Edukacinis šeimų susitikimas. Atkurtai Lietuvai 100

Kai po sausio mėnesio susitikimo reikėjo parinkti temą vasario mėnesiui, galvos sukti ilgai nereikėjo. Visa Lietuva, patriotiškai šurmuliuojanti artėjančio Atkurtos valstybės šimtmečio proga, šaukte šaukė, kad ir mes turime griebtis šios temos. Be galo artimos, savos, o kartu ir sudėtingos, tolimos, nesuprastos ir neatrastos. Todėl ne viena šeima pasinaudojo tuo kaip nuostabia galimybe užpildyti savo mokyklinių laikų spragas. Ir kitiems padėti užlopyti tas nesibaigiančias, mokyklos sistemos prabadytas skyles...

Ir nors temų buvo labai įvairių – nuo paprastučių ir siaurų iki egzistenciškai svarbiausių, taip supuolė, kad pristatyme jos gulė viena paskui kitą tarsi tos vėliavos spalvos, sudarančios bendrą mūsų identitetą. Buvo nuostabu! Rimtai. Sužinojome vieni iš kitų tiek, kiek jokia mokykla nepajėgė duoti. Ir ne tik sužinojome. Supratome, pajautėme, suvokėme. Ir aš dar kartą supratau, kad istorijos (o ir ne tik istorijos) pamokos, – kuriuose niekas niekada neklausė, ar mums tai įdomu, ir niekada nesistengė motyvuoti, kad taptų įdomu, – buvo niekas kitas kaip tik siaubingas laiko švaistymas... O jei kuo susidomėdavai, niekada juk niekas nelaukė, kol išsemsi kokią temą iki dugno, nes reikėjo vytis programą.

Tačiau grįžkime į mūsų susitikimą, kuris vėl mus subūrė M. Mažvydo bibliotekoje. Jį šįsyk pradėjo Jurgita su Matu ir Izabele. Tiesa, Izabelė pakeliui į susitikimą užmigo, bet jai ir priklauso – ji savo darbą jau buvo atlikusi. O darbas gi šios šeimos buvo sutelktas į Lietuvos žemėlapius. Aš iki šiol atsimenu galybę spalvotų priedų A. Šapokos Lietuvos istorijos knygos gale, bet man niekada taip ir nesusieidavo galai, kaip ten ta Lietuva didėjo ir mažėjo, kaip išnyko ta didinga Vytauto Lietuva, ir kas per reiškinys buvo ta „iš pasaulio žemėlapio išnykusi“ Lietuva. Visada maniau, kad taip vadinamas TSRS laikotarpis. O, pasirodo, visai ne... Žodžiu, buvo visiems nepaprastai naudinga iš naujo susipažinti su Lietuva, kokia ji buvo seniai seniai ir kaip ji tapo tokia, kokia yra dabar.

Kai kam labai rūpėjo ant stalo užsiropšti, kad tik geriau matytųsi viskas... 

 Spalvotų kalkių pagalba iliustruota didėjanti Lietuva daugeliui darė įspūdį...

Po tokios įspūdingos ekskursijos žemėlapiais, atėjo Eglės eilė, kuri su Emilija ir Sofija mums papasakojo apie knygnešius. Tiesa, pasakojimu tai pavadinti per siaura, nes čia buvo visko – ir žaidimo, ir kostiumų, ir vaidybos, ir dainavimo ir dar didžiulis glėbys Eglės išradingumo. Žavu, kad galime vieni iš kitų pasimokyti daugybės dalykų. O iš Eglės – ypač to, kaip į visa tai, kas rimta, įtraukti vaikus. 

Susitikimų kambario erdvė bibliotekoje nebuvo tokia dėkinga, kaip kad praeitą kartą mūsų liaupsintas renginių kambarys greta jaunimo skaityklos, todėl vaikai kiek blaškėsi, kartais nelabai rasdami sau vietos. Aplink stalą ne visuomet buvo patogu sėdėti, todėl pasakojimo apie knygnešius pradžioje Eglės kvietimas vaikams ateiti prie jos ir pabūti Lietuva buvo labai puikus taktinis manevras.

Pasakojimo tęsinys prie žemėlapio buvo ne mažiau intriguojantis. Žandarai, paslaptingieji knygnešių slapyvardžiai ir sutartiniai ženklai – visa tai lipdėsi į vientisą vaizdą.

 Žandarai

Kol galiausiai visa ko kulminacija tapo į kambary įėjęs... tikras knygnešys!!! Jurgiu Bieliniu prisistatė. Visiems žadą atėmė...

Turbūt pirmasis Emilijos vaidmuo!

Žodžiu, brangieji, žodžiais čia visko nenupasakosi. Bet didžiąją dalį, kiek tai įmanoma, tikiu, Eglė vėliau aprašys...

Tuo tarpo po stalu...

... beveik visą tą laiką slėpėsi mano vaikinukas. Jis taip laukė mūsų spektaklio (apie kurį plačiau galite paskaityti čia), jam buvo taip sunku išlaikyti susikaupimą ir dėmesį, jog bandė nuo visų atsiriboti ir pasislėpti. Deja, tai nebuvo taip paprasta ten, kur krūva draugų... Žinau. Pati esu vaidinusi teatre, ir dar pamenu tą jaudulį, kuris ima prieš premjerą, prieš išeinant į sceną, o ypač jei žiūrovai – tavo pažįstami. Tad puikiai suprantu, kaip nekantravo Liutauras, vis klausinėjęs manęs, kada gi mūsų spektaklis... Ir kodėl pačio spektaklio metu jam norėjosi tai griebtis vandens butelio, tai seno, bet muzikėles grojančio telefono (kurį leisti pasiimti į susitikimą iš tiesų buvo neapdairu), tai dar ko nors, kas pasitaikydavo po ranka. Vaikinas tikrai labai jaudinosi...

Žinoma, norėjosi, kad viskas būtų idealu. Na, taip, kaip namuose: visi susikaupę, niekas neblaško, jokių netikėtumų. Deja, kai aplink susirenka draugai, viskas pasisuka kiek kitaip. Ir tu, suaugęs žmogau, ne visada gali numatyti, kas kur kaip pakryps. Tad spektaklio pradžia mums buvo šioks toks iššūkis. Tiek Liutaurui, tiek man pačiai. Na bet – visokia patirtis reikalinga, išvadas pasidarėme ir keliaujam toliau.

Spektakliui įsivažiavus įtampa nuslūgo, ir buvo smagu matyti, kaip draugiškai Liutauras dalijasi savo vaidmeniu su draugu, irgi norinčiu užklijuoti vieną ar kitą dekoracijos dalį. 

O ir man rankos nustojo drebėti... Taip taip, jūs manote, kad tik vaikai jaudinasi šių pristatymų metu? Dreba kinkos daugiau mažiau ir mamoms. Ypač tokioms, kaip aš, kuri visą gyvenimą bando įveikti scenos (kad ir stalo teatro) baimę... :)

Spektaklis baigiasi, plojimai, bet mūsų susitikimas tuo nesibaigia. Samanta su Viljamu, kuris jau pusantrų metų intensyviai užsiima sportine gimnastika, pasirinko sau artimą temą ir supažindino mus visus su šio sporto pasiekimais Lietuvoje bei pasaulyje. Jei ne ši tema, aš ir nebūčiau žinojusi, kad gimnastika Lietuvoje toks jaunas sportas... Ir kad olimpiadose šio sporto atstovai pradėjo dalyvauti tik 2000-aisiais metais... 

Teks palaukti, kol Viljamas ūgtels, o tada, žiūrėkit, turėsime ir savo tarpe Lietuvos gimnastikos istoriją rašantį čempioną. Juk viena taurė jau puošia kuklaus vaikino kambarį!

Gintarė su Melisa ir Simona, pasirinkusios temą apie Lietuvos šimtmečio minėjimą, šauniai vainikavo mūsų susitikimą. Tiems, kurie nespėjo visko pamatyti savo akimis, buvo puiki proga vienoje vietoje peržiūrėti jų surinktą medžiagą. O aš pati taip buvau susidomėjusi, kad net nufotografuoti jų trijulę pamiršau... Tad gausite pažiūrėti visą reportažą apie mūsų susitikimą.

Vaikai apdovanoti atminimo ženkleliais, visi dar einame pabendrauti į neformalią jaunimo skaityklos erdvę, tuo tarpu galvoje dar sukasi keletas dalykų, kurie ne mažiau prisidėjo jau prie mano pačios „edukacijos“. Ačiū draugams, pasidalijusiems nuoroda į lietuvišką TV serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“. Mums, kaip nežiūrintiems televizoriaus, būna, praslįsta tie reti televiziniai perlai. Todėl labai džiaugiausi, galėdama pasimėgauti tokia istorijos perteikimo forma. Man tai buvo įdomu, nauja, naudinga. Taip pat džiaugiausi turėdama progą tą pačią vasario 16-ąją pasižiūrėti per televiziją internete rodomą filmą apie Liudo Mažylio Nepriklausomybės akto paieškas, po to iš karto kitą – „Emilija ir Laisvės alėjos“. O po jo dar vieną – „Laiškai Sofijai“. Apie Čiurlionio gyvenimą. Žodžiu, visas pluoštas puikios vizualinės informacijos, be kurios aš kaip žuvis, išmesta ant kranto... Ir tada vėl atsidūstu: ech, kad taip būtų buvę tuomet, kai mokėmės mokykloje... Kita vertus, džiūgauju lyg mažas vaikas dabar, kai savi vaikai užveda ant to kelio, kuriuo einant taip lengva ir paprasta susidomėti, sužinoti ir išmokti daugybę naujų dalykų.

Iki kitų susitikimų!

Prisijunkite ir jūs, jei jaučiate, kad esame bendraminčiai. ;)

Edukacinis projektas. Atkurtai Lietuvai 100. Kuriame spektaklį.

Kuomet pradėjome su bendraminčiais šiuos edukacinius projektus, galvojau, kad viskas bus labai paprasta. Ir iš tiesų su pirmąja tema taip ir buvo – keli neskausmingi vakarai ir viskas. Su miestų tema irgi nebuvo sudėtinga – šį bei tą internete susirasti, atsispausdinti, po miestą pasivaikščioti, gerai praleisti laiką... Na, paskui dar draugams papasakoti. Laivai, kaip itin populiari tarp namų sienų tema, praplaukė didingiau – aplink ją sukosi tikrai ne viena diena, bet irgi kažkaip padoriai įsipaišydama tąsyk ir į Kalėdų maratoną, ir į gripo sezoną, ir į numatytą laiką. O štai šį kartą su Lietuvos šimtmečio tema įklimpome kaip turi būt...

Bebendraudama su kitomis vaikus šeimoje mokančiomis mamomis ne kartą girdėjau apgailestaujant, kad istorija joms mokykloje buvo toli gražu ne pati įdomiausia disciplina. Nekalbu apie save – man tai buvo peilis. Tai – vienintelis dalykas, iš kurio istorijos mokytojas „kėlė“ pažymį, idant nesugadintų „tobulo“ atestato... Istorija man visuomet buvo paini, nesuprantama, neįdomi tema, kurios vengiau kiek įmanydama. Ir štai dabar – po dvidešimties metų – kažkas stukteli galvon ir, naudodamasi visą Lietuvą apėmusios šimtmečio bangos, pasiūlau ir mūsų chebrytei panarplioti šią temą. Potėmių buvo įvairių. Ir, iš tiesų, galėjau, pvz., išsirinkti kokią labai paprastą. Tarkime, „Šimtas Lietuvos spalvų“. Būtume gal kokių dailės albumų pavartę, gal kokių paveikslų patys sukūrę, gal dar ką nors nesudėtingo, bet vaikams patrauklaus sumąstę. Bet ne, kad jau užsimojau, tai beveik pati sau per galvą tvojau. Išsirinkome turbūt pačią didžiausią apimtimi temą: „Lietuva per šimtą metų“. 

Galvoje sukosi įvairios mintys, ką čia su ta tema padarius. Pradžioje galvojau imti eilinę 1918 metų dieną ir pasiūlyti vaikams pažvelgti į ją jų akimis. Tarkime, ką ryte atsikėlę darydavo vaikai? Ar jie valydavosi dantis? O kuo? Ką jie valgydavo pusryčiams, ką žaisdavo, o kuo rašydavo, ką skaitydavo?.. Tema, manau, visai įdomi, ar ne? Bet, žinokit, strigau ties tais dantimis... O tiksliau – ties dantų pasta. Pradėjusi ieškoti tokios paprastos, o kartu ir ne taip lengvai atkasamos informacijos, susidūriau su galybe tekstų, pasakojančių apie tarpukario pramonę, kultūrą, vaikų gyvenimą. Tik ne apie dantų pastą. Susiskambinusi su savo teta, gimusia 1924-aisiais, bandžiau ją iškvosti, kaip gi ten su ta dantų higiena buvo... Kuo dantis valė. Nepavyko. Nebelabai mena. Gal soda, gal druska, kažkokiais nebeaišku kokiais milteliais... Taip ieškant informacijos mano dantų pastą užgožė kiti tetos ir mano tėtės pasakojimai, kitos istorijos. Nors enciklopedijose paskui radau ir apie tą nelemtą dantų pastą...

Galiausiai tašką ant i padėjo apsilankymas bibliotekoje. Čia ant stalo bibliotekininkė sudėjo stirtą įvairiausių paprastesnių ir sudėtingesnių knygų apie Lietuvą. Sklaidžiau, o prieš akis jau po truputį aiškėjo vaizdas, kad ta viena 1918-ųjų diena virstą į visą šimtmetį... Finale mane nokautavo dvi „Pradinukų encikopedijos“ knygos: „Lietuvos kasdiena“ ir „Lietuvos istorija“. Tai buvo tai, ko man reikėjo. Labai rekomenduoju. Ypač tiems, kurie mokykloje istorijos nemėgo. Pamėgsite – pažadu...

Pora savaičių vakarinio knygų vartymo, konspektavimo, ir mano galvoje susidėliojo aiški mintis: darysime stalo spektaklį! Оho, ar ne per daug apžiota? Įtariu, kad daugokai... Kita vertus, jei apie dviračius ar vandenį bus galima pakalbėti su vaikais ir kitąmet, tai Lietuvos šimtmetis – tik čia ir dabar. Kitąmet skaičius nebebus toks gražus, kad galėtum juo užbaigti spektaklio scenografiją... Todėl pasiraitojom rankoves ir kibom į darbą. Na, tiesa, daugiausia darbo teko man. Bet kitaip ir nelabai įmanoma, kol vaikai nedideli. Daug ką jiems tenka sukramtyti ir paduoti. O bet tačiau... 

Scenarijus gimė greitai. Ir pakankamai paprastai. Per vieną vakarą. Visus rastus ir per porą savaičių sukonspektuotus faktus pirmiausiai susidėliojau dešimtmečiais. Tuomet pradėjau pasakojimą, ant kurio suvėriau tai, kas tiesiog vėrėsi... Kadangi netrūko faktų iš mano tėtės pasakojimų, pasirinkau ir tęsti tą tariamą senelio klausinėjimo formą. O iš ankstesnių mūsų projektų pasigavusi mintį, kad vaikai labai mėgsta, kuomet istorija yra susijusi konkrečiai su jais, įvedžiau ir du senelio anūkus, kuriuose, be abejo, maniškiai iš karto pamatė save. Sąmoningai į kai kuriuos faktus pažiūrėjau per jų prizmę, atsižvelgdama į tai, pvz., kad Magdei labai patinka baletas. Tad radikaliam seneliui prakalbus apie baletą kaip apie laiko švaistymą, anūkė, žinoma, stoja savo pozicijos gint... Ir žinot, pasakysiu, tokia taktika pasiteisino su kaupu. Bijojusi, kad tekstą teks įrašinėti man vienai, greit turėjau keisti nusistatymą. Nes Magdė, o paskui ir Liutauras, taip įsitraukė į šios pjesės garsinimą, kad paskui dar ne kartą norėjo įrašyti ką nors. O kai pirmą kartą sumontavusi visą spektaklį į krūvą paleidau garso takelį, pati nustebau, kaip pirma replika jam pasibaigus buvo „Mamyte, dar kartą!“ Ir tų „dar kartų“ buvo tikrai daug. Kol pusiau mintinai išmoko... Na, o tokį pusiau radijo spektaklį pasirinkau neatsitiktinai. Kadangi „aktorių“ čia tebuvo nepilni trys (aš, Liutauras ir Magdė pagal nuotaiką ir dėmesio sutelkimo trukmę), visą tekstą įrašėme kaip tam tikrą apsidraudimą. Visgi tokio amžiaus vaikams per savaitę išmokti ir suvaidinti prieš sceną pusvalandžio trukmės tekstą turbūt nelabai realu, o ir ar to reikia..? Vietoj to vaikus į spektaklio veiksmą pasistengiau įtraukti kitaip. Realiai čia reikėjo dviejų žmonių: vieno lėlėms-marionetėms valdyti, kito – iliustruoti istorinį veiksmą ant besikeičiančių fonų. Kadangi vaikams lėlės buvo per subtilus dalykas (daug smagiau su jomis buvo tiesiog dūkti ir painioti tuos permatomus siūlelius, ant kurių jos kaba), įpareigojau abudu „anūkėlius“ tuos man reikalingus vaizdus prie fono su „varnalėšomis“ lipinti. Pradžioje pešėsi, kas ką klijuos, kam daugiau, kam mažiau teks. Tačiau peštynės kažkaip natūraliai baigėsi Liutauro naudai – Magdė taip ilgai dėmesio neišlaikė ir pabėgo savais reikalais. Tuo tarpu Liutauras, gal pajutęs savotišką atsakomybę, o gal dėl to, kad spektaklis jį tikrai labai sudomino, ypatingai kantriai viską klijavo.
Taip per tas spektaklio repeticijas visą Lietuvos šimtmečio istoriją pramokom... Ir spektaklį visą mintinai išmokom. Anksčiau pro sovietinius daugiabučius vaikinas pravažiuodavo nekeldamas jokių klausimų. Po šio spektaklio iš karto atkreipė dėmesį į pilkus miegamųjų rajonų daugiabučius ir buvo labai sužavėtas savo atradimu... O juk kas dieną anksčiau važinėdavom, ir nieko...

Aš tyliai džiūgavau. Nes ar būčiau kaip nors akademiškai sugebėjus vaikus sudominti tremties tema? Arba įkalti į galvą Romo Kalantos pavardę? Labai abejoju. Dabar gi važiuojam automobiliu, o Liutauras apie R. Kalantą klausinėja: „O kodėl jis susidegino? Ar jam skaudėjo? Ar yra kas dar pasaulyje susideginę?“ Ir Sausio 13-osios naktis nebe kažkokia abstrakti pasaka, bet realus gyvenimas – televizijos bokšte juk ne kartą būta. Ir tankai karo mašinų muziejuje matyti. Dabar jau žino vaikai, kad 14 didvyrių bokštą gindami žuvo. Tankų nepabijojo... Ir kur dingo litas, kurio vienas kitas centas vis dar namie iš kažkur atrieda... O, kad man kas tokią istorijos pamoką kadaise būtų pravedęs!!!

Apie tai, kaip mums sekėsi savo draugams spektaklį pristatyti, parašysiu kitąsyk, o jūs tuo tarpu galite pasižiūrėti, koks rezultatas mums gavosi.

Čia gi skyrelis tiems, kas po knygas raustis mėgsta. Labai išsamią knygų apžvalgą lietuvybės tema kaip visada galima aptikti Meškiuko bibliotekoje, o mes štai aptikome ir skaitinėjome šias:

Šioms į kompaniją dar viena:

Joje, pvz., tikslinomės senelio pateiktą informaciją apie fotografiją:

 Pranė Dundulienė, kaip dera, rašo ne vaikams, tačiau reikalui iškilus nepamirškite ir jos – tikrai vertingų dalykų, prapuolusių užmarštyje, joje galima rasti...

 

Gražiai išleistas, neperkrautas albumas su visa reikalingiausia to meto informacija: politika, kultūra, buitis, švietimas ir pan... Knygyne užtikau už neįtikėtinai žemą kainą, teko prigriebt.

Bibliotekoje pasiūlyta nebloga serija „Lietuviais esame mes gimę“. Trys knygelės. Čia ir apie knygnešius atvartą gali rasti, ir apie pirmuosius lietuviškus elementorius, ir apie labai svarbų pašto kelią, ėjusį per Lietuvą...

Šios dvi skirtos vaikams, bet pirmoji  tiks mažesniems, antroji – rimtesnė,

sakyčiau gal jau kokiems penktokams būtų įkandama.

   

Ši irgi kiek augesniems vaikams man pasirodė. Bandyta taikyti į dialogo tarp tėvų ir vaiko formą, bet tik pavartyt tespėjau bibliotekoje. Namo nedavė išsinešti, tai daugiau ir nepasakysiu nieko... :/

Namie turėta, bet tam kartui dar neperskaityta serija. Bet taip pat į temą.

 Mėgstantiems spalvinti ar šiaip mylintiems lietuvišką ornamentiką.

 O čia gražiai, kiek sentimentaliai, bet jaukiai (kiek įspūdį spėjau susidaryti)
Edita Mildažytė į Lietuvą žvelgia.

O kaip į Lietuvą žvelgiate jūs?.. :)

Kai mes planuojame, o Dievas... juokiasi.

Metams persiritus per eilinį slenkstį, susizgribau, kad reikia kažką keisti. Negalėjau tiksliai pasakyti, ką, bet žinojau – tas kažkas egzistuoja ir mina man ant mazolio. Kažkoks tarsi nepasitenkinimas, kad kažko nepadarai, kad kažko ne-da-darai, na, žodžiu, kad kažkas ne taip. Po to, kai mano žinion perėjo tėčio globa, viskas dar greičiau pradėjo mane varyti į kažkokią bedugnę, nes savaitės rutinoje atsirado dar vienas dėmuo, kuriam aš iš anksto nesiruošiau, kurio neplanavau ir kuriam tikrai nebuvau morališkai nusiteikusi. Prie kurio vienaip ar kitaip reikėjo prisitaikyti, susitaikyti ir kažkur kažkaip kitaip -taikyti... Nes iš rankų dėl neplanuotai bet kurią akimirką atsirandančių įsipareigojimų pradėjo byrėti viskas – ir vaikų mokymas, ir maisto ruoša, ir darbai, ir visokie kiti galai... Na bet gyvenimas, matomai, toks jau yra, kad per tokius neplanuotus dalykus mus daugiausiai visko išmoko.

Meldžiau Dievą, kad suteiktų man išminties, kaip viską suvaldyti, nes staiga supratau, kad toliau kelio nėra. Reikia tikrai kažką DARYTI... Kaip žinote, šioje tobulėjimo kelionėje jau ne kartą bandžiau kažką dėliotis, kažką planuotis. Abi su Egle bandėme ieškoti variantų, semdamosi žongliravimo gyvenimo iššūkiais subtilybių iš kitų vaikus namie mokančių mamų, tačiau kiekvieną kartą, susidūrę su, regis, stebuklinga ir turinčia veikti sistema, po daugiau ar mažiau laiko vėl grįždavome prie tos paties: „Čia kažkas ne taip. Tai neveikia. NE-VEI-KIA. Mano galvoje vis iškildavo viena, kita mintis iš mokyklos laikų, kuomet bandydavau susidaryti savaitės, dienos planą ir jo laikytis. Veikdavo. Vieną savaitę. Ne daugiau. Viskas. Lygiai taip, kaip ir dabar. Vis bandžiau suprasti, kur šuo pakastas. 

Taigi. Gripas. Praktiškai jam reikia skirti dalį nuopelnų dėl to, kas vyko toliau. Keletą dienų gulėdama lovoje negalėjau praktiškai nieko daryti. Už tat galėjau niekieno nekliudoma prasikuopti ir iš naujo susirankioti savo mintis. Tie, kas nuo ryto iki vakaro leidžia laiką su vaikais, mane supras. Tokia pauzė – didžiulė prabanga. Nes tuomet nereikia dalinti dėmesio į šimtą vieną dalyką, tuomet nereikia nuolat mesti to, ką esi pradėjęs ir, tarkime, bėgti į vonią gelbėti kokios avarijos ar į vaikų kambarį spręsti kam nors globalia atrodančios problemos. Tuomet nereikia nuolat pertraukinėti savo minčių, o paskui klausti: apie... ką aš čia? Tai va... guliu aš lovoje kartu su gripu. Iš dalies nesmagu, kad jaučiuosi leisgyvė, už visų galų tampoma mėšlungio ir krečiama šalčio, kita vertus – labai gera tiesiog gulėti ir... NIEKO neveikti. Atostogos. Ne kitaip. Ypač, jei namuose yra kas pasirūpina vaikais. Tam kartui tas džiaugsmas teko Dariui. 

Grįžkime prie planavimo. Žodžiu, turiu pasakyti, kad mano mintys gripuojant nebuvo labai kryptingos ir novatoriškos, tačiau jos visgi sukosi apie tai, kad nieko nebespėju, kad galų nesugaudau, o visokie vienas kitą keičiantys planavimo būdai tik dar labiau veda į neviltį. Išbandžiau sausio pradžioje net ir Eglės kadaise išgirtą ciklinį planavimą, tačiau ir jis... nepasiteisino. Sakyčiau – labiausiai iš visų nepasiteisino. Sugriuvo po dviejų dienų. Optimistinis planas liko prisegtas prie virtuvės spintelės, o mano mintys nuskrido kažkur visai kitur.

Taigi guliu ir pavydžiu tiems, kuriems planavimas – antroji prigimtis. Ir jaučiuosi tokia... na, kaip liaudiškai sakoma, lūzere. Yra kaip yra. Pakilusi iš gripo keletą dienų jaučiuosi vis dar kaip maišu trenkta, todėl kažin kokių kalnų namie negaliu nuversti. Širdis trankosi kaip pašėlusi vos kiek daugiau pasijudinu. Tačiau jau galiu imti kompiuterį ir po šį bei tą panaršyti. Esu užsisakiusi keleto tinklaraščių naujienlaiškius, todėl pradedu nuo jų. Daugelį, kaip įprasta, vien akimis permetusi antraštes iš karto išmetu. Tačiau štai vienas mano dėmesį patraukia. Jis skelbia: „Išsirink geriausią mokymosi šeimoje planuoklį, atsižvelgdama į savo asmenybės tipą.“ Tipą?.. O ką, planavimas priklauso dar ir nuo tavo asmenybės tipo?.. Atrodo, savaime suprantama, kad visi esame skirtingi, tačiau kai kalba eina apie planavimą, nors užmušk, nebūčiau pagalvojusi, jog asmenybės tipas gali būti svarbus.

Atsidarau ir skaitau. Ir negaliu patikėti, kai randu, jog mano asmenybės tipui (tokį galima nusistatyti, pavyzdžiui, čia) su planavimu yra tikrai riesta. Ir kad man, tái, kurios smegenys orientuotos į greitą ir lengvą mėtymąsi nuo vienos idėjos prie kitos, gyvybiškai svarbi yra pagalba vykdant planus, idant nenukrypčiau nuo „kurso“. Štai taip. Vadinasi, ne aš čia beviltiška. Tiesiog mano asmenybės tipas yra toks, kad smegenys veikia visai kitaip nei tų, kuriems planavimas ir jo laikymasis yra tarsi antroji prigimtis. Ir štai dabar įsivaizduokite: aš, tokia, kokia esu, paimu iš interneto kokios nors mamos planavimo modelį, net nesusimąsčiusi, jog ta mama gali būti visai kitokio „sukirpimo“, su visai kitokiu smegenų darbu, kitomis stiprybėmis ir silpnybėmis. Atrodytų, savaime suprantama, kad tai neveiks. Bet kol to nežinai, galybę laiko ir pastangų gali įdėti, ir vis tiek liksi prie suskilusios geldos.

Pasigilinusi suprantu, kad man visiškai neveikia vienoje vietoje sudėlioti grandioziniai planai su daugybe detalių, nes galiausiai aš tarp jų pasimetu ir tuomet nedarau nieko... Lygiai taip pat, kas mane nustebina, yra tai, kad man netinka grafiškai apkrauti planai, nors iki šiol galvojau, kad tai mane gelbsti. 

Žodžiu, kaip man jau įprasta, pradedu gilintis į šią temą (nes tai – nauja idėja, o tokiomis minta mano smegenys) ir gilinuosi toliau. Atrandu daugybę straipsnių ir kitų mamų pasidalijimų šia tema, išnarstau save po kaulelį per šią naują „tipinę“ prizmę, pažvelgdama į save kaip į to konkretaus tipo mamą, mokytoją, planuotoją. Atrandu tikrai daug padrąsinimo ir konkrečių patarimų. Galiausiai atrandu straipsnį su nuorodomis, KOKIO gi iš tiesų mano tipui reikėtų planuoklio. Ir tašką ant i padeda šis nuostabus įrašas. Jaučiuosi tarsi perėjus į „kitą žaidimo lygmenį“ ir dabar jau imu domėtis tuo konkrečiu man turėsiančiu tikti planuokliu. Ir nors jis paminėtas tik prie kai kurių tipų, galiu jau dabar teigti, kad jis dėl savo lanksčių funkcijų gali tikti daugeliui. Priklausys tik nuo to, kaip jūs jį naudosite ir kaip susidėliosite.

Todėl, nors man už šią reklamą niekas nemoka, vis tik pareklamuosiu. Tai – mobili aplikacija Evernote. Turi ji tokį drambliuko ženklelį – gal net esate kur užmatę.

Įdomu tai, kad ne per seniausiai, sudužus senam telefonui, gavusi naują, mačiau jame tokią ikoną, tačiau mėgdama švarą išmečiau kaip nežinomą ir nenaudojamą. O, pasirodo, veltui. Taigi – Evernote. Galima ja naudotis tiek tiesiogiai internete, tiek atsisiuntus programėlę į savo išmanųjį telefoną, planšetę ar bet kurį kompiuterį. Viskas tarpusavyje sinchronizuota. Tik čia turite pamąstyti, kuriame įrenginyje ką bus patogiau naudoti, nes jei norite nemokamos versijos, tegalėsite pasirinkti du įrenginius, į kuriuos galėsite atsisiųsti programėlę. Tačiau tai ne bėda, nes kituose įrenginiuose galėsite jungtis per jų svetainę. Man asmeniškai tai nesukuria jokių nepatogumų. 

Po šiokios tokios įžangos pasakysiu įžvalgą, kuri man atrodo pati svarbiausia. Kai pradėjau bandyti įvairius planavimo modelius, supratau, kas yra (bent jau man) didžiausia kliūtis, kad jie neveikia. Ogi tai, kad jie yra ne visuomet pasiekiami, t.y. ne visuomet po ranka. Jei, tarkime, aš su vaikais esu smuiko pamokoje ir noriu pasitikrinti savo planus ar į juos įterpti galvoje kilusią mintį, tam, kad tai padaryčiau, popierinių planuoklių atveju aš turiu su savimi visą laiką vežiotis visus savo planus. Visus popierius, segtuvus ir pan. Tačiau jei aš tokius turėčiau ir tikrai pasiryžčiau vežiotis, susidurčiau su kita problema – man jais būtų nepatogu naudotis net ir namie, nes jie migruotų iš vienos vietos į kitą. O jau ką kalbėti apie tai, kad tų visokių lapų paprastai yra daug, ir galiausiai pasimeti tarp jų visų. Jei pamenate, buvau netgi bandžiusi rašyti viską ant virtuvės spintelių, kad viskas būtų po akimis, tačiau supratau, kad tų dviejų spintelių maža, nes reikia dar ir mėnesio vaizdo, dar gerai būtų ir maisto meniu pasiplanuoti, dar ir knygų sąrašą po ranka turėti, o dar neblogai būtų ir kažkaip vienokią ar kitokią randamą informaciją sistemintis, kad ji būtų po ranka, vienoje vietoje, o ne išsibarsčiusi, kaip kur papuola. O jei kokia nuoroda svarbi? Negi aš ją ant spintelės imsiu kopijuoti?.. PLIUS... Turint omenyje, kad mane neigiamai veikia per didelis kiekis informacijos, tai tampa iš viso misija neįmanoma.

Evernote atveju mane (bent jau kol kas) gelbsti būtent tai, kad šis planuoklis yra visuomet po ranka. Jei esu kur nors ne namie, telefonas visada su manimi. Tiksliau – telefonas su šia aplikacija yra visuomet po ranka. Kai esu namuose, telefonas irgi kažkur šalia. Jei dirbu kompiuteriu, jame galiu atsidaryti dideliame ekrane šią programą ir matysiu, ką planavausi telefone – viskas bus savo vietose. Papildomai aš neturiu turėti rašiklio, man nereikia eiti ir knistis po šūsnį popierių, man nereikia klaidžioti akimis po lapą, kad surasčiau, kur čia mes ką planavom su vaikais, kas jau atlikt,a o kas ne... O jei, neduokdie, dienos planas žlugo dėl nenumatytų aplinkybių ir kai kuriuos dalykus reikia perkelti į kitą dieną?.. Vėl būtų bėda... Tik ne su Evernote... Nes čia slypi labai paprasti, o tuo pačiu ir genialūs dalykai... 

Turiu prisipažinti, kad pirmą kartą atsidariusi šią programėlę labai skeptiškai į viską pasižiūrėjau. Ką?.. Čia atseit gali užsivesti „sąsiuvinį“, o jame kaupti „įrašus“?.. Nesąmonė... Ką jūs... Ir dar negali pasirinkti skirtingų spalvų fonui ar pan..? Na bet jei jau protingi žmonės sako, kad tai turėtų tikti mano tipui, tebūnie... Pabandykime.

Taigi pirmiausia imu ir susikuriu sąsiuvinį (notebook), skirtą vaikų mokymui. Į jį įsikeliu skirtingus įrašus (notes) pagal dalykų pavadinimus. Tada į tuos įrašus persikopijuoju visą savo turėtą planavimo info, kur esu susirašiusi, ką ta tema planuoju daryti. Tai bedarant ateina mintis, kad reikia lygiai taip pat pabandysi susidėti mintis maisto tema ir ten susikelti tai, ką galima gaminti pietums. Paskui susikuriu sąsiuvinį, skirtą savo asmeniniams darbams, reikalingoms perskaityti knygoms. O tada prasideda linksmoji dalis. Užsivedu sąsiuvinį, kurį pavadinu „Rytoj“. Jame pasiruošiu 7 įrašus: pirmadieniui, antradieniui, trečiadieniui ir t.t. Į kiekvieną jų įsimetu standartinį tuščią grubų dienos rutinos šabloną. Tarkime, jis atrodo taip:

Nepaprastai patogu, kad čia gali užsidėti žymėjimosi langelius prie kiekvieno punkto. Kadangi taip nutiko, kad išbandyti šią aplikaciją teko sekmadienį, pradedu tvarkingai planuotis dieną nuo pirmadienio. Į laisvas eilutes susidėlioju darbus iš savo darbų sąsiuvinio, į HS (mokymosi šeimoje) langelius perkeliu iš eilės tai, ką ne per seniausiai buvau susidėjusi į Ciklinio planavimosi aplankus.

Ciklinio planavimo įrašas kiek dubliuojasi su atskirų HS dalykų įrašais, tačiau nedarau iš to tragedijos. Ciklo įraše viskas labai glausta, o dalykiniuose įrašuose žymiuosi įvairias idėjas, kurias su laiku galėsiu perkelti papildant ar pakeičiant tam tikrus ciklo punktus. Keliaujant per savaitę ir stebint vaikų nuotaikas bei jų imlumą vienai ar kitai temai, pagal situaciją žymiuosi, ko imamės. Ir tai nebūtinai mano ciklo planavime eina iš eilės. Tačiau tai man netrukdo matyti, kas mums liko ir ko galėsim imtis kitąkart.

Šalia pusryčių, pietų, vakarienės iš Maisto sąsiuvinio persikeliu tai, kas šiuo metu pagal šaldytuvo turinį ir skonio receptorius atrodo priimtiniausia, ir viskas. Programoje terandu vieną trūkumą – įrašų eiliškumo negali susidėlioti bet kokia, sau norima tvarka. Gali rikiuoti pagal abėcėlę, sukūrimo datą, bet ne bet kaip. Tam tikslui tai, ką man reikia, tiesiog susinumeruoju, kad sugultų taip, kaip man reikia.

Tada vakare, po vaikų suguldymo į lovas dar įrašau eilutę „suplanuoti rytdieną“ (tai gyvybiškai svarbi eilutė!!!) ir viskas. Diena suplanuota. 

Atsikėlusi kitą dieną imuosi savo planų. Viską palengvina tai, kad galiu langeliuose iš karto žymėtis, kas atlikta. Valandas sau susižymiu tik preliminariai, man tai padeda. Jūs gal norėsite visai be valandų planuotis. O gal atvirkščiai – dar detaliau. Aš kadangi neturiu talento numatyti darbų trukmės, tai ir planuojuosi abstrakčiau. Jei nutinka taip, kad kažko plius minus numatytu laiku negaliu atlikti, lengva ranka perkeliu vėliau arba į kitą dieną. Plius labai svarbu man pasirodė plano neperkrauti, nes būnant su vaikais visuomet atsiranda nenumatytų buities smulkmenų, kurias reikia kažkur įtalpinti. Buities ir namų ruošos tam kartui nedetalizuoju, į dienotvarkę neįtraukiu, nes ji nelabai prognozuojama. Grindis išplauti juk gali tekti nebūtinai penktadienį 12 val., o tada, kai kas nors ką nors išbers ar išpils. Ir tai gali nutikti n kartų per dieną. Kitas svarbus dalykas man pasirodė pasiplanuoti ne tik darbus, bet ir poilsį. Tas jausmas, kad per dieną nuveikei daug ir susidėjai daug varnelių ties nudirbtais darbais iš tiesų padeda formuotis planavimo įpročiui, motyvuoja ir suteikia labai gerą jausmą, kad visą dieną ne tik po namus sukaisi ir „nieko“ neveikei, kaip kad linkstama galvoti apie mamas, būnančias su vaikais namuose, bet realiai pamatai, kiek visko padarei. Kadangi mūsų šeimos atveju didieji asmeniniai darbai vyksta suguldžius vaikus, man asmeniškai sunkiausia šios visos rutinos dalis yra laiku nueiti miegoti ir to pasekoje laiku atsikelti. Vis atrodo, kad diena guminė, ir į ją galima sutalpinti visko daug. Deja, laiko yra tiek, kiek yra. Ir po keturių intensyvių dienų varant be prisėdimo po 16 valandų per dieną, supranti, kad vis tik reikia kažkokio balanso. Nepažadu, kad greitai to pasieksiu, nes čia įsisenėjusi mano bėda, na bet bandau žadėt: stengsiuosi. Juk net darbo kodekse realiai apibrėžtos darbo valandos ir pertraukos tarp darbų, ar ne?.. 

Tiek tokių techninių detalių, nuo kurių pradėjau. Patogu dar ir tai, kad gali užsistatyti priminimą ties vienu ar kitų įrašu ir nusistatyti, kokiu būdu tau būtų priminta – ateitų priminimas į telefoną ar paštu. Taip pat nuostabi funkcija yra ta, kad gali į įrašą įsimesti ne tik tekstą, bet ir nuotraukas, nuorodas, audio, video įrašus, eskizą, pieštą ranka (jei naudojiesi išmaniuoju tel. ar planšete), taip pat naršydamas internete ir radęs ką įdomaus iš karto gali prisegti į tau rūpimą įrašą momentinę ekrano kopiją (screenshot'ą). Į savo dažniausiai naudojamus sąsiuvinius galima susikurti greitai pasiekiamas nuorodas (shortcut'us). Įrašą gali nusiųsti kam nors paštu, gali eksportuoti į pdf failą ir išsisaugoti savo archyvui, gali paversti juos prezentacijomis. Žodžiu, visko daug, Telieka atrasi ir sau prisitaikyti...

Sėkmės planuojant ir gerinant savo gyvenimą! Tikiu, kad mes nepasikeisime per dieną, kaip ir planavimo įgūdžių neįgysime per savaitę. Kita vertus, gyvenime visuomet turi įdėti pastangų, kad kažką pakeistum. Joks stebuklingas planavimo būdas ar planuoklis neišgelbės jūsų gyvenimo, jei nebus vidinio noro tai padaryti. Tad linkiu nenuleisti rankų, jei iš pradžių ko nors neatrandate ar gaunate ne visai tai, ko tikėjotės. Genialumas – tai vos vienas procentas talento ir 99 procentai darbo. O tą vieną procentą planavimo talento, tikiu, tikrai turite... ;)

„Nuolatinis tobulėjimas geriau nei atidėtas tobulumas“

Mūsų sausis

Sausis ėjo, praėjo, o aš tik dabar apsižiūrėjau, kad viskas liko tyliai gulėti fotoalbume ir pamiršo išlįsti į dienos šviesą...

Tad skubu dalintis džiugiomis mūsų akimirkomis, kurios gal ir jums suteiks idėjų, ką šaltomis žiemos dienomis galima nuveikti. Tiesa, didelę sausio dalį nurėžė gripas, paguldęs mus vieną po kito ant menčių, na bet apart to vis tiek buvo daug žiemos džiaugsmo.

O prasidėjo džiaugsmas Keistuolių teatre, į kurį ėjom dviese su Magde. Tai buvo muzikos studijos „Kindermusik“ dovana šią studiją lankantiems vaikams. Tiesa, dovana turėjo būti kalėdinė, bet dėl tam tikrų aplinkybių buvo perkelta į sausio pradžią. Dar geriau. Mažiau šurmulio, mažiau patoso, daugiau netikėtumo.

O tada staigmeną pateikė pati Magdė, pareiškusi, kad ji nebenori lankyti tos Kindermusik. Nebenori dainuoti. Nepuoliau įkalbinėti ten eiti, kaip rekomenduojama „iki mokslo metų pabaigos“, nes mačiau, kad paskutinėmis pamokomis jai ten ar tai nuobodu, ar neįdomu, ar tiesiog ne jos „arkliukas“. Juo labiau, kad pareiškė, jog nori ji.. groti smuiku! Kaip ir brolis. Na, tiesa, priešistorė tokia, kad Liutauras išaugo savo aštuntinį smuikelį. Pirkom didesnį, o štai mažylis liko kaip ir „laisvas“. Jį nusičiupusi ir užsimanė sesė smuikuoti. Keletą dienų namie netilo „koncertai“.

Brolis intensyviai mokė sesę, kaip reikia laikyti smuiką, kaip stryką, abu nepaleisdami smuikų iš rankų laktė po namus ir vis kvietė mus ateiti paklausyti „koncerto“. Na ką... Pasitarėm su Darium... Pagalvojom... Ir nusprendėm pabandyti... Taip tad pradėjom lankyti smuiką kartu. 

Laikas parodys, kaip seksis toliau, nors Liutauras jau jau pagauna „kablį“, ir nebe man reikia jo kaulyti, kad eitume pagroti, bet pats, ryte atsikėlęs ir papusryčiavęs kviečia mane traukti instrumentus. Prisipažinsiu – tai man kiek netikėta. Panašu, kad tas Suzuki mokymo metodas tikrai veikia, ir vaikams patinka tai, ko jie išmoksta. Peržiūrėjusi savo pirmos klasės muzikos mokyklos dienoraščius ir išsiaškinusi, ko per vienerius metus ten pirmoj klasėj išmokau, supratau, kad Liutauras mane gerokai lenkia per keletą mėnesių visai neblogai išmokęs griežti senovinę Prancūzų liaudies dainelę „Spindulėli, tu spindėk“. 

Kaip bus su Magde – nežinau. Kol kas viršų pas mus ima keturių metų krizė, kur viską valdo „aš pati“ sindromas. Tad kažką pasakyti yra sunku, nors aišku, derėtis bandom, bandom... :)

Tiek apie muziką. Visą kitą didžiąją mūsų sausio dalį užėmė susitikimai, susitikimai ir dar kartą susitikimai... Rudenį buvome apleidę šį reikalą, tad išsiilgę bendravimo ėmėmės taisyti šį reikalą. Žodžiu, jei ką, žinokite – Mokymosi šeimoje bendruomenės nariai vėl susitinka kiekvieną savaitę ir kur nors lekia pasibūti, ko nors pamatyti, pabendrauti.

Metų pradžiai išsirinkome Bernardinų sodą.

Kitąsyk  aplankėmę Belmontą.

Tada spūstelėjo šaltukas, ir mes ištrūkome į savo sodybą, išbandyti ledo ant šviežiai iškastos kūdros. Džiaugsmo visiems buvo per akis... Kitąmet, kai kūdroje bus daugiau vandens, tikimės ir džiaugsmo dar didesnio...

Tada, vieną tikrai žvarbią dieną aplankėme Sandros šeimyną. Kartu tikrinome buvusiose balose susidariusį įvairaus storio ledą, tyrinėjome užšalusio ežero pakrantes, darėme sniego angelus, mėgavomės bičiulyste...

Deja, kitądien į namus atkeliavo gripas ir įsitraukė mane į lovą... Teko padaryti pertrauką ir pabūti šiltai namuose.

O išsisveikus... ir vasaris pasibeldė. Tad tęsinio laukite jam pasibaigus.

Edukacinis susitikimas. Vanduo

Kaip jau žinote, kas mėnesį su kitomis šeimomis susitinkame pasidalinti nagrinėta mėnesio tema. Praeitą kartą tai buvo Miestas, dar anksčiau – Dviračiai. Šį kartą susitikome M. Mažvydo bibliotekos renginių kambaryje pasidalinti tuo, ką sužinojome apie vandenį. Temos potemių buvo daugybė, todėl manau, kad ir ateityje dar ne kartą galėsime grįžti prie šios temos ir daug dar naujo sužinoti. 

Tam kartui gi viskas susidėliojo taip...

Pirmiausia žiniomis pasidalinti pakvietėme Jurgą ir Loretą – projekto „Laimingas vanduo“ atstoves, kurios papasakojo vaikams apie tai, kaip vanduo reaguoja į jį supančią aplinką: ne tik į užterštumą cheminėmis medžiagomis, bet taip pat ir į garsus, vaizdus, nuotaikas. Man asmeniškai daug kas buvo girdėta iš anksčiau. Tačiau tiems, kas nebuvo girdėję apie vandens atmintį ir kitas panašias vandens savybes, tikiu, buvo tikrai naudinga. Šia tema vis tik man didžiausią įspūdį yra palikęs filmas „Didžioji vandens paslaptis“ (rusų kalba yra internete – 1 d., 2 d.).

Vaikai gavo po lipduką, po knygelę ir buvo laimingi... O mūsų susitikimas tęsėsi.

Į savo rankas vairą perėmė Eglė, kartu su Emilija ir Sofija pakvietusios į įspūdingą povandeninę kelionę. Kartu leidomės „po vandeniu“ nuo jo paviršiaus iki pat Marianų įdubos dugno, sužinodami, kokiame gylyje kas vyksta, kaip į tai reaguoja žmogaus kūnas, kas kur paskendęs guli, kas kur kada buvo panėręs, iki kiek pasiekia saulės šviesa, kokių gyvių galima sutikti vandenynų gelmėse ir kaip jie ten išgyvena, kaip sekėsi tiems, kurie nusileido į vieną ar kitą gylį, kiek siektų Everesto kalnas, jei jį imtume ir panardintume apverstą į jūrą ir koks menkas visame tame atrodo žmogus...

Žodžiu, buvo nuostabi kelionė. Aplodismentai Eglei už ją. Išsamiau apie šią povandeninę odisėją – jos pačios dienoraštyje.

Marija su Vytautu atsivežę įspūdingą išmanųjį vandens filtrą rodė vaikams, kas yra jo viduje ir pasakojo, kaip jiems sekėsi namuose pasidaryti vandens filtrą patiems. O jūs ar žinojote, kad paleidus po nakties vandentiekio vamzdžiuose stovėjusį vandenį, reikėtų apie tris minutes leisti jam nutekėti, idant galėtumėte gerti švarų vandenį..? Aš apie tai net nebuvau pagalvojusi... Va taip...

Mes, kaip jau rašiau ankstesniame įraše, dalinomės didžiausių laivų nelaimių istorijomis. Gaila, kad pora savaičių dėl gripo iškrito iš mūsų gyvenimo, nes pristatymą buvome suplanavę paruošti visai kitokį. Na bet ką padarysi. Teko greitai suktis iš padėties ir tiesiog padaryti nuotraukų prezentaciją planšetėje. Bandysime atsigriebti kitą kartą. Nes tokios prezentacijos gal ir įdomios suaugusiems, bet, be abejo, nėra per daug patrauklios vaikams. Kita vertus, vaikai tikrai šauniai laikė dėmesį nepaisant šiokių tokių natūralių nukrypimų.

Na, o mūsų susitikimą užbaigė Samanta, papasakojusi vaikams apie tai, kad mokslininkai į skysčius jau gali įrašyti informaciją taip, kaip dabar kad ji yra įrašoma į kietąsias laikmenas. Ir kad vos keliuose lašuose skystos materijos gali tilpti nesuskaičiuojama galybė informacijos. Lygiai taip, kaip mūsų kūnai, kuriuose yra apie 70 proc. vandens, tai pat yra pilni įvairiausios informacijos...

Prie mūsų šį kartą buvo prisijungusios dar ir Sandros bei Dovilės šeimos, sudariusios solidžią auditoriją. Buvo kaip visada smagu, naudinga, įspūdinga!

Vaikai dovanų gavo po maišelį vandens karoliukų. Kai kurie žinojo, kas tai, kai kurie pirmą kartą matė. O jūs – ar žinote apie tokius įdomius daikčiukus? Kurie pradžioje atrodo kaip 1,5-3 mm dydžio kieti karoliukai, bet pamerkus kelioms valandoms į vandenį tampa vos ne 10 kartų didesniais geliniais rutuliukais?..

Toks tas vanduo – paslaptingas, stebuklingas, ypatingas...

O čia mūsų susitikimo akimirkų fragmentai: