23-24 savaitės. Kai Lietuva ir tautodailė pasipila iš gausybės rago.

Naujai savaitei vartus atvėrė Vasario 16-oji, ir mūsų kieme tradiciškai suplevėsavo senelio palikimas  – jo rankomis siūta Sąjūdžio laikus menanti trispalvė. Įbedame jos trimetrinį kotą į tiesiog į žemę, kad plėvesuotų kiemo centre ir būtų visą dieną mums matoma.

Plėvesuoja ji sau, ir mes į viską imame žiūrėti pro trispalvius akinius... Šiandien kaip niekada prasminga pakalbėti apie Laisvę, apie Nepriklausomybę, apie Tikėjimą ir Tautą.

  
Projektas | Pasaulio pažinimas | Dailė

Ir taip gražiai iš tiesų sutapo, kad šias pastarąsias savaites didžioji mūsų veiklų dalis sukosi apie Lietuvą. Jei konkrečiau – apie kultūrinį paveldą, tautodailę ir amatus. Apsižiūrėjau, kad per pastaruosius metus giliau nebuvome užkabinę šios temos, todėl ji labai šviežiai įsiveržė į mūsų gyvenimą ir aprazgė šias dvi savaites tarsi gijos iš pintinių juostų...

Pasiūliau pradžioje vaikams pasižiūrėti filmukų, pristatančių senuosius amatus, tačiau keletą pažiūrėję pareiškė, kad ne itin jie įdomūs. (Kad juos kur! Man pačiai jie taip patiko!) Supratusi, kad per prievartą mylimas nebūsi, ėmiau sukti galvą, kaip kitaip patraukliai jiems pristatysi šią temą. Per rankdarbius eiti nerizikavau – ištraukusi savo vaikystėje austas juostas ir pademonstravusi, kaip paprastai galima nuausti nedidelę juostelę ant rėmelio, tuoj supratau, kad toks formatas „nepraeis“... 

Tai, kas vyko toliau, išsirutuliojo tarsi savaime. O prasidėjo tai nuo to, kad vieną dieną apsilankėme lietuviškų patiekalų restorane „Etno Dvaras“, kurio interjeras buvo dekoruotas įvairiausiais tautiniais motyvais. Belaukiant, kol mums atneš maistą ir besidairant po čia kabančius šiaudų sodus, iki milžiniško formato išdidintus prieverpsčių raštus ir šiaudų paveikslus ant sienų, man ėmė suktis mintys, kad reikia kažkaip interaktyviai vaikus įtraukti į tautodailės pasaulį...

Galiausiai ėmusi klausinėti vaikų, kokios veiklos jiems šiemet labiausiai patiko, išgirdau iš Magdės, kad jai labai patiko „Gamtos turtų medžioklė“, į kurią buvome leidęsi praeitą rudenį. Štai ši mintis ir sudėliojo man visus taškus ant i. Pagalvojau, kad būtų visai įdomu padaryti panašaus pobūdžio „medžioklę“ kokiame nors muziejuje...

Nieko nedelsusi sukūriau vaikams Tautodailės ir amatų turtų žemėlapį, su kuriuo ir leidomės į medžioklę Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale, kartu į kompaniją dar ir draugų pasikvietę. Kiek nerimavau iš pradžių, kaip čia viskas eisis, tačiau nuo pirmųjų minučių vaikai įsitraukė į medžioklę, glumindami muziejaus darbuotojas, kurios susidomėjusios stebėjo, ką čia tie vaikai su tokiu didžiuliu užsidegimu žymisi. Net Liutauras, kurį ne taip lengva būna sudominti, po visko pripažino, kad „motyvacija viską rasti buvo didžiulė“, ir jam labai patiko!

Kai nebūdavo kaip pasižymėti rastus objektus stovint ar reikėdavo užsirašyti tai, ką rado nesant mano žemėlapyje, vaikai tiesiog susigūždavo ant grindų ir čia pat fiksuodavo faktus. :) Aš ne ką mažiau intensyviai ieškojau savųjų lobių, kad spėčiau ir jums pakoreaguoti žemėlapį, į jį įtraukdama tai, kas buvo prieš tai pražiopsota. Tad griebkite ir neškitės į Kaziuko mugę – kad vaikai ne tik kaulytų jus ką nors nupirkti, bet ir azartą pagavę šukuotų mugę, ieškodami vieno ar kito tautodailės dirbinio, atkreipdami dėmesį į tai, kas iš ko padaryta, kaip papuošta ir ar jų apskritai mugėje esama, ar dar šiais laikais gaminama.

Tiesą sakant, šis žemėlapis gali jums pasitarnauti net ir namie – galite susigalvoti įvairių žaidimų jo pagrindu. Žymėtis, kokius amatus patys esate išbandę ar kokių tautodailės dirbinių esama jūsų namuose...

Labai norėjau į šį žaidimą įtraukti dar ir tautinių raštų faktorių, deja, nebespėjau. Gal ateityje sugalvosiu, kaip tai padaryti ir pasidalinsiu su jumis.

Tam kartui pažinčiai su raštais teko pasitenkinti tradiciniais Youtube'o filmukais apie juostų raštus ir prieverpsčių drožybą. Prie šios temos, manau, dar prisiliesime ateinančiomis savaitėmis, todėl per daug nepergyvename, kad nespėjome. 

Na, o tam kartui mūsų rankos dirbo paprastesnius darbelius. Ateinančią savaitę bendruomenėje organizuojama vaikų Kaziuko mugė, kuriai vaikai pasišovė pridaryti įvairių darbelių. Matysim, kiek čia to entuziazmo užteks juos visus pabaigti, bet pradžia yra. Liutauras vėl prisiminė prieš keletą metų mokytojos Violetos užrodytus molio dubenėlius, puoštus dekupažo technika, tad puolė tuoj juos gaminti. Magdė tuo tarpu nusprendė likti prie muiliukų ir popieriaus dirbinių, bet vieną dubenėlį sau nusilipdyti irgi susigundė...

Didiesiems meistrams neprilygsim, žinoma, savo dirbiniais, bet pasinerti į senovės meistrų pasaulį ir iš jų pasisemti išminties – visada verta. Šią savaitę tai padaryti mums padėjo italų auksakalio ir skulptoriaus Lorenco Giberčio, kūrusio ankstyvojo renesanso laikotarpiu, darbai.

Foto iš https://www.artsy.net

Man pačiai tai buvo atradimas, todėl su dideliu susidomėjimu pasižiūrėjome, kaip buvo restauruoti keli šio menininko darbai. Jei įdomu, ir jums rekomenduojame:

L. Giberčio „Rojaus vartų“ restauravimas.

Kaip daroma Florencijos baptisterijos antrųjų bronzinių durų replika.

Giberčio darbų inspiruoti folijuoti rankdarbiai, kuriuos galite išbandyti namuose.

Pamatyti, kaip dirbo didieji meistrai, vaikams labai į naudą. Šiais laikais, kai viską skubama padaryti čia ir dabar, sunkiai suvokiama, regis, kad kažkas 27-nerius metus galėjo dirbti prie vienų (!) durų. Ir dar 25-erius prie kitų... Liutaurą tokie skaičiai pribloškė.

   

Istorija / Biblija / Charakteris

Pastarosiomis dienomis tenka kalbėti su vaikais ir apie kitus pribloškiančius dalykus. Įvykiai Ukrainoje neišvengiamai paliečia istorijos temą. Kodėl žmonės kariauja? Kaip tai susiję su konkrečiomis šalimis ir bendra viso pasaulio istorijos eiga, ekonominiais pokyčiais? Ar visada galime vienareikšmiškai teisti vienus, o išteisinti kitus? Kiek galime tikėti tuo, ką skaitome, matome ar girdime žiniasklaidoje? Kaip susidaryti savo nuomonę? Kokią dalį informacijos mes, paprasti žmonės, galime žinoti, o kiek jos lieka mums nepasiekiama? Kiek viso to mes galime įtakoti? Kodėl svarbu žinoti vienos ar kitos šalies/tautos istoriją?

Daugybė klausimų, daug pokalbių, vedančių į vieną pagrindinį klausimą: kaip viso to apsuptyje jaustis saugiu ir ramiu? Vaikai vienareikšmiškai žino – kas pasaulyje bevyktų, kas su mumis pačiais benutiktų, svarbiausias dalykas yra ne namų sienos, ne sotesnis ar skurdesnis duonos kąsnis, ne galimybė gauti vienokias ar kitokias pramogas, bet mūsų kiekvieno siela – tai ją visi šie įvykiai grūdina, brandina, ir galiausiai ji vienintelė šiame pasaulyje mums tampa svarbi. Ja pasirūpinti mums padeda Biblijoje randama Dievo išmintis. Juk ne veltui prieš du tūkstančius metų Jėzus Kristus mirė ant kryžiaus, kad užmokėtų už kiekvieno mūsų nuodėmes ir savo prisikėlimu užtikrintų, kad ir mes turėsime amžinąjį gyvenimą. Tai žinant ir tuo tikint, nebaisios nei karų grėsmės, nei visa kita, su kuo netolimoje ateityje gali susidurti pasaulis ir/ar kiekvienas iš mūsų. 

Taigi – toliau mokomės Biblijos citatas ir dedamės tą išmintį į širdį. Vaikų seneliai ir proseneliai patyrė tremtį, patyrė ne vieną karą ir emigraciją į įvairiausius pasaulio kraštus. Giminės istorija ir protėvių patirtis ateina mums į pagalbą ir taip pat primena, kad ne mes pirmieji esame istorijos viesule, ne mums vieninteliams tenka susidurti su nežinomybe ir kitais neramumais. Todėl kas benutiktų, gyvename toliau...

  

Lietuvių kalba

Vaikai netikėtai prisiminė įsimintinos rašybos žodžių programėlę. Labai į naudą, iš tiesų, pasikartoti.

Paskui gi vis tiek tenka imtis pratybų ir „zulinti“ jas. Iš tiesų, su Liutauru jau yra paprasčiau – su juo mes susitariame (nors kartais tenka ilgokai pasiderėti), o štai su Magde nors ir susitariame, tačiau su ja viskas vyksta taip lėėėėtai... Jai būtina aptarti pasirinktų pieštukų spalvų derinius, apkalbėti rastų vardų gražumą/populiarumą/skambesį, o jau tada gal ir išeis sėsti prie rašymo... Todėl su Magde prie pratybų visuomet užtrunkame labai ilgai.

Kartojamės tikrinių daiktavardžių rašybą ir dvibalsius. Su Liutauru vis dar esame strigę daiktavardžių linksniuose. Vietininkas ir prieš tai nagrinėti linksniai „eina į trąsą“...

Matematika

Sėdame prie matematikos. Magdę fantazija ir vėl nuneša nuo pratybų tolyn. Vietoj to, kad paprastai stulpeliu atliktų atimties veiksmą, ji puola piešti skaičiams namelius, kuria istoriją apie 99 gyventojus antrame aukšte ir 79 pirmame... Vietoj to, kad lentelėje tiesiog suskaičiuotų varnelėmis pažymėtų daržovių svorį, ima kurti eilėraštuką apie varneles... Patikėkite, kantrybės ir man kartais pritrūksta... Bet tada pagalvoju: įdomu, į ką tas vaikas atsigimė?.. Nusišypsau ir gyvenu ramiai toliau... :D

Magdės fantazija nuvilioja ją ir į geometrinių kūnų pasaulį, ir ji, žiūrėk, jau klijuoja oktaedrą iš popieriaus...

Liutauras tuo tarpu, per ilgai ties oktaedrais neužsibuvęs, kelia koją į kūnų judėjimo uždavinius. Buvau nusiteikusi, kad ši tema bus labai sunkiai įveikiama. Tačiau Liutauras mane nustebino, labai greitai perpratęs kelio-laiko-greičio trijulės sąsają. Kiek save menu, man kelio-laiko-greičio uždaviniai mokykloje nors ir patikdavo dėl paties iššūkio, tačiau labai sunkiai eidavosi, ir man keblu būdavo suprasti, kur ten koks traukinys, važiuodamas n greičiu, susitiks su kitu atvažiuojančiu traukiniu. Todėl labai džiaugiuosi, kad Liutauras juos vos ne intuityviai perprato, nors, be abejo, dar daugiau reikės tokio tipo uždavinių paspręsti, kad galvoje užsifiksuotų šviežios žinios.

Apskritai matau, kad Liutauras galėtų visai neblogai gaudytis matematikoje, jei tik norėtų. Tačiau štai to noro (o dėl to – ir dėmesio šiam reikalui) pritrūksta, todėl jis dažnai labai skuba tiesiog persibėgti per temą, išspręsti ir užversti sąsiuvinį bei viską tuo ir pamiršti. Aš tuo tarpu bandau mokytis, kaip jį sustabdyti ir padėti jam stabtelėti ties tuo, kas gyvenime tikrai pravers...

 

Užsienio kalbos

Užsienio kalbų mokymasis neabejotinai yra toje pačioje gyvenime praverčiančių žinių kategorijoje. Todėl tyliai pradedu džiaugtis, kad vaikai po truputį pradeda gaudytis jau ir anglų kalboje. Nes rudenį jau buvau beveik supanikavusi, kad sunkiai labai einasi jiems su ta anglų. Dabar matau visgi, kad gal ir ne taip greitai, kaip man norėtųsi, bet po truputį judame į priekį! 

   

Muzika / Smuikas / Susitikimai

Į priekį visuomet mums padeda judėti ir muzika. Šių savaičių kompozitorius buvo Liudvigas van Bethovenas. Likau labai nustebinta, kad vaikams jo muzika nepatiko! Na, bent jau ta, populiarioji, veržlioji. Teko keisti taktiką ir fone leisti lyriškesnius šio kompozitoriaus kūrinius. Pastaruosius „prarijo“.

Smuiko klasėje tuo tarpu mokytoja atostogų proga suorganizavo pusdieno stovyklą-koncertą, į kurį nebuvo paskviesti tėvai – vaikai ten vieni karaliavo, muzikavo, bendravo, todėl neturiu nei vienos nuotraukos jums parodyti, tegaliu pasakyti, kad vaikams tiko-patiko, grįžo laimingi, įspūdžiais turtingi.

Ne visuomet, kaip ten bebūtų, namuose jie noriai traukia smuikus ir groja, tačiau su kompanija groti – visai kas kita...

   

 Kūno kultūra / Robotika / Ekperimentai / Žaidimai

Visa kita, kas vyko tarpuose tarp mokslų ir įvairių veiklų, liko kažkur pasibarstę, todėl atskiro aprašymo nelabai gal ir nusipelno... Liutauras toliau lanko robotikos būrelį, su Magde retsykiais prisigalvoja visokiausių eksperimentų (pastarieji buvo susiję su vandeniu ir plastikinių maišelių tvirtumo bandymu) bei žaidimų... 

Pavasaris jau, regis, visai čia pat, todėl tikiuosi, kad nebus sunku išvyti žiemą iš kiemo. Jei neturėsite įkvėpimo Užgavėnių blynams kepti, pasižiūrėkite Liutauro video, kaip jie su Magdei tai darė, gal padės. :)

Tuo tarpu mūsų šių savaičių apžvalga į video formatą sugulė štai čia:

Ilgai teko ieškoti tinkamos muzikos jam papuošti, kol galiausiai mane išgelbėjo Žemyna su savo nuostabiu kankliavimu, padovanojusi mums porą kūrinių! Didelis ačiū jai užtai!!! 

Gero žiūrėjimo, ramaus laiko!

21-22 savaitės. Gyvenimo energijos grandinė ir jo energijos šaltiniai

Savaitės pradžia mus pasitiko ne itin smagiai. Galva po praeitos savaitės ligų (o prasirgom, nors ir lengvai ir greitai, bet visi) buvo vis dar tuštoka ir sunkiai sukosi. Įsivažiuoti buvo sunku, bet kažkaip išjudėjom... Išsikasėm iš sniego patalų, atsivalėm kelius ir bandėme pasimėgauti balta žiema, kol ji dar tokia...

Grynas oras ir judėjimas, be abejonės, atstato jėgas.  Tai – tarsi maitinimo šaltinis toje kartais nutrūkstančioje mūsų energijos grandinėje, apie kurią su vaikais šiomis savaitėmis ir kalbėjomės..

 

Pasaulio pažinimas

Pradėjome, tiesa, nuo atsinaujinačios ir neatsinaujinančios energijos šaltinių. Pasaulyje, kaip žinia, kyla ta žalioji revoliucija, tačiau mes į tai pažvelgėme pro kiek kritiškesnius akinius. Pvz., pažiūrėjome su vaikais, kiek resursų reikia vėjo jėgainių sparnams perdirbti, ir kiek daug vėjo turbinų sparnų yra tiesiog palaidojamos žemėje, nes perdirbti juos yra brangu. Padiskutavome ir apie kitus atsinaujinančius šaltinius, bandydami suprasti jų pliusus ir minusus.

Na, o jei jūs norėsite apie atsinaujinančius šaltinius su vaikais pažiūrėti, mums patiko šie rasti filmukai lietuvių kalba:

Atsinaujinantys energijos šaltiniai

Saulės energija

Vėjo energija

Biokuras 

Kai jau su energijos šaltiniais baigėme, perėjome prie elektros ir jos grandinių. Tiesa, Liutauras jau kuris laikas su jomis pažįstamas, bet tiesiog norėjome įsivardinti, kas yra maitinimo šaltiniai, kas yra laidininkai, kuriais elektra keliauja iki elektros prietaisų. Radome smagią pamoką apie elektrą, po kurios patys išsitraukėme savo turimą konstruktorių ir prisiminėme, ką galime iš jo detalių sukonstruoti.

Konstruojame elektros grandinę iš maitinimo šaltinio,
laidininko, jungiklio ir elektros prietaiso...

Kiek sudėtingesnė elektros grandinė, kur aš jau jums nepapasakosiu, kas čia yra... :D
Svarbiausia, kad ji veikia, lemputė spalvas keičia, šviesolaidžiams šviesą perduoda...
Daugiau – aiškinkitės patys. :)

Tiek tam kartui buvo mūsų pasižaidimų šia tema. Sukrovėme atgal konstruktorių ir užsiėmėme kitais reikalais...

 
Dailė, technologijos

Labiausiai šiomis savaitėmis vaikai buvo susidomėję įvairia menine raiška. Pirmiausia namuose darė ne vieną piešimo iššūkį. Pasirinkę kokį nors daiktą turėjo jį perpiešti ant magnetinės lentos. Smagu buvo visiems – ir iššūkio dalyviams, ir „vertinimo komisijai“. Mane iš tiesų džiugino, kad ir Liutauras su didžiuliu entuziazmu į tai įsitraukė, nes šiaip piešti jis visai ne mėgėjas...

To paties nepasakysi apie Magdę, kuri, nors ir labai nenori tobulinti savo piešimo įgūdžių pagal kieno nors nurodymus, vis gi nuolatos ką nors paišalioja ant visų įmanomų lentų ir popierinių paviršių.

Na, priversti nepriversiu, bet pasaulėžiūrai praplėsti bent Dž. di Bondonės (Giotto di Bondone) kūrybą panagrinėjome. Tapytojas, užvadintas Renesanso tėvu, pasirodo vaikams visai įdomus... Tačiau ne ilgam. Juk visada smagiau grįžti prie savos kūrybos, tiesa?

Liutauras ta proga konstruoja patobulintus popierinius lėktuvėlius:

Galiausiai – išlendame iš namų susitikti su draugais ir išbandome ore džiūstantį plastiliną. Jei nesate bandę, labai rekomenduojame pabandyti – labai unikali lipdymo patirtis... Jei lipdė net Liutauras, tai tuo, patikėkite, viskas jau ir pasakyta. :)

Lipdė visi - ir maži, ir dideli. Štai kiek visko prilipdėme!

 
Užsienio kalbos

Vaikams nusišypsojo ir dar viena laimė – kątik minėto plastilino į bendraminčių susitikimą atsinešė dvi rusakalbės sesės, su kuriomis bendraudama Magdė galėjo tobulinti savo rusų kalbos įgūdžius.

Tuo tarpu anglų kalbos įgūdžiams lavinti ir toliau pasitelkiame savo pamėgtą „Family and Friends“ programą. Šį kartą susiduriame su konstrukcijomis „I've got“ ir „I haven't got“. Naudinga pasikartoti ir man pačiai, nes šią konstrukciją pati naudoju retai...

 
Rašymas / Skaitymas

Na, o pakalbėjus užsienio kalbomis visai sveika grįžti ir prie gimtosios kalbos. Visaip kaip įkalbinėjau Magdę parašyti rašinėlį pagal pasirinktus paveikslėlius. Pinterest'e tiek visokių pavyzdinių istorijų radau – tik imk, rinkis pagal tai, ko širdis geidžia, ir rašyk. Bet ne. Mergužėlė nesutiko net ir draugės mestą iššūkį priimti – tiesiai šviesiai draugei parašė, kad nemėgsta ji rašyti. Ir ką tu jai?.. Galiausiai radome kompromisą – Magdė pati nupiešė ir sukūrė pasakojimą apie katinėlį ant batuto ir varną, sveikinančią saulę. 

Tiesa, kitą dieną sekėsi geriau – pratybose duotas tekstas pasirodė patrauklus, todėl išėjo jį ir panagrinėti, ir papasakoti,  ir užrašyti.

Su Liutauru tuo tarpu į pagalbą pasitelkėme Ezopo pasakėčias. Trumpi smagūs pamokantys pasakojimai Liutaurui taip patiko, kad sunku buvo sustoti. O aš džiaugiausi, kad pagaliau šios pasakėčios rado vietą mūsų kasdienybėje, nes seniai ruošiausi jas vaikams paskaityti, bet vis nebuvo preteksto. Dabar gi suėjo ir teksto analizei, ir kaip istorijų kūrimo pavyzdžiai. Finale Liutauras pasirinko rašyti diktantą. Klaidų, aišku, neišvengiamai yra, tad tenka taisyti, perrašinėti, kas Liutaurui, kaip dideliam perfekcionistui – peilis...

Matematika

Liutauro perfekcionizmas visu gražumu atsiskleidė šią savaitę ir matematikoje. Mat, vieną savaitę praleidę su įprastomis pratybomis ir susipažinę su greičiu bei jo matavimu, kitą savaitę skyrėme suomių parengtos Eduten platformos (kuri adaptuota lietuviškoms bendrosioms ugdymo programoms) išbandymui.

Uoj, kankinosi Liutauras... Iš vienos pusės jam patiko kai kurios įdomiai pateiktos užduotys. Labiausiai – su daugybos lentelės mokymuisi skirta automobilių trasa. Iš kitos pusės – jį tiesiog žudė kai kurie techniniai sistemos niuansai, ne iki galo patraukli vartotojui aplinka, kuomet tekdavo spėlioti, kurį mygtuką reikia paspausti, kad užduotis būtų užskaityta... Dar labiau vaikis nervinosi, kuomet skaičius reikėdavo suvesti juos spaudant ekrane esančia skaičių klaviatūra, o ne kompiuterio klaviatūra. Sistema ne visuomet iš karto atliepdavo, kai kurie paspausti skaičiai neįsivesdavo iš karto, kas Liutaurą tiesiog siutindavo. Jis viską mesdavo, pabėgdavo, bet smalsumo pagautas kelis kartus grįžo, tačiau pamatęs, kad vienoj ar kitoj užduoty nesurinko 100 proc., spręsdavo viską iš naujo, todėl tam, kad surinktų reikalingą kiekį taškų „laimėjimo taurei“ pasiekti, gaišo dvigubai, o kartais ir trigubai daugiau laiko. Tuomet vėl pyko, kad visko čia yra per daug... O pro petį žvilgčiodamas į sesės antros klasės užduotis, dar ir replikas mėtė, kad pas Magdę tai visokie žaidybiniai uždaviniai, o pas jį tik sausos užduotys (sprendė užduotis su perimetru, plotu, daugyba ir dalyba). Žodžiu, Liutauras ne itin palankiai įvertino šią platformą. O aš likau kiek nustebusi, kad 4 klasės kurse nebuvo temos apie greitį – ji yra tik 5 klasės bloke.

Magdė gi, pirmąją savaitę metusi iššūkį svorio matams ir uždaviniams su jais, antrąją savaitę taip pat sėdo prie Eduten platformos. Sesei, priešingai nei broliui, platforma patiko. Pirmą dieną sėdėjo prie uždavinių ilgiau nei valandą ir pasiekė pirmąją – bronzinę taurę.

Kitomis dienomis taip pat visai smagiai bandėsi platformą, laiko matavimo temoje net sidabrinę taurę gavo ir, supratusi, kad su laikrodžiais jai jau viskas aišku, toliau nebegaišo su jais laiko. Ėmėsi kitų temų.

Žodžiu, po savaitės vaikų rezultatai vienoje temoje (Liutauro – perimetro ir ploto, Magdės – laiko skaičiavime) atrodė taip: Magdė nesukdama galvos prasprendė didžiąją dalį uždavinių (vienoje žalioje eilutėje – 10 užduočių, už kurias gali gauti 30 balų) ir pelnė dvi „taures“ – bronzinę ir sidabrinę.

Liutauro rezultatai po savaitės tuo tarpu atrodė taip. Iki bronzinės taurės, kaip matote, likę visiškai nedaug. Tačiau tai jam nė motais – sistema nepatinka, ir vargu ar jis prie jos norės grįžti...

Kokia mano pačios nuomonė apie šią platformą? Dvejopa. Iš dalies – tai gera uždavinių treniruotė, o pirmose dviejose klasėse dar ir žaisimingai pateikta. Bet kad jau taip, galėjo to žaismingumo neatsisakyti ir toliau. Bent jau visose pradinėse klasėse tai tikrai. Manęs asmeniškai irgi visai nepatraukė 4 klasės daugumos temų vizualiniai sprendimai – ekrane teksto, iliustracijų ir funkcinių elementų bendros proporcijos labai neišbalansuotos – vietomis tekstas labai mažas, vos įskaitomas, tenka didintis ekrano raišką, tačiau tuomet ekrane viskas nebetelpa, tenka objektus slankioti, ko pasekoje pasislepia patvirtinimo mygtukai, jų nebematant tenka spėlioti, ar jų reikia ieškoti slakiojant po ekraną, ar spausti patvirtinimo mygtuką bendroje įrankių juostoje (tai padarius neužsiskaito to bloko uždavinių sprendimai ir turi spręsti viską iš naujo). Žodžiu, daug tokių technininių neapgalvotų sprendimų, yra paliktų teksto klaidų, kas Magdei trukdė suprasti kai kuriuos uždavinius. Skaito vaikas „Kuris laikrodis rodo pusę šešias“ ir nesupranta – ar čia tas žodis „pusė“ nereikalingas, ar turi būti „pusę šešių“, ar čia apskritai kokia tai jai dar nežinoma laiko formuluotė... Taigi... Pliusas, aišku, kad iš karto atsakymus gali pasitikrinti ir matyti, kiek ko moki.

Taigi va – taip kritiškai tam kartui apie gerus norus... Tikiu, kad sistema įtvirtina žinias labai neblogai. Bet ar ji patraukli patiems vaikams – man didelis klausimas. Kad patogi dideles klases turintiems mokytojams tai net neabejoju, nes ja naudojantis gali matyti įvairiapusę statistiką – vaiko uždavinių sprendimo greitį, kruopštumo, atidumo rodiklius, kasdien uždaviniams skirtą bendrą laiką ir kitus niuansus. Bet ar tikrai į tai turėtų būti orientuotas mokymasis? Nežinau, koks jūsų atsakymas, bet man atrodo, kad tikrai ne į tai.

 

Muzika / Smuikas

Smegenims po įtemptos kovos su matematika atpalaiduoti įsijungiame Hendelio muziką. Ji pastarosiomis savaitėmis mūsų namuose periodiškai vis praskamba – taip intuityviai susipažįstame su to laikotarpio muzikos charakteriu (jei būsite ausyli, tai video reportaže, įdėtame įrašo pabaigoje, ir jūs Hendelio nuotrupas fone išgirsite).

Solfedžio vieną pamoką dėl ligos teko vaikams praleisti, tuo tarpu kitąsyk grįžo abu iš pamokos su įspūdžiais apie žaidimą, kuriuo mokytojas Eirimas juos įtraukė į ritminių figūrų pasaulį. 

Smuiko padangėje tuo tarpu tiesi finišo tiesioji Magdei ir dar vienas stadiono ratas Liutaurui... Magdė groja paskutinį pirmos Suzuki knygos kūrinį, kurį jau ruošia atsiskaitomajam koncertui. Kūrinys ne iš lengvųjų, todėl dar yra kur padirbėti. Liutauras tuo tarpu beveik jau įveikė patį sunkiausią jam antrosios knygos kūrinį, po kurio beliks 3 kūriniai, ir knyga taip pat bus baigta.

 
Išvykos, susitikimai / Judesys

Savaitės energija, išsunkta matematinių iššūkių ir visų kitų veiklų, reikalauja būti papildyta, todėl į svečius atvyksta draugai Saulė, Dovydas ir Kotryna. Praleidę pusdienį kartu su jais, kitą dieną nutariame nuvykti į dar neaplankytą prekybos centrą netoli namų. Kad visai betikslis nebūtų važiavimas, apsižiūrime, kad vakarais ten vyksta mini spektakliai vaikams. Ką gi – išbandykime. Deja, nuvažiavę suprantame, kad spektaklis skirtas jaunesnei auditorijai. O ir garsas labai stiprus, todėl mes užsiropščiame aukščiau, iš kur kurį laiką stebime, kaip rutuliosis mini spektaklio veiksmas. Per daug nesusižavime.

Grįžus namo daug smagiau savo spektaklį susikurti ant stalo...

Tiesa, supynės buvo prekybos centre smagios... Labai keista, kad pasisupę pastebėjome šalia ant stovo esantį užrašą, jog supynės yra tik interjero dalis, ir jomis suptis draudžiama... Labai keistas sumanymas – pakabinti supynes ir uždrausti jomis suptis... Jums taip neatrodo?.. :)

Ar jums dar liko jėgų? Mes po kasdienio tęsiamo mankštos iššūkio jau nebedaug jų teturime... Tačiau, kol yra sniego, juk galima pailsėti atsigulus ant jo, tiesa? :)

Taigi. Atsigulkite (galima ir nebūtinai ant sniego, galite ir kur šiltesnėje vietelėje), įsitaisykite ir pasižiūrėkite, ką mums pavyko užfiksuoti video reportaže.