Kinas, kinas, kinas...

Jau seniai mačiau, kad Liutauro gebėjimai piešti susiję su noru nupiešti ne rezultatą, bet pavaizduoti kokį konkretų vyksmą. O ypač dabar, kai pajautė, kad jo ranka labiau pasiduoda fantazijų įgyvendinimui. Todėl kai tik sužinojom, kad Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje (Mokytojų namuose) vyksta I. Bereznicko animacinio filmo „Baubas“ 30-ties metų sukakčiai skirta paroda, nutarėme nepraleisti šios progos.

Paroda, mano akimis žiūrint, nėra skirta konkrečiai vaikams. Labiau gal ji tiems, kurie užaugo su tuo filmuku. Tačiau ir vaikai mielai darsyk peržiūrėjo čia pat salėje rodomą „Baubą“, glėbesčiavosi su ant sienos prilipintu jų dydžio Baubu, lakstė, sukiojo užuolaidas ir visaip kaip ieškojo interaktyvių objektų... Man gi daugiau buvo įdomi visa likusi istorijos dalis – išlikusios filmo kadruotės su pastabomis, personažų eskizai, spalviniai sprendimai, kurie juostoje neišsilaikė. Vaikštinėjau po tą parodą ir tarsi grįžau į prieš ketvirtį amžiaus buvusias tris vasaras, kuomet teko dirbti Vilniaus animacijos studijoje „Vilanima“. Visi tie praskyliuotų celuloidų sluoksniai, kalkinis apsilamdžiusiais kampais nuo fazuotojų (dailininkų, piešiančių judesių fazes) alkūnių popierius – taip pažįstama... Tai buvo paskutinieji metai, kai ranka piešta animacija dar karaliavo viena. Man beišeinant jau atsirado kompiuterinė grafika, kuri niekuomet neatstos tikrosios, ranka pieštos, animacijos... Nes tik ranka piešti, žmogiškos rankos palytėti netikslumai gali suteikti filmui to „minkštumo“, kurio jokia kompiuterinė technika nepadarys... Tokia va nostalgiška gaida...

Gražių spalvų būta, tiesa?

Vaikai susidraugauja greitai.
Net jei tai ir pats baubiausias iš baubų...

Na, o kad jau kiek prisilietėme prie kino temos, negalėjome praleisti ir edukacinio užsiėmimo kino teatre „Pasaka“. Pradžioje, kol visų laukėme, aišku, natūraliai susipažinome su kino teatro koridoriais ir slapčiausiais kampeliais, o paskui ėjome jau ir į operatorinę, kur gidė papasakojo apie paties kino rodymo principą, atminčiai dar ir po kino juostos gabalėlį vaikai gavo.

Tada visų džiaugsmui ėjom į salę žiūrėti filmo apie kino istoriją. Nors pradžioje kiek abejojau, ar vaikams tokio pobūdžio filmas tiks, mano būgštavimai nepasitvirtino – vaikai su didžiuliu susidomėjimu žiūrėjo, juokėsi, komentavo. Liutauras net ir grįžus namo ir paklausus, kas labiausiai patiko, pasakė, kad Čarlis Čaplinas, tame filme viręs ir valgęs batus. Nieko nepridursi – amžina klasika yra amžina klasika. Net vaikui aišku, kad šis genialus aktorius ir režisierius yra vertas išskirtinio dėmesio kino istorijoje.

Tuomet dar pasilikome žiūrėti tikrai išskirtinio daugeliu prasmių edukacinio filmo „Berniukas ir pasaulis“. 

Nežinau, ar dar kada esu mačius tokį spalvingą, tiesiogine to žodžio prasme, filmą. Ir nors filmo trukmė pradžioje man kėlė klausimų (beveik 1,5 val.), plius buvo nurodyta, kad filmas rekomenduojamas 3-8 klasių vaikams, mūsų ikimokyklinio amžiaus chebrytė tikrai neblogai susidorojo su jiems tekusiu iššūkiu. Šešiamečiai žiūrėjo kaip dideli, keturmetėms gal tik buvo kiek sunkiau, bet pasitelkusios pieštukus ir popieriaus lapus, čia pat, prie ekrano ant žemės sugulusios paįvairino savo kino teatro patirtį...

Žodžiu, nors einant maža grupele šis malonumas nėra labai pigus (nes ekskursijos kaina fiksuota, pritaikyta daugiau didelėms mokinių klasėms), nesigailiu, kad sudalyvavome. O ir užsidedame pliusiuką prie pirmą kartą aplankytų vietų. Nes pirmą kartą buvome su vaikais kino teatre. Tikrai eisim dar.

Planavimo triukai virtuvėje

Šiais laikais, kai daugybė žmonių susikiša visas savo dienotvarkes į mobiliuosius telefonus ar kitus technikos stebuklus, aš – prisipažinsiu – vis dar esu ta, kuriai norisi planuojamus dalykus turėti kažkokiame kitokiame formate. Pageidautina – kuo didesniame, kad kuo labiau badytų akis ir sąžinę... :) 

Galėčiau varvinti seilę žiūrėdama į Eglės namuose esančią tuščią didžiulę juodą sieną-lentą, ant kurios telpa ir vaikų piešiniai, ir iškabinti planai, ir visokio kitokio plauko užrašai, kurių neužstoja kokios nors spintos, kėdės, komodos ar dar kas. Galėčiau pavydėti tiems, kurie turi vietos ant sienos pasikabinti didžiulę kamštinę lentą, prie kurios gali prismeigti ką panorėjęs. Galėčiau. tik ar dėl to kas pasikeis?.. Todėl budriai išplėtusi akis vis ieškau idėjų, kaip čia patogiau „prasisukus“. Ir štai vieną dieną, besisvečiuodama pas Mariją, žiūriu... žiūriu... Ir matau, kad iki šiol taip ir neužfiksavau tokios paprastos genialios idėjos! Virtuvės spintelių stiklinėmis durelėmis skydai!!! О juk virtuvėje taip dažnai besisukiodamas žiūri į tas tuščias plokštumas, kurios tik ir laukia, kol ant jų ką užrašysi. Super. Plius dar taip neseniai filme „2:22“ irgi buvau užfiksavusi, kaip smagiai vyriškis aprašinėja namuose esančias stiklo pertvaras...

Griebiu nieko nelaukdama šią idėją, deduosi į kišenę ir bandau taikyti. Voila... Dvi savaitės ir pagrindiniai jų įvykiai visuomet prieš akis. Ne mobiliame telefone, kurio šlapiom rankom plaudama indus nepažiūrėsi, ne segtuve, kurio tom pačiom šlapiom rankom nesinori traukti iš lentynėlės, o štai čia – visuomet prieš akis. Atsidžiaugt negaliu, kaip paprasta! Tereikia elementaraus rašiklių lentai rinkinio iš Ikėjos ar kitos kokios viečikės, ir viskas.

Jūsų virtuvės spintelės ne stiklinės? Gal tuomet padės kažkas tokio pakabinta kur panosėj?.. Toj pačios Ikėjoj už keletą Eurų galima įsigyti. Ir dar kokį smagų foną įrėminti atskirai dienai, o viename iš rėmelių gal dar net ir kokią palaikančią citatą įrašyti...

Dar neblogų idėjų siūlo, kaip visada Pinterest'as. Pasižiūrėkite, gal ir jums pravers...

Draugų diena

Esu spontaniškas žmogus, ir dažniausiai labai atvirai priimu netikėtai ateinančius į mano gyvenimą pasiūlymus. Todėl kai penktadienio vakarą gavau draugės žinutę, kurioje ji prašė priimti į kompaniją rytojaus rytą jos vaikus, džiaugsmingai sutikau – draugija mums visada į naudą. Ir džiaugsmo iš tiesų buvo ne man vienai. 

Tačiau vis gi pradėsiu nuo savęs, nes tos dienos dėka supratau, kokie paaugę yra visi vaikai. Jei dar prieš metus būtų reikėję sukti galvą, kad vaikai mažiau ar daugiau nenuobodžiautų, šįsyk jie patys pilnai valdė situaciją – man tereikėjo stebėti ir žavėtis, kaip jie visi nuostabiai rezga žaidimų scenarijus ir derybinius planus („meskime burtus“... „ne, balsuokime!“... „Bet juk tu jau pažaidei su šia mašinėle, todėl dabar Svajūnės eilė!“ ir pan.). Pradžioje galvojau, kad merginoms gal pasiūlysiu ką nors kartu pasiūti, jau traukiau medžiagas, bet labai greitai supratau, kad joms ir be mano pasiūlymų labai smagu, todėl pasistengiau nesikišti.

Pradžioje ketveriukė bandė žaisti kartu. Berniukai puolė statyti iš žaislų ir rūbų dėžių „tvirtovių“ ir barikadų – merginos pasijuto čia ne itin pageidaujamos, bet panašu, kad per daug nesikrimto – tuojau griebėsi spalvinimo-piešimo-karpymo-klijavimo meno, kuris greitai peraugo į didesnį formatą.

Čia mums labai tiko didžiulis reklaminio stendo lapas – tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje pasipainioję, su Liutauru praeitą savaitę stotelėje belaukdami troleibuso gavome šį lobį (štai kaip automobilio gedimas išėjo mums į naudą!), kurio viena pusė greit buvo papuošta gigantišku Titaniko piešiniu, kitądien jam ant viršaus nugulė kūnų apvadai, įvairios kitos gėrybės, tačiau antroji pusė buvo vis dar beveik tuščia (patinka man reklamos vos su vienu užrašu). Štai ji ir suviliojo Svajūnę, o paskui ir likusius vaikus.

Mados reikalu tapo pasigaminti gigantiškus „mobiliuosius telefonus“ ir dekoruoti juos lipdukais bei piešiniais. Saviškį, uoliai suvyniotą, Svajūnė net namo išsivežė. :)

Berniukai, kuriems pabodo tvirtovėje lindėti, patraukė į lauką. Ir nors kitų kaimynų berniukų jiems į lauką išvilioti nepavyko, jie ir dviese visai smagiai ten žaidė.

Per tą laiką sudžiūvo mūsų kultinės mašinėlės neseniai lūžęs ir dabar mano vėl suklijuotas ratas, tad vaikų laukė naujos atrakcijos. Reikėjo matyti, kiek džiaugsmo gali kelti vaikams paprastas kartono gabalas su lipnia juosta prilipintu važiavimo mechanizmu (valdomu radijo bangomis). Čia vyko ir didžiosios derybos, kas po ko valdys mašinėlę, kam kiek laiko liko (odė smėlio laikrodžiui), kam kas galima ir negalima.

Galiausiai draugija kiek pavargo, praalko, todėl užkandus sėdo atsipūsti. Čia ir vėl pravertė derybinis menas: kokį filmuką žiūrėti. O kodėl tą, o ne kitą? Nes tą būtent nori žiūrėti trys vaikai iš keturių! Bet kai kam tai neatrodo stiprus motyvas... Patikėkit, iš šono buvo labai smagu klausytis, kaip randamas sprendimas. O rastas jis buvo. Ir netgi niekas nesusipyko – atvirkščiai. Laimėjo draugystė... Ir dar kokia! Atskirų kėdžių nereikia, nes draugai mielai pasidalins viena! O taip, didieji skaitytojai, – mokykitės :))

Galvojau, kad diena eis lėčiau, todėl buvau numačiusi galimybę su vaikais nuvykti į Technikos muziejų, tačiau taip jau gavosi, kad mūsų tėtis kiek pasivėlino grįžti iš darbo namo, todėl primetėm, kad nebeverta verstis per galvą, juo labiau, kad ir vaikams daug patrauklesnė idėja buvo tiesiog išeiti pasivaikščioti. 

Patraukėme į parką. Ten vaikai kiek pasisupo, pačiuožinėjo, aplinką patyrinėjo, o tada leidomės savo svečiams mūsų mėgstamų kapinaičių aprodyti – juk joms neprilygs jokia žaidimų aikštelė... Juo labiau, kai kapinaitės senos, su daugybe apleistų koplytėlių, nebežinomų ir labai gerai žinomų šeimų kapų. Oginskių šeimos kapas – įdomiausias. Ta koplytėlė, tarsi koks namelis su savo „kiemu“, žadina vaikų vaizduotę, jie tuoj žaidžia, kad čia jų namai, įeinant čia reikia pasibelsti, štai man tenka sargybinio rolė, greta esanti kapavietė jų vaizduotėje virsta viešnioms aprodomu ūkiniu pastatu, garažu, tvirtove... Merginos tvarko po vėlinių vėjo išnešiotas tuščias žvakes, iš nukritusių lapų kuria ant akmenų piešinius – gyvenimas verda... O aš stebiu ir toliau žaviuosi tuo laisvu, į tolimiausias keliones nuvedančiu vaikų žaidimu...

Diena jau eina vakarop, jau štai ir vakarienė, jau ir svečių atvažiavo tėtis pasiimti, bet skirtis niekas nenori, vaikai išsitraukia dar Lego, konstruoja, fantazuoja, belieka mums, suaugėliams, užsikaisti arbatos, pasišnekučiuoti – tebūnie. Nes tokia kompanija – tikrai smagu!

Todėl kitąsyk, jei jums netikėtai kas paskambins ir įsiprašys į kompaniją, nesukit galvos, kad galbūt nesutvarkyti idealiai kambariai, kad gal neturit jokio iš anksto pasiruošto plano, „O-ką-gi-su-jais-reikės-veikti?“, nes patikėkite – dažniausiai pati diena savyje turi daug daugiau, nei mes galime suplanuoti, numatyti, sukramtyti. Kai žaidžia vaikai, atsitraukime, stebėkime, mokykimės, mėgaukimės!

Edukacinis projektas. Dviračiai

Sugalvojom šiemet rengti bendrus susibėgimus su vaikais ne tik lauke, bet ir susiburti konkretesnei bendrai veiklai. O kad nereikėtų išradinėti dviračio, tokią temą spontaniškai ir paėmėm: „Dviratis“. Tris savaites kiekviena šeima šia tema kažką narpliojo, galvojo, o susibėgę ėmėm ir pasidalinom sava patirtimi. Formato šiam projektui neturėjome, tad viskas vyko labai spontaniškai.

Samanta su Viljamu išnarstė dviratį po kaulelį, tiksliau – po detalę, o visiems susirinkusiems davė užduotį rasti bent po vieną detalę, su kuria iki tol neteko susipažinti. O kas norėjo, galėjo savo svajonių dviratį nusipiešti...

Tuomet buvo mūsų eilė. Mes savu stiliumi – dainelę apie dviračius sukurpėm (na, tiksliau – aš vaikų įkvėpta žodžius sudėliojau, muzikinį foną suradau, įdainavau), tuomet sumedžiojau nuostabią S. Ochliabinino knygą „Išraskime dviratį“, kurios iliustracijomis paįvairinome ir savo prezentaciją. Čia pasitelkiau saviškius į pagalbą – buvo smagu drauge spalvinti tuos neįprastus dviračius ir jų šeimininkus.

Tuomet areną užleidome Eglei. Ji su savo kompanija kaip visuomet – aukštumoj. Jie visą šeimyninį žurnalistinį tyrimą atliko apie tai, kas kaip ir kada važinėjo dviračiais, kas juos turėjo, neturėjo, dalinosi, svajojo, žodžiu, galybę istorijų surinko, net šeimos dviračių medį sudarė – padirbėjo tikrai iš peties... Bet ką čia aš – patys skaitykite jos įrašą apie tai ir žavėkitės!. ;)

Na, o mes turėjome pasitenkinti šio tyrimo fragmentais ir Emilijos pasakojimu, kaip tėtis ją išmokė važiuoti dviračiu. Čia pat daug kas ėmė jai antrinti, kad taip – būtent taip – važiuoti vaikystėje išmoko ir jie. Buvo smagu prisiminti... Aš pati išmokau kadaise važiuoti dviračiu lygiai taip pat – tėtis laikė už sėdynės, liepė važiuoti, ir aš važiavau, šventai įsitikinusi, kad tėtis vis dar mane laiko... Nors jau keli metrai kaip važiavau pati...

Po Eglės su Emilija vairą į savo rankas perėmė Gintarė su Melisa, kurios pademonstravo įvairias važiavimo dviračiais saugos priemones: šalmą, pirštines, atšvaitus, kurie, beje (nuostabi Vokietijoje jų užmatyta idėja!) puikiai tinka kelnių apsaugai nuo įsipainiojimo į ratus. 

Melisa, lyg tyčia, rudens pradžioje buvo patekusi į šiokį tokį incidentą, važiuodama dviračiu, kurio metu susižalojo koją, tad ši tema – kaip saugiai važiuoti dviračiu – buvo laiku ir vietoj. Ir kiti tuoj puolė dalintis istorijomis, nutikusiomis jiems važiuojant dviračiais.

Tuomet visi buvome Gintarės įtraukti į nedidelį skaičiavimo žaidimą, o galiausiai Marija su Gintaru ir Svajūne pasidalino savo video reportažu, kuriame kalbino kaimynystėje gyvenantį dviratininką. Kuo skiriasi mėgėjiškas dviračių sportas nuo mėgėjiško, ar daug reikia kilometrų nuvažiuoti, norint tapti profesionalu – šie ir kiti klausimai buvo išgvildenti...

Toks štai mūsų susitikimo metraštis. Buvo įdomu. Pažiūrėti ir kaip pats moki susidoroti su iššūkiu įtraukti į projektą vaikus, pažiūrėti, kaip vaikai daugiau ar mažiau įsitraukia ar neįsitraukia į temos pristatymą, kaip mokosi klausyti kitų, kaip reaguoja į vienokią ar kitokią informaciją. Žodžiu, tęsime, duosime žinoti... :)

O pabaigai – ačiū Samantai už parengtą šio susitikimo reportažą:

Magdė mokosi abėcėlės

Kartais pagaunu save, kad taip esu susikoncentravusi ties Liutauro „mokslais“, kad imu ir pametu iš savo dėmesio lauko mažąją... Bandom šįkart atsigriebti. Liutaurui seniai nebeaktualu, o štai keturmetė Magdė mielai mokosi abėcėlės. Imdama pavyzdį iš anglakalbių, mokau ne raidžių pavadinimų, bet garsų, kurias jie žymi. Kartais, būnu, pati susipainioju, nes gi „teisingai“ reikėdavo išmokti... Bet stengiamės, stengiamės. Imam elementarią anglišką šios dainelės versiją ir adaptuojam. Gal ir jums idėja pravers:

Mįslė tie vaikai... Liutaurui abėcėlė buvo nepaprastai lengvai perkandamas riešutėlis. Ką čia riešutėlis – minkštas sviestas. Nuslydo, susivirškino be didesnių pastangų ir viskas. Dviejų būdamas jau mokėjo visas raides. Magdei gi jos labai sunkiai pasiduoda. Matau, kad ji visai ne vizualiai, kaip kad Liutauras, priima informaciją. Regiu ją dažnai tiesiog imant ir vedžiojant vieną ar kitą raidę – tasi norėtų suvokti, kaip čia ji surėdyta, kaip ją prisiminti, su kuo susieti... Sakosi norinti išmokti skaityti. Negaliu neišnaudoti tokios situacijos... :)