10-oji savaitė. Laiko pasikeitimas. Šeima ir jos palikimas

Ruduo man patinka. Persukus laiką vaikai natūraliai gula valanda anksčiau, o tai reiškia, kad mums vakare prisideda viena ramybės valanda. Vyturiai mūsų greičiausiai nesupras, užtat pelėdos, tikiu, kartu pasidžiaugs. :) Juo labiau, kad tamsūs rytai daro savo, ir vaikai neskuba kilt iš lovų valanda anksčiau, nei tai darė esant vasaros laikui. 

Vakarai iš tiesų pastebimai tamsesni. O jei dar ima ir porai valandų dingsta elektra, iš viso nuotykis... Gyvenant už miesto, dingus elektrai pajunti tikrąją tamsą. Tokią tirštą, kad net akys, atrodo, nepripranta. Tik kažkur tolumoje matosi miesto šviesų triukšmo trupinėliai, bet ir tie pakankamai skurdūs, vos prasibraunantys per visa ką gaubiančią miglą.

Vaikams tuo tarpu tai – nuostabi proga džiaugtis namie uždegtų žvakučių ir prožektorių šviesa. Jaukiai susėdus žaidžiami „namai“ virsta nauju stebuklu, o į terasą atkeliavusi dujinė viryklėlė arbatai išsivirti – nekasdiene romantika.

Štai taip – daugėjančios tamsos ir visa ką gaubiančių rūkų apsupti skynėmės kelią per šią savaitę. Kalbėdamiesi apie laiką, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, tamsą ir šviesą, šaltį ir šilumą, gėrį ir blogį... Įdomesniais momentais ar tomis akimirkomis, kurias tiesiog norėsis prisiminti, dalinamės.

  

Mokymosi planai mus atvedė į Egiptą. Labai smagu keliauti per istoriją, gretinant biblinius įvykius su pasaulietiniais. Kalbame apie Mozę, o čia pat ir apie faraonus: Hačepsutą, Ramzį. Apie Dievo stebuklus, kaip ženklus, kurių Senojo testamento laikais reikėjo tiek Izraelio tautai, tiek aplinkinėms tautoms, nepažinojusioms Izraelio Viešpaties.

Skaitome apie Egiptui siųstas Dievo rykštes, bandome suprasti faraono širdies kietumą. Čia pat vaikai prisimena mūsų ne per seniausiai dainuotą Biblijos citatą apie buvimą minkštaširdžiais. Smagu, kad tos citatos štai ima ir išlenda į paviršių.

Visgi vien dainelių neužtenka. Nors šią savaitę kaip niekada stebėjau gražų vaikų elgesį vienas su kitu, konfliktų, nesusipratimų neišvengiam. Ypatingai tuomet, kai susiduriame su daiktų ir kito žmogaus nuosavybės saugojimu. Vaikai ir vėl darbuojasi žirklėmis. Nurėžia visoms lėlėms iš eilės plaukus. Žaidžia, suprask, kirpyklą. O kai bandau stabdyt, kad to nedarytų, atšauna:

– Bet gi, mamyte, tos lėlės mūsų, o ne tavo... Be to, žiūrėk, kokios jos nekokybiškos: jų plaukai tik aplink, o viduryje tuščia. Tai argi taip gražu? Matai, va, šitos lėlės plaukai pagaminti dailiai. Tai jos ir nekerpam. Ir tavo vaikystės lėlę saugom...

Iš dalies taip – supranti, kad tie žaislai tikrai jų. Kita vertus, kuomet mes patys esame užaugę nepritekliaus ir tos vienos turėtos lėlės eroje, kartais tiesiog skauda žiūrėti, kaip lengvabūdiškai yra elgiamasi su daiktais. Tad belieka pokalbiai. Ilgi, gal kiek nuobodūs, tačiau taip reikalingi. O tam labai palanki šios savaitės tema.

Iš tiesų daug kalbamės apie skirtingus laikus. Apie tai, kaip gyveno mūsų seneliai, tėvai, kokia buvo mūsų vaikystė, kokią vaikystę vaikai turi dabar. Vadovėlis siūlo mums sudaryti giminės medį, tačiau kadangi tokį jau darėme prieš porą metų, šįsyk nutariame paakcentuoti kiek kitus dalykus. Medį perdarome, mat anas per kraustymąsi į kurią tai dėžę nugulė. Nagrinėjame sąryšius tarp žmonių, vardijame, kas kam yra dukros ir sūnūs, tėvai ir seneliai, vyrai ir žmonos. Mums, suaugusiems, viskas atrodo savaime suprantama, o štai vaikams, pasirodo, yra daug naujo.

Savaitei įsibėgėjus veiklą pratęsiame. Ant skirtingų spalvų lapelių surašau vyriškus ir moteriškus giminystės ryšių pavadinimus, įskaitant ir kiek sudėtingesnius, tokius, kaip anyta, uošvė, dėdienė, tėtėnas. O tada žaidžiame žaidimą, bandydami perskaityti ir padėti žodį ten, kur jam ir priklauso būti. Viską apibendriname gan nauja vaikams samprata apie tai, kas yra karta. Sudėliotame medyje kartų suskaičiuojame keturias.

Paprastas, bet labai smagus žaidimas – pabandykite.

Galiausiai dirbome detektyvo darbą, bandydami prisiminti, kokių daiktų yra atkeliavę į mūsų namus iš senelių. Kai kas vaikams atėjo į galvą labai greitai, kai kas buvo netikėta. Atsekėme šiuos mūsų namuose gyvenančius iš ankstesnių kartų paveldėtus daiktus:

• prosenelės pasoginė komoda;
• prosenelio siuvėjo žirklės, saikas grūdams;
• prosenelio šaltkalvio gamintas bulvių skutiklis;
• prosenelės turėtos gifiūrinės juostelės, kurias vis dar panaudoju rankdarbiams, jos siuvinėta staltiesė;
• močiutės gydytojos ausų, nosies ir gerklės apžiūrėjimo instrumentai, indai, stalo įrankiai;
• senelio architekto gamintas medinis-varinis šviestuvas, undinės bareljefas ant šulinio;
• babytės siuvinėtas paveikslėlis, stalo įrankiai;
• senelio kaltai ir kiti turėti darbo įrankiai.

Tad nestigo gražių progų pašnekėti apie daiktų gyvenimą ir jų išlaikymo, išsaugojimo kitoms kartoms prasmę. Padūsaujame ir dėl to, kad šiais laikais daiktai dažnai gaminami labai nepatvarūs, todėl daugelį jų išsaugoti yra daug sudėtingiau.

Kol Liutauras kremta rašytines raides, Magdė žaidžia su spausdintinėmis. Bando atkurti tam tikrus žodžius. Liutauras pribėga tikrinti, skaito ir tuoj komentuoja:
– Ką tu čia parašei? Tokio žodžio gi nėra...

Tačiau mažoji nepasiduoda ir toliau gyvena savo gyvenimą. O man belieka ją pagirti, kad skirtingai nuo brolio ši visas raides parašo taip, kaip priklauso, ne veidrodiškai, kas būdinga daugumai tokio amžiaus vaikų.

Su Liutauru toliau kankiname pavienes raides. Bandžiau duoti po porą raidžių jungti, tačiau vaikinas pabandęs tik susierzino, kad per sunku, tad atidėjome kitam kartui.

Toliau tęsiame pažintį su „Narnijos kronikomis“. Įveikę „Žirgą ir jo berniuką“, imame į rankas „Princą Kaspianą“. Vaikai su didžiuliu noru prašo paskaityti, mat po šios knygos vėl žiūrėsime filmą. Žodžiu, tvirtiname įprotį reguliariai skaityti. Gal gi ir mums pavyks prisijaukinti nuoseklų knygų skaitymą?.. :)

 

Kalbas ir toliau mokomės pusiau imersiniu būdu – žiūrėdami filmukus. Jei būna momentų, kuomet pagaunu save galvojančią, kad gal to nepakanka, tai nusiraminu tuomet, kai vaikai, vidury kokio žaidimo staiga atbėga ir pasitikslina, ar gerai prisimena vieną ar kitą anglišką arba rusišką žodį. Tuomet suprantu, kad jų žodynas ir kalbos pajutimas plečiasi, o tai, mano supratimu, šiam amžiaus tarpsniui svarbiausia.

Žiūrim Peppa pig: „The Balloon Ride“, „Painting with Daddy“ Rusiškai tam kartui katinėlių šeimyną palikom sau, nes vaikai pakankamai „Fiksikų“ prisižiūrėjo.

Nutarėm užtvirtinti sudėtį iki 5. Traukiam Math-U-See medžiagą ir Liutaurui duodu užduotį – sudėlioti visus įmanomus sudėties iki penkių variantus.

Tuomet visus tos variantus pasiūlau užrašyti sąsiuvinyje. Kantriai ir susikaupęs vaikinas viską atlieka – net nustembu. Ir tuomet mąstau – kame slypi tas susidomėjimo raktas? Ar tame, kad viską atliekame pradžioje vizualiai, ar tame, kad čia reikia viską užrašyti pačiam? Nes padėjus prieš nosį pratybas, paprastai pirmiausiai kyla pasipriešinimas, atmetimo reakcija, o tik paskui jau derybų būdu situaciją švelninam. Šiuo gi atveju viskas paprasta – nei derybų, nei atmetimo – natūralus susidomėjimas, atlikimas, pasidžiaugimas rezultatais.

Vadovėlio medžiaga ir pratybų sąsiuvinis kviečia į pažintį su ilgio matavimo vienetais. Liutarui tai nėra naujovė, nors tikiu, kad šią temą galima ir įdomiau išnaudoti. Tam kartui gi atlikome tiesiog reikalingą minimumą.

  

Kadangi šią savaitę daug kalbame apie šeimos tradicijas, vaikai bando prisiminti, kokias jas turime savo šeimoje. Magdė prisimena, kaip žiemą einame čiuožinėti ant ledo.

Liutauras prisiminė popierines snaiges.

Apskritai vaikinas šiuo metu pasinešęs į įvairius popieriaus karpinius-lankstinius. Popierinių mašinėlių kolekcija vos telpa kambaryje, bet vis dar didėja. Gerai, kad laivai bent jau tam kartui ne Titaniko dydžio...

Kadangi su muzika draugaujame smuiko pamokose, per daug vaikų nelaužiu. Namie padainuojam, pagrojam, muzikos paklausom.

O lauke vėsta... Todėl ir susitikimai su draugais traukiasi, gūžiasi... Žaidimų aikštelėse dūkstant, žinoma, net striukės į šalis skraido, bet mums, mamoms, jau šaltis pirtį kuria... Pabūni vos pusvalanduką lauke, ir jau norisi kur šiltesnių vietelių ieškotis. :) Visgi smagu, kad ištrūkom su draugais prie Neries žaidimų aikštelėje pasibūti...

Ir, kol visai į ledą šaltas vėjas nesustingdė, skubam pratęsti dar vieną mūsų šeimos tradiciją – nusifotografuoti kalėdiniam atvirukui toje aplinkoje, kur tuo metu gyvename. Pradėjome šią tradiciją 2010 metais JAV, pamatę fotografo Diego Goldberg šeimos fotografijas. Užsimaniau ir aš. Buvo idealus metas – metai prieš gimstant Liutaurui. Ir štai jau devintas lapkritis, kai sėdame prieš objektyvą ir fiksuojame save tokius, kokie esame. Vaikams, žinoma, smagiausia dalis – po fotosesijos, kuomet leidžiame jiems pakvailioti prieš objektyvą. Šiemet šėlionės buvo dar smagesnės, nes nutarėme veiksmą perkelti į kiemą... Ta proga apkarstėme pušis girliandomis, išnešėme sofą ir... greitai greitai, kad nesušaltume, pratęsėme šeimos tradiciją. 

Lapkritis – nuostabus mėnuo tokioms temoms. Nepamirškite šeimos tradicijų. Nes jos – tiltas, jungiantis vienas kartas su kitomis...

9-oji savaitė. Šiokia tokia pauzė

Oficialiai – atostogos. Realiai – veiksmas vis tiek namuose vyksta. Todėl štai vis tiek neišeina atsiriboti nuo savo aistros viską kataloguoti. Gal tik ne tiek intensyviai, gal kiek lėčiau, nes savaitės temos nėra, į smuiko pamokas važiuot nereikia... O dar tas netikėtai iškritęs pirmalaikis sniegas su savo migdančia magija... :) 

Atsikėlė ryte vaikai, su didžia nuostaba atbėgo į kambarį, išreiškė vos betelpantį į emocijų skalę džiaugsmą ir, nieko nelaukę, šoko į kombinezonus bei movė pro duris. Nei ragint reikėjo, nei dėl rūbų pasirinkimo ginčytis – išdūmė kaip viesulai. 

– Mamyte, žiūrėk, visai kaip Narnijoje!!! – Spygavo vienas per kitą vaikai, negalėdami patikėti, kad šviežiai perskaitytos knygos vaizdai atkeliavo ir į jų kiemą. Net besmegenį šiokį tokį suraityt spėjo. Tiesa, šis po keleto valandų ištirpo, kiek nuliūdindamas dėl to. Todėl teko įtikinėti, kad sniego dar tikrai bus. Tiesiog reikia palaukti tikros žiemos. :)

Žodžiu, sniegas paįvairino visą mūsų mėnesio orų stebėjimo „projektą“, kuriame kas kaip mokėjo, tas taip žymėjo. Tiesa, turiu pasidžiaugti, kad pirma maniusi, kad vos ne man čia viską pačiai reikės žymėti ar vaikus nuolat baksnoti, kad šieji atkreiptų dėmesį į orą už lango, labai klydau – vaikai  po keleto dienų labai įsitraukė į šį meteorologinį projektą ir uoliai vienas per kitą žymėjo, antspaudavo, piešė. Aš gi tuo tarpu vis aikčiojau, koks saulėtas ir šiltas šiųmetinis mūsų spalis buvo.

Tiesa, paskutinė savaitėlė buvo kiek niūresnė, bet ji tikrai neaptemdė prieš tai buvusių šviesių dienų.

Per daug dėl to neliūdėjome, nes lietui lyjant smagiai leidome laiką ir po stogu. Spėjome ir Žaidimo laboratorijoje pašėlti, ir su draugais susitikti, ir dar dvi višteles įsigyti esamoms į kompaniją, tik štai aš labai atsipūtus buvau, nieko praktiškai nefotografavau, tad su vaizdais šį kartą šykštokai... :)

 Policijos pajėgos intensyviai ieško pradingusių brangenybių.

Veislinių vištelių šeimyna. Gavome porą ir mes.

Visą kitą laiką plius minus kiurksojom namie prie šiltos krosnelės ir šį bei tą veikaliojom. 

Kad jau visai samanomis neapaugtume, šį bei tą rašinėjom, paišinėjom...

 Lėtai, bet atkakliai stumiamės į priekį po vieną raidelę...

Bandydama lopyti praeitos savaitės spragas, vijausi su Biblijos citatų dainelėmis. Tam kartui – apie Dvasios vaisius – norėjosi įtilpti į tą derliaus temą. Tik šį kartą apie dvasinį derlių... Tiek kartų tą dainelę sukom, kad net naktį pabudus galvoj sukosi, iškrapštyt nėjo lauk... :D 

Na, o visa kita, kaip ir priklauso atostogoms, užėmė žaidimai ir eksperimentai. Buvo labai smagu stebėti, į kokias veiklas nėrė vaikai. Liutauras kur sukęs apsukęs vėl prie savo elektroninio konstruktoriaus grįždavo, Magdė stalo žaidimus vieną po kito traukė, vaidmenų žaidimais brolį suvilioti stengėsi...

 Dar Kalėdomis nekvepia, tačiau tai visai nesvarbu – Juozapo ir Marijos istorija aktuali visada.

Narpliojame metų laikų rebusus. 

Išsitraukiam jau kiek primirštą mozaiką... Labai gera priemonė smulkiosios motorikos, 

koordinacijos ir matematikos įgūdžiams lavinti.

 Vėl atgijo popierinių mašinėlių dirbtuvės...

 Kortų žaidimų stalčius visgi buvo populiariausias.

O užsukus į tualetą galėjai rasti tokius va bokštus pastatytus.

Kaip aš pati? Galvojau, kad va, bus atostogos, apmąstysiu, ką darysim toliau, pasiruošiu detaliau tolimesniam maratonui... Aha, optimistė... :) Žinokit, neišėjo... Smegenys, matomai, paskui vaikus nuėjo paatostogauti. Todėl buvo gera susitikus su Egle ir Gintare pasidalinti pribrendusiomis mintimis, išvažiuoti su tėte į tradicinę Vėlinių kelionę po kapines ir didžiąją dienos dalį praleisti tyloje, tik su savo mintimis, nepertruakiamomis begalinių „mamyte, mamyte...“, vakarais kartu perskaityti dar vieną „Narnijos kronikų“ knygą (beveik iki pabaigos įveikėme trečiąją šios serijos knygą „Žirgas ir jo berniukas“), o vaikams užmigus prisikasti ir iki knygos sau, kurią paskolino draugė. Vat ir viskas, brangieji. Pailsėkite nuo mano rašliavos ir jūs. :)

8-oji savaitė. Ką valgo pasaulis?

Sekmadienio vakaras. Laikas, kuomet atsivertusi ateinančios savaitės planus užverčiu prieš tai buvusios savaitės temą ir bandau pasinerti į naują pasaulį. Kartais tai labai smagu, kartais – galvos skausmas, mąstant, ką įdomesnio ir turiningesnio galima būtų vaikams pasiūlyti, idant mokomoji medžiaga netaptų tik sausų faktų kratiniu ir, kaip Eglė gerai savo paskutiniame įraše pastebėjo, dedamais pliusiukais mokymo plane.

Taigi grįžtame į sekmadienio vakarą... Ateinančios savaitės tema – „Ką valgome“. Vadovėlyje siūloma kelionė po turgų, parduotuvę, po kepyklą. Hm... Mąstau: negi iš tiesų šiuolaikiniai septynerių metų vaikai nėra lankęsi turguje, parduotuvėje ar nežino, kaip kepama duona..? 

Tiek to – apsidraudimui kurią tai dieną klausiu vaikų, kokiuose turguose jie prisimena buvę. Maisto, drabužių, sendaikčių, knygų... Parduotuvės – juo labiau šiais laikais ne adata šieno krūvoj. Tiesą pasakius, nematau prasmės apie tai kalbėti. Tad mąstau, gal ant duonos temos „išvažiuosime“ šią savaitę, kita vertus – apie tai, kaip gaminama duona, kalbėta jau pernai ar net užpernai. Sukę n+k kartų yra vaikai filmukus apie duonos kelią mieste, kaime... Ir nors visai smagu būtų kada užsukti į kepyklą, kur kepama duona ar šviežios bandelės, tam kartui ir tai netapo mūsų savaitės smilga, ant kurios vėrėm visa kita.

Kur ten mes mintį pradėjome? Taip, tas pats sekmadienio vakaras. Imu į rankas G. Malerba „Maisto atlasą“ ir L. Guéry bei D. Godard knygą „Didysis pasaulio katilas“, kurios netikėtai pametėja mūsų savaitės idėją – keliausime po visų pasaulio žemynų virtuves. Na taip, realiai savaitės tam mažoka, tačiau trumpam prisilytėjimui ir fantazijai sužadinti, manau, visai pakaks. Tad kviečiu ir jus į šią nedidelę, bet smagią (bent jau mums ji tokia buvo) kelionę, praskaidrinusią lietingą ir šaltą besibaigiančio spalio savaitę.

Pirmadienį suskubau sužiūrėti, kaip galime išnaudoti knygose sudėtus pasiūlymus. Pasirenkame Kinijos (Azija) ryžius su daržovėmis, Senegalo (Afrika) vaisių vėrinukus ir Peru (Pietų Amerika) Bolivinės balandos paplotėlius. Australijoje gyvena mano trečios eilės pusseserė, kuriai skubu rašyti prašymą pasiūlyti kokį nors australų patiekalą mūsų savaitės projektui. Šiaurės Ameriką nutariame „ragauti“ per kanadietišką prizmę – Kanadoje gyvena vaikų senelio pusseserė, su kuria palaikome ryšius, tad susisiekiame ir su ja. Antradienį jau turime visą rinkinuką pagrindinių ir saldžiųjų patiekalų, tad raitojamės rankoves ir imamės darbo.

Nesu ypatingai gera kulinarė (mielai perleisčiau maisto gaminimą bet kam kitam, jei tik galėčiau), todėl pradedame nuo paprasčiausio patiekalo, kuriam nereikia kažko labai ypatingo. Tai – tradiciniai kinietiški ryžiai su daržovėmis.

Liutauras noriai dalyvauja visame procese, tuo tarpu jaunėlė savaip interpretuoja kulinarinę kelionę, į kurią leidžiasi naminio plastilino vedina...

Ryžiai paruošti. Skanaujame. Liutauras, ištuštinęs visą dubenėlį, prašo dar. Tuo tarpu sesei toks maistas visai ne prie širdies...

Kinietiškos lazdelės – neabejotina Azijos virtuvės dalis, tad pasirūpinam ir jomis. 

Paprastai mūsų namuose karaliauja įvairių žolelių arbatos (kavos praktiškai visai negeriame), tačiau tokia proga skanaujame iš dubenėlių žaliąją arbatą, įsivaizduodami, kaip tai daro tikri kiniečiai. Paskui pabaksnojame į Kiniją žemėlapyje ir sotūs keliaujame toliau.

Vakare mūsų laukia pažintis su Kanados skanėstu – sviestine tartalete. Vaikai puikiai žino iš Kanados ant mūsų stalo atkeliaujantį klevų sirupą, tad dabar štai žinosime ir šį tradicinį Kanados gardumyną, kuriam pagaminti ėmiau pačią paprasčiausią šaldytą tešlą – mėgstu viską daryti kuo paprasčiau. Išspaudžiau su dubenėliu apskritimo formos blynelius, dėjau juos į keksiukų formeles, o jau tuomet pyliau į jas įdarą. Ir nors radau internete, kad reikia valgyti tas tartaletes šaltas, mums labiau jos karštos patiko. Pabandykite kada pasigaminti – tikrai skanus saldumynas... Niam...

Kitos dienos uždavinys buvo susipirkti mažiau ar daugiau egzotiškus produktus, reikalingus kitiems patiekalams. Draugiškai su vaikais renkamės tai, į ką eilinę savaitę net nežiūrėtume. Mangai, ananasai, kokosų pienas, meksikietiški traškučiai, gvakamolė, kvinojos sėklos, kuskusas, dar šis bei tas keliauja namo. Vaikai apsipatenkinę čiumpa Meksikietiškus traškučius, kuriems paprastai kaip ne itin sveikam maistui sakome „ne“, na bet... ko nepadarysi dėl tos pasaulio skonių jūros...

Tiesa, gvakamolė lieka nuošaly – tekstūra vaikams sukelia įtarimų. Na ir gerai – mums su Darium daugiau lieka... :)

Pietums šįsyk renkamės Peru paplotėlius iš bolivinės balandos (kvinojos) sėklų. Į keptuvę keliauja morkos, poras, petražolės. Aš dar įmetu porą skiltelių česnako – paragavus pritrūksta kažko, tad kiek improvizuojame.

Sumaišome su kvinoja, įmušame kiaušinį, apkepiname, ir voila – ragaujame, skanaujame. Vaikai nesužavėti, o mes – net čepsime iš skanumo.

Tenka vaikams kažkaip kompensuoti tą nepatikusį patiekalą. Tad pjaustome nelietuviškus vaisius, laistome juos laimo sultimis, voliojame kokoso drožlėse, veriame ant pagaliukų ir žiūrime, ar turės pasisekimą. Turi! Valio! Nors ananasas pasitaikė ne pernelyg saldus, o apelsinas – ne itin sultingas, vaikams suėjo kaip už gryną pinigą...

Kitą dieną pietums gaminame patiekalą iš dar kitos kultūros – iš kuskuso, kuris nukelia mus į Maroką. Pasakoju vaikams savo prisiminimus iš kelionės po šią šalį, pilu saldžią mėtų arbatą, be kurios ši šalis man neįsivaizduojama. Arbatą vaikai užskaito, tuo tarpu kuskuso tik paragauja – vėl visas gėris lieka mums, suaugusiems, o vaikai prašo paprastų makaronų su padažu. 

Tenka reabilituotis ir vakarui ruošti „kažką skanaus“... Į vakaro meniu įtraukiame australietišką skanėstą Lemingtoną. Į svečius ketina užsukti Eglė su vaikais, todėl džiaugsmo dvigubai – smagu pasidalinti gardėsiais su draugais.

Visgi vakare iš Magdės išgirstu:

– Mamyte, žinai, man nelabai patinka tie kiti patiekalai... Gal gali pagaminti rytoj ką nors lietuviško...? Iš kokių nors grikių ar makaronų..?

– Gerai, – šypsausi, džiaugdamasi, kad vaikams miela lietuviška virtuvė, kuri gal paprasta, kartais nusibostanti, bet vis tik sava ir pažįstama. :) Juo labiau, kad jau spėjome susipažinti su tais kitų kontinentų patiekalais, su kuriais ketinome. Tad ramiai tęsiame savo savaitę, ir ateinančią dieną gaminame viską iš „lietuviškų“ produktų: bulvių, morkų, svogūnų, raugintų agurkėlių, darže vis dar žaliuojančių mėtų, kuriomis pagardiname kaimynystėje užauginto mums ėriuko kepenėles. Sumanymas buvo gaminti šį ėrienos kepenėlių troškinį, tačiau apkepinus kepenėles jos pasirodė tokios gardžios, kad nekilo ranka jų gadinti troškinant. Net vaikams suėjo saldūs kepenėlių gabalėliai. Turėsite kada ėriuko kepenėlių, – nepraleiskite progos paskanauti.

Europinis patiekalas. :)

Savaitės viduryje apsilankome bibliotekoje, iš kur pasiimame D. Kandrotienės knygą „Šaukšto Šmaukšto akademija“, supažindinančią vaikus su stalo etiketu, serviravimu, ydingais įpročiais prie stalo bei kitokiais niuansais. Per porą dienų perkremtame pusę, kitą paliekame ateinančiai savaitei. Beje, yra du šios knygos leidimai. Pirmasis, leistas Debesų ganyklos, man pasirodė mielesnis ir švaresnio dizaino, malonus akims, tuo tarpu antrasis leidimas – labai jau spalvotas, spaustas ant kreidinio blizgaus popieriaus, varginantis akis, nors jame ir daugiau įdomių iliustracijų pateikta.
Vaikai viso to įkvėpti savaip stalą dengia, gimtadienį tuojau pat žaidžia... Stalelis mažokas, bet ant jo – visa, kas būtiniausia: staltiesė, lėkštės, puodeliai, įrankiai, „vaišės“ ir net muzika, kad linksmiau būtų... :)

Kažkaip mėgdavau pasiguosti, kad sunkiai literatūrą prisijaukiname, tai štai, kažkokia kompensacinė savaitė išpuolė. Griebėm jautį už ragų ir perskaitėm C. S. Lewis'o knygą „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“. Kai vaikams pasakiau, kad visi mūsų bendražygiai ją jau perskaitę, tuoj susidomėjo. Taigi trys vakarai, ir baigta. Bandysime ir kitas šios serijos knygas po truputį perkrimsti.
O po knygos ir filmą smagu pažiūrėti. Tačiau, kas įdomu, – vaikai po filmo prašo dar kartą knygą paskaityti. Nežinau, kaip jūsų namuose, bet mes knygas vis dar skaitome po keletą kartų iš eilės... :)

  

Kaip apie maistą kalba anglakalbiai ir rusakalbiai? Žiūrim: Peppa Pig „Food“, „Lunch“ ir „The Market“; Tri kota: „Rinkinys apie maistą“, „Kulnarinis šou“, „Restoranas“.

Tiek įsitraukėme šią savaitę į tą maisto gaminimą ir skaitymą, kad nesutilpome su visa suplanuota veikla. Todėl džiaugiamės, kad kitą savaitę oficialiai atostogos, per kurias galėsime pasivyti ir ramiai atlikti tai, kas buvo praleista.

Istorijos kortelės šią savaitę liko dėkle, ištraukti spėjome tik vieną – apie Indiją ir induizmą. Įtraukėme ją ir į maisto temą. Ir nors indiško patiekalo jokio negaminome, tačiau kalbėjome apie indiškus prieskonius, šventas karves, dramblius ir Tadžmachalą, žiūrėjome filmuką apie tai, kaip dėvimi ryškiaspalviai sariai, klausėmės indų muzikos, prisiminėme mūsų labai mėgiamą filmą „Liūtas“ – apie berniuką, pasiklydusį Indijoje. Jei nesate šio filmo matę, nepraleiskite progos – nuostabi drama ne tik apie namų ilgesį, bet ir apie kitas gyvenimo vertybes.

Na, o po šiltų valgių, karštų ir spalvingų indiškų vaizdų pats laikas grįžti į realybę, į vis labiau pilkėjantį lietuvišką rudenį su trumpėjančiais vakarais. Penktadienį, po keleto lietingų dienų pagaliau prašvitus saulei, pasinaudodami proga traukiame susitikti su draugais miške. Ačiū miško mokytojai Jurgitai, suorganizavusiai šaunią vakarinę iškylą Pilaitės miške, kur gaminomės žvakides, nepaprastai įdomiame arbatinuke virėme kakavą, mėgavomės ja ir zefyrais, stebėjome šešėlių teatrą ir tiesiog bendravome... Kaip ten bebūtų, tokioje tamsybėje rudenį dar nebuvome buvę su vaikais. Labai įdomi patirtis. Nuvykite ir jūs kada pabūti vakarėjančiame miške. Garantuoju – vaikams įspūdžių bus kelioms dienoms. :) 

Žvakidės iš paprastų stiklainių, lipnios dvipusės juostos ir miško gėrybių. 

 Pasikvailiojimai prie šviesos.

Šešėlių spektaklį apie vienišą burtininką pristato Matas.

Beje, vasarą vis pamąstydavome, kad gaila, jog vakare, kai ima spindėti žvaigždės, vaikai jau paprastai miega. Jei ir jūs pražiopsojote žvaigždėtą vasaros dangų, neliūdėkite – užverskite galvą aukštyn vakare (tiesa, mieste, greičiausiai, jums koją kiš šviesos triukšmas) ir išvysite ne mažiau įspūdingą reginį – netruksite surasti Grįžulo ratus, taip pat gal aptiksite Venerą, Jupiterį ar Marsą.

Charakterio formavimą kaip atskirą darinį sunku išimti iš konteksto, nes tai vyksta kiekvieną minutę, kiekvieną dieną, neišskiriant savaitgalių, atostogų ar įvairių nekasdienių situacijų. Vasara, kaip buvau kažkuriame įraše minėjusi, buvo nelengva – su užklupusia septynmečio krize, su galybe persikraustymo, įsikūrimo naujoje vietoje iššūkių, su senelio atsikraustymu ir atsiradusia trijų kartų po vienu stogu trintimi. Tačiau ar rudens ramybė, ar tiesiog atėjęs tam tikras laikas sudėliojo viską į savas vietas. O aš stebiu kelias valandas be perstojo žaidžiančius ir nei karto nesusipešančius savo bambizus ir netikiu: negi iš tiesų ateina tas laikas, kai nebereikia peštis dėl žaislų, dėl pasirinktų vaidmenų, o iš tiesų pradedama bendradarbiauti?.. Negi iš tiesų pasitvirtina G. Neufeld'o teorija apie bendraamžių įtaką, o tiksliau, šiuo atveju, apie tai, kad kuomet vaikas nebūna ištisai tarp bendraamžių, jis pradeda ir elgtis kitaip? Nežinau, ar tai tik sutapimas, bet nuo tos dienos, kuomet baigėsi kasdieniai vasariški bendravimai su bendraamžiais, sumažėjo ir įtampos, ir erzelio, ir pykčio priepuolių. Vaikai tarsi ūgtelėjo. Dabar belieka žiūrėti, ar tai – ne koks laikinas „nesusipratimas“. :) Laikom špygas ir viliamės, kad viskas – tik į gera. :)

Kartais tenka spręsti rebusą: ar pasirinkti mažiau, bet tai, kas bus atlikta vaiko su malonumu, ar tai, kas turėtų būti lyg ir daugiau, geriau, tačiau kas bus atlikta su didžiuliu nenoru... Savaitės pradžioje Liutaurui labai jau nesinorėjo vedžioti raidžių. Išsiprašė grįžti prie ornamentų vedžiojimo. Tad darome vieną žingsnelį atgal, vėliau žingsniuojame toliau...

Išbandome parkerį. Vis tik pieštuku rašyti smagiau... Tebūnie tam kartui.

Kas galėjo pagalvoti, kad O raidės uodegytės bus didžiulis iššūkis...

Su matematika po praeitos savaitės gausos šį kartą kažkaip kukliai. Nelabai kaip išlipome iš vadovėlio ribų...

  

Tuo tarpu mano mažieji dailininkai šią savaitę visaip kaip gražino savo pasidarytą namelį, dekoravo jo vidų, lipdė visokias žvakides iš plastilino, karpė, klijavo.

Namelis iš dėžių. Universalus žaislas.

Tortai, žvakidės ir kiti rudeniški elementai.

Lipdinių eskizai nameliui. 

Telefonų inžinierius kuria naujus „produktus“...

Su muzika šią savaitę draugavome naudodamiesi planšete. Vaikai prisiminė jau anksčiau mūsų čiupinėtą „Piano Maestro“ programėlę, kurioje jaukinamės ritmą, natas, tobuliname akių-rankų koordinaciją.

Eksperimentai šiai savaitei optiniai. Vienas jų – supažindinantis su animacijos principais ir atskleidžiantis, kaip akys priima informaciją. :)

Darėm dar vieną – su pranykstančiu tašku, tačiau vaikai kažkaip nepagavo esmės... O jūs pabandykite – galite tiesiog ant popieriaus nusipiešti du juodus taškus apie 10 cm atstumu vienas nuo kito ir, uždengę dešinę akį, per ištiestą ranką žiūrėti į dešinįjį tašką. Artinkite po truputį lapą prie savęs tol, kol kairysis taškas išnyks iš regėjimo lauko. :)

Savaitė buvo išties kupina žaidimų, atradimų ir suvokimų. Daug kas čia į aprašymą netilpo, kai ko nespėjome, o kaip bandysime atsigriebti per ateinančią atostogų savaitę, sužinosite kitą sekmadienį. :)