Matematika. Skaičiuojame nuo 20 iki 0

Kuomet Magdė išmoko laisvai skaičiuoti iki dvidešimt (beje, irgi dainelės pagalba), o retsykiais ėmiau nugirsti juodu su Liutauru operuojant ir įvairiom sekom, kaip kad „penkiasdešimt penki, penkiasdešim šeši, penkiasdešimt septyni“ (šitos, nors vaikai ir norėjo, deja, neįdainavom), supratau, jog į priekį skaičiuoti kaip ir išmokome. Tad kitas žingsnis – skaičiavimas atgal. Mokomės :)

O čia tiems, kuriems iš natų patogiau. Prašau:

Planavimas – bandau prisijaukinti šį žodį...

Planavimas... Žodis, kuris mano žodyne ir gyvenime laaabai sunkiai skinasi kelią į šviesą... Pamenu, kad kiek vaikystėje bebandžius esu laikytis kažkokių tai dienotvarkių, planų, tai žlugdavo maždaug po savaitės... Kita vertus, kai apie tai galvoju, gyvenime viskas nori nenori ima spręstis – ateina į jį tam tikri žmonės, po ranka atsiranda tam tikros knygos, ir, žiūrėk, tu jau suki tuo keliu, koks nepramintas jis beatrodytų... Tai štai taip ir aš – tai netikėtai kieno tai parekomenduotame video reportaže (kurį ėmei žiūrėti visai ne dėl to, o dėl molio-šiaudų namo) išgirsti moterį, kalbančią apie iš vaikystės atsinešamus blokus, kurie trukdo mums iš naujo pažvelgti į savo gyvenimo situacijas, tai, žiūrėk, lyg tyčia čia ir dabar galinga Homeschooling'o konferencija praūžia, tai draugė ima ir atsiunčia šūsnį elektroninių knygų, kuriose turtų turtai apie tą patį planavimą... Belieka atsispausdinti svarbiausias, susirišti ir leistis į kelionę...

Nori nenori – kai Mahometas neina pas kalną, kalnas eina pas Mahometą, kaip sakoma...

Žodžiu, pastarąjį mėnesį mano galvoje, namuose ir visuose kitose kertėse bandė įsikurti planavimas. Iš pradžių tikrai nežinojau, ko imtis, tai pradėjau nuo baldų perstumdymo. Jums taip nebūna? Kažkur girdėjau, kad labai padeda išjudinti mintims. :) Tai va, perstumdžius baldus, ėmiausi smulkesnių dalykų. O jų buvo tiek daug, kad pradžioj nežinojau, nuo kurio galo viską pradėti. Daiktų daug, jie visi skirtingi, beliko tiesiog imti ir ant popieriaus išguldyti, ką turiu ir ko iš tų daiktų noriu: mano užrašai, parankinės knygos, knygos, skirtos vaikų mokymui, vaikų pratybos, įvairios mokymosi priemonės, popieriai, spalvinimo ir lipdukų knygelės, bibliotekos knygos ir t. t. ir pan... Kai jau atrodė, kad neįmanoma sugaudyti galų, pradėjau nuo svarbiausio – įvertinau tai, ką turiu (stalčiai, lentynos, knygų komoda, ofisinės lentynėlės) ir kokiems daiktams kur būtų patogiausia (ar stalčiuose, ar lentynose, o gal kitame kambaryje?..) Ir, nepatikėsite – viskas kažkaip natūraliai ir susidėliojo. Ir – mano didžiai nuostabai – tilpo. :) Netgi ta gausybė pratybų medžiagos Liutaurui ir Magdei sutilpo į jiems asmeniškai išskirtus stalčiukus. O ir buvo labai sveika atskirti jas vienas nuo kitų, nes kai buvo krūvoj, blaškiausi ir aš, ir vaikai...

Kitas labai man svarbus žingsnis buvo išskirti lentynėles, skirtas mano pačios užrašams bei medžiagai, susijusiai su konkrečiais mokomais dalykais – kad visada po ranka būtų ne vienoj krūvoj, kurioje viskas susimakaluoja, bet atskirai, tvarkingai ir organizuotai (vis klausiu savęs, ar ilgam, bet viltis juk turi būti, ar ne? :)

Taigi, kai jau ir tai buvo įveikta, netgi įsigijau Eglės patarimu lankstų segtuvą ir susikaišiojau ten visus reikalingus man planus. Labai neblogi man pasirodė segtuvai permatomais viršeliais – tuomet jų net atvertinėt nereikia, norint užmesti greitai akį į savaitės planą.

Atrodo, kaip ir nieko ypatingo, tiesa? Tikrai taip – nes sunkiausia dalis prasideda dabar – visų tų planų laikymasis... :) 

Pabendraukime

Jau. Jau beveik... Beveik baigiu apsikuopti po vasaros persikraustymo namus, nors skalbinių krepšio dugno vis dar nepavyksta pasiekti – kai kurie po vasaros iš sodybos atvežti objektai iki šiol laukia savo eilės skalbyklėje, o paskui jau ir ant džiovyklės. Kaip ten bebūtų, progresas yra, ir prošvaisčių mano padangėje jau matyti. Kurią dieną galbūt papasakosiu, kaip įveikiau sunkiausią užduotį – erdvės ir visų mokymosi reikmenų perorganizavimą, na, o šiandien noriu pasidžiaugti, kad po šiokios tokios pertraukos vėl bandome atgaivinti mūsų kassavaitinius vaikų-mamų susibėgimus. Nes gi kaip ten tas gajus mokymosi šeimoje sterotipas, kad tokie vaikai nebendrauja, bendrauti nemoka, ir, o dangau, kaip jie iš viso šiame pasaulyje sugebės adaptuotis?..

Žodžiu, tarp muzikos pamokų, laboratorijos žaidimų ir kitų panašių pavienių susiėjimų apsižiūrėjom, kad nebeištaikom net su draugais kada susitikti. Todėl praeitą savaitę net Laboratoriją paaukojom, idant galėtume su Sandra ir Egle ir mūsų visų vaikais gražią saulėtą dieną pasidžiaugti Žaliaisiais ežerais, šauniai kartu praleisti laiką.

Gera buvo pailsėti ir užkąsti prisėdus prieš saulutę...

Grįžtant mažos kojelės vėl pavargo, tai atokvėpį kartojom.

Tikri menininkai (aplodismentai Emilijai. O gal mamai Eglei?),
pasirodo, nuolat nešiojasi su savimi kreideles.
Ir savo pašaukimu ima, užkrečia kitus...
Kas žmones, kas mašinas, kas namus, kas cunamio bangas piešė...

Kompanija taip seniai į krūvą susiėjusi buvo, kad mielai su Sandros ketveriuke dar ir kitą dieną susibėgom, gerą pusdienį praleidom. Bendravimo dozę dar padidinom šeštadienį prisijungę prie poros mamų suorganizuotos „Atviro žaidimų kiemo“ popietės Užupyje, kur ne mažiau jaukiai ir naudingai pasibuvom. Liutauras prisiminė laužo kūrimo ir dešrelių kepimo džiaugsmus, Magdė (nepatikėsite) išmoko šaudyti iš lanko. Ir ne tik išmoko, bet net valgyt nenorėjo eit – taip rūpėjo merginai įvaldyti šį naują instrumentą... Žodžiu, jei teko matyti filmuką „Karališka drąsa“, suprasite, ką turiu omeny... Reikalas rimtas. Nes juk kiekvienai save gerbiančiai princesei šaudymo iš lanko įgūdžiai gyvenime labai reikalingi... Liutauras, ilgokai stebėjęs sesę, galiausiai irgi bandė prisijaukinti lanką – net teko pažadėti, kad ir jam artimiausiu metu tokį pagaminsime. Nes juk kokia vaikystė be lanko ir strėlių, tiesa?..

Liutauro teritorija. Svarbu, kad lauže nuolat būtų kuro...

Išalkusiujų ir sužvarbusių gauja...

Jaunoji lankininkė

 Geras pavyzdys užkrečiamas.

Tiek trumpai – kad žinotumėte, jog niekur nedingome. Visą praeitą savaitę vyko visapusiškai galinga Mokymosi šeimoje konferencija, tad daug visko pasisėmiau iki išnaktų klausydama ilgamečių vaikus mokiusių krikščionių tėvų įžvalgų (apie tai, kaip mokosi berniukai, apie (ne)tvarką namuose, kuomet juose mokosi vaikai, apie vadovėlių ir pratybų ribotumą ir kt.). Gal irgi, jei rankos pasieks, kai kuo pasidalinsiu ateity. O tam kartui – iki pasimatymo! ;)

Zylutė

Vieną dieną atvykę į sodybą palei langą radome... nugaišusią zylutę. Vargšiukė, įskridusi pro kol kas neįstatytas namo duris, matomai, tiek daužėsi į stiklą, kad nebeatlaikė... 

Vaikai su didžiuliu susidomėjimu visaip kaip tą zylutę dar globojo – Magdė, nekreipdama dėmesio į tai, kad paukštelis nebegyvas, visą dieną įsivaizdavo, kad zylutė tiesiog miega – guldė ją į lovelę, vežiojo vežimėlyje, rūpestingai ją klostė ir net nemanė su ja skirtis.

Liutaurą, kaip labiau linkusį į tyrinėjimus, domino kiti dalykai – sparnai, plunksnos, jų spalva, kvapas, kas yra po plunksnom ir pan...

Kitądien planavome palaidoti zylutę, tačiau beskubėdami pamiršome ją namuose, tad tik dviem dienom praėjus ėmėmės šio darbo. Per porą dienų zylutės kūnas buvo pradėjęs gesti – po truputį ėmė kristi plunksnos, atsirado nemalonus kvapas. Vaikams buvo puiki pamoka apie gyvybę ir jos nebuvimą, apie audinių irimą ir gyvybinių funkcijų pasikeitimą.

Esame jau anksčiau žiūrėję filmą apie tai, kaip yra žmogaus kūnas, tad vaikai susiejo šias temas – buvo įdomu girdėti jų klausimus apie tai, ar ir su zylutės kūnu nutiks tas pats, kaip ir su tais mirusių žmonių kūnais.

Na, o čia trumpas filmukas apie žmogaus kūno irimą – gal to neįsivaizdavote ir jūs. :) Kadangi mums, kaip išgelbėtiems krikščionims, kūno mirties tema yra natūrali, nevengiame apie tai kalbėti su vaikais. Nes kūnas – tik laikinas mūsų apdangalas, skirtas šiam mūsų žemiškas gyvenimui, po kurio gausime kitą, amžiną kūną. 

Žaidimai su raidėmis

Bandome mokytis mažųjų raidžių. Tiek su Liutauru, tiek ir su Magde. Tam mums labai tiko K. Jakubėno knygelėje „Abėcėlė“ ant kietesnio popieriaus atspausdintas raidynas, kurį įlaminavau ir supjausčiau. Kadangi skirtingų raidžių yra ne po vieną, jos labai tinka įvairioms veikloms – ir raidžių dėliojimui, ir skaitymui, ir, kaip šiuo atveju – mažųjų-didžiųjų raidžių ieškojimui.

Taigi pradžioje padariau tik tam skirtą lapą (dalinuosi, naudokitės į sveikatą, jei tinka).

Na, o tada prasidėjo mūsų žaidimai. Ekspromtu sekiau pasaką apie klusnias ir neklusnias raides. Klusnios tai tos, kurios tiesiog ėmė ir pasidarė mažesnės, bet lygiai tokios pat, kaip jų „tėvai“: c, č, o, s, š, u, ū, v, z, ž. Buvo tokių, kurios irgi buvo pakankamai klusnios, tik norėjo bent šiuo tuo išsiskirti, pvz., įsigyti kokią nors garbanėlę, kaip kad padarė f, y ir t. buvo tokių, kurios labai mėgo žiūrėti į veidrodį, todėl „apsisukę“ į kitą pusę: d ir g. O buvo tokių, kurios buvo ne tokios paklusnios, ir norėjo būti visai nepanašios į savo tėvus: a, e, ė, tokių, kurios pasitrumpino savo galūnėles: k, r, tokių, kurioms nepatiko kampuotas jų tėvų būdas: m, n...

Paskui skaičiavom, kokių raidžių daugiau: klusnių ar neklusnių. Pasirodo, klusnių buvo daugiau... :) Тuo pačiu, kaip suprantate, ir matematinius įgūdžius tobulinom...