2021 m. rugsėjo 12 d., sekmadienis

1-2-oji rugsėjo savaitės. Žemas startas.

Na ką, mielieji – ratas apsisuko, ir po pakankamai intensyvios vasaros (apie kurią įrašą pasistengsiu kada nors dar sulipdyti) ateina ne mažiau intensyvus ruduo... 

Vasara taip paprastai irgi trauktis nenorėjo – prieš išeindama užnešė mums neaiškios kilmės virusą, nuo kurio, kaip tyčia, rugsėjo pirmąją išvirto pusė šeimos, todėl į mokslo metų pradžios šventę mokykloje nenuvažiavome... Tačiau kaip netikėtai virusas atėjo, taip netikėtai po poros dienų, dar spėjęs aplankyti ir likusią šeimos dalį, ėmė ir išnyko lyg nebuvęs...


Planavimas

Aš tuo tarpu galvoje bandau susidėlioti pernai nepasiteisinusius dalykus, ir ieškoti naujų sprendimų. Apie planavimo mėnesį jau rašiau. Ir nors viskas, atrodo, buvo surikiuota, atėjus pirmai savaitei neatlaikė realybės filtro. Jei pamenate praeitame mano įraše fotografuotą magnetukų lentą (apie ją irgi reportažas bus visai netrukus), jos vidurinį segmentą iš karto teko dvigubinti – juk užduotys centre skirtos kiekvienam vaikui individualiai, todėl jie kiekvienas turi galimybę atlikti juos sava tvarka: kol Liutauras skaito, mudvi su Magde galime pasiaiškinti matematiką. Kai skaito Magdė, Liutauras gali užsiimti rašymu ir pan... O ir perkelti žemiau brūkšnio magnetukus kiekvienam atskirai norisi. 

Išoriniame rate taip pat iš karto atsirado pakeitimas – nuėmėme tuos du mažyčius magnetukus su figūrėlėmis, nes pasimatė, kad tame rate yra daugiau bendrai daromos užduotys, kurias taip pat galima tiesiog imti ir perkelti žemiau brūkšnio, kai jau jos būna atliktos. Toks buvo Liutauro pageidavimas, ir panašu, kad jis mums šiomis pirmomis savaitėmis labai neblogai pasiteisino. 


Kitas dalykas, kurio neminėjau, yra mūsų šiemet užvesti didieji mokslo segtuvai. Idėja kilo iš to, kad pernai su vaikų sąsiuviniais buvo bėda. Jie visur migravo, nerado sau vietos, todėl kiekvienąsyk turėjom vargo, kuomet reikėdavo juos surankioti. Plius Liutauras užsimanydavo rašyti tai į sąsiuvinius platesnėmis linijomis, tai siauresnėmis, kas dar užaštrindavo padėtį, o ir pusė sąsiuvinių mokslo metų likdavo ne iki galo prirašyti. Ta proga prisiminiau amerikiečių naudojamą sistemą, kuomet visi darbai yra viename A4 formato segtuve. Tad nupirkau vaikams po du didelius sąsiuvinius dailiai išplėšiamais ir gatavai praskyliuotais lapais (po vieną linijomis ir langeliais). Į tą patį aplanką gražiai tilpo TAIP serijos lietuvių kalbos ir matematikos vadovėliai su pratybomis. Du paprasti segtuvai, tiesiog stovintys vienoje lentynoje, dabar turi savo pastovią vietą ir nebereikia sukti galvos nei man, nei vaikams. Prirašytus bet kurio dalyko lapus iš karto išplešiame ir segame į atitinkamą segtuvo vietą. Vaikams kol kas labai patinka. Man – ne mažiau. :)






 
Projektas / Biblija

Žodžiu, viskas suplanuota, sudėliota, galime kibti į darbus... Vaikai tam kartui nebuvo išrankūs. Nusprendė, kad jiems kol kas tinka ta temų tvarka, kokią surašiau. Mėnesio projektu pasirinkome Biblijos knygų „lentyną“ pagal VKUD medžiagą. Projektas nemažas, per dieną nepadaromas, todėl ėmėmės jo mažomis porcijomis.

Mums prireikė 132 vnt. degtukų dėžučių, kurias ištuštinti vaikams buvo didžiausia atrakcija...


Ištuštinę dėžutes, jų dangtukus išardėme ir pasilikome ateičai, tuo tarpu „stalčiukams“ padarėme naujus „rūbus“ – taip paruošdami skirtingų spalvų komplektus skirtingoms Biblijos knygų kategorijoms.



Viso darbo nepabaigėme, nes paraleliai reikėjo išsiaiškinti tiek pačios Biblijos sandarą, tiek susipažinti/prisiminti joje aprašomų įvykių chronologiją. Žaidimo kubelio pagalba vaikai bandė įsidėmėti, kiek iš viso knygų sudaro Bibliją, į kokias dvi dalis ji skirstoma, kiek knygų yra Senajame ir Naujajame testamentuose, kiek metų buvo rašoma Dievo knyga ir kiek autorių ją rašė.



Per ateinančias savaites bandysime artimiau susipažinti su kiekviena Biblijos knygų „serija“, o į degtukų dėžučių vidų įdėti tose knygose aprašomų istorijų iliustracijas. Neabejoju, kad bus įdomu...




  
Pasaulio pažinimas / Išvykos, susitikimai / Kūno kultūra

O kol mūsų projektas įsisiūbuos, eime prie kitų reikalų. Pareiškę, kad tema apie išradimus ir išradėjus vaikams yra įdomi, po truputėlį pradėjome čiupinėti namuose esančias knygas šia tema. Jau pernai kiek užgriebėme šią temą, kuomet tyrinėjome įvairias medžiagas, visgi per išradimų ir išradėjų prizmę į ją nežiūrėjome. Pirmosios knygos pusę jau įveikėme, žiūrėsime, kaip seksis toliau.
 

Visgi pasaulį pažinti norisi ne vien per knygas. Tik va bėda – dėl jau minėto viruso Liutauras pražiopsojo įdomią edukaciją apie bites vietovėje labai mįslingu pavadinimu – „Bedugnė“... Pasirodo, ir tokių Lietuvoje esama...


Magdei, deja, labiau rūpėjo su drauge Barbora susitikti nei apie bites išgirsti. Vis tik smalsumas padarė savo, ir dėlionė su žemaitiškais žodžiais bei jų lietuviškais atitikmenimis neliko nepastebėta...


Ir žvakę, savaime suprantama, norėjosi susukti... Bet būtinai su „Pop-it“ žaislu pašonėje... Visa laimė, šis bitės formos pasitaikė, ir mums labai į temą tiko... :) 



O štai lauke, kuomet bityno šeimininkė rodė vaško lydymo įrankius, vaikiškus bitininko apdangalus ir tuščią avilį, mano mergina nebelabai dėmesį laikė – mieliau leido laiką su drauge šnekučiuodamasi.


Išvažiuojant tik nusistebėjo, kaip taip gali būti, kad pabuvojęs bityne gali taip ir likti nepamatęs nei vienos gyvos bitės... Buvo geras pretekstas diskusijai apie elgesį prie bičių, apie vaikų saugumą ir pačių bičių „netrukdymą“, visgi turėjau sutikti su Magde, kad būnant bityne tikrai norėjosi bent akies krašteliu pamatyti bites... Ta proga būtinai kada nors pas dar kokius nors bitininkus trauksim į svečius.


O kol ta mintis subręs, mes jau skuodžiame kitur. Šį kartą – su draugais į Ribiškių pažintinį taką.



Į rankas čiumpame „Gamtos turtų medžioklės“ lapus, nuo pat pirmos minutės įtraukusius vaikus į smagų žaidimą. Ir nors pradžioje daugiausiai juoko sukėlė „gyvūno formos debesis“, nes užvertus galvą į dangų šis buvo tarsi iššluotas, po valandėlės aptikome ir tų pačių debesų, ir kitų netikėtų dalykų. Visgi kelių objektų šioje trąsoje niekam nepavyko rasti, kad ir kokie akyli buvo vaikai ir kaip nuoširdžiai bebandė viską surasti. Jei norite ir jūs įsitraukti į panašias paieškas, čiupkite, atsispausdinkite ir džiaukitės. Dovanoju!


Pirmuosius „gamtos turtus“ atradus...

Aptikome ir keistus tvarkomus griuvėsius... Kažin, kas čia buvo?


Pusiaukelėje laukė visų labiausiai laukiama dalis – piknikas. :) Ryte buvome spėję išsikepti tai progai obuolių pyrago – vaišinome juo draugus, patys vaišindamiesi ir kitų suneštomis gėrybėmis. 


Pasistiprinę vaikai tuojau puolė žaisti mūšį lazdomis (Liutauras sakė, kad tai buvo geriausia žygio dalis), ir kiek dar pabuvę traukėme atgal (iš tiesų – tai į priekį, nes trąsa žiedinė). 2,5 km mažosios trąsos (su šiokiu tokiu sąmoningu nukrypimu į šalį) mums pilnai pakako, todėl džiaugėmės, kad nepasirinkome 6 km ilgio trąsos. Nes ir trumpojoje atkarpoje nuostabiai žydėjo ir spragsėjo sprigės, skruzdės tvarkė savo skruzdėlynus, o saulė žarstė savo šilumą ir džiugino D vitamino doze... :)



Dar vieną gerą vitamino D dozę mums padovanojo „Kukurūzų labirintas“, į kurį užsukome jau visai besibaigiant savaitei. Ir nors vaikai labai entuziastingai sutiko pasiūlymą ten nuvykti, tačiau ši vieta, kurioje apsilankėme jau ketvirtą kartą, nebesužavėjo vaikų taip, kaip ankstesniais metais. Visgi didįjį labirintą praėjome, po virtą kukurūzo burbuolę suvalgėme, triušiukus paglostėme, miltų primalėme ir pilni įspūdžių grįžome namo ilsėtis nuo savaitės šurmulio. Ne veltui išmintis byloja: „Visur gerai, bet namie geriausia“...







Namuose didelių naujovių tikėtis negali, tačiau kintanti gamta vis padovanoja kokią naują patirtį... Štai – sėdi ant dviračio pasivažinėti, ir aptinki širšių lizdą, susuktą žemėje, kažkokioje landoje tarp žolių... Arba koks nors grybas idėją eksperimentui pametėja (apie tai vėliau)...


Važinėjantis dviračiais daug visokio gėrio patiri. Ir ryto žvarbą, ir atšilusio oro malonumus...


Rytą pradėjus dar su pižama, žiemine striuke ir kepure, kitąsyk, žiūrėk, jau ir be rankovių nešalta... :)


Į vasaros pabaigą vėl atradę dviračio malonumus, vaikai kas rytą mielai sėda minti pedalų. Liutaurui jau visai tinka ir ne vaikiškas dviratis, todėl dažnai iš manęs ar tėčio „pasiskolina“ vieną ar kitą. Tokiu būdu ir Magdei leisdamas pasimatuoti savo geltonąjį dviratį, kuris kitąmet jau galutinai pereis sesei...




Rašymas / Skaitymas / Literatūra / Matematika

O štai čia po gero rytinio pasivažinėjimo ir pusryčių prieina mama, įsikišdama su savo „rašymu-skaitymu-matematika“... :D Tuo būtinuoju kasdieniu užduočų bloku... Ir vaikai, vienas paskui kitą pasikeisdami, tai niurzgėdami, tai vėl entuziastingai kimba į darbus...




Rašyti nei vienas entuziazmu nedega... Visgi pakartojame su Magde ir abėcėlę, ir sakinio sudarymo taisykles, ir apie knygos bei į švyturio panašumus padiskuotuojame... Su Liutauru aptariame, kaip aprašyti vasaros įspūdžius, kokia tvarka sudėlioti žodžius į menamą žodyną...

Tada jau kimbame į knygas. Pasiėmėme iš bibliotekos draugų rekomenduotą „Agus ir monstriukai“ seriją. Liutaurui lyg ir nieko. Magdei visgi K. Kaparavičiaus knygelės labiau prie širdies...



O jei jau apie širdį prakalbome, tai Magdė vėl bando kabintis į matematiką. Turiu įtarimą, kad ne be draugės Barboros pagalbos. Mat pastaroji mėgsta matematiką ir, kiek supratau, vasarą vis juodviems susitikus bandydavo Magdę matematikos pasauliu sudominti... Todėl dar rugsėjui neatėjus jau galėjau išgirsti: „Mama, o kada mes matematiką darysime?“... Neturėjau kur trauktis. Pačią pirmą dieną teko traukti vadovėlį, pratybas, ir sėsti kartu prie šio rimto reikalo...


Liutauras, nors ir nepernelyg noriai sėdo prie matematikos, nustebino mane, pademonstruodamas, kad per vasarą praktiškai nepamiršo to, ko buvo mokytąsi prieš atostogas...


Nors aišku, spontaniškai kilę matematiniai klausimai visada yra nepamatuojamai smagesni... Kaip, pvz., suskaičiuoti, kiek sekundžių esi nugyvenęs iki savo 10-ojo gimtadienio... :D





Anglų kalba

Ne per daug entuziastingai vaikai ir į anglų šiemet kibo, vis tik šios pora savaičių parodė, kad nėra velnias toks baisus, kokį jį piešia... Ir finale vaikams visai patiko naujoji mūsų Oxford „Family and friends“ programa... Paprasta, labai aiški, o kartu ir nebanali, įtrauki su savo dainelėmis ir ekrane pateiktomis užduotimis... Tad dar kartą sakau ačiū Gabijai, kuri mums šitą medžiagą užrodė. :)







 
Eksperimentai / Dailė

Šioje vietoje grįžtu prie grybų, apie kuriuos buvau užsiminusi. Taigi – mūsų kieme išdygo mėšlagrybiai. Išsistypė daili jų grupelė žalioje žolėje – negali nepastebėti. Ir štai Liutauras lyg niekur nieko taria: 
– Mama, juk čia mėšlagrybis! Iš jo rašalą daro! Pameni? Juk per „Operatorių Kipsą“ rodė...

O taip... Prieš porą metų žiūrėtas filmas davė savo vaisių, ir mes parsinešėme tuos kelis mėšlagrybius namo. Padėjau į dubenėlį, kol rasiu laiko pagūglinti, kaip tą rašalą gaminti reikėtų... Tačiau mėšlagrybiai patys ėmėsi „darbo“ – jau po pusdienio ėmė juoduoti...


Kitą rytą jau atrodė taip...


O dar po dienos visai buvo sukiužę, palikę po savimi didelę juodą balą, kurią perfiltravę gavome juodai rudo „rašalo“ pasibandymui...


Hm... Visai nieko spalva... Primena man senuosiu dokumentus, rašytus panašios spalvos rašalu, todėl pasidarė įdomu, ar tik jis negalėjo būti taip pat iš mėšlagrybių gamintas..? (Kol kas neturėjome laiko tuo pasidomėti). Taigi – eksperimentas su rašalu pavyko, tik skystis ne itin skaniai kvepia (o ko daugiau tikėtis iš dvi dienas palikto pūti grybo... :)


Magdė po neskaniai kvepiančio bandymo mieliau pasirinko parašinėti-papaišinėti įprastais spalvotais rašalais... :)


Paskui mergužėlė ėmėsi plastilino miniatiūrų meno – išmargino visus naujo plastilino rinkinio gabalėlius... :) Brolis kol kas saugo savo rinkinį neišpakuotą... Jam patinka nauji daiktai... :)






  
Muzika / Smuikas

Patinka mums visiems ir naujasis vaikų solfedžio mokytojas Eirimas, kurio vienoje pamokoje jau buvome. Solfedžio šiemet buvau pasišovusi mokyti vaikus pati, bet tokiai progai pasitaikius, tikrai mielai perleidžiu šį reikalą neeiliniam muzikos žinovui. Mes tuo tarpu tęsiame smuiko pamokas pas mokytoją Rimą ir rugsėjį pasitinkame su mini gatvės koncertėliu Žvėryne...


Daugiau būrelių šiemet vaikai lankyti nesutiko. Dar bandau įkalbėti Magdę pratęsti dailės užsiėmimus, bet ji nori piešti su manimi... Liutaurui juo labiau nieko neįsiūlau... Vaikinas paskutiniu metu labai domisi socialiniais-psichologiniais dalykais – žmonių reakcijomis, savo gebėjimais paveikti žmonių nuotaikas ir pan... O aš dar nesugalvojau, ką čia jam į tą pusę pasiūlius...

Tiek mūsų rudeninio starto. O jau kaip seksis bėgti metų maratoną, laikas parodys. :)

Kiek spėjau, tiek vaizdų kaip visada surankiojau. Gero žiūrėjimo. Susitiksime, kaip įprasta, po poros savaičių!