37-39-oji savaitės. Kai viskas baigiasi: pavasaris, karantinas, mokslai.

Praeitos savaitės Magdės piešinys, pasirodo, buvo pranašingas. Antradienio rytą pavasarį užklojo... žiema... Vaikai pakilę iš lovų negalėjo atsitraukti nuo lango – sunku buvo patikėti, kad tai – iš tiesų pats tikriausias sniegas. Kai galiausiai patikėjo, tuoj puolė į lauką. Juk reikėjo ir paragauti, ir paliesti, ir atsinešus ištirpdyti, ir, be abejo, besmegenį tą – praeitą savaitę pieštą – nulipdyti... 

Kol vaikai krykštavo, brukdami besmegeniui vietoj sagų pražydusias pienes, aš – ne mažiau pamišusi dėl tokio netikėtumo – laksčiau pirmyn atgal su fotoaparatu ir bandžiau tą iš dangaus nukritusią žiemą bent tokiu būdu pagauti, išsaugoti prisiminimui...

Tulpės iš paskutiniųjų didvyriškai laikė staiga dingusių pavasario spalvų frontą. 

 Žolė valiūkiškai pasišiaušė, tarsi pasiruošusi gintis...

 Obelys vos ne vos nešė sunkią sniego naštą, laukdamos geresnių laikų...

Berželiai nuolankiai lingavo savo šakelėmis, atsiduodami žiemos magijai.

Pražydusi laukinė obelaitė atkakliai laikėsi savo: „žydėsiu!“

 Daržą irgi užsnigo...

Tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, po poros valandų žiemos ir geltonakio besmegenio nebebuvo nei kvapo, ir gyvenimas grįžo į savo vėžes...

Magdė tęsė savo kūrybinius bandymus: pasiėmusi krūvą mano senų suknelių ir įvairių audinių, kurpė savas istorijas. Tarp jų įsipaišė ir raudonkepuraitė, staiga virtusi tapytoja, ir miego kaukių kūrėja, sumąsčiusi aprūpinti šiais aksesuarais visas savo lėles, ir batsiuvė-fėja, sugalvojusi iš veltinio susiklijuoti sau namines kurpaites...

Liutaurą fantazija nešė kiek kita linkme: vaikinui vėl užėjo popierinių automobilių gamybos banga. Pats jau ir internete jų susirado, pas ir atsispausdino, ir išsikirpo, ir susiklijavo – smagu. Nebereikia mamai rūpintis...

Visgi didieji pavasario darbai vyksta lauke. Pumpurus išleido pušys, tad suskubome rinkti. Pačiu laiku šieji pasirodė, nes vaikus po žiemos išdaigų bemat koks tai virusas nesmagus užpuolė, kosuliu kankinti ėmė, tad pušų pumpurų arbata buvo laiku ir vietoj. 

Gėlių daigai ėmė nebetilpti ant palangės, teko sukti galvą, kur čia juos persodinus, tad ėmėmės kito projekto – alpinariumo prie didžiojo namo terasos – įgyvendinimo.

Vaikams visuomet džiaugmas, kai kieme išdygsta kokia nors krūva – smėlio, molio ar tiesiog žemių. Porą dienų kasėme išsijuosę, kol suformavome drauge gėlyną. Ir man pagalba, ir vaikams smagus, nenusibodęs užsiėmimas...

Visgi įdomiausias pastarųjų savaičių „projektas“ – viščiukų perinimas. Tėvelis sukonstravo inkubatorių, sudėjome ten 30 kiaušinių ir ėmėme laukti. Praėjus pirmai savaitei su didžiuliu susidomėjimu „švietėme“ kiaušinius, bandydami įžiūrėti, kaip jų viduje vyksta veiksmas. Stebėjome tikrą stebuklą. Kaip iš mažo taškelio trynio šone per tris savaites išauga... visas paukštelis... Įdomu ir jums? Žvilgterėkite čia.

Kaip šis projektas baigėsi, skaitykite ateinančią savaitę. Dabar gi keliaukime toliau.

Karantinas, apribojęs judėjimo laisvę, suteikė galimybę atidžiau po apylinkes pasidairyti. Išėję pasivaikščioti vis kokių įdomybių atrasdavome: tai ilgus vakarinius šešėlius, taip ir kvietusius kurti šešėlių teatrą, tai su freza išartą naujojo kaimyno sklypą su neįprastais durpių kvapais ir netoliese krūmynuose griežiančios griežlės daina...

Smegenis pravėdinus nesunku ir prie mokslų prisėsti. Pabaigti tai, kas nebaigta. Atlikti diagnostinius testus ir užversti šių mokslo metų lapą. Vaikai jau laukia atostogų. Todėl kaip ir pažadėjau dvi ateinančias savaites padaryti be jokių užduočių. O kol tos atostogos ateis, čiumpam baiginėti pratybų sąsiuvinius, rašyti mokytojai laiško, įsivertinti...

Mokykloje per karantiną paskelbtas smagus sporto iššūkis (pamatysite filmuke įrašo gale), kuriame bando dalyvauti tiek Magdė, tiek ir  Liutauras. Pastarajam ima ir nusišypso sėkmė! Antros savaitės iššūkyje Liutauras užima antrąją vietą ir gauna prizą – keliomis spalvomis šviečiančią klaviatūrą – su tokia ir laišką mokytojai daug smagiau rašyti! :)

Na ir, žinoma, kaip gi be nuotolinių muzikos pamokų! Vaikai užsidegę mokosi dainelių apie Koroną, Dieduką su bobute ir viską mylintį Dievą. Liūdi, kad štai pamokos su mokytoja Dana baigiasi, kita vertus džiaugiasi, kad vasara ant nosies...

Visa laimė, kad mūsų STEAM-robotikos būrelis dar mėnesį tęsis. Šių užsiėmimų vaikai taip pat nepaprastai laukia. Juo labiau, kad šįsyk atkeliavęs rinkinys – ypatingai įdomus... Giliai įkvėpkite, bus smagu...

Pirmiausiai vaikai pasigamino 3D projektorių telefonui. Pabandėme mes paskui ir planšetei didesnį pasidaryti. Gal norėsite pabandyti ir jūs. Tik atsargiai – labai „kablingas“ daiktas... Kuo didesnis, tuo įspūdingiau atrodo. O kaip jį pasidaryti patiems, galite pasižiūrėti čia arba čia. Na, arba dar kur nors, nes šaltinių tikrai yra daug. Mes gaminome iš plono plastiko, kokio nesunkiai galite rasti kokioje nors pakuotėje. Paprastai tinka plastikinis bet kokios dėžutės „langelis“. Tikiu, kad kažką tokio tikrai rasite ir nesunkiai pasigaminsite!

Тaigi... Toks paprastas daikčiukas kuria štai tokius įspūdingus erdvinius vaizdelius...

Vaikai žaidė kelis vakarus... Paskui, žinoma, nusibodo, tad ėmėmės kitų „žaislų“. Pirmiausiai gaminomės periskopą. Labai tinkamas daiktas žaidžiant slėpynių...

Paskui vaikai pasidarė 3D akinius, nors šie kažkaip mums įspūdžio nepaliko... Na bet... bloga patirtis – taip pat patirtis... :)

Visą kitą laiką daugiausiai užėmė įvairūs žaidimai... „Sorry“, šachmatai, „Monopolis,“ „Carcasonne“, o ir labiau tradiciniai: kapstymaisi smėlyje, „šlykštukų“ minkymai, puodelių bokštai ir įvairios varžybos...

Visko, žinoma, čia neišpasakosi, na bet bent krašteliu dar bent kiek žvilgterėti galit....

35-36-oji savaitės. Laimėjimai ir pralaimėjimai

Verčiame kalendoriaus lapą, o su juo kartu stebime, kaip pagaliau visu gražumu bunda gamta: žemė po lietaus alsuoja migla, pagaliau sužaliuoja berželiai. Ievos, vyšnios, trešnės ir obelys – vienos paskui kitą skuba džiuginti savo žiedais, ir mes skubame tyrinėti gamtos turtų...

Po lietaus....

Parnešu vaikams keletą skirtingų pražydusių šakelių. Kas atspės, kur kieno žiedai? O kas papasakos, kuo šios žydinčios šakelės skiriasi? Kalbamės apie tai, kaip išsidėstę žiedai žiedynose, lyginame jų žiedlapius, lapelių dydį ir formą, įsižiūrėję matome kuokelius ir piesteles...

Pražydus pienėms, vaikai skuba jų rinkti ir valgyti jų žiedų – taip pasikrauname vitaminų ir mineralų. O čia, žiūrėk, ir driežiukas pasipainioja po kojomis. Vaikai tuoj džiaugsmingai neša man rodyti, o paskui tuoj paleidžia mažylį... :)

Kitas pavasario turtas – dilgėlės ir iš jų iškepti dilgėlių blynai. Magdė į burną jų neima, tuo tarpu Liutaurui jie labai patinka. Norit ir jūs išsikepti? Žinokite, labai paprasta: Prisiskinate dubenį jaunų dilgėlių arba kiek ūgtelėjusių dilgėlių viršūnėlių, supjaustote viską, tada apibarstote miltais, įpilate šiek tiek vandens ir viską sumaišote. Maišote tol, kol visa masė tampa lipni. Jei masė per biri – šliukštelėkite dar vandens, o jei per daug skysta, įmaišykite dar miltų. Kai jau masė taps tokia, iš kurios lengva formuoti blyną, šaukštu pakabinę masę dėkite į keptuvę su įkaitintu aliejumi. Kiek pakepinus apverskite ir apkepkite kitą pusę. Jei norisi, galite į masę įdėti ir šiek tiek druskos. Bet nebūtinai. Skanaus! Pas mus šie blynai dingsta neįtikėtinai greitai. Beje, jie labai skalsūs – vos kelių blynų užtenka tam, kad pajustumėte sotumo jausmą!

Pasistiprinus ir sulaukus, kol saulė gerai įkaitins atmosferą, nebloga proga atidaryti maudynių sezoną. Tiesa, Magdė kiek pakosti, tai jai šis malonumas nusikelia vėlesniam laikui. Liutauras gi lenda priimti „molio vonių“ į mūsų kūdrą... :)

Magdė pavasarinės saulės įkaitintas dienas malšina savais būdais – šeimininkauja virtuvėje, ruošdama savo mėgstamiausią patiekalą – šaltibarščius.

Darbų darbelių netrūksta. Todėl nutariam ir vėl peržiūrėti kiekvieno šeimos nario darbus ir pareigas. Vaikai labai mėgsta, kai viskas yra vizualizuota, todėl mes vėl traukiam savo magnetukų arsenalą į dienos šviesą. Iš tos gausos per dieną po porą užmetu ant jų motyvacinės lentos – taip jie žino, ko iš jų tikiuosi... :)

Na,  o atsigaivinus ir pasistiprinus galima ir šio bei to pasimokyt... Kad tie mokslo vaisiai kokie nors bent užaugtų ir sunoktų... :)

Liutaurui pradėjus kaskart niurzgėti, kad labai sunkias duodu rašymo užduotis, nutariau pasiaiškinti, kas gi vaikinui būtų ne taip sunku. Išsiaiškinom, kad vienu kartu duodamo darbo apimtis jam yra per sunki. Sutarėm tomet taip: rašom dažniau, bet po mažiau...

Magdė gi toliau uoliai kremta rašytinių raidžių pratybas. Nebedaug merginai beliko, bet entuziazmas irgi po truputį blėsta... Na bet pasiryžimo mergina vis tiek turi, tad, tikiuosi, vis tiek įveiksime bendrom jėgom iki mokslo metų pabaigos. :)

Su skaitymu merginai taip pat kažkokia „duobė“. Labai nenoriai sėdasi skaityti ir, atrodytų, esame tokiame periode, kai vienas žingsnis – pirmyn, du – atgal... O gal tiesiog nerandame merginą užkabinančios knygos?..

Matematikoj gi ryškus pavasarinis pagyvėjimas. Liutauras kimba į užduotis, džiaugdamasis, kad pagaliau baigėsi sudėtingieji veiksmų uždaviniai ir prasidėjo įvairių matavimų, geometrijos „porcija.“ Todėl traukiam svarstykles, matavimo indus, termometrus, visokio plauko liniuotes, pinigus, laikrodžius ir sveriam, matuojam, lyginam, skaičiuojam!

Magdė irgi neatsilieka – perėjusi prie užduočių apie laiką, bando susigaudyti valandinėse, minutinėse ir sekundinėse rodyklėse. Ir jei dar prieš pusmetį laikrodis jai buvo gana miglotai suprantamas prietaisas, dabar jau matau, kad vaizdelis darosi aiškesnis. Smagu!

Vis tik didžiausias Magdės džiaugsmas – piešimas. Ir man parūpo vėlgi, kaip jai sekasi su pirštų bei akies miklumu, lyginant su pernai. Išsitraukiau mūsų mėgiamą piešimo įgūdžių testą iš knygos „Drawing with children“. Pažanga tikrai yra. Pernai daugiau nei pusės šių kompozicijų perpiešti nemokėjo...

Testo principas toks: duoti vaikui perpiešti įvairius piešimo elementų (taško, apskritimo, tiesės, kreivės, dėmės) derinius, einant nuo paprasčiausio iki vis sudėtingesnio. Ir nors Magdė pakeliui vis bandė sustoti ir sakyti, kad „šito tai tikrai nepiešiu“, vis tiek užduotį pabaigė! O paskui grįžo prie savo „meno“ :)

Magdės bandymai siūti sagas.

„Užsikrėtęs“ sesės veikla, prisijungia piešti ir Lutauras. Kadangi šią savaitę kalbėjoms šiek tiek apie įvairius ženklus, bandome kai kuriuos jų atkartoti. Bandome įsivaizduoti, kokie informuojantys ar įspėjamieji ženklai galėtų stovėti prie mūsų namų, bibliotekose, parduotuvėse. Vaikams aktualiausias pasirodo kaimynui skirtas ženklas „Čia nerūkoma!“ :)

Ženklai nupiešti, kryptys aiškios, todėl galima griebtis muzikos. Turiu pasakyti, kad Liutauras paskutiniu metu labai įsitraukė į nuotolines muzikos pamokas su mokytoja Dana. Aktyviai dalyvauti dar per daug nedrįsta, tačiau natų rašymas vaikiną įtraukia visai rimtai. Pats prašosi užduočių ir noriai jas atlieka.

Sveikas azartas apėmęs ir smuiko pamokose, mat vaikinas mokosi jau paskutinį Š. Suzuki knygos kūrinį ir labai jau nekantrauja jį baigęs pradėti antrosios knygos kūrinius, kurie, – prisipažįsta, – jam labai patinka. Tai jei tik entuziazmas iki mokslo metų pabaigos nenusės, tikimės tą antrą knygą neužilgo ir pradėti... :)

Magdei su natų rašymu sunkiau. Nepasiduoda tos natelės, nors tu ką – šokinėja ne ant tų linijų, kaip joms pirklauso, ir nors verk... Tad apsitarę su mokytoja leidžiam merginai per daug neįsitempti ir palikti tą natų rašymą kitiems metams. :)

Kai pagalvoji, visai suprantama – kur čia kokios natos rūpės, jei lauke – toks nuostabus pavasaris, viliojantis savo žaidimais žaidimėliais. Ir štai čia suveikia taisyklė, kad jei kartą vaikas ko nors atsisakė, pasiūlyk jam tai dar kartą po metų... Pernai bandžiau vaikams parodyti, kaip galima šokinėti per gumytę. Sentimentai man pačiai neišpasakyti... Šoklus vaikas niekuomet nebuvau, bet šį žaidimą ypatingai mėgau. Susistačiusi svetainėje kėdes, šokinėdavau daug ir dažnai... Todėl pernai kiek nusivyliau, kad mano vaikai šiuo žaidimu visai nesusidomėjo. Šiemet gi Magdė pati prisiminė pernykštį mano siūlymą, susirado tą pačią mano tąsyk pirktą gumelę ir... pradėjo šokinėti... :)

Liutauras, kaip fizinės veiklos per didelis nemėgėjas, šokinėjimu per gumytę nesusidomėjo, užtat įsitraukė į mokyklos direktoriaus mestą svaitės iššūkį – padaryti 25 atsispaudimus. Jei atvirai – visai nesitikėjau, kad jis tai padarys. Cha! Neįvertinai, motin, savo vaiko... :) Padarė su vėjeliu ir dar net keliais daugiau! 

Iššūkii iššūkiais, o gyveimas gyvenimu. Toliau stebime, kaip pelyja į sandarius maišelius prieš daugiau nei mėnesį patalpintos batono riekelės. Atsiranda vis daugiau ir daugiau skirtingų pelėsio rūšių. Visgi išvada viena – ar plautom rankom liesta, ar visai neliesta, duona vis tiek pelyja... :D

Deja, tolia stebėti eksperimento nepavyko – lauke paliktas reikeles užmatę nukniaukė vištos. Prakapojo maišelius ir... sulesė :D Nė motais joms nei tie pelėsiai, nei kad ne jų čia daiktai... :))

Ką darysi – teko kito eksperimento imtis. Nužiūrėjome eksperimentų knygoje. Tam mums reikėjo skirtingų maisto gabaliukų. Eksperimento esmė buvo pažiūrėti, kaip vandenilio peroksidas reaguoja su gyvomis ląstelėmis. Tikėjomės, kad bent jau dešra suputos ir augalai. Bet kažkaip mums visai niekas neputojo. Matomai, kažką ne taip pribūrėm... :)

 

Pasitikėjimui atstatyti po nepavykusio bandymo, jungėmės prie „Edulando“ organizuojamo nuotolinio STEM būrelio – čia mums toks karantininis pasiūlymas išpuolė vietoj anksčiau vykusio robotikos būrelio. Tai – turbūt vienas geriausių per karantiną nutikusių dalykų. Tiek vaikams, tiek man. Principas toks: vaikai kas dvi savaites gauna paštu projekto rinkinį su visomis reikalingomis priemonėmis. Kas kartą keliaujama vis per kitokią temą. Pirmosios dvi savaitės skiriamos aviacijai, oro stebėjimui. Mokytoja Skaistė nuotolinio susitikimo metu papasakoja ką nors įdomaus, susijusio su ta tema, o paskui vaikai konstruoja. Patinka tiek Liutaurui, tiek Magdei. Patinka labai ir man. Gaučiau aš papildomą tokį rinkinį, irgi mielai kokį lėktuvėlį sukonstruočiau. :))

Galiausiai viršų ima paprasti žaidimai ir kitokia savarankiška veikla. Šios savaitės atradimas – Bingo žaidimas. Nors šachmatai vis tiek turbūt pirmoje vietoje. Liutauras pradeda juose visai neblogai gaudytis, tuo tarpu Magdė daugiau kompaniją palaiko ir mokosi pralaimėti...

Mergina per daug nepergyvena. Kai jau visai pabosta pralaimėti, imasi savo veiklos. Palaipsniui, kiek matau, pradeda visai neblogai gaudytis instrukcijose ir schemose.

О kad jau išmoko sau pati susipinti kasas, tai irgi sukus apsukus ne vieną tai kitą kasą pina...

Jei skaityti jau atsibodo, tai kviečiu mūsų nuotykių koktelį peržiūrėti filmuke. Gero žiūrėjimo!