Žydo pražydo,
Žiedais apipylė.
Obelys, tulpės,
Bijūnai, jazminai...
Paukščiai – ir tie
Sau lizdus susisuko
Pastogėj, jau žiūrim,
Kėkštukai trys tupi...
Uch, ant poezijos patraukė... Kur netrauks, kai tokios pavasario patirtys pasipylė... Iš tiesų tiek gėlių žeidai, tiek paukšteliai mus šį pavasarį labai pamylėjo. Ir zylės lizdelį svečių namelio terasojе susisuko, ir mažas kielikes išsiritusias bei po pievas strikinėjančias matėm, galiausiai stebėjome, kaip kėkštų porelė šakeles lizdui krauti nešiojo, o paskui ir pačius kėkštukus drąsuolius, mūsų draugijos nepabijojusius, galėjome stеbėti ir pakalbinti... :)
Revizija
Manote, kad labai lengva buvo į darbus įsikinkyti, kai tokie stebuklai aplink vyko?.. Nelengva. Todėl pradėjome nuo savotiškos revizijos – žvilgsnio į tai, ką dar turėtume iki mokslo metų padaryti. Susižiūrėjome, susidėliojome viską juodu ant balto. O tada jau nėrėme... :)
Pasiruošimas vasarai
Lauke darbų, kaip visada, tokiu metu, netrūksta. Žolė želia kaip pasiutusi, reikia nupjauti, suvežti ten, kur ji mulčiavimui tinka...
Tvorą tverti aplink savo valdas susiruošėme, tai ir čia darbų yra – reikia sužiūrėti, kur kokie bruzgynai tvorai trukdo, juos sutvarkyti...
Paskui mūsų laukė kūdros eksperimentas. Pernai kūdra labai žolėmis apaugo, todėl dar vandeniui nepakilus, nepradėjus į ją leisti papildomo vandens, ėmėmės jos valymo. Daug dumblių išvalėme, kažkiek dar liko, bet vis švariau... Išvalėme, naujo vandens prileidome, galvoju, palauksime, kol sudrumstas vanduo nusistovės, ale vaikams – nė motais – ir į tokį vandenį šoko atsigaivinti po darbų... :D
Tuomet rankos jau ir prie gėlynų priėjo... Žemė baisiai sausa visur, vandens prašėsi, tai Liutauras man į pagalbą atėjo.
Draugai, bendravimas:
Lauko darbai tuo tam kartui kaip ir baigėsi... Padirbėjus jau galima ir su draugais susitikti... Ir jei praeitą kartą matėte mini biliardą, atsineštą draugų, tai šįkart kurį laiką vaikai rungėsi prie didesnio taip vadinamo pūlo.
Visgi biliardą greitai nurungė geras oras... Ir, be abejo, laužavietė, tapusi viso kaimo vaikų traukos centru...
Viskas vyko taip rimtai, kad net kiekvieno vaiko rolių sąrašas atsirado... Kad visiems viskas būtų aišku...
Na ir, be abejo, dešrelių ir bulvių kepimas ant laužo (ir jame) tapo neatsiejama viso to dalis... :)
Sunku turbūt besuskaičiuoti, kiek kartų buvo degtas laužas ir kiek draugų prie to laužo sėdėjo... :)
Ilgėjant vakarams, pokalbių ir bendravimo netrūkdavo kartais iki vėlaus vakaro...
Buvo ir kitokių pabendravimų. Daugiausiai pas mus namuose. Tiek viduje, tiek ir lauke. Vienų draugų viešnages keitė kitų draugų nakvynės.
Galiausiai vaikai susiorganizavo ant terasos nakvynę su draugais. Neišgąsdinos nei šaltos naktys, nei plonoki tokiam orui miegmaišiai... :)
Paryčiais, sako, kiek sušalo, bet prisijuokė į valias ir visi pasisėmė smagios patirties...
Namelis medyje
Na, o smagiausia pavasario patirtimi galiausiai tapo Liutauro ir kaimynės Monikos iniciatyva savarankiškai vaikų pradėtas statyti namelis medyje. Gretimame sklype prakirtus mišką, vaikai aptiko esant daug likusios nekondicinės medienos, paliktos pūti, iš kurios bei dar mūsų turimų europadėklų jie nusprendė susiręsti sau buveinę.. Taigi prasidėjo darbas... :)
Už namo esantis šlaitas ir tiesus užlipimas į beržynėlį buvo idelia vieta šiai idėjai įgyvendinti.
Darbas taip greitai nesidaro, todėl galutinio rezultato reikės lukterėti, tačiau gera pradžia, kaip žinia – pusė darbo tiesa?..
Saviraiška
Svajonės svajonėmis, bendravimas bendravimu, tačiau dar ir įsipareigojimų šiokių tokių esama... Liutauras ėmė ir išaugo savo 3/4 smuiką. Taip netikėtai mus užklupo pilno smuiko paieškos. Jas pradėjome nuo artimųjų, prisiminę, kad netolimas giminaitis yra įvairių smuikų kolekcionierius ir entuziastas. Pas jį ir nuvažiavome. Mus pasitiko išrikiuoti 6 smuikai, iš kurių du mums labai patiko. Tuos du namo ir pasiėmėme išbandyti...
Abiejų skambesys mums labai patiko. Negalėdami apsispręsti, kuris labiau vertas dėmesio, nuvažiavome pas smuikų meistrą Alių patarimo.
Abu smuikeliai reikalavo šiokio tokio remonto. Vis tik labiau dėmesio vertas pasirodė tamsesnis XX a. pr. vokiečių gamybos smuikelis. Nors meistras kiek kraipė galvą, sakydamas, kad ten kažkur vieno milimetro teoriškai trūksta, kad nėra šis instrumentas iš tų, kuriais solistai groja, tačiau mes kadangi į solistus netaikom, tai mums jis ir su tuo trūkstamu vienu milimetru labai tiko patiko. Dar pakeitėme stygas, nupirkome Liutaurui naują stryką, gerą kanifoliją, kiek paieškoję užsisakėme ir dėklą, į kurį patogiai telpa visi smuiko aksesuarai, tad jau kaip ir viskas buvo padaryta. Beliko sulaukti to naujojo dėklo (o laukti teko apie pusantro mėnesio), ir jaunasis smuikininkas buvo viskuo patenkintas.
Mūsų pasirinkimu labai džiaugėsi ir smuiko mokytoja, iš kurios akių matėsi, kad smuikas tikrai gražiai skamba. O, svarbiausia, jis labai patiko ir pačiam Liutaurui. Net aš užpavydėjau tokio.... :D
Taigi – smuikas yra, dabar bereikėjo iki mokslo metų pabaigos koncerto iškankinti tą 2-ąjį Zeitso koncertą G-dur... :)
Šiaip ne taip iškankinome... Na, gal ne 100 procentų, tuo labiau, kad šį kartą Liutaurui groti kliudė netikėtai prieš pat koncertą išlindęs nervinis tikas, pasireiškęs kairės rankos riešo judesiu, kelis kartus trukdžiusiu kokybiškai groti... O bet tačiau...
Labai į galvą to neėmėme ir besimėgaudami gyvenimu judėjome toliau. O toliau mūsų dar laukė Suzuki akademijos organizuoti mesitriškumo kursai Kaune su japonų mokytoju Shozo Matsumoto. Prieš tai tad kitus kūrinius dar teko pasirepetuoti...
Taip kartu su bičiuliais Benu ir Jurgiu lankėmės Kaune.
Duoklė muzikos mūzai buvo sumokėta. Tokiu akordu ir užbaigėme mokslo metus.
Tačiau nenubėkime dar į vasarą, nes prieš tai reikia spėti papasakoti, kas kituose frontuose įvyko...
Liutauras, kaip ir pernai, pasinėręs į keturračio reikalus buvo. Daug čia reikalų sukrito. Tai kažkas ten gedo, tai kažką taisė, tai vėl gedo, tai vėl gedimų ieškojo vienas, su draugais ir su tėčiu...
Naujų bekelės maršrutų ir naujų balų paieškos davė savų patirčių, atradimų ir džiaugsmų...
Na gerai... Ir šiek tiek išlaidų...
Net ir grafikos darbuose dominavo keturračio motyvas.
Galiausiai su DI pagalba Liutauras susikomponavo sau keturračio emblemą, kurią paskui atspausdinome, įlaminavome, ir Liutauras ją sėkmingai prisitvirtino prie savo transporto priemonės.
Magdė tuo tarpu, kaip suprantate, keturračio reikalais neužsiiminėjo. Ji savo amplua maudėsi... Šį kartą sugalvojusi įsikūnyti į aikštingosios klientės personažą, vardu Šapokliak.
Kad video menas – viena iš Magdės mėgstamų veiklų, kaip ir aišku. O štai kad pati gali pasidaryti žaislą iš modelino ir seno rūbo, buvo netikėta ir labai žavu.
Taip pat bandė pirografą derinti su 3D pieštuku, tačiau ši būdas dar nelabai pasiteisino. Todėl 3D žaislai, deja, dar turės palaukti savo eilės ir geresnių įgūdžių.
Tuo tarpu maisto ruošai jokių papildomų priemonių nereikia, todėl progai pasitaikius darbuojamės su Magde virtuvėje kartu.
O ir šiaip gyvenime reikia išnaudoti visas progas. Pvz., kad ir virtualiai, kad ir netiesiogiai, pabuvoti Everesto kalno viršūnėje kartu su Aurimu Valujavičiumi, kurį sekame nuo jo kelionės per Atlantą. Paremdami Aurimo kelionę, atsidūrėme ant vėliavos, kurią jis iškėlė Everesto viršūnėje.
Stop kadras iš A. Valujavičiaus Youtube vlog'o
Jūros lygyje tuo tarpu baigėsi mano pačios iššūkis – surinkti „Vytauto“ mineralinio vandens 100 metų sukakties tostų kolekciją. Neslėpsiu – visa šeima labai mėgstame šį mineralinį vandenį, todėl kaskart ieškoti parduotuvėje kuo įvairesnių tostų ant butelių etikečių buvo tikrai nepaprastai smagu. Šiaip esu iš tų žmonių, kurie labai sunkiai pasiduoda reklamai, tačiau šita tikrai mane pagavo be skrupulų... Aišku, iki Naujųjų 2025-ųjų visos 2024-ųjų metų kolekcijos surinkti nespėjome, tačiau kadangi parduotuvėse dar kurį laiką ir toliau pylėsi tostai ant „Vytauto“ etikečių, ramiai jas rinkome toliau. Bet štai, kai liko vos keli iki norimo šimto, visai rimtai sunerimome, nes parduotuvėse apie tą laiką kaip tik visi tostai lyg susitarę dingo... :D Nepatikėsite – specialiai laksčiau po parduotuves ir ieškojau pavienių, kur nors giliai lentynose užsislėpusių šios serijos likučių. O radusi jau net nebežiūrėjau, ar tie tostai mums tinkami, ar ne visai – tiesiog griebiau, kas buvo... :) Taigi. Spėjome. Surinkome savo 100 tostų kolekciją!
Kai kurių tostų tikrai nesitikėjome, todėl turbūt įsivaizuojate, kokia laimė Magdei buvo išvysti etiketę su savo vardu:
Dar smagiau buvo visiems susivokti, kad mokslo metai eina į pabaigą ir artinasi vasaros šiluma... Todėl pasistengėme kuo greičiau įveikti visus likusius iššūkius.
Pvz., suklijuoti visus Biblijos citatų, kurias mokėmės, lipdukus ant mūsų citatų stendo. Išmokome šiemet apie 20 naujų citatų, sudėtų į daineles.
Taip pat įveikėme rašinio iššūkį. Visus metus nuosekliai sekę J. V. ir V. V. Sirtautų knyga „Tekso paslaptys“, tikrai pajutome skirtumą tarp to, kaip vaikai dėstė mintis pernai ir kaip šiemet...
Spėjome susipažinti su dar keliomis kalbos dalimis...
Matematika pavasariui pasirodė nepalanki, todėl mokslo metų pabaigai užgriebėme lengvesnes temas iš geometrijos skyriaus.
Istorijos kursą irgi labai norėjome užbaigti iki galo. Kelerius metus vis nesėkmingai yręsi per Lietuvos istoriją, šiemet ją įveikėme. Ir nors Magdei kiek sunkiau sekasi pagauti visus niuansus, tačiau Liutauras jau pradeda sieti vis daugiau istorinių faktų su realybe, mąstyti, domėtis vienais ar kitais istoriniais faktais kiek nuodugniau, kuo labai džiaugiuosi.
Panašiai akademinio mokymosi kelionę pavyko baigti ir su kitais mokslais.
Galvos pravėdinimui ir paįvairinimui buvome išsitraukę pirografus, kuriais vaikai degino savo pasirinktus paveikslėlius...
Lauke tuo tarpu jau ėmė sirpti žemuogės...
Bet ant smilgų jų nevėrėm... Bėrėm tiesiai į burnas. Tad verti (tiesa, ne ant smilgos), teko Magdei karoliukus. Visa kolekcija išėjo...
Taip po truputį mokslo metai visai artėjo į pabaigą... Beliko paskutinis štrichas – sudalyvauti Emilijos organizuotose mokslo metų pabaigtuvėse per Jonines. Prieš jas, tiesa, Magdė dar porą dienų praleido pas mus su savo drauge Barbora, ko pasekoje introvertiška Magdės natūra nebeatlaikė, ir nakvoti ji pas Emiliją su kitais nepasiliko...
O štai Liutauras visas tris dienas didvyriškai atlaikė... Nepaisant nei pirmąją naktį užklupusios liūties, skandinusios gretimą merginų palapinę...
Sėkmingai stovyklautojai atlaikė ir 7 km žygį per liūtį iki Eglės anytos namų, kur juos pasitiko sausų kojinių pakaita ir šiltos picos...
Magdė tuo tarpu namuose bandė atgauti jėgas ir susikaupti savo kambario tvarkymui. Kadangi su tvarkos palaikymu kūrybinio žmogaus erdvėje turime šiokių tokių sunkumų, laukėme palankaus meto jiems įveikti... Ir, žinoma, draugiškai įveikėme... :)
Kūrybinė betvarkėlė PRIEŠ...
Taip daugmaž ir baigėsi mūsų mokslo metai. Vaikų įvertinimai atlikti, mano metinės ataskaitos parašytos, tad galima ramiai atsisėti terasoje, pasidaryti kavos ir pasimėgauti gražia, ramia diena...
Metai buvo tokie, apie kuriuos galima pasakyti, kad jie pranoko lūkesčius. Buvo daug atradimų, suvokimų, nustebimų ir paleidimų... Nusimetus nuo savęs ir nuo vaikų spaudimą, pasimatė daug gražių dalykų. Todėl su viltimi žiūrime į ateinančius mokslo metus, na bet apie tai – jau kitąkart... Riedam vasarot! :)
