Metams persiritus per eilinį slenkstį, susizgribau, kad reikia kažką keisti. Negalėjau tiksliai pasakyti, ką, bet žinojau – tas kažkas egzistuoja ir mina man ant mazolio. Kažkoks tarsi nepasitenkinimas, kad kažko nepadarai, kad kažko ne-da-darai, na, žodžiu, kad kažkas ne taip. Po to, kai mano žinion perėjo tėčio globa, viskas dar greičiau pradėjo mane varyti į kažkokią bedugnę, nes savaitės rutinoje atsirado dar vienas dėmuo, kuriam aš iš anksto nesiruošiau, kurio neplanavau ir kuriam tikrai nebuvau morališkai nusiteikusi. Prie kurio vienaip ar kitaip reikėjo prisitaikyti, susitaikyti ir kažkur kažkaip kitaip -taikyti... Nes iš rankų dėl neplanuotai bet kurią akimirką atsirandančių įsipareigojimų pradėjo byrėti viskas – ir vaikų mokymas, ir maisto ruoša, ir darbai, ir visokie kiti galai... Na bet gyvenimas, matomai, toks jau yra, kad per tokius neplanuotus dalykus mus daugiausiai visko išmoko.
Meldžiau Dievą, kad suteiktų man išminties, kaip viską suvaldyti, nes staiga supratau, kad toliau kelio nėra. Reikia tikrai kažką DARYTI... Kaip žinote, šioje tobulėjimo kelionėje jau ne kartą bandžiau kažką dėliotis, kažką planuotis. Abi su Egle bandėme ieškoti variantų, semdamosi žongliravimo gyvenimo iššūkiais subtilybių iš kitų vaikus namie mokančių mamų, tačiau kiekvieną kartą, susidūrę su, regis, stebuklinga ir turinčia veikti sistema, po daugiau ar mažiau laiko vėl grįždavome prie tos paties: „Čia kažkas ne taip. Tai neveikia. NE-VEI-KIA. Mano galvoje vis iškildavo viena, kita mintis iš mokyklos laikų, kuomet bandydavau susidaryti savaitės, dienos planą ir jo laikytis. Veikdavo. Vieną savaitę. Ne daugiau. Viskas. Lygiai taip, kaip ir dabar. Vis bandžiau suprasti, kur šuo pakastas.
Taigi. Gripas. Praktiškai jam reikia skirti dalį nuopelnų dėl to, kas vyko toliau. Keletą dienų gulėdama lovoje negalėjau praktiškai nieko daryti. Už tat galėjau niekieno nekliudoma prasikuopti ir iš naujo susirankioti savo mintis. Tie, kas nuo ryto iki vakaro leidžia laiką su vaikais, mane supras. Tokia pauzė – didžiulė prabanga. Nes tuomet nereikia dalinti dėmesio į šimtą vieną dalyką, tuomet nereikia nuolat mesti to, ką esi pradėjęs ir, tarkime, bėgti į vonią gelbėti kokios avarijos ar į vaikų kambarį spręsti kam nors globalia atrodančios problemos. Tuomet nereikia nuolat pertraukinėti savo minčių, o paskui klausti: apie... ką aš čia? Tai va... guliu aš lovoje kartu su gripu. Iš dalies nesmagu, kad jaučiuosi leisgyvė, už visų galų tampoma mėšlungio ir krečiama šalčio, kita vertus – labai gera tiesiog gulėti ir... NIEKO neveikti. Atostogos. Ne kitaip. Ypač, jei namuose yra kas pasirūpina vaikais. Tam kartui tas džiaugsmas teko Dariui.
Grįžkime prie planavimo. Žodžiu, turiu pasakyti, kad mano mintys gripuojant nebuvo labai kryptingos ir novatoriškos, tačiau jos visgi sukosi apie tai, kad nieko nebespėju, kad galų nesugaudau, o visokie vienas kitą keičiantys planavimo būdai tik dar labiau veda į neviltį. Išbandžiau sausio pradžioje net ir Eglės kadaise išgirtą ciklinį planavimą, tačiau ir jis... nepasiteisino. Sakyčiau – labiausiai iš visų nepasiteisino. Sugriuvo po dviejų dienų. Optimistinis planas liko prisegtas prie virtuvės spintelės, o mano mintys nuskrido kažkur visai kitur.
Taigi guliu ir pavydžiu tiems, kuriems planavimas – antroji prigimtis. Ir jaučiuosi tokia... na, kaip liaudiškai sakoma, lūzere. Yra kaip yra. Pakilusi iš gripo keletą dienų jaučiuosi vis dar kaip maišu trenkta, todėl kažin kokių kalnų namie negaliu nuversti. Širdis trankosi kaip pašėlusi vos kiek daugiau pasijudinu. Tačiau jau galiu imti kompiuterį ir po šį bei tą panaršyti. Esu užsisakiusi keleto tinklaraščių naujienlaiškius, todėl pradedu nuo jų. Daugelį, kaip įprasta, vien akimis permetusi antraštes iš karto išmetu. Tačiau štai vienas mano dėmesį patraukia. Jis skelbia: „Išsirink geriausią mokymosi šeimoje planuoklį, atsižvelgdama į savo asmenybės tipą.“ Tipą?.. O ką, planavimas priklauso dar ir nuo tavo asmenybės tipo?.. Atrodo, savaime suprantama, kad visi esame skirtingi, tačiau kai kalba eina apie planavimą, nors užmušk, nebūčiau pagalvojusi, jog asmenybės tipas gali būti svarbus.
Atsidarau ir skaitau. Ir negaliu patikėti, kai randu, jog mano asmenybės tipui (tokį galima nusistatyti, pavyzdžiui, čia) su planavimu yra tikrai riesta. Ir kad man, tái, kurios smegenys orientuotos į greitą ir lengvą mėtymąsi nuo vienos idėjos prie kitos, gyvybiškai svarbi yra pagalba vykdant planus, idant nenukrypčiau nuo „kurso“. Štai taip. Vadinasi, ne aš čia beviltiška. Tiesiog mano asmenybės tipas yra toks, kad smegenys veikia visai kitaip nei tų, kuriems planavimas ir jo laikymasis yra tarsi antroji prigimtis. Ir štai dabar įsivaizduokite: aš, tokia, kokia esu, paimu iš interneto kokios nors mamos planavimo modelį, net nesusimąsčiusi, jog ta mama gali būti visai kitokio „sukirpimo“, su visai kitokiu smegenų darbu, kitomis stiprybėmis ir silpnybėmis. Atrodytų, savaime suprantama, kad tai neveiks. Bet kol to nežinai, galybę laiko ir pastangų gali įdėti, ir vis tiek liksi prie suskilusios geldos.
Pasigilinusi suprantu, kad man visiškai neveikia vienoje vietoje sudėlioti grandioziniai planai su daugybe detalių, nes galiausiai aš tarp jų pasimetu ir tuomet nedarau nieko... Lygiai taip pat, kas mane nustebina, yra tai, kad man netinka grafiškai apkrauti planai, nors iki šiol galvojau, kad tai mane gelbsti.
Pasigilinusi suprantu, kad man visiškai neveikia vienoje vietoje sudėlioti grandioziniai planai su daugybe detalių, nes galiausiai aš tarp jų pasimetu ir tuomet nedarau nieko... Lygiai taip pat, kas mane nustebina, yra tai, kad man netinka grafiškai apkrauti planai, nors iki šiol galvojau, kad tai mane gelbsti.
Žodžiu, kaip man jau įprasta, pradedu gilintis į šią temą (nes tai – nauja idėja, o tokiomis minta mano smegenys) ir gilinuosi toliau. Atrandu daugybę straipsnių ir kitų mamų pasidalijimų šia tema, išnarstau save po kaulelį per šią naują „tipinę“ prizmę, pažvelgdama į save kaip į to konkretaus tipo mamą, mokytoją, planuotoją. Atrandu tikrai daug padrąsinimo ir konkrečių patarimų. Galiausiai atrandu straipsnį su nuorodomis, KOKIO gi iš tiesų mano tipui reikėtų planuoklio. Ir tašką ant i padeda šis nuostabus įrašas. Jaučiuosi tarsi perėjus į „kitą žaidimo lygmenį“ ir dabar jau imu domėtis tuo konkrečiu man turėsiančiu tikti planuokliu. Ir nors jis paminėtas tik prie kai kurių tipų, galiu jau dabar teigti, kad jis dėl savo lanksčių funkcijų gali tikti daugeliui. Priklausys tik nuo to, kaip jūs jį naudosite ir kaip susidėliosite.
Todėl, nors man už šią reklamą niekas nemoka, vis tik pareklamuosiu. Tai – mobili aplikacija Evernote. Turi ji tokį drambliuko ženklelį – gal net esate kur užmatę.
Įdomu tai, kad ne per seniausiai, sudužus senam telefonui, gavusi naują, mačiau jame tokią ikoną, tačiau mėgdama švarą išmečiau kaip nežinomą ir nenaudojamą. O, pasirodo, veltui. Taigi – Evernote. Galima ja naudotis tiek tiesiogiai internete, tiek atsisiuntus programėlę į savo išmanųjį telefoną, planšetę ar bet kurį kompiuterį. Viskas tarpusavyje sinchronizuota. Tik čia turite pamąstyti, kuriame įrenginyje ką bus patogiau naudoti, nes jei norite nemokamos versijos, tegalėsite pasirinkti du įrenginius, į kuriuos galėsite atsisiųsti programėlę. Tačiau tai ne bėda, nes kituose įrenginiuose galėsite jungtis per jų svetainę. Man asmeniškai tai nesukuria jokių nepatogumų.
Po šiokios tokios įžangos pasakysiu įžvalgą, kuri man atrodo pati svarbiausia. Kai pradėjau bandyti įvairius planavimo modelius, supratau, kas yra (bent jau man) didžiausia kliūtis, kad jie neveikia. Ogi tai, kad jie yra ne visuomet pasiekiami, t.y. ne visuomet po ranka. Jei, tarkime, aš su vaikais esu smuiko pamokoje ir noriu pasitikrinti savo planus ar į juos įterpti galvoje kilusią mintį, tam, kad tai padaryčiau, popierinių planuoklių atveju aš turiu su savimi visą laiką vežiotis visus savo planus. Visus popierius, segtuvus ir pan. Tačiau jei aš tokius turėčiau ir tikrai pasiryžčiau vežiotis, susidurčiau su kita problema – man jais būtų nepatogu naudotis net ir namie, nes jie migruotų iš vienos vietos į kitą. O jau ką kalbėti apie tai, kad tų visokių lapų paprastai yra daug, ir galiausiai pasimeti tarp jų visų. Jei pamenate, buvau netgi bandžiusi rašyti viską ant virtuvės spintelių, kad viskas būtų po akimis, tačiau supratau, kad tų dviejų spintelių maža, nes reikia dar ir mėnesio vaizdo, dar gerai būtų ir maisto meniu pasiplanuoti, dar ir knygų sąrašą po ranka turėti, o dar neblogai būtų ir kažkaip vienokią ar kitokią randamą informaciją sistemintis, kad ji būtų po ranka, vienoje vietoje, o ne išsibarsčiusi, kaip kur papuola. O jei kokia nuoroda svarbi? Negi aš ją ant spintelės imsiu kopijuoti?.. PLIUS... Turint omenyje, kad mane neigiamai veikia per didelis kiekis informacijos, tai tampa iš viso misija neįmanoma.
Evernote atveju mane (bent jau kol kas) gelbsti būtent tai, kad šis planuoklis yra visuomet po ranka. Jei esu kur nors ne namie, telefonas visada su manimi. Tiksliau – telefonas su šia aplikacija yra visuomet po ranka. Kai esu namuose, telefonas irgi kažkur šalia. Jei dirbu kompiuteriu, jame galiu atsidaryti dideliame ekrane šią programą ir matysiu, ką planavausi telefone – viskas bus savo vietose. Papildomai aš neturiu turėti rašiklio, man nereikia eiti ir knistis po šūsnį popierių, man nereikia klaidžioti akimis po lapą, kad surasčiau, kur čia mes ką planavom su vaikais, kas jau atlikt,a o kas ne... O jei, neduokdie, dienos planas žlugo dėl nenumatytų aplinkybių ir kai kuriuos dalykus reikia perkelti į kitą dieną?.. Vėl būtų bėda... Tik ne su Evernote... Nes čia slypi labai paprasti, o tuo pačiu ir genialūs dalykai...
Turiu prisipažinti, kad pirmą kartą atsidariusi šią programėlę labai skeptiškai į viską pasižiūrėjau. Ką?.. Čia atseit gali užsivesti „sąsiuvinį“, o jame kaupti „įrašus“?.. Nesąmonė... Ką jūs... Ir dar negali pasirinkti skirtingų spalvų fonui ar pan..? Na bet jei jau protingi žmonės sako, kad tai turėtų tikti mano tipui, tebūnie... Pabandykime.
Taigi pirmiausia imu ir susikuriu sąsiuvinį (notebook), skirtą vaikų mokymui. Į jį įsikeliu skirtingus įrašus (notes) pagal dalykų pavadinimus. Tada į tuos įrašus persikopijuoju visą savo turėtą planavimo info, kur esu susirašiusi, ką ta tema planuoju daryti. Tai bedarant ateina mintis, kad reikia lygiai taip pat pabandysi susidėti mintis maisto tema ir ten susikelti tai, ką galima gaminti pietums. Paskui susikuriu sąsiuvinį, skirtą savo asmeniniams darbams, reikalingoms perskaityti knygoms. O tada prasideda linksmoji dalis. Užsivedu sąsiuvinį, kurį pavadinu „Rytoj“. Jame pasiruošiu 7 įrašus: pirmadieniui, antradieniui, trečiadieniui ir t.t. Į kiekvieną jų įsimetu standartinį tuščią grubų dienos rutinos šabloną. Tarkime, jis atrodo taip:
Taigi pirmiausia imu ir susikuriu sąsiuvinį (notebook), skirtą vaikų mokymui. Į jį įsikeliu skirtingus įrašus (notes) pagal dalykų pavadinimus. Tada į tuos įrašus persikopijuoju visą savo turėtą planavimo info, kur esu susirašiusi, ką ta tema planuoju daryti. Tai bedarant ateina mintis, kad reikia lygiai taip pat pabandysi susidėti mintis maisto tema ir ten susikelti tai, ką galima gaminti pietums. Paskui susikuriu sąsiuvinį, skirtą savo asmeniniams darbams, reikalingoms perskaityti knygoms. O tada prasideda linksmoji dalis. Užsivedu sąsiuvinį, kurį pavadinu „Rytoj“. Jame pasiruošiu 7 įrašus: pirmadieniui, antradieniui, trečiadieniui ir t.t. Į kiekvieną jų įsimetu standartinį tuščią grubų dienos rutinos šabloną. Tarkime, jis atrodo taip:
Nepaprastai patogu, kad čia gali užsidėti žymėjimosi langelius prie kiekvieno punkto. Kadangi taip nutiko, kad išbandyti šią aplikaciją teko sekmadienį, pradedu tvarkingai planuotis dieną nuo pirmadienio. Į laisvas eilutes susidėlioju darbus iš savo darbų sąsiuvinio, į HS (mokymosi šeimoje) langelius perkeliu iš eilės tai, ką ne per seniausiai buvau susidėjusi į Ciklinio planavimosi aplankus.
Ciklinio planavimo įrašas kiek dubliuojasi su atskirų HS dalykų įrašais, tačiau nedarau iš to tragedijos. Ciklo įraše viskas labai glausta, o dalykiniuose įrašuose žymiuosi įvairias idėjas, kurias su laiku galėsiu perkelti papildant ar pakeičiant tam tikrus ciklo punktus. Keliaujant per savaitę ir stebint vaikų nuotaikas bei jų imlumą vienai ar kitai temai, pagal situaciją žymiuosi, ko imamės. Ir tai nebūtinai mano ciklo planavime eina iš eilės. Tačiau tai man netrukdo matyti, kas mums liko ir ko galėsim imtis kitąkart.
Šalia pusryčių, pietų, vakarienės iš Maisto sąsiuvinio persikeliu tai, kas šiuo metu pagal šaldytuvo turinį ir skonio receptorius atrodo priimtiniausia, ir viskas. Programoje terandu vieną trūkumą – įrašų eiliškumo negali susidėlioti bet kokia, sau norima tvarka. Gali rikiuoti pagal abėcėlę, sukūrimo datą, bet ne bet kaip. Tam tikslui tai, ką man reikia, tiesiog susinumeruoju, kad sugultų taip, kaip man reikia.
Tada vakare, po vaikų suguldymo į lovas dar įrašau eilutę „suplanuoti rytdieną“ (tai gyvybiškai svarbi eilutė!!!) ir viskas. Diena suplanuota.
Atsikėlusi kitą dieną imuosi savo planų. Viską palengvina tai, kad galiu langeliuose iš karto žymėtis, kas atlikta. Valandas sau susižymiu tik preliminariai, man tai padeda. Jūs gal norėsite visai be valandų planuotis. O gal atvirkščiai – dar detaliau. Aš kadangi neturiu talento numatyti darbų trukmės, tai ir planuojuosi abstrakčiau. Jei nutinka taip, kad kažko plius minus numatytu laiku negaliu atlikti, lengva ranka perkeliu vėliau arba į kitą dieną. Plius labai svarbu man pasirodė plano neperkrauti, nes būnant su vaikais visuomet atsiranda nenumatytų buities smulkmenų, kurias reikia kažkur įtalpinti. Buities ir namų ruošos tam kartui nedetalizuoju, į dienotvarkę neįtraukiu, nes ji nelabai prognozuojama. Grindis išplauti juk gali tekti nebūtinai penktadienį 12 val., o tada, kai kas nors ką nors išbers ar išpils. Ir tai gali nutikti n kartų per dieną. Kitas svarbus dalykas man pasirodė pasiplanuoti ne tik darbus, bet ir poilsį. Tas jausmas, kad per dieną nuveikei daug ir susidėjai daug varnelių ties nudirbtais darbais iš tiesų padeda formuotis planavimo įpročiui, motyvuoja ir suteikia labai gerą jausmą, kad visą dieną ne tik po namus sukaisi ir „nieko“ neveikei, kaip kad linkstama galvoti apie mamas, būnančias su vaikais namuose, bet realiai pamatai, kiek visko padarei. Kadangi mūsų šeimos atveju didieji asmeniniai darbai vyksta suguldžius vaikus, man asmeniškai sunkiausia šios visos rutinos dalis yra laiku nueiti miegoti ir to pasekoje laiku atsikelti. Vis atrodo, kad diena guminė, ir į ją galima sutalpinti visko daug. Deja, laiko yra tiek, kiek yra. Ir po keturių intensyvių dienų varant be prisėdimo po 16 valandų per dieną, supranti, kad vis tik reikia kažkokio balanso. Nepažadu, kad greitai to pasieksiu, nes čia įsisenėjusi mano bėda, na bet bandau žadėt: stengsiuosi. Juk net darbo kodekse realiai apibrėžtos darbo valandos ir pertraukos tarp darbų, ar ne?..
Tiek tokių techninių detalių, nuo kurių pradėjau. Patogu dar ir tai, kad gali užsistatyti priminimą ties vienu ar kitų įrašu ir nusistatyti, kokiu būdu tau būtų priminta – ateitų priminimas į telefoną ar paštu. Taip pat nuostabi funkcija yra ta, kad gali į įrašą įsimesti ne tik tekstą, bet ir nuotraukas, nuorodas, audio, video įrašus, eskizą, pieštą ranka (jei naudojiesi išmaniuoju tel. ar planšete), taip pat naršydamas internete ir radęs ką įdomaus iš karto gali prisegti į tau rūpimą įrašą momentinę ekrano kopiją (screenshot'ą). Į savo dažniausiai naudojamus sąsiuvinius galima susikurti greitai pasiekiamas nuorodas (shortcut'us). Įrašą gali nusiųsti kam nors paštu, gali eksportuoti į pdf failą ir išsisaugoti savo archyvui, gali paversti juos prezentacijomis. Žodžiu, visko daug, Telieka atrasi ir sau prisitaikyti...
Sėkmės planuojant ir gerinant savo gyvenimą! Tikiu, kad mes nepasikeisime per dieną, kaip ir planavimo įgūdžių neįgysime per savaitę. Kita vertus, gyvenime visuomet turi įdėti pastangų, kad kažką pakeistum. Joks stebuklingas planavimo būdas ar planuoklis neišgelbės jūsų gyvenimo, jei nebus vidinio noro tai padaryti. Tad linkiu nenuleisti rankų, jei iš pradžių ko nors neatrandate ar gaunate ne visai tai, ko tikėjotės. Genialumas – tai vos vienas procentas talento ir 99 procentai darbo. O tą vieną procentą planavimo talento, tikiu, tikrai turite... ;)
„Nuolatinis tobulėjimas geriau nei atidėtas tobulumas“
