Apie drąsą, laimėtą širdį ir savo kelią...

„Šiais laikais drąsa yra ne mojavimas kalaviju, bet savo nuomonės turėjimas ir ryžtas ją ginti“ – išgirdau neseniai per radiją, ir tai taip mane palietė, kad kitos mintys – lyg kokios žemuogės ant smilgos – ėmė vertis viena paskui kitą... Nesusiturėjau – kaip ir Eglė sėdau pasidalinti jomis su tais, kurie gal būt irgi gyvena panašiuose apmąstymuose, silpnybėse bei kitose smukmenose, raizgančiose mūsų drąsą. Drąsą būti tuo, kas esi, drąsą sekti Tiesa, drąsą atsiriboti nuo to gajaus „o ką pagalvos kiti“ (giminės, draugai ar priešai)?..

Galėčiau imti ir pasiduoti – nebenorėti būti kitokia. Nes juk daug lengviau gyventi „kaip visi“, galvoti „kaip visi“. Suktis tame „žiurkių rate“ ir būti visiems „patogia“. Ar ne? Lengviau (tik klausimas, kam – jiems ar tau?). Ir ar tu tikrai turi eiti tuo keliu? Kas nubrėžė tau tavo gyvenimo kelią – aplinkiniai, žiūrintys į tave iš savo bokšto ir bandantys tave pakeisti pagal save; jų pavydas, kad tu „neari“ kaip jie, ar vis tik kažkas aukštesnio, kviečiantis „neprisitaikyti prie šio pasaulio“ (Rom 12:2), žinantis, kad sukūrė tave ne kaip kieno nors kloną, bet kaip išskirtinę asmenybę, turinčią savo pašaukimą, savo tarnystę, savo kelią?.. Klausimas, ar tu rasi jėgų tuo keliu eiti? Ir kas bus tavo vedlys...

Taip, eiti tau paskirtu keliu nėra lengva. Nes kažkam tu būsi tarsi rakštis minkštoje vietoje, kažkam – tas, dėl kurio bus gėda prieš visą giminę (na, suprask, ne prestižas juk „būti“ namie su vaikais), kažkam – „uždarantis“ savo vaikus namuose (nes, o taip – ta šventa „socializacijos“ karvė, sėdinti darželiuose ir mokyklose – „tobuliausiame“ šios civilizacijos modelyje...). Todėl kaip ir Eglė, tegaliu pakartoti – burkimės. Nes tokių, kaip jūs ir aš, esama. Ir jų esama daug. Vieną tokią šeimą praeitą savaitę kaip tik aplankėme. Jau ne vienerius metus mokančią savo vaikus namuose. Taip, jie jau turi daug patirties, bet ta patirtis – kaip ir jūsiškė – susideda iš nuovargio, neišmiegotų naktų, galybės abejonių, ar tai, ką darai, verta viso įdėto triūso ir tos kovos su „standartu“? Ir galiausiai gali kilti klausimas:
– Tad kam visa tai?..
Atsakysiu taip, kaip atsakė tąkart mums aplankytos šeimos galva:
– Tam, kad laimėtumėte savo vaiko širdį. Nes tai yra svarbiausia. Ne išmokta ar neišmokta matematikos pamoka, ne kažkoks blogiau ar geriau atliktas testas mokykloje, bet vaiko širdis.

Ir tuomet prabyla ašaros. Nes dairaisi aplink, pasikapstai po savo gyvenimą, ir matai: čia štai santykiai su tavo paties tėvais paremti vien pareiga, pas kažką kitą – abejingumu, gal net neapykanta, pykčiu, nuoskaudomis, maištu... Ir kur – kur tie šilti šeimyniniai ryšiai, ta kartų tąsa, tos iš kartos į kartą tėvų vaikams perduodamos vertybės, apie kurias skaitai Biblijoje, literatūros klasikoje, girdi iš pavienių senolių..? Kodėl ryšiai tarp kartų byra it kortų kaladė, ir vis daugiau tėvų prisipažįsta „prarandą“ savo vos į paauglystę koją įkėlusius vaikus?.. Taip, žinau: kitaip tiesiog neišėjo. Tarybinė sistema davė savo, įsukdama ir ligi šiol tęsdama savo „štampuotų“ asmenybių fabriką. Tik nuo to žinojimo ne lengviau. Širdį suspaudžia. Ir užgula dar didesne atsakomybe: kažką reikia daryti, kad galėtum ištrūkti. Kad galėtum nusimesti tą grandinę, kuri riša tave prie pasaulio, kuri riša tave prie praeities, kad galėtum nutiesti tiltus tiems, kurie galbūt norės ateiti į tą kol kas taip mažai lietuvių apgyvendintą „mokymosi namuose“ salą, ir burtis į krūvą. Su savom patirtim, su savais padrąsinimais, su savom silpnybėm. Kad galėtume laimėti bent jau savo vaikų širdis. Nes kas, jei ne mes, kas, jei ne jie, bus tos pasaulio šviesos?..

Pasaulis ir jo dabartinis valdovas žiaurus. Jis „kaip riaumojantis liūtas vaikšto aplinkui, ieškodamas, kurį galėtų praryti“ (1Pt 5:8), todėl iš tiesų nepaprastai gera, kad mūsų gretos didėja. Ir tuo pačiu augina drąsą, kuri, tikiu, atneš Viešpačiui šlovę.

39-oji savaitė. Paukščiai ir jų lizdai. Bernardinai. Vasiljevo suknelės.

Na štai, sukę apsukę pasitinkame pavasarį. Įkvėpti bendraminčių, gaivaus oro ir vis ilgėjančių dienų, su nauja entuziazmo banga kimbame į naujus atradimus, bandymus ir ieškojimus. Nusimesdama viską, kas trukdė praeitą ketvirtį, grįžtu prie savo senojo planavimo schemos. O ji iš tiesų labai paprasta. Nes joje nėra konkrečių savaitės dienų, o tiesiog tai, apie ką norime su vaikais pakalbėti visos savaitės eigoje, tai, ką norime tą savaitę padaryti. Žinoma, patirtis parodė, kad nebūtinai pavyksta viską šimtu procentų įgyvendinti, tačiau tai manęs neišmuša iš vėžių, ir mes tiesiog džiaugiamės tuo, ką padaryti pavyksta.
Dažnai esu klausiama, nuo ko pradedu sudarinėti savo planus. Man asmeniškai lengviausia viską susieti su gamta. Kadangi toliau sėkmingai sekame Lynn Seddon gamtos programa, prie jos „pririšu ir visa kita. Šiuo atveju dažnai nesunkiai priderinu ir mūsų toliau nagrinėjamas šiuo metu Biblijos gyvūnų temas, Šv. Rašto citatas, skaitomas knygas, o tam kartui priderinau ir muzikos bei dailės kūrinius. Pažiūrėsim, kaip pavyks viską tęsti... Visa kita sugula plane plius minus pagal situaciją, mano fantaziją ir vaikų padiktuotas veiklas.
Taigi, keliaujame. ;) Savaitės ašis – paukščiai ir jų lizdai.

Biblijos gyvūnai
Pradėjome nuo paukščių Biblijoje. Skaitėme su jais susijusias citatas, kalbėjome apie tai, kad Dievui mes esame daug svarbesni už paukščius (Mt 6:26, Lk 12:7), kuriais jis pasirūpina. O kol apie visa tai kalbėjome, vaikai spalvino. Nežinau, kaip jūsų vaikai, bet maniškiai daug geriau išlaiko dėmesį klausymui, kai paraleliai kažkuo užimtos jų rankos (man pačiai galioja lygiai tas pats principas), todėl dažnai leidžiu jiems užsiimti kažkuo, kol jiems skaitau. Tuomet jų mintys neklaidžioja po visokių išdaigų planavimus, o susikoncentruoja į tai, ką tuo metu darome. Žodžiu, tokiu būdu smagiai padiskutavome apie paukščius, jų lizdus, šiųjų sukimo ypatybes.
O man buvo įdomu stebėti, kaip Magdė savo kruopštumu ir smulkiąja motorika lenkia brolį, kuris kruopštumui neteikia tiek reikšmės, kiek jaunėlė...

Magdės (3,5 m.) „žvirblis“

Liutauro (5,5 m.) „spalvonė“

Citata

Citatų apie paukščius prisiskaitėm ir prisimokėm ne vieną, tik kol kas neaišku, kurios jų nusėdo vaikų galvose. O pagarbos mokymuisi užtikrinti pasirinkome Ef 6:2: „Gerbk savo tėvą ir motiną“.

Geri įpročiai

Šią sritį bandau perduoti Dariui, todėl nelabai ką galiu papasakoti – buvome su kitomis mamomis išlėkę aplankyti jau aštuonerius metus savo vaikus namuose mokančios šeimos, todėl kaip viskas vyko su šiuo reikalu, nemačiau, negirdėjau... Tegaliu pasakyti, kad bandome tam kartui sekti kidsofintegrity.com puslapyje išdėstytomis gerų įgūdžių formavimo pamokomis. Šįsyk bandome prisijaukinti pagarbą...

Gamta. Skaitymas
Prisipažinsiu – savaitė buvo tokia, kad arba nesmagiai lijo, arba mums reikėjo būti kur nors kitur, tik ne gamtoje, todėl neištaikėme progos ištrūkti į „lizdų medžioklę“... Kadangi ši tema man labai įdomi, galvoju, gal dar pavyks atsigriebti kitą savaitę. Bet pažadėti nieko negaliu – bus matyti.
O tam kartui tiesiog fantazuojame su vaikais, koks gi yra tas paukščio lizdas... Iš siūlų, plunksnų, spyglių... Jie darbuojasi, o aš jiems skaitau nuostabius Gedimino Isoko knygos „Kur lizdelį sukti“ pasakojimus. Apie paukščius jų čia galima rasti tikrai nemažai, o štai konkrečiai apie paukščių lizdus radome du: „Kur lizdelį sukti“ ir „Sumanios paukštytės“. Nuostabūs pasakojimai – net nežinau, kam jie labiau patinka – vaikams ar man pačiai... :)

Magdės menas

Liutauro lizdas

Bendravimas
Bendravimo šią savaitę netrūko. Pirmadienį geram pusdieniui į svečius atvažiavo Melisa, kurią Liutauras ir Magdė noriai priėmė į savo kompaniją. Vaikai draugiškai žaidė įvairius vaidmenų žaidimus, piešė, dainavo, darė eksperimentus. Būtų buvus jų valia, tai ir nakvoję būtų kartu. Deja, šįkart valia buvo ne jų...

Traukinių „tuneliai“ – mažas, didesnis ir didžiausias... :)

Antradienį tradiciškai mūsų laukė gausi vaikų ir studentų kompanija Žaidimo laboratorijoje. Prisijungus naujoms studentėms, vaikams teko megzti naujas pažintis, kas jiems puikiai sekėsi. Viso to rezultate nuostabi vaikų ir studenčių komanda surentė puikų namą, jame rengė vaišes, dalinosi žaidimo džiaugsmu su kitais... Kaip visada – sunkiausia dalis buvo važiavimas namo. :)

Trečiadienio pasibendravimui su bendraminčiais patraukėme į Bernardinų sodą. Oras buvo pavasariškai nuostabus, kompanija – ne mažiau gera, tad prisižaidėm ir prisibendravom tikrai puikiai!

Po ketvirtadienio poilsio namuose, penktadienį išsiruošėme į „Tautinę“ „Verandą“. Magdė, deja, liko namie, mat greičiausiai po trečiadienio linksmybių neatlaikė ir suslogavo. Teko jai su savo čiauduliais likti namuose... Taigi sudalyvavome dviese su Liutauru. 

Berniukų bokštų zona

„Laisvės medžio“ dabinimas

 „Laisvės medžių“ kolekcija

Išvykos
Kadangi Magdė vis dar gyvena savo „suknelių pasaulyje“, nutariau merginą pamaloninti šia tema. Antradienio popietę patraukėme visi į mados istoriko Aleksandro Vasiljevo suknelių parodą „Prijaukinta gamta. XVIII-XXI a.“ Nors galvojau, kad paroda labiausiai patiks Magdei, ne mažiau sužavėtas buvo ir Liutauras. Na, kas be ko, patiko ji ir mums su Darium. Tuo tarpu vaikai ekspoziciją apėjo du kartus. Abu išsirinko po jiems labiausiai patikusią suknelę, prie kurių būtinai reikėjo nusifotografuoti... Atminčiai, suprask. :) Liutaurui didžiausią įspūdį padarė juoda ilga A silueto suknelė, puošta blizgančiais „nagais“, Magdei – pūsta vasariška suknelė su violetiniais drugeliais. Na ir, žinoma, visi tie batelių-pirštinių-sagių-kitų-mažmožių stendai, kuriuose mirgėjo vienos už kitas gražesnės spalvos, detalės, faktūros...
Žodžiu, po šio apsilankymo parodoje, Magdės klausimas toks: „Mamyte, kada vėl eisime į parodą suknelių pažiūrėti?..“ Panašu, kad lengvai neišsisuksiu, ar ne? :) Reikia kažkaip išlaukti pusmetį, nes rudens pabaigoje į parodą žada atkeliauti dar įspūdingesnė – vaikiškų rūbų ir aksesuarų – kolekcija.

Akis paganyti, fantaziją pagainioti čia yra kur...

Muziejus – smagi vieta. ypač, jei jame yra laiptai... :)

Žaidimai

Prireikė man vienam projektui medinių vilkelių... Nupirkau keletą atliekamų, tad vaikai turėjo džiaugsmo juos „dekoruoti“ ir žaisti. Rekomenduoju – labai smagūs, vaikams tikrai daug džiaugsmo suteikiantys dalykėliai... :) Ir, svarbiausia, – nebrangūs. ;)

Kai jau sukučiai pabodo, vaikai man priminė laaaabai jiems „Žaislotekoje“ patikusį žaidimą apie pandą ir bambukų giraitę. Kadangi ir man patiko to paprasto žaidimo idėja (moko vaikus išlaukti savo eilės, susitaikyti su atsitiktinai iškritusia nesėkme ar pasidžiaugti sėkme, atlikti nesudėtingus matematinius veiksmus: ±1, ±2), nutariau vaikams pati jį pagaminti. Žaidimo taisyklės labai paprastos: žaidėjai išsidalina po 6 bambukus. Tuomet suki ruletę ir atlieki tai, ką nurodo rodyklė. Jei pataikei ant saulės, gali „pasodinti“ vieną „bambuką“. Jei lietus – gali „pasodinti“ net du. Tačiau jei rodyklė atsisuko ant pandos, turi ištraukti vieną „bambuką“, o jo „lapą“ sumaitinti pandai (t.y. įkišti tą lapą į dėžėje esantį išpjautą plyšį). Na ir, jei rodyklė rodo kirvį, tenka išrauti ir sau pasiimti du bambukus iš giraitės... Laimi tas, pas ką nebelieka bambukų.

Žodžiu, parduotuvėje nusičiupome nedidelę kartoninę dėžutę nuo varškės sūrelių, berods, išsitraukiau gabalėlį dekoratyvinio popieriaus, peilį, dvipusės lipnios juostos, kniedę, skylamušį, ir darbas prasidėjo...

Magdei pavedžiau žaliai nuspalvinti kartoną, iš kurio, jį apklijavus lipnia juosta, padarėme bambukų „lapus“ ir žaidimui reikalingą besisukiojančią rodyklę.

Tuomet ant dėžės dugno užklijavau dekoratyvinį popierių, aštriu tušinuku prabedžiau 24 skyles (tokio skersmens, kaip 24 šiaudeliai, kurie mums atstoja „bambukus“), šone peiliu išpjoviau skylutę „pandos maitinimui“, iš Magdės paruošto popieriaus išpjausčiau 12 „bambuko lapų“, tuomet internete susiradusi reikalingas paveikslėlių ikonas, paruošiau „ruletę“ su rodykle, atspausdinau, įlaminavau, su kniede prie jos pritvirtinome rodyklę ir... viskas. Vaikai laimingi, aš  – taip pat, ko daugiau reikia?.. :) Pabaigus žaidimą viskas telpa į tą pačią, kita puse atverstą dėžutę. Pabandykite pasigaminti ir jūs!

Eksperimentai
Pirmadienį, kuomet pas mus viešėjo Melisa, nutarėme padaryti eksperimentą, vadinamą „lavos lempos“. Jam reikia vandens, maistinių dažų, aliejaus ir šnypščiančių tablečių (vaistinėse yra pirkti). Vaikai lyg tyčia išsirinko mūsų trispalvės spalvas. Melisa – geltoną, Liutauras – žalią, Magdė – raudoną. Pirma supylėme vandenį su maistiniais dažais.

Tuomet įpylėm aliejaus ir šiek tiek lukterėjom, kol vanduo nusistos apačioje, o aliejus viršuje.

O tada vaikai metė po šnypščiančią tabletę ir visi mėgavomės smagiu spalvotų burbuliukų šokiu, bandėm spėti, kas ir kodėl čia vyksta... :)

Panašu, kad eksperimentas patiko, nes įspūdžius paskui perkėlė ir ant popieriaus. Magdė – iš karto piešdama „burbulus“, Melisa su Liutauru – pradėję „iš toliau“ – nuo namų, kuriuose paskui apsigyveno buteliai, o buteliuose – burbulai. Buvo smagu stebėti, kaip skirtingai vaikai mąsto ir vaizduoja tuos pačius dalykus. Magdė sakėsi nupiešusi veiksmą „iš apačios“, Liutauras piešė butelį iš viršaus, Melisa – iš šono. :) Tad finale turėjome progą pasižiūrėti, kaip gi tie burbulai atrodo iš visų pusių. :)

Liutaurą taip žavi eksperimentai, kad vis rečiau pavyksta išsisukti su vienu per savaitę. Prisiminusi kažkada matytą eksperimentą su degančiais arbatos pakeliais, pasiūliau išbandyti... Deja, mūsų pakeliai visai nesiruošė niekur skristi, tad teko nusivilti... Kaltę suverčiau ne visai tokiems arbatoms pakeliams, kokių reikėjo... :)

Na ir galiausiai fiasko patyriau su dar vienu eksperimentu, kuris turėjo būti mūsų paukščių temos akcentas... Paėmę vištos kiaušinį ir panardinę jį dviems dienoms į actą, turėjome gauti kiaušinį be lukšto. Vaikams vis kartojau, kad liestų kiaušinį atsargiai, nes jo plona luobelė bijo aštrių daiktų. Ir vaikai klusniai saugojo kiaušinį. Tačiau tai aš, panorusi leisti vaikams labiau jį patyrinėti, nusprendžiau įdėti jį į dubenį. Net nesusivokusi, kad išsirinkau daržovių „centrifugos“ dubenį, kurio viduryje yra tokia nedidelė „adatėlė“... Toliau turbūt nereikia pasakoti, kas įvyko, kai tą kiaušinį į dubenį įdėjau, ar ne?.. :)

Rankdarbiai
Kadangi Magdė nedalyvavo penktadienio „Verandoje“, jautėsi nuskriausta negavusi progos pažaisti su spalvotu plastilinu, kuriuo tąsyk dekoravome „laisvės medžius“. Tad grįžusi namo įdaviau merginai visą likusį plastiliną, kuriuo ir ji galėjo sau ramiai aplipdyti savo medį...

Skaitymas
„Į trasą“ eina „Labas raide“. Kol kas labai patinka, nors eiti nuosekliai puslapis po puslapio mums nelabai pavyksta. Magdė, užmačiusi kokį smagų puslapį Liutauro knygoje (t.y. antrojoje „Labas raide“ knygoje) užsimano tą nuspalvinti, o Liutauras, žiū, Magdės knygoje (t.y. pirmojoje „Labas raide“ knygoje) užmato raidę, kurią jis norėtų iškirpti... Taip draugiškai susikeitę, darbuojasi... :) O aš per daug neimu į galvą – bele jiems patinka. :)

Dailyraštis
Užduotį palikau, o pati išvažiavau... O grįžusi supratau – reikia vėl grįžti prie pavienių raidžių rašymo, nes prasideda simuliavimas-nežinojimas-tingėjimas iš to nežinojimo. Na ką, padarysime žingsnį atgal, kad vėl porą į priekį ramiai galima būtų eiti... :)

Matematika
Kažkaip nedraugaujam su matematika – neradom progos šią savaitę prie jos konkrečiau prisiliesti. Gal todėl, kad neįrašiau nieko, susijusio su ja, savo savaitės plane? O gal dėl to, kad tikiu, kad matematika yra toks paprastas dalykas, kad vaikai jo savaime išmoks?.. :)) O gal ir viena, ir kita? :)

Literatūra
Bandydama prisiderinti prie savaitės temos, stropiai rinkausi literatūrą jai. Deja, geri norai ir liko gerais norais – tik jau minėtą G. Isoką paskaitinėjom. O štai Sokolovo-Mikitovo „Žemės garsai“, Astos Rėbždaitės „Laukiniai paukščiai ir žvėrys“ taip ir liko gulėti ant komodos neatversti... :/ Taigi, kaip suprantate, vietos tobulėjimui yra... :)

Dailė
Kadangi vaikai vis dar periodiškai primena man apie Van Gogą, apsidžiaugiau, radusi Lynn Seddon gamtos programoje nuorodą į Van Gogo paukščių lizdų paveikslus, kurių jis nutapė ne vieną. Išsirinkome štai šį:

Puikavosi pas mus šią savaitę kartu su Van Gogo portretu ant kompiuterio ekrano... :)

Muzika
Na ir, žinoma, kaip be muzikos, susijusios su paukščiais... Pradėjome nuo Fridricho Hendelio „Gegutės ir lakštingalos“. Neužkabino per daug. Tuomet prisiminiau Kamilio Sen Sanso „Gulbę“. Šį kūrinį vaikai ne kartą girdėję ir mane pačią jiems smuiku grojant, tad nebuvo naujiena. Bet vis tiek smagu buvo prisiminti. Magdė šoko, mes klausėmės ir žiūrėjom, palaikėm... :) O ar matėt, kaip balerinų puantai daromi? Pasižiūrėkite – kažkas stebuklingo... Tooookia meistrystė – gražu žiūrėt! Magija kažkokia...

Tai ja tam kartui ir baigiam savaitę. ;)

Pavasario atostogos, pamąstymai ir tolimesni planai

Na ką – sulaukėte pavasario? Mes ir mūsų lapelius skleidžiančios pamerktos šakelės – be abejonės. Tik pažiūrėkite, kiek per dieną paauga kaštono lapas... Ar ne nuostabu?..

Neabejotinai geras laikas atsinaujinti: atsišviežinti, perkratyti mintis, daug ką iš naujo permąstyti... Tai va, mąsčiau ir aš. Devyni mėnesiai mūsų šio „eksperimento“ suteikė šiek tiek patirties, leido daug ką pamatyti tiek savyje, tiek vaikuose, ką jau kalbėti apie šio „projekto“ dėka gimusias draugystes, bendrystes, leidusias išgirsti nuomones iš šono, apmąstyti, sugretinti, padaryti šiokias tokias išvadas.

Na, o mano išvados tokios: mes visi darome klaidas. Ir smagu, kad jas darome, nes be jų negalėtume tobulėti, be jų nebūtų kaip stabtelėti ir susimąstyti, ar tikrai tai, ką darai, yra tai, ką turėtum daryti.

Žodžiu, baigiant abstrakčius pamąstymus, reikėtų pasakyti, kad neišvengiau ir aš tų klaidų, kurias padaro dažna vaikus namie mokanti mama. Ir pagrindinė tokių klaidų – savų vaikų gretinimas su kitais, savęs vertinimas kitų mamų atžvilgiu. Na taip, sutikite, nėra paprasta gyventi visuomenėje, kurioje pagrindiniai siekiai yra „daugiau, greičiau, kuo anksčiau“. O kai matai, kad daugelis aplinkui verčiasi per galvą, kad tik tuos siekius įgyvendintų, nėra taip paprasta atsilaikyti... Tačiau mes, krikščionys, juk žinome, kur ieškoti atsakymo, ar ne? Jei Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, ilgas pakantumas, švelnumas, gerumas, tikėjimas, romumas ir susivaldymas; ir jei mano siekis yra vaikams skleisti būtent šias, o ne kitas – pasaulio diktuojamas – vertybes, tikiu, kad akcentuodamasi į tai aš pasieksiu ir tai, ir dar daugiau...

Todėl, peržiūrėjusi galybę vaikus šeimoje mokančių mamų video dienoraščių (kam pačiam išradinėti dviratį, jei jis seniai išrastas ir nufilmuotas?) mečiau visas ambicijas savo penkiametį ir, juo labiau, trimetę apkrauti „mokslais“, o tiesiog leisti jiems mėgautis tais paskutiniais vaikystės metais, semiantis iš gyvenimo ir aplinkos to, ko jiems DABAR labiausiai reikia. Taip, žinoma, jei matysiu, kad vienam ar kitam labai parūpo skaitymas, išnaudosiu tai ir skatinsiu, suteikdama galimybes tai daryti. Jei matysiu, kad vienas ar kitas kažkuo susidomėjo, bandysiu daryti viską, kad tą susidomėjimo sritį jis ar ji galėtų išsemti. 

Nes gyvenimas ir taip atveria galybių domėtis galybe dalykų. Net ir tokią paprastą lietuvišką žiemą: pajusti skirtingų vandens būvių savybes – tvirtą tvenkinio ledą po kojomis ir jo tirpsmą kūdros pakraštyje; rūką, čia gaubusį TV bokštą, čia nuo saulės šilumos išsisklaidžiusį; išgirsti, kaip skirtingai girgžda sniegas prie -20˚C ir prie +1˚C; suklusti, kodėl toks skirtingas potyris yra ant ledo stovint su pagaląstomis ir su atšipusiomis pačiūžomis; išbandyti jo tvirtumą statant sniego tvirtovę ir griaunant lietaus sulytus jos likučius; prisiliesti prie inercijos dėsnio, nusileidus rogėmis nuo kalniuko, kuomet jam pasibaigus vis dar slysti tolyn; išvysti, kas po atviru dangumi nutinka su metalu ar medžiu; o vonioje, pilnoje vandens – su plastiku ir popieriumi; susigrumti su lengva, bet be galo įkyriai limpančia ir žemyn nekrentančia švendro sėkla, išmėginti skirtingo svorio boulingo kamuolius ir jų lėkimo takeliu trajektoriją; susidurti su begalybės pojūčiu, sukeltu paprasčiausių veidrodžių; pasmalsauti, kodėl tos įdomios, vakuumo veikiamos žaidimo detalės limpa viena prie kitos ir prie sienos; šiaudelių ir plastilino dėka ištirti, kiek stipri yra trinties jėga, o helio balionų pagalba – susipažinti su traukos dėsniu ir skirtingo tankio dujomis; pajusti, kokią būseną sukelia tamsos, dramatiškos muzikos ir Van Gogo paveikslų žaismas... 

Galėčiau tęsti ir tęsti... Nors visa tai mano vaikai patyrė vos per porą mėnesių. Ir, iš tiesų, per daug nieko specialiai nedarant – tiesiog vienur kitur nuvažiuojant, su vienais ar kitais draugais susitinkant, tiesiog leidžiant vaikams pasibūti gamtoje ir jų pačių žaidimuose, eksperimentuose... 

Todėl iš tiesų norisi padrąsinti mamas, kurios galvoja, kad vaikai, kuriems specialiai nepakiši po nosimi vienokio ar kitokio užduočių lapo, lavinančių kortelių ar ko nors panašaus, nieko „nesimoko“. Mokosi. Ir dar kaip. Tik gal neįvardina to žodžiais. Kaip ir jūs kiekviename žingsnyje neįvardijate to sau, bet kasdien esate praturtinami gyvenimiška patirtimi ir išmintimi (kas ir yra svarbiausia, ar ne?) 

Tai va, dėl tos priežasties pastaruosius du mėnesius daugiau mažiau leidau vaikams tiesiog užsiimti tuo, kuo jie labiausiai norėjo užsiimti. Taip netikėtai net į ateinančio pusmečio planus įšokome, mat numačiusi su vaikais prasieiti per nuostabias vaikus su chemijos pasauliu supažindinančias R ir K. Česūnų knygas, (kur vienoje jų gausu paprastų bet smagių eksperimentų su muilo burbulais), net negalvojau, kad vaikai, užsimanę muilo burbulų, patys sugalvos, kad juos galima sujungti į krūvą bei sulipdyti „skulptūrą“...

Lygiai taip pat vaikai patys eksperimentavo su miltų-druskos plastilinu (beje, tas pats mišinys, tiesiog laikomas sandariai uždarytas, puikiai tarnauja mums jau gerą mėnesį). Patys atrado, kad gerai prispaudus plastilino masę prie indo ir šį apvertus, plastilinas nekrenta žemyn, kol tarp jo ir indo neatsiranda oro tarpas. Vaikams šis atradimas taip patiko, kad nebežinau, kiek laiko jį vis kartojo...

Na, o gyvenimiškos patirties mums šią „atostogų“ savaitę irgi netrūko. Prasidėjo ji pirmadienį nuo „Žaislotekos“. Turėjau vieną tolimos bičiulės iš Škotijos prašymą surasti jos giminaičio knygą bei padaryti jos kopiją. O kadangi jau ir vaikų knygos prašėsi grąžinamos į biblioteką, šovėm vienu šūviu du zuikius. Vaikai „Žaislotekoje“ ne pirmą sykį, tad jau žinojo, kad čia smagu, ir net nemirktelėję išleido mane į reikalingos knygos paieškas. Grįžusi radau Liutaurą žaidžiantį kartu su „Žaislotekos“ darbuotoja Rita žaidimą „Paul Panda“ (nerandu internete nuorodos į jį), kuris jam taip patiko, kad net galvojame kažką panašaus pasidaryti namuose. Magdė gi „Žaislotekoje“ surengė bendrą šokį, paskui – „keksiukų“ „kepimą“ ir „valgymą“, neapsieita buvo, aišku, ir be namelio iš čia esančių blokų statybos, todėl nenuostabu, kad po pusantros čia praleistos valandos vaikai traukė namo labai nenoriai...

„Paul Panda“ – žaidimas be  konkurencijos

Magdė susidomėjusi mozaika, iš kurios savarankiškai išdėliojo raidę M.

Deja, po tokio smagaus pirmadienio atėjo naktis, kurią mudvi su Magde praleidome pusiau be miego. Magdė – dėl to, kad vargšiukę užklupo kažkoks žarnyno virusas, vertęs ją nuolat tuštinti skrandžio turinį, o mane – kilnotis n plius k kartų ir vargšiukę prausti, keisti patalynę, duoti atsigerti ir pan... Na, patys suprantat. Todėl antradienį ryte pabudę supratome, kad esame ne tokios kondicijos, kad galėtume važiuoti į taip mėgiamą „Žaidimo laboratoriją“. O ir termometras rodė, kad mano mergina vis dar negaluoja. Visą dieną taip ir pragulinėjome, prasnūduriavome.

Trečiadienį, palikę Magdę namuose išsisveikti iki galo, su Liutauru patraukėme į kassavaitinį bendraminčių susitikimą. Pasirinkome tam reikalui šįkart Belmonto-Pūčkorių užtvanką, pažintinį taką. Buvo nepaprastai smagu susitikti su naujai prisijungusiomis mamomis bei jų atžalomis. Šįkart mūsų buvo septyniolika: šešios mamos, dešimt vaikų nuo 2 mėnesių iki 8 metų ir šuo. :)

Vaikų džiaugsmas – švelnus baltas pudelis

Visi akmenys turi būti apžiūrėti, apčiupinėti... :)

Pasibūti čia esančioje žaidimų aikštelėje, pasivaikščioti paupiu, mėtyti į upę čia pat rastas šakeles, lapus, išbandyti jau kiek aptirpusį, bet vis dar tvirtą gretimo tvenkinio pakrantės ledą Liutaurui taip patiko, kad net ir peršlapę batai bei kelnės nebuvo ta priežastis, dėl kurios reikėjo skubėti namo. Tačiau buvome įsipareigoję dar parvežti namo Gintarę su Melisa, tad teko išvažiuoti. Pažadėjus, kad šią savaitę dar čia galėsime atvažiuoti.

Ir ką – ketvirtadienį po pietų mes čia grįžome. Tam kartui visi, įskaitant ir jau pilnai išsisveikusią Magdę. O džiaugsmo vaikams buvo... O ir oras pasitaikė tikrai malonus, pavasarėjantis.

Ištempti vaikus iš balų buvo nemenka užduotis...

O tada atėjo penktadienis... Po praeitos savaitės patirties „Verandoje“ nežinojau, ko galiu tikėtis, bet vyliausi, kad Liutauras savo netinkamą elgesį apmąstė, padarė išvadas, ir galiu juo pasikliauti... Uf, turbūt nereikia net pasakoti, kaip atlėgo, kai visą „Verandoje“ praleistą laiką Liutauras šįkart elgėsi praktiškai nepriekaištingai... Tad tikrai smagiai praleidome čia laiką, prisibendravome su gausiai susirinkusiais, išbandėme dailininko sugebėjimus kuriant dekoratyvų popierių – širdis džiaugėsi...

Beliko savaitę užbaigti Kaziuko muge. :) O kokia gi mugė be meduolių?.. Ir be kitų įvairių „mamyte, na prašau, nupirk...“ Taip, akys raibsta, seilė tįsta, iš tiesų sudėtinga atsilaikyti prieš tokią visko gausą. Bet laikėmės iš paskutiniųjų. Net palengvėjo, kai ištrūkom iš to mugės šurmulio ir pustuštėmis gatvėmis parkulniavome namo... Vis tik nesu šurmulio žmogus, ir jei ne vaikai, tai greičiausiai šį ar bet kurį kitą panašaus masto renginį aplenkčiau...

Kam širdelė, kam mašinėlė...

Prie cirko palapinės. Magdei puikiai sekasi mosuoti kaspinais.

Matuojamės medžio meistrų dirbinius.

Ir visgi: smagiausia viso ko dalis – Mindaugo paminklas. Nežinau, ar jo autoriai numatė, kad jis bus toks populiarus vaikų tarpe. Įtariu, kad net nesapnavo. O gal?.. Kaip ten bebūtų, vaikams šis šlifuoto marmuro postamentas tiesiog idealus čiuožimui, lipimui, valios ugdymui ir kitiems įgūdžiams formuoti... :)

Tokios buvo mūsų trumpos atostogos, per kurias bandžiau susidėlioti tolimesnius planus: vaikų charakterio formavimą, pasibuvimus gamtoje, išvykas kiek tolėliau, tolesnę pažintį su smagiais kasdieniais eksperimentais ir visa tai, kas tilps šalia to. Na, jei liksite kartu, viską ir pamatysite... :)