Jei svarstote, kur dingome, tegaliu pasakyti, kad žiemos miegu tikrai neužmigome. Veikiau atvirkščiai: vaikų pusmečio įvertinimai mokykloje, bandymas peržvelgti dar ir dar kartą viską, kas čia toje mūsų „šeimos mokykloje“ veikia, o kas ne, ant viršaus dar bandymas susivokti, ką ir kaip reikia keisti, – visa tai įvarė mane į tokį greitai besisukantį žiurkių ratą, kad vos spėjome visi kartu jame suktis, o juo labiau – fiksuoti, kaip gi čia pas mus viskas rieda ir ar rieda. :))
Montuodama vieną ir kitą trumpą video apie dvi pirmąsias ir dvi paskutiniąsias sausio savaites (kuriuos abu rasite įrašo apačioje), supratau, kad net ir nufilmuoti nieko padoriai nesugebėjau – tokią mišrainę sumaliau, kad net nežinau, ar ką iš viso suprasite... :)
Kadangi žiurkių ratas vis dar nepaliaujamai sukasi, tai kaip nors bent trumpai pabandysiu užfiksuoti jums ir sau, kas gi čia pas mus vyksta...
O vyksta iš tiesų tai greičiausiai procesas, kurį būtų galima pavadinti „viską sugriaukime ir pastatykime iš naujo“. Jau buvau minėjusi, kad su vaikais pradėjome kognityvinių įgūdžių lavinimo kursą. Ir štai čia pagaliau mano galvoje susivedė metų metus įvairiuose seminaruose girdėtos ir taikytos įvairių vedlių sistemos. Pirmiausiai apie jas išgirdau dar tuomet, kai su vaikais keliavome per kaligrafijos kursą, paskui apie tai išgirdau kurse apie vaikų mokymosi proceso planavimą. Tačiau tik tuomet, kai pernai kūriau SAU planuoklį ir kai pati ėmiau taikyti įvairius planavimo įrankius, man pagaliau susivedė, kaip visa tai veikia vaikuose. Pabandysiu paaiškinti, jei pavyks.
Kažkada jau rašiau apie planavimo ypatumus, su kuriais susiduria kūrybingi žmonės. Tokiems kaip aš labiausiai koją visame planavime kiša nuolatinis vidinis troškimas nukrypti kažkur į šalį ir išbandyti ką nors naujo. Tačiau seniau pradėtieji darbai niekur nebūna dingę, ir štai tam, kad jie kažkur visai neliktų užmarštyje ir nebūtų numarinti, smegenims nuolatos būtina apie tai priminti. Tam yra labai paprastas, bet puikus įrankis – įpročių vedlys. Jų yra labai įvairių formatų, bet principas iš tiesų tas pats – tai sistema, primenanti, kur viename ar kitame procese esi, sistema, leidžianti vienu žvilgsniu apglėbti darbo apimtį ir motyvuojanti tęsti pradėtus darbus toliau, nes mūsų smegenys veikia taip, kad joms nėra malonu matyti nepabaigtus darbus, jei jie yra nuolat tavo akiratyje (o šiuo atveju – prieš akis kabančiame vedlyje). Tai gali būti tiek tie patys minčių žemėlapiai, į kurių formatą pabandžiau persivesti visus vaikų metinius mokymosi planus, tiek konkrečios savaitės užduočių darymo algoritmas, tiek tas pats vaikų tvarkaraštis...
Žodžiu, kaip suprantate, savaitės buvo labai įtemptos, bandant pakeisti visą savo turimą planavimo įsivaizdavimą, plius kiek įmanoma geriau supažindinti su visa šita sistema ir vaikus. Pradėjome nuo eilinio susipažinimo su metiniais mokymosi planais:
Tada išbandėme vieną iš motyvacijos įrankių – Gero mokymosi sutarties su vaiku formatą.
Kol per kelias savaites bandėme susidoroto su šiuo vedliu, algoritminius vedlius taikėme ir kitoms užduotims – pavyzdžiui, mokantis perpasakoti tekstą. Čia labai pasitarnavo „Stebuklingo kvadrato“ vedlys, kuriame teksto analizė atliekama skirtingais pjūviais, padedančiais vaikui smegenyse susidaryti išsamų kūrinio paveikslą.
Atvykus į rankas gauni plastikinę kortelę, kurią liepiama saugoti iki pat ekskursijos pabaigos. Paaiškinama, kad ji bus reikalinga pačioje ekspozicijoje, renkant taip vadinamus kvantus. Deja, niekas nepaaiškina, kaip tuos kvantus rinkti, o ir pačioje salėje informacijos apie tai rasti nepavyksta. Turime spėlioti. Išsiaiškiname tik jau gerokai įpusėjus taip vadinamai ekskursijai, šiaip ne taip radę salės konsultantą... Tiesa, galbūt būtume galėję paklausti to ir paties gido, vedančio ekskursiją, tik va bėda – į salę ribotam laikui įleidus apie pusšimtį žmonių, šie taip apspinta tyliai kalbantį gidą, kad visiškai nesigirdi nei ką jis sako (negi sudėtinga parūpinti bent minimalų garsiakalbį?), nei kartais matosi, kur tas gidas apskritai yra, nes salėje dar ir geroka prietema – kartais vieniems kitų reikia ieškoti apčiuopomis – šviesos sklinda tik nuo ekspozicinių stendų. Atsitraukus nuo jų atokiau, esi beveik visiškoje tamsoje. Iš tiesų tai mūsų sumaištis ieškant gido ir bandant susigaudyti, kur čia kas, kilo dėl dar vienos techninės problemos, pasitikusios mus prie pat įėjimo. Mat čia teko tas išdalintas korteles aktyvuoti. Deja, kol eilės gale buvę tai padarėme (nes gi dar krūva žmonių buvo strigusių ties aktyvavimo varteliais), gidas jau buvo kažin kur nuėjęs ir ekskursiją pradėjęs... Žodžiu, iš viso to, ką buvo galima gauti toje virsmų salėje, pasiėmėme, manau, tik kokius 20 procentų. Gaila, kad buvimo laikas toje salėje ribotas, o ir kaina tikrai nemaža, nes pamatyti ir pačiupinėti ten tikrai yra ką. Tik gal kiek išvargina ne itin apgalvota salės akustika bei apšvietimas... Išėjęs vėliau į dienos šviesą jautiesi be proto pavargęs ir išsekęs... Tą patvirtino ne vienas kartu ėjęs bičiulis.
Gera žinia bent jau ta, kad šiame muziejuje įsigijau stalo žaidimą „Vilniaus pramonės istorijos“, į kurį seniai varvinau seilę. Sužaidėme jau porą kartų. Man asmeniškai labai patiko. Vaikams pasirodė ilgokas.
Projektinė veikla
Kaip ten bebūtų, vaikai smagiai pasiknaisiojo pačių projektų darymo procese padedant kuratorei Giedrei...
