24-oji savaitė. Sniegas. Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas. Laikas.

Būna savaičių lyg tyčia... Manau, patekau į vieną iš tokių. Kai supuola į krūvą galybė darbų, reikalų, diena veja viena kitą, ir tik trečiadienio vakarą atsitoki, kad savaitė jau ritasi į antrą pusę, o tu dar nieko, kas suplanuota, net nepradėjai... Taigi, tris dienas su vaikais buvom tai šen, tai ten, darėm tai šį, tai tą, bet, kaip minėjau – nieko iš to, kas buvo užsibrėžta. Ketvirtadienį susizgribau, įlindusi į internetą radau saują naujo įkvėpimo, pasiraitojau rankoves, ir per likusias tris dienas kažkaip po truputį atsigriebėm... Susidėliojam iš naujo optimizmą į kišenes ir judam toliau.

Biblija. Citata.

Pagal planą turėjom su vaikais sukti Getsemanės sodo link. Tačiau dienos ėjo, o man ta istorija su nupjauta ausimi kaip nelipo, taip nelipo. Neturėjau vaikams jokio moralo. O neturėdama jo ir sau pačiai, negalėjau įtikinamai perteikti to ir jiems. Vietoj to netikėtai prisiminiau kaip čia buvusią Ekleziasto knygos dalį apie laiką:

„Viskam yra laikotarpis, 

ir laikas kiekvienam tikslui po dangumi: 

laikas gimti ir laikas mirti; 

laikas sodinti ir laikas išrauti, kas pasodinta; 

laikas žudyti ir laikas gydyti; 

laikas griauti ir laikas statyti; 

laikas verkti ir laikas juoktis; 

laikas gedėti ir laikas šokti; 

laikas išmėtyti akmenis ir laikas surinkti akmenis; 

laikas apkabinti ir laikas susilaikyti nuo apkabinimo; 

laikas įgyti ir laikas prarasti; 

laikas laikyti ir laikas išmesti; 

laikas perplėšti ir laikas susiūti; 

laikas tylėti ir laikas kalbėti; 

laikas mylėti ir laikas nekęsti; 

laikas karui ir laikas taikai.“

(Ekleziasto knyga, 3 sk. 1-8 eilutės)

Labai geras padrąsinimas savaitei. Tai ir tapo mūsų šios savaitės Biblijos skaitiniais. O užtvirtinimui pasirinkom dalį apie laiką perplėšti ir susiūti. :) Nes visos dienos tokios ir buvo – nei tai suplėšytos į skutelius, nei tai susiūtos... :) Beskaitant kažkaip iš karto prieš akis iškilo idėja darbeliui, kurį ir padarėm... :) Tiesa, kažkaip ne per daug entuziastingai. Taip jau būna... Gal bus laikas, kai entuziazmo bus daugiau. :)

Imi popierinę lėkštę, ją perplėši (kaip kam gaunasi),
skylamušiu pridarai perplėštuose kraštuose skylių,
tuomet pažaidi žaidimą „atrask kitą lėkštės pusę“,
imi virvelę ir ja viską „susiūni“ atgal į vieną vienetą.
Jei yra noro, dar imi pagaliuką, pjauni jį pusiau,
sumeistrauji laikrodį ir voila – baigta.

Gerų įpročių formavimas

Kantrybė. Jos daugiausiai reikia turbūt man. Kad išmokyčiau jos ir vaikus. Daugumai gal atrodytų, kad daugiausiai kantrybės reikia darant ką nors su vaikais ar galvojant, ką daryti. Mano gi patirtis kitokia: labiausiai jos prireikia tuomet, kai vaikai išalkę, pavargę, įsidūkę, susipešę, kovojantys dėl savo vietos po saule. Visa kita – paprasta. :) Ypač, kai matai, su kokia didžiule kantrybe Magdė stengiasi kuo tiksliau priklijuoti lipduką į nurodytą vietą ar kaip Liutauras ieško Lego dėžėje jam reikiamos dėtalės... Ir tada supranti – viskas gerai su ta kantrybe, mama. Viskas gerai... :)

Bendravimas. Išvykos.

Pirmadienis mus pasitiko netikėtu kvietimu į A. Mickevičiaus biblioteką. Ir nors tuo metu dar šmirinėjom po namus su pižamomis, nieko nelaukę greit šokom į rūbus, batus, keliavom troleibuso link ir bibliotekoje atsidūrėme netgi pirmiau nei mus kvietę draugai Simas (5,5), Matas (3) ir jų mama Jūratė.

Čia mus pasitiko labai patrauklus bibliotekos maketas, kurį visaip kaip pačiupinėjom belaukdami kompanijos. Paskui patraukėm į skaityklą, kur nutūpėm ant minkšto kilimo. Vaikų ir mamų rojus... Daug gražių leidinių, patraukli aplinka, malonus bibliotekos personalas. Tikrai dar grįšim.

Sulaukęs savo ne per seniausiai atrasto draugo Simo, Liutauras tuoj traukė iš kuprinės jam ruoštas dovanas: karštų klijų ir karoliukų koliažą bei keletą savo piešinių. Kiek liūdna, kad Simas, nepratęs prie tokio nuoširdumo, šių dovanų nei suprato, nei įvertino, tad Liutaurui buvo kiek liūdna, vaikis buvo kiek pasimetęs, kad jo dovana nepasidžiaugė... Tačiau tai buvo puiki proga paaiškinti, kad ne visi mes pratę gauti dovanas, kad ne visi vienodai reaguojame į gaunamas dovanas, ir kad tai yra visiškai normalu. Ech, buvę kaip nebuvę, berniukai netrukus nulėkė išbandyti kažkokio žaidimo, Magdė šmirinėjo po mažiausių ir jai mieliausių knygų lentynas, džiūgavo nenustygdama vietoje. Grįždami dar užsukome į toje pačioje Trakų gatvėje įsikūrusią nedidelę kanceliarinių prekių parduotuvę, vaikai paflirtavo su malonia jos pardavėja (kas sako, kad vaikai, nelankantys darželio, neturi su kuo bendrauti?), nusipirkome, ko reikėjo, ir traukėme namo. :)

Antradienis tradiciškai mus atviliojo į Žaidimo laboratoriją. Uf. Veiksmo šįsyk čia netrūko. Kol vaikai laukė atvykstančių su jais žaisti studentų, Magdė, radusi žaislinį gydytojo instrumentų rinkinį, tuoj įsijautė į gydytojos vaidmenį: gydė lėles, čia susirinkusių vaikų mamas, LEU dėstytojas, o atvykus studentams – ir juos. Liutauras gi tradiciškai ėmėsi namo „statybų“. Jam į pagalbą atėjo didysis Liutauro draugas studentas Laurynas, aplink kuriuos sukosi visas tos dienos veiksmas. Nes tai namas degė, ir reikėjo ugniagesių, tai po gaisro kažkam reikėjo medikų pagalbos, ir Liutauras bėgo kviesti gydytojos Magdės, tai, žiū, kažkaip siužetas pasisuko kelionės į Ameriką link, greitai buvo sugalvotas kelionės maršrutas, visi sėdo į lėktuvą, perskrido Atlantą, ten atsidūrė šalyje, kurios kalbos niekas nemoka, bet šiaip ne taip buvo rastas vertėjas, veiksmo dalyviai užsuko į žaislų parduotuvę, joje įsigijo prancūzišką čiuožyklą, gabeno vėl ją atgal, bet beskrendant sugedo kažkoks ten lėktuvo paleidimo mygtukas, tai teko keisti baterijas, žodžiu... veiksmas  rutuliojosi nenuspėjamai, jo „režisierius“ Liutauras buvo pagautas tokio entuziazmo, kad reikėjo matyt...

Didžiosios namo statybos su pagalbininku Laurynu.

 Kruopščiai derinamas kelionės į Ameriką maršrutas.

 Gydytoja Magdė pasiruošusi padėti...

 Veiksmas Amerikos „parduotuvėje“.

Trečiadienis žadėjo būti ramus, bet vaikai išsivedė tėtį į praeitą savaitę mūsų lankytą Saugotinų teritorijų lankytojų centrą, todėl neklauskit, su kuo jie ten bendravo ir ką veikė ištisas tris valandas, kol aš tvarkiau savus reikalus mieste... :) Gera žina dar ir ta, kad kol laukiam detalės savo sugedusiam automobiliui, mūsų ištikima draugė Jurga paskolino savus laisvus „ratus“, dėl ko labai džiaugėmės ir toliau galėjome nevaržomi planuotis likusias savaitės dienas.

Ketvirtadienis dovanojo mums puikią kompaniją, su kuria aplankėme Dūkštų ąžuolyno pažintinį taką. Jau pažįstama Eglės trijulė, mamos Agnės šešiametė dukra ir trimetis sūnus šįkart kartu keliavo apsnigtais pažintinio tako keliukais, bandė dalintis dvejomis mūsų pasiimtomis rogėmis bei spręsti kitas tokio amžiaus tarpsnio problemas. Tik Magdei nuotaika buvo ne itin gamtiška, tai ji per daug į veiksmą neįsitraukė. O gal tiesiog merginai dėmesio pritrūko. Kaip ten bebūtų, dauguma laiką praleido tikrai nuostabiai. Grynas oras, sniego kvapas, Eglės pastebėti kiaunių (kaip įtarėm) pėdsakai prie medžio (turbūt ąžuolo? Neužfiksavau...), bandomas lipdyti senis besmegenis, pasitampymai su rogėmis, pasisėdėjimai ant medinio vikšro (kuris virto kažkur važiuojančiu traukiniu) – smaguma.

Kas batuoti, kas ratuoti, o kas... su rogėm. :)

Užkandžiavimo pertraukėlė.

Vyresnėliams siūlyti žaidimo scenarijų nebereikia – puikiai sukasi patys...
Mažieji dažnai seka jiems iš paskos.

Penktadienį, kaip įprasta, važiavome į „Verandą“. Vaikams ten nepaprastai patinka. Sakyčiau, net per daug, nes jaučiasi tokie atsipalaidavę, kad man tenka apsišarvoti dviguba kantrybe, kai šie įsišėlsta. Džiugu bent tai, kad susitarti paprastai mums pavyksta greitai. Bet greitai tie susitarimai būna ir pamiršti... Kita vertus, turbūt reikėtų džiaugtis, kad vaikai laksto užuot sėdėję apatijos apimti, ar ne..? :)

„Veranda“. Dantų krapštukais ir guašu „mezgame“ pirštinę.

Sekmadienį savaitę užbaigėm gimtadienyje pas Kostą. Liutauras nepaprastai laukė šio gimtadienio. Dėl dviejų priežasčių: 1) nes turėjo Kostui darytą atvirutę - karoliukų koliažą, 2) nes iš vasaros prisiminė, kaip smagu dūkti su Kostu. Tikėjosi ir dabar gerai su juo praleisti laiką. Deja, gyvenime ne visada būna taip, kaip suplanuoji – mums atvažiavus, Kostas jau buvo susibendravęs su keleriais metais už jį vyresniu Šarūnu, tad Liutauras, kaip jam įprasta tokioje situacijoje, liko žaisti vienas pats sau. Netrukus užsimanė eiti į lauką. Paskui jį išlėkė ir pats Kostas, ir Šarūnas, dar keletas mergaičių. Bet po kurio laiko Kostas su Šarūnu grįžo, o Liutauras liko dar lauke, iš ko sprendžiu, kad ir lauke jis pats sau vienas buvo karalius. Galiausiai, kai jau reikėjo ruoštis namo, jis, aišku, susirado kompaniją savo žaidimams, ir smagiai dūko su Vaiva, vežiodamas ją lėlių vežimėlyje. Magdei gi Kosto ir Šarūno draugija netrukdė, tad ji užsiėmė šiuo bei tuo ir per daug nesiskundė... Kaip ten bebūtų, savaitė buvo tikrai dosni bendravimo, tad ne didelė bėda, kad pas Kostą jo buvo kiek mažiau nei tikėtasi.

Gamtos stebėjimas

Pagal planą šią savaitę turėjome stebėti orą... Ar jį stebėjome? Taip, kaip norėjau aš, bet nespėjau suplanuoti iš anksto, – ne. :) Ar jį stebėjo vaikai? Kaip visada – taip. Vos nubudus lėkti ir iš karto žiūrėti, ar už lango pasnigta – ar tai ne stebėjimas? Ar vieną dieną sniegui tirpstant, o kitą – ne, tai nėra gamtos tyrinėjimas?.. „Manyčiau taip“, – turbūt atsakytų Mikė Pūkuotukas...

Tad gal tu, mama, atsipalaiduok, turėk ten tu tuos savo planus sau, o mes jau kaip nors patys pastebėsim, kas mus įdomu... Pavyzdžiui, apsnigta mūsų sodyba, ledu apsitraukęs vanduo vonioje po lietaus lataku, apšalę ir apsnigti laipteliai bei lauko stalas, platėjančiame inde sušalęs ir į viršų „išlipęs“ ledo gabalas... Tik apsidairyk... Ir keisk greičiau temos pavadinimą. Nes šios savaitės tema neabejotinai yra sniegas!

O kol dar sniegas nebuvo iškritęs ant mano dešiniojo pusrutulio, mintys tebesisuko apie kalendorių. Taip mano rankos pasiekė adaptuoti lietuvių kalbai pernai mums babytės dovanotą anglišką kalendorių – magnetinę lentą. Lipdukais užklijavau visus angliškus pavadinimus, pervardinau lietuviškai savaites, ant viršaus prisegiau languotą lapą su tokiais pat kvadraėliais, kaip ir ant pačios lentos, ant kurio surašiau šio mėnesio dienas. Originalus variantas turėtų būti magnetukai su dienų skaičiais, tačiau maniškiams tie apvalūs magnetukai visuomet yra per daug atraktyvūs, kad turėtų šansų likti savo vietose, o ne būtų paimti kitiems žaidimams žaisti. Taigi, toks va adaptuotas variantas. Pažindinamės su kalendoriumi. Taip, taip, čia pat galvojau ir oro stebėjimo rezultatus dėlioti, bet gal dar turėsime tam laiko kitomis savaitėmis. :)

Žaidimai. Eksperimentai.

O namuose, kur sniegas iš dangaus nekrenta, ėmėme ir pasidarėme dirbtinio sniego. Tam tereikia nuo marmurinio popieriaus darymo likusių skutimosi putų, maždaug tiek pat sodos. Viską inde sumaišai ir mėgaujiesi šalta (taip, taip, juk skutimosi kremas turi tokį šaltumo pojūtį – gal ten šaltmėčių kokių ekstraktų yra ar kažko panašaus), į sniegą panašia ir netgi pakankamai gerai limpančia mase. Magdei labai patiko. Liutauras dalyvavo tik daryme, žaisti neprisiviliojom. Vietoj to vaikinas snaiges karpė.

 Magdei džiaugsmo kibirai – fantazija pas merginą savo vietoj...

Liutauras visgi prisijungė prie antros dalies, kuomet į tą sniegą ėmėm ir įpylėm acto. Smagi reakcija, besiskirianti nuo eilinės sodos - acto reakcijos tuo, kad viskas vyksta daug lėčiau, ir tos putos, jei jų nesumaigai, kurį laiką lieka... Taigi smagiai priputojom pilną indą... :)

Ketvirtadienį, pakeliui į Dūkštų ąžuolyną, trumpam stabtelėjome Sudervės žaidimų aikštelėje, taip mūsų mėgtoje vasarą... Ir ką... Apsnigtos supynės vaikams nė motais – tuoj nuvalysim, tuoj vėją pasivysim... :)

Mėgstu stebėti Liutaurą, kai šis susigalvoja savų žaidimų... Taip vieną vakarą jis statė įvairius namus, kuriuos griovė uraganai... Bet namai buvo ne šiaip paprasti keturkampiai, o su vidiniu planu, kas mane nustebino. Vaikinas kruopščiai kėlė išorines ir vidines namo sienas, stogą, paskui griovė ir vėl statė...

Kūryba
Savaitės raidė buvo M. Tačiau kadangi savaitė buvo išsibarsčiusi, vis trūko to laiko imti ir prisėsti ką su vaikais įdomesnio sukurpti. Na taip, lipdė su M-moliu... Net ir pačią M raidę...

Galiausiai padariau taip: iš vakaro ant stalo palikau įvairių darbo priemonių ir du lapus su nupieštomis M raidėmis. Ant atskirų lapelių prirašiau žodžių, prasidedančių m raide. Ir žiūrėjau, kas ryte bus, jei vaikams neduosiu jokių nurodymų, ką daryti. Rezultatas buvo toks: Liutauras vieną raidę apklijavo lapeliais su žodžiais, o iš kito lapo iškarpė skiauteles, ir iš jų padarė mašiną – juk ši prasideda M raide. Štai taip kūrybiškai vaikis susisuko. Magdė gi tuo tarpu, tai, kas liko nuo brolio, suklijavo ant atskiro lapelio, o paskui, pasiėmusi knygelę 1000 piešimo idėjų, dekoravo lipdukais ledus.

O kad jau šią savaitę stebim sniegą ir visokius panašius vandens virsmus, vieną vakarą užšaldžiau dubenyje ledo (ne iki galo, kad viduje liktų dalis neužšalusio vandens) ir taip pat daviau vaikams daryti, kas jiems atrodytų įdomu. Pirma pasiūliau akvarelę. Tapyba ant ledo nepasirodė įspūdinga, tai vaikai pradūrė lede skylę ir pro ją dažė viduje esantį vandenį. Paskui, aišku, visa tai virto ledo gabalėliais ir galiausiai ant vyryklės buvo ištirpdyta... :)

Mokomės skaityti
Įkalbėti skaityti Liutaurą sunku. Tad reikia derėtis. Nori filmuką pasižiūrėti? Gerai, bet tik po to, kai paskaitysim. Tinka? Tinka. Skaitom. Dviskiemeniai žodžiai pasiduoda. Net ir nauji, be jokių sufleravimų. Kartais susierzinant, jei tenka kur sutrikti ir sustoti, bet pasistengiam tai nuleisti juokais ir judam toliau.

Literatūra
Besidairydama po knygų sąrašus mąsčiau apie A. de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“. Tačiau vaikai užbėgo įvykiams už akių, prisimindami kažkada žiūrėtą filmuką „Alisa veidrodžių karalystėje“. Išnaudodama proga, tuoj čiupau šią knygą ir pasiūliau vaikams ją paskaityti. Taigi skaitėm. Pradžią. Paskui ir „Mažojo princo“ pradžią. Žiūrėsim, kuri knyga pasirodys patrauklesnė toliau. 

Dailyraštis

Rašymas pas mus paprastai eina koja kojon su skaitymu. Jei Liutauras sutiko paskaityti, tai sutiks ir parašyti. Šį kartą raidė pažįstama ir nesudėtinga. Gal dėl to ir tarp linijų pataikyti kiek lengviau.

Matematika

Nutariau vaikus supažindinti su Sudoku. Atsisiunčiau programėlę, parinkau pradžiai nesudėtingus, 16 kvadratėlių. Liutaurui nesunkiai įveikiami. Mačiau, bandė ir su 6x6 žaisti, bet nespėjau pamatyti, kaip sekėsi.
Taip pat vaikai „užsikabliavę“ už sekų. ABAB, AAB, AABBAA. Žaidžiam. Tiek Liutauras, tiek Magdė.

Vaizduojamasis menas

Pažintį su Mikelandželu baigiam apatine freskos „Paskutinis teismas“ dalimi.

Muzika. Kompozitoriai
Bachas. Jo šią savaitę ištaikiau pasiklausyti tik aš... Vakarais. Su ausinėmis. Besidarbuodama prie kitų darbų. Taip perklausiau krūvas jo koncertų, kantatų, tokatų ir fugų... Na, nieko, vaikams prieš akis dar visas gyvenimas. Bus to Bacho... :)

Muzika. Mokomės groti

Liutauras toliau sistemingai mokosi groti ir pažinti natas. Žaviuosi jo paties užsidegimu ir nuoseklumu. Net ir Magdė, paklausta, ko norėtų artimiausiu metu išmokti, pasako, kad nori išmokti groti pianinu – kaip ir Liutauras...

Poezijai šią savaitę vietos neliko... Ne laikas, matomai... :)

23-oji savaitė. Vėlinės. Samanos.

Pirmasis sniegas. Pirmieji kantrybės egzaminai. Šioks toks sustojimas apmąstymams, pasibuvimas ten, kur esame... Kuomet moksleiviai tradicinėse mokyklose atostogauja, o žiniasklaidoje mokslininkai gvildena švietimo sistemos spragas, labai verta pamąstyti, ar gali būti atostogos nuo gyvenimo – turbūt kad ne? Todėl mes renkamės gyventi toliau. Gal kiek vangiau šią savaitę, nei įprastai, gal kiek labiau išbarstytai, bet tuo pačiu – su savais atradimais, na, kaip visada...

Biblija
Kol vaikai mankština rankas spalvinimo knygelėse, skaitau Lk 15:11-32 – Sūnaus palaidūno istoriją. Aiškinamės, ką reiškia žodis „pražuvęs“, ir kodėl tam sūnui vis tik nereikėjo žūti, kad būtų pavadintas pražuvusiu... Žavinga vaikų logika ir žodžių sąryšių atradimas... :)

Citata

Rom 15:2 „Tegul kiekvienas iš mūsų įtinka savo artimui jo labui, statydinimui.“ Traukiam į dienos šviesą ir į atmintį.

Gerų įpročių formavimas

Kantrybė. Panašu, kad gyvenimo pamokų dirbtinai ieškoti nereikia, nes jos ima, ir pačios ateina. Taip mums nutiko pačią pirmą savaitės dieną, Visų šventųjų dienos išvakarėse, kuomet išvykome į ilgus metus mano tėtės puoselėjamą tradiciją – aplankyti kiek įmanoma daugiau giminės kapų. O jie išsidėstę ne taip jau ir siaurai: Utena, Šimonys (Kupiškio raj.), Rokiškis, Panevėžys ir Kaunas. Tiesa, Kauną, kuriame palaidotas mano tėtės brolis, tėtė paprastai dabar jau aplanko išvakarėse, tad kelionės ratas kiek susitraukia, bet vis tiek pavažiuoti reikia, reikia... Keletą metų tėtei kompaniją palaikydavau viena, nes vaikai buvo mano akimis žiūrint kiek per maži atlaikyti tokią darganotą kelionę. Visgi šiemet į ją nusprendžiau pasiimti Liutaurą. Kantrybės reikėjo ir važiuojant, ir ant dviejų porų prosenelių kapų degant žvakutes, ir kantriai laukiant, kol suaugusieji pas tetą Aliną Rokiškyje pabendraus. Vaikis kantrybę visą dieną ugdė tikrai neblogai, o štai vakare gavo dar ir egzaminą – beišvažiuojant iš Panevėžio, sankryžoje sugedo mūsų automobilis (kaip vėliau paaiškėjo, trūko koks tai pusašis), tad kantrybė pravertė ir laukiant techninės pagalbos, ir autoservise lūkuriuojant, kol bus sutvarkyti visi reikalingi dokumentai, galiausiai – kol iš Vilniaus mūsų parvežti namo atvažiuos dėdė Dalius. O kur dar kelionė atgal!
Išbandymas buvo visiems, bet džiaugiausi, kad tuo pačiu tai buvo ir nepaprastai gera proga pakalbėti su Liutauru apie tai, ką daryti, kai nutinka kokia nors bėda ir reikia kviestis pagalbą: kaip susiorientuoti, kur esi, kaip pranešti atvažiuojančiai pagalbai, kur tave rasti, galiausiai – koks geras bruožas yra kantrybė, nes gyvenime jos tikrai prireiks. Ėjome iš autoserviso link degalinės, kurioje laukėme dėdės Daliaus, žvelgėme į danguje spindinčius Grįžulo ratus ir mėgavomės tuo, kuo tąkart galėjome...

Utena.

Šimonys.

Rokiškio kapinės. Jėgos išbandymas.

 Įdomiausia visos dienos dalis – sugedusio automobilio užvilkimas ant platformos...

Bendravimas. Žaidimai.
Pirmas sniegas daro savo – tebūnie jo tik sauja, vis tiek smagu išsitraukti sniego kastuvus, sulipdyti kad ir miniatiūrinį „Olafą“ (jaunosios kartos Senio besmegenio sinonimas), pasimėtyti tirpstančiomis sniego gniūžtėmis. Prisiversti eiti į lauką tikrai nereikia – užtenka pamatyti už lango baltą paklotę, ir žiū, žiemos išsiilgusieji jau apsirėdę rakina lauko duris...

Dėl Vėlinių ir moksleivių atostogų šią savaitę nevyko užsiėmimai nei Žaidimo laboratorijoje, nei Verandoje, tad pasibendrauti vidury savaitės susibėgome su Eglės kompanija. Pradžioje – Antakalnio šile, paskui – namuose prie arbatos ir karštų sumuštinių.

Pirmojo sniego likučių dalybos.

Tuos, kas mėgsta greitį ir nesvarumą, rasi ant supynių...

Geriausias visų laikų žaislas – pagalys.

O tuomet, kai jau ateina laikas išsiskirti, lyg tyčia žaidimai pačiame įkarštyje...

Na, o vakare, kai viskas rimsta, fantazija pasuka šešėlių teatro link... 

Arba vis dar populiaraus ir vis prašomo padaryti naminio plastilino....

O kur dar taip mėgstamas pieno burbulų pūtimas... Pasisekimas visuomet garantuotas...

Eksperimentai
Smagiausia yra tuomet, kai eksperimentus ne tu rodai vaikams, bet jie patys ima, susigalvoja, padaro ir dar tave pakviečia pasižiūrėti. Aišku, jų eksperimentuose nėra visokių ten retų cheminių medžiagų, bet entuziazmo – dvigubai. Juk ar ne smagu parsinešti pirmojo sniego, dėti jį ant viryklės ir žiūrėti, kaip jis tirpsta? Ar nesmagu ant įkaitusios kaitvietės pilti po truputį vandenį ir stebėti, kaip tas, nespėjęs niekur nubėgti, pabyra mažais karoliukais ir žaibiškai išgaruoja? Ledas-sniegas-vanduo-garas – puikūs ingridientai rudens paįvairinimui...

Gamta

Šią savaitę nagrinėjame samanas. Vėlinės neleido pražiopsoti apsamanojusių antkapių, kurių keletą „nuvalę“ turėjom puikios medžiagos kūrybiniams darbeliams. Daug rūšių samanų neradome – vos tris rūšis ant medžių suskaičiavome. Kita vertus, labai patiko Žalsvarudė šiurė, kurią praminėme „Šreko ausimis“ – pasirodė labai į jas panaši.

Rogės, pilnos.... samanų... :)

Išvykos

Kad jau likom šią savaitę be automobilio, pasinaudojom proga apsilankyti Saugomų teritorijų nacionaliniam lankytojų centre. Esu pavasarį buvusi ten viena, be vaikų, tad dabar smagu buvo sugrįžti visiems kartu. Pakeliui, einat pro parką, Magdė pati stebėjo samanas ant medžių ir kupinu susižavėjimo šūkaliojimu vertė mane eiti tai prie vieno, tai prie kito medžio žiūrėti... Privalu buvo ir namo gabalėlį parsinešti...

Lankytojų centre lankėmės šeštadienį, likus 1,5 val. iki uždarymo, tad buvom čia beveik vieni. Niekieno netrukdomi galėjome galingus dantračius pasukioti, paukščių balsų pasiklausyti, filmuką apie vėžius pažiūrėti, įvairius eksponatus pačiupinėti, aplink ekspozicijas pasilakstyti, jaukioje skaitykloje pasibūti, dėliones padėlioti, ant medinių grybų pasėdėti, knygas pasklaidyti ir net samanų lopinėlį pačiupinėti...

Vos grįžus vaikai klausė, kada vėl galėsime ten nueiti. Taigi užskaitome.

 Vienoje iš spintų radom ir samanų kilimą!

Kūryba
Šarlotė Meison visuomet skatino vaikus užimti darbeliais ne dėl pačių darbelių, bet kuo nors naudingu, praktišku. Todėl pagalvojau, kad nedidukės stalo puošmenos (kurių idėja kilo pamačius štai šiuos grožius) iš stiklainių dangtelių, aptrauktų audiniu ir pripildytos samanų, puoštų kankorėžiais ir įvairiais karoliukais bei sagomis, būtų smagus ir naudingas užsiėmimas. Į kompaniją pasikvietėm Emiliją su Sofija ir kūrėm samanines kompozicijas. Neišvengėm ir peštynių dėl gražesnio ar didesnio karoliuko, bet laimėjo draugystė, o tai – svarbiausia. :)

Viršuje kairėje – Emilijos, dešinėje – Magdės,
apačioje kairėje – Liutauro, dešinėje – Sofijos darbeliai.

Kitą dieną, pati labai susižavėjusi samanų galimybėmis, bandžiau sugundyti vaikus daryti samanų rutulį. Deja, vaikų šis pasiūlymas visai nesuviliojo, tad spėkit, kas tą savo rutulį turėjo pabaigt...

Kadangi savaitės raidė L, jos užtvirtinimui darėm keletą darbelių. Pirma čiupom Lietuvą už ragų... Braižėm kelius tarp mums pažįstamų miestų, spalvinom miestus, žymėjom upelius, paskui dar ir namų, medžių, krentančiais lapais atsirado, žodžiu, kiekvienam pagal savo fantaziją...

 Liutauro Lietuva

 Magdės Lietuva

L taip pat – lėkštė. Nusižiūrėjusi amerikietišką idėją apie maisto lėkštę (pakaitalas maisto piramidei), pagalvojau, kad tai – nostabi proga pakalbėti su vaikais apie mitybą. Tad kalbėjom, klijavom, piešėm, karpėm, paskui, aišku, būtinai reikėjo dar papuošti, tai traukėm sagas ir „derinom“ vien vaikams suprantamais suderinamumo dėsniais...

L - tai dar ir lapas popieriaus, ant kurio galima, pvz., daug daug antspaudukų pridėlioti...

Ir savo portretą nupiešti... Tik štai, kol aš fotografuot susiruošiu, Magdė sumąsto veidą „pasišiaušusiu mėlynu katinėliu“ pridengti... O buvo visai įtaigus portretas su visais reikalingai atributais – akimis, nosimi, burna ir netgi ausimis savose vietose...

Magdė piešimo įkarštyje...

Galiausiai piešėm laisva tema. Viskas prasidėjo nuo burbulų pūtimo...

Tada dažai buvo išpilti ant popieriaus ir laisvė liejosi per kraštus...

 Po visokiausių volavimo / taškavimo / piešimo, klijavmo ir dažų liejimo turėjom štai tokius vaizdelius:

 Magdės „Vėjuotas ruduo“.

Liutauro „Samanų kilimas“

Mokomės skaityti

Kad jau prieš „Zylutę“ kyla šioks toks maištas, ėmėmės kitokių skaitymo ugdymo gudrybių. Išsitraukėm savo mėgstamą raidyną ir tiesiog dėliojom visokius trumpus žodžius bei jų junginius. KAS AŠ, KAS TU, KUR JIS, KO, KĄ, IR, NE, YLA ir panašiai...

Liutauras puikiausiai visus šiuos žodžius perskaito. Neabejotinai supranta, kaip raidės jungiasi į skiemenis ir į žodžius. Tad apsišarvojam kantrybe ir alkūnėmis iriamės po truputį per visą raidyną...

Literatūra

Viltį iki galo peskaityti „Namelį prerijose“ kaip ir palaidojau. Nebeįdomu nei vaikams, nei man pačiai. Tad skaitome tiesiog tai, ką miela skaityti. „Avinėlis Raselas“ pelnė šios savaitės mėgstamiausios knygos titulą... Skaitėm praktiškai kiekvieną vakarą ir ne po vieną kartą...
Galiausiai iš namų bibliotekos išsitraukiau R. Kiplingo „Kaip drugelis treptelėjo koja“, ir vienu ypu perskaitėme joje rastus apsakymus „Kaip buvo parašytas pirmasis laiškas“ bei „Kaip atsirado abėcėlė“. Ir nors šios istorijos veikiausiai yra gerokai pramanytos ir tolokai nuo tiesos, visgi vaikai, dėliodami dėliones klausėsi net necyptelėdami. O pavarčius knygą atradau, kad ji yra angliškojo originalo „Just So Stories“ vertimas, kuris yra įtrauktas į Gyvųjų knygų sąrašą. Ta-dam... Taigi kartais labai sveika ne bergždžių principų laikytis (kaip kad žūt būt perskaityti knygą, kuri seniai nebeaktuali), bet įkvėpti šviežio oro...

Dailyraštis

L – tai laiškas. Tad buvo puiki proga imti ir parašyti laišką. Liutauras tuoj ėmė mūsų praeitą savaitę pagaminto marmurinio popieriaus, padarė iš jo atvirutę ir paprašė pagalbos rašant laišką. Man reikėjo tik padiktuoti raides to teksto, kurį pats sugalvojo ir... mano nuostabai, be jokių juodraštinių variantų, vaikis ėmė ir parašė. Stebėjau ir džiūgavau, kad pagaliau peržengėm tą raidžių apvedžiojimo stadiją. Tikiuosi – galutinai.

Matematika

Apart Liutauro entuziastingo žaidimo su skaitliukais, bandau įvesti sekas. Kad nebūtų nuobodu, dėliojam jas šįkart iš antspaudukų... Smagu ir vaikams, ir man. :)

Vaizduojamasis menas

Mikelandželo „Paskutinis teismas“. Viršutinė freskos dalis tam kartui papuošė kompiuterio ekraną. Per daug nenagrinėjam, tiesog noriu, kad retsykiais vaikams būtų matomumo zonoje...

Muzika
J. S. Bachas. Pereinam prie konkrečių kūrinių. Arija iš Mato pasijos „Erbarme dich“ (Atleisk man“). Man asmeniškai – viena gražiausių Bacho arijų. O dar kai ją atlieka Nathalie Stutzmann... Šiurpuliukai bėgioja... Na ir, aišku, kaip gi be žymiosios Ave Maria, atliekamos tam kartui genialaus Yo-Yo Ma.

Mokomės groti

Vienu momentu jau buvau pagalvojusi, kad Liutauras su viena Do nata taip ir liks. Tačiau palikusi viską savieigai sulaukiau malonaus siurprizo – Liutauras pats, man nesant šalia, bando groti pratimus tiek su dviem, tiek su trim natom. Ir jam visai neblogai sekasi. O smagiausia man yra tai, kad jis pradėjo nebe taip stipriai reaguoti į nesėkmes – sugrojęs ką ne taip, bando vėl, ir, žiūrėk, pats mato, kaip rezultatas ateina... Ar bereikia geresnio stimulo?..