2023 m. sausio 29 d., sekmadienis

15-18 mokslo savaitės. Disciplinuoti negalima paleisti. Kur dėti kablelį?

Jei svarstote, kur dingome, tegaliu pasakyti, kad žiemos miegu tikrai neužmigome. Veikiau atvirkščiai: vaikų pusmečio įvertinimai mokykloje, bandymas peržvelgti dar ir dar kartą viską, kas čia toje mūsų „šeimos mokykloje“ veikia, o kas ne, ant viršaus dar bandymas susivokti, ką ir kaip reikia keisti, – visa tai įvarė mane į tokį greitai besisukantį žiurkių ratą, kad vos spėjome visi kartu jame suktis, o juo labiau – fiksuoti, kaip gi čia pas mus viskas rieda ir ar rieda. :))


Montuodama vieną ir kitą trumpą video apie dvi pirmąsias ir dvi paskutiniąsias sausio savaites (kuriuos abu rasite įrašo apačioje), supratau, kad net ir nufilmuoti nieko padoriai nesugebėjau – tokią mišrainę sumaliau, kad net nežinau, ar ką iš viso suprasite... :)

Kadangi žiurkių ratas vis dar nepaliaujamai sukasi, tai kaip nors bent trumpai pabandysiu užfiksuoti jums ir sau, kas gi čia pas mus vyksta...



Planavimas

O vyksta iš tiesų tai greičiausiai procesas, kurį būtų galima pavadinti „viską sugriaukime ir pastatykime iš naujo“. Jau buvau minėjusi, kad su vaikais pradėjome kognityvinių įgūdžių lavinimo kursą. Ir štai čia pagaliau mano galvoje susivedė metų metus įvairiuose seminaruose girdėtos ir taikytos įvairių vedlių sistemos. Pirmiausiai apie jas išgirdau dar tuomet, kai su vaikais keliavome per kaligrafijos kursą, paskui apie tai išgirdau kurse apie vaikų mokymosi proceso planavimą. Tačiau tik tuomet, kai pernai kūriau SAU planuoklį ir kai pati ėmiau taikyti įvairius planavimo įrankius, man pagaliau susivedė, kaip visa tai veikia vaikuose. Pabandysiu paaiškinti, jei pavyks.

Kažkada jau rašiau apie planavimo ypatumus, su kuriais susiduria kūrybingi žmonės. Tokiems kaip aš labiausiai koją visame planavime kiša nuolatinis vidinis troškimas nukrypti kažkur į šalį ir išbandyti ką nors naujo. Tačiau seniau pradėtieji darbai niekur nebūna dingę, ir štai tam, kad jie kažkur visai neliktų užmarštyje ir nebūtų numarinti, smegenims nuolatos būtina apie tai priminti. Tam yra labai paprastas, bet puikus įrankis – įpročių vedlys. Jų yra labai įvairių formatų, bet principas iš tiesų tas pats – tai sistema, primenanti, kur viename ar kitame procese esi, sistema, leidžianti vienu žvilgsniu apglėbti darbo apimtį ir motyvuojanti tęsti pradėtus darbus toliau, nes mūsų smegenys veikia taip, kad joms nėra malonu matyti nepabaigtus darbus, jei jie yra nuolat tavo akiratyje (o šiuo atveju – prieš akis kabančiame vedlyje). Tai gali būti tiek tie patys minčių žemėlapiai, į kurių formatą pabandžiau persivesti visus vaikų metinius mokymosi planus, tiek konkrečios savaitės užduočių darymo algoritmas, tiek tas pats vaikų tvarkaraštis...
Žodžiu, kaip suprantate, savaitės buvo labai įtemptos, bandant pakeisti visą savo turimą planavimo įsivaizdavimą, plius kiek įmanoma geriau supažindinti su visa šita sistema ir vaikus. Pradėjome nuo eilinio susipažinimo su metiniais mokymosi planais:


Persiėjome su vaikais per visus dalykus, kad galėtume įvertinti, kur esame, kiek ko per pusmetį išmokome ir kiek dar esame užsibrėžę išmokti.

Tada išbandėme vieną iš motyvacijos įrankių – Gero mokymosi sutarties su vaiku formatą.


Čia viskas buvo labai rimta. Informacija išdėstyta ne taip jau ir vaikiškai, su teisėmis ir pareigomis, paskatinimais ir aprobojimais. Dvi savaites nebuvau tikra, ar ši sutartis buvo gera mintis, nes atrodė, kad ji visiškai beviltiškas reikalas... Visgi šiaip ne taip atlaikiusi nuoseklumo išbandymą ir leidimą vaikams pajusti sąlygų neištesėjimo pasekmes, į trečią savaitę su Liutaru pajutau, kad sutartis pradėjo veikti... Tas dvi pirmas savaites vis balansavusi ant bandymo suprasti, kur dėti kablelį sakinyje „Disciplinuoti negalima paleisti“, galiausiai pajutau, kad ledai pajudėjo, ir aš jau galiu kablelį, esantį po žodžio „disciplinuoti“, perkelti po „negalima“... Liutauras, perkandęs sistemą, ketvirtąją savaitę kaip niekada stengėsi „užsidirbti“ savo geidžiamą paskatinimą, ir... pasiekė maksimalaus rezultato praktiškai visai be mano įsikišimo ir bandymų motyvuoti jį kaip nors kitaip. Magdei, deja, ši sistema dar nesuveikė. Bet aš žinau, kodėl. Todėl kad tai, kas ją motyvuotų visą savaitę be raginimų atlikti visas reikiamas užduotis, ne visai nuo manęs priklauso. Ir tas atlygis tuomet, deja, tampa toks sąlyginis... Todėl su Magde šioje vietoje dar galvosime ir tarsimės. Bet kokiu atveju, ir Magdė vadovaujasi prie sutarties pridėtu vedliu, kuris abiems vaikams buvo ir labai aiškus, ir duodantis laisvę spręsti, kokias užduotis atlikti:




Iš principo tai labai paprastas vedlys, kuriame surašytos užduotys ir rutuliukais nurodyta, kiek kartų per savaitę užduotis turi būti atlikta, norint gauti maksimalų, sutartyje nustatytą paskatinimą. Sutartyje taip pat esame numatę sąlygas, kuomet užduočių yra atliekamas mažesnis nei nustatytas kiekis. Čia gi labai aiškiai visuomet matosi, kiek ko atlikta ir dar reikia atlikti. Vaikams labai patinka užspalvinti tą mažą rutuliuką ir skaičiuoti, kiek ko jau padaryta. Plius, gretimai sudėtos savaitės taip pat rodo progresą ir motyvuoja pakartoti sėkmingą savaitę.

Kol per kelias savaites bandėme susidoroto su šiuo vedliu, algoritminius vedlius taikėme ir kitoms užduotims – pavyzdžiui, mokantis perpasakoti tekstą. Čia labai pasitarnavo „Stebuklingo kvadrato“ vedlys, kuriame teksto analizė atliekama skirtingais pjūviais, padedančiais vaikui smegenyse susidaryti išsamų kūrinio paveikslą. 


Žodžiu, neišsiplėčiant – daug visko išbandėme... Kai kas labai pasiteisino ir prilipo, kai ką, matau, dar galima bus taikyti ateityje... Aš gi savo ruožtu, jei galimybės leis, bandysiu paruošti savo jau turimų vedlių rinkinį, kuriuo galėčiau pasidalinti ir su jumis.


Tiek apie mūsų kelius ir klystkelius... Toliau judėjome kiek tiesesne trajektorija...


Pasaulio pažinimas

Po Naujųjų, per daug nieko nelaukę, išskubėjome į ekskursiją Energetikos ir technikos muziejuje po virsmų salę. Nors internete prisiskaitėme liaupsių šiai naujai atidarytai ekspozicijai, turiu pasakyti, kad nors pati ekspozicija tikrai puikiai ir įdomiai įrengta, tačiau daugybė organizacinių jos lankymo detalių dar tikrai uoj kaip turėtų būti tobulintinos...
Atvykus į rankas gauni plastikinę kortelę, kurią liepiama saugoti iki pat ekskursijos pabaigos. Paaiškinama, kad ji bus reikalinga pačioje ekspozicijoje, renkant taip vadinamus kvantus. Deja, niekas nepaaiškina, kaip tuos kvantus rinkti, o ir pačioje salėje informacijos apie tai rasti nepavyksta. Turime spėlioti. Išsiaiškiname tik jau gerokai įpusėjus taip vadinamai ekskursijai, šiaip ne taip radę salės konsultantą... Tiesa, galbūt būtume galėję paklausti to ir paties gido, vedančio ekskursiją, tik va bėda – į salę ribotam laikui įleidus apie pusšimtį žmonių, šie taip apspinta tyliai kalbantį gidą, kad visiškai nesigirdi nei ką jis sako (negi sudėtinga parūpinti bent minimalų garsiakalbį?), nei kartais matosi, kur tas gidas apskritai yra, nes salėje dar ir geroka prietema – kartais vieniems kitų reikia ieškoti apčiuopomis – šviesos sklinda tik nuo ekspozicinių stendų. Atsitraukus nuo jų atokiau, esi beveik visiškoje tamsoje. Iš tiesų tai mūsų sumaištis ieškant gido ir bandant susigaudyti, kur čia kas, kilo dėl dar vienos techninės problemos, pasitikusios mus prie pat įėjimo. Mat čia teko tas išdalintas korteles aktyvuoti. Deja, kol eilės gale buvę tai padarėme (nes gi dar krūva žmonių buvo strigusių ties aktyvavimo varteliais), gidas jau buvo kažin kur nuėjęs ir ekskursiją pradėjęs... Žodžiu, iš viso to, ką buvo galima gauti toje virsmų salėje, pasiėmėme, manau, tik kokius 20 procentų. Gaila, kad buvimo laikas toje salėje ribotas, o ir kaina tikrai nemaža, nes pamatyti ir pačiupinėti ten tikrai yra ką. Tik gal kiek išvargina ne itin apgalvota salės akustika bei apšvietimas... Išėjęs vėliau į dienos šviesą jautiesi be proto pavargęs ir išsekęs... Tą patvirtino ne vienas kartu ėjęs bičiulis.

Gera žinia bent jau ta, kad šiame muziejuje įsigijau stalo žaidimą „Vilniaus pramonės istorijos“, į kurį seniai varvinau seilę. Sužaidėme jau porą kartų. Man asmeniškai labai patiko. Vaikams pasirodė ilgokas.



Na, o čia – akimirkos iš tos išlinksniuotosios virsmų salės...


Kur kieno vaikas, iš toli tenka tik spėlioti... :)


Magdė su Liepa tęsia pažintį su energijos rūšimis.

Liutauras su Kedru bando įvairių jėgainių modelių pajėgumus...

Kitas įsimintinas пasibuvimas su draugais mūsų laukė Skalvijos kinocentre, kur žiūrėjome „Mokausi iš kino“ serijos animacinį filmą „Kur dingo Ana Frank“. Tema ne iš lengvųjų, tačiau visiems vaikams filmas labai patiko. Viso filmo metu salėje tvyrojo spengianti tyla – istorijos siužetas iš tiesų prikaustantis ir pradinukus, ir paauglius... Grįžę namo, susiradę tą patį filmą internete, dar kartą jį peržiūrėjome sulaikę kvapą, o paskui dar ilgai vakare diskutavome holokausto tema, niekaip negalėdami nueiti miegoti... Žodžiu, jei tik turėsite galimybę, būtinai pasižiūrėkite šį puikų filmą. Nepasigailėsite. Žinoma, kaip ir šiais laikais daugumoje filmų, ten rasite keletą vertybinių kabliukų, kurie jums greičiausiai nepatiks ar bent jau kels klausimus diskusijai su vaikais, bet sumoj – labai paveikus filmas.


Laukiant filmo seanso...



Projektinė veikla

Pasibuvimų su draugais buvo ir daugiau. Tradiciškai susitikome vieną penktadienį aptarti savo projektinių veiklų su bendraminčių kompanija. Liutauras ta proga pabaigė savo trečiąjį siužetą apie logitipus. Šį kartą dėmesio centre – automobiliai. Tiesa, pats video negailėjo mano kirtikos dėl nesutvarkyto garso ir vis dar be fonų naudojamų logotipų, bet apskritai labai pasidžiaugėme kartu su Liutauru, kad lyginant su pirmuoju jo video, tikrai jaučiasi progresas komentaruose ir visoje video dinamikoje. 

Magdė, deja, šiemet stringa ties visais pradėtais darbais... Kažkur nublėso ir aistra 3D pieštuku gaminamam miesteliui, ir dalinimuisi idėjomis su draugais...
Kaip ten bebūtų, vaikai smagiai pasiknaisiojo pačių projektų darymo procese padedant kuratorei Giedrei...



Koks bus naujasis Magdės projektas? Ji pati sako, kad apie madas... Tik dar nežinau, ar tikras, ar popierines... :)


Visa kita vyko įprastinės rutinos rėmuose, tad nelabai ką galiu ir parašyti... Žvilgterėkite, ką mums pavyko užsiksuoti video siužetuose, ir lukterėkite, kol gyvenimo bangos mus išmes į kiek aiškesnius mokymosi vandenis... :)

Sausio pradžios gabaliukai:

Sausio antroji pusė:

Iki!

2022 m. gruodžio 18 d., sekmadienis

13-14 mokslo savaitės. Kai baigiasi kantrybės ribos...

Ar pamenate, kokia balta buvo pirma gruodžio pusė? Aš – nebe... Todėl gerai, kad nuotraukos neleis sumeluoti...


Leido sniegą, atleido – jokio įdomumo lauke nebeliko apart pavienių varveklių raškymo, todėl lindome į šiltus namus ir ten sau jaukesnių užsiėmimų ieškojome... 

Jei mane iš seniau pažįstate, turbūt žinote, kad esu siaubinga kalėdinio maratono ignoruotoja, todėl visos prieškalėdinės veiklos mūsų šeimoje, jei jos tokios nutinka, daugiau yra atsitiktinės ir inicijuotos ne mano... Ne išimtis ir šie metai. Eglutė buvo papuošta likus vos kelioms dienoms iki Kalėdų, į jokius renginius nesiveržėme – stegėmės kuo paprasčiau į visa tai žiūrėti, nes darbų darbelių ir taip iki kaklo – kam dar apsunkinti savo gyvenimą?..

O gyvenimas virė. Visų pirma reikėtų gal pradėti nuo to, kad taip susiklostė, jog nusprendėme gruodžio mėnesį skirti dabar taip populiariai vadinamam „detoksui“ nuo technologijų. Na, tiksliau pasakius, tai tas „detoksas“ buvo taikomas vaikams. Man teko sudėtingoji šio neįprasto manevro dalis – atlaikyti vaikų (pagrinde Liutauro) spaudimą ir nuolatinius klausimus „ką man veikti?“ Uoj, greitai jam turėdavau ką pasiūlyti – indus išplauti, vonią iššveisti, kambarį susitvarkyti... Patikėkite, greitai iš mano kambario bernužėlis išgaruodavo... Sesei buvo paprasčiau – ji mergina pas mus kūrybinga, todėl veiklų rasdavo nemažai. Galiausiai abu įsisuko į stalo žaidimų pasaulį ir kelias dienas pliekė vieną po kito mėgstamus stalo žaidimus.



Kai žaidimai nusibodo, išgirdau frazę, kurios jau niekada nesitikėjau iš Liutauro lūpų išgirsti: „Aj, aš gal geriau einu knygą paskaitysiu“... Vos iš klumpių, kaip sako, neišgriuvau. Pabaigęs pirmąją „Nevykėlio dienoraščio“ serijos knygą, pasičiupo antrąją, perskaitė ją per porą dienų, ėmėsi trečios. Čia, deja, procesas sustojo – pabodo vienoda veikla. Taip ratui apsisukus vėl ėmė dažnėti „ką-man-veikti“ klausimai...

Tiesa, grįžtant į priešistorę, reikėtų paminėti, kad viskas prasidėjo nuo vieno gruodžio savaitgalio, į kurį turėjo sutilpti ir močiutės gimtadienis, ir į svečius pietums kitądien atvyksiantys draugai. Ir štai, grįžus iš močiutės gimtadienio, bendraminčiai „naminukai“ Liutaurą su Magde netikėtai pakvietė į kalėdinę mugę „Patirčių slėnio“ mokymosi namuose. Teko nedeliant suruošti visas turėtas prekes, greitai greitai pamiegoti ir anksti ryte įsodinti vaikus į draugų automobilį, o pačiai toliau ruoštis draugų atvykimui pietums... Vaikai buvo laimingi iki ausų, nes jau galvojome, kad šiemet jokios kalėdinės mugės mūsų kelyje nebepasitaikys...


Taigi. Vaikai puikiai sudalyvavo mugėje, pardavė beveik visus savo turėtus muiliukus ir keletą mano gamintų kalėdinių atviručių, užsidirbo kiekvienas po 20 su viršum eurų, patys nusipirko iš savo draugų įvairių kalėdinių gėrybių, prisibendravo su pažįstamais bei nepažįstamais ir laimingi grįžo namo. O čia gi dar kita „programa“ laukė. Svečiai! Liutauras neatlaikė – jam tesinorėjo sulįsti į savo „urvelį“ ir pailsėti nuo bendravimo įsijungiant kompiuterį... Čia iš tiesų ir kilo mūsų konfliktas dėl ekranų, kuris atvedė prie sprendimo pasidaryti eksperimentą praleidžiant mėnesį be žaidimų ir Youtube'o...




 
Projektinė veikla | Išvykos, susitikimai

Paskui išpuolė projektinė susitikimo su draugais diena. Magdė, ilgai rutuliojusi mintyse savo projektą apie tai, ką piešia dailininkai, nutarė galiausiai jį padėti į šalį ir nebetęsti jo. Vietoj to sumanė 3D pieštuku sukurti miestelį iš namelių, kuriuos jau matėte praeitame įraše. Taigi, laikome kumščius, kad projektas įgautų pagrietį ir išvystų dienos šviesą...




Liutauras tuo tarpu papasakojo draugaums, kaip jam sekėsi daryti antrąjį savo serijos apie logotipus video. Šį kartą jis apie žinomų maisto produktų logotipų evoliuciją.


Smagiai praleidus laiką su draugais ir pasiklausius tuo pačiu jų projektų pristatymų, galima buvo toliau kibti į darbus.




Technologijos

Nori nenori, neigi prieškalėdinį maratoną ar ne, vis tiek atsiranda tos veiklos... Štai draugė atvažiavo su Kalėdinių žaisliukų dekoravimo priemonėmis. Argi atitrauksi Magdę nuo tokios veiklos?.. :)


Dailės būrelyje irgi žaisliukų gaminimo dirbtuvėlės išpuolė...


Nenuostabu tad, kad Magdė šiemet buvo ta didžioji eglutės paieškų ir puošimo entuziastė. Su tėveliu į mūsų miškelį patraukė, eglutę surado, pati žaisliukus ir girliandas iš spintos išsitraukė ir viską papuošė...


Galiausiai kalėdiniai siuntiniai iš giminaičių, gyvenančių užsienyje, keliauti pradėjo... Teta Birutė iš Kanados atsiuntė nuostabaus grožio medines dėliones-kalėdinius žaisliukus...


Babytė iš JAV atsiuntė „puzlių“ dėlionę... irgi su kalėdiniais žaisliukais... :) Kaip suprantate, papuošimais buvome apsiginklavę iki ausų...


Visgi pasiruošimas pasiruošimu, bet norėjosi grįžti ir prie nepabaigtų darbų...




 
Istorija | Dailė

Pirmiausiai norėjosi su vaikais pabaigti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atvartą kuriamoje Lietuvos laiko juostoje, deja vaikams kažkaip pritrūko entuziazmo, kad viską pabaigtų iki galo... Tad taip ir liko jau Naujiems metams atidėta...


Guodžiuosi bent tuo, kad buvo proga susipažinti su J. Mateikos paveikslu „Žalgirio mūšis“...



Pasaulio pažinimas

Panašiai nutiko ir su Žmogaus kūno sistemų ir organų plakatėliu. Atrodo, kas čia tėra – belikę vos keletas detalių, kurias reikėtų surašyti, priklijuoti... Bet va, pritrūko kantrybės, kruopštumo ir, greičiausiai, mano paskatinimo...

Dar energijos ir jų virsmų temą užkabinome, bet ji irgi liko kažkur paraštėse. Tai bandysime čia kada nors po Naujųjų į Energetikos ir technikos muziejaus naująją ekspoziciją ištrūkti... Gal motyvaciją bent kiek kilstels... :)





 
Lietuvių kalba | Lietuvių literatūra

Mielai sutikčiau, kad ir lietuvių kalbos bei literatūros mokslams motyvaciją kas nors vaikams pakeltų... Atėjo čia mums į pagalbą Vido Bareikio surepuotas Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ fragmentas – bent tiek gerai. Bet štai šio kūrinio pradžios, skaitomos rimtu veidu, vaikai visai nenori klausytis, todėl tenka intrigomis apsiginkluoti, fantaziją vaikų prajudinti asociacijomis su šalia mūsų esančiu mišku. Bandėme kartu įsivaizduoti, kaip mes jaustumėmės, jei šalia mūsų kas nors mišką iškirstų, ir teliktų čia kelios apykreivės pušelės... Turiu pasakyti, kad suveikė... Taip ir susipažinome trumpai su ta chrestomatine „Anykščių šilelio“ pradžia ir su saujele dabar jau išnykusių lietuvių kalbos žodžių...





Matematika

Su matematika iriamės irgi panašiai – palengva, be didesnio entuziazmo... Liutauras kankina dalybą su liekana, Magdė perpratinėja skaičių palyginimo vingrybes...






  

Anglų kalba | Biblija | Muzika

Žodžiu, šiemet nuoširdžiai neįtilpome į metus... Tiek gražaus, atrodo, buvo visko suplanuota, sudėliota... Bet ir anglų kalbos „Kolibrio metodo“ temų nepraėjome tiek, kiek norėjosi, ir Biblijos citatų vos poros pritrūko tam, kad įveiktume centrinį savo „Gyvenimo paveikslo“ rinkinuką...

Gerai bent tiek, kad naujų giesmelių pagal Biblijos citatas pramokome, o Liutauras dar ir smuiko koncerte sudalyvauti spėjo... Tik aš jau iš paskos nenuskubėjau – su tėčiu paleidau...





Planavimas

Žodžiu, visokie prieškalėdiniai ir paprasti buitiniai reikalai visko daug pripylė į mano kantrybės taurę šiemet... Suvokimai apie vaikų mokymąsi ir savo pačios vaikus, prasidėję dar vasarą, baigia galvoje įgauti tam tikrą susintetintą vaizdą, ir aš, internete atradusi vieną efektyvaus mokymosi kursą, pribrendau vieną dieną imti ir pabandyti jį praeiti su vaikais. Prasideda viskas ten nuo dėmesio, koncentracijos ir kitų elementarių dalykų ugdymo... Taigi. Velkuosi ir vėl eilinius kantrybės ir vilties kailinius, kad gal gi ledai vieną dieną pajudės?..

Pradedame nuo įgūdžių susikaupti, išlaikyti dėmesį, suprasti instrukcijas ir panašios diagnostikos...





Tuo pačiu bandome taikyti įpročių vedlio ir algoritminio mokymosi pagrindus... Pirmąją pažintį su algoritminiu mąstymu bandau pritaikyti Magdės kambario tvarkymuisi. Negaliu net apsakyti to jausmo, kai supratau, jog tai veikia! Magdė, kuri geba sujaukti kambarį per 15 savo kūrybinės veiklos minučių, iki lubų suverstą kambarį susitvarkė gal per kokį pusvalandį... Kodėl? Nes turėjo po ranka schemą, ką po ko daryti... Ir jai buvo smagu dėlioti kryželius prie jau atliktų tvarkymos žingsnių, tiek man buvo smagu matyti, kaip savarankiškai ji geba visa tai padaryti...


Žodžiu, mielieji, apsišarvokite kartu su manimi kantrybe ir viltimi, kad viskas eina tik į gera... :))

Gražių jums visų švenčių, kurios eina, praeina, atnešdamos savas patirtis ir pamokas į kasdienybę... Te būna dienos šviesios, o naktys ramios!

О kad sapnuoti būtų ką, užsukite video fragmentų pasižiūrėti... :)