Pasaulio šalys

Trumpai ir aiškiai apie keturias pasaulio šalis. :) Seniai jau vasarą kažkada mokėmės, bet nebuvo niekaip progos įrašyti... :)

Rytuose saulė pakyla,

Pietuose būna vidurdienį.

Vakaruose tyliai leidžiasi,

Šiaurėje naktį praleidžia.

Keturios visos pasaulio šalys

Į skirtingas puses žiūri –

Rytai, pietūs, vakarai ir šiaurė

Padeda kryptį nustatyti pasaulyje.

Kukurūzų labirintas

Žaviuosi žmonėmis, kurie ne burbuliuoja, kaip Lietuvoje blogai, dairydamiesi, pas kuriuos čia kaimynus ta žolė žalesnė, bet ima ir toje visų juodinamoje Lietuvoje padaro kažką tokio. Mano liaupsės šį kartą kukurūzų labirintui. Jei atvirai – pasijutau kaip kokioje Amerikoje. Ten tokių vietų apstu, ir jos, kaip ir čia, turi tikrai didelį pasisekimą. Ir žinote, kodėl? Manau, kad dėl to, jog tai – ne „negalima-nieko-liesti-vaikai-čia-nepageidaujami“ muziejus, o atraktyvi, gyva vieta, kurioje smagu ir vaikui, ir suaugusiam. Drąsiai rašau juos į savo šiųmetinių atradimų sąrašą. :)

Jei per dešimt labirinto gyvavimo metų dar neapsilankėte jame – būtinai užsukite. Čia galima tiesiog pasibūti, vieną kitą burbuolę pagardintą sviestu ir druska sušveisti arba gimtadienį atšvęsti (ačiū Gintarei ir Melisai už būtent tokį kvietimą). Tikrai dar čia sugrįšime.

 Ieškome labirinte išėjimo... Neradome. Grįžome per ten, iš kur ir atėjome. :)

Užlipome iš aukščiau pažiūrėti, kur gi ta sišėjimas... Nieko nematyt..

Nuostabi pažintinė atrakcija vaikams – kukurūzų gliaudyklė. 

Ne pro šalį ir melžimo įgūdžius palavinti. 

Stambiąjai motorikai lavinti.

Atrakcija Nr. 1 – ančiukų varžybos. Ir tam, regis, tiek nedaug tereikia –
tik keturių statinių, iki pusės pripiltų vandens, keturių rankinių vandens pompų,
keturių latakų, jungiančių įstrižai tas statines su vandens pompomis,
ir keturių žaislinių antyčių. Na ir, tiesa, reikia dar vaikų.  

Bet su jais lengviausia – čia jie tarsi vapsvos prie medaus limpa...

Baletas

Kas mane pažįsta, žino, kad esu iš tų žmonių, kurie greitai užsidega, tuomet visa galva pasineria į reikalą, o laikui praėjus – tiesiog perdega... Taip man kadaise nutiko su Operos ir baleto teatro spektakliais. Buvo laikas, kuomet lankant muzikos mokyklą nemokamai galėjome lankytis visuose repertuariniuose šio teatro spaktakliuose. Tai ir vaikščiojom į kai kuriuos net po keletą kartų. Tol, kol... pasidarė bloga nuo tų visų operų ir baletų. :) 

Nuo to laiko praėjo... virš 20 metų. Per tą laiką taip ir nebuvau nei vienoje operoje, nei viename balete. Ir nežinau, kiek dar turėjo praeiti laiko, kad vėl prisiruoščiau pažiūrėti kokio veikalo, nors morališkai jau ruošiausi kada tai atvesti čia vaikus. Todėl esu be galo dėkinga Vitoldai, kuri, lyg nujausdama, Liutaurui gimtadienio proga padovanojo... bilietus į baletą „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Praeitą sekmadienį išsiruošėme.

Buvau girdėjusi įvairių atsiliepimų iš kitų mamų, kokių įvairių situacijų būna nuėjus su vaikais pirmą kartą į operą ar baletą, todėl didelių vilčių nepuoselėjau ir buvau pasiruošusi išeiti po pirmojo veiksmo ar net jam įpusėjus. Tačiau mano didžiai nuostabai išbuvome iki pat pabaigos. Tiesa, vaikai norėjo išeiti po antrojo veiksmo, nes „esmę jau suprato“, bet motyvavus juos karšto šokolado puodeliu ir tuo, kad taip ir nepamatėme dar, kaip ten tą Snieguolę užnuodys, sutarėm, kad „ištempsim“ ir trečią veiksmą.

Kitas mane nustebinę dalykas buvo tas, kad Liutaurui visa ši atrakcija patiko daug labiau nei Magdei. Iki galo taip ir nežinau, kodėl – ar todėl, kad jau amžius daro savo, kuomet ilgiau gali išlaikyti dėmesį, ar dėl to, kad muzikos-šviesų-šokio-dekoracijų-spec. efektų samplaikoje Liutauras matė ne vien tiesiog baletą..?

Apie būrelius

Nesu ankstyvojo papildomo ugdymo didžiulė šalininkė, tačiau kadangi Liutauras periodiškai jau antrus metus reiškia norą išmokti groti smuiku, pagalvojau, kad naudinga būtų išnaudoti šią progą. Kadangi muzikos mokyklos varianto reikėtų laukti dar metus, o ir ten neaišku, ar vaikinas įstotų – nes prie svetimų žmonių vargiai ar sutiktų kažką padainuot, paplot ir pan., o ir kažkokių labai ryškių muzikinių talentų neturi; tad galvojau iš karto apie kitas alternatyvas. Jau kuris laikas labai viliojo Suzuki akademija, tik kaina kandžiojosi. Vis tik nuėjau į atvirų durų dienas apsiuostyti. Na taip, kaip ir tikėjausi – viskas ten man labai patiko. Buvom kartu su Liutauru, patiko ir jam aplinka, ten dirbančios pedagogės. Na bet kaina vis tik pasirodė per aukšta. Sukau galvą, ką čia daryti, ėmiau naršyti internete, ką dar galima būtų pasirinkti. Taip užkliuvau už Žvėryno muzikos studijos ir prisiminiau, kad dar pernai draugė buvo atsiuntusi skelbimą apie priėmimą čia, kur smuiko mokoma taip pat Suzuki metodu. Labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad vietų pas juos laisvų yra (kažkur sklandė klaidingas mitas, kad iš anksto pas juos būna perpildyta), o ir kaina ženkliai mažesnė. Taigi vėl ėjom pažindintis su mokytoja, ir štai jau mėnuo kaip mes „muzikuojame“ kartu su nuostabia smuiko mokytoja Rima. Iššūkis ne tik Liutaurui, bet ir man. Bet labai geras iššūkis.

Kad jau brolis kažkur lankosi, tai, be abejo, ir sesei reikia... Pernai metų patirtis Verandoje, o ir nuolatinis kasdienis niūniavimas aiškiai sufleravo, kad merginai reikia kažkur išsidainuoti. Draugų rekomendacijų vedami atsidūrėme pas įžymiąją I. Balsytę „Kindermusik“ mokyklėlėje. O laimės merginai! О džiaugsmo! Jau po pirmo užsiėmimo pasimatė, kad mergužėlė labai gerai jaučia ritmą, turi puikią muzikinę atmintį, o ir šiaip yra drąsi naujų žmonių rate (ech, kad tai bent pusę tos savybės broliui galėtų duoti...). Taigi, važiuojam...

Dar mūsų savaitėje tradiciškai įsiterps Žaidimo laboratorija – vaikų džiaugsmas, ta vyšnaitė ant torto...

Norėjau dar Liutauro jėgas išbandyti viename matematiniame priešmokyklinukams skirtame būrelyje, tačiau susidūrėme su visišku internetinės informacijos ir realybės neatitikimu... Būrelio internetinėje svetainėje buvo gražiai deklaruojama: „šių užsiėmimų tikslas – žaidžiant, kuriant, stebint, fantazuojant, imituojant, kartojant, ugdyti vaiko pagrindinius bendruosius gebėjimus ir kompetencijas. Mums svarbiausia, kad būsimų rimtų mokslų mokymas, kūrybinių gebėjimų lavinimas būtų įdomus ir prasmingas vaikui, be „spaudimo“ ir formalaus „įrėminto“ mokymo, vyktų natūraliai bendraujant, žaidžiant, būnant kartu su vaiku, šalia jo.“ Realybėje nuėję gi susidūrėme su visiškai priešingu vaizdeliu: keli čia atėję vaikai, vos paklausus tik jų vardo, neužmezgus jokio asmeninio kontakto, buvo susodinti prie stalo, dvi ten buvusios mokytojos šalia neprisėdo, bet visai kaip mokykloje – akmeniniais rimtais veidais tiesiog nešė vieną po kitos popieriaus lapus su paruoštomis užduotimis, kvietė prie lentos, „egzaminavo“ vaikus žodžiu ir raštu. Tiesą pasakius, buvau kiek žado netekusi – neįsivaizdavau, kad iš viso egzistuoja tokie būreliai. Pagalvojau, na bent kokią atpalaiduojančią muziką užleistų fone, kad aplinka bent trupinėliu skirtųsi nuo mokyklinės. Tad, pagalvojau, gal dar ir geriau – namuose mes daug naudingiau galėsim tą laiką praleisti...

Naujų mokslo metų planai

Taip jau yra, kad pilna koja į mokslo pasaulį mums paprastai išeina žengti tik nuo spalio. Kol po truputį persikeliam iš sodybos į miestą (o šiemet dar reikėjo pasirūpinti ir mūsų mylėto mobilaus namelio iškraustymu ir pardavimu – buvo labai liūdna su juo atsisveikinti), kol nusiimam derlių, paruošiam savo nebaigtas statybas žiemojimui, rugsėjis prabėga tarsi mirksniu. O štai dar taip išpuolė, kad rugsėjo 25-ąją dieną, prisijungdami prie tarptautinės mokymosi šeimoje savaitės (International Homeschooling Spirit Week) užvardinome kaip Mokymosi šeimoje dieną. Tad ir ta proga dar prisidėjo visokių organizacinių rūpesčių.

Tačiau grįžkime prie planavimo. Neturėjau jam labai daug laiko, tad pasiėmusi tai, ką turėjau iš anksčiau, taip pat pasinaudojusi nuostabiais Eglės patarimais, grįžau prie kasdienio savaitės suplanavimo. Jei pamenate, kažkada buvau bandžiusi daryti kažką panašaus, bet tąsyk toks planas ne visai pasiteisino, todėl turėjau atsirinkti, kodėl tai neveikė ir, padariusi išvadas, kažką keisti. O išvada buvo viena – bandžiau šokti aukščiau bambos. Išsikėliau per didelius lūkesčius, planą darydama tarsi kaip sau, o ne kaip 3 ir 5 metų vaikams. Dar vienas dalykas, kuris nepasiteisino tame plane – visa ko sudėjimas į labai griežtus laiko rėmus. Viso to pasekoje, praleidus kažką viena, griūdavo visi tolimesni planai, kurių nebeišeidavo pasivyti. Todėl šįkart mano uždavinys buvo viską supaprastinti ir ištraukti, kiek įmanoma, iš konkretaus dienos laiko rėmų. Juo labiau, kad Liutauras pradėjo lankyti smuiko pamokas, o Magdė – muzikos, kas mus ir taip įstato į šiokius tokius papildomus rėmus, plius dar prisidės mūsų kassavaitiniai susitikimai su kitomis šeimoje vaikus mokančiomis šeimomis, bus taip, kad vaikai norės tiesiog išlėkti į kiemą pažaisti su kaimynų vaikais, o gal važiuosime tądien į svečius... Taigi – bandau apsiriboti 5-15 minučių užsiėmimais, kurie per dieną viso turėtų sudaryti apie 1 val. fiksuotos veiklos. Visa kita teeina pasroviui.

Žodžiu, po visokių tokių apmąstymų gimė štai toks planas, kuris, galvoju, turėtų mums pagelbėti iki Kalėdų.

Kadangi esu totali vizualikė, negaliu planuose apsieiti be spalvų. Visgi teksto įdėjimas į tam tikros spalvos foną nors ir man vizualiai padeda, tačiau supratau, kad tuo pačiu ir kiek per daug blaško. Tad šį kartą apsiribojau spalvotu tekstu, kuris man padeda matyti bendrą savaitės vaizdą ir kiekvieno dalyko dažnį savaitėje. Gal kitiems tai visai nesvarbu, tačiau man tas visumos matymas labai reikalingas.

Vietoj to, kad toliau imčiausi kiekvienos savaitės konkretaus aprašymo, ką kurią savaitę planuojame daryti, pasinaudojau Eglės patarimu susiplanuoti, ko iš kiekvieno dalyko noriu. Tuomet tiesiog beliks dėliotis pliusiukus prie to, kas jau atlikta, ir nereikės graužtis, jei kurią savaitę ką praleisim, nes kitą savaitę bus galima atsigriebti...

Žodžiu, tokie štai mūsų aprašai: pradėkime nuo charakterio. Nes, kaip ten bebūtų, nuo jo formavimo priklauso tolimesnė sėkmė.

Nuodugniau medžiagą šiems dalykams galvoju planuoti kas savaitę, reaguojant į situaciją, į progresą, kad dabar smegenys neperkaistų nuo bereikalingos informacijos gausos. Iš dalies manau, kad viso ko suplanavimas vienu ypu yra per didelė našta, vedanti į frustraciją, nepasitenkinimą ir perdegimą, kartais gal net į neviltį, kuomet matai, kad viską labai sunku aprėpti. Tam galvoju skirti ketvirtadienio popietę bei kiekvieną vakarą po šiek tiek laiko peržiūrėti, ar rytdienai nieko netrūksta.

Biblija. Remdamasi Naujuoju miesto katekizmu, susirašiau klausimus, kurie man atrodo svarbūs aptarti su vaikais, kai ką – kas jau žinoma – pasikartojant, aptariant.

Taip pat tęsim Biblijos citatų ir istorijų mokymąsi per daineles. 

Ir taip pat bandysim eiti per mano turimą iš anksčiau krikščionišką mokymosi medžiagą vaikams.

Skaitymą planuoju griebti už ragų, nes manau, kad tai vienas pagrindinių dalykų šiuo amžiaus tarpsniu. Juo labiau, kad ir Magdė pradeda po truputį pagauti skiemenavimą. Tad norisi tai išnaudoti. Medžiagos iš tiesų turiu daugiau nei reikia (ir spausdintos, ir įvairių pratybų knygelių, tad naudosiu tiesiog pagal vaikų nusiteikimą tai, kas atrodys tinkamiausia.

Dailyraštis per vasarą irgi liko kiek apleistas, todėl būtinai turime jį atnaujinti. Tiek kopijavimą, tiek bandymą rašyti. 

Matematika. Nors Liutauras jau pagavo skaičiavimo iki šimto idėją, o daiktus iki maždaug šešių jau vizualiai suskaičiuoja nebaksnodamas į kiekvieną atskirai, kartu visi dar tvirtinsim pagrindinius skaičius, įvairius skaičiavimo būdus. Derinsim visa tai su savaitės aktualijomis – išvykomis, knygų istorijomis ir pan. Taip pat bandysiu ieškoti įdomesnės informacijos, susijusios su matematika – įvairūs matavimo prietaisai, skirtingų daiktų praktiniai matavimai, svėrimai, laiko stebėjimai. Čia, taip sakant, planas „maksimum“. O jau kaip realybėj su juo bus – žiūrėsim. :)

Literatūra nėra mano stiprioji pusė, todėl čia man sudėtingiausia... Man labai sunku atrinkti, kas patiktų ir būtų naudinga vaikams. Į daugelį knygų man nelengva pažiūrėti vaikų akimis. Tai, kas man atrodo įdomu, vaikams paprastai būna per sudėtinga, o tai, kas jiems įdomu, man atrodo tarsi per daug lėkšta, paprasta, neverta gaištamo laiko. Tad šioje vietoje turiu tikrai daug vietos tobulėjimui. Todėl atsispiriu pradžiai nuo kelių pagrindinių dalykų, o vėliau kas savaitę, lankantis bibliotekoje, bandysiu atsirinkinėti, kuo papildyti mūsų skaitinius. Beje, idėjų galvoju semtis iš vienos draugės rekomenduoto tinklaraščio Meškiukas bibliotekoje, mat jame mama kaip tik augina techninės pakraipos šešiametį, todėl viliuosi, kad rasiu daug ką patrauklaus. Magdei, vis dar labai besidominčiai apranga, spalvomis, formomis ir dainavimu, tam kartui žiūrėsim pagal aplinkybes.

Pasaulio pažinimas. Susirašiau bendras temas, nuo kurių atsispirsiu, planuodama konkrečios savaitės medžiagą.

Dailės planavimą man šįkart palengvino sendaikčių turguje aptiktas žymiausių XVIII a. Italijos dailininkų darbų reprodukcijų rinkinys. Tad nagrinėsime tiesiog jį ir aptarinėsime, semsimės idėjų piešimui, koliažams, kt. kūrybinei veiklai.

Na ir muzika. Nutariau šįkart eiti ne per kompozitorius, o per instrumentuotę. Turime įvairių knygų apie muzikinius instrumentus, bandysime jas pasitelkti, taip pat kas savaitę bandysiu surasti vieną kitą muzikinį kūrinį, kuriame skambėtų būtent mūsų pasirinktas tam kartui instrumentas. Labai noriu su vaikais apsilankyti viename kitame koncerte, tad bandysime gaudyti tokius, kurie vyksta dienomis. Gaila, kad Filharmonijoje vykstantys koncertai visai šeimai rengiami tik sekmadieniais... Na bet gal kada išeis ir ten apsilankyti.

Žodžiu, toks štai preliminarus mūsų planas... Palinkėkite sėkmės... :)