17-18 savaitės. Leidžiamės į visas keturias pasaulio puses.

Ech, smagiai spūstelėjo šaltukas... Šalikai pakilo virš nosių, vilnonės storos pirštinės tapo geriausiomis draugėmis, o kelionės lauke susitraukė iki pavienių eksperimentų, verčiau suteikdamos prioritetą šiltai vietai prie krosnies... Įsikutulojome visi namie ir šiltai tęsėme savo gyvenimo knygos rašymą...

Planavimas

Jau anąsyk užsiminiau apie mano didįjį planavimą, į kurį bandžiau įtraukti vaikus. Viso to pasekoje gimė štai tokios dvi knygelės-kuprinės:

Vaikus iš karto „nupirko“ kuprinių idėja – Magdė pasičiupusi tuoj užspalvino ir išmargino viršelio raides, Liutauras buvo kiek kuklesnis, tačiau komplimentų irgi negailėjo, vis dėkodamas už patrauklų ir aiškų mokymosi plano formatą. 

Viršelis gi tebuvo tas saldainio popierėlis, į kurį suvyniojau ne tokią saldžią šio „projekto“ dalį – metų planą, kuriame puolėme žymėtis-spalvinti, ką jau šiemet išmokome, o ką dar reikėtų išmokti. 

Tokiu būdu labai gerai ir man, ir vaikams pasimatė, kokie dalykai einasi sklandžiau, o kur reikės įdėti daugiau pastangų...

Tiesa, tokias knygeles padariau iš viso keturias – po vieną vaikams ir dar dvi (po vieną kiekvieno vaiko) sau. Vaikų knygelėse surašiau trumpai temas iš „Vaivorykštės“ ir „Taip“ vadovėlių mokymo planų, savo knygelėse gi išsigryninau BUP (bendrųjų ugdymo programų) reikalavimus. Kai vienur ir kitur užspalvinome, ką esame išmokę ir ko dar reikia, pasimatė labai įdomus skirtumas. 

Kairėje – Liutauro matematikos „planas“, dešinėje – 3-4 kl. BUP'o reikalavimai. 

Liutauras, pamatęs, kad BUP'o matematikos lentelėse užsispalvino didžioji dauguma eilučių, jau norėjo pasijusti labai „kietas“, ir buvo nusiteikęs atleisti vadžias, tačiau kai pradėjome nuosekliau žiūrėti jo knygelėje, kiek laiko tiems dar nesimokytiems dalykams reikėtų suprasti ir išmokti juos taikyti gyvenime, pripažino, kad tikrai nėra viskas taip jau paprasta... Buvo gera proga pakalbėti apie žinių kartojimo naudą, dar kartą prisiminti mūsų smegenų veikimo kai kuriuos principus (pvz., kad naujai išgirstos nežinomos informacijos mes įsidėmime geriausiu atveju tik apie 20 proc.) ir apie spiralinį mokymąsi.

Prie mokymosi planų, jų analizės ir viso ko peržiūrėjimo užtrukome pakanakamai ilgai. Kiekvieną dieną ėmėme vis kitą dalyką ir jį analizavome. Tada jau galima buvo raitotis rankoves ir judėti toliau.

Projektas

Pradėjome projektą, kuris nublokš mus į žemėlapių ir pasaulio tyrinėjimo gelmes. Pradžiai išsitraukėme visas turimas šia tema knygas, susižvejojome dar papildomai trūkstamų iš sena.lt, iš bibliotekos, ir mums jau dabar apsisuko galva... :D Tiesa, dauguma šios literatūros, kiek supratau pavarčiusi, dar turės palaukti savo eilės, kai vaikai kiek ūgtels, tačiau kai kurias jų pavartyti ir dabar jau smagu.

Pastebėjote nuotraukos viduryje kompasą?.. Nuo jo ir pradėjome. Aiškinomės, kaip juo naudotis, žiūrėjome keletą youtube filmukų, kaip nepasiklysti miške. Rezgiau mintį, kaip ir man ištempti vaikus rimtesniam pasivaikščiojimui po mišką, bet pradžioje buvo per šalta, tada jau per šlapia... :D Neradau, kuo sugundyti...

Tuomet eilė atėjo žemėlapiams ir savo vietos pasaulyje suvokimui. Kiek skaičiau internete, ne vien mano vaikai būna, kad painioja, kas yra miestas, o kas yra šalis. Todėl nusižiūrėjau paprastą, bet labai smagų darbelį vaikams šia tema. Tereikia išsikirpti 7 skirtingo diametro skritulius (vaikai pasirinko juos skirtingų spalvų) ir nuo mažiausio iki didžiausio sužymėti, nupiešti, kur mes esame. Mes pradėjome nuo kambario. Kur kambarys? Name. O namas kur? Kaime. O kaimas kur? Rajone. Rajonas – Lietuvoje. Lietuva – Europos žemyne. Europa – pasaulyje.

Galima būtų iš tiesų ir perpiešinėti Lietuvos-Europos-pasaulio kontūrus, bet mes šįkart nuėjome paprastesniu keliu ir atsispausdinome internete rastus žemėlapių fragmentus.

Tuomet atėjo eilė pažinčiai su žemėlapiais. Ją dar tik pradėjome, todėl kažko ypatingesnio padaryti nespėjome. Naršėme šiek tiek po savo turimą orientacinį apylinkių žemėlapį, lindome į google maps'us, žymėjome, kur ką esame lankę kelionių po Lietuvą su šeima žemėlapyje.

Tuomet eilė atėjo stalo žaidimams.

Žaidimai

Tikiu, kad žaidimų, kuriuose naudojami žemėlapiai, yra tikrai daug. Mūsų namuose tokių radome keturis. Deja, reikia pripažinti, kad tam kartui mums visiems įdomūs tik du – tai „Ticket to ride. Europe“, kuriam prigijo „traukinukų žaidimo“ vardas, ir „Pandemija“. Žaidimai, kuriuose netiesioginiu būdu įsidėmi, kur kokie Europos ir pasaulio miestai. Tuo tarpu žaidimas „Tūkstantis vietų, kurias verta pamatyti“ mums visai nepasiteisino. Atvirukai su nuostabiais vaizdais jame gražūs, tačiau žaidimo dvasios jame pasigedome – nei intrigos, nei ypatingų varžybų, nei azartą keliančių sprendimų pasirinkimo elementų čia nėra. Padriki vaizdai iš skirtingų pasaulio vietovių, nesudėlioti į jokias kategorijas, tik ir lieka išbarstytais vaizdais, nekeliančiais didesnio susidomėjimo. Todėl teks gerai pagalvoti, kaip kitaip galėtume išnaudoti edukacinius šio žaidimo elementus. Žaidimas „Lietuva“, išleistas Lietuvos 100-mečio proga, taip pat pasirodė sausas ir orientuotas į mėgstančius „Tūkstantmečio vaikų“ stiliaus viktorinas. Konkrečių faktų žinojimo reikalaujantys klausimai ir atsakymai į juos – tikrai ne tai, ko mes šiuo metu norėtume. Todėl dedame ir šį žaidimą į šalį.

  

Pasaulio pažinimas / gamta / eksperimentai / judesys

Lauke žaidimai tęsiasi. Tėvelis, benukasinėdamas kiemo takus, privertė pilną duobę sniego – puiki proga sugriūti į ją bei pajusti sniego svorį.

Kad sniegas turi ir kitą įdomią savybę – nepraleisti šalčio – įrodymų toli ieškoti nereikia... Keliaujame prie kaimynystėje esančios kūdros. Termometras rodo arti -20ºC, o kūdra, uždengta sniego patalu, visai neužšalusi! O po sniegu esantis šviežiai išstumdytas molis – visas ištižęs!

Nenuostabu, kad ir kitiems žiemos eksperimentams šalčiai nebuvo pakankami. Bandėme verdantį garuojantį vandenį paversti ledo kristalais, tačiau jis, kaip ir priklauso, nespėjęs sušalt šliūkštelėjo žemyn; dalis garų pakilo aukštyn, visai neketindami keisti savo būvio...

Muilo burbulus bandėme išlaikyti nenukritusius nuo žemės kiek įmanoma ilgiau, tačiau ir jie nešalo taip greitai, kaip norėjosi...

Na, bent jau pavyko sugauti kelias muilo burbulų „duženas“... :)

Visa laimė, yra eksperimentų, kurie net prie mažiausio šalčio pavyksta. Todėl keliavome į apsnigtus laukus ieškoti trofėjų. Šįkart mūsų uždavinys buvo rasti kuo daugiau spalvų ir skirtingų faktūrų blankiame žiemos peizaže.

Prisirinkome įvairių augalų sėklojų, radome užsilikusių raudonų putino uogų, bordo spalva nusidažiusių karklo, visada žalių eglės, pušies, kadagio ir tujos šakelių, šiaudų geltonumo smilgų. Viską nešėmės namo, prisipylėme įvairius indus vandens, dar pažaidėme su mandarinų žievelėmis ir sausainių formelėmis, taip sudėliodami būsimus ledo vitražus... Per naktį palikome juos stingti lauke, o paskui jau teliko išeksponuoti viską tiesiai priešais svetainės langus...

Tada stebėjome, kaip šalčiams praėjus mūsų grožiai šildosi saulutėje ir po truputį tirpsta... :)

Čia mūsų eksperimentai baigėsi. Liko tik rogės, iglu statybos ir kiti paprasti žiemiški žaidimai...

O visai netoliese sukiojosi lapė... Štai, buvo prisėdusi aplinkos stebėti... Matote, kaip gražiai šilta jos sėdimoji sniegą pratirpdė, o ištiesti į priekį nagučiai išdavė kryptį, kuria ji į mūsų vištas veizėjo!?

Dailė

Gal jau gana tų šaltų įspūdžių, ar ne? Lendam vidun. Gaminame bulvių antspaudus. Užduotis, kurią Magdė gavo dailės būrelyje, kurį, deja, vis tik mano mergužėlė nutarė mesti. Nepasiteisino virtualus šio būrelio formatas... Man truputį dėl to liūdna, bet Magdė laiminga.

Gaminome prigaminome visą galybę įvairiausių formų formelių...

Paskutinis Magdės darbelis Dailės būrelyje.

Ką jau padarysi – gyvenime taip jau yra, kad vieni dalykai nueina, kiti ateina...

Muzika

Dailės būrelį Magdė iškeitė į smuiką ir ukulėlę... Smuikas, kaip ir pernai, per didelių naujovių neatnešė – mokytoja jau iš anksčiau pažįstama, kūriniai tam kartui – žinomi ir šiuo metu kartojami, tuo tarpu ukulėlė mūsų namuose – populiarumo viršūnėje... Vaikai vienas per kitą pešasi, kuris ja gros, ir neduokdie, vienas kuris gaus pagroti ilgiau nei kitas... Po trijų pamokų abu jau išmokę „Spindulėlio“ dainelę ir „Feliz navidad“, kurią Liutauras bando po truputį groti ir akordais. 

Tuo pačiu dar prie nuotolinės mokyklinės muzikos pamokos buvo vaikai prisijungę, apie viduramžių instrumentus šiek tiek išgirdo, sužinojo, kas yra muzikiniai žanrai. Kad dar linksmiau būtų, įvairių smagių muzikinių projektų youtub'ėje aptikome. Vien šis ko vertas... :D

Tiek tų naujovių... Visa kita daugmaž taip, kaip planuota...

Biblija

Judame toliau pagal programą. Kalbame apie sielos išgelbėjimą. Prisimename anksčiau mūsų jau kažkada dainuotą Efeziečiams 2:8-9 dainelę, kurios, deja, niekur neberadau savo archyvuose, todėl teko įdainuoti ją iš naujo. Paplokite ukulėlės debiutui... :D

Šiomis dienomis, kuomet gyvename pandemijos kontekste, vaikai neišvengiamai išgirsta tai vienokių, tai kitokių žinių, kurios pasauliui gali kelti plataus spektro baimes. Tačiau kai žinai, kad tavo siela – saugi per amžius, visi tie kasdieniai pasaulietiniai dalykai tampa nebe tokie aštrūs ir svarbūs. Juk nieko į šį pasaulį neatsinešėme ir tikrai neišsinešime. Todėl...

Charakteris

Svarbiausia ir toliau lieka charakteris ir jo formavimas. Ech, tie aštrūs ir kieti charakterių kampai, kuriuos gludini, gludini kasdien, o norimo rezultato nežinia kada sulauksi... O ir klausi savęs, ar tai, ką gludini, yra tas gludintinas charakteris, ar nepakeičiama asmenybės dalis, kurią vaikas atsinešė į šį pasaulį ir yra ta, su kuria turi išmokyti jį gyventi, nes jos nepakeisi?.. Tad mokomės visi – kas suprasti, kas prisitaikyti, kas – susitaikyti... :)

Rašymas

Supratimo-prisitaikymo-susitaikymo trijulė ypatingai aktuali, kai kalba pasisuka apie akademinius dalykus. Pasidarę pirmos ir trečios klasės diagnostinius testus, pasižiūrėjome, kas kurioje vietoje yra. Ir nors pagal užduočių suvokimą ir atlikimą vaikai balų surinko tikrai pakankamai, aš į šį visą reikalą žiūriu kiek kitaip, nes vis dar didžiausias mūsų uždavinys – savarankiškumas. Vis norisi vaikus švelniai stumtelėti iš tos komforto zonos, bet uoj kaip nelengvai jiems tai einasi... Ypatingai Liutaurui... Na bet tikiu, kad ateis šventė ir į mūsų kiemą...

O kol šventė ateis, bandome taikyti minkštąją taktiką: Magdei strigus ties raide b ir kategoriškai pareiškus, kad ji pratybų sąsiuvinio su raide b nepildys, ieškome kompromiso. Imame dažus, teptukus ir rašome... Finale belieka pasidžiaugti, kad raidė b pasidavė įveikiama... :) Kitą dieną mergužėlė pati pasiprašė vėl pasiimti dažus ir piešti kitas raides... :)

Liutaurui raidžių mokytis nebereikia, tačiau jis taip pat nestokoja iššūkių. Vietomis dar pasitaiko, kad susipainioja jam raidžių jungimas, nosinė iš galūnės pabėga ar didžioji raidė iš sakinio pradžios dingsta. Na bet progresas jaučiasi, ir tai svarbiausia. 

Užpildę tuos jau aukščiau minėtus sąsiuvinius-kuprines, pamatėme, kad reikia daugiau padirbėti ties pasakojimo ir rašinėlio kūrimo įgūdžiais, prie ko iš karto ir prisėdome... Sunkiai kapstomės su kūrybiniais iššūkiais, tačiau po mažą žingsnelį, viliuosi, išjudėsime iš mirties taško. :)

 
Skaitymas / Literatūra

Iš mirties taško tenka judėti ir su skaitymu. Magdė buvo kuriam laikui užstrigusi. Neberado nei ką skaityti, nieko nebenorėjo mano skaitomo klausytis, todėl verčiausi vis per galvą, bandydama atrasti, kas gi jai galėtų būti įdomu. Mat gražuolė knygas renkasi išskirtinai pagal iliustracijų stilių. Jums iliustracijos gali būti gražios, o štai jai nepatiks, ir viskas – gali gražiausiais pažadais suokti, nepaveiksi... Neskaitys, ir tu jai ką?.. Artimiausia mūsų biblioteka dviem savaitėms buvo uždaryta dėl karantino, tai teko važiuoti į tolimesnę, anos lentynų šluoti... Šiaip ne taip įtiko B. Chaud ir R. Badescu „Pomelo“ knygelių serija. Bėda tik, kad jos labai greitai persiskaito... 

Liutauras tuo tarpu toliau kremta vieną po kitos „Minecraft'o serijos knygeles. Kai kurios – draugo Vykinto skolintos, kitos – iš bibliotekos paimtos... Net „Nevalos Berčio“ seriją per jas pamiršo... :D Aš gi vis vienaip ar kitaip bandau įpiršti kokią programinę knygą, bet kol kas bergždžiai... Vėžlio žingsniu iriamės per A. Lindgren „Emilį iš Lionebergos“. Visi man aplink ją rekomenduoja kaip tikrai patinkančią vaikams. O maniškiai klausosi taip... na, iš bėdos... Nors gi taip smagiai ten tas berniūkštis pokštus krečia... Liutauras dar plius minus klauso. Bet Magdei tai visai nepatinka...

Matematika

Siaubu baubu pastaruoju metu kažkaip ir matematika patapo. Bet pasiderėję vis tiek kažkaip susitariame ir judame į priekį. Tokiu būdu Liutauras vis iš naujo įsisąmonina seną gerą tiesą – kad viskas pasidaro bedarant ir kad baimės didelės akys... Net ir pamačius 6 diagnostinio testo lapus. Tiesa, jame pavyksta išspręsti tik apie pusę uždavinių, nes kitų trečios klasės temų mes dar paprasčiausiai nelietėme. 

Su Magde vėl grįžome prie TAIP pratybų, mat visai buvau pamiršusi, kad ji pernai tik du sąsiuvinius iš trijų pabaigė, todėl likęs tuščias trečias sąsiuvinys dabar jai, žiūriu, visai neblogai „limpa“... Taig bandome judėti toliau.

 
Anglų kalba / Rusų kalba

Su užsienio kalbomis taip pat tapo paprasčiau, kai įsivertinome, kurioje vietoje esame. Kadangi pernai vaikai savarankiškai išmoko pakankamai gerai kalbėti rusiškai, anglų kalbos sistematinį mokymą palikau kiek vėlesniam laikui – kad nesipainiotų tos abi kalbos tarpusavyje. Todėl anglų kalba pas mus kiek užnugaryje, nors vis tiek stengiuosi atrasti vaikams ir jiems įdomių filmukų anglų kalba, ir jau turimą žodyną vis pasikartoti, po truputį vieną kitą žodį ar frazę išmokti užrašyti. Vis stebiu ir laukiu to „aha“ momento, koks juos kada tai ištiko besimokant rusų kalbos. Kai jau ėmė vieną dieną ir suprato, kad geba ta kalba komunikuoti...

 

Robotika / Bendravimas / Susitikimai

Tam kartui gi geriausiai komunikacija vyksta tarp draugų, žaidžiančių Mincraft'ą... Taip jau nutiko, kad vieną dieną Magdė su Vykintu žaidė drauge uždarame serveryje. Vykintas, kuris yra daugiau patyręs informacinėse technologijose, norėjo Magdei kažką labai gudraus parodyti – surašyti kažkokią sudėtingą komandą, kurios, deja... severis neatlaikė ir, liaudiškai tariant, „užlūžo“... Vaikai labai dėl to pergyveno – Magdė tuoj puolė rašyti Barborai laišką:

Buvo daug ašarų, kai kitą kartą susitikusios su Barbora abi mergaičiukės negalėjo visą valandą prisijungti prie žaidimo... Juk ten tiek abi visko buvo prikūrusios... Nieko nepadarysi... Serverį po kelių dienų Barboros tėtis perkrovė, ir mergaitės vėl galėjo žaisti. Tik va jų ankstesnės kūrybos nebeliko, todėl joms teko statyti savo naująjį „pasaulį“ iš naujo... Pradžiai iškilo ledo rūmai... :)

Liutauras tęsia savo kelionę po virtualų pasaulį su robotikos būrelio kompanija. Paskutinės pamokos buvo apie video efektus bei jų filmavimą, montavimą ir daiktų internetą. Beje, kalbant apie pastarąjį, vaikai labai gerus klausimus uždavinėjo mokytojai (pvz., apie tai, kas, jei telefono, kuriuo viską kuo toliau, tuo labiau valdome, baterija netikėtai nusėda? Kaip tuomet įeiti į išmanųjį namą, atsirakinti automobilį ir pan.?), todėl tikrai likau sužavėta, kaip greitai vaikai susigaudo tame, kas tikra, o kas ne.

Visa kita istorija nutyli... Geriausiu atveju galite dar video fragmentais pasisotinti... :) 

 

Mes gi einame toliau gyvenimo košės srėbti, kad vėl galėtume su jumis įspūdžiais pasidalinti.

Atostogos! Kam?.. Vaikam!

Kai pradėjo snigti, ir pušų lajos sliegiamos sniego tapo panašios į eglių, į mūsų kiemą pilna koja įžengė atostogos... 

Pratybų sąsiuviniai, kankinti iki pat sausio pirmosios, pagaliau buvo baigti ir užversti, ir savaitės tvarkaraščiuose beliko vieninteliai inkarai – būreliai. Magdė, tiesa, pradėjo niurzgėti, kad jai nebepatinka dailė. Iš tiesų – tos keistos šventinės temos, išskyrus kalėdinio atviruko piešimą, man irgi pasirodė ne itin patrauklios ir „pritemptos“. Todėl teko gerokai įkalbinėti Magdę, kad pabaigtų, ką yra pradėjusi – jau turėjome patirties, kad viduryje mokslo metų jai buvo atsibodęs smuikas, ir susigundėme tada nutraukti jo pamokas. O dabar štai mergužėlė vėl užsimanė juo groti... Mūsų prieškalėdiniai pasidainavimai įtakojo ir tai, kad vaikai panoro išmokti groti ukulėle (maža havajietiška gitara), ir aš mielai „pasirašiau“ tokiam jų norui, nes ir pati neatsisakyčiau pramokti ja groti. Taigi sprendimas buvo vienbalsis: perkam ukulėlę! Greitai išsirinkome internetu ir užsisakėme oranžinę gražuolę. Tiesa, dėl spalvos buvo daugiausia debatų, nes vienam patiko balta, kitam – mėlyna su jūros bangų piešiniu, trečiam – prislopinta mėlyna... Galiausiai nusprendėme, kad klasika yra klasika, ir nugriebėme oranžinę. Kai ji atkeliavo, sunku buvo pasidalinti. Vaikai ėmė prašyti, kad nupirktume dar vieną, tačiau sutarėme, kad iki vasaros palauksime ir pažiūrėsime, ar tikrai ta meilė ukulėlei tokia didelė, kaip pirmosiomis dienomis.

Na, o kai po kelių dienų pirminis entuziazmas atslūgo, supratau, kad arba reikia griebti jautį už ragų, arba pamiršti visą šį reikalą. Savarankiškai judėti į priekį nelabai buvo kaip, todėl nusprendžiau paieškoti ukulėlės mokytojos, ir jau už kelių dienų Magdė kartu su Liutauru susipažino su ukulėlės mokytoja Monika. :) Magdė, kaip ir galima buvo tikėtis, pradžioje spyriojosi, kad jokios mokytojos jai nereikia, ir kad ji jokiu būdu nelankys „jokio ukulėlės būrelio“, tačiau įkalbėta pabūti bent pirmojoje pamokoje, o tik paskui spręsti, vėliau turėjo atsiimti savo žodžius: pirmoji ukulėlės pamoka abiems nepaprastai patiko, nepaisant to, kad tai buvo įžanginė pamoka su daugiau teorijos nei praktikos!

Тokiu būdu mūsų namuose atsirado daugiau muzikos... :) 

Na, o visa kita, kas karaliavo visą savaitę, be abejonės, buvo sniegas! Po pernykštės besniegės žiemos jo buvome išsiilgę visi. Todėl veikla keitė veiklą: tai lipdėme visi senį besmegenį, tai traukėme roges, slides, stojome į sniego gniūžčių karą, voliojomės kartu sniege, darėme sniego lietų... Telefonas dažnai likdavo namuose, tad geriausi vaizdai liko užfiksuoti tik atmintyje... :) 

Tikrai ne paskutinėje vietoje buvo ir kompiuteris – kada jei ne per atostogas galima leisti vaikams juo atsižaisti... Tai taip ir laviravome – laukas, kompiuteris, laukas, būreliai... :) 

Šalia Minecraft'o, kuriuo vaikai žaidė ir vieni, ir tinkle su draugais Barbora, Simonu ir Vykintu, atsisiuntėme dar vieną labai įdomų, Vykinto mamos rekomenduotą žaidimą – „Inventioneers“ (Išradėjai). Tai – žaidimas, apie kokį seniai svajojau, kad kažkas tokio vaikus patrauktų. Nes tai – ne koks bukas šaudymas-gaudymas, o iš esmės – mąstymo ir, sakyčiau, fizikos dėsnių pažinimo žaidimas. Bandydamas sukonstruoti įvairių vienas kitą veikiančių reiškinių grandinę, susipažįsti su tuo, kaip veikia oro jėga, magnetai, lazeriai, veidrodžiai, ugnis, inercija, atatranka, dantračiai ir kt. Įsitraukėme į šį žaidimą visi, kartais labai ilgai sukdami galvas, kurioje vietoje ką padarėme ne taip, kad kažkas tai neveikia...

Žodžiu, tikrai labai rekomenduoju. Žaidimo dėka mokėmės kantrybės, atlikti darbą iki galo ir nenueiti lengviausiu keliu. Mat iš principo čia galimi du variantai – išspręsti duotą uždavinį taip, kad rezultatas tiesiog būtų, o galima taip, kad papildomai pakeliui surankiotum ir nupieštoje schemoje išdėstytas žvaigždutes. Liutauras pradžioje visai ignoravo tas žvaigždutes, nekantraudamas pamatyti, kas gi bus toliau. Tačiau po truputį pavyko mums susitarti, kad bandome tol, kol padarome taip, kaip galime geriausiai. Po keleto dienų Liutauras pripažino, kad ir jam dabar patinka daryti taip, kad pakeliui surinktume visas žvaigždutes. Taigi – šalia smagumo gavome ir labai naudingų gyvenimiškų pamokų...

Na, o tuo tarpu... :)))
Kol vaikai atostogavo, ką gi veikė tėvai?.. Tėtis dirbo įprastus darbus, retkarčiais neatsispirdamas, žinoma, žiemos malonumų pagundoms – kaip ir aš. Tačiau vaikų atostogos yra toks metas, kai turi galimybę susitvarkyti kitus reikalus. Tuos, kuriems neišeina skirti daugiau dėmesio mokslo dienų eigoje. Tai – jo didenybė planavimas...

Ne itin patrauklios BUP (Bendrųjų ugdymo planų) paklodės...

Kuomet rugsėjo mėnesį susidėlioji metų planus, jau po pirmojo mėnesio imi matyti, kad ne viskas vyksta taip, kaip norėtųsi. Tai čia, žiūrėk, kažkas einasi lengviau ir sklandžiau, o kažkas atvirkščiai – vos išsijudina iš vietos, nutempdamas visus tavo gražius ketinimus ir planus šuniui ant uodegos... Todėl tokia štai mokslų pauzė viduryje mokslo metų bent jau man yra tiesiog gyvybiškai svarbi – kad susivokčiau, kur čia mes esame, kiek čia ko vaikai išmoko, kur link galime judėti toliau.

Seniai norėjau rasti laiko taip vienu ypu prisėsti kokią gerą savaitę ir susirankioti į krūvą tas visas į šalis išsisklaidžiusias planavimo šukes – bendrųjų ugdymo programų reikalavimus, vadovėliuose esančią medžiagą, „Classical conversations“ temas, reikalingos perskaityti literatūros sąrašus ir kitus padrikus elementus, kurie atskirais lapais gyvena savo gyvenimus kas kur – segtuve, ant šaldytuvo ir pan... Tai štai – šventėms praėjus pagaliau ir aš galėjau tiesiog sėsti ir viską susidėlioti... 

Ne mažiau svarbiu uždaviniu man atrodė rasti vizualinį tų susidėliotų planų sprendimą. Nes per laiką supratau, kad tas formatas, kuriuo savo planus susidėliodavau iki šiol, man pasidarė per sudėtingas. Kuomet viskas ima klibėti mokslų eigoje, sunku darosi tą savaitėmis suskaidytą planą suvaldyti ir atsirinkti, kas kurioje vietoje yra. Ir vietoje to, kad jis taptų pagalbininku, jis pasidaro kliuviniu...

Negana to, vis norėjau rasti sprendimą, kaip į visa tai įtraukti daugiau ir vaikus – kad ir jie aiškiai matytų bei suprastų, kur mes esame, ko dar reikėtų išmokti, kur pasistengti... Kiek anksčiau internete rastos idėjos apie „mokslo namą“, kurį kažkada buvau padariusi Liutaurui ir pakabinusi ant sienos, bei kitas iš principo identiškas „raketos“ variantas nesuveikė – ant sienos pakabintas lapas taip ir lieka kabėti, visai neatlikdamas savo darbo. Todėl ilgai sukau galvą, kokiu formatu viską pateikti vaikams, kad ir jiems būtų nauda, ir man...

Tačiau apie tai plačiau papasakosiu po poros savaičių, o tuo tarpu kviečiu pasižiūrėti, ką pavyko (nors ir ne gausiai) užfiksuoti video formatu. :)