Dar keletas minčių apie rugsėjį...

• Mokslo metų pradžia

Kaip bebūtų keista, vaikai į mokslus po vasaros šiemet įsivažiavo neįtikėtinai greitai ir sklandžiai. Pirmosios dvi savaitės buvo vos ne „demo“ versija, kaip norėčiau, kad pas mus mokslai namuose ir vyktų... Deja, kitos dvi savaitės po gero starto parodė, kad... ėėėėė... jau kaip ir norėtųsi nebe taip intensyviai varyt arklius... :D Ir vaikai natūraliai kiek atleido vadeles... Bet toks tas gyvenimas ir yra, kaip mėgstu sakyti – nuolat banguojantis. Čia geriau, čia blogiau, čia intensyviau, čia mažiau intensyviai...

• Kas moko vaikus?
  arba... 
• Kai turi ADHD

Kaip suprantate, mūsų vaikų ugdymo reikalai laikosi vien ant manęs, kaip vaikų mokytojos/mentorės, ir ant būrelių, kuriuos vaikai lanko, vadovų. Mes nesamdome jokių korepetitorių nei naudojamės nuotolinėmis tokių platformų, kaip digiklase.lt ar elicejus.lt pamokomis. „Digiklasę“ esame prieš porą metų bandę, – nepasiteisino. „E-licėjaus“ platformą irgi žiūrinėjausi, supratau, kad principe vis tiek nieko neišloščiau – ADHD vaikams, šalia kurių bet kokiu atveju turi sėdėti šalia ir atlikti bodydoubling'o funkciją, man paprasčiau yra pačiai viską paaiškinti, nei kartu sėdėti prie dažnai ištemptos internetinės pamokos, kurioje dėmesys bus prarastas n+k kartų ir vis tiek finale viską turėsiu aiškinti aš... Panašiai buvo prieš porą metų su Scoolsy sistema, kuomet paleisti žiūrėti mokomieji video eidavo sau, o vaikų mintys – sau. Todėl pasiteisindavo tik tokiu atveju, jei žiūrėdavome kartu ir kas kelias minutes vis patikrindavau, ar dar dėmesys ten, kur turėtų būti... Taigi – renkamės dėl to tiesesnį ir visiems paprastesnį mokymosi būdą – mokymąsi kartu.

Ar ilgai taip galėsime daryti? Nežinau. Kol kas 6 ir 8 klasės mokyklinę programą vaikams paaiškinti jaučiuosi pajėgi ir turinti entuziazmo bei noro. Užmetusi akį į 10 klasės matematiką, supratau, kad iki to laiko reikės man pačiai daug ką prisiminti. Bet kadangi matematiką mokykloje nepaprasti mėgau, galima sakyti, kad pati labai laukiu tų temų, kurias jau esu primiršusi. Be to, vėlesnėse klasėse gal jau ir patys vaikai labiau bus subrendę ir labiau pajėgūs savarankiškai gilintis į tai, ką aš įsigilinti nebesugebėsiu. O jei jau jie to padaryti nesugebės, tai gal jiems to ir nereikia, nes tai visai „ne apie juos“?..

Savaitgalį žiūrėjome keletą YT kanalo „Diaries of the CEO“ interviu su žmonėmis, kurie savo srityse gyvenime pasiekė daugiau nei dažnas iš mūsų net nepasvajotume. Kas įdomiausia, tai, kas juos visus sieja, yra tai, kad jiems mokykloje labai prastai sekėsi. Tėvai varydavo juos daryti namų darbų, o vietoj to jie užsiimdavo visai kuo kitu... Nepaisant to, jie gyvenime atrado savo unikalų kelią, kurio dažnas šiandien pavydi... 

Tokios istorijos labai įkvepia tikėti tuo, kad kiekvienas vaikas turi savo kelią, ir jis, nepriklausomai nuo to, ar spausi jį, ar ne, tą savo kelią atras pats. Ir juo eis pats... Svarbiausia – tuo vaiku tikėti ir jį palaikyti.

Įdomu ir tai, kad panašūs kanalai mane patraukia tarsi atsitiktinai, bet paskui pamatu, kad jie turi kažkokį labai artimą „vaibą“... O tada paaiškėja, kad ir pats kanalo vedėjas yra ADHD atstovas, ir nemažai jo pašnekovų yra daugiau ar mažiau neuroįvairovės spektre... Todėl tikrai mėgstu pasižiūrėti tokių žmonių gyvenimo istorijas ir taip padrąsinti save, kad viskas bus gerai...

Gal tik toks ženklas visai nepakenktų, kad suprastum, jog net ir tas, kuris dažnai stabteli ar jungia atbulinį bėgį, atlieka savo darbą ir turi tam priežastį... :D

Įspėjamasis ženklas, naudojamas ant mokyklinių JAV autobusiukų.

Ir pabaigai – tradicinis mūsų mėnesio video. Iki greito!