32-oji savaitė. Vingio parkas. Sausio 13-oji. Karo technikos muziejus.

Kuomet pirmadienis pasitiko mus neplanuotais darbais, o antradienis – kvietimu į svečius, supratau, kad ši savaitė nebus tokia, kokią ją suplanavau... Vaikai ramiai žaidė sau, statėsi už sofos iš įvairiausių užklotų sau palapines, lindo ten piešti, spalvinti, triaukšti riešutų, man gi tuo tarpu dvejopos mintys lindo galvon: būti ar nebūti?.. Mokyti ar leisti mokytis patiems?.. :) Pasiduodama natūraliai tėkmei, atsipalaidavau ir, tik retkarčiais įsiterpdama į vaikų pasaulį, plaukiau pasroviui. Panašu, kad tos gruodžio atostogos išmokė į viską žiūrėti paprasčiau ir tiesiog išlaukti patogios progos. Kaip visada, pirmomis savaitės dienomis atrodė, kad visą savo savaitės planą turėsiu atidėti kitai savaitei ar bent jau, mažų mažiausiai, pasinaudodama Eglės puse lupų jau pristatytu rotaciniu (ciklišku) planavimu, ir ištęsti savo savaitę dvigubai. Tačiau antroje savaitės pusėje įsibėgėjome, ir aš supratau, kad viskas gerai. O jei ko ir nespėjome iš to, kas buvo planuose įrašyta, matomai jiems kitas laikas po saule skirtas... Žodžiu, dalinamės savo prabėgusia savaite... :)

Biblijos charakteris. Eksperimentas.
Loto žmonos istorija. Pr 19:15-29. Nors tai turėjo būti tęsinio apie paklusnumą tema, tačiau kažkaip sunkiai mums sekėsi... Pasiguosiu bent tuo, kad į druskos temą bent jau eksperimentą padarėm. Auginom kristalą.
Pradžioje norėjau eksperimentą daryti su valgomąja druska, tačiau internete radau, kad greičiau ir daug įspūdingiau formuojasi kristalai iš borakso. O jo kaip tik turėjau. Taigi pasiruošėm iš pūkuotų vielučių snaigę ir širdelę, pasidarėm stiprų borakso tirpalą ir palikom nakčiai. Ryte turėjom nuostabių priaugusių kristalų, kuriuos nieko nebelaukę traukėm lauk. Jei būtume palaukę dar kokią dieną, įtariu, dar gražiau būtų išėję, tai gal reikės vėl kada pabandyti...

Gyvūnai Biblijoje
Bulius. Ne per daug man patrauklus gyvūnas, na bet susipažinkime. Kaip ten bebūtų, tai buvo vienas pagrindinių gyvulių, auginamų izraelitų aukoms už nuodėmes atpirkti. Uf, kai pagalvoji, kaip gerai, kad mums nebereikia už savo nuodėmes aukoti jokių gyvulių. Kaip gerai, kad Kristus vietoj tų visų galvijų kartą ir visiems laikams mirė už mus, savo krauju nuplovė visas mūsų nuodėmes, ir dabar galim ramiai gyventi bei džiaugtis gyvenimu...
Šalia viso to kalbėjome su vaikais apie buliaus baubimą, žiūrėjome keletą filmukų susipažinimui apie rodeo ir koridą, daugiau nesigilinome. Tiesiog akiračio praplėtimui.

Biblijos citata
Po praeitos savaitės, kuomet vaikams labai įstrigo citata „Kas nenori dirbti, tas neturi ir valgyti“, supratau viena – vaikams labai lengva išmokti tas Biblijos eilutes, kurias jie aiškiai supranta. Taigi, parinkau tam kartui pagal jų silpnybę... :) Apie susivaldymą, kitaip tariant. :) „Lėtas pykti geresnis už galiūną; ir suvaldantis savo dvasią – už tą, kuris užima miestą“ Pat 16:32.

Išvykos. Bendravimas.
Antradienį aplankėme prieš mėnesį gimusią Danielę, jos broliuką Dovydą (3 m.) ir, žinoma, jų mamą. Vaikai taip smagiai bendravo, kūrė įvairius scenarijus, kad mes vos spėjome gaudyt, į kokius personažus kiekvienas jų persikūnija. Tos kelios valandos paprasčiausiai ištirpo...

Kitądien, kai buvom suplanavę savo bendrą tradicinį trečiadienio susibūrimą su kitomis mamomis ir vaikais, staiga, lyg tyčia, didžioji dalis dalyvių atkrito... Kas susirgo, kas liko netikėtai be automobilio, o ir mes, likusios dviese su Indre ir jos sūnumi Mantu, neturėjome per daug laiko pabendrauti, mat ne iki galo apgalvoto mano rankų ir proto derinio dėka gavosi taip, kad ant šalia Vingio parko stovinčio automobilio priekinės sėdynės liko įkalinta mano kuprinė su visais namų ir paties automobilio raktais (kuriuos prieš sekundę išsiėmiau iš striukės kišenės ir perdėjau į kuprinę, kad neiškristų netyčia bevažinėjant rogutėmis). Ten pat liko ir telefonas, ir tos pačios rogės, kuriomis planavome pasivėžinti... Ačiū Indrei, kuri netrukus atvažiavo ir tapo mūsų gelbėtoja... Tiek, kad vietoj pabendravimo lauke didžiąją laiko dalį praleidome važiuodami namo atsarginio automobilio rakto pasiimti, o paskui ir grįždami atgal... Kita vertus, vaikai turėjo galimybę išmokti pamoką, kad draugą nelaimėje pažinsi... 

O kai mūsų gelbėtojai po pusvalandžio išvažiavo namo, mums beliko tik imti tas savo roges ir... kam mėgautis, o kam – prisiminti vaikystę ir mėgautis kartu... :)

Ech, kada paskutinį kartą leidotės su rogėmis nuo ilgo smagaus kalno? Aš nebepamenu... Todėl vaikams nereikėjo manęs prašyti leistis dar ir dar kartą – visi su didžiausiu malonumu tempėm dar ir dar... ir dar kartą roges aukštyn, visokiomis kombinacijomis talpinomės į jas ir čiuožėm, čiuožėm, čiuožėm... Nežinau net, kiek laiko prabėgo mums gludinant tą ir taip jau nugludintą šlaitą, bet tikrai ne viena valanda... Saulė skruostus rausvino, nugaras šildė... Mmm...

Kai jau įvaldėme čiuožimo rogėmis meną ir nučiuožėm iki pat pėsčiųjų tako, čia mus pasitiko dailiai nulieto ledo atkarpa – dar viena atrakcija didiesiems čiuožėjams... Nuostabus objektas ne tik čiuožimui, bet ir visokeriopam tyrinėjimui: ar batu pradauši ledą? O kokiu pagaliu? O to paties ledo gabalu? O akmeniu? Ėėė... „Mamyte, o iš kur man gauti akmenį?“... Ledas taip ir liko nepraskeltas. 

To akmens beieškodami staiga išvydome keistą reginį: lauke -10C, aplink viskas sušalę į ledą, ta pati Neris lytimis, lyg didelėmis sagomis, apsisagsčiusi, o čia štai, vidury apsnigtos pievos, vos įžiūrimai čiurlena upeliukas... O juk tai šaltinis!!! Lekiam tyrinėti šio vangiai savo syvus atiduodančio telkinio (oho, kokius literatūrinius daigus grynas oras į dienos šviesą iš manęs traukia...). Dar geras pusvalandis...

Jau ir šaltoka taip betrypčiojant vietoje darosi... Bet kuprinėje gyvena karšta arbata, gabalėlis šokolado, kuriuos traukiam lauk ir naikinam...

Atrakcijos tęsiasi. Dabar šturmuojame greičiausiai praeitą savaitę kieno tai statytą ir paskui nugriautą besmegenį, dabar virtusį jau gerokai nuglostyta, suledėjusia ir įvairaus plauko šunelių nužymėta sniego krūva... Stambiosios motorikos lavinimui – kaip sykis. Kaip nepargriuvus, kaip nenuslydus, kaip ilgiau išbalansavus, kaip paskui save draugą užtempus. Geriau už bet kokią dirbtinai sumeistrautą laipynę.
Nelaipioju tik aš. Trys su viršum valandos lauke po truputį duoda apie save žinoti – žandai įraudę, pirštinės sniego rutuliukais apėję...
– Gal, vaikai, keliaujame užšalusios upės pažiūrėt?..

Keliaujame. Randame ją tokią – pusiau apsiklojusią, pusiau vandens ir sniego mišiniu palei krantą tabaluojančią. O smalsu juk tą buzą pagaliu pamakaluoti, rankas (žinoma, su pirštinėmis) sukišti, paskui – ir be pirštinių, tad greitai šalta patampa, ir patys vaikai sukrunta:
– Gal jau važiuokime, mamyte, namo..?

Dar spėjam aptart, kodėl tas į sniego-vandens buzą įmestas pagalys stovi lyg niekur nieko, nei plaukia, nei skęsta... Ir tada jau traukiam į automobilį, skubam namo... Ech, gera kaip... Seniai taip reikėjo...

O iš tolo, už Vingio parko stiebiasi Televizijos bokštas. Čia pat ir sausio 13-oji, tad naudodamasi proga pakeliui namo vaikams pasakoju apie tą istorinę naktį, kuomet tankai apsupo bokštą. Kaip mes, pro senamiesčio langus iš miegų pakilę bandėme suprast, kas vyksta... Tėtė ir brolis tąnakt prie Parlamento budėjo... O tankai miesto gatvėmis važinėjo... Čia pat vaikų klausiu, ar jie norėtų pamatyti, kaip atrodo tikras tankas. Atsakymas, aišku, teigiamas, tad kitądien traukiame į Karo technikos ir transporto muziejų – juk jis visai šalia namų, o jame dar nei karto nesame buvę!
Išsiruošiame sningant. Jei susiruošite aplankyti šį muziejų ir jūs, palaukite šiltesnių orų, nes dabar viskas apsnigta... :) Nors mums vis tiek patiko. Juo labiau, kad čia vaikams niekas nedraudžia nei lipti ant eksponatų, nei jų liesti. O ko daugiau jiems bereikia?.. :)
Magdei didžiausia atrakcija buvo nuo visų įmanomų paviršių valyti pirštinėmis šviežiai iškritusį sniegą, Liutaurui – darinėti visokias duris dureles, sklendes sklendeles, kurių tokiose mašinose nestinga...

 Skyles apsnigtoj lygioj vietoj gali atrasti nebent Magdė... :)

 Senoje, surūdijusioje karinėje valtyje....

 Radom ir padangų... Kiekvienam pagal dydį... :)

 Vairuotojai...

Galiausiai mūsų bendravimo aruodą penktadienį su kaupu pripildė pasibuvimas „Verandoje“. Taip smagu mums visiems buvo jau seniai. Visi išsiilgę vieni kitų, kupini jėgų, fantazijos ir noro bendrauti... :)

Pradžioje smagiai kartu keliavome „Pagranduko“ istorijos motyvais. 

Netikėtai kelyje sutikta kirmėlė pavežėjo Pagranduką (-us) per mišką.

Tęsdami Pagranduko temą, darėme ir savus Pagrandukus – labai vykęs tepimo įgūdžio (čia mums kaip tik labai į temą praeitą savaitę pradėtų virtuvės įgūdžių formavimo serijai) tobulinimas. Įvairių riešutų, sėklų ir sausų pusryčių gabalėlių pagalba dabinam savuosius Pagrandukus.

Magdės Pagrandukas

Emocijų netrūksta. Kaladėlių bokštams statyti – irgi. :)

Įsitikinu vienos kadaise girdėtos teorija teisingumu:
berniukai linkę bokštus statyti labiau į aukštį, mergaitės – į plotį... :)

 Pilių ir bokštų statymo „konkursas“ tęsiasi...

Tvarkymasis – reikalas ne tik rimtas, bet ir ne mažiau įdomus...

Stebėjau aš tą vaikų ir suaugusiųjų bendravimą (ypač berniukų-vyrų), ir tyliai sau mintyse džiūgavau: na kokiame darželyje tu gausi tokio kokybiško vaiko-suaugusiojo bendravimo/žaidimo?..

Žaidimai
Žaidimas – dalykas šventas vaikų gyvenime. Sakyčiau, antras mūsų šeimoje po Biblijos. Aš visai rimtai. Visgi vaikai, kurie – jiems į rankas neįdavus kokio kompiuterinio žaidimo ar neįjungus filmo – neranda kuo užsiimti, manau, yra nelaimingesni už tuos, kuriems susigalvoti užsiėmimą nėra sudėtinga. Todėl visada su didžiuliu žavesiu žiūriu į saviškius, kai šie ima ir ką nors susigalvoja. „Ant bangos“ dabar pas mus namelis-palapinė už sofos. Tai ji, žiūrėk, tampa miegamuoju su paklota lova, tai svetaine su kilimu per vidurį, tai dar kažkokiu tik jiems vieniems suprantamu slaptu kambarėliu, kuriame slepiami lobiai, vyksta įvairios tik jiems žinomos derybos ir pan... :)

Na ir, aišku, po savarankiškų žaidimų visada nepaprastai smagu į šį reikalą įtraukti ir tėvelį... Tai jis yra jų garvežys, tai jis yra vagis, policininkas ir visų kitokių linksmybių bendras... :)

Savaitės stalo (o mūsų atveju – grindų) žaidimu šį kartą tapo domino.

O į gamtos pažinimo temą žaidėm žaidimą Žemė-Vanduo-Oras. Esmė tokia: atsispausdini ar išsikarpai iš kokių žurnalų paveikslėlius su skirtingais vaizdais, kuriuose vyrauja vienas iš elementų: vanduo, žemė arba oras. Paskleidi juos ir prašai vaiko rasti korteles su vienu ar kitu elementu. Smagu, kai nuotraukos kuo įvairesnio kolorito. Tarkime, vanduo ne tik mėlynas, bet ir rausvai saulėlydžio nudažytas, žemė – baltai užsnigta, o ne tik ruda, žalia... Ir pan.
Magdei labai patiko, Liutaurui gal kiek per lengva buvo.

Na, o lauko žaidimų šią savaitę irgi netrūko. Pamenate praeitos savaitės išvyką į Vievį? Jei buvote akylesni, galėjote pamatyti prototipą statinio, kurį Liutauras sumąstė pastatyti ir pas mus kieme. Viskas, aišku, prasidėjo nuo nekalto sniego senio statymo. Tačiau šis greitai virto eiline sniego krūva, o ši – sniego ola su keliais nedideliais langeliais. :)

Gamtos stebėjimas
Savaitės tema šį kartą buvo mėnulis. Kaip ir tąsyk rudenį, kai stebėjome Derliaus mėnulį. Sausio pilnatis gi vadinama Vilko pilnatimi. Ir dar plius šįkart ji yra vadinama super pilnatimi. Kadangi mėnulis yra labai arti žemės, bekylant jis atrodo neįprastai didelis ir oranžinis. Deja, per patį pačiausią grožį, sausio 12-os vakarą buvo apsiniaukę, tačiau vakarą prieš tai mėnulio nepražiopsojome. Vakarop kaip tik buvau ne namuose, ir mieste turėjau galimybę niekam neužstojat pasigrožėti tuo kylančiu mėnuliu. Skambinau namo, kad Darius išeitų su vaikais pasižiūrėti, ką jie ir padarė. Iš balkono nieko jiems nesimatė, tad teko rengtis, eiti lauk. Gražu... :)

Na, o ta proga kiek eksperimentavom su „mėnulio paviršiumi“, padarytu iš naminio plastilino:

Kūryba
Ryte, jei vaikai pabunda anksčiau už mus (o taip, deja, būna dažnokai), paprastai paprašau savo kambaryje dar kurį laiką pažaisti. Atsikėlus dažnai būna, Liutauras kviečia pažiūrėti, ką jis per tą laiką padarė. Vienąryt radau štai kokį kūrinį:

Paprašytas papasakoti, kas čia per konstrukcija, Liutauras paaiškino, kad čia yra namai, pritvirtinti vienas prie kito, kad kilęs uraganas jų nenuneštų... Patinka man vaikų fantazija. :)

Sausio 13-osios proga gi improvizavom TV bokšto ir jo gynybos tą sausio naktį tema. Išpjausčiau vaikams po televizijos bokšto trafaretą, kurį jie klijavo ant balto lapo, spalvino, juodame fone piešė sniegą, besmegenius (juk dieną prieš vaikai galėjo jų pristatyti ir palikti, ar ne? – Liutauro pastaba). Paskui kirpom žmones-girliandą (vaikams kažkodėl tai pasirodė per sunku, tad turėjau padėti; žmogeliukų spalvą parinko Magdė) ir lipdėm juos – tai jie, tie gynėjai, kurie bandė sustabdyti tankus... Vėliavas siūliau „įduoti“ žmonėms į rankas, bet Magdei labiau patiko ją ant bokšto viršaus užkelti, o Liutauro fantazija siekė dar toliau – pasirodo, vienas žmogus užlipo ant bokšto viršaus ir paleido ją kaip balioną skristi. :)

Man visuomet smagu stebėti, kai kūryba pasireiškia ne tik ten, kur tu suplanuoji, bet ten, kur tu jos visai nesitiki... Taip nutiko mums su netikėtai ant grindų atsidūrusiu patiesaliuku. Jis vaikams pasirodė panašus į paveikslo rėmą, kurį tuoj buvo imta dekoruoti... Prima – juodo veltini gėlėmis, kurių man liko nuo vieno projekto, tuomet kaip gražus kontrastas vaikams pasirodė mandarinai, į tarpus gi dar gražiai derėjo kaštonai... Ir ko ne mokymasis sudarinėti sekas?.. Ir ko pamoka apie simetriją?.. Gyvenimas ir pats išmoko dažnai to, ko per jokius pratybų sąsiuvinius neįdiegsi... :)

Matematika 
Kai vaikams pasakiau, kad mokysimės rašyti dvejetą, Liutauras ir vėl bandė sakyti, kad jis jau tai moka. Tačiau pabandžius, išėjo ne dvejetas, o penketas (atskirai skaičių rašyti dar nesimokėm, todėl Liutauras tiesiog iš atminties skaitmenis raito). Supratęs, kad šįkart neišsisuks, vis tik sutiko pasipraktikuoti. Vedžiojo tiesiog tobulai (išskyrus tą vieną, kurį pabandė įdomumo dėlei nuo apačios pradėti)! Savarankiškai rašyti sekėsi prasčiau, tad pasiliekam ateičiai. :)

Dailyraštis 

Kaip visada, pirmoji savaitės dailyraščio pamoka pas mus prasideda nuo raidės. Šįkart teko vaikams R. Didžioji ir mažoji. Kas rašė, o kas spalvino ir raides, ir net tarpus tarp jų, sakyt turbūt nereikia... Magdei dabar svarbiausias uždavinys spalvinant – kuo kruopščiau viską užpildyti. Ir jai puikiai tai sekasi. Laimės ir pasididžiavimo pilnos kelnės. Tik duok... :)

Keletą dienų po raidės rašymo niekaip vaikų negalėjau įkalbėti rašyti tekstų (tiesą sakant, per daug ir neįkalbinėjau, bet į mano pasiūlymus vis atskriedavo neigiamas atsakymas. Galiausiai šeštadienį Liutaurui „pramušė“... Kai pradėjo, nebegalėjo sustoti – prašė manęs dar ir dar jam ką nors parašyti, kad jis galėtų tai nukopijuoti. Tad abu kartu kūrėm tekstus ir rašėm. :) Aš sėdėjau šalia ir džiaugiausi, kad išlaukiau, kad neforsavau ir neverčiau jo rašyti tuomet, kai jo galvoje mintys sukosi visai ne apie raides... Atpildą gavau su kaupu! Galiausiai, atlikęs tris rašymo užduotis ir paprašęs dar vieno teksto, nubėgo žaisti. Galvojau, kad vaikinui jau gana, tad tiesiog palikau paruoštą lapą ant stalo. Kitą rytą tvarkausi ir negaliu patikėti – guli užduotis įvykdyta... Nustebusi išsiduodu, jog jau galvojau, kad šis lapas taip ir liks tuščias, tačiau Liutauras skubina „pasiaiškinti“:

– Aj, vakar kol tu man rašei, aš ir užmiršau užsižaidęs, tai šiandien, kai atsikėliau, pabaigiau rašyti... Štai taip. Argi nesmagu?

Taip vat, galima sakyti, lengva ranka pereiname per visą abėcėlę (pritrūko tam kartui tekstuose tik F, H ir Y raidžių). Net ir ta vis nepasiduodanti Ž (Z) galiausiai išėjo pasisukusi į reikiamą pusę...
Magdė gi nepasekė brolio pėdomis, bet, turint omenyje, kad jos dėmesio išlaikymo intervalas yra trumpesnis, tenka pasidžiaugti ir jos pastangomis.

Magdės teksto vedžiojimas.

Skaitymas
Buvau jau nutarus atiduoti į biblioteką vaikų knygas ir naujų tam kartui neimti, kol neperskaitysime to, ką turime ir patys namie. Tačiau neatsispyriau – bibliotekininkė pasiūlė pasidairyti po naujai gautų knygų lentyną... Grįžau su J. Wieslander „Mamulės Mū ir Varnos Kalėdomis“, K. Sajos „Žuvėdu“, T. Kuhlmann „Lindbergas. Peliukas, kuris perskrido Atlantą“ ir M. Sodomka „Kaip sukonstruoti automobilį“, Negaliu patikėti, nes pas mus paprastai taip nebūna, bet tris pirmąsias knygas taip vat atsisėdę ėmėm ir vienu ypu perskaitėm (vis tik skaitymas dieną pasiteisina labiau nei vakare).
„Mamulė Mū“ mums jau senokai pažįstama, tai netikėta nebuvo – tiesiog smagiai „sulindo“.
„Žuvėdas“ patraukė tikrai gražiomis G. Leonavičiaus iliustracijomis ir netikėtais kalbos perliukais, tačiau bendrai nepadarė didesnio įspūdžio – tarsi įžanga ir pabaiga joje yra, o va to vidurio ir pasigedau... O gal ne tiek vidurio, kiek apskritai teksto gilumo, išplėtojimo?.. Na, toks man tarsi juodraštis ta knyga, su neišnaudotu potencialu. Kitaip tariant – užsimota, bet netvota. Va. Juk apie tas pačias kūlgrindas bent pora sakinių daugiau parašyti buvo galima, apie žuvėdus irgi – kas tie anie buvo – na ne vienu sakiniu, iš kurio ir tesužinai, kad žuvimi mito ir kad iš jūros atplaukė... Na, žodžiu. Nepretenduoju, aišku, į kokius literatūros kritikus, bet...
Knyga apie lakūną peliuką. Dešimt balų. Drąsiai rašau į gyvųjų knygų sąrašą. Žinok – jei perskaičius knygą Liutauras tuoj puola prašyt, kad skaitytume dar kartą, knyga tikrai nebloga. :) Gražios iliustracijos, pagavus siužetas, sklandi, graži kalba, informatyvi tikrais faktais paremta aviacijos istorija, viltingas moralas (kad jei sieki svajonės, tai ir pasieksi ją). Na, mums tikrai labai patiko.
Na ir M. Sodomkos knyga apie automobilius – taip pat drąsiai rašau į gyvųjų knygų sąrašą, tačiau gal kiek vyresniems vaikams. Nes čia nemažai automobilinių terminų, kuriuos net man vietomis sunku suprasti... :D Nors negaliu sakyti – vaikai (tiesa, tuo metu dėliodami dėliones) labai dėmesingai klausėsi, ir net Magdė, man nutraukus kokioje vietoje pasakojimą, ragino tęsti.

Piešimas
Atrado vaikai malonumą – spalvinti vieną piešinį abu kartu... Jiems smagu, o man – galvosūkis, į kurio darbelių aplanką paskui tą piešinį dėti... Tai ir dedu – vieną bendrą piešinį vienam, kitą – kitam... :)

Kaip protingi žmonės rašo, vaikus namuose mokinantys tėvai turi didžiulį pavojų imti ir gretinti savo vaikus su kitais... Neišvengiau, deja, šios klaidos ir aš. Pamačiusi, kaip Eglės Emilija nukopijavo iš knygos pelėdą, susižavėjimo kupina stvėriau tą patį „Animalium“ albumą ir, kad jau buvome ne per seniausiai kalbėję su vaikais apie gyvates, paprašiau, kad jie pabandytų perpiešti po gyvatę. Aišku, tik po to sužinojau, kad Emilijos pelėdai kontūrą piešė Eglė... :D
Moralas: nelyginkite savo vaikų su kitais, ypač jei nežinote, kas iš tiesų vyko už kadro... :)))
Na bet, kaip ten bebūtų, man tai buvo geras postūmis paskatinti vaikus pradėti kopijuoti iliustracijas, kad ir kokios jos besigautų. Svarbu juk pastangos ir nuoseklumas, ar ne? :)

Liutauro gyvatė.

 Magdės gyvatė, prarijusi dramblį. :)

Piešti dažais pas mus nori tik Magdė. Liutauras nenori ir taškas. Na, nenori, tai nenori. Nematau reikalo versti. Kiekvienam savo. Užtat Magdė ima ir prisiminusi aną savaitę vykusį „Valio“ choro koncertą, panosėj niūniuodama apie „Kristaus kraują ir blogį bei Dievo auksą“ lieja laisva ranka visa tai simbolizuojančias spalvas... Kai paklausiu, o mėlyna ką gi reiškia, atšauna: „Gi dangus, kur pas Dievą“. Na taip. Negali ginčytis. :) Laisva tema yra laisva tema... :)

Pasaulio pažinimas, žemėlapiai
Nors dėliodamasi planus norėjau tiesiog persibėgti su vaikais per žemynus, supratau, kad šįsyk to nedarysime. Tebūnie tam kartui Europa. Arba tiesiog žiūrėsiu, kur nuves vaikų smalsumas. Tam kartui labai jau knieti visur atrasti Italijos „batą“, o atlase išsiaiškinti, kas ten toje Italijoje dedasi: aha, lauro medžiai auga, sūriai bręsta (net ir lietuviški), operos solistai arijas plešia...
Na, o kad ir Lietuva nebūtų pamiršta, bent vėliavą stengiuosi priminti Magdei. To dėka susipažįstame nesunkiai ir su Armėnijos, Graikijos, Gruzijos, Jungtinės karalystės ir Bosnijos bei Hercogovinos vėliavomis – šios Magdei pasirodė gražiausios...

Internete atradau vaikiškų filmų, paremtų Biblija ar tikromis istorijomis, sąrašą. Persiėjus per sąrašą, pasiūliau vaikams pasižiūrėti „Paryžiaus kuprių“. Tačiau šis jų per daug nesudomino. Tada pasiūliau „Mulan“. Neklauskite, kiek kartų savaitėje jie tą filmą žiūrėjo. Tuo pačiu ir kur Kinija yra sužinojome, ir dar anglų kalbą pasipraktikavome, kai vaikai panoro pasižiūrėti antrą filmo dalį, kuri į lietuvių kalbą nėra išversta. Gerai, tegul tobulina anglų kalbos žinias.

Anglų kalba

Šalia anglų kalbos tobulinimosi žiūrint filmus, prisiminėme ir praeitą savaitę turėtas korteles su žiemiškais žodžiais. Buvo įdomu pasižiūrėti, ar vaikai tuos žodžius išlaikė atmintyje. Negaliu sakyti, kad 100 procentų, bet daugumą žodžių vis tik prisiminė ir po savaitės. Tad juos pakartoję prijungėme kitus keturis žodžius, buvusius toje serijoje, ir tuo pažintį su anglų kalba baigėme. :)

Eksperimentai
Būna, kad ima, gimsta eksperimentai patys savaime. Taip nutiko mums su netikėtai „Humanoje“ aptikta blizgančia suknele. Ieškojau aš, aišku, visai ne suknelės, o būtent blizgučių, nes kur dar rasi saują blizgučių už 30 euro centų?.. :) Bėda (o gal kaip tik ne bėda:) ta, kad suknelę (skirtą 7 metų mergaitės ūgiui) pastebėjo Magdė pirmiau nei spėjau aš tuos blizgučius nuardyt. Apsivilko ir vaikštinėjo po namus dvi dienas vaidindama karalienę... Kartu vaikštinėjo ir tie blizgučiai, turintys savybę atspindėti šviesą. Tai pastebėjo pati Magdė, eidama iš apšviestos patalpos į tamsią, kuomet jie smagiai sužaižaravo raudonomis liepsnelėmis ant baltų durų. Reikėjo matyti merginos džiaugsmą! :) Eksperimentavimo buvo ne vienai dienai... Mat atspindys atsiranda tik tam tikru kampu atsistojus tarp šviesos ir durų – kuomet durys jau šešėlyje, o tu pats – pusiau apšviestas. Dar ir su Liutauru paskui lakstė visur juodu ir žiūrėjo, kaip kas spindi, vilkosi atbulai, kad nuo nugaros atsispindėtų – žodžiu, lakstė džiaugsmas po namus ir blizgėjo. :) Fotoaparatas, žinoma, nesugebėjo įamžinti tų žavių raibuliavimų, na bet bent atminčiai paplaukęs vaizdelis lai lieka... :)

Vaizduojamasis menas, muzika
Tęsiame pažintį su M. K. Čiurlioniu. Rodžiau vaikams paties jo portretą, pasakojau, kad jis gyveno Druskininkuose, kuriuos Liutauras (o tiksliau tai jų Vandens parką) labai mėgsta, tada, skambant simfoninei poemai „Miške“ nagrinėjom ir paveikslą šiuo pavadinimu. Kas paveiksle pavaizduota, kokie tai medžiai, kokia paveikslo nuotaika (Liutaurui jis buvo „neliūdnas“), nutarėm, kad miške tuo metu pūtė nedidelis vėjas...

Poezija
Jau galvojau, kad R. Skučaitės „Barsukai“ turės miegoti žiemos miegu iki kitos savaitės, bet kažkaip natūraliai su šiuo nesudėtingu šešiaeiliu įsipaišėm į savaitę. Smagu.

Tokia tad buvo mūsų savaitė, nekantriai laukiame, ką padovanos kita... :)

31-oji savaitė. Šaltis. Verkių parkas. Skruzdė Biblijoje.

Na ką, brangieji, pradėkime... :)

Bandom naujus planus, naujas veiklas, kai kas gaunasi, kai ką kol kas paliekam šone, kol padoriai po švenčių neįsivažiavome; nestresuojame, tiesiog po truputį dairomės, kuria kryptimi judėti mums geriausia.
Benaršydama po įvairius internetinius puslapius užkliuvau dar sykį už skirtingų mokymo modelių vaikams, kurie geriausiai informaciją suvokia per regą, per klausą, per lytėjimą ir per judesį. Tai paskatino labiau įsiklausyti tiek į Liutauro, tiek į Magdės informacijos priėmimo būdą, tad, tikiuosi, po truputį aparsime ir šiuos dirvonus. O tam kartui spėčiau, kad Magdė daugiau linkusi viską priimti per regą ir lytėjimą, Liutauras – per klausą ir lytėjimą, bet šimtu procentų nesu tikra, tad po truputį bandysiu tai testuoti ir žiūrėti, ar mano spėjimai pasitvirtins.

Biblijos charakteris. Citata. Eksperimentas.
Savaitę nuo to ir pradėjome. Pasinaudodami nuostabiomis Kids of Integrity puslapio pamokomis, iš pat ryto klojom ant grindų popieriaus gabalą ir puolėm jį pėduoti. Tiesa, tokiam mano sumanymui pasirašė tik Magdė, Liutauras atsisakė lipti į šį „purviną“ reikalą, tad aš pati turėjau Magdei rodyt pavyzdį... Na, o tos mūsų pėdos buvo įžanga į pokalbį apie sekimą kažkuo. Apie norą ir nenorą paklusti, apie tai, koks yra klausymo tikslas, apie klausymo ir neklausymo pasekmes, apie išmintingus ir nekokius mūsų pasirinkimus. Kitaip tariant – apie priežasties ir pasekmės dėsnį.

Tada skaitėm Pradžios knygos 3 skyrių, apie Ievos sugundymą, kuomet ji pirmą kartą nepakluso Dievo nurodymui, apie žmonių nuopolį ir viso to pasekmes. Liutauras, kaip visada, prašė istoriją paskaityti dar kartą. Tada skaitėme keletą citatų apie neklusnumą. Čia tuoj pat darėm eksperimentą su apsinešusiomis monetomis. Gal kada bandėt ir jūs? Mums labai patiko: imi vieną ar kelias kuo labiau apsinešusias monetas (geriausiai tinka, kaip supratau, varinės, žalvarinės) ir merki jas į actą. Kiek patrini ir įsitikini, kad actas ne itin kažkuo pakeičia tų monetų išvaizdą. Tada imi šiek tiek druskos, išmaišai tame acte ir dar kartą pamerki monetas. Net nereikia skaičiuoti, kad akimirksniu pamatytum, kaip pasikeičia monetos – jos tiesiog akyse pradeda tviskėti tarytum naujos... Negalėjom patikėti savo akimis, tai kartojom eksperimentą darsyk...

Na, o eksperimentas turėjo būti metafora į tai, kad mums patiems savo pajėgumu (actas) yra tikrai nelengva kažkam imti ir paklusti. Tačiau jei mes, kaip atgimdyti Dievo Dvasia, į savo gyvenimą įsileidžiame Šventąją Dvasią – Dievo Žodį, ji kaip ta druska – suteikia mums pajėgumo akimirksniu daryti tai, kas teisinga, tikra, kas šviečia. Žodžiu, turėjom užsiėmimo geram pusvalandžiui.
Net ir pabaigoje savaitės grįžom prie šios temos – vaikai darsyk norėjo išgirsti Ievos sugundymo istoriją, nuo kurios atsispyrėm ir šokom nagrinėti gyvačių... Kad jau Kalėdoms dovanų vaikai gavo nuostabiai iliustruotą knygą „Animalium“, traukėm iš karto ją į dienos šviesą, nagrinėjom ten esančiais gyvates, žinias apie jas dar paskui gilinom youtub'e, žodžiu, tokiu, sakyčiau, ganėtinai integraliu būdu ridenomės iš vienos temos į kitą...

Kiti eksperimentai
Monetų valymo actu ir druska eksperimentas buvo tik pirmas iš kelių, pasipylusių vienas po kito šios savaitės eksperimentų. Antrąjį nusižiūrėjau iš kitos šeimoje vaikus mokančios šeimos. Taigi – eksperimentas su vandeniu, druska ir kiaušiniu. Kodėl vienoje stiklinėje kiaušinis skęsta, kitoje – plūduriuoja paviršiuje, o trečioje – kiurkso kažkur per vidurį?.. Tas magiškas vandens tankis...

O pasinaudoję šalčio banga, pabandėm ir dar vieną eksperimentą – šliūkštelėti lauke į viršų verdančio vandens iš puodelio. Vandens garai it pasiutę virsta garu ir nuskrenda aukštyn. Gražu ir paprasta. :)

Paskutinysis gi šios savaitės eksperimentas buvo susijęs su kompasu. Ar žinote, kad paėmę paprastą adatą ar smeigtuką ir patrynę maždaug pusę minutės ją į magnetą bei prismeigę prie kokio nesunkaus neskęstančio daikto (mes priklijavome lipnia juostele prie mažutės lego detalės) bei padėję ją plūduriuoti ant vandens, turėsite kompaso pakaitalą? Aha, mes irgi nežinojome. Pabandėme... Tiesa, paklaida šiokia tokia vis tik matosi, bet ekstra atveju tokį triuką žinoti gal kada ir pravers... :)

Gyvūnai Biblijoje
Antradienį Bibliją atsivertėme pradėdami nagrinėti kitą pamokų ciklą – apie gyvūnus Biblijoje. Šiai savaitei mums teko skruzdė. Tad buvo gera proga pakalbėti apie darbštumą, apie sezoniškumą, pažiūrėti įvairių filmukų apie skruzdžių gyvenimą. Be konkurencijos šia tema jau seniai vaikams yra Minusculiai, aišku... Gal ne visai tiesą ten apie tas skruzdes rodo, na bet... :) Na, o savaitės pabaigoje viską apibendrino Liutauro rašoma citata: „Kas nenori dirbti, tas neturi ir valgyti“. Nors buvau paruošusi perrašymo lapą, bet vaikis labai jau prašė apvedžiojimo užduoties... Išsiderėjo. Tebūnie, kaip pirmai savaitei po atostogų... :)

Matematika
Kad neužsiciklinčiau vien ant elementarių skaičiavimo darbalapių, išsiskaidžiau planuose matematiką į atskiras kryptis. Pradėjom nuo skaičių rašymo. Liutauras iš karto pareiškė, kad vienetą rašyti moka, ir toliau nenorėjo leistis į kalbas. Mieliau leidosi žaisti laminuotomis skaičių kortelėmis, per kurias tam kartui susipažinome su romėniškais skaičiais ir skaičiavome objektus nuotraukose.

Matematikos mums prireikė ir skaičiuojant bei dalinant mandarinus. Kai vaikai paprašė po tris mandarinus, atnešiau penkis ir klausiau, ką daryt, jei turiu tik penkis. Liutauras nei nemirktelėjęs pareiškė:
– Tai nieko tokio, mes tą vieną pasidalinsime...
Ta proga pakalbėjome apie lyginius ir nelyginius skaičius. Liutauras tvirtino, kad net ir nelyginį skaičių daiktų galima padalinti po lygiai – na, perlaužti ar perskelti per pusę... Ir, rimčiau pagalvojusi, juk negalėjau nesutikti –  5 : 2 = 2,5... Na bet patikslinau, kad mes kalbame apie situaciją, kuomet vienas ar kitas daiktas negali būti padalintas pusiau...

Bendra(darbia)vimas. Išvykos.
Trečiadienį, kuomet su kitomis mamomis buvom suplanavę susitikti, nepaprastai gražiai iš vakaro pasnigo... Ir nors dieną žadėjo vėtrą, ji tądien praėjo mūsų nekliudžiusi. Atvirkščiai – padovanojo nuostabią dieną Verkių parke. Penkios mamos, dvylika vaikų, dvejos rogės – puikus derinys. Vaikai, po švenčių išsiilgę vieni kitų, aptikę, kad sniegas tiesiog tobulai limpa, puolė statyti besmegenius. Reikėjo matyti tą komandinį trimečių-šešiamečių darbą, kuris iš nuostabos vertė mus aikčioti ir žavėtis. Didžiulius, net suaugusiam žmogui nemenkus sniego kamuolius mažieji rideno dviese, trise, net keturiese, kartu vertė juos į roges, vežė „į vietą“, kėlė vieną ant kito, taip pristatydami galybę besmegenių ir tik jiems vieniems suprantamų objektų.

Sniegas – dalykas rimtas ir sunkus...

Komandinis darbas. Jei įsivaizduotumėt save, 

ridenantį sniego kamuolį aukščio sulig juosmeniu,
maždaug suprastumėt, kiek jiems reikėjo visam šiam darbui pastangų...

Trimečiai tuo tarpu rūpinasi detalėmis...

 Aptariama besmegenių lipdymo strategija...

 Mažylių ir jų mamų buvimo lauke ypatumai...

Ir tai dar ne viskas. Toliau mūsų laukė žavi Neries vagos panorama ir, žinoma, kalnelis, nuo kurio smagu per sniegą ir rogėmis nučiuožti, ir šiaip pasiridenti... Džiaugsmo ir gerų emocijų tikrai netrūko... O bendravimą su Agne P. ir jos vaikais pratęsėm dar ir pas mus namuose, kur vaikai turėjo progą artimiau susibendrauti, vienas kitą pažinti...

Dienos viena po kitos darėsi šaltesnės, ir vaikai vis vangiau kišo snapą į lauką... Prie -15 laipsnių išėjo tik sniego nuo laiptų nukasti – kiek pasisukiojo ir grįžo namo: „Šalta šalta šalta“...

Penktadienį gi, kai už lango minusas nukrito žemiau dvidešimties, išsiruošėme į Emilijos palaikymo akciją – į „Valio“ choro koncertą Vievyje, vaikų dienos centre. Na taip, šaltyje užstrigusio mikroautobuso su choristais teko laukti visą valandą, tad kantrybė į pabaigą kabojo visai ant plauko, tačiau šiaip ne taip koncerto sulaukėme, giesmėmis pasidžiaugėm, įspūdžių pasisėmėm, dar netikėtai buvom pavaišinti pietumis, po kurių jau kėlėm sparnus ir veržėmės lauk – dienos centro kieme juk dar norėjosi padūkti...

 Giesmei apie juodos, raudonos, baltos ir aukso spalvos simboliką pasiruošta...

Nuostabus sniego kalnas-urvas

Sekmadienis irgi vaikams buvo kupinas bendravimo – pradžioje pusdienį su močiute (iš kurios grįžta pavargę nuo sangviniško močiutės temperamento), vakare – svečiuose pas tame pačiame daugiabutyje gyvenančią mūsų tolimą giminaitę, su kuria turime kasmetinę tradiciją – susitikti pirmą Naujųjų savaitę. :) Tokia gaida ir baigėm savaitės bendrystes...

Gamta

Mane visada žavi vaikai, kuomet jie ima, ir nežinia iš kur tau ima bei pažeria kažką tokio, apie ką tu net neįtarei juos žinant... Taip mums šįkart nutiko su chameleonu, kurio paveikslėlį perpiešiau per stiklą, norėdama parodyti vaikams, kaip galima be jokių kompiuterių ar kopijavimo aparatų persipiešti norimą vaizdą. Liutauras iš karto išpyškino: 
– Mamyte, čia gi chameleonas. Žinok, jis keičia spalvą ir turi tokį ilgą lipnų liežuvį, kuriuo gali prisitraukti visą save prie kokio nors objekto.
– ??? O iš kur tu žinai? – žado netekusi paklausiau, nes apie chameleonus mes su vaikais dar nebuvome šnekėję.
– Ai, taigi Fiksikuose mačiau, – tarsi savaime suprantamą dalyką man pateikė mano penkiametis, jau nekalbant apie tai, kad tie Fiksikai – ne lietuvių kalba...
Va taip, mama, kol tu gruodžio mėnesį ten visokius savo darbus darei, vaikai ne veltui filmukus žiūrėjo... Tikiu, kad ne tik apie chameleoną sužinojo...

Na, o dabar apie tai, ką mes norėjom sužinoti sekdami Lynn Seddon gamtos programa. Išpuolė šįkart mums tema apie žiemos dangų. Kadangi pačioje programoje neradau per daug, kas mane pačią „kabintų“, susigalvojom į šią temą pasižiūrėti kiek kitaip. Susiradom, kaip naktį turėtų atrodyti sausio dangus. Atspausdinau. Persikėlėm smeigtuko pagalba visus „žvaigždynus“ ant juodo popieriaus ir žiūrėjom prieš lempą, kaip tas mūsų dangus atrodo...

Lavinam smulkiąją motoriką: tiksliai pataikyti smeigtuku į mažus taškelius – 

atidumo ir kruopštumo reikalaujantis darbas. 

Vakare kaip tik norėjom sutikrinti, ar toks ir realybėje tas dangus, bet lyg tyčia debesys užėjo, nelabai kas matėsi... O ir šaltis darė savo, ginė namo... Taip iki savaitės pabaigos giedro dangaus ir nesulaukėm...

Dailyraštis
Su P raide nutiko panašiai kaip matematikoje su vienetu. Liutauras pareiškė mokantis ją rašyti. Kaip įrodymą tam pasiėmė lapą ir surašė visas raides, kurias prisiminė. O besididžiuodamas dar ir tėveliui nunešė pasirodyti, baksnodamas į Z ir Ž bei teisindamasis, kad susipainiojo ir ne į tą pusę parašė. Beje, nustebau, kad Liutauras raides pradėjo rašyti nebe bet kaip padrikai, o plius minus vienodo dydžio ir daugmaž vienoje linijoje.

Antra dailyraščio dalis mūsų laukė po išvykos į Verkius. Vaikai, gavę gerą gurkšnį gaivaus žiemos oro, su mielu noru rašė „Šiandien lipdėm sniego senį“. Tiesa, Liutauras ir vėl pageidavo raides vedžioti, o ne kopijuoti. Taip taip, apsileidom per šventes... Nieko, vienas žingsnis atgal dar niekam nepakenkė, kai žinai, kad tuoj bus du pirmyn. :)

Ant to paties lapo dar paprašiau nupiešti po vieną kitą besmegenį prisiminimui, tai Liutauras, aišku, savam stiliuj – per sekundę eskiziškai nesivargindamas senį nupiešė, akis įstatė, – turėkis. Magdei gi norėjosi palengviau tas formas išjaust. Kaip ten bebūtų, paskui dar abu greta susėdę ir knygelę nusigriebę spalvino, kas po ranka papuolė... Aš tik tyliai per petį stebėjau ir galvojau apie gryname ore praleisto laiko magiją... :)

Per petį tyliai stebiu vaikus ir tuomet, kai jie pasirenka savo veiklai mums, suaugusiems, neįprastas pozicijas. Kuomet Magdė įsitaiso piešti ant grindų, pavydžiu jai tos laisvės, kurios taip dažnai trūksta darželio vaikams... O dar kai pažiūri apie ilgalaikio sėdėjimo suoluose vaikams žalą...

Galiausiai į savaitės pabaigą nesunkiai pavyko susitarti ir dėl kitų rašymo pratybų. Gal suveikė dar ir tai, kad joms paruošiau gražesnius nei įprastai popieriaus lapus – ne šiaip atplėštus nuo rulono, o atspausdintus su rėmeliais – juk kam nėra malonu rašyti ant gražaus lapo...

 P – povas. Mažosios ir didžiosios raidės.

Mokomės skaityti
Nors turėjau norą skaityti bent tris kartus per savaitę, mano norai ir liko norais... :) Tespėjom vien kartą atsiversti „Zylutę“, pasikartoti pirmuosius puslapius, kol Liutauras pareiškė, kad jis jau pavargo skaityti. Tad į pagalbą mums atėjo raidžių kortelės, iš kurių dėliojom ir skaitėm vienskiemenius žodžius, jų junginius: Aš, tu, aš ir tu, kas, tas, mes, ola, uola, yla. :)

Skaitome
Kažkas nutiko su mūsų vakarais. Jei anksčiau vaikai mielai sulįsdavo kartu į lovą prieš miegą ir klausydavosi mano skaitomų knygelių, dabar jiems tuo metu tarsi koks šišas užeina, ir daryk, ką nori, – siautėja labiau vienas už kitą, nuramint – be šansų... :) Tad buvau priversta keisti taktiką ir ištaikius progą skaityti dieną. Tokiu būdu baigėm skaityt „Pasakas apie Lietuvos istoriją“ (kurios istorijos labiau turbūt patiko mums su Darium, o ne vaikams) ir įpusėjom D. Bisset „Aukštyn kojom“. Pastaroji pasirodė laiku ir vietoje – trumpos, lengvos, o kartui ir netikėtos pasakaitės, labai tinkamos atpasakojimui, kurį irgi po truputį pradedam praktikuoti, tiesa, daugiau klausimų atsakymų forma, per daug nespaudžiant, juo labiau, kad ir pati Šarlotė Meison rekomenduoja atpasakojimą pradėti tik nuo septynerių metų, kuomet vaikas dėmesį detalėms gali išlaikyti ilgesnį laiką.

Užsienio kalba
Nors nesu kuo ankstyvesnio ugdymo šalininkė, tačiau matydama, kad vaikai per užsienio kalba žiūrimus vienus ar kitus filmukus prisigaudo įvairių žodžių, nutariau pradėti žaidimo forma kiek sisteminti jų turimas/įgyjamas žinias. Pasitelkę ne-rea-lią svetainėje esl-kids.com esančią medžiagą, kur gali pagal savo poreikius čia pat per sekundes susikurti sau reikiamas žaidimų korteles, įvairius stalo žaidimus, darbalapius, išbandėme ir mes. Pradėjome nuo meteorologijos. Užskaitau. Vaikams labai patiko. Žaidėm paprastai. Pirma šiaip pažindinomės su kortelėse esančiais reiškiniais, paskui atrinkinėjom, kurie tinka šiai dienai (sunny, cold, snowy, windy), bandėme įsiminti žodžius, ieškojom skirtumų panašiose kortelėse ir analizavom, kodėl tie skirtumai atsiranda.

Piešimas
Savaitę pradėjome nuo laisvo piešimo. Liutauras tradiciškai piešti nenorėjo, Magdė gi pati savo iniciatyva paprašė dažų ir teptuko bei nutapė Policininką su šalmu ir mėlynu apsiaustu (dešinėje) ir žuvį (kairėje)...

Pasaulio pažinimas, žemėlapiai
Gal kiek paviršutiniškai, bet pažindinomės su žemynais. Bandžiau sudominti Europos žemynu – ieškojom tam tikrų vienai ar kitai šaliai būdingų simbolių žemėlapiuose. Kitą savaitę pratęsim.

Žaidimai
Žinot, kaip būna... Kartais sėdi ir galvoji – ką čia įdomaus vaikams pasiūlius... Pasiūlai kažką, kas po ranka, kas jau dažnai būna nusibodę, o po kiek laiko atrandi namuose kokį užmirštą žaislą ar žaidimą ir galvoji: o, kaip aš galėjau apie jį pamiršti?.. Tai va, man tokių užmiršimų būna daug. Todėl ir įtraukiau į savo planus atskirą skiltį – stalo žaidimus. Kad galėčiau imti ir susiplanuoti žaidimus, kuriuos galėčiau pasiūlyti.
Pradėjom nuo Dženga bokšto statymo. Nors Liutauras iki šiol pagal taisykles šio žaidimo nebuvo žaidęs, mums puikiai pavyko susižaisti. Nebuvo tragedijos nei pralaimint, nei bokštui griūnant – kaip tik papildėm dieną nuostabiomis emocijomis ir patirtimi bei žiniomis apie svorio centrą. :)

 Žaidimas baigėsi, žaidimas tęsiasi...

Kai pritrūksta kaladėlių...

Taip pat vaikams labai patiko žaidimas skaičiavimo ir orientavimosi įgūdžiams lavinti. Taisyklės labai paprastos. Imi kokį nedidelį niekutį ir kur nors jį paslėpi. Tada liepi vaikams eiti, pvz.: du žingsnius į priekį, tris į dešinę, keturis atgal, penkis į kairę ir t.t., kol jie pasiekia paslėptąjį daiktą. Kaip jau šis būna mažiau nei rankos atstumu, turi jį surasti. Šis žaidimas patiko labiau net už nubraižytame buto plane pažymėto slepiamo daikto ieškojimą.
Kiti gi žaidimai (o jų pastaruoju metu namie netrūksta), lieka be pavadinimų – jie kinta, kilnojasi iš vieno kambario į kitą, virsta tai judresniais, tai ramesniais... Aišku viena – nuobodulys pas mus svečias labai retas... :)

Kūryba
Liutauras tarp žaislų vėl atradęs traukinukus, rąstų namelius ir konstruktorius... Vos pakyla iš lovos, dega šviesą kambaryje ir žaidžia...

Konstruktoriaus tvirtumo bandymai – ar išcentrinę jėgą atlaikys? :)

Konstruktyvo variacijos...

Vaizduojamasis menas. Muzika
Nutariau pakeisti šiems porai mėnesių kryptį ir supažindinti vaikus su M. K. Čiurlionio kūryba. Tiek daile, tiek muzika. Pradžiai pasirinkome „Ramybę“ ir... „Ramybę“... :)

Poezija
Idėją pasiūlyti vaikams kas savaitę išmokti po vieną eilėraštį perėmiau iš ukrainiečių šeimos, gyvenančios šiuo metu Sibire, kurios įrašų buvau nepaprastai įkvėpta. Vis norėjau tai padaryti, tačiau vis pritrūkdavo motyvacijos kas kartą ieškoti krūvoj eilėraščių knygų vieno ar kito eilėraščio, kurį smagu būtų vaikams išmokti. Taigi ėmiau, vieną dieną prisėdau ir iš karto visiems dviems mėnesiams išrinkau, atsispausdinau, po vieną per savaitę dabar ant šaldytuvo su magnetu prilipinu. Eini pro šalį, prisimeni, perskaitai... Paprasta, nesudėtinga, veikia. Ta proga Kazio Jakubėno „Rogutės“. Paprastas, aiškus, nesudėtingas. Savaitei dar nepasibaigus vaikai jau ir išmoko. Girdžiu, kurią dieną, Liutauras sau po nosim deklamuoja lyg niekur nieko... Nuostabu!

Šeimos susirinkimas
Sena mano svajonė. Nežinau, ar tai stipriai susiję būtent su mokymusi, tačiau tikiu, kad tikrai į naudą visiems. Juk kaip gera išgirsti, įvardinti tai, kas patinka, nepatinka, ką norėtųsi keisti ir kaip. Taigi, pirmam kartui susėdę užsirašėm po vieną dalyką kiekvienam, kurį norėtųsi keisti/tobulinti. Žiūrėsim, ar per savaitę kas nors pasikeis. :)

Šokis/ritmas
Jau galvojau, kad liks šis reikalas nuošaly šią savaitę, bet grįžtu vieną dieną iš miesto, žiūriu, o vaikai su tėveliu kokią tai muziką pasileidę kad šoka, kad juda... Ir sakyk, kad tai ne šokio-ritmo pamoka?.. :)) Atsipalaiduok, žmogau, nes gyvenimas juda net ir tada, kai tu pats stovi ir žiūri... :)

– Tėveli, pašokime dar kartą... :)

Štai taip prabėgo mūsų pirmoji metų savaitė. Tik viską aprašiusi pamačiau, kad ne tiek visko ir mažai, nors realybėje laikas ėjo ramiai, gražiai, be jokios įtampos ir erzelio. Panašu, kad išankstinis susiplanavimas, kuomet nereikia nuolat būti toje galvojimo būsenoje „ką čia dar sugalvojus?“, o tiesiog imti ir veikti, duoda tą lengvumo pojūtį... To ir linkiu visiems jums šiais metais. :)

P. S. Ir dar vienč dalyką pamiršau. Vis norėjau nepamesti minties, kad norėtųsi vaikus kas savaitę supažindinti su kokiu nors maisto gaminimo ar namų ruošos įgūdžiu. Man tą mintį begaudant, vaikai kažkaip patys užsimanė išmokti skusti morkas. Na, Liutauras daugiau mažiau jau bandė tai daryti vasarą, tačiau viena yra šaudyti lupenas bet kur ant žolės, kita – tikslingai pataikyti į šiukšliadėžę. Taigi turėjo vaikinas naują iššūkį, kurį lavino. Čia iš paskos užsimanė, žinoma, ir Magdė. Spėkit, kiek man teko skustų morkų valgyt... :D Tegaliu pasakyti, kad mergina labai patiko ši įgūdis. Laiminga buvo iki dausų... :)

Nauji metai, nauji ratai...

Kaip jau buvau praeitame įraše minėjusi, ateinantiems dviems mėnesiams visko planavau, prisiplanavau... Ir kam gi to reikia – gal kils klausimas... Žinokite, visų pirma pabūsiu didelė savanaudė ir pasakysiu, kad man... :D Nes va, planuoju, žiūrinėju medžiagą ir pati kaifuoju – kiek daug visko bus progos sužinoti ir išmokti... Nes visa, ką kažkada neva mokykloje mokiausi, žinokit, seniai pamiršau... O kai ko net ir visai nesimokiau. Todėl džiūgauju pirmiausiai dėl savęs. Na, o tada, žinoma, ir dėl vaikų, kuriems pati pavydžiu. :)

Vizualiai toks planas gal atrodo ir grėsmingai, bet, patikėkite, čia tik taip atrodo... Tiesiog susismulkinau sau pačiai viską, kad MAN būtų paprasčiau. Esu ta, kuri vizualiai suvokia informaciją, todėl jau nuo vaikystės prisimenu visus savo užrašus primargintus visom įmanomom vaivorykštės spalvom – tik taip įsimindavau, suvokdavau informaciją. O blogi įpročiai, kaip žinia, išlieka ilgai... :)

Kadangi viską mėgstu suverti ant tam tikros temos, šįkart temas bandysiu daryti ne savaitės, o dienos. Pirmadienį tai – Biblijos charakteris, antradienį – gyvūnas, žemynas; trečiadienį – bendravimas, ketvirtadienį – pagal Opa-Pa pratybas, šeštadienį – gamta. Penktadienis ir sekmadienis – be temų, jie polaisviai pas mus.

O jei paprasčiau, viskas išsidėsto štai taip:

Biblijos charakteris – kartą per savaitę (apie 15-20 min.) Naudojuosi nuostabiomis www.kidsofintegrity.com charakterio ir gerų įgūdžių formavimo pamokomis. Tikrai nuostabi medžiaga, patraukliai ir suprantamai išdėstant vaikams, kas yra kas... Medžiagos ten nemažai, bet pagavus sistemą, viskas susistoja į savas vietas. Čia turime progą ir pačią Bibliją paskaityti, ir perskaitytą medžiagą aptarti, ir įvairius kūrybinius dalykus „užkabinti“.
Gyvūnai Biblijoje – kartą per savaitę (apie 15-20 min.). Jei Biblijos charakterio formavimas kaip dienotvarkės dalis skirtas konkrečiai mano vaikams, geriems jų charakterio įgūdžiams formuoti, tai gyvūnų Biblijoje temą imame pažinčiai su kitokiais charakteriais ar savybėmis ir jų atspindžiais per gyvūnus. Naudojuosi JAV įsigyta Sherry Kurz medžiaga vaikams. Taip pat puiki galimybė Biblijos ištraukoms skaityti, tam tikrus dėsningumus ir panašumus pastebėti, su pačiais gyvūnais susipažinti.
Biblijos citata – kasdien (1-2 min.). Iš turimos citatų kortelių dėžutės.

Matematika – 5 kartus per savaitę (po 10-15 min.), skirtingos veiklos: pažintis su skaičiais, jų rašymas; sudoku ir sekos; skaitliukai, daiktų skaičiavimas ir rūšiavimas; taškų jungimas.
Dailyraštis – 5 kartus per savaitę (po 10-15 min.): rašom savaitės raidę, rašom sakinį dienos įspūdžių, Biblijos eilutę, darom lavinimo pratybas, eilėraščio stulpelį, Opa-Pa pratybos.
Mokomės skaityti – 3 kartus per savaitę (po 5-10 min.), skaitom J. Danilavičiaus „Zylutę“.
Skaitymas – skaitome kas vakarą plius dukart bandysiu įvesti atpasakojimą (po 30 min.). Literatūra pasirinktinai pagal nuotaiką. Vis dar bandom išsirinkti kažkokį stambėlesnį kūrinį... Lentynos su knygomis paruoštos, tad tikiu, kažką tikrai išsirinksime. O jei ne, biblioteka netoliese juk... :)

Užsienio kalba – kartas per savaitę (10-15 min.) Noriu vaikus supažindinti su kitomis įvairiomis kalbomis. Pagrindinėmis frazėmis, įvardžiais, skaitmenimis, gal kūno dalimis. Galvoju, daugiausiai per žaidimo korteles. Su laiku išgryninsim planą... :)
Piešimas – 3 kartai per savaitę (po 15-20 min.) – laisvas piešimas, piešimas papildant jau turimą piešinį, piešimas į gamtos žurnalą. Noriu pradėti vaikus mokyti piešti, pastebėti detales, formas, tūrius, spalvas, šviesą...
Šokis/ritmas – nežinau, ar pavyks, bet kartą per savaitę (5-10 min.) noriu įvesti trumpą užsiėmimą ritmo pojūčiui lavinti. Nes dabar strakalioja abu pagal muziką bet kaip – gairių neturi... :)

Gamta – kartą per savaitę (30-60 min.), tęsiam savo kelionę kartu su Lynn Seddon programa „Exploring Nature with Children“, bandom užvesti gamtos žurnalą, piešti į jį, aprašyti pastebėjimus. Žiūrėsim, kaip mums seksis.
Pasaulio pažinimas, žemėlapiai – kartas per savaitę (30-60 min.). Turiu norą pradėti pažindinti vaikus su žemėlapiais. Bent jau tais, kurie sudėti į tą viliojantį „Pasaulio atlasą“, kurį tam kartui esu pasiskolinusi, bet vis varvinu seilę, norėdama įsigyti... Žiūrėsim, gal bibliotekoje rasim dar... Norisi bent grubiai persieiti per žemynus. Turim pasiruošę įlaminuotą pasaulio žemėlapį kaip dėlionę, mokysimės žemynų pavadinimus, pasaulio šalis, klimato ypatumus, kt.
Išvykos – (2-3 val.) kartą per savaitę, kaip ir anksčiau. Dažnai suderintinos su bendravimu, jei vykstame visi kartu kažkur. Jei atskirai, tuomet tiesiog laiką leidžiam lauke.
Bendravimas – kartą per savaitę (3-4 val.) susitinkam su šeimomis ir jų vaikais, kurie taip pat mokosi šeimose (kitaip tariant, homeschool'ina), taip pat lankomės „Verandoje“ (2 val.). „Laboratorija“, deja, sausį ir beveik visą vasarį nevyks dėl sesijos studentams, tad joje veiklą tęsim tik nuo pavasario (3 val.)... Visa kita – kasdienis neplanuotas bendravimas.

Eksperimentai – kartą per savaitę (5-15 min.), paprasti, suprantami tokio amžiaus vaikams.
Žaidimai – kartą per savaitę (20-30 min.) įsivedame stalo žaidimų dieną, visas kitas dienas vyksta laisvi žaidimai.
Kūryba – vienas bendras savaitės darbelis (20-30 min.), siekiant išbandyti įvairesnes technikas (siuvimas, vėlimas, audimas, lipdymas, koliažo darymas, papje maše, kt.), kiti – prisišlieję pagal aplinkybes prie kitų dalykų.
Logika – nors vaikai ir šiaip vedžioja, spalvina visokias knygeles, užduotėles, tačiau pati sau, kad nepamirščiau ir tarp visų knygelių nepasiklysčiau, noriu pereit per vieną smagią labirintų-užduočių knygelę su loginėmis užduotimis. Turėtų būti smagu. :)

Vaizduojamasis menas, muzika – nutariau vaikus susipažinti su M. K. Čiurlionio kūryba. 8 jo paveikslai jau atrinkti šiems dviems mėnesiams, tuo pačiu vartysim jo reprodukcijų albumą, bandysim šiek tiek analizuoti, klausysimės jo muzikos (15 min. menui, muzikai – pagal aplinkybes).

Muzikavimas – Toliau bandysime lavinti grojimo pianinu įgūdžius. Dar nežinau, kaip seksis, nes Liutauras tarsi kiek pametė grojimo entuziazmą... Taip pat noriu pradėti vaikus mokyti dainelių, ypač Magdę, nes matau joje tokį norą. Irgi nežinau dar, kaip seksis.

Poezija – jau atrinkti 8 eilėraščiai – po eilėraštį į savaitę. Kartojimas kasdien (po 5-10 min.), sekmadienį bandom savarankiškai deklamuot.

Šeimos susirinkimas – Seniai mano svajota išsvajota kassavaitinė valandėlė (15-30 min.), per kurią galima aptarti, kas patinka, kas nepatinka, išsikelti savaitės siekius ir pabandyti jų siekti. Kitą savaitę aptarti, kaip sekėsi, ir žiūrėti, ką galime daryti toliau.

Vis dar atrodo labai daug? :) Nesigąsdinkite. Jei suskaičiuosite, gryno užimtumo į dieną gaunasi apie 2-3 valandas. Visa kita – laisvas vaikų žaidimas, kūryba, namų ruoša, neplanuotas bendravimas su kitais draugais, giminėmis, lankymaisi bibliotekose, muziejuose, buvimas lauke ir pan...
Aišku, visa tai – tik laikas jau pačioje veikloje, kuriai dar reikia ir pasiruošti... Na bet pasiruošimui aš skyriau laiką praeitą mėnesį bei kasdienį laiką vakare, kuomet vaikai jau miega (o gult jie pas mus eina 20 val.) – kuomet galiu ramiai viską pergalvoti, paruošti ateinančiai dienai. Bet tai ilgai netrunka, nes iš anksto viskas dviems mėnesiams sudėta į segtuvus, tad pasiruošimo belieka nedaug – tik atsirinkti, ko konkrečiai reikės tai ar kitai dienai.

Žodžiu, tokie planai. O kaip seksis – laikas parodys... Palinkėkite mums sėkmės... :)

Žengiam per Naujųjų slenkstį...

Na ką, brangieji... Ta su Naujais! Te 2017-ieji būna ramūs, šviesūs, palankūs mokymuisi. Šeimoje. Namuose. Visur ir visame kame. O besimokant te gausėja išminties. Kaip kad ir Rašte rašoma: „Išmintis yra svarbiausias dalykas: todėl įsigyk išmintį; ir su viskuo, ką įsigysi, įsigyk supratimą“ (Patarlių knyga, 4:7).

Tačiau prieš žengiant į Naujus, sugrįžkime dar į paskutinę metų savaitę, kurios, tiesa, net nepriskaičiavau prie tų, per kurias mokėmės. Pavadinkime tai nemokyklinimo paragavimu. :) Aš išsijuosusi kurpiau detalius ateinančių mėnesių planus (nes vis tik esu iš tų, kuriems pasiteisina ta tiesa, kad kuo daugiau prisiplanuoji, tuo daugiau ir nuveikti išeina), archyvavau praeito pusmečio vaikų darbus/pratybas/piešinius bei kitokius jų veiklos „įrodymus“, tvarkiau ir rūšiavau knygų lentynas, kurias sėkmingai papildžiau naujomis atsargomis, paskutinę metų dieną nusiaubusi užsidarantį geraknyga.lt knygyną (bet apie tai gal kurią kitą savaitę), žodžiu, „nešiausi“ per visas įmanomas namų erdves, su tikslu išmesti/atiduoti tai, ko nebereikia, ir atlaisvinti vietą tiems dalykams, kurie dabar mums aktualiausi...

Mano lentyna. Viskas suplanuota, viskas suruošta...
Kaip kad neseniai viename tinklaraštyje skaičiau labai patikusią mintį:
„Nebegaliu leisti sau tokios prabangos, kaip kad gyvenimas neplanuojant... :)

Tiesa, antrą Kalėdų dieną važiavom į Šiaulius aplankyti Dariaus pusbrolio, tai porą dienų smagiai bendravom tiek mes, tiek ir Liutauras bei Magdė su savo keliolika metų vyresne pussesere. O jau linksma vaikams buvo... :) Per pastarąsias savaites išmokę savarankiškai prisigalvoti įvairios veiklos, ir svečiuose statė iš visko, ką rado, palapines, kvietėsi ten svečius, kūrė žaidimų siužetus, žodžiu, kryptingai lavino savo vaizduotę...

Linksma asmenukė su pussesere atminčiai. :)

Grįžę atgal į Vilnių, skubėjome aplankyti Katedros aikštės eglę bei pamatyti kalėdinį spektaklį, kurį, tiesa, iš vakaro youtub'e pasižiūrėjom. Nors įspūdžio labai didelio nepaliko, tačiau nutarėm, kad vis tiek smagu būtų pamatyti šį reginį realiai, tad iškulniavom. Deja, į kalėdinį traukinuką nebespėjom – kaip ir įtarėm, tokiomis dienomis jis sausakimšas, tad bandysime dar grįžti ir pasivažinėti darbo dieną...

Kalėdinės pasakos Katedros aikštėje belaukiant...

Tuo tarpu kitos dienos ėjo smagiai užsiimant viskuo, kas sukosi aplink mano tvarkymąsi. „O, mamyte, šitie CD nebereikalingi? Labai gerai... Imsime ir padarysime savo nameliui ratus...“ Gražūs ratai, blizga, atvaizdus visokius ir vaivorykštes rodo... Pasaka tiesiog... Imam, dažom, klijuojam, montuojam, spektaklį kartu su tėveliu apie mešką, į trobelę netilpusią, kuriam... :) Kas gali būti smagiau? :)

– O, mamyte, ką čia radai?.. 

O radau tai prieš porą metų „Mamų mugėje“ įsigytą kokią tai popierinę sumontuojamą gatvę su nameliais, žmogeliais ir visokiais kitais gatvės atributais. Užkišta už spintos šono laukė, kol vaikai ūgtelės... :)) Vėl veiklos gerai valandai, kitai...

Aš tuo tarpu toliau namus kuopiu, planus kurpiu... Čia man į pagalbą tuoj viską išbandyt pasiryžę vaikai lekia... Mat pažindinsimės po truputį su Lietuvos ir pasaulio žemėlapiais. Tai vieną iš „Pasaulio atlaso“ (labai jau patraukli man jo stilistika) ėmiau, nusiskanavusi, atspausdinusi ir įlaminavusi vaikams žaidimą padariau, tuoj abu puolė tikrinti, dėlioti, spėlioti... Na bet rimčiau į tai nersim nuo kitos savaitės, tad neužbėginėsiu įvykiams už akių...

Galiausiai atskirą žodį reikia tarti dėlionėms, nes jų net tris gavom per Kalėdas dovanų. Paskutinioji, 300 dalių, įspūdingai šviečianti tamsoje, atkeliavo iš Kanadoje gyvenančių giminaičių, o kad jau atkeliavo ji gruodžio 31-ąją, turėjom smagią progą imti ją ir čia pat visą sudėti... 

Fejerverkai už lango šaudo, besmegenis ant stalo šviečia, keliaujam toliau... :)