Pasaulinė mokymosi šeimoje konferencija. Kelionė

Kai žiemą sužinojau apie gegužės mėnesį Sankt Peterburge bei Maskvoje vyksiančią Pasaulinę mokymosi šeimoje konferenciją (Global Home Education Conference – GHEC), visaip kaip sukau galvą, kokiu būdu gi ištaikyti ten nuvykti. Kiek gąsdino ne tik kelionės ir vizų kainos, tačiau ir registracija į pačią konferenciją bei papildomos apsistojimo bei maitinimosi išlaidos. Sudėjus viską į krūvą gavosi praktiškai viso mėnesio šeimos pajamos. Tačiau, kaip sakoma, ten, kur yra noras, ten yra ir kelias... Į smulkmenas čia nesileisiu, tačiau vis tik paminėsiu, kad registracijai į konferenciją gavau didžiulę nuolaidą, apsistojimo klausimą puikiai išsprendžiau couchserfing'o pagalba (rekomenduoju, jei dar neteko išbandyti), maitinimas irgi išsisprendė daug geriau nei tikėjausi. Žodžiu, brangieji, trečdalį gegužės praleidau lėkdama paskui savo svajonę. Viskas vyko taip sklandžiai, kad jei ne kiek juokinga istorija su trimis kilogramais viršsvorio bagaže grįžtant atgal, tai visai nebūtų ko netikėto prisiminti... :)

Tačiau tie trys kilogramai bagažo viršsvorio – palyginti niekis su tuo informaciniu svoriu, kurį parsivežiau iš šios konferencijos. Ir jei dar prieš išvykstant bandė man kai kurie žmonės sakyti, kad neverta tiek mokėti už tai, ką gali rasti internete, jau po pirmos dienos supratau, kad verta buvo kiekvieno euro. Ir dar daugiau. 

Aš galiu bandyti jums perteikti dalį visos savo įgytos patirties ir, žinoma, tai kiek vėliau padarysiu, tačiau tai vis tiek nebus tas pats, ką išgyvenau klausydamasi 100 lektorių iš 30 pasaulio šalių, bendraudama su pasaulinėmis homeschooling'o (kurį aš sąmoningai vadinu Mokymusi šeimoje – trump. MŠ) viršūnėlėmis, kiekvienąsyk lįsdama iš savo introvertiškos komforto zonos, perlipinėdama sovietmečio suformuotus kompleksus ir stengdamasi atsirinkti tai, kas šiuo atveju man buvo svarbu kaip Lietuvos atstovei, o ne kaip dviejų vaikų mamai. Kiek man visa tai pavyko? Na, sakyčiau, 90 proc. Likusius 10 bandysime kompensuoti susirašinėjimu laiškais. :)

Na, o prieš pradedant apie viską detaliau, tegaliu pasakyti, kad apie MŠ padėtį Lietuvoje dabar jau žino Kanados, JAV, Brazilijos, Filipinų, Belgijos, Prancūzijos, Rusijos, Latvijos, Vokietijos, Izraelio, Pietų Afrikos, JAE, Kenijos ir Baltarusijos MŠ bendruomenių atstovai. Sužinojau daug naujo ir aš. Iš tokių MŠ grandų, kaip HSLDA advokatas Mike Donnelly, edukologijos teisės profesorius dr. Jan de Groof, visiems mums gerai pažįstamas savo pasauliniais MŠ tyrimais Brian D. Ray, rašytoja, publicistė Debra Bell, vienos populiariausių Mokymuisi šeimoje pritaikytos programos Klasikiniai pokalbiai (Classical conversations) autorė Leigh Bortins ar šią programą rusakalbiams paruošusieji Irina Šamolina bei jos sutuoktinis Aleksėjus Komovas. Tiek pavardžių bendram išprusimui ir kontekstui pajusti...

 Su M. Donnelly

 Su vokiete Sabina ir jos dukra, kurios dėl situacijos Vokietijoje
buvo priverstos emigruoti į Izraelį.

 Taip taip, čia tas žymusis Andre Stern, kalbėjęs per TEDx

Temos keitė vienos kitas, o aš laviravau tiek tarp sesijų, tiek tarp seminarų, tiek ir tarp miestų – atskridau į Sankt Peterburgą, čia apsistojusi aplankiau ir jį, ir Carskoje Selo (kitaip – Puškinas) su Katerinos rūmais bei žymiuoju gintaro kambariu, tuomet traukiau į Peterhofą, kur ir vyko konferencija. Vos spėjau po poros konferencijos dienų žymiuosius Petro rūmų sodus su fontanais aplankyti, o jau laukė kelionė greituoju traukiniu į Maskvą – ten konferencijos pratęsimas su keliskart didesne konferencijų sale, vos sutalpinusia apie 600 dalyvių ir svečių. Jau, atrodė, po poros dienų Peterhofe mano galva virė nuo įspūdžių ir informacijos, tačiau antras „užėjimas“ mostelėjo dar įspūdingiau. Seminarų kambariai lūžo nuo dalyvių, atmosfera kaito iki paskutinio vakaro, pažintys kaupėsi, sunku buvo ir atsisveikinti...

Grįžau. Kaip jau minėjau, su ne vienu kilogramu naujos patirties, naujų impulsų, idėjų, kurias bandau kiek apvirškinti, sudėlioti į lentynėles, galimai naudingas mums čia Lietuvoje. Kai kiek apsidėliosiu, porcijomis pasidalinsiu. Dabar gi kiek vaizdų iš kelionės.

Sankt Peterburgas. Apsistoju pas muziejininkę Katią. Pirmą vakarą ji man surengia vakarinį-naktinį pasivaikščiojimą po miesto centrą...

Izaoko cerkvė su 26 metrų skersmens kupolu.

 Skulptūra Petrui I-ajam.

Iš ryto sėdu į priemiestinį traukinį ir traukiu į Carskoje selo. Ten mano tikslas – Gintaro kambarys. Po to, kai su vaikais tiek domėjomės laivų katastrofomis ir galimai Vilhelmo Gustlofo laive nuskendusiomis Gintaro kambario plokštėmis, negalėjau ten nenuvykti... Ir, iš tiesų, nepasigailėjau...

 Katerinos rūmai su šiokia tokia turistų eilute...

Čia viską galima fotografuoti išskyrus... Gintaro kambarį. Cha...
Na bet aš jį mačiau. Ir dar štai vazdus iš jo atkūrimo proceso radau...

Rūmai ir parkas čia tikrai nuostabūs. Jei tik ne tie tuntai turistų ir ant kulnų nuolat lipančios ekskursijos. Džiaugiuosi, kad nesusigundžiau būti vienos jų dalimi, o pasiėmiau vietoj to audio gidą. Bent pamatyt kažką galėjau, o ne vien kitų ekskursantų nugaras...

Grįžtu vėl į Sankt Peterburgą. Dabar jau dieną lankau turistines vietas. Netradiciškai karšta. +27. O šiame mieste, kaip sykis, gatvėse labai mažai medžių. Jie tik parkeliuose, iki kurių reikia kažkaip nusigauti, jei pavėsio trokšti...

Lauktuvių medžioklė prie „Išgelbėto krauju“ cerkvės. 

Viena įsimintiniausių Pyterio cerkvių, kurios pašonėje – suvenyrų prekeivių miestelis. 

Didelio miesto mastelis mane vargina, todėl slepiuosi Faberge muziejuje. Nesu iš tų paklaikusių turistų, kurie žūt būt turi patekti į Ermitažo rūmus. Žinau, kad pusdienio vis tiek ten bus maža. Tad ar verta? Tad labai džiaugiuosi, šitoje visoje didybėje radusi kai ką miniatiūrinio, subtilaus, išieškoto... Į rankas vėl imu audio gidą ir mėgaujuosi pasakojimais apie meistrystės niuansus, kurių tiek daug šiame skubos amžiuje prarasta...

Emalės meistrų šedevrai. 

 Salė su žymiaisiais Faberge kiaušiniais

O čia jų kopijos muziejaus suvenyrų krautuvėlėje.

Duoklė istorijai. Ermitažas ir Aleksandro pergalės kolona. 

Pakylu į Izaoko cerkvės kolonadą. Čia – puikus audio gidas apie visa, ką matai aplinkui.
Labai verta užkopti tuos 200 laiptelių vardan to...

Trečią dieną sakai ate Sankt Peterburgui. Sėdu į priemiestinį traukinį ir judu Peterhofo link. Čia mane priima nuostabi jauna pora Olga ir Vitalis. Architektė ir ikonografas. Nepaprastai svetingi ir šilti žmonės, su kuriais vakarai po konferencijos prisipildydavo teigiamų emocijų ir šiltų, prasmingų pokalbių. Pirmąjį vakarą su Olga ištrūkstam pasivažinėti/pasivaikščioti po labai jaukų miestelį, Suomijos įlankos pakrantę. Net sunku patikėti, kad tokia įspūdinga vieta taip negausiai apgyvendinta – gatvės mašinų tiek, kiek jų Vilniuje būdavo sovietmečiu. Nors, tiesa, ir čia jau po truputį dygsta betoninės daugiabučių džiunglės miesto pakraštyje... Tad klausimas, kiek ilgai miestelio gatvės bus apytuštės...

Suomijos įlankos pakrantė

Žemutinis Peterhofo parkas. 

Toliau pagal planą – dvi dienos intensyvaus konferencijos grafiko, tad vos spėju ištaikyti laiką įspūdingajam Petro Pirmojo dvarui apžiūrėti. Nors visi giria, kad puikiai kalbu rusiškai, vis tik akcentas išduoda, kad esu ne vietinė, ir kasose tenka mokėti kainą, skirtą užsieniečiams. Dabar taip jau daugumoje Rusijos turistinių vietų – viena kaina vietiniams, kita – turistams. Olga pripasakoja įdomių dalykų apie tai, kai kūrėsi Peterhofo parkas, nuvežė prie tvenkinių, iš kurių išteka dvaro fontanus maitinantis upelis. Įdomiausia tai, kad fontanai purškia vandenį ne pompų ar siurblių pagalba, bet veikiami natūralios upelio tėkmės ir vandens slėgio. Patys rūmai pastatyti taip, kad žemutinį sodą nuo aukštutinio rūmų čia esantys pastatai skiria tarsi kokia damba. Todėl žemutinėje terasoje esantys fontanai drioksteli į viršų kaip turi būti. Reginys tikrai įspūdingas. Deja, parkui teturiu porą valandų, tad viską apeinu pakankamai skubotai, vakarėjant, jau beužsidarant parkui, todėl keli paskutinieji mano maršruto fontanai jau išjungti, valomi... Irgi savotiškai įdomu pamatyti... :)

Aukštutinių rūmų fragmentas

Vakarai, praleisti pas Olgą ir Vitalį buvo nuostabūs. Vitalis – profesionalus ikonų tapytojas, todėl buvo labai smalsu pamatyti ir išgirsti apie tai, kaip ir kodėl tos ikonos tapomos. Net nebūčiau pagalvojusi, kad kiekviena ikonoje naudojama medžiaga nėra atsitiktinė. Kaip ir spalvos.

Tam tikros subtilybės dengiant ikonas auksu, maišant jam klijus ir raižant tam tikrus simbolius – maži, bet labai svarbūs dalykai, reikalaujantys meistriškos rankos ir patirties... Be abejo diskutuojame ir apie šventraščius, Dievo įstatymo subtilybes ir ikonas viso to šviesoje. Visada įdomu išgirsti, kaip žmonės viską mato ir interpretuoja... 

Nauja diena – nauja pradžia. Vėl leidžiuosi į kelią. Šįkart – atgal į Sankt Peterburgą, iš kurio manęs laukia beveik keturių valandų trukmės kelionė greituoju traukiniu į Maskvą. Eilinį kartą mane gelbsti google maps'ai, kurie leidžia man patogiai planuotis savo kelionės maršrutą. Patogu vis tik šiais laikais – nereikia nei žemėlapių pirktis, nei praeivių klausinėti apie autobusų bilietėlių pardavimo vietas... Viskas paprasta ir aišku. Sankt Peterburge nesudėtinga bet kada įsigyti vienkartinį pravažiavimo bilietą, Maskvoje – įsigyti kortelę „Troika“ – savotiškas „Vilniečio kortelės“ ar angliškojo Oyester 'io atitikmuo. Belieka tik gerai įsitaisyti ir keliauti. Tiesa, stotys ir jų kultūra vis dar atskiras žanras... Nuorodų į, pvz., tualetus tenka ieškoti ilgai ir nuobodžiai. Neradus klausiu darbuotojo. O šis lyg savaime suprantamą dalyką man rodo mostelėdamas ranka: "Ну там, за углом“ (na ten, už kampo)... O už to kampo pasukus irgi dar reikia gerai pakrapštyt galvą, kur eiti toliau. Su laukimo salėmis irgi ne visur gerai... Na bet. Užtat greitasis traukinys – dešimt balų. Jame – intranetas su mediateka, galimybė pasirinkti bilietą prie staliuko (pirkau labai iš anksto, tad turėjau iš ko rinktis), gražus, sovietmečio nebeprimentantis interjeras, malonus aptarnavimas, todėl kelionė buvo tikrai komfortiška ir neprailgo. Maskva pasitiko sutemomis. Neįvertinau to, kad Maskvoje laikas – kaip ir pas mus, nors geografiškai matosi, kad turėtų būti jau kitoje laiko juostoje. Todėl 8 val. vakaro jau temo. Kol nusigavau iki savo naujosios nakvynės vietos, jau ir visai sutemo. Na bet – gatvės apšviestos, autobusuose yra šviesa, tad... Nusigavau.

Vėl dvi dienos konferencijai paaukotos. Tarpe tarp jų – pasivaikšiojimas po naktinę Maskvą. Nuveža mane prie Patriarcho tvenkinių (čia prasideda M. Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ veiksmas), kur pamatau Maskvą visai kitokią, nei ją įsivaizdavau. Jaukios gatvelės, mažaaukštė statyba – tradicinis Europinis miesto senamiestis. Džiaugiuosi vakariniu pasivaikščiojimu, nes be jo Maskva man būtų palikusi tik pompastiško ir grandiozinio miesto vaizdą.

Įžymusis ženklas „kalbėti su nepažįstamaisiais draudžiama“.

Konferencijai pasibaigus turiu vieną dieną pasivaikščiojimui po Maskvą. Lynoja, todėl Aleksandra, pas kurią apsistojau, mielai paskolina skėtį, o aš jau traukiu į Maskvos centrą, „atsižymėti“ turistinėse vietose. Mano planuose: Raudonoji aikštė, Kremlius, Senasis Arbatas, K. Melnikovo namas, Zariad'je parkas. Iš tiesų lietus mane gelbsti, nes jo dėka mieste daug mažiau žmonių. Tik va, gaila, Raudonoji aikštė uždaryta, nes joje, kaip vėliau išsiaiškiname, vyksta... nepatikėsite – priėmimo į pionierius šventė... Kaip Aleksandra pasakė: „Aš net neįsivaizdavau, kad tie pionieriai vis dar egzistuoja“... :) Tad tenka ratais apeidinėti tą aikštę, kad galiausiai galėčiau tęsti savo numatytą maršrutą. Atsidūrusi kitapus Kremliaus, randu ten gražų Aleksandro sodą su įvairaus mastelio fontanais ir sutinku dar kolegas amerikiečius iš konferencijos.

Iš čia patraukiu naujojo, „Zariad'je“ vardą gavusio parko link. Tai – naujas parkas, iškilęs vietoje buvusio grandiozinio tarybinio viešbučio, kuris atgyveno savo amžių ir buvo nugriautas dėl prastos kokybės. Skonio, žinoma, reikalas, bet man šis parkas labai patiko. O ypač gera buvo lietingą vėsią dieną užsukti į multimedinį turizmo informacijos centrą, sušilti ir išgerti karštos arbatos. Beje, gauromečio arbata (Ivan Čaj) pas juos praktiškai pagrindinė arbata, esanti daugelio kavinių meniu. Neatsisakau jos ir aš. Sušilus ir apžiūrėjus vietinę ekspoziciją traukiu toliau, nors jei būčiau turėjusi daugiau laiko, tikrai būčiau neatsispyrusi išbandyti VR skrydį virš Maskvos ar kokią kitą čia esančią atrakciją.

Parko planas

Tokie štai rožiniai medžiai „susodinti“ ne vienoje Maskvos vietoje.
Iš toli atrodo tarsi žydinčios kokios sakūros, tačiau iš arčiau priėjus pamatai,
kad tai – tik lempučių girliandų medis, jaukiai nušvintantis tamsiu paros metu.

Multimedijos centras, pusiau pakištas po žeme.

Pasivaikščiojimo takas virš Maskvos upės

Lietingą dieną čia girdisi paukščių čiulbėjimas.
Akustinė apgaulė, sklindanti iš ant medžių sukabintų garsiakalbių...
Bet vis tiek smagu. :)

Iš Zariadje parko traukiau Arbato link. Dėl sportinio intereso... Lietus vėlgi mane gelbėjo nuo masės žmonių, todėl labai jaukiai prasiėjau šia legendine gatve. O visai šalia jos (kaip pasufleravo man Aleksandra), įsitaisęs žymaus Rusijos Architekto Melnikovo eksperimentinis namas – apipintas istorijomis ir legendomis. Nedidelis sklypas greta senojo Arbato, kadaise išskirtas talentingas architektui, aptvertas tvoromis, tačiau su atvirais varteliais. Į namo vidų patekti net ir maskviškiui pakankamai sudėtinga, o ką jau kalbėti apie atsitiktinius praeivius. Namas avarinės būklės, todėl į jį įleidžiami tik 5 žmonės per mėnesį. Bilietai į šią „atrakciją“ parduodami konkrečią mėnesio dieną, konkrečią valandą. Internetu, vos prasidėjus bilietų prekybai, turi kuo greičiau spėti suvesti krūvą savo duomenų, įskaitant net paso numerį ir jo išdavimo datą, todėl turi būti viską pasiruošęs, pasidėjęs po ranka, kad tavęs neaplenktų kiti. Per porą minučių bilietų nelieka, ir smalsūs entuziastai turi laukti kito mėnesio, kad vėl gautų šansą nusipirkti laimingąjį bilietą. Tiesa, šiuos niuansus žino tik vietiniai – greta namo sargo būdelėje sėdintis senukas jums tik droviai nusišypsos ir mostels ranka į lentelę, kurioje nurodytas internetinis adresas bilietų įsigijimui. Ir daugiau nieko nepasakys.

Na ir vyšnaite ant torto šioje mano kelionėje turėjo tapti visiškai ne turistinis objektas – Draugystės parkas, kuriame turėjau užduotį surasti 1957 metais čia pasodintus ąžuolus. O priešistorė tokia: 1957-aisiais mano tėtė su kitais studentais iš viso pasaulio dalyvavo tarptautiniame jaunimo ir studentų festivalyje. Šventės organizatoriai sumąstė išnaudoti jaunuolius įduodami kiekvienam po kastuvą ir medelio sodinuką. Mano tėčiui ir keliems bendražygiams teko ąžuoliukai. Juos jie pasodino netoli parko įėjimo – štai juos ir norėjau rasti bei pažiūrėti, kaip gi jie laikosi, kaip nuo to laiko pasikeitė ir pats parkas. 

Įėjau, kaip vėliau supratau, pro visai kitą parko pusę. Ir, aišku, ąžuolų neradau. Parke vyravo klevai, kaštonai, liepos, bet ąžuolai?.. Čia jų tiesiog nebuvo... Nenorėjau pasiduoti, todėl ėmiau skersai išilgai naršyti po parko teritoriją, kol galiausiai radau. Tokius gerai įmitusius ąžuolus. Kokių 20 čia jų buvo greta vienas kito. Kadangi tai buvo vieninteliai mano  surasti tam momentui ąžuolai, primečiau, kad gal labai geros augimo sąlygos jiems buvo, kad tokie dručkiai užaugo (apie 40-50 cm skersmens). Visgi abejonių buvo, ar tikrai per 60 metų ąžuolas gali išaugti toks storas...

Jau visai prieš išeinant iš parko aptikau kitą nedidelę grupelę ąžuolų. Ir, jei tėtė tikrai mena, kad jie buvo sodinti netoli įėjimo, tai turėtų būti šie... Apie 30 cm skersmens. Plius minus tai, ko galima būtų tikėtis iš ąžuolo po 60 metų. :)

Tuo ir baigėsi mano trumpa pažintis su Maskva ir Rusija. Kadangi nesu standartinė turistė, ieškojau visur būdama sau mielų dalykų. Kiek bėgau nuo to, kas man nepatiko, traukiausi, kiek tai buvo įmanoma, į nuošalį nuo tos gigantiškos architektūros, nuo metro triukšmo ir masės žmonių. Finale supratau, kad nieku gyvu nenorėčiau gyventi tokiame dideliame ir triukšmingame mieste. Skrisdama lėktuvu virš Lietuvos ir Vilniaus gėrėjausi žaluma, kuri supa Vilnių ir pavydėjau sau, kad grįžtu... :)

Oro uoste manęs jau laukė šeimynėlė, puikiai atlaikiusi be manęs 10 dienų. Esu dėkinga jiems, kad turėjau tokią galimybę ištrūkti ir parsivežti toną patirties ir įspūdžių...

Mūsų balandis

Neseniai teko žiūrėti autobiografinę dramą „Stiklo pilis“ apie rašytojos Jeannette Walls gyvenimą. Kaip pati rašytoja savo interviu sako, kiekvienas iš jos gyvenimo skaitydamas knygą ar žiūrėdamas filmą pasiima skirtingus dalykus. Man gi įspūdį paliko tai, kad laikui keičiantis kinta mūsų požiūris į gyvenimą, mus supančius žmones bei santykius su jais. O visa tai, kas vaikystėje galėjo atrodyti be vertės, po kiek laiko tampa neįkainojama. Tereikia laiko...

Taip ir mes šį mėnesį gyvenome – bandydami kur įmanoma kurti paveldą ateičiai. Orams atšilus – praktiškai neprisėdant prie akademinių dalykų, leidome daug laiko drauge, džiaugėmės nuostabiu pavasariu. O sudalijus į temas, tai atrodė taip...

Sportavom

Deja, nesame iš tų, kurie sistemingai ilgą laiką moka rutiniškai tvarkingai diena iš dienos užsiimti tuo pačiu. Na, tarkime, pradėti rytais bėgioti ir daryti tai kasdien dešimt metų iš eilės. Mes, sakyčiau, tokie „banginiai“. Ne tie jūrų žinduoliai, bet tie, kurie viską daro bangomis... Užėjo banga pasportuoti, pasimėgaukime tuo. Praėjo sportavimo banga? Gaudome kokią kitą bangą. Ir taip nuo bangos ant bangos plaukiame per gyvenimą... :)

Na, o sportavimui mums šįkart labai patiko pasiimti raidžių ir skaičių vaizdavimo idėją. Šovė ji į galvą Magdei, kuri sukryžiavusi kojas bandė „išlaužti“ ketvertą. Taip visi užsikrėtėm, kad keletą dienų vis grįždavom prie šios „sporto šakos“. :) Pabandykite ir jūs. Labai smagu. Kai kurioms raidėms pavaizduoti prireiks ne vieno žmogaus...

Magdės viražai. Bandome padaryti V.

Kartais ima ir netikėtai koks daiktas tampa idėja veiklai. Rado vaikai išardytą mano sukimo lanką, sudėjo, kelias dienas visur jį ridinėjo, galiausiai treniruokliu pavertė. Tiesa, į komplektą būtinai turi įeiti tėtis. Kitaip neveikia... :)

Supynės...

Lauke gi kitos sporto rūšys laukia. Tad tenka tuoj kelti sėdynę po žiemos pailgėjusioms kojoms.

O štai mėnesio pabaigoje Marija su vaikais pakvietė kartu sudalyvauti masinėse orientacinio varžybose. Aš pati paauglystėje kelerius metus užsiiminėjau šiuo sportu, porą vasarų ir orientacinio stovyklose praleidau, deja, tąsyk per daug visko apžiojusi buvau, per daug būrelių vienu metu lankiau, todėl vyresnėse klasėse teko atsisakyti šio pomėgio. Vis tik štai tokiu būdu vėl galima buvo prisiminti bėgiojimo miškais malonumą, nors dalyvaujant su vaikais jis, žinoma, visai kitoks. Turi susitaikyti su tuo, kad viskas vyks labai lėtai, kad bandant vaikų paklausti, ar jiems įdomu, kur žemėlapyje yra mūsų buvimo vieta, jie atsakys:

– Ne, neįdomu. Mums dabar tik kiškio kopūstai įdomu...

Ir visai nesuks galvos, kad reikia čia kažkur bėgt, kažkur kažko ieškoti... O galiausiai teks susitaikyti su tuo, kad tvarkingai atsižymėję visuose punktuose, visai prieš pat finišą įkiš taip vadinamą „sportident'ą“ (toks nedidelis elektroninis prietaisas rezultatams fiksuoti) į ištrynimo lizdą ir taip panaikins visus savo bėgimo duomenis. Taip, motin, iki perfekcionizmo čia toli. Ir gyvenimas visais įmanomais būdais tave sergės nuo jo... 

Na bet, kaip sakoma, svarbiausia – ne laimėti, o dalyvauti. 1,3 km trasą įveikiame per 45 minutes. Prisivalgome kiškio kopūstų, prisiskiname snieguolių, prisižiūrime patvinusių Medžiakalnio draustinio pelkių, gerai praleidžiame laiką su draugais.

Ir nors Magdei trasa pasirodė kiek per ilga, ir pavargusi gražuolė pyko, kad taip ilgai viskas, po to vis tik ne kartą klausė, ar galėsime dar kada vykti į tas varžybas... Taigi panašu, kad galėsime šią atrakciją pratęsti...

Tai galite padaryti ir jūs. Masinės orientavimosi varžybos vyksta darbo dienomis, telieka išsirinkti patogų laiką, sportiškai patogiai pagal galimybes apsirengti (nors Magdei buvo gerai ir su suknele), atvykti į vietą, čia užsiregistruoti, sumokėti porą eurų už žemėlapį ir jau minėtą „sportident'ą“ bei pasileisti į nuotykių medžioklę. :)

Beje, jei netinka nei vienas organizatorių pasiūlytas laikas, bet kada galite pasinaudoti stacionariai įrengtomis trasomis Vingio parke ar Kairėnų botanikos sode. :) Manau, šias stacionarias trasas būtinai išbandysime ir mes.

 Pirmoji kryžkelė. Jaunieji orientacininkai apžiūrinėja teritoriją, 

spręsdami, kur keliauti toliau.

Atsakingiausia misijos dalis – atsižymėti punkte.

Dirbom

Kai tik saulelė vėl atkopdama pabudino svietą, suskubom beržo sulos ragauti. Auga mūsų sklype toks galingas, palei žemę savo kamieną išlenkęs beržas. Labai patogus sulai nuleisti. Nei latakėlio nereikia. Bėga tiesiai gėrimėlis žemyn į stiklainį... Tik va mažai ragaut šiemet teko – taip staigiai viskas atšilo, kad vos keletą litrų ir tespėjom sugert.

O pasistiprinus gera ir dirbt. Aplinką po žiemos apsitvarkyt, šapelius, lapelius, šiukšleles sudegint...

Vargstam kelinti metai su daržu, kuris buvusios pievos vietoje įkurdintas. Varputis bujoja, rankos nepasiekia gerai išakėti, šaknis išrankioti. Tai va, vaikai į pagalbą atėjo, po keletą kibirų šaknų pririnko... Bus galima kiek ramiau viską sėti, auginti.

Kepėm visokio dydžio „pyragus“...

Po rimtų darbų smagu ir savais pomėgiais užsiimti. Smėlynė tam – nepakeičiama vieta. O ypač – jei smėlynės dvi, ir nereikia peštis dėl vietos po saule... :)

 Smėlio desertų karalienė...

Smėlio pilių vyr. inžinierius.

Draugavom

Pritrūkę kompanijos, vieną sekmadienį į svečius traukėme. Eligijos su Saulium šeimą Trakų rajone aplankėme. Pakeliui žibučių prisirinkome.

Na, o svečiuose – rojus... Berniukai smagiai laiką leido kūdroje ir aplink ją, bandydami plaustą ir įvairias transporto priemones, merginos kiek subtiliau – karoliukus verdamos, gėlių puokštes komponuodamos, varlių ikrų kolonijas stebėdamos. Norėjo jaunieji kūdros tyrinėtojai ir mums padovanoti penkialitrį tų ikrų, bet atsiprašėme ir dovanos nepriėmėme... :)

Galiausiai prie bebrų užtvankos keliavome. Ir stebėjomės, kaip sumaniai šie žvėreliai darbuojasi...

Laikas svečiuose visada greitai pralekia... Smagu bent, kad lieka nuotraukos, prisiminimai...

Su vietiniais draugais eilinį penktadienį aplankėme Vingio parką. Vieniems žaidimų aikštelė, kitiems nuvirtęs medis buvo įdomesnis, o sumoj – visi smagiai pasibuvo, pasižaidė, dviračiais palenktyniavo, skanėstais pasidalino...

Draugijos turime ir sodyboj. Trys berniukai ir Magdė netrunka atrakcijų susigalvoti. Štai iš sukučio ir virvės supynes pasidarė, jėgas bandė tiek po vieną, tiek drauge... :)

Tyrinėjom pasaulį

Pavasaris gi šiemet šaukte šaukė į lauką ir masino tyrinėti. Pradėjome nuo... technikos, atburzgusios iki mūsų elektrą įvesti. Įvairūs ekskavatoriai, jų kaušai tapo gera priemone žaidimui „kas didesnis, kas mažesnis, kas kur telpa, kiek ko telpa...“. Pasitiko čia mus ir įvairūs vamzdžiai, kabeliai, melioraciniai šuliniai ir kitokio plauko grioviai – naujoves tik spėk apžiūrėt.

Mieste gi tęsėme apmąstymus apie ledonešį, taip įspūdingai praplaukusį upe. Vis ieškojau progos vaikus prie Žvėryno tilto nuvežti, parodyti, kaip išnaudotos tilto atramos ledams laužyti. Matote tuos nusmailėjimus tilto atramų priekyje? Apžiūrėkite kada iš arčiau – kitoje tilto pusėje jų nerasite. Tik toje, kur upė atiteka. Ir reikalingi jie tam, kad kaip tikri ledlaužiai pasitiktų upe plaukiančius ledus ir perskeltų juos. Liutaurui didelį įspūdį paliko.

O išlindusi saulutė šildė ne tik žemę, bet ir šokoladą. Po truputį vaikai atranda, kas kokioje temperatūroje tirpsta. Šokoladas – vienas iš tų, kuriam vos saulės užtenka. O štai metalo armatūros gabalas net ir laužo ugnyje neišsilydo.

Gyvoji gamta padovanojo mums unikalų senoje sutrešusioje drebulėje iškaltą uoksą. Genys, matomai, pasidarbavo.

O magaryčių pridėjo ir paukštelį. Tiesa, nebegyvą. Radome greta namo palei langą. Vargšiukas greičiausiai į lange atsispindintį dangų skrido apgaulės nepamatęs... Teks lipdukus klijuoti, kad tokios istorijos nepasikartotų...

Pilkoji musinukė. Net nežinojom, kad tokių esama.
Dabar žinosime.

Pabudo ir vabalai vabalėliai – žygiai, alksninukai, boružės. Tik apsisuk, o vaikai jau šaukia: mamyte, ateik, pažiūrėk, koks vabalas.

Ir vikšrelių, matosi, būta. išnaras ir kokonus palikę...

Grojom

Apie smuiko stovyklą jau rašiau. Muzikinę patirtį tam kartui papildė bendra su kitų mokytojų vaikais pamoka. O joje vaikų laukė savita patirtis. Mat į pamoką atėjo mergaitė su mama iš, kaip spėju, Korėjos, ir juodaodė mokinė, kurios tėtis – iš Dramblio kaulo kranto šalies. Prisipažinsiu – turėjau ir aš pasitikslinti, kur gi tas dramblio kaulo krantas... Gavome nuostabią progą pakalbėti apie skirtingas odos spalvas, apie tai, kur kokios spalvos oda paplitusi.

O beieškodami video medžiagos šia tema, aptikome labai įdomų vienos fotomenininkės projektą, kuriame ji analizuoja žmonių odos spalvų spektrą. Pažiūrėkite patys. Visų veidų paveiksle radome vieną, kuris mums pasirodė labai panašus į Magdės. :) 

Štai taip. :) Užaugs mergina, bus galima pažiūrėt, ar panaši bus. :)

Skaitėm, rašėm, duonos neprašėm...

Toliau pildome Opa pa pratybas. Ne visai kas dieną mums tai pavyksta, bet daugiau mažiau neatsilikdami keliaujame sąsiuvinio puslapiais. 

Su skaitymu tam kartui, kai saulutė taip viliojančiai į lauką kviečia, irgi nedaug reikalų turime. Bet jei jau už ko vaikai užsikabina, tai tenka skaityti n+k kartų. Taip nutiko su Vaivos Būgaitės knyga „Perlytės nuotykiai“. Bibliotekoje aptikome, vietoje gal kokius 6 kartus vaikai prašė skaityti, neturėjau kur dingt... :)

Patiems skaityti sekasi taip banguotai – tai labiau susidomėjus, tai mažiau. O kol Liutauras daugiau mažiau maivosi, Magdė ėmė ir taip pat pagavo raidžių jungimo sistemą. Ėmė vieną dieną ir perskaitė dviskiemenį žodį – nei mokyta, nei prašyta... Va taip su tais antragimiais.

Iš Eglės pasiskolinta idėja su vartomais skiemenimis.
Bet jūs taip kaip aš nedarykite. Neimkite tiek daug raidžių.
Darykite kaip pas Eglę, nes šiuo atveju mažiau yra daugiau.

Ir piešti jaunėlė lyginant su broliu daug mieliau nori. Štai grįžus iš Mėgintuvėlio laboratorijos ėmė ir nupiešė savo refleksijas:
– Štai čia – apvaliadugnė kolba. O čia daug daug garo. Ir mėgintuvėlis dar... O čia tai dubuo, kur labai burbuliavo.

Visgi piešti labiau prašo tėvelį, kuris, pasinaudojęs šaunia proga, su vaikais tikėjimo tiesomis dalinasi... O aš žiūriu ir tyliai džiaugiuosi, matydama, kaip tai keičia vaikų charakterį. :)

Apie trejybę...

Apie šventumą, nuodėmę ir Kristaus auką.

Magdės papildymai.

Apie sukūrimą ir nuopolį...

Toks štai tas balandis. Gegužė nusimato kupina naujų išbandymų, potyrių, gyvenimo pamokų, bet apie visa tai – savu laiku... :) Iki greito!