galiausiai išsiaiškinome, ką kaip daryti, o ko nedaryti ir kokios medžiagos vis tik tinka mūsų bandymams, o su kuriomis nesigaus... Tad jei jūs norėsite pabandyti pasidaryti ką nors panašaus, žinokite, kad aukso folijos lapeliai nėra tas pats, kas metalizavimo folija, su kuria, pasirodo, galima namų sąlygomis tokius štai stebuklus kurti...
Rašymas / Skaitymas
O kad šventinių stebuklų netemdytų nebaigti darbai, lekiam skubam su vaikais įveikti tai, ką norėjosi iki švenčių pabaigti. Abudu, vienas nuo kito neatsilikdami, įveikė pirmąsias lietuvių ir matematikos „Taip“ pratybų sąsiuvinių dalis. Visi tuo labai džiaugiamės, nes pernai ir užpernai šioje srityje sekėsi sunkiau...
Matematika
Matematiką, tiesa, spėjome paįvairinti paprastučiu, bet vaikams azartą keliančiu linksmu daugybos kortelių žaidimu, kurio esmė labai paprasta – imi daugybos korteles ir duodi traukti vaikams po vieną. Jei atsakymas teisingas, kortelės dedamos į vieną krūvelę, jei atsakymas neteisingas, – į kitą. Kuomet baigiasi visos kortelės, neteisingai atsakytų kortelių krūvelę imi ir su ja žaidi žaidimą iš naujo tol, kol nebelieka jokios krūvelės su neteisingais atsakymais.
Užsienio kalbos
Tuo tarpu su užsienio kalbomis padarėme šiokį tokį eksperimentą. Seniai žinojau apie duolingo.com kalbų mokymosi platformą. Deja, ji nepritaikyta lietuvių kalbai, tad, norėdamas ja naudotis, turi jau žinoti bent vieną populiarią kalbą. Tai va, išmušė valanda, kai vaikai pakankamai gerai jau moka rusų, todėl jos pagrindu pasiūliau jiems pasimokyti anglų. Nežinau, kiek iš to naudos (nors pažįstami sakė, kad verta pabandyti), bet Liutaurui patiko. Magdei gal ne taip, bet irgi neprieštaraudama rinko savo „medalius“ ir „širdutes“.
Muzika / Smuikas
Vis tik daugiausiai „širdučių“ vaikai susirinko kalėdiniame smuiko koncerte. Liutauras išdidžiai pasirodė su N. Paganinio „Raganų šokiu“, Magdė – su J. S. Bacho antruoju „Menuetu“ iš pirmosios Suzuki knygos. Nors smulkių klaidelių grojime vaikai neišvengė, vis tik galutinis variantas visumoje skambėjo labai neblogai, ir visi džiaugėmės savo darbo vaisiais! :) Koncerto fragmentus rasite savaitės video reportaže. ;)
Savaitę vainikavo smuiko studijos surengta vaikų darbelių mugė, kurioje Liutauras su Magde visus aprūpino savo darbo muiliukais, o patys įsigijo kitų vaikų gamintų skanėstų ir rankdarbių.
Tuo ir baigėsi mūsų savaitės... Nuo pirmadienio nutarėme pasidaryti poros savaičių atostogas, tad susimatysime jau kitąmet. Gražios, jaukios ir prasmingos visiems jums Kristaus gimimo šventės! Pasimėgaukite šventinėmis akimirkomis taip, kaip mūsų prijaukintas katinėlis Kipsas mėgaujasi vaikų dėmesiu šioje nuotraukoje... :)
O dabar kviečiu pasimėgauti vaikų grojimu (pradžioje ir pabaigoje įrašo) ir kitomis mūsų pastarųjų savaičių akimirkomis!
