19-20 savaitės. Apie energiją ir jos virsmus pasaulyje, namuose ir mūsų smegenyse.

Neįtilpau į savo ritmą. Tradiciškai susidorodavusi su dienoraščio įrašais per savaitgalį, šį kartą turėjau pakelti rankas aukštyn ir pasakyti: „pasiduodu“. Mano smegeninė vos prasidėjus savaitgaliui paskelbė boikotą dėl pernelyg didelės informacijos gausos ir nutarė pakėlusi temperatūrą išeiti keletui dienų atostogų. Buvau priversta gulėt, nejudėt ir tvarkytis su savo pernelyg dideliu minčių raizginiu horizontalioje padėtyje. Vienąsyk jau buvau tai patyrusi, todėl žinojau, kad turėsiu gulėti čia tol, kol visos mintys ir idėjos nurims bei atras savo vietą, suguls į tam tikras lentynėles, kad galėčiau iš naujo vėl keltis ir dirbti... Nes priešingu atveju grėsė smegenų išgaravimas, kaip tas vaikų verdamas sniegas ant viryklės... 

Taip iš tiesų ir nutiko: mintys virė, pervirė, suvirė, išgaravo, ir akysė vėl šviesu... :) Viskas sugulė į lentynėles, suvaikšiojo ten, kur ir turėjo suvaikščioti, susivirškino ir virto statybinėmis medžiagomis tolimesniam gyvenimui...

Ir, jei gerai pagalvoji, tai visos šios dvi mūsų savaitės sukosi apie visokius virsmus: svajonių – į mintis, minčių – į tikslus, tikslų – į veiksmus, o veiksmų – į visokiausius iššūkius. Energija visiems liejosi per kraštus, tačiau, kaip teigia energijos tvermės dėsnis, – ji iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, todėl mums beliko ieškoti, kaip čia kas su kuo susiję. O susiję turbūt labiausiai su tuo, kad, kaip jau buvau rašiusi, gyvenimas parodė, kaip gi iš tiesų reikėtų po savo kiemą tvarkytis... Tad mes ir stvėrėm jautį už ragų...

Judesys

Visų pirma, pradėjome kasdienės mankštos iššūkį. Į naudą ne tik vaikams, bet ir mums. Pažiūrėsime, kaip toli jis mus nuves, tačiau kol kas visiems labai patinka – žiū, vis atrandame, kas ką įdomaus moka, kam ką sudėtinga padaryti, o ką atvirkščiai – lengva.

 

Projektas / Pasaulio pažinimas

Energijos iš ryto pasikrovę keliaujame detaliau apie ją pačią sužinoti. Ar elektra ir energija tai vienas ir tas pats? Išsiaiškinkime... Piešiame kartu minčių žemėlapį... Susirankoję informaciją iš visur po trupučiuką. Todėl gal ne visai tas mūsų minčių žemėlapis tam kartui tikslus, tačiau kaip susipažinimui – liekame juo patenkinti.

Jei ir jūs norėtumėte iš arčiau su šia tema susipažinti, štai, kas mums patiko:
LRT pamokėlės. Susipažinkime su elektra: iš kur ji atsiranda ir kaip ją galima panaudoti?
Globalinis atšilimas – Vaikų enciklopedija

Žiūrėjome dar ir šiuos, bet maniškiai pareiškė, kad jiems tokie filmukai per daug „lėliukiški“...
Na, žiūrėkit, spręskit patys:
Elektra namuose
Energija ir jos rūšys
Saugus elektros naudojimas 

Taip pat kalbėjome apie energijos naudą ir žalą. Liutaurui visokios katastrofos – įtrauki tema, tai mielai sužiūrėjom video apie 10 didžiausių naftos išsiliejimų. Magdei ši tema – šiaip sau, todėl ji mieliau su manimi minčių žemėlapį piešė... 

Biblija

Energijos, kaip žinia, reikia ne tik mūsų namams apšviesti, bet ir naujiems geriems įgūdžiams formuoti... Todėl tęsiame (kol tos energijos ir entuziazmo nestinga), savo Biblijos citatų mokymąsi, taip pat tęsiame mokslo metų pradžioje pradėtą pažintį su Biblijos knygomis. Tam kartui keliaujame po Apaštalų darbų knygą ir priartėjame prie pačios svarbiausios jos dalies – apaštalo Pauliaus atsivertimo iš uoliausio judėjų fariziejaus į pirmąjį krikščionį, tapusį mūsų visų apaštalu. 

Istorijai pailiustruoti imame savo veltinio lentą ir mano kiek anksčiau įsigytas Pauliaus istorijos figūrėles. Tačiau pastarosios vaikams kelia daugiau juoko ir žadina fantaziją nei padeda sekti istoriją, todėl verčiau galiausiai grįžtame tiesiog prie Apaštalų darbų knygos skaitymo ir filmuko apie Paulių žiūrėjimo.

Iš tiesų vaikus fantazija greitai nuneša kurti savas istorijas, todėl vakare jie dažnai traukia iš vonios didelį rankšluostį, tampantį šešėlių teatro uždanga, ir įkūnija savas fantazijas susigūžę po valgomojo stalu...

Čia tampa įmanoma viskas... Personažais gali tapti tiek minkšti žaisliukai, tiek įvairūs virtuvės rakandai, tiek elementarios stiklinės...

Magdė dažnai būna šių spektaklių iniciatorė (tiesa, Liutauras visada neraginamas prisijungia taip pat), todėl pasitaikius puikiai progai išbandyti Magdės pomėgį vaidinti, užrašiau ją į vieno trumpametražio filmo aktorių atranką. Mergužėlė pati paruošė minutės trukmės video prisistatymą apie save, kurį nusiuntėme filmo komandai, ir pirmąją atranką įveikėme. Tuomet teko vykti į tikrąjį kastingą ir parodyti, ką sugebi. Kadangi Magdė tokios patirties nebuvo turėjusi, mačiau, kad jaudinosi (nors tai neigė) ir nei minutei nustygti vietoje negalėjo (niekada nemačiau jos tokios) – be perstojo suposi ant kėdės, barbeno pirštukais į turėklus, kurie laikinai turėjo virsti tiltu virš „upės“,  nuolat juokėsi ir sakė, kad jai labai viskas juokinga... Man tik beliko skėsčiot pečiais ir laukti, kuo čia viskas baigsis... :) Pagyvensim, pamatysim... :)

Apskritai pradėjau labiau stebėti Magdę ir jos būdą, nes savo išsiblaškymu, nuolatiniu veiklų kaitaliojimu, sunkumais susikaupti ir ilgiau išlaikyti dėmesį ji man primena mane pačią, todėl bandysiu ieškoti įvairių įdėjų tam jos dėmesio nelaikymui pažaboti... :) 

Tam kartui gi pažaboti bandome savo akademinė trijulę – skaitymą, rašymą ir matematiką...

 

Rašymas

Magdė bandė susidraugauti ne tik skruzdėlytės, kuri cukraus persivalgė, istorija, bet ir suminkštumo ženklu. Nustebau, kaip greitai ji susigaudė, kur yra tariama i, o kur minkštumo ženklas. Tad beliko mums išmokti įvardinti, kas tai yra, ir keliavome tolyn, dar pakeliui pasistengę įtvirtinti vienaskaitos galininko daiktavardžių galūnių rašybą.

Liutauras toliau tęsė pažintį su daiktavardžio linksniais. Šį kartą jaukinomės kilmininką, naudininką ir vietininką.

 

Skaitymas / Muzika

Kai kalba pasisuka apie skaitymą, vaikai netrykšta energija... Vis gi esame sutarę, kad tai – viena iš tų būtinųjų kasdienių dedamųjų, kuri gal nors ir neįdomi, bet naudinga ir reikalinga. Todėl nori nenori, tenka...

Liutauras kur sukęs apsukęs vėl įsiprašė „Sibiro haiku“ iš bibliotekos užsakyti... Nežinau, kelintą kartą jis ją skaito. Nepavyksta iš jo išpešti ir kuo ta knyga jį taip traukia. 

– Tiesiog patinka. Įdomi istorija, – toks jo atsakymas. 

Na, ką aš galiu į tai atsakyti... Nepaneigsi – istorija tikrai įdomi.

Magdę bandžiau įkalbėti K. Sajos ir V. Palčinskaitės „Dėmesio, žiūrėk į mane“ į rankas paimti. Nesugundžiau. Pareiškė, kad per daug vaikiška. Štai tau, motin... Turėkis... Vaikiška mat per daug? Tai ką man jai pasiūlyti, tai išrankiai aštuonmetei? Aristotelio raštus?.. :D Juokas juokais, bet įdomių knygų paieška pas mus visuomet yra iššūkis...

Stvėrėmės tuomet radijo spektaklio pagal V. Palčinskaitės „Muzika troliui“ klausyti. Tuo pačiu ir apie E. Grygą pasikalbėjome, jo muzikos paklausėme. Vis geriau negu nieko... :)

Matematika

Nors matematika – taip pat iššūkis ne iš lengvųjų, jį vis tik po žingsnelį įveikiam. Magdė toliau murkdosi matavimo vienetuose ir geometrinėse figūrose...

Liutauras tuo tarpu deda visas pastangas, kad perprastų stačiakampio ploto, perimetro ir kraštinių sąsajas. Prisipažinsiu, kad su šia tema vargome daugiau ir ilgiau nei tikėjausi. Tai, kas, atrodytų, taip paprasta ir savaime suprantama, Liutaurui niekaip nesusivedė. Tiesą pasakius, man taip pat pasirodė kiek keistas priėjimas prie vienos stačiakampio kraštinės ilgio radimo, kai žinomas perimetras. Vadovėlyje pateiktas apibrėžimas, kaip tai reikėtų suskaičiuoti (pirma randama pusė perimetro, tada atimamas vienos kraštinės ilgis, taip randama kita kraštinė), ir tai, be abejo, yra trumpesnis kelias (jei žiūrėti matematiškai). Tačiau man pačiai į galvą niekada neateitų praktikoje taip skaičiuoti. Todėl galiausiai Liutaurui paaiškinau ir ilgesnį sprendimo būdą (iš perimetro atimame dvigubą žinomos kraštinės ilgį ir gautą atsakymą padaliname iš dviejų). Panašu, kad Liutaurui šis būdas irgi pasirodė aiškesnis. Bet ar ilgam jį įsidėmėjo –  geriau neklauskit...

Anglų kalba

Anglų kalba – taip pat ta sritis, kur visuomet klausiu savęs – ar tie mano vaikai ką nors išmoko ir įsidėmėjo?.. Belieka tikėtis, kad kažkas vis tiek lieka tose jų galvelėse... Todėl toliau keliaujame per „Family and friends“ pamokas.

   

Išvykos, susitikimai / Žaidimai / Eksperimentai

Galiausiai ateina laikas išlieti visą namuose susikaupusią energiją susitikimuose su draugais! Viena savaitė buvo ypatingai intensyvi. Ir namuose turėjome svečių, ir patys keliavome su draugais susitikti, žaidimų pažaisti, eksperimentų atlikti...

Įdomiausia dalis buvo per mikroskopą išvysti kraujo lašą...

Ir vis tik, kaip liaudies patarlė byloja – visur gerai, bet namie geriausia... Tokią išvadą padaro ir vaikai, grįžę po visų bendravimų namolio ir pasinėrę į savo mėgstamas veiklas...

Juk tokia jau ta energija – vienur ją išliejame ir atiduodame kitiems, kitur jos patys pasikrauname...

Kaip visa tai atrodė užfiksuotuose video kadruose, rasite tradiciniame mūsų apžvalginiame filmuke:

17-18 savaitės. Žiemos malonumai, dovanos, testai ir Daiktavardžių buveinė.

Kaip jau vakar rašiau, metų pradžia buvo kiek iš koto verčianti ir viską apverčianti... Viso to kontekste bandžiau sugaudyti poatostoginį vaikų išsimušimą iš rutinos ir kažkaip atgal ant bėgių tą mokslo traukinį užvilkti... Prisipažinsiu – sekėsi sunkiai. Jau ne kartą esu rašiusi, jog atostogos labai išmuša mus iš vėžių. Ir jei jos trunka dvi savaites, daugmaž tiek paskui vėl reikia, kad tiek jie, tiek aš grįžčiau į „normalų“ gyvenimą...

Aktyvumas

Kaip mūsų atostogos? Pukiai! Jūsų, tikiuosi, ne blogiau? Juk tokie nostabūs orai buvo! Idealiai užšalo kūdra, leidusi pasidžiaugti pačiūžomis...

Paskui, tiesa, po atlydžio ledas išsikilnojo ir vėl užšalo, bet tai ne bėda – kūdra tapo visokiausių eksperimentų vieta... :)

O kai jau ant kūdros linksmybės baigėsi, smagumai prasidėjo namuose – vaikai prisiminė turį riedučius... :D

Dailė, technologijos

Magdė per Kalėdas dovanų gavo šviesos-smėlio dėžę, tai kurį laiką piešė kartu su tėčiu:

Liutauras tuo tarpu eksperimentavo virtuvėje...

Paskui Magdė išsirinko už dovanotus jai pinigus dar vieną naują žaislą – 3d pieštuką, apie kurį seniai svajojo. Ir puolė tuoj savo kūrybinius sumanymus įgyvendinti... Tiesa, pirmą dieną dėl neteisingo pieštuko naudojimo jis buvo rimtai užsikimšęs, tai buvo čia ir didelio nusivylimo, ir ilgo bandymo man jį pataisyti-išvalyti... Prasikankinau gerą pusdienį, kol pieštuką visgi atgaivinau, ir Magdė toliau galėjo darbuotis.

Pradžioje žaisdama su plokščiomis figūromis, paskui perėjusi prie sudėtingesnių projektėlių.

Vaikai kažką veikaliojo, paišeliojo, bet aš mažai šį sykį fotogfavau, todėl nebeprisimenu, ko ten tose dienose buvo... Žinau tik, kad buvo visokių rankdarbiavimų ir paišinėjimų, svečių ir pasisvečiavimų...

Planavimas

Galiausiai bandėme suimti save į rankas ir išsitraukėme senuosius savo svajonių sąsiuvinius...

Sunkiai kažkaip vaikams su tomis svajonėmis šį kartą ėjosi... Pusę senų svajonių Liutauras išbraukė, nusprendęs, kad ne, jų jam visai nereikia... Tačiau naujo nieko taip pat nesugalvojo. O ir su tomis, kurios liko užrašytos, nenorėjo jis nieko daryti. Sakė, kad ne dabar... Kada? Jūs jo patys ir paklauskite... Magdė bandė protinti brolį, kad jei jis nedės jokių pastangų, tai savaime tikrai tų dalykų nepasieks... Na, kaip ten iš tiesų bus, laikas parodys...

Biblija

Aš gi, kaip ir pridera metų pradžiai, sėdau susižiūrėti, kur čia su kuo kaip judėti toliau. Visų svajonių/norų ir planų susirašymo dėka, apie ką jau vakar, kaip žinia, rašiau, iš atminties lobyno išsitraukiau prieš kelerius metus puoselėtą, bet taip tąkart ir neįgyvendintą idėją – mokytis mintinai Biblijos eilučių kortelių pagalba. Dabar tam pasirodė daug tinkamesnis metas, todėl nutariau susitvarkyti visą šį projektą ir pasidalinti su jumis, jei ir jums kiltų noras užsiimti Biblijos eilučių mokymusi mintinai.

Taigi – kas tai per sistema? Visų pirma jums reikės Biblijos citatų kortelių rinkinio. Tokį galite susidaryti patys, susirašę jums reikalingas/norimas išmokti citatas ant atskirų kortelių, taip pat galite įsigyti mano paruoštą atsispausdinimui rinkinį iš 410 kortelių (200 citatų iš Senojo testamento ir 210 citatų iš Naujojo testamento plius tuščių kortelių maketas, jei norėtumėte ką nors sau pasikeisti, pasipildyti). Jei spausdinti ir pjaustyti korteles neturite noro, galite susisiekti su manimi, nes kaip tik turiu atspausdinusi porą tokių rinkinių.

Taip pat be kortelių jums reikės kortelių skirtukų (jie įeina į mano paruoštą rinkinį), kurie ir įgalina visą šią sistemą veikti. Visa tai turėtumėte susidėti į jums patogią dėžutę. Gal tokią turite kur nors namuose, kurią galėsite prisitaikyti joms susidėti.

Jei ne, taip pat galiu pasiūlyti jums tokį variantą, pagamintą Lietuvoje:

Kai jau viską būsite pasiruošę, korteles ir skirtukus sudėkite tokia tvarka:

Naujas korteles galite dėti arba į vieną krūvelę, arba galite atskirti į Senojo ir Naujojo testamento krūveles. Tuomet susidėkite skirtukus, skirtus kasdienai, neporinėms ir porinėms mėnesio dienoms.
Po jų (nuotraukoje nesimato) išsirikiuos savaičių dienų skirtukai nuo pirmadienio iki sekmadienio, dar už jų – mėnesio dienų skirtukai. Na ir gale, jei norite, galite viską pabaigti skirtuku „Jau išmokta“. Bet jis taip pat nebūtinas. Tuoj paaiškinsiu, kodėl...

Pradėję naudoti šią sistemą, turite paimti vieną naują kortelę ir vieną kartą ryte ją perskaityti. Jei tai visai šviežia citata, kurios nei fragmento nesate įsidėmėję, perskaitykite ją bent keletą kartų. 

Pradėkite nuo citatos nuorodos (Pvz.  Pr 1:1). Tada perskaitykite citatą ir vėl pasakykite citatos nuorodą. Pirmai dienai tiek. Perkelkite šią kortelę už skirtuko „Kasdien“ – ji žymės citatą, kurią šiuo metu mokotės. Antrą dieną, ištraukę kortelę iš skyrelio „Kasdien“, darykite tą patį: perskaitykite citatą vieną kartą, leiskite kitiems šeimos nariams pakartoti, ką jie įsiminė. 

Kai jau po kelių dienų ar savaičių (priklausomai nuo citatos sudėtingumo, ilgumo ir jūsų asmeninių gebėjimų) tą eilutę mokėsite, perkelkite ją į vieną iš skilčių, žyminčių porines ir neporines dienas. O į skiltį „Kasdien“ įkelkite naują kortelę iš ST ar NT.

Kai tai padarysite, dabar jūsų kasdienis citatų skaitymas atrodys taip: paimsite kortelę iš skyriaus „Kasdien“, perskaitysite/pakartosite ją visi drauge, padėsite į vietą. Tada imsite kortelę iš skilties „Neporinės“, ir taip pat pasikartosite jau anksčiau išmoktą citatą. 

Taip, daugėjant išmoktų kortelių skaičiui, jos vis kelsis į tolimesnes skiltis: nauja kasdienė kortelė išstums ankstesniąją neporinės ar porinės dienos kortelę į savaičių skiltis, galiausiai ji atsidurs mėnesio dienų skiltyje, kurios su laiku pildysis iki tol, kol visos kortelės ten persikels. Jei matysite, kad mėnesio dienų skiltyse susirenka per daug kortelių, galite dalį jų perkelti į „Jau išmoktų“ kortelių skiltį, kurias gal vėl iš naujo norėsite peržiūrėti/prisiminti praėjus keleriems metams.

Kaip visa tai veikia praktikoje, galite pasižiūrėti šiame video.

Taigi – su vaikais pradėjome mokytis citatas. Per porą savaičių pavyko įveikti Pr 1:1 ir Rom 1:16-17 eilutes. Vaikams visai patiko, nors pirma galvojau, kad vaikai aikštysis ir nenorės mokytis. Taigi bandysime tęsti – palinkėkite mums sėkmės. :)

Lietuvių, matematika, pasaulio pažinimas

Tuomet atėjo metas mūsų pusmetiniams atsiskaitymams – lietuvių, matematikos, lietuvių ir pasaulio pažinimo testams. Liutauras visada stresuoja, kai tik išgirsta, kad reikės atlikti testus, tačiau vis bandau įtikinti, kad testai tėra pasitikrinimas, kiek ko liko tavo smegenyse (ypač po atostogų). Ir ties kuo dar reikėtų toliau padirbėti. Testams sąmoningai nieko prieš tai nesikartojame ir nesimokome papildomai – mano tikslas yra pamatyti, kiek realiai vaikai išmoko, o ne kiek išmoko konkrečiam testui. Todėl manęs nestebina, kad kai kurie uždaviniai lieka neišspręsti ar elementarūs klausimai neatsakyti – juk tie testai labai priklauso ne vien nuo akademinių žinių, bet ir nuo sugebėjimo susikaupti stresinėje situacijoje, nuo gebėjimo ištraukti reikiamą informaciją reikiamoje vietoje ir pan... Žodžiu. Nei vienas vaikas per daug nesublizgėjo. Ir, kaip mokytoja pasakė, vaikų rašybos įgūdžiai tikrai nėra tvirti, ir teorinės žinios taip pat ne iš tvirčiausių... Matematikoje Liutauras neišsprendė nei vieno sąlyginio uždavinio – tiesiog praleido juos net nenorėdamas gilintis. Tai atsigriebimui paskui žodžiu kelias dienas vien žodinius uždavinius sprendėm... :)

O kai testai pasibaigė, kibome toliau į pratybas. Tiesa, abu vaikai paprašė pailsėti nuo dalybos ir pirmiau praeiti lengvesnius skyrius – apie matavimus, o prie dalybos grįžti vėliau. Tebūnie... Kibome tad į matavimus. Liutauras susipažino su ploto skaičiavimu, Magdė prisiminė įvairius matavimo vienetus.

Projektas

Įšokę į lietuvių kalbos pratybas, tuo pačiu pradėjome savo mėnesio projektą apie kalbos dalis. Nors prieš Naujuosius jau nagrinėjome veiksmažodį bei asmenuotes, ir kalbos dalys nėra naujas dalykas, patį pažintinį projektą pradedame tik dabar. Dar nežinau, kaip stipriai prie to prisidės vaikai, dar iki smulkmenų nesumąsčiau, kaip visa tai paversti mokomuoju žaidimu, bet bendromis pastangomis noriu įtraukti vaikus į kalbos dalių miestelio statybą ir jo detektyvą...

Taigi... Mūsų detektyvas prasideda nuo „Daiktavardžių buveinės“... Antrame jos aukšte gyvena bendriniai ir tikriniai daiktavardžiai. Čia pat yra ir „nykštukų namelis“: ne tik moteriškos ir vyriškos giminės daiktavardžiams, bet taip pat ir bevardės giminės vargšeliams – visokiems kerėploms, vėploms ir į juos panašiems... Vaikai norėjo, kad įrašyčiau čia dar ir zanūdą, bet susilaikiau... :D Verčiau ieškojau ko nors teigiamo prie tų „bevardžių“, tačiau apart nuobodylų, mėmių ir nevėkšlų taip ir nesuradau jokio kito daiktavardžio aniems dviems į kompaniją... Gal jūs ką nors gero iš tosios giminės pažįstate? :)

Pirmame aukšte daug linksmiau – čia gali rasti vienaskaitos ir daugiskaitos domino kaladėlės formos pasirodymų sceną, nuo kurios kalbas galima sakyti tiek pavieniui, tiek drauge, jei esi ne visai drąsus vaikas... Taip pat čia yra vietos vienaskaitiniams ir daugiskaitiniams daiktavardžiams, kurie nemėgsta sakyti kalbų nei vienoje domino kaladėlės pusėje, užtat labai mėgsta suptis. Tilpo į buveinę ir linksnių komoda – po jos stalčius mėgsta palandžioti apsukrūs daiktavardžiai, kuomet nori jus suklaidinti savo galūnėmis. Tačiau kad niekas niekur nepaklystų, ant trijų ypatingų stalčių yra etiketės, primenančios, kaip su tais linksniais reikėtų elgtis...

Buvo pirminiame šios  buveinės variante dar ir linksniuotės bei konkretieji ir abstraktieji daiktavardžiai, tačiau ačiū mokytojai Violetai, kuri padėjo mums išsigryninti, kokia informacija yra perteklinė ir jos tikrai čia nereikia...

Jei ir jūs norite užsukti pasižvalgyti po Daiktavardžių buveinę, kviečiu! Jums paruošiau tiek A1 dydžio plakatą, tiek į A4 formato lapą telpančią iliustraciją.

Tai, žinokite, šiam kartui turbūt tiek... Bandėme per atosotogas ir po jų prisijaukinti knygas, tačiau mano viltis atrasti vaikams patinkančias knygas vis labiau ir labiau blėsta... A. Lindgrend knygos nei viena „nepraėjo“ – nei išdykėlis „Emilis iš Lionebergos“, nei „Padaužų kaimo vaikai“, nei „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“... Visas knygas teko įpusėjus mesti... Liutauras, užklausęs, kodėl visose knygose pasakojama vien apie senovę, o ne apie šiuos laikus, pareiškė, kad tokios knygos jam visai neįdomios... Magdė kiek santūriau reiškė savo nepasitenkimą, nes vietomis ją tos istorijos lyg ir užkabindavo, na bet – yra kaip yra. Iškosime knygų apie šių dienų aktualijas... :) Turiu šiokį tokį sąrašiuką, vėl šukuosime bibliotekas...

Nebus ir video šį kartą. Atostogos paveikė mano atmintį, ir praktiškai nieko nefilmavau, kas dėjosi aplink... :) Tad turėsite palaukti geresnių laikų...

Iki!

Kai visa, kas nauja, yra tik užmiršta sena... Arba dar sykį apie planavimą. Šį sykį DSHS (ADHD) kalba...

Ką gi brangieji... Tai buvo neeilinės dvi savaitės. Ne, mes neįveikėme kokio nors stebuklingo maratono ir nepadarėme kokio nors super įspūdingo projekto. Veikiau atvirkščiai – bandėme suvesti visus galus, išardyti iki šiol megztą mezginį ir pradėti viską iš naujo.

PRATARMĖ...

O prasidėjo viskas nuo pačio paprasčiausio metų planavimo. Kaip ir kiekvienais metais. Todėl kažko labai naujo nesitikėjau. Tačiau kuomet eilinį kartą pradėjusi naršyti internete po informaciją apie planavimą (nes patys žinote, koks man sunkus šis momentas), nutiko tai, kas ir turėjo nutikti – internetiniai logaritmai man vienas po kito pradėjo „mėtyti“ įvairias reklamas į įvairiausius kalendorius ir laiko planuoklius, o kai vieną jų susiviliojusi sau pasidovanojau, tuomet pradėjo man siūlyti visokius planavimo seminarus ir planavimo maratonus. Vieno jų – 4 dienų planavimo maratono iššūkis – mane „užkabino“, ir taip aš po truputį grimzdau į informacijos apie eilinius planavimo triukus liūną... Čia išgirdau naujų terminų, kuriuos tuoj rūpėjo išbandyti, nes skambėjo naujai ir labai violiojančiais... Visų tų planavimų sūkuryje mano dėmesį pertraukė vienas pažįstamo skambutis. Pašnekovas guodėsi apie savo turimas gyvenimo bėdas, kurias iššaukė jo turimas taip vadinamas ADHD sindromas. Lietuviškai tai – DSHS – Dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas. Klausiausi ir negalėjau patikėti – tai, apie ką jis pasakojo, 99-ais procentais tiko ir man pačiai. Tačiau aš niekuomet nemaniau, kad tai gali būti kokia nors „diagnozė“. Juo labiau – visada stereotipiškai maniau, kad DSHD tėra pusiau išgalvota šio laikmečio vaikų bėda, su kuria nei aš, nei juo labiau mano vaikai turi ką nors bendro (tiesa, ir dabar apie tai mąstau daugiau ne kaip apie diagnozę, kurią reikėtų gydyti, bet kaip apie tam tikrą žmonių tipą... Ir apie tai, kad tokių vaikų padaugėjo tik todėl, kad dirgiklių mūsų aplinkoje pastaruosius dešimtmеčius yra nepalyginant daugiau nei anksčiau, todėl visa tai daug ryškiau matosi). Galiausiai pažįstamas atsiuntė man vieną video, kuriame pasakojama apie šį smegenų „sutrikimą“. Žiūrėjau ir nežinojau – ar čia juoktis, ar verkti – na tikrai, praktiškai viskas, ką ten pasakojo, buvo kaip pirštu į akį apie mane... Skubėjau viską konspektuotis, kad tik nepamirščiau... Netiko, regis, tik viena – kad tokiems žmonėms sunku išreikšti mintis ir sklandžiai kalbėti. Kita vertus, mano rašymo stilius, kaip patys žinote, dažnai prigrūstas komplikuotų sudėtinių sakinių, užgriebiančių neretai ne vieną mintį, dažnai kažkur nuklystantis ir vėl sugrįžtantis prie to, apie ką pradėjau... Iš mokyklos laikų iš karto iškilo prieš akis nuolatinės lietuvių kalbos mokytojos pastabos apie tai, kad turiu išmokti trumpinti savo sakinius, nes jie yra labai komplikuoti ir ilgi... Bet... 

Grįžkime prie reikalo... Paskutinį tašką šioje istorijoje padėjo tai, kad besimaudydama informacijos apie planavimo subtilybes jūroje atradau taip vadinamą „Bullet journaling“ metodą, kurį sukūrė, pasirodo, žmogus, turintis tą patį DSHS!!! Ir aš ne juokais išėjau iš proto... :D Kelias dienas negalėjau atsikvošėti, tikrindama savo prisiminimus ir gyvenimo patirtis, tarsi norėdama įsitikinti, ar tikrai visa tai galima būtų „pripaišyti“ ir man. Ir, kuo toliau tikrinau, tuo labiau supratau, kad nuo tiesos nepabėgsiu... 

Nuo vaikystės daug kur buvau balta varna ir per laiką išmokau su tuo susitaikyti, bandydama atrasti sau tinkamus išgyvenimo triukus, daug ką įveikusi savo nenustygstančių vietoje ir nemokančių ilsėtis smegenų dėka ir nuolatinio darbo su savimi bei tam tikrų įpročių formavimu bei bandydama pabėgti nuo man netinkamos aplinkos bei susikurdama savo gyvenimą tokį, kuriame aš galėčiau ne į savo trūkumus fokusuotis, bet išnaudoti savo stiprybes. O jų, pasirodo, DSHS tipo žmonės turi ne tiek jau ir mažai:

Tiesa, dažnas, žiūrėdamas į mane, nelabai regi kokį nors hiperaktyvumą. Ir tai tiesa – mokslininkai, pasirodo, net yra atkreipę dėmesį į tai, kad mergaitėms ir moterims šis smegenų ypatumas yra diagnozuojamas daug rečiau nei berniukams, kurie negali nusėdėti vietoje, tokiu būdu priversdami savo smegenis susitelkti ties viena ar kita veikla. Moteriškos gi smegenys į dėmesio sutrikimus reaguoja kitaip. Ir vietoj nepaliaujamo judrumo viduje suka savo „veiklas“ – tokios mergaitės dažnai gali atrodyti užsisvajoję, pernelyg emociškai jautrios arba/ir šnekios, užmaršios ir pan... O jau suaugusios šokinėja nuo vienos veiklos prie kitos, nes vienoje veikloje tiesiog negali užsibūti ilgiau. Ir tokių žmonių aplink mus yra maždaug vienas iš dvylikos... 

Ką tai keičia, turbūt paklausite?.. Tai, kad kai žinai, kas yra tavo priešas, gali jį nugalėti. Nes juk nepaprastai sunku nugalėti nematomą priešą, tiesa?.. Taigi. Neabejoju, kad ir jūsų tarpe yra tokių žmonių – su silpniau ar stipriau išreikštais DSHS bruožais. Todėl neabejoju, kad šis mano dienoraštis jiems nuo šiol bus daug naudingesnis. Nes dabar, žiūrėdama per šią naujai atrastą ir viską į vietas sudėliojančią prizmę, bandysiu dalintis tuo, kas veikia būtent DSHS turintiems tėvams, ugdantiems vaikus šeimoje... Nes jau pradėjau skaitinėtis, kaip organizuoti veiklas vaikams, kai pats esi prie tų, su DSHS.

O kadangi labai dažnai šis smegenų ypatumas yra paveldimas, iš naujo pabandykite pasižiūrėti ir į savo vaikus (tą bandysiu daryti ir pati) – nes jie taip pat gali turėti DSHS bruožų, kurie nebūtinai bus tokie, kaip jūsų, nes DSHD dar, pasirodo, turi 7 atmainas. Susipažinkite. Atpažinkite. Susigyvenkite... :)

Bet grįžkime prie planavimo. Jei sekate mano įrašus ar šiaip kada prie progos naršėte po mano įrašus apie planavimą, nenustebinsiu jūsų pasakydama, kad idealaus planavimo modelio sau ir vaikams nesu atradusi. Ir štai dabar žinau, kodėl. Todėl kad DSHS smegenys negali pakęsti rutinos, monotonijos ir nusistovėjusios veiklos. Vos tik jūs bandote prisijaukinti ir atrasti sau tinkantį planavimo modelį, kuris, atrodo, štai jau veikia, nutinka DSHS smegenims būdingas dalykas: nutrūksta dopamino srautas, dingsta motyvacija, ir jūs liekate prie tos pačios supuvusios geldos – nusistovėjęs planavimo modelis tampa nuobodus, nebeįdomus, ir jums prireikia... visai kitokio planuoklio nei tas, kurį štai buvote kelioms savaitėms prisijaukinę... Ką tokiu atveju daryti? Visų pirma, suprasti, kad labai didelę galią mūsų gyvenime turi įpročiai, ir paversti juos savo sąjungininkais... Nes kitaip nebus. Motyvaciją turi pakeisti įprotis. Juk jums vargiai teikia didelį pasitenkinimą tai, kad kasdien jums reikia eiti ir atlikti tą patį monotonišką darbą – pvz., išsivalyti dantis... Bet jūs tai darote, nes esate įpratę, tiesa? Tai taip ir su planavimu...

Taip, aš jus puikiai suprantu – man irgi labai sunku atrasti sau tinkamą planuoklį. Mane gali suerzinti ne taip ten įrašyta kokia formuluotė ar ne tokiu šrifto dydžiu surašytos savaitės dienos. To gali pakakti, kad aš tokio planuoklio atsisakysiu, nors visa kita tiks... Panašiai nutiko man su iš pirmo žvilgsnio taip sužavėjusiu „Planuokiu“. Mane „užkabino“ čia įterpti gyvenimo, penkmečio ir metų svajonių žemėlapiai ir įpročių vedlys. Kita vertus, per pirmąją savaitę pamačiau, kad jis skirtas daugiau tradicinius darbus dirbantiems žmonėms, o ne tokiems išsiblaškėliams, kaip aš, kurie neturi ribos tarp darbinio ir asmeninio gyvenimo, ir kuriems geriausias poilsis – darbas. Ypatingai, kai ugdai vaikus namuose, ir viskas persipina dar stipriau... Kita vertus, suprasdama, kad bet kokias silpnybes galima paversti stiprybėmis, tuoj ėmiausi šio planuoklio modifikavimo. Visa laimė, kad viskas jame atspausdinta yra ganėtinai blankiai, todėl bet koks ryškesnis rašiklis gali nesunkiai ištaisyti jo trūkumus ir tai, kas man vizualiai ar konceptualiai netinka. Pagražinusi keliais spalvotais lipdukais ir savo piešiniais galiausiai likau visai patenkinta ir pagalvojau, kad toks neįkyrus planuoklio pagrindas man visai patinka kaip tam tikras „Bullet journaling“ (dar kitaip trumpinamo BuJo) karkasas, kuris už mane atlieka pačią nuobodžiausią dalį – savaičių ir mėnesių surašymą, man tuo tarpu palikdamas kūrybinę, kintamąją planavimo dalį. 

Visgi ne tai DSHS smegenims svarbiausia. Ir jei jūs neturite problemų su planavimu, tai toliau mano aprašyta informacija jums greičiausiai nebus naudinga. Tačiau jei jūs esate iš DSHS klubo, neabejoju, kad tai gali būti jums labai ir netgi labai naudinga. Taigi...

Skaityk toliau: Planavimas ADHD stiliumi.